- Teismas
- Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-10-22
- Bylos Nr.
- S-151
- Bylos rūšis
- Mokestinis ginčas
- Instancija
- MGK (ikiteisminė)
- Teisėjai
- Vilma Vildžiūnaitė (pirm.), Gvida Ivanauskienė (pran.), Jurgita Narkevičiūtė
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), susidedanti iš Komisijos pirmininkės Vilmos Vildžiūnaitės, narių Gvidos Ivanauskienės (pranešėja), Jurgitos Narkevičiūtės, išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „E“ (toliau – Pareiškėja) 2024-0826 skundą dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas, mokesčių administratorius) 2024-08-06 sprendimo Nr. 1AE-337 (toliau – skundžiamas sprendimas, Sprendimas). Pareiškėjos atstovai direktorius K.K. ir advokatas G.V., Muitinės departamento atstovė M.S. 2024-09-24 dalyvavo Komisijos posėdyje nuotoliniu būdu. Komisija n
Skundžiamame sprendime nurodyta, kad Vilniaus TM 2024-05-22 sprendimu Nr. 18KP-16288 dėl nebaigtos muitinio tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106 (2023-10-12), pripažino Pareiškėją skolininku muitinei bei įpareigojo sumokėti mokestinę prievolę, kurios dydis: 5175 Eur muito, 2769 Eur PVM, 329 Eur PVM delspinigių, 78 Eur muito delspinigių. Pareiškėjai taip pat skirta 4766 Eur bauda. Sprendime taip pat nurodyta, kad 2023-10-12 Vilniaus TM krovinių poste „Paneriai“ prekėms (įvairi sportinė apranga ir aksesuarai) buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106 (2023-10-12). Tranzito procedūros vykdytoja – Pareiškėja. Krovinys nukreiptas į Vilniaus TM Medininkų kelio postą (LTVK2000) ir išleistas į paskirties įstaigą neplombuotoje transporto priemonėje. Tranzito terminas, nurodytas deklaracijos „D“ langelyje – 2023-10-19.
Muitinės departamentas Sprendime vadovaujasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), 233 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra buvo įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai.
Pasak mokesčių administratoriaus, prekės paskirties įstaigai turėjo būti pateiktos iki 202310-19. Per nustatytą terminą Vilniaus TM Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos priemonėmis negavusi patvirtinimo, kad prekės pateiktos paskirties įstaigai, pradėjo tyrimą. Tyrimo metu buvo gautas Vilniaus TM Medininkų kelio posto atsakymas, kad nei prekės, nei tranzito lydintysis dokumentas muitinei pateikti nebuvo.
Skundžiamame sprendime nurodoma, kad Pareiškėja 2023-10-24 elektroniniu paštu informavo, jog pasienio muitinės postas neužbaigė tranzito procedūros pagal deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106 (2023-10-12), ir pateikė transporto važtaraščio CMR Nr. 477767 (2023-10-12), su kuriuo buvo gabenamos prekės, deklaruotos deklaracijoje T1
Nr. 23LTVR500000051106, su Baltarusijos Respublikos muitinės spaudu, kopiją bei pranešė, kad laukia importo deklaracijos iš Baltarusijos Respublikos.
Vėliau Pareiškėja, kaip alternatyvų tranzito procedūros užbaigimo įrodymą, nurodytą 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklėse (toliau – Įgyvendinimo reglamentas), pateikė Baltarusijos importo deklaraciją Nr. 14357/161023/0015567 ir koreguotą importo deklaraciją Nr. 4357/161023/0015567/01, patvirtintas Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais.
Kaip nurodoma skundžiamame sprendime, siekdama nustatyti, ar procedūros vykdytojo pateiktas dokumentas patvirtintas originaliais Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais, Vilniaus TM 2024-03-26 raštu Nr. (1.10Mr/16)-2VE-3504 kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą. Buvo gautas atsakymas (2024-04-26 Lietuvos teismo ekspertizės centro raštas Nr. 11-714(24)) dėl Baltarusijos Respublikos muitinės importo deklaracijos 14357/161023/0015567 tikrumo, kuriame teigiama, kad pateikta Minsko regioninės muitinės importo deklaracija nėra dokumento kopija, o yra dokumento originalas. Nustatyti, ar pateikta Minsko regioninės muitinės importo deklaracija yra patvirtinta tikrais Minsko regioninės muitinės spaudais, negalima, nes lyginamajam tyrimui nepateikti Minsko regioninės muitinės naudojamų antspaudų pavyzdžiai.
Skundžiamame sprendime pažymima, kad atsižvelgdama į tyrimo metu surinktą informaciją, pateiktus dokumentus bei atsakymus, Vilniaus TM konstatavo, jog muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106 (2023-10-12), nebaigta ir procedūros vykdytojo pareigos, numatytos Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalyje, neįvykdytos. Apie tai Vilniaus TM 2023-02-13 raštu Nr. (1.10Mr/16)2VE-1692 informavo procedūros vykdytoją – Pareiškėją.
Muitinės departamentas Sprendime nurodė, kad Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra buvo įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių bei už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, skola muitinei atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies a, b, c punktuose. Taigi, nagrinėjamu atveju už tinkamą tranzito procedūros įvykdymą atsakinga Pareiškėja, kuri, būdama tranzito procedūros vykdytoja, privalėjo vykdyti pareigas, numatytas 233 straipsnio 1 dalies a punkte.
