Byla S-38

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininko Evaldo Raistenskio, narių Jurgitos Narkevičiūtės (pranešėja), Andriaus Veniaus ir Vilmos Vildžiūnaitės, išnagrinėjo A. I. (toliau – Pareiškėja) 2024-01-02 skundą bei gautą 2024-02-12 skundo patikslinimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau –

Nr. 68-72. Pareiškėja ir Inspekcijos atstovė E. I. dalyvavo 2024-02-13 nuotoliniame Komisijos posėdyje.

Aprašomoji dalis

Komisija n u s t a t ė:

Trečia, Pareiškėjos vertinimu, patikrinimo metu buvo suėjusi mokesčių patikrinimo senatis, todėl mokesčių administratorius kontrolės procedūrų negalėjo atlikti. Tuo pačiu pažymėjo, jog ji nuolat buvo tikrinama (už 2017–2020 metus), todėl pakartotinis patikrinimas jos atžvilgiu nebuvo galimas.

Penkta, Pareiškėja teigė, kad jai buvo visiškai neteisėtai ir nepagrįstai perskaičiuota visa GPM mokestinė bazė tikrinamuoju laikotarpiu ne pagal faktines išlaidas, o pagal 30 procentų nuo gautų pajamų sumos, motyvuojant, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikti pirminių dokumentų originalai fiziniu būdu.

Šešta, mokesčių administratorius visiškai nesidomėjo, nepateikė jokių užklausų apie tolimesnį pastato panaudojimą. Pasak Pareiškėjos, Šiaulių AVMI savavališkai ir neteisėtai nusprendė, kad, pardavus galvijus, nebuvo galima skaičiuoti vieninteliam turimam ūkininko ūkio veikloje pastatui amortizacijos.

Septinta, Pareiškėja nesutinka su jos atžvilgiu taikytomis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis.

Šiaulių AVMI 2023-05-31 sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (31.49 Mr) FR0682-130 nustatyta, kad Pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 8 straipsnio 5 dalies ir 18 straipsnio nuostatas, nes priskyrė leidžiamiems atskaitymams išlaidas, nepagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais, bei pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, nes nepateikė pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir neįrodė, kad prekės ir paslaugos, kurių pirkimo PVM įtraukė į atskaitą, buvo panaudotos PVM apmokestinamai žemės ūkio veiklai. Pagal patikrinimo metu turėtus duomenis Pareiškėja faktiškai vykdė grūdinių kultūrų, bulvių ir cukrinių runkelių auginimą. Iki 2019-04-30 turėjo 34 galvijų bandą, kuriuos pardavė už 12 392,09 Eur. Pagal VĮ Žemės ūkio informavimo ir konsultavimo centro informacinės sistemos duomenis ir patikrinimo metu turėtus dokumentus galvijai parduoti Lenkijos PVM mokėtojui K. S. 28 vnt. už 9 560 Eur, Lietuvos PVM mokėtojams ūkininkui O. F. 3 vnt. už 2 286,9 Eur, UAB "I1" 2 vnt. už 565,19 Eur, UAB "K1" 1 vnt. prieauglio už 67 Eur. Nurodyta, jog nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu Pareiškėja nepateikė ataskaitų apie užaugintą ir apskaitytą gyvulininkystės bei augalininkystės produkciją, apskaičiuotą produkcijos savikainą, parduotus produkcijos kiekius ir likučius. Pagal patikrinimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad Pareiškėja grūdus pardavė AB "A1" ir AB "B1" cukrinius runkelius – AB "D1" Bulvės buvo parduotos Latvijos pirkėjams SIA FOODBOOK, SIA „Sarena“, Estijos PVM mokėtojams H. H. ir Kartulitehnika OU.

Pagal Pareiškėjos pateiktas pirkimo sąskaitų suvestines nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu buvo perkamas žymėtas dyzelinas, skirtas naudoti žemės ūkio veiklai. Pareiškėja 2019–2020 m. buvo deklaravusi žemės ūkio naudmenas ir pasėlių plotus ir turėjo teisę įsigyti dažytą dyzeliną, skirtą žemės ūkio veiklai, tačiau patikrinimo metu nepateikė duomenų kaip jį panaudojo. Pagal pateiktas pirkimų suvestines, be pirminių dokumentų, galima nustatyti tik pirktą kiekį. Mokesčių administratorius nusprendė degalų sąnaudų nepriskirti leidžiamiems atskaitymams, neturint degalų apskaitos dokumentų ir jų sunaudojimo nurašymų aktų.

