Vilniaus apygardos teismo nutartis

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-456-1035/2026 Teisminio proceso Nr. 4-68-3-19211-2026-5 Procesinio sprendimo kategorija 8.21.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 27 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria netenkintas jo skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) 2026 m. birželio 29 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-11072-2026 (ROIK: 26303499375).Teismasn u s t a t ė :I. Nagrinėjamo klausimo esmėVilniaus miesto savivaldybės administracijos 2026 m. birželio 29 d. nutarimu A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 144 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta 350 Eur bauda.A. B. nubaustas už tai, kad jis, būdamas transporto priemonės savininku (valdytoju) ir atsakingu asmeniu už išorinės reklamos sklaidą, įrengęs ant transporto priemonės, 2026 m. gegužės 13 d. (duomenys neskelbtini), skleidė išorinę reklamą pavadinimu ,,Visi žemės darbai ir krovinių pervežimas...“, neturėdamas Vilniaus miesto savivaldybės įgalioto asmens išduoto galiojančio leidimo. Tokiais savo veiksmais A. B. pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atmestas A. B. skundas dėl Institucijos 2026 m. birželio 29 d. nutarimo.II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, Institucijos 2026 m. birželio 29 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Šioje byloje nėra nustatyta, kad po pirmosios nuobaudos paskyrimo būtų buvęs atliktas naujas veiksmas, kuriuo būtų iš naujo įrengta reklama, priekaba būtų perkelta į kitą vietą, iš naujo pradėtas reklamos naudojimas ar kitu būdu būtų atsiradusi nauja savarankiška neteisėta veika. Vien tai, kad Institucijos pareigūnas kitą dieną ar kitu metu dar kartą užfiksavo tą pačią priekabą, savaime nesukuria naujo administracinio nusižengimo. Priešingu atveju susidarytų teisiškai nepagrįsta situacija, kai už vieną ir tą patį tęstinį neveikimą asmuo galėtų būti baudžiamas neribotą skaičių kartų – kiekvieną kartą pareigūnui užfiksavus tą pačią priekabą.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po pirmosios nuobaudos paskyrimo buvo praėjęs pakankamas laikas priekabai pašalinti, todėl 2026 m. birželio 13 d. nustatyta situacija laikytina nauju administraciniu nusižengimu. Apelianto vertinimu, vien pirmosios nuobaudos paskyrimas savaime nereiškia, kad tos pačios faktinės situacijos egzistavimas nuo tam tikros dienos automatiškai tampa nauju administraciniu nusižengimu. Tam turėtų būti nustatyta nauja savarankiška veika, o ne vien tolesnis ankstesnio pažeidimo egzistavimas. Šiuo atveju teismas nenustatė, kad: reklaminė priekaba būtų buvusi iš naujo pastatyta; ji būtų buvusi perkelta; reklama būtų buvusi iš naujo įrengta; būtų atlikti kokie nors nauji reklamos skleidimo veiksmai; po pirmos nuobaudos būtų buvęs atliktas kitas savarankiškas veiksmas, sudarantis naujo nusižengimo objektyviąją pusę. Skundžiamoje nutartyje nurodyta teismų praktika patvirtina, kad kai neteisėta situacija yra tęsiama, tačiau nėra nustatoma nauja savarankiška veika, tokia situacija turi būti vertinama kaip vienas tęstinis pažeidimas. Vien laiko praėjimas negali pakeisti pažeidimo pobūdžio iš tęstinio į naują savarankišką nusižengimą. Priešingas aiškinimas reikštų, kad kiekvienas tęstinis administracinis pažeidimas galėtų būti dirbtinai skaidomas į neribotą skaičių atskirų nusižengimų vien pagal tai, kada jį pakartotinai užfiksavo Institucijos pareigūnas. Tai neatitiktų teisingumo, proporcingumo ir teisinio tikrumo principų.Naujos 350 Eur baudos skyrimas reiškia ne naujo pažeidimo nubaudimą, o pakartotinį baudimą už tai, kad nebuvo pašalinta jau anksčiau konstatuota situacija. Administracinė atsakomybė negali būti naudojama kaip priemonė nuolat dauginti sankcijas už vieną ir tą patį pažeidimą. Jeigu Institucija siekė, kad priekaba būtų pašalinta per konkretų terminą, toks reikalavimas turėjo būti aiškiai ir konkrečiai