Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Neo Finance ieškinį atsakovei M. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Neo Finance ieškinys atsakovei M. K., kuriuo prašoma priteisti ieškovės naudai iš atsakovės: 1) 12 852,53 Eur negrąžinto kredito dalies; 2) 227,52 Eur mokėjimo pelno palūkanų paskaičiuotų iki 2025 m. rugpjūčio 6 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 3) 30,58 Eur tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 4) 22 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-08-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2030-08-01), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 8 332,15 Eur sumos; 5) 0,67 Eur delspinigių; 6) 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) 482 Eur žyminį mokestį; 8) 121 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

Į teismo posėdį ieškovės atstovas neatvyko, pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti ieškovės atstovui nedalyvaujant, palaikė ieškinio reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

Iš bylos duomenų matyti, kad 2024 m. liepos 27 d. atsakovė M. K. ir ieškovė AB NEO Finance sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K414772797. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta maksimali 14 000 Eur kredito suma, 72 mėnesių kredito grąžinimo terminas, 22 proc. metinė palūkanų norma, 11 327,44 Eur bendra mokėtinų palūkanų suma ir 2 532,73 Eur tarpininkavimo mokestis. Bendra vartojimo kredito gavėjos pagal sutartį mokėtina suma nurodyta 27 860,17 Eur. Vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose nustatyta, kad ieškovė šiuose santykiuose veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė paskolų davėjų vardu, o bendra vartojimo kredito kaina apima palūkanas, tarpininkavimo mokestį ir kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Iš byloje pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad 2024 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė į atsakovės sąskaitą pervedė 11 538,21 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Suteiktas kreditas K414772797“, ir 2 461,79 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Suteiktas kreditas K414772797/PK“. Taigi tą pačią dieną atsakovei išmokėta bendra 14 000 Eur suma. 2024 m. rugpjūčio 1 d. sudarytame mokėjimo grafike, kuris yra bendras vartojimo kredito sutartims Nr. K414772797 ir Nr. K414772797/PK, nustatyta, kad pagal grafiką gaunami mokėjimai proporcingai paskirstomi abiejų sutarčių prievolėms dengti. Pirmoji įmoka turėjo būti sumokėta 2024 m. rugsėjo 1 d. Grafike buvo nustatytos iš esmės po 386,94–386,95 Eur dydžio mėnesinės įmokos, kurias sudarė grąžinama kredito dalis, palūkanos ir preliminarus tarpininkavimo mokestis. Vartojimo kredito sutarties bendrosiose sąlygose nustatyta atsakovės pareiga kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas ir tarpininkavimo mokestį. Tarpininkavimo mokestis sutartyje apibrėžtas kaip vienkartinis mokestis, apskaičiuojamas sudarant sutartį, tačiau išdalijamas kiekvienai mėnesinei įmokai. Iš ieškovės pateiktos mokėjimų skaičiuotės matyti, kad nuo 2024 m. rugsėjo mėn. iki 2025 m. liepos mėn. pagal mokėjimų grafiką mokėtinos įmokos buvo padengiamos. Per šį laikotarpį mažėjo negrąžinta kredito dalis: 2024 m. rugsėjo 1 d. ji sudarė 14 000 Eur, o 2025 m. liepos 1 d. – 12 966,58 Eur. Po 2025 m. liepos mėnesio įmokos kredito likutis sudarė 12 852,53 Eur. 2025 m. liepos 1 d. ieškovė išsiuntė atsakovei raginimą, kuriame nurodė, kad pagal kredito sutartį yra susidaręs 1 556,81 Eur įsiskolinimas, ir pareikalavo jį nedelsiant padengti. Raginime nurodyta, kad įsiskolinimą sudaro 444,02 Eur kredito suma, 961,71 Eur kredito mokestis, 10,57 Eur palūkanos dėl vėluojamo grąžinti kredito ir 140,51 Eur tarpininkavimo mokestis. Iš byloje esančios skaičiuotės matyti, kad pagal 2025 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimo grafiką atsakovė turėjo sumokėti 386,95 Eur įmoką, kurią sudarė 116,14 Eur grąžintina kredito dalis, 235,63 Eur palūkanos ir 35,18 Eur tarpininkavimo mokestis. Skaičiuotėje užfiksuota, kad iš viso buvo sumokėta 50,65 Eur; iš šios sumos 45,77 Eur įskaityta palūkanoms, 4,60 Eur tarpininkavimo mokesčiui ir 0,28 Eur palūkanoms už pradelstą kredito dalį padengti. Kredito dalis pagal šią įmoką nebuvo padengta, todėl negrąžintos paskolos dalies likutis išliko 12 852,53 Eur. 2025 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė atsakovei elektroniniu paštu išsiuntė pranešimą dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Pranešime nurodyta, kad dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo