- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-15
- Bylos Nr.
- e2YT-4671-819/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00055-2026-2
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Asta Misiūnaitė-Bashir
- Pareiškėjas
- V. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, " Turto bankas "
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Byloje suinteresuotais asmenimis dalyvauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Turto bankas“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus regiono apylinkės teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus regiono apylinkės teismo vardu.
Šalies argumentai
Pareiškėja pateiktu pareiškimu prašo nustatyti pareiškėjai nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad ji įgijo pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teises į 7,65 ha žemės sklypą, t. y. 67600/132500 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 8900/15000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškime pareiškėja nurodo, kad pareiškėja yra 2023 m. liepos 30 d. mirusio A. M. (A. M.) sutuoktinė bei įstatyminė jo turto paveldėtoja. Nuo 1996 m. gruodžio 22 d. pareiškėja kartu su sutuoktiniu A. M. (A. M.) valdo 13,25 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1,5 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). J. L. yra A. M. (A. M.) teta, t. y. A. M. (A. M.) tėtis M. M. (M. M.) ir J. L. buvo brolis ir sesuo. J. L. ištekėjo už J. L. (J. L.).
Pažymi, kad J. L. (J. L.) ir J. L. vaikų bei įvaikių neturėjo. Su jais viename name kartu gyveno J. L. brolis M. L. (M. L.), kuris buvo nevedęs, vaikų taip pat neturėjo. Tiek pareiškėjos sutuoktinis, tiek pareiškėja rūpinosi sutuoktinio teta J. L., J. L. (J. L.) bei M. L. (M. L.), o jiems mirus padėjo organizuoti jų laidotuves, rūpinosi jų kapų priežiūra, nes šie giminaičiai buvo vieniši.
2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 2.5-4.1-21882 pagal M. L. (M. L.) prašymą buvo atkurtos nuosavybės teisės J. ir M. L. ir jiems buvo natūra grąžintas jų mamai Z. L. priklausęs nekilnojamas turtas (13,25 ha žemės ir 1,5 ha miško). Nuosavybės teisės atkurtos ir nekilnojamasis turtas grąžintas natūra bendraturčiams M. L. (M. L.) – 7,65 ha, ir J. L. (J. L.) – 7,10 ha.
1994 m. gruodžio 12 d. mirus J. L. (J. L.), nekilnojamąjį turtą paveldėjimo pagrindu perėmė jo sutuoktinė J. L., o 2006 m. sausio 6 d. jai mirus, visą turtą paveldėjo pareiškėjos sutuoktinis A. M. (A. M.).
1996 m. gruodžio 22 d. miręs M. L. (M. L.) dar 1996 m. gegužės 10 d. ranka surašė testamentą, kuriame nurodė paliekantis turtinę teisę į 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjos sutuoktiniui A. M. (A. M.). A. M. (A. M.) pagal M. L. (M. L.) testamentą nepriėmė palikimo, nes tuo metu tai atrodė kaip nereikšmingas reikalas, nors 7,65 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), jis jau darbavosi. Nekilnojamojo turto registre M. L. (M. L.) daiktinės teisės į 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruotos, pažymint tik tai, kad M. L. (M. L.) nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas yra 2006 m. vasario 14 d. Apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.5-41-21882.
Pareiškėja, siekdama priimti M. L. (M. L.) palikimą, kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. L. (M. L.) 1996 m. gegužės 10 d. surašytas asmeninis testamentas, kuriame nurodyta, kad jis palieka savo turtinę teisę į 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), A. M. (A. M.), buvo teisinis pagrindas A. M. (A. M.) priimti palikimą, taip pat nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos sutuoktinis A. M. (A. M.) po M. L. (M. L.) mirties 1996 m. gruodžio 22 d. paveldėjo jo turtą faktiškai pradėjęs turtą valdyti bei įgijo turtinę teisę į turėtą žemę, kuri buvo atkurta 2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-4.1-21882. Tačiau 2025 m. gruodžio 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas pareiškėjos pareiškimą atmetė.
