Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo PRS1, atstovaujamo globėjos D. J., atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ir teismo leidimo atsisakyti privalomosios palikimo dalies išdavimo, suinteresuoti asmenys SUA2, SUA3, SUA1.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Pareiškėjas PRS1, atstovaujamas globėjos D. J., kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) nustatyti, kad B. V. B., mirusiai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ½ buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti, kad PRS1 nuosavybės teise priklauso ½ buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 3) nustatyti, kad mirusios sutuoktinės B. V. B. piniginės lėšos, buvusios AB Artea banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra 5 406,84 Eur, yra bendroji jungtinė nuosavybė, iš kurių ½ dalis priklauso PRS1 ir ½ dalis įeina į palikimą, tai yra PRS1 nuosavybės teise priklauso 2 703,42 Eur santuokinių lėšų; 4) išduoti teismo leidimą pareiškėjo PRS1 globėjai ir turto administratorei D. J. PRS1 vardu atsisakyti privalomosios sutuoktinės B. V. B. palikimo dalies pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį; 5) subsidiariai (jei teismas laikytų, kad taikytinas CK 5.50 straipsnis) atnaujinti PRS1 terminą sutuoktinės B. V. B. palikimui priimti.

PRS1 su B. V. B., mirusia (duomenys neskelbtini), susituokė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokoje jie susilaukė sūnaus SUA2;

pareiškėjas ir B. V. B. santuokoje (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo butą, su rūsiu, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Artea Bankas 2-ojo notaro biuro notarui V. Ž. pateikė pažymą, kurioje nurodė, kad B. V. B. vardu banke atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurios likutis – 5 406,84 Eur. Šis santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl pareiškėjui priklauso ½ šio turto dalis. Ši turto dalis nepatenka į paveldėjimo masę ir yra savarankiškas pareiškėjo nuosavybės teisės objektas;

(duomenys neskelbtini) testamentu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), B. V. B. visą jai nuosavybės teise priklausantį turtą paliko savo vaikaičiui, tai yra vienintelio sūnaus SUA2 sūnui SUA3;

Šiaulių rūmų 2025 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-10795797/2025 pareiškėjas pripažintas neveiksniu inter alia paveldėjimo teisiniuose santykiuose, pareiškėjo globėja ir turto administratore paskirta D. J. Kadangi neveiksnumo sričių nustatymo procedūros užsitęsė ir vyko iki pat 2025 m. lapkričio 15 d. (teismo sprendimo įsiteisėjimo), pareiškėjas (jo globėja) negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo ir turto dalies nustatymo;

pareiškėjas yra aprūpintas pakankamomis ir stabiliomis pajamomis, leidžiančiomis patenkinti jo būtinus gyvenimo poreikius, pareiškėjas gyvena kartu su globėja D. J., kuri užtikrina jo kasdienę priežiūrą ir interesų įgyvendinimą. Privalomosios palikimo dalies atsisakymas atitinka pareiškėjo interesus. Pareiškėjui įgijus papildomą dalį nekilnojamojo turto bendrosios dalinės nuosavybės teise su testamentiniu įpėdiniu SUA3, proporcingai padidėtų pareiškėjui tenkanti turto išlaikymo našta (komunalinės, eksploatavimo ir kitos su turto valdymu susijusios išlaidos), kas objektyviai pablogintų jo turtinę padėtį. Be to, palikėja testamentu aiškiai išreiškė savo valią visą jai priklausantį turtą palikti anūkui SUA3;

pareiškėjas nesiekia priimti palikimo CK 5.50 straipsnio prasme, o reiškia savarankiškus materialinius reikalavimus – nustatyti turto dalį bei atsisakyti privalomosios palikimo dalies. Pareiškėjas siekia apibrėžti savo teisinę padėtį palikimo santykiuose, tai yra nustatyti turto dalį bei išreikšti valią dėl privalomosios dalies atsisakymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis į teismą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškimas ypatingąja teisena nenagrinėtinas. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti sprendžiama dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), tokie reikalavimai nagrinėtini ginčo teisenos tvarka. Pareiškėjas turi pareikšti ieškinį bendra tvarka, nes įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnio nustatyta tvarka, o šalys turi kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas PRS1, atstovaujamas globėjos D. J., pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