Muitinės departamentas Sprendime vadovaujasi Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio, reglamentuojančio alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, 1 dalimi, pagal kurią Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šioje straipsnio dalyje nurodytų dokumentų, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkama trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija.
Kaip nurodo Muitinės departamentas, minėtame straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis ir reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Įgyvendinimo reglamento taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą. Skundžiamame sprendime konstatuojama, kad Pareiškėja nei Vilniaus TM, nei Muitinės departamentui tinkamų tranzito procedūros užbaigimo įrodymo nepateikė bei pažymi, kad Pareiškėjos pateikta Baltarusijos Respublikos importo deklaracija Nr. 14357/161023/0015567 yra nesusegta, tokiu būdu nėra galimybės įsitikinti dokumento vientisumu. Be to, pasak Muitinės departamento, nagrinėjamu atveju nėra galimybės identifikuoti ar Baltarusijos Respublikos importo deklaracija deklaruotos prekės tapačios deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 deklaruotoms prekėms, t. y. nesutampa šių deklaracijų duomenys (prekių siuntėjas, prekių kiekis, bruto svoris), todėl nesant galimybės įsitikinti pateikto dokumento autentiškumu, Vilniaus TM pagrįstai nusprendė pateiktos Baltarusijos importo deklaracijos Nr. 14357/161023/0015567 nelaikyti alternatyviu tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančiu įrodymu. Atitinkamai, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, Muitinės departamentas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Vilniaus TM 2024-05-22 sprendimas Nr. 18KP-16-288 yra pagrįstas.
Pareiškėja nesutinka su Muitinės departamento išvadomis ir prašo Komisijos panaikinti skundžiamą Muitinės departamento sprendimą, bei juo patvirtinto Vilniaus TM 2024-05-22 sprendimo Nr. 18KP-16-288 rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus.
Dėl teisinio reguliavimo netinkamo aiškinimo ir taikymo Pareiškėja pabrėžia, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnį „Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu [...] pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje“. Vietoje šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų kaip įrodymas gali būti pateiktos jų kopijos, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus, atitinkamos trečiosios šalies institucija arba valstybės narės institucija (Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalis).
Kaip nurodoma skunde, pagal galiojančias Įgyvendinimo reglamento 2015/2447 312 straipsnio nuostatas Pareiškėja turėjo teisę teikti alternatyvius ginčo prekių tranzito užbaigimo įrodymus, tarp kurių yra ir trečiosios valstybės muitinės patvirtinti ginčo prekių išleidimo į laisvą apyvartą toje valstybėje (nagrinėjamu atveju – Baltarusijos Respublikos) dokumentai (jokių išlygų dėl Baltarusijos Respublikos išduotų patvirtinimų galiojimo Įgyvendinimo reglamente ar kituose ES muitų teisės aktuose nėra). Pareiškėja pažymi, kad nagrinėjamu atveju tokie alternatyvūs įrodymai Pareiškėjos buvo pateikti, todėl Vilniaus TM privalėjo į juos atsižvelgti ir importo mokesčių skolos muitinei neapskaičiuoti arba, nusprendusi nesivadovauti minėtais oficialiai leistinais įrodymais, privalėjo pagrįsti jų neteisingumą (netinkamumą), kreipdamasi į Baltarusijos Respublikos muitinę dėl jos išduotų patvirtinimų (patvirtintų kopijų) tikrumo ir prašydama pateikti su tuo susijusią informaciją iš kompetentingų ES/tarptautinių ar nacionalinių institucijų (ar per jas). Be to, Pareiškėjos vertinimu, jei Vilniaus TM, kaip vietos mokesčių administratoriui, kilo abejonių dėl to, ar iš tiesų atitinka Pareiškėjos įformintos tranzito deklaracijos T1 Nr. 23LTVR500000051106 bei Baltarusijos Respublikoje įformintų importo deklaracijų duomenys ir būtų nustatyta jų faktinių neatitikimų, tai taip pat turėjo būti pagrista, aprašyta, apibūdinta, argumentuota skundžiamame sprendime, tačiau visa tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta (pažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies reikalavimą mokesčių administratoriui pagrįsti apskaičiuojamų mokesčių teisingumą ir tai sąlygoja skundžiamo sprendimo neteisėtumą).
Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo atveju į Baltarusijos Respubliką tranzitu (pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106) buvo gabenamos visiškai teisėtos ir įprastinio civilinio pobūdžio ir civilinės paskirties prekės – sportinė apranga ir aksesuarai (tai matyti iš prekių aprašymo pačiame Sprendime) – kurioms gabenimo metu nebuvo nustatytos jokios tarptautinės sankcijos ir kurios (kaip prekės) niekaip nėra ir nebuvo susijusios su kokiais nors geopolitiniais aspektais (nėra ir nebuvo skirtos Baltarusijos Respublikos karinėms, gynybinėms reikmėms, karo pramonei, karinio – pramoninio potencialo plėtrai ir t. t., kas yra draudžiama Tarybos reglamentu (EB) Nr. 765/2006 (žr. pavyzdžiui, jo l a, 1b, 1e, 1f straipsnius bei Reglamento IV priedą), tokių aplinkybių ar sąsajų Vilniaus TM niekada nenustatė. Tokiu būdu, Pareiškėjos vertinimu, ginčo teisinėje situacijoje ginčo prekių tranzito muitinės procedūros į Baltarusijos Respubliką buvo atliekamos teisėtai, o Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnyje reikalavimus atitinkančius duomenis apie jų užbaigimą atsakingų ES valstybių narių muitinės įstaigos (Vilniaus TM) privalėjo įvertinti, kadangi jokių išlygų apie tai, kad Baltarusijos Respublikos muitinės administracijos pateikti patvirtinimai neturi teisinės galios, pavyzdžiui, dėl geopolitinių ar joms prilygintų priežasčių Europos Sąjungos (toliau – ES) muitų teisės aktuose tiesiog nėra. Pasak Pareiškėjos, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką (suformuotą byloje C-319/14, B & S Global Transit Center BV), kiek tai susiję su tranzito muitinės procedūrų užbaigimo įrodinėjimu, šį klausimą lemia ne trečiosios valstybės, į kurią buvo nugabentos prekės, politinė santvarka, padėtis, geopolitinė orientacija, diplomatinių santykių glaudumas ir pan. aplinkybės, o iš tos valstybės gautų dokumentų pobūdis, jų turinys, t. y. kas juos išdavė ir ar iš jų galima daryti išvadą apie konkrečių tranzitu gabentų prekių likimą. Pasak Pareiškėjos, pagal minėtą Teisingumo Teismo praktiką, skola muitinei šioje situacijoje (dėl neužbaigto tranzito) gali atsirasti, jei asmuo įrodinėja, kad prekė yra išvežta iš ES muitų teritorijos, teikia šiuo klausimu įrodymus (nagrinėjamu atveju – prekių gavėjų oficialius patvirtinimus), bet negali pateikti patvirtinto trečiosios šalies muitinės ar kitos jos kompetentingos institucijos dokumento, liudijančio apie priekių išleidimą į laisvą apyvartą trečiojoje valstybėje. Ir kaip pažymi Pareiškėja, būtent tuomet (tik tokiu atveju), tokie įrodymai gali būti nepripažinti, nesvarbu, kad prekių gavėjai trečioje šalyje buvo oficialūs subjektai, tačiau nagrinėjamu atveju Baltarusijos Respublikos muitinė ginčo prekių muito deklaracijas šioje šalyje patvirtino, t. y. ginčo prekių gavimas nėra ir nebuvo įrodinėjamas vien tik prekių gavėjų patvirtinimais (CMR važtaraščiu Nr. 477767).
Pareiškėja skunde nurodo, kad jei iš tiesų egzistavo abejonės dėl Baltarusijos Respublikos muitinės administracijos išduotų patvirtinimų tikrumo, tuomet, siekdamas papildomai įrodyti šią aplinkybę, būtent vietos mokesčių administratorius turėjo galimybę rinkti papildomą informaciją bei įrodymus (laikantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatų). Pareiškėjos vertinimu, laikantis nuomonės, kad Baltarusijos Respublikos muitinės išduoti patvirtinimai yra niekiniai, negaliojantys, neturi įrodymo galios ir pan. vien dėl to, kad juos išdavė Baltarusijos Respublika ir jos institucijos (vertinant jas, pavyzdžiui, geopolitiniu ar kitu išankstinio nepatikimumo požiūriu), tokia pozicija akivaizdžiai iškreipia Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio turinį ir minėtą Teisingumo Teismo praktiką.
Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje, nagrinėjant mokestinius ginčus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2005-02-21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-202/2005; taip pat 2005-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-10-345/2005), ne kartą bei nuosekliai yra išaiškinta, jog savarankišką pagrindą panaikinti mokesčių administratorių sprendimus dėl papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo sudaro ir šių sprendimų tinkamas nemotyvavimas. Pareiškėjos vertinimu, nagrinėjamu atveju iš centrinio mokesčių administratoriaus priimto skundžiamo sprendimo matyti, kad šis sprendimas yra akivaizdžiai nemotyvuotas, juo apskritai neatsakyta į dalį esminių Pareiškėjos skundo teisinių argumentų dėl ginčo prekių tranzito muitinės procedūros užbaigimą reguliuojančių ES muitų teises aktų normų turinio ir juos aiškinančios Teisingumo Teismo praktikos taikymo.
Pasak Pareiškėjos, vertinant ginčo teisinių santykių dėl muitinio tranzito procedūros užbaigimo reglamentavimui aktualų teisinį reguliavimą, t. y. Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, ji mokestinio patikrinimo metu Vilniaus TM pateikė minėtame reglamente nurodytą dokumentą dėl tranzito muitinės procedūros pagal deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106 užbaigimo, t. y. tranzitu gabentų prekių importo deklaracijų, kuriomis buvo įformintas šių prekių išleidimas į laisvą apyvartą Baltarusijos Respublikoje kopijas: importo deklaraciją 14357/16102310015567 ir koreguotą importo deklaraciją 14357/16102310015567/01, kurias taip pat papildomai patvirtino atitinkama trečiosios šalies (valstybės) institucija (Baltarusijos Respublikos muitinė), uždėdama savo originalų spaudą.
Kaip pažymi Pareiškėja, Sprendime nurodomi Vilniaus TM teiginiai, jog šie dokumentai nėra tinkami įrodymai tranzito muitinės procedūros pagal deklaraciją
Nr. 23LTVR500000051106 užbaigimui patvirtinti, nėra tinkamai pagrįsti nei teisinio reglamentavimo1, nei faktiniu požiūriu, jokių naujų tai pagrindžiančių ar paaiškinančių teisinių argumentų centrinis mokesčių administratorius nepateikė.