Pažymi, kad A. M. (A. M.) nuo 1996 m. gruodžio 22 d. rūpinosi 7,65 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (pjovė žolę, prižiūrėjo mišką), bei mokėjo visus su tuo susijusius mokesčius, o po jo mirties mokesčius už 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), mokėjo ir jį prižiūrėjo pareiškėja. Tą patvirtina pateikiami įrodymai apie mokesčių mokėjimą, tą gali patvirtinti kaimynai. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir valstybės įmonė „Turto bankas“ byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bylą siūlė spręsti teismo nuožiūra, jokio suinteresuotumo šiuo klausimu nereiškė. Tai, pareiškėjos teigimu, liudija, kad 7,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėja kartu su savo sutuoktiniu A. M. (A. M.) įgijo sąžiningai, sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai valdė kaip savo daugiau nei 29 metus.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškėjos pareiškimo netenkinti.
Atsiliepime VĮ „Turto bankas“ nurodo, kad duomenų apie pareiškėjos pareiškime nurodytą turtą ir jo valdymą neturi. Pažymi, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus, todėl pareiškime nurodyti žemės sklypai, priklausę M. L. (M. L.), negali būti įgyti pareiškėjos pareiškime nurodytu būdu.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškėjos pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, jog M. L. (M. L.) 1996 m. gegužės 10 d. sudarytas testamentas nebuvo patvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 581-582 straipsniuose nustatyta tvarka, o A. M. (A. M.) nėra siejamas giminystės ryšiais su M. L. (M. L.), todėl jis negali būti įpėdinis pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktą. M. L. (M. L.) jokių kitų įpėdinių neturėjo, todėl pagal CK 5.62 straipsnio 1 dalį turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus, todėl pareiškime nurodyti žemės sklypai, priklausę M. L. (M. L.), negali būti įgyti pareiškėjos pareiškime nurodytu būdu. Pažymi, kad mokestis buvo mokamas tik už tą pareiškime nurodytų žemės sklypų dalį, kurią valdė A. M. (A. M.). Viešai skelbiamais www.regia.lt duomenimis dalis 13,25 ha žemės sklypo, esančio Garniškės kaime, Vilniaus rajone, yra pažymėta kaip apleista ir neprižiūrima. Tai matyti ir iš ortofoto nuotraukų.
Šalies argumentai
Pareiškėja V. M. pateikė teismui papildomus paaiškinimus. Juose papildomai nurodo, kad valstybė iki šiol nėra paveldėjusi mirusiojo M. L. (M. L.) 7,65 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir kitką reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Teismo posėdžio metu pareiškėja, jos atstovas prašė pareiškimą tenkinti, pakartojo aplinkybes ir argumentus, nurodytus procesiniuose dokumentuose. Jų pasisakymai fiksuoti teismo posėdžio protokole.
Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovas prašė pareiškimą atmesti, pakartojo aplinkybes ir argumentus, nurodytus procesiniame dokumente. Jo pasisakymai fiksuoti teismo posėdžio protokole.
Suinteresuoto asmens VĮ „Turto bankas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas netenkinamas.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre ir kadastre yra registruotas 13,25 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas1). Į šio Žemės sklypo1 64900/132500 dalį nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2007 m. birželio 19 d. buvo registruota J. L. nuosavybės teisė 2006 m. vasario 14 d. Apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.5-41-21881 pagrindu, nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. – A. M. (A. M.) nuosavybės teisė 2007 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, nuo 2023 m. gruodžio 17 d. – pareiškėjos V. M. nuosavybės teisė 2023 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Į kitą Žemės sklypo1 67600/132500 dalį nuo 2006 m. balandžio 5 d. Nekilnojamojo turto registre ir kadastre daiktinės teisės nėra registruotos, tačiau yra registruotas faktas, kad M. L. (M. L.) yra Žemės sklypo1 67600/132500 dalies naudotojas 2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-41-21882 pagrindu.