nustatytas, o jo neįvykdymo teisinės pasekmės turi būti grindžiamos konkrečia teisės norma. Vien aplinkybė, kad po pirmosios baudos priekaba dar stovėjo, savaime nėra pakankama konstatuoti naują administracinį nusižengimą.Jeigu teismas manytų, kad apelianto veikoje formaliai buvo naujo administracinio nusižengimo požymių, sprendžiant dėl administracinės atsakomybės ir nuobaudos proporcingumo, prašoma įvertinti tai, kad tai buvo ta pati reklaminė priekaba, reklama nebuvo naujai įrengta, nebuvo atlikti nauji aktyvūs veiksmai, faktinė situacija buvo tęstinė ir už tą pačią situaciją jau buvo paskirta administracinė nuobauda.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad šioje administracinio nusižengimo byloje fiksuotas pažeidimas yra vienas tęstinis pažeidimas su jo anksčiau nustatytais pažeidimais, dėl kurių jis nubaustas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarimu. Kaip teisingai nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje, tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius paskutinį veikos epizodą, kai pažeidėjas nutraukia neteisėtus veiksmus, arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Apelianto ankstesnių tęstinių nusižengimų pabaiga yra griežtai įtvirtinta ir fiksuota Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. priimtu galutiniu sprendimu. Institucijos vertinimu, būtent Vilniaus apygardos teismo priimtas nutarimas šiuo atveju ,,nutraukė“ ankstesnio tęstinio nusižengimo eigą ir visi apelianto veiksmai/veikų epizodai (išorinės reklamos skleidimas), atlikti iki teismo sprendimo, yra apimti ankstesnės ir Vilniaus miesto apylinkės teismo jau išnagrinėtos administracinio nusižengimo bylos. Tuo tarpu 2026 m. gegužės 13 d. 9.49 val. fiksuotas pažeidimas sudaro naują atskirą nusižengimą. Pritartina Vilniaus miesto apylinkės teismui, kad nagrinėjamus atveju A. B., žinodamas apie įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo nutarimą ir apie stovinčią priekabą, kurią 2026 m. gegužės 13 d. 9.49 val. užfiksavo Institucijos pareigūnai, tokiu būdu naujai suformuota tyčia leido sau skleisti išorinę reklamą siekdamas savanaudiškų tikslų.Apelianto akcentuojamas jo paties atžvilgiu priimtas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarimas kontekste dėl tęstinės veikos pripažinimo šiuo atveju nėra aktualus ir netaikytinas aptariamai situacijai, kadangi nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos nuo nagrinėjamos. Ankstesniu atveju, kai Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas tris apelianto fiksuotus pažeidimus pripažino juos vienu tęstiniu nusižengimu, A. B. iki tol atskirai nebuvo nubaustas jokiu procesiniu sprendimu nei dėl vieno iš fiksuotų pažeidimų/epizodų. Visi pažeidimai ankstesnėje nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje buvo Institucijoje buvo nagrinėjami ir nutarimai dėl jų priimti tą pačią dieną. Be to, administracinių nusižengimų protokolai taip pat buvo surašyti tą pačią dieną. Taigi, teismas, vertindamas, kad apeliantas iki procesinių dokumentų priėmimo (protokolų surašymo ar nutarimų priėmimo) pats nebuvo nutraukęs atskirų veiksmų/epizodų ir kompetentingos institucijos pareigūnai nebuvo konstatavę atskirų pažeidimų fakto skirtingais laikotarpiais priimtais savo procesiniais sprendimais, bei tai, kad tarp fiksuotų pažeidimų buvo praėjęs itin nedidelis laiko tarpas, tik dėl to A. B. veiksmus buvo pripažinęs vienu tęstiniu nusižengimu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju po ankstesnių pažeidimų fiksavimo, protokolų surašymo ir nutarimų priėmimo praėjo ženklus laiko tarpas ir po visų anksčiau priimtų procesinių apeliantui jau buvo žinoma apie tokio savo elgesio neteisėtumą.Priešingai nei teigia apeliantas, jo nubaudimas šioje administracinio nusižengimo byloje niekaip nepažeidžia non bis in idem (dvigubo baudimo draudimas) principo. Visi ankstesni jo pažeidimai fiksuoti 2025 m., tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pažeidimas