Dėl ilgalaikio turto. Gyventojas, prieš pradėdamas individualioje veikloje naudoti ilgalaikį turtą, mokesčių administratoriui turi pateikti Fizinio asmens pranešimo apie ilgalaikio turto ar jo dalies priskyrimą vykdomai individualiai ir / arba ekonominei veiklai FR0457 formą 1 (toliau – FR0457 forma). Jeigu gyventojas, prieš pradėdamas savo veikloje naudoti ilgalaikį turtą, nepateikia FR0457 formos, tai jis to ilgalaikio turto įsigijimo, eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo išlaidas individualios veiklos leidžiamiems atskaitymams teisės aktuose nustatyta tvarka galės priskirti tik nuo to mėnesio, kurį FR0457 forma buvo pateikta. Pareiškėja 2014-07-24 buvo pateikusi FR0457 formą, kurioje deklaravo veikloje naudojamą turtą, įsigytą 2014-06-14: Krone ruloninį presą (įsigijimo kaina be PVM – 62 000 Lt) ir Wolagri ritinių vyniotuvą (įsigijimo kaina be PVM – 31 980 Lt). Mokestinio tyrimo metu 2022-04-07 Pareiškėja pateikė patikslintą FR0457 formą, kurioje papildomai deklaravo veikloje naudojamą kitą ilgalaikį ir nekilnojamąjį turtą (fermos pastatas, traktorius E. P., mikroautobusas Transporter, hidroforas su įranga ir kt.). Taip pat Pareiškėja mokestinio tyrimo metu 2022-03-24 ir 2022-04-07 pateikė veikloje naudojamo ilgalaikio turto apskaitos korteles, kuriose priskaičiavo nusidėvėjimą: 2019 m. – 10 506,72 Eur, 2020 m. – 8 133,43 Eur. Pareiškėja 2022-03-23 pateiktoje leidžiamų atskaitymų pažymoje nurodė leidžiamiems atskaitymams priskirtas nusidėvėjimo sumas: 2019 m. – 10 360,84 Eur, 2020 m. – 8 229,5 Eur. Mokestinio patikrinimo metu Pareiškėja nepateikė dokumentų apie ilgalaikio turto naudojimą veikloje, t. y., kas vairavo traktorių ir dirbo su kita žemės ūkio technika. Nebuvo pateikti degalų nurašymo aktai, pirktų atsarginių dalių ir remonto paslaugų pirminiai dokumentai. Pareiškėja galvijų bandą pardavė 2019 m. 04 mėn., todėl, mokesčių administratoriaus vertinimu, fermos pastato leidžiamiems atskaitymams galėjo priskirti tik 4 mėn. nusidėvėjimo sumą – 260,53 Eur (781,58 Eur / 12 mėn. x 4 mėn.). Pareiškėja nepaaiškino ir 1

nepateikė dokumentų ar įrodymų, kad po galvijų pardavimo fermos pastatas buvo naudojamas veikloje.

Mikroautobusui VW Transporter (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. apskaičiuota 205 Eur nusidėvėjimo suma taip pat pripažinta neleidžiamais atskaitymais, nes VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonė išregistruota 2017-03-21 dėl techninės apžiūros ir / ar draudimo nebuvimo, transporto priemonei dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tai, kad pranešimą FR0457 apie veikloje naudojamą visą ilgalaikį turtą Pareiškėja pateikė tik 2022-04-07 ir mokestinio patikrinimo metu nepateikė dokumentų, įrodančių faktinio ilgalaikio turto naudojimo veikloje, leidžiamiems atskaitymams priskyrė tik Krone ruloninio preso ir Wolagri ritinių vyniotuvo priskaičiuotas nusidėvėjimo sumas. Papildomai pažymėjo, jog kuro, biologinio turto, remonto, trąšų, pesticidų, medžiagų, pašarų, bendraūkinių ir bendragamybinių sąnaudų leidžiamiems atskaitymams priskiriamoms išlaidoms neužtenka pagrįsti jų pirkimo fakto. Leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik faktiškai patirtas sąnaudas, pagrįstas juridinę galią turinčiais įsigijimo dokumentais, veikloje pajamoms uždirbti, patvirtintas nurašymo aktais. Pareiškėja patikrinimo metu nebendradarbiavo ir neįvykdė dviejų mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti leidžiamus atskaitymus patvirtinančius pirminius ir suvestinius dokumentus. Atitinkamai išlaidos buvo pripažintos ne pagal faktą, o pagal Įstatymo (GPMĮ) leidėjo sutiktą galimybę išlaidoms priskirti 30 proc. gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų. Ginčijamame sprendime nurodyta, jog Pareiškėjos apskaičiuota ilgalaikio turto nusidėvėjimo suma neturi įtakos leidžiamų atskaitymų dydžiui.

Dėl pasirinkto principo taikymo. Inspekcija vertino 2019 ir 2020 metų Pareiškėjos deklaruotus duomenis:

Dėl 2019 m. Pareiškėja GPM deklaracijoje už 2019 m. deklaravo 74 519,19 Eur veiklos pajamas, o išmaniosios mokesčių administravimo sistemos (i.MAS) elektroninių sąskaitų faktūrų posistemyje (toliau – i.SAF) pateiktuose registruose deklaravo 92 422,29 Eur tiekimų vertę. Nustatyti neatitikimai: 1) i.SAF registruose neteisingai įtraukta 2019-06-03 išankstinio apmokėjimo sąskaita Nr. KCR 0550027071, suma 3 999,88 Eur, pagal kurią AB "D1" sumokėjo Pareiškėjai avansą.