Taip pat Nekilnojamojo turto registre ir kadastre yra registruotas 1,5 ha ploto miško ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas2). Į šio Žemės sklypo2 6100/15000 dalis nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2007 m. birželio 19 d. buvo registruota J. L. (J. L.) nuosavybės teisė 2006 m. vasario 14 d. Apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.5-41-21881 pagrindu, nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. – A. M. (A. M.) nuosavybės teisė 2007 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, nuo 2023 m. gruodžio 7 d. – pareiškėjos V. M. nuosavybės teisė 2023 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Į kitą Žemės sklypo2 8900/15000 dalį nuo 2006 m. balandžio 5 d. Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nėra registruotos daiktinės teisės, tačiau yra registruotas faktas, kad M. L. (M. L.) yra Žemės sklypo2 8900/15000 dalies naudotojas 2006 m. vasario 14 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.4-41-21882 pagrindu.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą Nr. 2.5-41-21882 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje mirusiajam M. L.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises mirusiajam M. L. (M. L.) į 7,65 ha žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su J. L. 6,76 ha 13,25 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,89 ha 1,50 ha miško ūkio paskirties žemės sklype. Taigi Sprendimo priėmimo metu M. L. (M. L.) buvo jau miręs, jo mirties diena 1996 m. gruodžio 22 d.
Byloje nėra duomenų apie M. L. (M. L.) įpėdinius fizinius asmenis, priėmusius jo palikimą pagal įstatymą ar testamentą. Pareiškėja yra Žemės sklypo1 64900/132500 dalį ir Žemės sklypo2 6100/15000 dalį nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2023 m. gruodžio 7 d. nuosavybės teise valdžiusio A. M. (A. M.), mirusio 2023 m. liepos 30 d., įpėdinė, o A. M. (A. M.) buvo J. L., kuri buvo J. L. (J. L.) sutuoktinė, įpėdinis. 2006 m. vasario 14 d. Apskrities viršininko sprendimo Nr. 2.5-41-21881, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo registruota J. L. (J. L.) nuosavybės teisė į Žemės sklypo1 64900/132500 dalį ir Žemės sklypo2 6100/15000 dalį, priėmimo metu tiek J. L., tiek J. L. (J. L.) jau buvo mirę. J. L. mirė 2006 m. sausio 9 d., o J. L. (J. L.) – 1994 m. gruodžio 12 d.
Pareiškėja pateiktu pareiškimu prašo nustatyti nuosavybės teisės į Žemės sklypo1 67600/132500 dalį ir Žemės sklypo2 8900/15000 dalį (toliau – ir Turtas) įgijimo faktą įgyjamosios senaties pagrindu, teigdama, kad ji ir jos sutuoktinis A. M. (A. M.) daugiau nei 10 metų nepertraukiamai, atvirai, sąžiningai valdė šį Turtą kaip savo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nuo 2006 m. balandžio 5 d. buvo išviešintas faktas, kad Sprendimo pagrindu Turto naudotojas yra M. L. (M. L.). Byloje nustatyta ir tai, kad toks faktas Nekilnojamojo turto registre ir kadastre buvo išviešintas, nes Sprendimu nuosavybės teisės į Turtą buvo atkurtos M. L. (M. L.) po jo mirties.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (jo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) nustatė, kad nuosavybės teisės į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Kasacinis teismas, aiškindamas pastarąją Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, yra nurodęs, kad šis specialus reglamentavimas, pagal kurį subjektines nuosavybės teises įgyja miręs asmuo, kuris nebėra civilinių teisinių santykių subjektas, nes mirties momentu yra pasibaigęs jo subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas), suponuoja teismui pareigą šiuo atveju ir paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas aiškinti taip, kad jos neprieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo proceso ypatumas toks, kad nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo iki sprendimo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, priėmimo momento, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises, privalo ne kartą išreikšti valią su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiais klausimais. Suprantama, kad tokiu atveju už mirusį asmenį valią turi išreikšti kitas asmuo, turintis daugiausia teisių tai daryti, t. y. asmuo, kuris paveldės mirusiojo turtą. Dėl šios priežasties teismų praktika pripažįsta, kad mirus teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą tampa palikimo dalimi ir paveldima bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2008, 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2008).