Dėl faktinių aplinkybių netinkamo vertinimo Pareiškėjos nuomone, trečiosios užsienio valstybės muitinės pateikiamas joje įformintų muitinės deklaracijų (pagal kurias įvežtos iš ES muitų teritorijos tranzitu gabenamos prekės) patvirtinimas privalo būti dedamas ant specifine tvarka susegtų deklaracijų Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse, taip pat ir aktualioje teismų praktikoje dėl muitinio tranzito procedūros neužbaigimo teisinių pasekmių2 yra neminimas, t. y. jis objektyviai neegzistuoja (nei teisinio reguliavimo, nei teismų praktikos kontekste). Ir kadangi teisės aktuose nėra reikalavimo, kad muitinės antspaudu patvirtintas dokumentas privalo būti specialia tvarka susegtas, surištas ar kitaip kažkaip specialiai sutvirtintas pagal tam tikrą tvarką, todėl, pasak Pareiškėjos, skundžiamo sprendimo argumentas apie pateiktą nesusegtą importo deklaraciją, neužtikrinančią dokumento vientisumo, yra nepagrįstas.
Skunde nurodoma, kad Baltarusijos Respublikoje ginčo prekėms įformintas importo deklaracijas sudarė 1 lapas, t. y. importo deklaracija bei koreguota importo deklaracija nebuvo įforminta daugiau nei 1 lapo apimties dokumentais, kadangi visi kiti lapai tebuvo deklaracijas papildantys priedai (pridedamieji dokumentai/lapai, skaičiavimų paaiškinimai ir t. t.), o iš deklaracijų laukelių objektyviai galima identifikuoti tranzito deklaraciją atitinkantį prekių siuntėją ir jų gavėją, prekių siuntos vertę, prekių siuntai identifikuoti išrašytus finansinės apskaitos dokumentus ir kitą identišką dokumentaciją, pagal kurią vyko prekių gabenimas (tą pačią pardavimo sąskaitą, CMR važtaraštį). Todėl, Pareiškėjos nuomone, centrinio mokesčių administratoriaus argumentas, jog tariamai Baltarusijos Respublikos muitinės atliktas importo deklaracijų patvirtinimas yra netinkamas, nes kyla abejonės dėl jo „vientisumo“, ne tik teisine, bet ir faktine prasme yra nepagrįstas bei sunkiai suprantamas.
Pareiškėja skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamame sprendime Muitinės departamento pateiktu argumentu, jog „nagrinėjamu atveju nėra galimybės identifikuoti ar Baltarusijos importo deklaracija deklaruotos prekės tapačios deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 deklaruotoms prekėms, t. y. nesutampa šių deklaracijų duomenys (prekių siuntėjas, prekių kiekis, bruto svoris)“. Pasak Pareiškėjos, vietos mokesčių administratorius (Vilniaus TM) iš viso neatliko jokio tyrimo ar analizės sutampa ar nesutampa Baltarusijos importo deklaracija deklaruotos prekės su deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 deklaruotomis prekėmis, t. y. vietos mokesčių administratoriaus priimtame sprendime iš viso nėra nei motyvacijos, nei argumentacijos apie kokią nors ginčo prekių neatitiktį, tapatumą ar nepatumą, kadangi šiuo sprendimu Vilniaus TM Baltarusijos Respublikos muitinės patvirtinimų nepripažino vien dėl tos aplinkybės, jog juos ištirti ir jų tikrumą nustatyti atsisakė Lietuvos teismo ekspertizės centras. Pasak Pareiškėjos, lygiai taip pat ir skundžiamame sprendime jokio papildomo ginčo prekių tapatumo vertinimo ar sutikrinimo centrinis mokesčių administratorius neatliko, todėl minėti argumentai dėl prekių identifikavimo galimybės nebuvimo, nėra pagrįsti.
Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimais bei juos aiškinančia teismų praktika (žr. LVAT 2005-02-01 nutartį adm. byloje Nr. A-14-131/2005; 2011-05-05 nutartį adm. byloje Nr. A-575-851/2011 ir kt.), bet koks muitinės, kaip viešojo administravimo subjekto ir mokesčių administratoriau sprendimas turi būti tinkamai pagrįstas bei motyvuotas.
LVAT 2020-09-02 nutartis adm. byloje Nr. A-1026-261/2020; LVAT 2020-11-04 nutartis adm. byloje Nr. eA-2182575/2020; LVAT 2021-02-24 nutartis adm. byloje Nr. eA-1879-968/2021; LVAT 2022-08-17 nutartis adm. byloje Nr. eP-91-821/2022; LVAT 2021-03-10 nutartis adm. byloje Nr. eA-680-442/2021; LVAT 2021-06-30 nutartis adm. byloje Nr. eA-1964-968/2021; LVAT 2021-10-13 nutartis adm. byloje Nr. eA-2622-575/2021; LVAT 2021-12-16 nutartis adm. byloje Nr. eA-3117-442/2021.