sutarties nutraukimas įsigalios 2025 m. rugpjūčio 6 d., jeigu iki tol nebus padengtas nurodytas įsiskolinimas. Atsakovė taip pat informuota, kad, įsigaliojus sutarties nutraukimui, ji turės grąžinti ne tik pradelstas įmokas, bet ir likusią negrąžintą kredito dalį bei kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. Sutarties bendrųjų sąlygų 8.4 punkte nustatyta ieškovės teisė vienašališkai nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai kredito gavėjas raštu informuotas apie pradelstą mokėjimą, tenkinamos sutartyje nustatytos mokėjimo pradelsimo sąlygos ir įsiskolinimas nepadengiamas per papildomai suteiktą terminą. Sutarties 8.6 punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimas įsigalioja po penkių kalendorinių dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo arba sužinojimo apie jį kitu būdu. Ieškovės pateiktoje delspinigių apskaičiavimo suvestinėje nurodyta, kad 2025 m. rugpjūčio 1 d. mokėtinos 386,95 Eur įmokos dalis – 336,58 Eur – liko nepadengta. Už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 2 d. iki 2025 m. rugpjūčio 6 d. apskaičiuota 0,67 Eur delspinigių. Ankstesnių mėnesių grafike nurodytų įmokų likutis suvestinėje nurodytas 0 Eur. Ieškovės pateiktame reikalavimo apskaičiavimo priede nurodyta, kad negrąžinta paskolos dalis sudaro 12 852,53 Eur, iki sutarties nutraukimo apskaičiuota 227,52 Eur mokėjimo palūkanų, 30,58 Eur tarpininkavimo mokesčio, o 8 332,15 Eur nurodyta kaip negautų pajamų, išreikštų palūkanų forma, suma po sutarties nutraukimo. Mokėjimo grafikas patvirtina, kad tinkamai vykdant sutartį negrąžinta kredito dalis turėjo būti palaipsniui mažinama, o kartu su kredito dalimi kas mėnesį turėjo būti mokamos atitinkamo laikotarpio palūkanos ir tarpininkavimo mokestis. Pavyzdžiui, 2025 m. rugpjūčio 1 d. kredito likutis pagal grafiką sudarė 12 852,53 Eur, 2025 m. rugsėjo 1 d. turėjo sumažėti iki 12 736,39 Eur, o vėlesniais mėnesiais – toliau mažėti pagal grafiką.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-381/2024).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Šalių santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią, o CK 6.38 straipsnio 1 dalis ir 6.200 straipsnio 1 dalis įpareigoja prievoles vykdyti tinkamai ir sąžiningai. Kaip minėta, byloje ieškovė pateikė 2025 m. liepos 1 d. raginimą, kuriame nurodyta 1 556,81 Eur skola, ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. pranešimą apie sutarties nutraukimą, kuriame nurodyta 2025 m. rugpjūčio 6 d. nutraukimo data. Byloje nėra ginčo dėl pagrindinės skolos ir sutarties nutraukimo ieškovės iniciatyva dėl atsakovės sutarties pažeidimų. Atsakovė patvirtino šias aplinkybes ir paaiškino, kad tokia situacija susidarė dėl jos finansinių sunkumų, pažymėjo, kad šiuo metu jos turtinė padėtis yra sunki, bet geresnė, ji dirba, gauna nuolatines pajamas, bet turi nemažai ir kitų įsipareigojimų, prašoma išdėstyti skolą. Dėl kitų ieškovės reikalavimų palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją, papildomai teismo posėdžio metu nieko nenurodė, prašė teismo įvertinti kitus ieškovės reikalavimus, jų pagrįstumą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovei buvo išmokėta 14 000 Eur kredito suma. Ieškovės pateiktoje skaičiuotėje negrąžintos kredito dalies likutis nurodytas 12 852,53 Eur. Atsakovė šį likutį pripažino tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje; duomenų apie vėlesnį jo grąžinimą byloje nėra. Ginčo dėl sutarties nutraukimo nėra. Nustačius, kad sutartis iš ieškovės pusės buvo įvykdyta, sutarties nutraukimo sąlygos buvo įvykdytos, o atsakovė per suteiktą terminą prievolės neįvykdė, ieškovės reikalavimas priteisti 12 852,53 Eur negrąžintos kredito dalies tenkintinas.

Ieškovė prašo priteisti 227,52 Eur mokėjimo pelno palūkanų paskaičiuotų iki 2025 m. rugpjūčio 6 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. CK 6.872 straipsnio 1 dalis numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalių susitarimas. Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta 22 proc. metinė palūkanų norma. Bendrųjų sąlygų 1.16 punkte palūkanos apibrėžtos kaip atlyginimas už naudojimąsi kreditu; jame taip pat nustatyta jų skaičiavimo pabaiga ne vėliau kaip sutarties nutraukimo dieną. Pareiga palūkanas mokėti kiekvieną mėnesį numatyta sutarties 5.2 punkte. Ieškovės skaičiuotėje 2025 m. rugpjūčio mėnesio įmokos palūkanų dalis sudaro 235,63 Eur, iš kurių 45,77 Eur padengta, todėl nepadengta dalis yra 189,86 Eur. Dar 37,66 Eur ieškovė apskaičiavo iki jos nurodytos sutarties nutraukimo dienos. Šių sumų suma sudaro 227,52 Eur.

