- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-12
- Bylos Nr.
- e2S-2049-560/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04461-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- IES1
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kuris šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Kauno apylinkės teisme nagrinėjama byla pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaiko priteisimo. Ieškovė prašo priteisti iš apelianto išlaikymą nepilnamečiui vaikui D. K. po 400 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo dienos (2026 m. kovo 9 d.) iki vaiko pilnametystės, 20 612,50 Eur nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirti ieškovę nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
Šalies argumentai
Ieškovė teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną materialinį išlaikymą po 400 Eur kas mėnesį ir taikyti skolininko 20 612,50 Eur skolos dydžio piniginių lėšų, jų nesant kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, areštą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2026 m. kovo 17 d. nutartimi nutarė iš dalies patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir priteisti iš atsakovo ATS1 laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui D. K. po 359 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo šios nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo procesinio sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) dienos.
Teismas nurodė, kad šalys yra nepilnamečio vaiko tėvai. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 400 Eur per mėnesį. Nuo 2026 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga yra 1 153 Eur, atskaičius mokesčius apie 847 Eur. Įvertinus vienam iš tėvų mokamą vaiko išmoką (nuo 2026 m. sausio 1 d. 129,50 Eur), orientacinis išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydis, kurį turėtų skirti kiekvienas iš tėvų, sudarytų apie 359 Eur ((847 Eur – 129,50 Eur) / 2). Teismas darė išvadą, kad būtiniausiems vieno vaiko poreikiams patenkinti pakankama išlaikymo suma, laikinai teikiama vieno iš tėvų, yra 359 Eur kas mėnesį. Byloje nėra duomenų, kad 359 Eur dydžio išlaikymo nepilnamečiam vaikui atsakovas neturi galimybių teikti. Teismas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų nustatė, kad atsakovo pajamos iš darbinės veiklos 2024 m. vidutiniškai sudarė 4 498,86 Eur per mėnesį, 2025 m. - 4 722 Eur, už 2026 m. sausio mėn. jis gavo 3 276,19 Eur darbo užmokestį ir 326,5 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išmoką, už 2026 m. vasario mėn. - 4 300 Eur darbo užmokestį. Teismo vertinimu, atsakovo epizodiškai mokėtas išlaikymo dydis negalėjo užtikrinti minimalių nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimo. Teismo priimta nutartis dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nereiškia, kad atsakovas gera valia negali teikti teismo nustatyto ar didesnio dydžio išlaikymo, tai tik garantuoja, kad jam neteikiant laikino išlaikymo ieškovė galėtų kreiptis į antstolį dėl priverstinio išieškojimo.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat prašė taikyti skolininko 20 612,5 Eur skolos dydžio piniginių lėšų, jų nesant - kilnojamojo ir nekilnojamojo turto areštą. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas atlieka, atliko ar ketina atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. kad jis slepia, paslėpė ar ketina paslėpti savo turtą, ar perleido, ketina jį perleisti ar sudaryti kitokius sandorius, kuriais siekiama apsunkinti šioje byloje galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovas nemoka nepilnamečio vaiko išlaikymo, dėl to yra susidaręs jo išlaikymo įsiskolinimas, yra pagrindas ieškovei kreiptis į teismą dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, tačiau nėra pakankama spręsti apie atsakovo nesąžiningą elgesį, pagrindžiantį realų jo siekį apsunkinti ar padaryti neįmanomą galbūt atsakovei palankaus teismo sprendimo vykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas ATS1 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nurodo, kad atsakovas faktiškai ir nuolat prisideda prie mažamečio sūnaus išlaikymo ir priežiūros, tai patvirtina nuolatinis bendravimas su ieškove SMS žinutėmis ir kitomis ryšio priemonėmis. Mažametis sūnus pas atsakovą namuose praleidžia ne mažiau nei trečdalį viso laiko. Atsakovas su sūnumi ne tik leidžia laisvalaikį, bet ir nuolat bei realiai užtikrina vaiko tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas. Atsakovas su ieškove turi bendrą paskolą, už kurią kartu įsigijo nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą. Pagal žodinį šalių susitarimą būsto paskolos grąžinimo įmokas kas mėnesį moka tik atsakovas. Pagal tokį žodinį susitarimą atsakovas laikė, kad ieškovei tenkanti paskolos grąžinimo įmokų dalis yra įskaitoma kaip vaiko išlaikymo įmokos, todėl iš ieškovės niekada nereikalavo grąžinti bankui sumokėtų įmokų. Privalomoji mediacija buvo nutraukta ieškovės valia, o ne dėl atsakovo atsisakymo. Atsakovas savanoriškai užtikrina visus mažamečio vaiko poreikius, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo skubos tvarka taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nebuvo jokios realios grėsmės vaiko interesams iš tėvo pusės. Atsakovas turi dar du nepilnamečius vaikus iš pirmosios santuokos, kuriais atsakingai rūpinasi bei teikia jiems išlaikymą.