Nesutikdama su skundžiamame sprendime Muitinės departamento nurodytu argumentu, kad „nesutampa [...] deklaracijų duomenys (prekių siuntėjas, prekių kiekis, bruto svoris)“, Pareiškėja skunde pažymi, kad:
1. Atitinka tranzito deklaracijoje ir Baltarusijos Respublikos muitinėje įformintoje importo deklaracijoje deklaruotų prekių siuntėjas (Pareiškėja) bei gavėjas („D“, Minskas) (žr. tranzito deklaracijos 2 ir 8 laukelį bei importo deklaracijos (Baltarusijoje) 2, 8, 14 laukelius). Baltarusijos Respublikoje įformintos importo deklaracijos 2 laukelyje yra nuoroda į tuos pačius prekės pateikimo tranzitui duomenis, pagal kuriuos deklaruotos prekės buvo pateiktos tranzito muitinės procedūros vykdymui tame pačiame UAB „E“ terminale, jo adresas (duomenys neskelbtini) yra minimas ir tranzito deklaracijos 23LTVR500000051106 2 laukelyje, taip pat prekių gabenimui išrašyto CMR važtaraščio 22 laukelyje.
2. Atitinka tranzitu išgabentos prekių siuntos vertė (JAV doleriais/USD – 23 718,48; žr. Baltarusijos Respublikos importo deklaracijos 22 laukelį) ir jų pardavimui įforminti naudotas tas pats dokumentas – prekių pardavimo į Baltarusijos Respubliką sąskaita („Commercial invoice“) 3003291.001, į kurią yra nuoroda ir tranzito deklaracijos T1 Nr. 23LTVR500000051106 lydimuosiuose dokumentuose („PREKIŲ SĄRAŠAS – TRANZITAS/SAUGUMAS“). Minėtoje sąskaitoje (žr. jos 13 psl.) yra įrašas apie tą pačią tranzitu išgabentų prekių vertę – 23 718,48 JAV doleriais, kuri niekuo nesiskiria nuo prekių siuntos vertės Baltarusijos Respublikos importo deklaracijos 22 laukelyje. Nuoroda į prekių pardavimui į Baltarusijos Respubliką įforminti išrašytą dokumentą – sąskaitą Nr. 3003291.001, buvo ir ginčo prekių gabenimui išrašytame CMR važtaraštyje Nr. 477767. Todėl jokio pagrindo abejoti šių dokumentų tikrumu bei tapatumu bei atitinkamai ginčo prekių, kurių vertė buvo identiška, kiekiu, nėra.
3. Atitinka deklaruotų prekių aprašymas (sportinė apranga ir aksesuarai) tranzito deklaracijoje (joje/jos lydimuosiuose dokumentuose yra nuoroda į prekių pardavimo sąskaitą Nr. 3003291.001, kurioje detalizuotos prekės, visos priklausančios sportinės aprangos ir aksesuarų produktams), Baltarusijos Respublikos muitinėje įformintoje importo deklaracijoje(-ose) (31 laukelis) ir jų prieduose bei aukščiau minėtoje prekių pardavimo sąskaitoje Nr. 3003291.001. Pareiškėjos vertinimu, skundžiamame sprendime pirmiau nurodytų aplinkybių vertinimo ar motyvuoto paneigimo nėra, todėl toks mokesčių administratoriaus argumentavimas dėl tariamo nebuvimo galimybės identifikuoti, ar Baltarusijos importo deklaracija deklaruotos prekės tapačios deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 deklaruotoms prekėms, neatlikus tuo klausimu jokios faktinėmis aplinkybėmis paremtos analizės nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, nepaneigus šiuo klausimu pateiktų paaiškinimų, yra laikytinas įstatymu draudžiamu rėmimusi prielaidomis ir spėjimais3 bei pažeidžia ir MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas“.
Skunde nurodoma, kad nesuprantama ir neleistinai nemotyvuota papildoma centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo išvada, jog „nesant galimybės įsitikinti pateikto dokumento autentiškumu, Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė pateiktos Baltarusijos importo deklaracijos Nr. 14357/161023/0015567 nelaikyti alternatyviu tranzito procedūros užbaigimą patvirtinančiu įrodymu“. Pareiškėja pažymi, kad neįmanoma suprasti, kokias konkrečiai papildomas priežastis ir aplinkybes centrinis mokesčių administratorius laiko kliudančiomis įsitikinti pateikto dokumento „autentiškumu“, kadangi jokios papildomos teisinės argumentacijos skundžiamo sprendimo tekste iš viso nėra. Pareiškėjos vertinimu, Vilniaus TM buvo nurodžiusi, jog importo deklaracijos Nr. 14357/16102310015567 ir koreguotos importo deklaracijos Administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, žr. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktą, 10 straipsnio 5 dalies 5 punktą. LVAT yra pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (LVAT 2010-11-26 sprendimas adm. byloje Nr. A-756-1486/2010, LVAT biuletenis Nr. 20, 2010; LVAT 2014-04-14 sprendimas adm. byloje Nr. A-662-1010/2014).
Nr. 14357/16102310015567/01, patvirtintos Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais bei įrašais, jog kopija atitinka elektroninį dokumentą, tikrumo nepatvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centras. Tačiau, kaip pažymi Pareiškėja, būtinybė patvirtinti trečiosios valstybės muitinės įstaigų patvirtinimus ES valstybių narių ekspertizės įstaigose neminima aktualiame teisiniame Įgyvendinimo reglamente, o taip pat ir aktualioje teismų praktikoje dėl muitinio tranzito procedūros neužbaigimo teisinių pasekmių, t. y. jokiose aukščiau nurodytose teisės normose ir teismų praktikoje/išaiškinimuose nėra minima, kad užsienio valstybės išduotas antspauduotas arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintas dokumentas, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje, privalo būti patvirtintas (tikrumo prasme) ES valstybės narės (Lietuvos Respublikos) teismo ekspertizės įstaigose/institucijose.
Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jokios konkrečios argumentacijos, kodėl esami spaudai yra netinkami, Vilniaus TM nepateikė, todėl, Pareiškėjos vertinimu, pareiga pagrįsti importo mokesčių apskaičiavimo teisingumą nebuvo įvykdyta, vietos mokesčių administratoriui apsiribojant tik abstrakčiais bei tiesioginio teisinio pagrindo neturinčiais argumentais dėl tariamo importo deklaracijų įrašų papildomo „nepatvirtinimo“ Lietuvos teismo ekspertizės centre, o centriniam mokesčių administratoriui tiesiog konstatavus (be jokio tyrimo, objektyvių aplinkybių vertinimo, motyvavimo ar argumentavimo arba papildomo paaiškinimo), kad nėra „galimybės įsitikinti pateikto dokumento autentiškumu“.
Pareiškėjos vertinimu, centrinis mokesčių administratorius skundžiamame sprendime konstatavo ir kaip jo faktinį pagrindą nurodė faktines aplinkybes, kurios iš viso nebuvo nei nustatytos, nei ištirtos, nei aprašytos, nei minimos vietos mokesčių administratoriaus sprendime, t. y. kad Baltarusijos Respublikos muitinės patvirtintos importo deklaracijos buvo „nesusegtos“, kad nesutampa tranzito deklaracijos ir Baltarusijos Respublikos muitinės patvirtintų deklaracijų duomenys (prekių siuntėjas, prekių kiekis, bruto svoris). Ir kaip nurodo Pareiškėja, tokie centrinio mokesčių administratoriaus teiginiai apskritai išeina iš šio mokestinio ginčo nagrinėjimo ribų, kadangi skundžiamas sprendimas, priimtas vietos mokesčių administratoriaus, buvo priimtas visai kitais pagrindais, kuriuos ir privalėjo įvertinti centrinis mokesčių administratorius. Todėl, pasak Pareiškėjos, esant būtinybei atlikti papildomą faktinių aplinkybių patikrą (esant abejonių dėl deklaracijų faktinių duomenų tapatumo ir pan.), turėjo būti sprendžiama dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo būtinybės (MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas), tačiau vietoje to centrinis mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai išsprendė mokestinį ginčą iš esmės bei remdamasis aplinkybėmis, kurios apskritai nebuvo ištirtos bei įvertintos mokestinio patikrinimo metu. Komisija k
Pareiškėjos skundas iš dalies tenkintinas, Muitinės departamento Sprendimas naikintinas ir Pareiškėjos skundas perduotinas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Skundžiamu sprendimu buvo patvirtinta Pareiškėjai papildomai apskaičiuota mokestinė prievolė – 5175 Eur muito, 2769 Eur PVM, 329 Eur PVM delspinigių, 78 Eur muito delspinigių bei skirta 4766 Eur bauda, mokesčių administratoriui konstatavus, kad tranzito procedūra, Pareiškėjos įforminta pagal deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106 (2023-10-12), nebuvo tinkamai užbaigta.
Pareiškėja nesutinka su skundžiamu sprendimu, kadangi kaip įrodymą apie tranzito procedūros užbaigimą yra pateikusi ne tik Baltarusijos muitinės spaudu patvirtintą transporto važtaraščio CMR Nr. 477767 (2023-10-12), su kuriuo buvo gabenamos prekės, deklaruotos deklaracija T1 Nr. 23LTVR500000051106, kopiją, bet ir Baltarusijos Respublikos importo deklaraciją
Nr. 4357/161023/0015567/01, patvirtintas Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais. Įvertinusi tai, kad Vilniaus TM sprendime, skundžiamame sprendime bei Komisijos sprendimo nustatomojoje dalyje yra detaliai aptartos faktinės aplinkybės, Komisija šioje sprendimo dalyje jų iš naujo nebekartoja ir konstatuoja, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo esmė yra klausimas dėl įrodymų, patvirtinančių Pareiškėjos pradėtos vykdyti muitinės procedūros užbaigimą, tinkamumo Įgyvendinimo reglamento taikymo prasme.
Pagal Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio nuostatas, kaip alternatyvieji Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymai gali būti pateikiami dokumentai, išduoti trečiojoje šalyje (dėl muitinės procedūros įforminimo), taip pat dokumentai, išduoti ir antspauduoti ar kitaip patvirtinti tos šalies muitinės (dėl prekių išleidimo į laisvą apyvartą toje šalyje). Vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 dalimi, Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte;
b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos;
c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra;
d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalis suteikia teisę kaip tranzito procedūros užbaigimo įrodymus pateikti to paties straipsnio 1 dalyje minimų dokumentų kopijas, kurių tikrumą patvirtino ta pati įstaiga, kuri patvirtino originalius dokumentus.