Mokėjimo (pelno) palūkanos yra sutartas atlyginimas už naudojimąsi suteiktu kreditu. Sutartyje nustatyta 22 proc. metinė palūkanų norma. Ieškovė reikalauja 227,52 Eur palūkanų, kurias laiko susidariusiomis iki 2025 m. rugpjūčio 6 d. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Teismas pažymi, kad nors ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje, kita vertus aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Pažymėtina, jog aukščiau nurodyti kasacinio teismo pateikti išaiškinimai minėtoje nutartyje su atitinkamais pakeitimais taikytini ir vartojimo kredito teisiniams santykiams, kadangi jokie teisės aktai nenustato specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių. Todėl, vadovaujantis minėtais kasacinio teismo išaiškinimais, nutraukus vartojimo kredito sutartį: 1) tolimesnis pelno palūkanų skaičiavimas ir priteisimas nėra galimas, nes tai reikštų sutarties vykdymą natūra po jos nutraukimo; 2) tiek, kiek kreditoriaus nuostolių nepadengia sutartyje nustatytos kompensacinės palūkanos (bet ne didesnės nei Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje apibrėžtas maksimalus delspinigių dydis), kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma; 3) jeigu kreditorius reikalauja priteisti nuostolių atlyginimą už laikotarpį, kai sutartis būtų pasibaigusi, jeigu nebūtų nutraukta, tai šių nuostolių dydį, viršijantį sutartines kompensacines palūkanas, jis turi atskirai įrodyti; 4) kreditoriaus reikalavimo taikyti civilinę atsakomybę pagrįstumo ir nuostolių dydžio klausimas spręstinas pagal bendrąsias sutartinės atsakomybės taisykles, įskaitant ir reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimą (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1361-864/2020).

Ieškovė paskaičiavo mokėtinas 227,52 Eur mokėjimo palūkanas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, ieškovės reikalavimas, priteisti iš atsakovės 227,52 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025 m. rugpjūčio 6 d.) yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai.

Ieškovė prašo priteisti 30,58 Eur tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.

Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punktas tarpininkavimo mokestį apibrėžia kaip atlygį ieškovei už tarpusavio skolinimo platformos operatorės paslaugas. Jo dydis nurodytas specialiosiose sąlygose – 2 532,73 Eur. Pagal sutarties 5.3.1 ir 5.3.2 punktus mokestis apskaičiuojamas sudarant sutartį, tačiau jo mokėjimas išdalijamas mėnesinėms įmokoms. VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje taip pat reglamentuotas platformos operatoriaus atlygio mokėjimo išdėstymas.

Ieškovė šioje byloje neprašo priteisti viso ateityje pagal grafiką mokėtino tarpininkavimo mokesčio. Pagal pateiktą skaičiuotę 2025 m. rugpjūčio 1 d. įmokoje jo dalis buvo 35,18 Eur, iš kurių sumokėta 4,60 Eur, taigi nepadengta – 30,58 Eur. Tai yra konkrečios jau suėjusio termino įmokos dalis. Taigi 30,58 Eur suma yra iki sutarties nutraukimo pagal mokėjimo grafiką jau tapusios mokėtinos įmokos nesumokėta tarpininkavimo mokesčio dalis. Atsakovė nenurodė, kad atitinkama kita tarpininkavimo mokesčio dalis būtų sumokėta, taip pat nepateikė kitokio jos apskaičiavimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovė tinkamai nevykdė pagal vartojimo kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų, o ieškovės prašoma 30,58 Eur suma sudaro iki sutarties nutraukimo pagal mokėjimo grafiką jau mokėtino, tačiau atsakovės nesumokėto tarpininkavimo mokesčio likutį, ieškovės reikalavimas dėl 30,58 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo laikytinas pagrįstu ir tenkintinu.

Ieškovė prašo priteisti 22 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-08-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2030-08-01), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 8 332,15 Eur sumos.

Pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo tolesnio jos vykdymo. Pagal CK 6.221 straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas neatima teisės reikalauti nuostolių atlyginimo. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje prie nuostolių priskiriamos ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; CK 6.256 straipsnio 2 dalis reglamentuoja sutartį pažeidusios šalies atsakomybę. Sutarties 8.6¹ punkte taip pat aptarti ieškovės dėl netinkamo sutarties vykdymo galimi nuostoliai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nutraukus kredito sutartį kreditorius gali reikalauti tų mokėjimo palūkanų kaip negautų pajamų, kurias pagrįstai būtų gavęs tinkamai vykdant sutartį. Sutartyje ir grafike planuota palūkanų suma padeda nustatyti lūkestį, tačiau ji nėra automatiškai po nutraukimo mokėtina sutartinė skola. Šioje byloje iš anksto buvo nustatyta 22 proc. metinė palūkanų norma, 72 mėnesių kredito terminas ir mėnesinių mokėjimų grafikas. Specialiosiose sąlygose nurodyta 11 327,44 Eur bendra planuota palūkanų suma. Ieškovės teigimu, 2 767,77 Eur jau sumokėta, 227,52 Eur prašoma priteisti už laikotarpį iki nutraukimo, o likęs šių sumų skirtumas – 8 332,15 Eur – yra viršutinė negautų pajamų riba. Taigi ieškovė pateikė duomenų apie iš anksto numatytas pajamas ir jų apskaičiavimo pagrindą.

Pagal CPK 178 ir 185 straipsnius vertintina, kad byloje nustatyta, jog sutartis teisėtai nutraukta dėl atsakovės pažeidimo, ieškovė dėl to negavo nurodytų pajamų. Ieškovė reikalavimą sieja su pagal mokėjimo grafiką negrąžinta kredito dalimi ir nustato bendrą 8 332,15 Eur jo ribą. Atsakovė neneigia pačios kreditorės teisės sutarties nutraukimo atveju reikalauti negautų pajamų atlyginimo, tačiau ginčija jų dydžio pagrįstumą ir prašo nevertinti visos nurodytos sumos kaip automatiškai mokėtinos. Kasacinis teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad, kredito sutartį nutraukus prieš terminą, kreditoriui nebelieka teisės už būsimą laikotarpį reikalauti sutartinių mokėjimo (pelno) palūkanų kaip prievolės vykdymo natūra. Tačiau kreditorius turi teisę pagal civilinės atsakomybės taisykles reikalauti atlyginti tas negautas mokėjimo palūkanas, kurias pagrįstai būtų gavęs, jeigu sutartis būtų tinkamai įvykdyta. Taigi šioje byloje ieškovės reikalavimas vertintinas kaip reikalavimas atlyginti negautas pajamas. Kaip minėta, šalių sudarytos sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta 22 proc. metinė palūkanų norma, 72 mėnesių kredito grąžinimo terminas ir 11 327,44 Eur bendra palūkanų suma, apskaičiuota darant prielaidą, kad sutartis bus vykdoma pagal nustatytą grafiką. Bendrųjų sąlygų 1.16 punkte palūkanos apibrėžtos kaip atlyginimas už naudojimąsi kreditu, o 1.27 punkte nurodyta, kad kredito grąžinimo grafikas sudaromas taikant anuiteto metodą. Pagal sutarties 5.1 ir 5.2 punktus atsakovė įsipareigojo kas mėnesį grąžinti dalį kredito ir mokėti palūkanas. Bendrųjų sąlygų 8.6¹ punkte taip pat numatyta pareiga atlyginti pagrįstai tikėtinas negautas pajamas, sutartį nutraukus dėl netinkamo jos vykdymo. Ši sutarties sąlyga patvirtina, kad šalys buvo aptarusios tokių nuostolių galimybę.

Ieškovė buvo suteikusi kreditą už sutartą atlygį, o iki sutarties nutraukimo visas negrąžintas kredito likutis nebuvo atgautas. Sutarties specialiosios sąlygos ir mokėjimo grafikas leidžia nustatyti, kokių palūkanų ieškovė būtų galėjusi tikėtis atskirais mėnesiais, jei atsakovė būtų vykdžiusi įmokų mokėjimo prievolę. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovės nurodomos būsimos pajamos buvo numatytos iš anksto ir siejamos su realiai suteiktu kreditu. Sutarties nutraukimas dėl jos nevykdymo ir dėl to nutrūkusi galimybė gauti pagal galiojusią sutartį mokėtinas būsimas palūkanas sudaro priežastinį ryšį tarp atsakovės prievolės pažeidimo ir ieškovės nurodomo pajamų negavimo. Panašų grafiko, kaip duomens apie pagrįstai tikėtas pajamas, vertinimą atspindi ir teismų praktika.