Atsiliepimas
Ieškovė IES1 pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis ir įrodymus apie nepilnamečio vaiko minimalius poreikius bei atsakovo pervestas lėšas nepilnamečio vaiko išlaikymui (nuo 2024 m. kovo 9 d. iki 2026 m. kovo 9 d. pervesta 1 150 Eur), atsižvelgęs į nepilnamečio vaiko amžių, į tai, kad byloje nėra duomenų apie jo specialiuosius poreikius, bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl būtina apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, nes vaikas negali likti be pakankamo išlaikymo, vadovaudamasis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, padarė teisingą išvadą, kad būtiniausiems vieno vaiko poreikiams patenkinti pakankama išlaikymo suma, laikinai teikiama vieno iš tėvų, yra 359 Eur kas mėnesį. Atskirajame skunde neginčijama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. iki 2026 m. kovo mėn., t. y. per 32 mėnesius atsakovas ATS1 išlaikymą nepilnamečiui vaikui skyrė vos 5 kartus, ir tik po to, kai ieškovė kreipėsi dėl priverstinės mediacijos ir pareikalavo mokėti nepilnamečiui vaikui išlaikymą, tačiau net ir šioms aplinkybėms esant atsakovas sumokėjo minimalų 150 Eur išlaikymo dydį, neužtikrinantį net minimalių vaiko poreikių tenkinimo.
Tai, kad ieškovė su atsakovu turi paskolą pagal 2021 m. gruodžio 21 d. su Bigbank AS filialu sudarytą Kredito sutartį, už kurią kartu įsigijo nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, ir atsakovas moka įmokas, neturi jokios teisinės reikšmės tėvo pareigos materialiai išlaikyti savo vaiką vykdymui, nes tai yra asmeninė tėvo turtinė pareiga nepilnamečio vaiko atžvilgiu ir nepilnamečio vaiko teisė, kuri nepriklauso nuo vaiko tėvo ir motinos kitų turtinių įsipareigojimų vykdymo tretiesiems asmenims. Atsakovo pagal kredito sutartį įmokų mokėjimas faktiškai niekaip neprisideda prie nepilnamečio sūnaus materialinio išlaikymo, nes už šį kreditą įsigytas turtas yra nebaigtas statyti namas, kuriame niekas negyvena. Tai, kad atsakovas, gavęs teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sumokėjo teismo nustatytą vaiko išlaikymo sumą tik patvirtina, kad atsakovas ne gera valia, o tik vykdant teismo nutartį teikia reikiamo dydžio išlaikymą nepilnamečiui vaikui, ko ir siekė pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones. Iš mediatorės darbo kabineto pasitraukė ir mediaciją realiai nutraukė pats atsakovas. Atskirojo skundo argumentai, kad atsakovas turi dar du nepilnamečius vaikus iš pirmosios santuokos, kuriems teikia išlaikymą, nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes atskiruoju skundu nėra nurodomos jokios aplinkybės, kad priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui D. K. po 359 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis būtų per didelis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantas su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus: SMS susirašinėjimą su ieškove, banko mokėjimo pervedimų išrašus, kredito sutartį su „Bigbank AS“, Nekilnojamojo turto registro išrašą bei duomenis apie gaunamą darbo užmokestį ir prašo juos prijungti prie bylos. Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Minėta norma nustato, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręstas šalių nepilnamečių vaiko laikino išlaikymo priteisimo klausimas, sprendžia, kad su atskiruoju skundu pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su byloje esančiais duomenimis.