fiksuotas 2026 m. gegužės 13 d., t. y. jau po A. B. nubaudimo Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarimu, teismui aiškiai pasisakius apie neteisėtą veiksmų skleidžiant reklamą be leidimo pobūdį. Po minėto teismo nutarimo apeliantas turėjo pareigą patraukti (pašalinti) nelegalią reklamą, tačiau jokių veiksmų pašalinti savo neteisėtą elgesį nesiėmė, kas rodo jos tyčios atsinaujinimą. Apeliantas ne tik nepatraukė priekabos su išorine reklama, bet sąmoningai neteisėtai skleidė išorinę reklamą, todėl tokia jo veika atitinka naujo atskiro nusižengimo turinį, kuris padarytas jau kitu laiku aiškiai ir žymiai nutolusiu nuo prieš tai įvykdyto tęstinio nusižengimo, už kurį jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas. Institucijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės, kad tai buvo ta pati reklaminė priekaba, kaip ir anksčiau fiksuoto pažeidimo, kad ji stovi toje pačioje vietoje, nebuvo perstatyta ir nebuvo atlikta jokių kitų savarankiškų veiksmų jokios reikšmės neturi. Esant įsiteisėjusiam nutarimui darant tapataus pobūdžio veiksmus, t. y. toje pačioje vietoje skleidžiant išorinę reklamą, tačiau skirtingu laikotarpiu, apelianto tyčia atsinaujino, todėl laikyti, kad jo veiksmai yra tokio tapatumo, jog suponuotų non bis in idem principo pažeidimą, nebūtų pagrįsta. Aiškinant priešingai susidarytų ydinga situacija, kuomet asmuo nubaustas įsiteisėjusiu teismo sprendimu gali ir toliau nebaudžiamas neribotą laiką neteisėtai skleisti reklamą neturint tam leidimo ir gauti iš to neteisėtą pelną. Be to, tokiu atveju ANK 144 straipsnio 5 dalis netektų prasmės, nes šiuo atveju atsakomybė ir yra numatyta už pakartotinį elgesį.Nagrinėjamu atveju apeliantui paskirta bauda, artima minimaliai sankcijoje numatytai ribai. Skiriant nuobaudą buvo įvertintas A. B. padaryto nusižengimo pobūdis, jo kaltės forma ir rūšis, taip pat tai, jog nebuvo nustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių bei apeliantą charakterizuojantys duomenys. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad tai buvo ta pati reklaminė priekaba, reklama nebuvo naujai įrengiama, nebuvo atlikta naujų aktyvių veiksmų ar tai, kad jis anksčiau yra baustas už analogiško nusižengimo padarymą dėl tos pačios priekabos niekaip nešvelnina jo administracinės atsakomybės ir nesudaro jokio teisinio pagrindo mažinti jam skirtą baudą. Priešingai, apelianto veiksmai, kai jis net ir po įsiteisėjusio teismo nutarimo nesiėmė jokių veiksmų pašalinti savo neteisėtą elgesį, rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia bei sąmoningai ignoravo galutinį teismo sprendimą. Toks A. B. elgesys rodo, kad jis visiškai jokių išvadų nepadarė, piktybiškai nevykdė teisės aktų reikalavimų, tai niekaip neleidžia mažinti jam skirtos ir taip pakankamai mažos, ANK 144 straipsnio 5 dalies sankcijos ribose paskirtos, baudos. Paskirta nuobauda neprieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams bei atitinka apelianto asmenybę.III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosApeliacinis skundas atmetamas.ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su sprendimu A. B. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 144 straipsnio 5 dalį. Apelianto teigimu, 2026 m. birželio 13 d. užfiksuotas pažeidimas nėra nauja savarankiška veika, o ta pati tęstinė veika, už kurią jis buvo nubaustas Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarimu. Apygardos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. ANK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už išorinės reklamos įrengimo draudimų ir reikalavimų nesilaikymą. Pakartotinai padarytas šis administracinis nusižengimas kvalifikuojamas pagal ANK 144 straipsnio 5 dalį. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas draudimas įrengti išorinę reklamą, neturint leidimo ją įrengti, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, kai leidimas nereikalingas.Neabejotinai pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimas antrą kartą bausti asmenį už tą patį nusikaltimą galioja ir tais atvejais, kai susiduriama ne tik su baudžiamosios, bet ir kitų rūšių, panašių į baudžiamąją, pavyzdžiui, administracinės atsakomybės realizavimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus. Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97).Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-14-2012; 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-719/2020, 20 punktas). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su non bis in idem principo pažeidimu, pagrįstumo, svarbu atsižvelgti į nuosekliai formuotą teismų praktiką, pagal kurią pripažįstama, jog nutraukus trunkamą administracinio teisės pažeidimo veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą ir asmuo nauju laikotarpiu daro naują administracinio teisės pažeidimo veiką, kurią sudaro analogiškas, bet iš esmės kitas neteisėtas elgesys (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-942/2015).Institucijos 2026 m. birželio 29 d. nutarimu A. B. pripažintas kaltu pagal ANK 144 straipsnio 5 dalį dėl to, kad jis, būdamas transporto priemonės savininku (valdytoju) ir atsakingu asmeniu už išorinės reklamos sklaidą, įrengęs ant transporto priemonės, 2026 m. gegužės 13 d. (duomenys neskelbtini), skleidė išorinę reklamą pavadinimu ,,Visi žemės darbai ir krovinių pervežimas...“, neturėdamas Vilniaus miesto savivaldybės įgalioto asmens išduoto galiojančio leidimo. Apeliaciniame skunde A. B. neneigia, kad nutarime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje stovėjo priekaba su atitinkama reklama, neturint leidimo ją įrengti. Tačiau apeliantas teigia, kad nebuvo padarytas savarankiškas administracinis nusižengimas, užfiksuotos aplinkybės yra tolesnis ankstesnio pažeidimo, už kurį jis jau buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, egzistavimas.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 6 d. nutarimu A. B. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ANK 144 straipsnio 1 dalį už vieną tęstinį administracinį nusižengimą, pasireiškusį trimis veiksmais, kurie buvo užfiksuoti: 2025 m. spalio 28 d. apie 10.51 val. (duomenys neskelbtini); 2025 m. spalio 28 d. apie 11.04 val. (duomenys neskelbtini); 2025 m. lapkričio 2 d. apie 14.51 val. (duomenys neskelbtini). Pagal ANK 654 straipsnį, apygardos teismo nutarimai ir nutartys įsiteisėja jų paskelbimo dieną. Remiantis ANK 668 straipsnio 1 dalimi, teismo nutarimai ir nutartys administracinių nusižengimų bylose turi būti vykdomi nuo jų įsiteisėjimo momento. Taigi, anksčiau padarytas A. B. pažeidimas buvo nutrauktas dėl institucijų įsikišimo, todėl nėra pagrindo laikyti, kad nagrinėjamoje byloje fiksuotas pažeidimas yra tapatus, t. y. iš esmės tas pats elgesys, dėl kurio apeliantas jau buvo nubaustas.Skunde yra nurodyta, kad reklaminė priekaba nebuvo perstatyta, nebuvo atlikti jokie nauji savarankiški veiksmai ir iš esmės toliau egzistavo ta pati faktinė situacija. Remiantis aukščiau aptarta teismų praktika, atsižvelgiant į tai, kad į A. B. neteisėtą elgesį įsiterpė valstybės institucija, apeliantui toliau vykdant pažeidimui, laikoma, kad atsinaujino apelianto tyčia. Dėl šios priežasties nėra svarbu, ar priekaba su įrengta išorine reklama buvo perstatyta ir ar buvo atlikti nauji savarankiškai veiksmai, nes, nepašalinus užfiksuoto administracinio nusižengimo po galutinio sprendimo priėmimo, yra laikoma, kad yra daromas naujas nusižengimas. Pritartina skundžiamos nutarties motyvams, kad A. B. ne tik nepatraukė priekabos su išorine reklama, bet sąmoningai neteisėtai skleidė išorinę reklamą, todėl tokie jo veiksmai atitinka naujo administracinio nusižengimo turinį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad 2026 m. gegužės 13 d. užfiksuotas administracinis nusižengimas yra laikomas nauju ir atskiru administraciniu nusižengimu, skundo argumentai dėl pakartotinio baudimo yra laikomi nepagrįstais.Skunde apeliantas nurodo, kad Institucija, siekdama kad priekaba būtų pašalinta per konkretų terminą, turėjo tokį reikalavimą aiškiai ir konkrečiai nustatyti. Pažymėtina, kad šioje byloje A. B. pažeidimas fiksuotas 2026 m. gegužės 13 d., ankstesniais sprendimais toje pačioje vietoje pažeidimas pirmą kartą fiksuotas 2025 m. spalio 28 d., o galutinis sprendimas byloje priimtas 2026 m. gegužės 6 d., t. y. naujas administracinis nusižengimas buvo užfiksuotas praėjus 7 dienoms nuo Vilniaus apygardos teismo nutarimo priėmimo ir įsiteisėjimo. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, apygardos teismo nutarimai įsiteisėja jų priėmimo dieną ir turi būti vykdomi nuo jų įsiteisėjimo momento, todėl A. B., žinodamas apie jo padarytą administracinį nusižengimą, turėjo pašalinti reklamą, kuri buvo įrengta, negavus leidimo. Taigi, skunde nurodytas argumentas, kad Institucija turėjo nustatyti konkretų terminą, per kurį priekaba turėjo būti pašalinta, yra nepagrįstas.Skundu taip pat prašoma įvertinti administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, sprendžiant dėl administracinės atsakomybės ir nuobaudos proporcingumo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ANK 144 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sankcijoje nustatyta bauda nuo 300 Eur iki 560 Eur. Nagrinėjamu atveju A. B. parinktas baudos dydis yra artimas minimaliam minėto nusižengimo sankcijoje nustatytam baudos dydžiui. Institucija, skirdama baudą, atsižvelgė į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, atsakomybėn traukiamo asmens kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas nurodė, kad paskirta bauda atitinka įstatymo nuostatas ir padaryto nusižengimo turinį.Pagal ANK 34 straipsnio 2 dalį, baudos dydis nustatomas pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.ANK 36 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdami administracinę nuobaudą, teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodyta kaip administracinio nusižengimo požymis.Nors apeliantas skunde nurodo, kad teismas turėtų įvertinti aplinkybes, kad tai buvo ta pati reklaminė priekaba, reklama nebuvo naujai įrengta, nebuvo atlikti nauji aktyvūs veiksmai, faktinė situacija buvo tęstinė, už tą pačią situaciją jau buvo paskirta administracinė nuobauda, apygardos teismo vertinimu, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, šios aplinkybės nesudaro pagrindo sumažinti baudos dydį. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Institucijos nutarime dviprasmiškai pasisakyta dėl A. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nutarimo dalyje „Atsakomybę sunkinančios aplinkybės“ nurodyta: „Sunkinančių aplinkybių nenustatyta“, tačiau nutarimo dalyje „Kitos aplinkybės“, kurioje, be kita ko, išdėstyti administracinės nuobaudos ir jos dydžio parinkimo motyvai, nurodyta, kad yra nustatyta viena sunkinanti aplinkybė – pakartotinai per metus padarytas tame pačiame ANK straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas. Remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, į šią aplinkybę Institucija, skirdama administracinę nuobaudą, neturėjo atsižvelgti, nes nusižengimo pakartotinis padarymas yra numatytas ir ANK 144 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią apeliantas nubaustas. Visgi, apygardos teismo vertinimu, net ir pašalinus sunkinančią aplinkybę, Institucijos paskirtos nuobaudos dydis individualizuotas tinkamai, jis nėra nei per švelnus ar per griežtas, atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, darytina išvada, kad A. B. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 144 straipsnio 5 dalį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti jos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a : Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 17 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. B. apeliacinio skundo netenkinti. Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.Teisėjas Valerij Lauš