Iš ginčo medžiagos matyti, kad Pareiškėja Vilniaus TM pateikė Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytus alternatyviuosius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą įrodančius dokumentus – importo deklaraciją Nr. 14357/16102310015567 ir koreguotą importo deklaraciją Nr. 14357/16102310015567/01, patvirtintas Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais bei įrašais, jog kopija atitinka elektroninį dokumentą. Kadangi deklaracijų kopijų tikrumas buvo patvirtintas tos pačios trečiosios šalies institucijos, kuri patvirtino ir originalius dokumentus, t. y. Baltarusijos Respublikos muitinės, Komisijos vertinimu teikti dokumentai atitiko visus formaliuosius Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytus reikalavimus dokumentams.
Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Aiškindamas šios straipsnio nuostatų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (t. y. jis turi turėti atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniai), o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (pvz., LVAT 2010-11-08 nutartis adm. byloje Nr. A-5561527/2010; 2010-10-25 nutartis adm. byloje Nr. A-438-1147/2010; 2011-12-22 nutartis adm. byloje Nr. A-575-912/2011; 2012-05-24 nutartis adm. byloje Nr. A 442 1601/2012; 2015-10-12 nutartis adm. byloje Nr. A-1021-442/2015, 2023-06-15 nutartis adm. byloje Nr. eA-1062-1047/2023, 202406-19 nutartis adm. byloje Nr. eA-1684-575/2024 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, Pareiškėja, siekdama įrodyti, kad tranzito procedūra buvo užbaigta ir importo mokesčių skolos nėra, pateikė ES lygiu pripažįstamus, Įgyvendinimo reglamente nurodytus alternatyvius ginčo prekių tranzito užbaigimo įrodymus (Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais patvirtintas importo deklaracijas), todėl pateiktų įrodymų tinkamumo vertinimo našta perėjo mokesčių administratoriaus pusei. Atitinkamai, tiek Vilniaus TM, tiek Muitinės departamentas, turėjo pareigą pagrįsti jų (ne)tinkamumą, vadovaudamiesi MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias, mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui.
LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (pvz., LVAT 2014-03-19 nutartis adm. byloje Nr. A-662-839/14; 2014-03-25 nutartis adm. byloje Nr. A756-997/2014; 2015-09-02 nutartis adm. byloje Nr. A-2760-492/2015 ir kt.). Pagal skundo medžiagą, Vilniaus TM, siekdama nustatyti, ar Pareiškėjos pateiktas dokumentas yra Minsko Regioninės muitinės importo deklaracija Nr. 14357/161023/0015567 ir ar šis dokumentas patvirtintas originaliu Minsko Regionines muitinės spaudu, 2024-03-26 raštu Nr. (1.10Mr/16)-2VE-3504 kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą. Pastarasis 2024-04-30 raštu Nr. SE-928 pateikė specialisto išvadą Nr. 11-714 (24), kurioje nurodoma, jog pateikta importo deklaracija nėra dokumento kopija, o yra dokumento originalas, tačiau nustatyti, ar ji patvirtinta tikrais Minsko regioninės muitinės antspaudais, negalima, nes lyginamajam tyrimui nepateikti Minsko regioninės muitinės naudojami antspaudų pavyzdžiai.
Vilniaus TM 2024-05-22 sprendime Nr. 18KP-16-288 pirmiau nurodytą Lietuvos ekspertizės centro išvadą, kuri savo esme nei patvirtino, nei paneigė Baltarusijos Respublikos muitinės dokumentų autentiškumą, Komisijos vertinimu nepagrįstai panaudojo kaip vienintelį pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Pareiškėja nepateikė Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1, 2 dalyse išvardytų dokumentų, nes nei CMR Nr. 477767 su gavėjo spaudu, nei importo deklaracijos Nr. 14357/161023/0015567 ištrauka neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytiems dokumentams keliamų reikalavimų, todėl Vilniaus TM negali pripažinti pateiktų dokumentų tinkamais įrodymais tranzito procedūros, vykdytos pagal deklaraciją T1 Nr. 23LTVR500000051106, užbaigimui pagrįsti.
Komisija atkreipia dėmesį, kad Muitinės departamentas skundžiamame sprendime patvirtina Vilniaus TM sprendimą (pažymėdama, kad pastaroji negalėjo įsitikinti pateikto dokumento autentiškumu), tačiau papildomai nurodo ir naujus, Vilniaus TM neanalizuotus ir nevertintus argumentus, kodėl centrinio mokesčių administratoriaus vertinimu Pareiškėjos teikti alternatyvūs ginčo prekių tranzito užbaigimo įrodymai (Baltarusijos Respublikos muitinės spaudais patvirtintos importo deklaracijos) yra netinkami, kadangi neatitinka Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio reikalavimų:
Nr. 14357/161023/0015567 yra nesusegta, tokiu būdu nėra galimybės įsitikinti dokumento vientisumu;
– Nėra galimybės identifikuoti, ar Baltarusijos Respublikos importo deklaracija deklaruotos prekės tapačios deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 deklaruotoms prekėms, t. y. nesutampa šių deklaracijų duomenys (prekių siuntėjas, prekių kiekis, bruto svoris). Komisija pritaria Pareiškėjos skunde pateiktai nuomonei, kad Muitinės departamentas skundžiamame sprendime nenurodė, kokios pagrįstos priežastys ar aplinkybės trukdo įsitikinti pateikto dokumento autentiškumu, kadangi apart Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados, kuri patvirtina, kad negali atlikti autentiškumo vertinimo (t. y. jo neatliko) dėl nepateiktų lyginamųjų pavyzdžių, kitų pagrįstų argumentų nepateikė.