2019 m. 88 422,41 Eur (92 422,29 – 3 999,88); 2) į GPM deklaraciją už 2019 metus neįtraukta 2019-12-31 PVM sąskaita faktūra Nr. KCR0550029979, suma 12 378,79 Eur, plius 2 600 Eur PVM, iš viso 14 979,79 Eur, išrašyta AB "D1" Apmokėjimas pagal šią PVM sąskaitą faktūrą gautas 2020-01-15 banko pavedimu, pajamos deklaruotos GPM deklaracijoje už 2020 m. Kadangi Pareiškėja GPM deklaracijoje už 2019 m. nurodė, kad taiko kaupimo apskaitos principą, tai pajamos turėjo būti deklaruotos 2019 m. deklaracijoje, neatsižvelgiant į apmokėjimą. Taip pat nustatyti neatitikimai2: 1) į GPM deklaraciją už 2019 metus neįtrauktos pajamos pagal 2019-12-09 PVM sąskaitą faktūrą Nr. MASAND2019120972, išrašytą SIA FOODBOOK (tiekimų suma 1 680 Eur3; 2) pajamos nesumažintos pagal išrašytą AB "D1" kreditinę PVM sąskaitą faktūrą 2019-09-11 Nr. KCR0550027134, suma 155,55 Eur.

Inspekcijos vertinimu, GPM deklaracijoje už 2019 m., taikant Pareiškėjos nurodytą kaupimo principą, turėjo būti deklaruotos 88 422,41 Eur veiklos pajamos. Pareiškėja deklaravo 74 519,19 Eur, t. y. 13 903,22 Eur mažiau (88 422,41 – 74 519,19). Pagal Pareiškėjos pateiktą leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo pažymą iš veiklos pajamų Pareiškėja atėmė 57 379,48 Eur veiklos sąnaudas. Patikrinimo metu Pareiškėja nepateikė pirminių leidžiamų atskaitymų dokumentų ir apskaitos registrų, patvirtinančių faktines veiklos išlaidas. Atitinkamai Inspekcija pripažino, kad nuo nustatytų veiklos pajamų 88 422,41 Eur apskaičiuota 26 526,72 Eur leidžiamų atskaitymų suma, lygi 30 procentų uždirbtų individualios veiklos pajamų (88 422,41 x 30 proc.), kuriai Pareiškėja neprivalėjo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų.

Žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai, kurie įregistruoti PVM mokėtojais arba savo veiklai priskiria ir joje naudoja ilgalaikį turtą, pajamas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, t. y. pajamos pripažįstamos tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį jos uždirbamos (kada prekės (produkcija) parduodamos), neatsižvelgiant į apmokėjimo momentą. 3

Apmokėjimas gautas: 2020-01-20 – 840 Eur, 2020-02-06 – 400 Eur, 2020-03-05 – 440 Eur.

Dėl 2020 m. GPM deklaracijoje už 2020 m. Pareiškėja deklaravo 45 431,52 Eur veiklos pajamas, o i.SAF pateiktuose registruose deklaravo 32 982,83 Eur tiekimų vertę. Pagal patikrinimo metu turėtus dokumentus nustatyta, kad GPM deklaracijoje už 2020 m. Pareiškėja turėjo deklaruoti 32 982,83 Eur veiklos pajamas, vietoj deklaruotų 45 431,52 Eur, t. y. 12 449,69 Eur mažiau (45 431,52 – 32 982,83), nes: 1) 12 378,79 Eur pajamos, pagal 2019-12-31 PVM sąskaitą faktūrą KCR0550029979 priskiriamos 2019 m. veiklos pajamoms, atsižvelgiant į Pareiškėjos pasirinktą apskaitos principą (kaupimo) pagal išrašytas sąskaitas faktūras; 2) 70 Eur suma mažinamos pajamos pagal AB "D1" išrašytą 2020-09-30 kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KCR0550031471. Pagal Pareiškėjos pateiktą leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo pažymą iš veiklos pajamų Pareiškėja atėmė 30 436,58 Eur leidžiamų atskaitymų sumą. Patikrinimo metu Pareiškėja nepateikė pirminių leidžiamų atskaitymų dokumentų ir apskaitos registrų, patvirtinančių faktines veiklos išlaidas. Atitinkamai Inspekcija pripažino, kad nuo nustatytų 32 982,83 Eur veiklos pajamų apskaičiuota 9 894,85 Eur leidžiamų atskaitymų suma, lygi 30 procentų uždirbtų individualios veiklos pajamų (32 982,83 x 30 proc.), kuriai Pareiškėja neprivalo turėti atskaitomą sumą pagrindžiančių dokumentų. Metinės apmokestinamosios individualios veiklos pajamos už 2019 metus sudarė 61 895,69 Eur (88 422,41 – 26 526,72), o už 2020 metus sudarė 23 087,98 Eur (32 982,83 – 9894,85), t. y. viršijo 20 000 Eur, todėl apmokestinimui buvo taikytas pajamų mokesčio kreditas apskaičiuojamas pagal GPMĮ 182 straipsnio 3 dalies nurodytą formulę. Mokestinio patikrinimo metu už 2019 m. papildomai apskaičiuota 8 493,77 Eur mokėtina GPM suma, o už 2020 m. papildomai apskaičiuota 994,24 Eur mokėtina GPM suma. Iš viso mokesčių mokėtojai apskaičiuotas 9 488,01 Eur mokėtinas į biudžetą GPM (8 493,77 Eur + 994,24 Eur).

