- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-18
- Bylos Nr.
- AN2-538-873/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-15413-2026-3
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Žimkienė
- Pažeidėjas
- G. S.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Žimkienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. S. (toliau – ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. spalio 5 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
I. Priimtų sprendimų esmė
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiojo tyrėjo D. M. 2026 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-16625-2026 G. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 488 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 140 Eur dydžio bauda už tai, kad jis 2026 m. gegužės 31 d., 16.25 val., (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kelyje 7, tyčia, garsiai leido signalizacijos garsą per savadarbę kolonėlę, tokiais savo veiksmais trikdydamas aplinkinių asmenų ramybę, poilsį ar darbą.
Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, G. S. pateikė skundą apylinkės teismui. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas netenkintas, o Institucijos 2026 m. liepos 8 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
Nesutikdamas su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartimi, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Institucijos 2026 m. liepos 8 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti, nesant veikoje administracinio nusižengimo sudėties.
Nurodo, kad skundžiama nutartis nepagrįsta, neteisėta ir priimta pažeidžiant materialiosios teisės normas bei pamatinius administracinio proceso principus.
Nesutinka su tuo, kad jo privati valda buvo prilyginta viešajai vietai. Byloje neginčijamai nustatyta ir pačios Institucijos bei apylinkės teismo dokumentuose pripažinta faktinė aplinkybė – garsas (signalizacijos išbandymas) buvo skleidžiamas 16.25 val. (šviesiu paros/dienos metu) privačiame gyvenamajame name ir privačioje namų valdoje ((duomenys neskelbtini) kelias (duomenys neskelbtini)). Kadangi ANK dienos metu privačioje nuosavybėje triukšmo neriboja, apelianto įsitikinimu, jo veiksmuose objektyviai nėra neteisėtumo požymio. Veika buvo visiškai leistina, o apylinkės teismas, palaikydamas Institucijos sprendimą skirti nuobaudą už įstatymu neuždraustą veiksmą, pažeidė materialiąją teisę bei teisėtumo principą.
Teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kadangi cituojamose bylose buvo vertinti atvejai, kai priešingi teisei veiksmai vyko gretimuose privačiuose sklypuose, o nuo jo (apelianto) namo iki nukentėjusiosios namo yra 1,85 km atstumas. Apelianto teigimu, teismas, nurodydamas, kad „viešosios vietos samprata yra plati ir jos sąrašas nėra baigtinis“, sukuria pavojingą precedentą, kadangi, pagal tokią logiką, bet koks buitinis garsas (žoliapjovė, statybos, šuns lojimas ir pan.) asmens kieme dienos metu virsta nusižengimu.
Nurodo, jog apylinkės teismas visiškai ignoravo faktą, kad byloje nukentėjusiąja pripažinta I. T. savo pirminiame pareiškime naudojo tik emocinę, subjektyvią buitinio pobūdžio frazę – kad garsas jai „trukdo gyventi“. Jos pareiškime nėra nė vieno žodžio apie tai, kad 16.25 val. dienos metu buvo fiziškai ar objektyviai nutrauktas jos poilsis, ramybė ar darbas. Pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, kai jis pats neįvardija patyręs įstatyme numatytos žalos (ramybės ar poilsio sutrikdymo), yra šiurkštus proceso pažeidimas.
Pažymi, kad į įvykio vietą atvykusi policija neatliko jokių objektyvių matavimų sertifikuotu prietaisu (triukšmamačiu) ir nenustatė, kiek decibelų (dB) garsas siekė už apelianto sklypo ribų, o juo labiau – kaip jis buvo girdimas už 1,85 km esančiame kaimyniniame kaime. Teisme Institucijos atstovas pripažino, kad pareigūnai puikiai susikalbėjo su apeliantu, o jis, išgirdęs žodinį prašymą, įrenginį iš karto išjungė. Tai, pasak skundą padavusio asmens, įrodo, kad jo elgesys – adekvatus ir teisėtas, o tai paneigia tyčią daryti nusižengimą.