Dėl atskirojo skundo argumentų
Apeliantas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas priteisė iš apelianto laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui D. K. po 359 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki galutinio teismo procesinio sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo (įsiteisėjimo) dienos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (Konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalys) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaikui laikino išlaikymo dydį, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Nuo 2026 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga sudaro 1 153 Eur, o atskaičius mokesčius – apie 847 Eur. Įvertinus valstybės mokamą išmoką vaikui, kuri nuo 2026 m. sausio 1 d. sudaro 129,50 Eur, likusi vaiko būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga suma sudaro apie 717,50 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad abu tėvai privalo proporcingai prisidėti prie vaiko išlaikymo, kiekvienam iš jų tenkanti orientacinė išlaikymo dalis sudaro apie 359 Eur per mėnesį. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei to, kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo suklaidintas ieškovės pateiktos tikrovės neatitinkančios informacijos apie tai, jog jis visiškai neteikia išlaikymo, nedalyvauja vaiko gyvenime ir yra nusišalinęs nuo jo priežiūros. Apelianto teigimu, vaikas jo namuose praleidžia ne mažiau kaip trečdalį viso laiko, o šiuo laikotarpiu apeliantas savarankiškai užtikrina visus būtinus vaiko poreikius – perka maistą, drabužius, užtikrina būsto, sveikatos, mokslo ir ugdymo poreikius. Nors apelianto nurodomos aplinkybės ir bylos duomenys patvirtina, jog jis nemažai laiko leidžia su vaiku ir tuo metu tenkina vaiko poreikius, tačiau laikotarpiu, kai šalių nepilnametis vaikas bendrauja su apeliantu, ieškovei, su kuria faktiškai vaikas gyvena, tenka pareiga užtikrinti esminius tiek kasdienius, tiek nekasdienius vaiko poreikius, kuriems užtikrinti reikalingos pastovios vaiko išlaikymo išlaidos, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas prie vaiko poreikių tenkinimo prisideda tik epizodiškai (nereguliariai), savo nuožiūra.
Apelianto argumentas, kad jis, gavęs skundžiamą nutartį, iš karto sumokėjo joje nustatytą išlaikymo sumą, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Pabrėžtina ir tai, kad vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymo teikimas, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas turi galimybes teikti savo nepilnamečiam vaikui tokio dydžio išlaikymą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apelianto vidutinės mėnesinės pajamos 2024 m. sudarė 4 498,86 Eur, 2025 m. – 4 722 Eur, o 2026 m. vasario mėnesį – 4 300 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas gauna pakankamai dideles ir reguliarias pajamas, todėl 359 Eur laikino išlaikymo suma, palyginti su jo gaunamomis pajamomis, nėra neproporcingai didelė ir iš esmės neapsunkina jo galimybių vykdyti kitas finansines prievoles.
Apeliantas nurodo turintis dar du nepilnamečius vaikus iš pirmosios santuokos, kuriems taip pat teikia išlaikymą, todėl, jo vertinimu, priteisiant laikiną išlaikymą turėjo būti atsižvelgta į kitų jo išlaikomų vaikų interesus. Visų tėvo išlaikomų nepilnamečių vaikų interesai yra vienodai svarbūs, todėl nustatant išlaikymo dydį turi būti vertinama ne tik konkretaus vaiko poreikių apimtis, bet ir visų tėvo turimų išlaikymo prievolių bei jo turtinės padėties visuma. Be to, tam iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis, tenka ir kasdienė vaiko priežiūra, rūpinimasis, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas. Vien aplinkybė, kad apeliantas turi daugiau potencialių išlaikytinių, nesudaro pagrindo mažinti šioje byloje priteisto išlaikymo, nes atsakovas nepateikė duomenų, kad kitiems vaikams faktiškai teikia išlaikymą (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1001-524/2013). Šioje byloje nepateikta įrodymų, kad priteisus iš apelianto 359 Eur išlaikymą nepilnamečiui D. K., nukentės kitų apelianto vaikų interesai.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad jo pareiga išlaikyti vaiką yra vykdoma mokant bendro gyvenamojo būsto kredito įmokas. Apeliantas nurodo, kad pagal šalių žodinį susitarimą jis vienas moka 691,22 Eur dydžio mėnesines kredito įmokas, iš kurių apie 346 Eur tenka ieškovės kredito įsipareigojimų daliai, todėl šie mokėjimai laikytini jo indėliu į vaiko išlaikymą. Teismas pažymi, kad būsto kredito įmokų mokėjimas pirmiausia susijęs su kredito sutartimi prisiimtų turtinių įsipareigojimų vykdymu ir savaime negali būti prilyginamas vaiko išlaikymui.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagrindo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį nėra, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo ATS1 atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.