Dėl nepagrįstos PVM atskaitos. Inspekcija, vadovaudamasi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 2006-11-28 Tarybos direktyva 2006/112/EB (kuri iš dalies buvo pakeista Direktyvomis 2006/138/EB, 2007/75/EB, 2008/8/EB, 2008/117/EB, 2009/47/EB, 2009/69/EB, 2009/162/EB, 2010/23/EB, 2010/45/EB, 2010/88/EB) dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB) 168 straipsnio a) punktu bei tiek formuojama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT), tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, nurodė, jog Pareiškėjai buvo išduota 2003-06-04 specialaus apmokestinimo momento taikymo pažyma Nr. 18.1-327 (forma FR0546), leidžianti nuo 2003-07-01 taikyti specialią PVM apmokestinamojo momento nustatymo tvarką, t. y. tiekiant žemės ūkio produkciją, kurios tiekimas įforminamas PVM sąskaita faktūra, PVM už šią produkciją apskaičiuoti tuomet, kai už ją sumokamas atlygis.

Pareiškėja tiekimų Lietuvoje pardavimo PVM deklaravo pagal gautą apmokėjimą, o tiekimus Europos Sąjungos (toliau – ES) PVM mokėtojams – pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Dėl 226,47 Eur pirkimo PVM sumos. Pareiškėja, pažeisdama PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies nuostatas, į PVM atskaitą įtraukė pirkimo PVM iš PVM sąskaitų faktūrų, kurias išrašė UAB "J1" UAB "G1" UAB "F1" ir UAB "H1" – 226,47 Eur pirkimo PVM, kai prekės ir paslaugos nebuvo panaudotos PVM apmokestinamai žemės ūkio veiklai.

Mokestinio patikrinimo metu UAB "E1" AB "D1" ir AB "C1" pateikė PVM sąskaitų faktūrų kopijas, išrašytas Pareiškėjai už prekių ir paslaugų pirkimą, pagal vykdomą veiklą tinkančių panaudoti PVM apmokestinamai veiklai. Patikrinimo metu nustatyta, kad Pareiškėja deklaravo pardavimus AB "D1" AB "C1" samdė krovinio pervežimui UAB "E1" todėl 1 867 Eur pirkimo PVM pagal minėtų bendrovių pateiktas PVM sąskaitas faktūras pripažįstama PVM atskaita. Pagal patikrinimo metu turėtus dokumentus patikrinimo metu buvo pripažinta 1 867 Eur pirkimo PVM atskaita, vietoj Pareiškėjos 2019–2020 m. PVM deklaracijose deklaruotos 14 480 Eur pirkimo PVM atskaitos.

Dėl nustatytų PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies ir 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų pažeidimų mokestinio patikrinimo metu buvo perskaičiuota mokėtino į biudžetą PVM suma. Pareiškėjai už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2020-12-31 papildomai apskaičiuotas 12 613 Eur mokėtinas į biudžetą PVM (18 892 Eur – 6 279 Eur).

Motyvuojamoji dalis

Komisija k o n s t a t u o j a:

Skundžiamas Inspekcijos 2023-12-06 sprendimas Nr. 68-72 yra tvirtinamas.

Mokestinis ginčas tarp Inspekcijos ir Pareiškėjos vyksta dėl nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 9 488,01 Eur GPM, 1 544,70 Eur GPM delspinigius, 4 744 Eur GPM baudą, 12 613 Eur PVM, 2 514,26 Eur PVM delspinigius ir skirtą 6 307 Eur PVM baudą, pripažinus, jog mokesčių mokėtoja priskyrė leidžiamiems atskaitymams išlaidas nepagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais bei nepateikė pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir neįrodė, kad prekės ir paslaugos, kurių pirkimo PVM įtraukė į atskaitą, buvo panaudotos PVM apmokestinamai žemės ūkio veiklai vykdyti. Komisija, vengdama pasikartojimų, plačiau faktinių ginčo bylos aplinkybių, kurios yra išsamiai išdėstytos ir Komisijos sprendimo nustatomojoje dalyje, iš naujo neaptarinėja. Kadangi bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal Pareiškėjos pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus, sprendime pasisakoma dėl Pareiškėjos skunde ir posėdžio metu Komisijai nurodytų esminių nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvų.

1. Dėl prašymo stabdyti skundo nagrinėjimą (skundo pirmasis reikalavimas, antrasis skundo argumentas).

Pareiškėja 2024-02-12 pateiktame patikslintame skunde Komisijos prašė sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą, iki Inspekcija pateiks atsakymą į 2024-01-02 skundą. Komisija pažymi, jog Komisija yra ikiteisminė mokestinius ginčus 4 nagrinėjanti institucija. T. y., mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius (šiuo atveju, Inspekcija), Komisija ir teismas (toliau – MAĮ, 147 straipsnis). Pagal MAĮ 151 straipsnį Komisija nagrinėja: 1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus; 2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų; 3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per šio Įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo. Analogiškai yra nurodoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-09-02 nutarimo Nr. 1119 „Dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai) 6 punkte.