Kaip galima suprasti iš ieškovės pozicijos, ieškovės nurodyta 8 332,15 Eur suma yra aritmetinis sutartyje suplanuotos 11 327,44 Eur palūkanų sumos, 2 767,77 Eur, ieškovės teigimu, jau padengtų palūkanų ir atskirai prašomų priteisti 227,52 Eur iki sutarties nutraukimo susidariusių palūkanų skirtumas. Šis skaičiavimas parodo didžiausią likusių pagal pirminį grafiką planuotų palūkanų sumą. Jis nepagrindžia išvados, kad visa 8 332,15 Eur suma jau sutarties nutraukimo dieną tapo atsakovės skola: tinkamai vykdant sutartį palūkanos būtų mokamos palaipsniui, kartu mažėjant negrąžintai kredito daliai. Dėl šios priežasties teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovės būsimos pajamos vien dėl sutarties nutraukimo laikytinos hipotetinėmis. Ieškovės dublike taip pat paaiškinta, kad prašoma suma yra viršutinė riba, negautos pajamos apskaičiuojamos už laikotarpį iki faktinio kredito grąžinimo ir gali mažėti kreditą grąžinus anksčiau. Vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartotojo teisė grąžinti kreditą anksčiau termino ir teisė į likusio laikotarpio kredito kainos sumažinimą taip pat neleidžia vertinti pirminio grafiko kaip besąlyginės teisės gauti visas iki 2030 m. rugpjūčio 1 d. numatytas palūkanas nepriklausomai nuo faktinio kredito grąžinimo. Vertinant būsimas negautas pajamas, reikšmingas ir sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punkte nurodytas mokėjimo grafikas. Jis leidžia nustatyti, kokia kredito dalis atitinkamu metu būtų likusi negrąžinta tinkamai vykdant sutartį. Tačiau grafikas naudojamas nuostolių dydžiui nustatyti, o ne kaip po sutarties nutraukimo toliau galiojanti atsakovės prievolė mokėti pelno palūkanas. Jeigu po sutarties nutraukimo atsakovė grąžina visą kreditą ar jo dalį anksčiau, už laiką po atitinkamos sumos grąžinimo nuo jos negautos pajamos nebeskaičiuotinos. Priešingu atveju kreditorė gautų didesnę kompensaciją negu pajamos, kurių neteko dėl sutarties pažeidimo, ir būtų pažeistas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško, bet ne didesnio už patirtus nuostolius atlyginimo principas.

Taigi ieškovės reikalavimas laikomas pagrįstu jo prašomomis ir įrodytomis ribomis: negautos pajamos skaičiuotinos taikant 22 proc. metinę normą už laikotarpį nuo 2025 m. rugpjūčio 6 d. iki faktinio atitinkamos kredito dalies grąžinimo, bet ne ilgiau kaip iki 2030 m. rugpjūčio 1 d. Bendra pagal šį reikalavimą išieškotina suma negali viršyti 8 332,15 Eur. Tokia reikalavimo apimtis atitinka ieškovės dublike paaiškintą skaičiavimo būdą ir kartu užtikrina, kad jai nebūtų atlygintos pajamos už laikotarpį, kuriuo atitinkama kredito dalimi ji jau nebefinansavo atsakovės.

Atsakovė dar prašo mažinti nuostolių atlyginimą pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį. Ši norma leidžia, atsižvelgus į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, mažinti nuostolių atlyginimą, jeigu visiškas jų atlyginimas sukeltų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Atsakovė pateikė duomenų apie gaunamas pajamas, kitus finansinius įsipareigojimus ir teismo posėdyje paaiškino, kad galėtų mokėti apie 350 Eur per mėnesį. Šie duomenys yra reikšmingi sprendžiant dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Spręsdamas dėl nuostolių sumažinimo, teismas papildomai vertina, ar pateikti duomenys pagrindžia būtent CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nurodytas nepriimtinas ir sunkias visiško atlyginimo pasekmes. Tai yra bendrojo principo išimtis, kuri pagal kasacinio teismo praktiką taikoma atsargiai, įvertinus konkrečias ją pagrindžiančias aplinkybes. Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas sumažinti jau nustatytus nuostolius, tenka tokį prašymą pateikusiai atsakovei (CPK 178 straipsnis).