pareiškėjas siekia nustatyti sutuoktinių turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kurios preziumuojamos kaip lygios pagal CK 3.117 straipsnį, ginčo tarp suinteresuotų asmenų dėl to nėra, todėl byla nagrinėtina ypatingosios teisenos tvarka;

teismas netinkamai taikė CPK 444 straipsnį, kadangi vertino, jog pareiškėjas siekia nustatyti juridinį faktą. Pareiškimu siekiama nustatyti teisinį santykį, o ne faktą, o visos pareiškime dėl ½ turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo nurodytos aplinkybės yra aiškios ir neginčijamos. Pareiškimu nesiekiama nei nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo, nei ją nuginčyti ar apginti, o tik konkretizuoti įstatymo pagrindu preziumuojamą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalį paveldėjimo teisiniams santykiams tinkamai įgyvendinti. Tokia teisinė situacija savo prigimtimi nepatenka į ginčo teisenos reguliavimo sritį, todėl teismo išvada dėl būtinybės reikšti ieškinį yra teisiškai nepagrįsta ir neatitinka proceso teisės normų paskirties;

sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalies nustatymas nagrinėjamu atveju nėra ginčo sprendimas, o būtinas teisinis instrumentas, leidžiantis tinkamai atriboti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančią turto dalį nuo paveldėjimo masės ir užtikrinti teisėtą bei efektyvų paveldėjimo proceso vykdymą. Toks reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su neveiksnaus asmens teisių apsauga ir jų realiu įgyvendinimu, todėl priskirtinas ypatingosios teisenos institutui;

nesant teismo sprendimo dėl sutuoktinių turto dalių nustatymo, notaras objektyviai negali nustatyti paveldėjimo masės apimties ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimo, todėl pareiškėjo nukreipimas į ginčo teiseną sukuria teisiškai ydingą situaciją, kai asmuo faktiškai netenka galimybės realizuoti savo paveldėjimo teisių, kas yra nesuderinama su teisės į veiksmingą teisminę gynybą principu;

ginčo teisenos taikymas yra pagrįstas tik esant realiam, konkrečiam ir aiškiai išreikštam šalių nesutarimui dėl materialinių teisių ar pareigų. Vien hipotetinė ginčo galimybė ar formalus teisinio santykio kvalifikavimo poreikis nesudaro pagrindo konstatuoti ginčo buvimą. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš suinteresuotų asmenų nėra pareiškęs prieštaravimų dėl sutuoktinių turto bendrumo ar jo dalių dydžio, todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti ginčo egzistavimą ir taikyti ginčo teisenos taisykles.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, pateiktą ypatingosios teisenos tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal CPK taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato CPK V dalis ir kiti įstatymai. Pareiškimas dėl bylos iškėlimo turi atitikti procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus su papildymais, numatytais CPK V dalies atitinkamuose straipsniuose (CPK 443 straipsnio 2 dalis). Vienas iš procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų – nurodyti procesinio dokumento pobūdį ir dalyką (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tuo tarpu byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas priklauso teismo kompetencijai ir atliekamas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).

Taigi, pareiškimo priėmimo stadijoje teismas visų pirma turi tinkamai nustatyti, kokią pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą pareiškėjas siekia apginti, ar pareiškimas atitinka CPK keliamus turinio ir formos reikalavimus.

Pareiškėjas PRS1, atstovaujamas globėjos D. J., kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašydamas: nustatyti, kad jo mirusiai sutuoktinei B. V. B. nuosavybės teise priklauso ½ buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o PRS1 nuosavybės teise priklauso ½ buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad mirusios sutuoktinės B. V. B. piniginės lėšos Artea banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė nuosavybė, iš kurių ½ dalis priklauso PRS1 ir ½ dalis įeina į palikimą; išduoti teismo leidimą PRS1 globėjai ir turto administratorei D. J. PRS1 vardu atsisakyti privalomosios sutuoktinės palikimo dalies pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį; subsidiariai (jei teismas laikytų, kad taikytinas CK 5.50 straipsnis) atnaujinti PRS1 terminą sutuoktinės palikimui priimti.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas yra susijęs su nuosavybės teisėmis į nekilnojamąjį turtą, taip pat, kad toks reikalavimas nagrinėtinas ne ypatingąja teisena, o ginčo teisenos tvarka, dėl to atsisakė priimti pareiškimą.