Mokestinis ginčas – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą);

Skundas dėl mokestinio ginčo Komisijai paduodamas per centrinį mokesčių administratorių (MAĮ 155 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja, pateiktame 2024-01-02 prašyme Inspekcijai, kuris pagal kompetenciją buvo perduotas nagrinėti Komisijai, nurodė, jog prašo pakartotinai peržiūrėti priimtą jos ginčijamą Inspekcijos 2023-12-06 sprendimą Nr. 68-72. Akcentavo, jog priimtame mokesčių administratoriaus sprendime nebuvo atsakyta į jos pateikto 2023-10-10 skundo argumentus. Komisija 2024-01-16 raštu Pareiškėjai iki paskirto posėdžio dienos (2024-01-30) pasiūlė patikslinti skundo Komisijai argumentus. Taip pat Komisija, 2024-02-26 ir 2024-01-29 gavusi Pareiškėjos prašymą atidėti 2024-01-02 skundo dėl Inspekcijos 2023-12-06 sprendimo Nr. 68-72 nagrinėjimą vėlesnei datai dėl asmeninių priežasčių, šį prašymą tenkino ir 2024-02-01 protokoliniu sprendimu paskyrė skundo nagrinėjimą 2024-02-13. Pareiškėja 2024-02-12 Komisijai pateikė patikslintą skundą.

Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų įstatymo viršenybės principas, kuris, be kita ko, pagal teismų praktiką yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose. Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 15 straipsnio 1 dalis). LVAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau esant įstatyminiam pagrindui (žiūrėti, pavyzdžiui, LVAT 2010-02-01 sprendimą adm. byloje Nr.A756–35/2010, 2012-05-03 nutartį adm.

2016-09-29 sprendimą adm.

Nr. A-3537-822/2016 ir kt.). Taigi teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo. MAĮ nėra įtvirtintas leidimas institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą sprendimą dėl nurodymo sumokėti mokesčius. Kas reiškia, jog Inspekcija dėl to paties skundo dalyko ir pagrindo negali priimti kito sprendimo, išskyrus atvejus, kai toks būtinumas atsirastų, jį išnagrinėjus Komisijai ar teismui. Iš pateiktos Inspekcijos medžiagos matyti, jog Pareiškėjos atžvilgiu mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija (Inspekcija) priėmė ginčijamą 2023-12-06 sprendimą Nr. 68-72, todėl visi nesutikimai, įstatymo nustatyta tvarka, galėjo būti skundžiami Komisijai ar teismui. Nors Pareiškėja 2023-01-02 skunde įvardijo konkretų adresatą – Inspekciją, tačiau pačiame skunde išreiškė valią, jog Inspekcijos 2023-12-06 sprendimo Nr. 68-72 trūkumai jai trukdo parengti kompetentingą skundą Komisijai ar teismui.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Pareiškėjos 2024-02-12 pateiktame patikslintame skunde išreikštas pirmasis reikalavimas (sustabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą iki Inspekcija pateiks atsakymą į 2024-01-02 skundą) nėra tenkinamas, nes tokios galimybės nenumato MAĮ, o skundas pagal kompetenciją priklauso Komisijai.

2. Dėl kontrolės veiksmų nutraukimo (skundo ketvirtasis reikalavimas, pirmasis ir trečiasis skundo argumentas).

Pareiškėja išreiškė reikalavimą nutraukti jos atžvilgiu atliktus kontrolės veiksmus, nes, jos nuomone, buvo atliktas pakartotinis mokestinis patikrinimas bei kontrolės veiksmams atlikti buvo suėjęs senaties terminas.

2.1. Dėl mokestinio tyrimo ir patikrinimo atlikimo Komisija nurodo, jog MAĮ nustato dvi skirtingas mokesčių mokėtojų kontrolės procedūras – mokestinį tyrimą ir mokestinį patikrinimą. Mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje (MAĮ 2 straipsnio 24 dalis). Mokestinio tyrimo tikslas – per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį nustatyti mokestinių prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo riziką mokesčių mokėtojų veikloje, nurodyti mokesčių mokėtojams atsiradusius trūkumus ir netikslumus bei suteikti galimybę šias spragas / klaidas ištaisyti. Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (MAĮ 2 straipsnio 23 dalis). Mokestinio patikrinimo tikslas – griežtesnė priemonė, labiau orientuota į mokesčių įstatymų pažeidimų nustatymą.

Pažymėtina, kad MAĮ 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. LVAT yra akcentavęs, jog iš šios teisės normos matyti, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Šiuo atveju atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas teisine prasme reiškia, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs (žiūrėti, pavyzdžiui,, LVAT 2009-02-20 nutartį adm. byloje Nr. A438‑245/2009, 2007-06-12 nutartį adm. byloje Nr. A11‑624/2007). Vadinasi, tik turintis teisinę galią mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto (pažymos) patvirtinimo užkerta kelią mokesčio mokėtojo patikrinimui ar pakartotiniam jo patikrinimui, jei nėra sąlygų (išimčių), išvardintų MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose (žiūrėti, pavyzdžiui, LVAT 2006-04-20 sprendimą adm. byloje Nr. A17‑921/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 9, 2006, p. 67–74, 2015-05-08 nutartis adm. byloje Nr. A-77-575/2015).