G. S. apeliacinio skundo papildyme apeliantas papildomai nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog garsinis įrenginys 2026 m. gegužės 31 d., 16.25 val., veikė ne kieme, ne atviroje teritorijoje, o uždarame privačiame gyvenamajame name, konkrečiai – miegamajame. Tuo tarpu apylinkės teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse buvo nagrinėjami atvejai, kai veiksmai buvo atliekami atviroje erdvėje – gyvenamųjų namų kiemuose. Taip pat nurodo, kad apylinkės teismas iškraipė policijos pareigūnų kūno kamerų, tvirtinamų ant uniformų, vaizdo įrašuose užfiksuotus faktus, juos vertino paviršutiniškai. Akcentuoja, jog minimas vaizdo įrašas patvirtina, jog policijos pareigūnams paprašius išjungti garsinį įrenginį, jis (apeliantas), reaguodamas į pareigūnų prašymą, apsisuko, nuėjo į gyvenamojo namo vidų, praėjus tam tikram laiko tarpui garsinis įrenginys nutilo. Tvirtina, kad plečiamuoju aiškinimu, kuris reiškia, kad dienos metu asmuo savo namo viduje negali nieko daryti, jei tik garsas yra girdimas už pastato sienų, šiurkščiai pažeidžiamas proporcingumo principas ir piliečio teisė į privatumą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – G. S. skundo netenkinti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Nurodo, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą, objektyvią ir motyvuotą nutartį.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliantas tvirtina, kad jis nėra kaltas dėl inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo, ir teigia, jog apylinkės teismas skundžiamą nutartį priėmė pažeisdamas materialiosios teisės normas bei pamatinius administracinio proceso principus. Pagal 652 straipsnio 1 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-648/2019 ir kt.). Administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020, 5 punktas). Taigi priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020, 15 punktas).
ANK 488 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė už šauksmus, švilpimą, garsų dainavimą arba grojimą muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kitus triukšmą keliančius veiksmus gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose, o vakaro (nuo 19 val. iki 22 val.) ir nakties (nuo 22 val. iki 7 val.) metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kai tai trikdo asmenų ramybę, poilsį ar darbą. Apygardos teismas vertina, jog apylinkės teismas teisingai sprendė, kad apelianto veikoje yra aptariamo administracinio nusižengimo sudėties požymiai.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas 2026 m. gegužės 31 d., 16.25 val., garsiai leido signalizacijos garsą per savadarbę kolonėlę. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo tvirtina, jog tokie veiksmai buvo teisėti, tyčios pažeisti viešąją rimtį jis neturėjo, nes garsinis įrenginys buvo privačioje valdoje, o konkrečiai, privataus namo miegamajame, be to, atvykus policijos pareigūnams ir pareikalavus įrenginį išjungti, jis reikalavimą įvykdė. Apygardos teismas vertina, kad tokie apelianto argumentai skundžiamos nutarties išvadų teisingumo nepaneigia.
Pažymėtina, jog pats apeliantas neginčija, kad garsinis įrenginys buvo įjungtas sąmoningai. Posėdžio metu apylinkės teisme apeliantas pripažino, kad maždaug už 100 metrų nuo jo gyvenamosios valdos yra ežeras ir gatvė, o jo leidžiamas garsas galėjo būti girdimas viešose vietose ir kaimynams. Taigi administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pripažįsta esminę aplinkybę, kad pasirinktas elgesys nebuvo apribotas vien jo paties privačia erdve. Ši aplinkybė, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, patvirtina išvadą apie administracinėn atsakomybėn patraukto asmens suvokimą apie atliekamų veiksmų pobūdį bei galimą jų poveikį aplinkiniams ir norą taip veikti, tai yra, veikimą tyčia.
Nagrinėjamu atveju I. T., byloje pripažinta nukentėjusiąja, nurodė, kad apeliantas 2026 m. gegužės 31 d. nuo ankstyvo ryto reguliariai leido garsinę signalizaciją, kurios garsas sklido po ežero pakrantę ir buvo girdimas jos gyvenamojoje vietoje (b. l. 29). A. P. patvirtino, kad signalizacijos garsas buvo girdimas visą dieną, jį teko klausyti, taip pat nurodė, jog visa tai vyksta botaninio draustinio teritorijoje (b. l. 13). Bylos duomenys patvirtina ir tai, jog 2026 m. gegužės 31 d., 14.37 val., A. M. kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie piktybiškai kaimyno įjungtą signalizacijos garsą (b. l. 21). Tokiu būdu, byloje užfiksuoti keli tarpusavyje sutampantys asmenų pranešimai, susiję ta pačia įvykio diena ir su tuo pačiu garso šaltiniu. Asmenų paaiškinimais patvirtintas tiek triukšmo pobūdis, trukmė, tiek girdimumas aplinkoje ir poveikis asmenims. Taigi ir aplinkybė, jog apelianto veiksmais buvo trikdoma asmenų ramybė, pasitvirtino.
Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog vien tai, kad garsinis signalas buvo leidžiamas 16.25 val. privačioje valdoje, savaime pašalina galimybę jo veiksmus kvalifikuoti pagal ANK 488 straipsnio 1 dalį. Nors nagrinėjamu atveju neginčijama, kad garsinis įrenginys buvo naudojamas dienos metu ir apeliantui nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo kitų byloje nustatytų faktinių duomenų. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo negali remtis vien privataus būsto statusu, kai jo sąmoningai pasirinktas elgesys sukelia realų poveikį už būsto ribų esantiems asmenims ir aplinkai. Apylinkės teismas pagrįstai akcentavo, kad dienos metas savaime nereiškia teisės nevaržomai skleisti bet kokio intensyvumo ir pobūdžio garsą, nepaisant jo poveikio aplinkiniams. Todėl vien apelianto akcentuojamos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmuose nebuvo administracinio nusižengimo požymių.
Skundą nagrinėjančio apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apelianto, tinkamai rėmėsi ir teismų praktika. Vien tai, kad skundžiamoje teismo nutartyje nurodytos kasacinio teismo nutartys, kuriose pažymėta, kad teismų praktikoje vieša vieta pripažįstama ir gyvenamojo namo kiemas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-820/2005, 2K-122/2008), nepaneigia apylinkės teismo išvados, jog privataus asmens kiemas tam tikrais atvejais gali būti laikomas viešąja vieta, kai asmens elgesys būnant jame pažeidžia kitų asmenų, esančių už to kiemo ribų, rimtį, trukdo jiems, tai yra kai nustatomas atitinkamas nusižengimo veikos pobūdis bei dėl jų kilę padariniai. Nors apeliantas akcentuoja konkrečią garsą leidžiančio įrenginio vietą – namo miegamasis, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju garsas sklido iš administracinėn atsakomybėn patraukto asmens valdos, taigi adresas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kelyje , teisingai nurodytas kaip pažeidimo padarymo vieta.
Skundžiamos nutarties naikinti pagrindo nesudaro ir kiti apelianto skunde dėstomi argumentai. Nors pažeidėjas akcentuoja, kad nuo jo (apelianto) namo iki nukentėjusiosios namo yra 1,85 km atstumas, visgi akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju garsas buvo skleidžiamas valdoje, esančioje netoliese ežero, tokiu būdu, abejonių dėl itin gerai sklidusio triukšmo ežero pakrantėje, vietoje, kurioje veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys, skundą nagrinėjančiam teismui nekyla. Be pirmiau aptartų asmenų paaiškinimų, išvadą apie tyčia, garsiai leidžiamą signalizacijos garsą patvirtina policijos pareigūnų vaizdo kamerų, tvirtinamų ant uniformų, įrašas. Kaip matyti, vienas iš pareigūnų aiškiai nurodė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, jog dėl didelio triukšmo neįmanoma susikalbėti. Taigi apeliaciniame skunde dėstomos abejonės, kad byloje nukentėjusiąja pripažinta I. T. dėl apelianto veiksmų patyrė žalą, nepagrįstos. Nors apeliantas tai interpretuoja savaip, I. T. paaiškinime aiškiai užfiksuota, jog ilgą laiką leidžiamas signalizacijos garsas trukdo ramiai gyventi tiek jai, tiek kaimynei.
Apylinkės teismo nutarties išvadų teisingumo nepaneigia ir tai, kad, kaip teigiama skunde, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai neatliko matavimų sertifikuotu prietaisu (triukšmamačiu). Vien tai, kad konkrečiu atveju nebuvo atliktas instrumentinis garso lygio matavimas, nereiškia, kad triukšmo intensyvumas ir jo poveikis negali būti nustatomi kitomis įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas įrodymais gali būti pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriais remiantis nustatomos administracinio nusižengimo aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje triukšmo pobūdį ir jo intensyvumą patvirtina ne tik I. T. ir A. P. paaiškinimai, A. M. pareiškimas, bet ir policijos pareigūnų vaizdo kameromis, tvirtinamomis prie uniformų, užfiksuotas garso bei vaizdo įrašas.
Apibendrinus, apygardos teismas, pakartotinai įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, skundžiamą nutartį, apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apeliaciniame skunde argumentų, kurie paneigtų skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas, nepateikta, todėl naikinti teisingo ir argumentuoto sprendimo bei nutraukti administracinio nusižengimo teiseną G. S. pagrindo nėra. Apeliantui paskirta sankcijoje nustatyto baudos dydžio vidurkį atitinkanti nuobauda nėra ginčijama. Apygardos teismas, konstatuodamas, kad paskirta nuobauda nėra per griežta, plačiau šiuo klausimu nepasisako. Skundžiama nutartis paliekama galioti nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir G. S. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.