Teismas atsižvelgia į atsakovės pateiktus duomenis apie jos pajamas ir kitus finansinius įsipareigojimus. Iš pateiktos „Sodros“ suvestinės matyti, kad nuo 2026 m. balandžio mėnesio atsakovė dirba ir gauna stabilesnes pajamas; jos teigimu, darbo užmokestis po mokesčių sudaro apie 1 600 Eur per mėnesį. Triplike nurodyta, kad dokumentais pagrįsti periodiniai įsipareigojimai sudaro ne mažiau kaip 529,90 Eur per mėnesį. Teismo posėdyje atsakovė paaiškino, kad visos priteistos sumos iš karto sumokėti negalėtų, tačiau būtų pajėgi mokėti apie 350 Eur per mėnesį. Šios aplinkybės patvirtina, kad prievolės įvykdymas vienu mokėjimu jai būtų sunkus. Vis dėlto pateikti duomenys nepatvirtina, kad paties įrodytų nuostolių atlyginimo pareigos nustatymas, atsižvelgiant į atsakovės esamą ir numatomą padėtį, sukeltų būtent CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nurodytas nepriimtinas ir sunkias pasekmes. Atsakovė turi darbą ir reguliarių pajamų, pati nurodo galinti kas mėnesį skirti reikšmingą sumą prievolei vykdyti. Be to, pagal jos pateiktus duomenis dalis kitų periodinių įsipareigojimų yra terminuoti, todėl jų našta ateityje turėtų mažėti. Byloje nėra pateikta pakankamai konkrečių duomenų, kurie leistų nustatyti, kad, taikant mokėjimą dalimis, nuostolių atlyginimas atimtų galimybę patenkinti būtinuosius atsakovės poreikius ar sukeltų kitokių išskirtinai sunkių padarinių. Vertindamas atsakomybės prigimtį ir šalių santykius, teismas pažymi, kad reikalaujama atlyginti dėl netinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo negautas pajamas. Sutartyje buvo nustatytas kredito terminas, palūkanų norma ir mokėjimo grafikas, pagal kuriuos ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis gauti atlygį už suteiktą kreditą. Atsakovės siekis atsiskaityti ir jos nurodytos finansinės galimybės vertintinos palankiai sprendžiant kaip teismo sprendimas turėtų būti vykdomas, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo dalį įrodytų ieškovės nuostolių galutinai palikti neatlygintą. Teismas taip pat neturi pagrindo vien iš ieškovės, kaip juridinio asmens, statuso spręsti, kad nuostolių sumažinimas nepaveiktų jos teisėtų interesų. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžta, kad taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį vertintina abiejų šalių padėtis ir jų interesų pusiausvyra. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad atsakovė neįrodė išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo visiško įrodytų nuostolių atlyginimo principo. Todėl jos prašymas sumažinti negautų pajamų atlyginimą CK 6.251 straipsnio 2 dalies pagrindu netenkintinas. Atsakovės finansiniai sunkumai ir galimybė reguliariai mokėti vertintini atskirai, sprendžiant jos prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį. Įvertinus aplinkybių visumą, ieškovės reikalavimas – priteisti 22 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-08-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2030-08-01), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 8 332,15 Eur sumos, tenkinamas visiškai ir nėra pagrindo taikyti papildomai šiuo atveju CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Ieškovė prašo priteisti 0,67 Eur delspinigių. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį netesybos yra įstatymo, sutarties ar teismo nustatyta suma, mokėtina neįvykdžius prievolės arba ją įvykdžius netinkamai. CK 6.258 straipsnio 1 dalis leidžia šalims susitarti dėl netesybų už sutartinės prievolės pažeidimą. Šalių vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.1 ir 5.2 punktuose nustatyta atsakovės pareiga nustatytais terminais kas mėnesį mokėti kredito, palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio dalis. Bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatyta, kad, laiku neatlikus mokėjimo, ieškovė turi teisę skaičiuoti 0,05 proc. delspinigius nuo pradelstos sumos už kiekvieną pradelsimo dieną, tačiau ne ilgiau kaip 180 kalendorinių dienų. Ši sutartinė norma neviršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytų delspinigių dydžio ir skaičiavimo trukmės ribų. Pagal mokėjimo grafiką 2025 m. rugpjūčio 1 d. atsakovė turėjo sumokėti 386,95 Eur įmoką. Ieškovės delspinigių suvestinėje nurodyta, kad šiai įmokai padengti įskaityta 50,37 Eur, todėl nepadengta jos dalis sudarė 336,58 Eur. Skaičiuotėje taip pat nurodyta iš viso sumokėta 50,65 Eur suma, tačiau iš jos 0,28 Eur įskaityta atskirai apskaitytoms palūkanoms už pradelstą kredito dalį, todėl ji nesumažino grafike nustatytos 386,95 Eur įmokos likučio. Taip paaiškinamas šių dviejų dokumentų skirtumas dėl įskaitytos sumos. Ieškovė delspinigius skaičiavo už keturias pradelsimo dienas nuo 2025 m. rugpjūčio 2 d. iki 2025 m. rugpjūčio 6 d.: 336,58 Eur × 0,05 proc. × 4 = 0,67316 Eur, arba 0,67 Eur, suapvalinus iki centų. Suvestinėje ankstesnių mėnesių įmokų nepadengtas likutis nurodytas lygus nuliui, todėl už jas delspinigių šiuo reikalavimu neprašoma. Prašomas keturių dienų laikotarpis taip pat neviršija sutartyje ir įstatyme nustatytos 180 dienų ribos. Delspinigiai šiuo atveju apskaičiuoti už iki sutarties nutraukimo pradelstą rugpjūčio įmoką. Atskirai reiškiamas negautų pajamų reikalavimas siejamas su pajamomis, kurias ieškovė būtų gavusi po sutarties nutraukimo tinkamai vykdant sutartį. Dėl šių reikalavimų laikotarpių skirtumo priteisiant būtent 0,67 Eur delspinigių ir sprendžiant dėl vėlesnio laikotarpio negautų pajamų nėra atlyginama už tą patį laikotarpį du kartus. Atsakovė procesiniuose dokumentuose prašė patikrinti delspinigių apskaičiavimą, tačiau nenurodė konkretaus neįskaityto mokėjimo ar skaičiavimo klaidos. Įvertinus sutartį, mokėjimo grafiką, įmokų skaičiuotę ir delspinigių suvestinę pagal CPK 185 straipsnį, nustatyta, kad reikalavimas grindžiamas konkrečia pradelsta įmoka, sutartyje nustatyta norma ir apibrėžtu pradelsimo laikotarpiu. Todėl 0,67 Eur delspinigių reikalavimas tenkintinas.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (13 111,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkinamas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 603 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 482 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) ir 121 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas, dalyvaujančio byloje asmens prašymu ar savo iniciatyva atsižvelgdamas į abiejų šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes, gali išdėstyti sprendimo įvykdymą. Tai yra teisė nukrypti nuo įprasto įsiteisėjusio sprendimo vykdymo, todėl turi būti nustatytos konkrečios aplinkybės, dėl kurių toks nukrypimas pagrįstas. Vertinamos ne tik skolininkės mokėjimo galimybės, bet ir vykdymo trukmė, grafiko realumas bei kreditorės teisė per protingą laiką gauti priteistas sumas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui ar paneigti išieškotojo teisėtų lūkesčių. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo. Todėl sprendžiant dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo) visuomet turi būti atsižvelgiama į šį principą, kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų paneigtas teismo sprendimo privalomumo principas, nustatytas CPK 18 straipsnyje.