Šiaulių AVMI 2020-10-16 atliko PVM deklaracijų, PVM sąskaitų faktūrų registrų ir trečiųjų asmenų duomenų vertinimą už 2018–2019 metus. Nustačius neatitikimus GPM deklaracijoje už 2019 metus tarp deklaruotų pajamų / išlaidų ir i.SAF gaunamų ir išrašomų sąskaitų, vietos mokesčio administratorius 2020-07-29 raštu Nr.(17.17-40) RES-123246 Pareiškėjos paprašė pateikti papildomus duomenis. Negavus iš Pareiškėjos prašomų dokumentų, 2020-09-17 buvo priimtas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (31.49) FR0706-930 ir Pareiškėja buvo įpareigota ištaisyti neatitikimus Kadangi neatitikimai nebuvo ištaisyti, inicijuotas mokestinis tyrimas (pagal 2021-12-01 užduotį atlikti mokestinį tyrimą Nr. (31.49 Mr) FR0688-952), vertinant Pareiškėjos 2019–2020 mokestinį laikotarpį. Iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, kad Pareiškėjo atžvilgiu už 2019–2020 buvo atliktas mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas. Kadangi šios procedūros yra skirtingos, nes skirtingas jų tikslas, mokestinio tyrimo atlikimas nėra vertinamas kaip mokestinis patikrinimas (nėra jo analogas), todėl į MAĮ 118 straipsnio ribojimų sąrašą nepatenka bei nėra laikoma, jog mokesčių mokėtoja už tą patį laikotarpį buvo tikrinama du kartus. Be to, už minėtą mokestinį patikrinimą nėra įsigaliojęs joks mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo būtų buvęs apskaičiuotas GPM ar PVM, todėl Pareiškėjos argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

2.2. Dėl MAĮ 68 straipsnio. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pareiškėja yra ūkininkė, o ūkininkas, užsiimantis žemės ūkio veikla, GPMĮ taikymo tikslais, laikomas vykdančiu individualią veiklą. Pareiškėja taip pat yra PVM mokėtoja.

Mokestinio patikrinimo pradžia yra aiškiai apibrėžta MAĮ 120 straipsnio 1 dalyje ir yra siejama su konkretaus sprendimo jį atlikti priėmimu (pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą surašymu). Vadinasi pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimo tikrinti) surašymas yra būtina sąlyga mokestiniam patikrinimui pradėti bei jį vykdyti. Vertinant MAĮ 66 straipsnyje įtvirtintą Įstatymo leidėjo valią, konstatuotina, jog, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (MAĮ 66 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius <...> (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Iš cituojamų MAĮ 66 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų bei jas vertinant su MAĮ 68 straipsniu, akivaizdu, jog pagal bendrąją taisyklę mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareiga apskaičiuoti ir pastebėjus (nustačius), kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, perskaičiuoti mokesčius ir su juo susijusias sumas, išlieka per visą mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties laikotarpį. Iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinis patikrinimas atliktas pagal 2022-05-23 pavedimą tikrinti Nr. (31.49 Mr) FR0773-815, todėl mokesčių mokėtoja galėjo būti patikrinta už 2021, 2020 ir 2019 metus, t. y. mokestinis patikrinimas atliktas laikantis įstatymo nuostatų.

Vadinasi Šiaulių AVMI ir Inspekcija tinkamai taikė 68 straipsnio 1 dalį, todėl Pareiškėjos argumentai dėl pažeisto senaties termino taikymo yra atmetami kaip nepagrįsti.

2.3. Dėl patikrinimą atlikusios auditorės (pirmasis skundo argumentas). VAĮ 24 straipsnio 1dalyje yra išskiriamos aplinkybės, turinčios teisinį pagrindą nušalinti / ar nusišalinti darbuotojui nuo administracinės procedūros, o būtent: 1) esant giminystės ryšiui; 2) kai yra tiesioginio pavaldumo santykiai; 3) galintys sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (toliau -– VPIDĮ) 11 straipsnyje nurodoma, jog asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas <...> jeigu atliekamos tarnybinės pareigos yra susijusios su jo privačiais interesais (straipsnio 1 dalis). VPIDĮ 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės Įstatymo sąvokos. Interesų konfliktas – situacija, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą arba įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais (straipsnio 2 dalis). Privatūs interesai – deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumas asmenine turtine ar neturtine nauda, deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas deklaruojančiam asmeniui atliekant tarnybines pareigas (straipsnio 3 dalis). Tokio pobūdžio ginčus sprendžia Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.

Atsižvelgiant į Komisijai suteiktas teises ir jos atliekamas funkcijas, numatytas MAĮ, Nuostatuose ir kitose tesės aktuose, Pareiškėjos argumentai dėl auditorės K. I. šališkumo nepatenka į Komisijos funkcijų atlikimo ribas, todėl šis skundo argumentas paliekamas nenagrinėtinu.