Pareiškėjo atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, nes pareiškimu siekiama konkretizuoti įstatymo pagrindu preziumuojamą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalį paveldėjimo teisiniams santykiams tinkamai įgyvendinti.

Taigi, pareiškėjas iš esmės siekia, jog būtų nustatyta pareiškėjo mirusios sutuoktinės nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto dalį.

Iš kartu su pareiškimu pateikto 2025 m. rugpjūčio 11 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso PRS1 (yra registruotas pareiškėjo vardu), įregistravimo pagrindas – 2005 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2-1731. Pareiškėjas PRS1 ir B. V. B. susituokė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokoje jie susilaukė sūnaus SUA2. B. V. B. mirė (duomenys neskelbtini). B. V. B. (duomenys neskelbtini) testamentu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), visą jai nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį, nekilnojamąjį ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų bei kada beatsirastų, pinigines lėšas, esančias bet kuriame Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotame ir veikiančiame banke ar kitoje kredito įstaigoje bei vertybinius popierius, kurie jai priklausys, paliko savo vaikaičiui SUA3. Kartu su pareiškimu pateiktas Šiaulių miesto 1- ojo notaro biuro 2025 m. rugpjūčio 11 d. Liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog SUA3 yra priėmęs B. V. B. palikimą.

CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje. Teismo tvarka nustatytini juridiniai faktai išvardyti CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai neįtvirtina jiems nustatyti kitokios tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą bei formuodamas vieningą teismų praktiką taikant minėtą institutą, yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai iškyla nuosavybės teisinius santykius reguliuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo klausimai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar asmuo turėjo nuosavybės teisę į turtą ir koks šios teisės turinys – juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, tokie klausimai turi būti sprendžiami ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog tarp šalių nagrinėjamu atveju nėra ginčo, taip pat, kad toks reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su neveiksnaus asmens teisių apsauga ir jų įgyvendinimu, savaime nesudaro teisinio pagrindo spręsti, jog toks pareiškimas priimtinas ir nagrinėtinas teisme ypatingosios teisenos tvarka. Nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto dalį gali būti pripažinta ginčo teisenos tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta su tuo susijusius atskirojo skundo argumentus.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pareiškimo pagrindą ir dalyką, ypatingosios teisenos tvarka negali būti sprendžiama dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė). Teisių pripažinimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų (CK 1.138 straipsnio 1 punktas). Sprendžiant dėl nuosavybės teisės pripažinimo yra sprendžiamas teisės klausimas, kurio negalima išspręsti ypatingosios teisenos tvarka, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pagal kartu su pareiškimu pateiktus įrodymus matyti, kad pareiškėjas turi duomenis, kurie vertinti kaip įrodymai, o iš kartu su pareiškimu pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog pareiškėjo sutuoktinės nuosavybės teisė į butą nenurodyta.

Šiuo atveju nuosavybės teisė į butą turi būti nustatoma ne kaip juridinę reikšmę turintis faktas CPK 444–448 straipsnių įtvirtinta tvarka, kaip nepagrįstai teigia pareiškėjas, o ieškinio teisenos tvarka, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Taigi bylą nagrinėjęs teismas iš esmės teisingai kvalifikavo pareiškėjo reikalavimo dalyką ir padarė pagrįstą išvadą, jog toks reikalavimas nagrinėtinas ieškinio teisenos tvarka, tačiau nepagrįstai atsisakė tokį pareiškimą priimti, netaikęs trūkumų šalinimo instituto. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepakankamai aiškiai suformulavo savo reikalavimą ir ne ginčo teisenos tvarka kreipėsi į teismą, negali būti aiškinama kaip apskritai užkertanti kelią pareiškėjui kreiptis į teismą.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023). Kai į teismą kreipdamasis asmuo procesiniame dokumente reiškia reikalavimą, nagrinėtiną ginčo teisenos tvarka, teismui turi būti pateikiamas ieškinys, o šios taisyklės nesilaikius, siekiant užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, taikytinas šalies pateikto procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185/2024).

Nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog pareiškimas neatitinka CPK 444 straipsnyje nustatytų sąlygų ir negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, sudarė pagrindą taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnis), o ne atsisakymo priimti ieškinį institutą (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti: pateikti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, netinkamai taikė CPK 5 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 2 dalį. Nustatytas netinkamas proceso teisės normų taikymas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškimą, ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo PRS , atstovaujamo globėjos D. J., pareiškimą ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą Šiaulių apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.