Atsakovė prašymą grindžia tuo, kad negali visos sumos sumokėti vienu kartu. Triplike pateikta „Sodros“ suvestinė patvirtina jos darbo santykius ir nuo 2026 m. balandžio mėnesio stabilizavusias draudžiamąsias pajamas. Atsakovės teigimu, ji gauna apie 1 600 Eur darbo užmokesčio po mokesčių. Pateiktuose kituose dokumentuose nurodyti ne mažesni kaip 529,90 Eur periodiniai įsipareigojimai per mėnesį. Atsakovė paaiškino, kad 350 Eur įmoka jai būtų vykdytina; po šios įmokos ir nurodytų periodinių įsipareigojimų iš maždaug 1 600 Eur pajamų liktų apie 720 Eur būtinoms išlaidoms. Teismas šiuos duomenis vertina kaip pagrindžiančius sunkumą atsiskaityti iš karto ir tam tikrą galimybę mokėti reguliariai (CPK 178, 185 straipsniai).

Išdėstymo pagrįstumas vertinamas pagal visą sprendimu mokėtiną sumą, o ne vien pagal siūlomos mėnesinės įmokos santykį su darbo užmokesčiu. Jeigu vertinant nuo fiksuotos bendros priteistos sumos ir 603 Eur bylinėjimosi išlaidų, vien jų bendra suma sudaro 13 714,30 Eur. Mokant po 350 Eur (kaip prašo atsakovė), jai padengti reikėtų apie 40 mėnesių. Jeigu per visą galimą laikotarpį susidarytų ir didžiausia ieškovės nurodyta 8 332,15 Eur negautų pajamų suma, bendra suma siektų 22 046,45 Eur, o jai padengti reikėtų mažiausiai 63 mėnesių. Į pastarąjį apskaičiavimą neįtrauktos vykdymo laikotarpiu galinčios susidaryti procesinės palūkanos, todėl faktinis laikotarpis galėtų būti dar ilgesnis. Kita vertus, 8 332,15 Eur yra riba, o ne jau susidariusi fiksuota skola: tikroji mokėtina negautų pajamų suma priklausytų nuo kredito grąžinimo eigos.

Atsakovė prašo priteistas sumas mokėti po 350 Eur per mėnesį. Ieškovė dublike pagrįstai atkreipė dėmesį, kad su atsiliepimu atsakovė nebuvo pateikusi jos turtinę padėtį patvirtinančių dokumentų. Tačiau vėliau pateiktu tripliku atsakovė pateikė duomenis apie darbo pajamas ir periodinius finansinius įsipareigojimus. Teismo posėdyje atsakovė šias aplinkybes patvirtino, paaiškino turinti ir kitų kreditorių, negalinti visos priteistos sumos sumokėti iš karto, tačiau galinti ieškovei kas mėnesį mokėti apie 350 Eur. Todėl ieškovės argumentas dėl įrodymų nepateikimo su atsiliepimu vertinamas atsižvelgiant į visą iki bylos išnagrinėjimo surinktą medžiagą (CPK 176, 185 straipsniai). Iš tripliku pateiktų duomenų matyti, kad nuo 2026 m. balandžio mėn. atsakovės draudžiamosios pajamos sudaro apie 2 640 Eur per mėnesį. Atsakovės teigimu, jos gaunamas darbo užmokestis po mokesčių yra apie 1 600 Eur; pastarąjį dydį teismas vertina kaip atsakovės paaiškinimą. Pateikti duomenys taip pat pagrindžia ne mažesnius kaip 529,90 Eur mėnesinius mokėjimus pagal kitus įsipareigojimus. Mokant ieškovei po 350 Eur, atsakovei pagal jos nurodomas pajamas liktų apie 720,10 Eur būtinoms pragyvenimo išlaidoms. Teismo vertinimu, siūloma įmoka yra reikšminga atsakovės pajamų dalis, o duomenys apie tęsiamus darbo santykius sudaro pagrindą spręsti, kad ji galėtų šį mokėjimą vykdyti reguliariai. Vien aplinkybė, kad atsakovė turi kitų kreditorių, savaime nesuteikia jai teisės atidėti atsiskaitymą su ieškove; ji vertinama kartu su pateiktais duomenimis apie bendrą mėnesio mokėjimų naštą. Teismas atsižvelgia ir į ieškovės interesus. Ieškovė suteikė kreditą, o atsakovė pripažįsta negrąžinusi 12 852,53 Eur pagrindinės jo dalies. Sprendimo vykdymo išdėstymas reiškia, kad ieškovė priteistas sumas atgaus palaipsniui, todėl jai negali būti perkeliama neriboto ar neapibrėžto atsiskaitymo rizika. Vis dėlto byloje nustatytos atsakovės pajamos ir įsipareigojimai leidžia spręsti, kad reikalavimas visą sumą sumokėti iš karto nebūtų realiai įvykdomas, o reguliarios 350 Eur įmokos sudarytų sąlygas pradėti vykdyti sprendimą be delsimo. Be to, vykdymo išdėstymas nepanaikina sprendimu priteistų palūkanų ar negautų pajamų skaičiavimo pagal teismo nustatytas jų ribas.

Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad atsakovės prašymas tenkintinas. Sprendimo vykdymas išdėstytinas atsakovei mokant ieškovei ne mažiau kaip po 350 Eur kas mėnesį, pirmąją įmoką sumokant iki kito mėnesio po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskutinės dienos, o paskesnes įmokas – iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos, kol bus įvykdyta visa sprendimu nustatyta prievolė. Atsakovė turi teisę mokėti didesnes sumas ar prievolę įvykdyti anksčiau. Paskutinė įmoka lygi tuo metu likusiai pagal sprendimą mokėtinai sumai. Nustatant (teismui atsižvelgus į ieškovės dublike poziciją ir prašymą, jeigu teismas tenkintų išdėstymą), kad tuo atveju, jeigu atsakovė ilgiau kaip 15 kalendorinių vėluotų vykdyti bent vieną mėnesinį mokėjimą, ieškovei suteikiama teisė reikalauti prieš terminą įvykdyti visą likusią pagal sprendimą mokėtiną prievolę (įskaitant teisę reikalauti visų numatytų sumų sumokėjimo prieš nurodytus terminus) ir kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo (CPK 284 straipsnio 1 dalis).

Ši nustatoma papildoma sąlyga, teismo vertinimu, išlaiko šalių lygiateisiškumą ir proporcingumą šiuo atveju.

Byloje patirtos 17,60 Eur pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl priteistinos iš atsakovės valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovės AB Neo Finance ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei AB NEO Finance, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovės M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 12 852,53 Eur (dvylika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt du eurus ir 53 ct) negrąžinto kredito; 227,52 Eur (du šimtus dvidešimt septynis eurus ir 52 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų paskaičiuotų iki 2025 m. rugpjūčio 6 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 30,58 Eur (trisdešimt eurų ir 58 ct) tarpininkavimo mokesčio iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 22 proc. negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2025-08-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2030-08-01), už negrąžintą kredito dalį pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimų grafiką ir neviršijant 8 332,15 Eur sumos; 0,67 Eur (šešiasdešimt septyni centai) delspinigių; 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (13 111,30) nuo bylos iškėlimo teisme (2026 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 603 Eur (šešis šimtus tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Išdėstyti šiuo teismo sprendimu ieškovei AB NEO Finance, juridinio asmens kodas 303225546, iš atsakovės M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteistų sumų vykdymą, nustatant, kad atsakovė M. K. ieškovei AB „NEO Finance“ pagal šį teismo sprendimą mokėtinas sumas moka ne mažesnėmis kaip 350 Eur mėnesinėmis įmokomis iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos, pirmąją įmoką sumokėdama kitą mėnesį po sprendimo įsiteisėjimo. Paskutinė įmoka sudaro tuo metu likusią mokėtiną sumą. Atsakovė gali bet kada sumokėti didesnes sumas arba visą likutį. Nustatant, kad tuo atveju, jeigu atsakovė ilgiau kaip 15 kalendorinių vėluotų vykdyti bent vieną mėnesinį mokėjimą, ieškovei suteikiama teisė reikalauti prieš terminą įvykdyti visą likusią pagal sprendimą mokėtiną prievolę (įskaitant teisę reikalauti visų numatytų sumų sumokėjimo prieš nurodytus terminus), įskaičius atsakovės jau atliktus mokėjimus, ir kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Priteisti iš atsakovės M. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 17,60 Eur (septyniolika eurų ir 60 c) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas – 2222. Mokėjimo kvito originalą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.