3. Dėl Inspekcijos ir Šiaulių AVMI sprendimų panaikinimo (antrasis ir trečiasis reikalavimas).

3.1. Dėl Pareiškėjos bendradarbiavimo (ketvirtasis skundo argumentas). Pareiškėja skunde teigė, kad mokestinio patikrinimo metu ir iki pat 2024-02-02 yra dviejų vaikų priežiūros atostogose. Pareiškėja nurodė teikusi prašymą atidėti patikrinimo veiksmus, tačiau į jį nebuvo atsižvelgta. Paaiškino, jog mokestinis patikrinimas vyko per Covid –19 pandemiją, kurios metu ji buvo kviečiama atvykti į Inspekcijos patalpas.

Kaip matyti, Pareiškėja kelia klausimą dėl jos pažeistos teisės į gynybą. Teisės į gynybą užtikrinimo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas. Analogiškos pozicijos laikosi LVAT (žiūrėti, pavyzdžiui,, 2010-04-29 sprendimą adm. byloje Nr. A858-737/2010; 2014-03-12 nutartį adm. byloje Nr. A261-20-14/2014; 2015-02-27 nutartį adm. byloje Nr. eA-616-858/2015; 2021-12-01 sprendimą adm. byloje Nr. eA-2105-968/2021). Atitinkamai teisės į veiksmingą teisinę gynybą principas turi būti užtikrinamas viešojo administravimo subjektui nagrinėjant klausimą, t. y. iki administracinio sprendimo priėmimo institucijoje. Tai, kad asmuo gali ginčyti sprendimą ikiteisminėje ginčą nagrinėjančiojoje institucijoje arba teisme, nepaneigia viešojo administravimo subjekto pareigos laikytis teisės principų ir nepažeisti asmens procesinių teisių (žiūrėti, pavyzdžiui, LVAT 2019-12-04 sprendimą adm. byloje Nr. A-756-602/2019; 2020-10-28 sprendimą adm. byloje Nr. A-1766-602/2020; 2021-05-05 nutartį adm. byloje Nr. eA-1383-662/2021, 2023-12-13 nutartį adm. byloje Nr. Nr. eP-70-789/2023).

Komisija pastebi, jog Pareiškėjos atžvilgiu procesiniai veiksmai vyko nuo 2020-10-16, kai Šiaulių AVMI atliko PVM deklaracijų, PVM sąskaitų faktūrų registrų ir trečiųjų asmenų duomenų vertinimą už 2018–2019 metus. Vėliau šie veiksmai perėjo į mokestinį tyrimą, o galiausiai į mokestinį patikrinimą (surašytas 2023-04-26 patikrinimo aktas). Mokestinio tyrimo metu Pareiškėjai buvo įteiktas 2022-03-03 mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (31.49Mr) FR0706-3050 pateikti vykdytos veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus už 2019–2020 metus (pilnai nebuvo įvykdytas), o mokestinio patikrinimo metu Pareiškėjai įteikti mokesčių administratoriaus nurodymai 2022-06-15 Nr. (31.49Mr) FR0706-3682 bei 2023-01-19 Nr. (31.49Mr) FR0706-70 pateikti vykdytos veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus už 2019– 2020 metus (nurodymai nebuvo įvykdyti). Pareiškėjai dėl nurodymų nevykdymo buvo surašyti Administracinio nusižengimo protokolai 2022-07-12 Nr. VMI-04-ANR_P-227-2022 bei

2023-02-20 Nr. VMI-04-ANR_P-77-2023.

Komisijai, susipažinusi su Šiaulių AVMI veiksmais, kuriais nuolat buvo pratęsiamas terminas dokumentams pateikti, mano, jog pačios mokesčių mokėtojos neveikimas lėmė vykusius kontrolės veiksmus jos atžvilgiu. Pareiškėja iš esmės nebendradarbiavo su Šiaulių AVMI jos mokestinio tyrimo / mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėja nepasinaudojo teise ir reikalaujamų dokumentų nepateikė ir ginčą nagrinėjančioms institucijoms (Inspekcijai ir Komisijai), todėl toks neveikimas nuo 2020 metų spalio mėnesio iki šių metų vasario mėnesio negali būti siejamas su Covid – 19 pandemija bei tai, jog Pareiškėjai yra suteikta teisė į vaikų priežiūros atostogas (anūkų priežiūrą). Primintina, jog Pareiškėja savo teises gali įgyvendinti per savo atstovus, tačiau tokia teise taip pat nepasinaudojo.

Komisija pažymi, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus, mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais (žiūrėti, pavyzdžiui, LVAT 2021-04-21 nutartį adm. byloje Nr. A-715-556/2021). MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Komisija pastebi, kad aiškindamas minėtų teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius apskaičiuoto mokesčio neteisingumą. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, o apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žiūrėti, pavyzdžiui, LVAT 2010-11-08 nutartį adm. byloje Nr. A-556-1527/2010; 2012-05-24 nutartį adm.

byloje Nr. A-442-1601/2012; 2017-09-14 nutartį adm. byloje Nr. A-982-438/2017; 2019-03-28 nutartį adm. byloje Nr. A-514-968/2019).