Viena vertus, šios aplinkybės leidžia teigti, kad 2006 m. balandžio 5 d. išviešinus Nekilnojamojo turto kadastre ir registre faktą apie neregistruotas M. L. daiktines teises į Turtą Sprendimo pagrindu, pareiškėjai turėjo būti žinoma tai, kad Turtas turi savininką. Kita vertus, pareiškėjai, žinojusiai tiek tai, kad M. L. mirė dar 1996 m. gruodžio 23 d., tiek Sprendimo turinį, turėjo būti žinoma ir tai, kad teisė į Turtą priklauso M. L. įpėdiniams.
Kad šios aplinkybės, liudijančios M. L. (M. L.) įpėdinių turimas teises į Turtą, pareiškėjai buvo žinomos, liudija byloje surinkti rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad pareiškėja po jos vyro A. M. (A. M.) mirties kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turtinį faktą, jog jos sutuoktinis A. M. (A. M.) po M. L. (M. L.) mirties paveldėjo jo turtą faktiškai pradėjęs jį valdyti bei įgijo turtinę teisę į Turtą, kuri atkurta Sprendimu. Šį pareiškėjos pareiškimą Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6092-1224/2025 atmetė, be kita ko, konstatuodamas, kad pareiškėja byloje neįrodė, kad A. M. (A. M.) apskritai buvo M. L. (M. L.) įpėdinis (tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą).
Pareiškėja aplinkybę, kad jos pareiškimas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6092-1224/2025 buvo atmestas, o M. L. (M. L.) neturėjo vaikų, dėl ko ginčo byloje nėra, prašo vertinti kaip liudijančią, jog nei A. M. (A. M.), nei pareiškėja nuo M. L. (M. L.) mirties neturėjo pagrindo manyti, jog kas nors apskritai turi teisių į šį Turtą. Teismas tokį pareiškėjos vertinimą atmeta kaip nepagrįstą, nes Sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į Turtą mirusiajam M. L., savaime liudija, kad teises į Turtą turi M. L. (M. L.) įpėdiniai ir tik nuo 2006 m. vasario 14 d. Teisių į Turtą turėjimą šiuo pagrindu jau minėtoje Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6092-1224/2024 bandė įrodyti ir pati pareiškėja, kaip A. M. (A. M.) įpėdinė. Vien tai, kad pareiškėjai nepavyko to įrodyti, nereiškia, kad tokių teisių į M. L. (M. L.) Turtą kaip įpėdiniai neturi niekas kitas. Pagal CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 2 dalį įpėdiniais tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą gali būti ne tik fiziniai asmenys, bet ir Lietuvos valstybė (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-175-525/2021, 68 punktas).
Kasacinis teismas, aiškindamas palikimo perėjimo valstybei specifiką, yra nurodęs, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų, jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Todėl tai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, kad ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimą perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi, valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas, kaip yra kitų įpėdinių atvejais, o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir, minėta, pareiga atsakyti pagal palikėjo prievolės atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
Aukščiau nustatytos aplinkybės, kad Sprendimu nuosavybės teisės į Turtą buvo atkurtos mirusiam M. L. (M. L.), taip pat nurodytos Įstatymo, CK nuostatos bei jų aiškinimo ir taikymo praktika, sudaro pagrindą konstatuoti, kad Turtas, į kurį įgijusi nuosavybę pagal įgyjamąją senatį prašo pareiškimu nustatyti pareiškėja, negali būti įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu objektu, nes teises į jį turi M. L. (M. L.) įpėdinė pagal įstatymą - Lietuvos valstybė CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5.62 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).
Vien ši aplinkybė sudaro aiškų pagrindą pareiškėjos pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Todėl dėl kitų sąlygų, būtinų įrodyti teikiant pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teismas plačiau nepasisako, nes tai esminės reikšmės teikiamam pareiškimui teisingai išnagrinėti neturi.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti pareiškėjos V. M. pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą, veikiantį šioje byloje Vilniaus regiono aplinkybės teismo vardu.