Komisija pažymi, kad dokumento (deklaracijos) nesusegimas negali būti savaiminis pagrindas laikyti dokumentą nevientisu ir negaliojančiu, tokio reikalavimo nenumato ir ES muitų teisės aktai. Komisijos vertinimu, nesusegto dokumento vientisumo pažeidimo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, vertinant konkrečios situacijos aplinkybes, esant pagrįstiems įtarimams, tačiau nagrinėjamu atveju Muitinės departamentas priežasčių, dėl kurių dokumento vientisumas būtų kvestionuojamas, nenurodė.
Komisijai, kaip ir Pareiškėjai, neaišku, kokio pobūdžio susegimas turėtų užtikrinti popierinių dokumentų vientisumą, kas turi atlikti tokį surišimą ir kokiais teisės aktais grįstas toks reikalavimas, kad muitinės antspaudu patvirtintas dokumentas privalo būti specialia tvarka susegtas, surištas ar kitaip kažkaip specialiai sutvirtintas pagal tam tikrą tvarką, todėl Komisija pritaria Pareiškėjos nuomonei, kad skundžiamo sprendimo argumentas apie pateiktą nesusegtą importo deklaraciją, neužtikrinančią dokumento vientisumo, yra nepagrįstas.
Pažymėtina, kad Muitinės departamentas atsisakė Pareiškėjos teiktus dokumentus pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą, kadangi, kaip nurodyta skundžiamame sprendime, nėra galimybės identifikuoti ar importo deklaracija deklaruotos prekės tapačios deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 deklaruotoms prekėms, t. y. nesutampa šių deklaracijų duomenys (prekių siuntėjas, prekių kiekis, bruto svoris).
Kartu su Pareiškėjos skundu pateiktų dokumentų vertinimo metu Komisija visuose dokumentuose (importo deklaracijoje Nr. 14357/161023/0015567, koreguotoje importo deklaracijoje Nr. 4357/161023/0015567/01, transporto važtaraštyje CMR Nr. 477767, deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106, prekių pardavimo sąskaitoje Nr. 3003291.001) identifikavo tą patį prekių gavėją – DGOMA-SPORT LTD, Minskas, panašų prekių bruto svorį (su minimalia kelių kilogramų paklaida deklaracijoje Nr. 4357/161023/0015567, kurią galėjo sąlygoti išoriniai veiksniai), tapačią tranzitu išgabentų prekių vertę – 23 718,48 JAV doleriais (važtaraštyje CMR Nr. 477767 vertė nenurodyta, tačiau pateikta nuorodą į prekių pardavimo sąskaitą Nr. 3003291.001). Komisijos posėdžio metu Pareiškėjos atstovai pažymėjo, kad deklaracijoje T1 Nr. 23LTVR500000051106 prekių siuntėju nurodyta Pareiškėja (adresas: (duomenys neskelbtini)), o deklaracijoje Nr. 4357/161023/0015567 įrašyta, kad deklaruotos prekės buvo išsiųstos iš UAB „EA“ (dukterinės Pareiškėjos įmonės) terminalo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. prekių saugojimo vietos, kuria naudojasi Pareiškėja ir kurioje buvo deklaruota prekių vieta. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame sprendime nėra pateikta minėtų dokumentų analizė ir duomenų vertinimas, kurie pagrįstų teiginius dėl dokumentų trūkumų. Komisijai neaišku, kokių konkrečiai Muitinės departamento identifikuotų dokumentų neatitikimų pagrindu buvo padaryta išvada, lėmusi Pareiškėjos mokestinės prievolės atsiradimą, todėl, Komisijos vertinimu, centrinis mokesčių administratorius turėtų pateikti faktinių duomenų ar įrodymų, kurie pagrįstų Pareiškėjos teiktų dokumentų netinkamumą tranzito procedūros užbaigimui, kaip to reikalaujama pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kitu atveju, jei sprendime nepateikiamas išsamus ir visapusiškas aplinkybių ir pateiktų dokumentų vertinimas, toks sprendimas neatitiks ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų administracinio sprendimo turiniui taikomų reikalavimų.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, Komisija konstatuoja, kad siekiant pašalinti nustatytus trūkumus nagrinėjamame ginče ir teisingai įvertinti Pareiškėjos mokestinės prievolės pagrįstumą, yra pagrindas Pareiškėjos skundą grąžinti Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo. Dėl šios priežasties Muitinės departamento sprendimas yra naikintinas, o Pareiškėjos skundas perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Muitinės departamentas, nagrinėdamas Pareiškėjos skundą iš naujo, turėtų argumentuotai įvertinti Pareiškėjos teiktus alternatyvius tranzito procedūros užbaigimo įrodymus ir iš naujo spręsti klausimą dėl Pareiškėjos skolos muitinei įregistravimo pagrįstumo.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vadovaudamasi Mokesčių
Rezoliucinė dalis
administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais, n u s p r e n d ž i a:
Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024-0806 sprendimą Nr. 1AE-337 ir Pareiškėjos skundą perduoti Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.
Pagal MAĮ 159 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Regionų administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, 01102 Vilnius). Pagal MAĮ 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Skundas Regionų administraciniam teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo įteikimo dienos.