3.2. Dėl gautų pajamų. Pareiškėja GPM deklaracijose už 2019 ir 2020 metus nurodė, kad taiko kaupimo apskaitos principą, todėl, vadovaujantis GPMĮ 8 straipsnio 5 dalies nuostata, pajamos turėjo būti deklaruotos neatsižvelgiant į apmokėjimo datą. Ir priešingai, Pareiškėjai Inspekcijos buvo išduota 2003-06-04 Specialaus apmokestinimo momento taikymo pažyma Nr. 18.1-327 (forma FR0546), leidžianti nuo 2003-07-01 taikyti specialią PVM apmokestinamojo momento nustatymo tvarką pagal PVMĮ 14 straipsnio 9 dalies nuostatas, t. y. tiekiant žemės ūkio produkciją, kurios tiekimas įforminamas PVM sąskaita-faktūra, PVM už šią produkciją apskaičiuoti tuomet, kai už ją sumokamas atlygis.

Pareiškėja skunde Komisijai nepateikė nesutikimo argumentų dėl pajamų pripažinimo principų taikymo, dėl kurių apskaičiuojant pajamas buvo nustatyti neatitikimai tiek skaičiuojant GPM, tiek apskaičiuojant PVM, bei papildomai šią aplinkybę patvirtinus 2024-02-13 vykusio posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, Komisija detaliau nepasisako dėl nustatytų ir patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų.

3.3. Dėl išlaidų pripažinimo (skundo penktasis ir šeštasis argumentas). Pareiškėja, apskaičiuodama GPM, pasirinko tvarką, kai leidžiamų atskaitymų pripažinimo būdas bus skaičiuojamas pagal faktines išlaidas, pagrįstas dokumentais.

Pareiškėja patikrinimo metu nebendradarbiavo ir nepateikė pirminių apskaitos dokumentų, paaiškindama, kas sudaro deklaruotus leidžiamus atskaitymus.

Komisija pastebi, jog teikdama skundą Inspekcijai ir Komisijai, mokesčių mokėtoja taip pat vadovaujasi deklaratyviais nesutikimo argumentais, t. y. mokestinio ginčo medžiagoje nebuvo pateikti pirminiai apskaitos dokumentai, kurių pagrindu būtų galima neginčijamai nustatyti, kokios faktinės išlaidos buvo patirtos, bei kaip šios išlaidos buvo susijusios su vykdoma žemės ūkio veikla. Komisija neneigia aplinkybės, jog Pareiškėja realiai vykdo veiklą (Pareiškėjai suteiktas kreditas), dirba apie 40 ha žemės, užsiima grūdinių kultūrų, bulvių, cukrinių runkelių ir galvijų auginimu, todėl patiria išlaidas kurui, produkcijos užauginimui ir jos realizavimui. Taip pat nėra ginčo, jog Pareiškėja gali pasitelkti savo šeimos narius (Pareiškėjos sutuoktinis H. I. nuo 1995-11-30 įregistruotas ūkininku, nuo 2018-11-20 įregistruotas PVM mokėtoju. Pareiškėjos sūnus M. U. nuo 2005-05-30 įregistruotas ūkininku, nuo 2017-04-13 įregistruotas PVM mokėtoju) ar kitus asmenis ir priemones veiklai vykdyti. Tačiau pačios mokesčių mokėtojos pasirinktas būdas – atsisakymas teikti pirminius apskaitos dokumentus, atsisakymas paaiškinti apie vykdytą veiklą, jai (veiklai) panaudotas prekes ir paslaugas, mokestinio patikrinimo metu pagrįstai leido pripažinti, jog Pareiškėja neturi teisės sumažinti mokėtino GPM pagal faktines išlaidas, kurių realumu nėra galimybės įsitikinti. Tačiau Pareiškėjai suteikta teisė mokesčio bazę sumažinti 30 proc. nuo gautų (uždirbtų) individualios veiklos pajamų, kuomet nereikalaujama saugoti apskaitos dokumentus (GPMĮ 18 straipsnio 12 dalis). Visgi aptariant PVM dydį, mokesčių mokėtoja turėjo pagrįsti, kad visos pirktos prekės ir paslaugos panaudotos PVM apmokestinamoms pajamoms gauti (Pareiškėjai to nepadarius, pateiktose PVM deklaracijos deklaruota pirkimo PVM atskaita pripažinta tik pagal patikrinimo metu iš trečiųjų asmenų mokesčių administratoriaus gautas PVM sąskaitas faktūras). Kadangi Pareiškėja nepateikė visų reikalingų dokumentų, paaiškinimų ir buhalterinės apskaitos registrų, Komisijos vertinimu pagrįstai buvo pripažinta, jog mokestinio patikrinimo metu nebuvo galima tinkamai atlikti GPM ir PVM apskaičiavimo teisingumo patikrinimo. 4.Dėl MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo (septintasis skundo argumentas).

Pareiškėja nesutinka su jos atžvilgiu taikytomis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis. Komisija pastebi, kad šios specialiosios apmokestinimo nuostatos mokesčių mokėtojos atžvilgiu nebuvo taikytos, todėl detaliau šiuo klausimu nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 1 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023-12-06 sprendimą Nr. 68-72.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Regionų administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, 01102 Vilnius). Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Skundas Regionų administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos. Komisijos pirmininkas