Vilniaus apygardos teismo nutartis

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-310-929/2026Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00444-2026-3Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3; 21.11.10; 21.11.11 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 16 d.VilniusVilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Paužaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos J. N. V. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria buvo netenkintas J. N. V. skundas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiosios specialistės G. U. 2026 m. vasario 24 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas.Teismas,n u s t a t ė :Priimtų sprendimų esmėValstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Institucija) vyriausioji specialistė G. U. 2026 m. vasario 24 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas (toliau – ir Nutarimas), nustatė, kad J. N. V. padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 110 straipsnio 1 dalyje nustatytą administracinį nusižengimą, nes 2025 m. spalio 14 d. apie 10.25 val. buvo nustatyta, kad ji, būdama žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esančio(duomenys neskelbtini), savininkė, savo žemės sklypą naudoja ne pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas, t. y. valstybinėje žemėje, be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, aptvertas ir naudojamas 318 kv. m. valstybinės žemės plotas, kuris atribotas: iš šiaurės pusės – 54,10 m ilgio segmentine tvora, iš vakarinės pusės – 25,03 m ilgio segmentine tvora su vartais ir varteliais. Aptvertos valstybinės žemės 157 kv. m. plote įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Užimtas valstybinės žemės plotas (318 kv. m.) naudojamas kaip vientisas masyvas su varteliai, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė, valstybinėje žemėje įrengtos neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. J. N. V. pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 21 straipsnio 7 punktą, ir tuo paskirta administracinė nuobauda- įspėjimas (b. l. 13-15).Administracinėn atsakomybėn patraukta J. N.V. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Institucijos vyriausiosios specialistės 2026 m. vasario 24 d. nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Netenkinus šio prašymo, panaikinti Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, kurio pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Žemesnysis teismas 2026 m. gegužės 21 d. nutartimi apeliantės skundą atmetė. Žemesnysis teismas nurodė, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nuobauda individualizuota tinkamai, akivaizdžiai nėra per griežta ar neproporcinga, tad naikinti ar keisti nutarimą skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Dėl aptartų aplinkybių, pareiškėjos skundas yra atmetamas, o nutarimas paliekamas nepakeistu. Apeliacinio skundo argumentaiApeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį, panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimą (duomenys neskelbtini) ir administracinio nusižengimo teiseną J. N.V. atžvilgiu nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:Pirmosios instancijos teismas apeliantės tyčią konstravo selektyviai vertindamas jos teismo posėdyje duotus paaiškinimus. Iš įvairių Apeliantės pasisakymų teismas iškėlė tik tuos elementus, kurie tariamai patvirtina jos kaltę („pirkdami būstą žinojo, kad tai yra valstybinė žemė“), ignoruodamas tiek paaiškinimų visumą ir Apeliantės galutinę poziciją, tiek dar iki Nutarimo priėmimo Inspekcijai pateiktą apeliantės 2025 m. lapkričio 11 d. rašytinį paaiškinimą, kuriame infrastruktūros egzistavimas iki įsigijimo akcentuojamas kategoriškai. Apeliantė aiškiai ginčija aplinkybę, kad iš pat pradžių žinojo apie pažeidimą.Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas apeliantės paaiškinimų visumą, pažeidė ANK 569 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą įrodymus vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų visumos vertinimas reiškia ne tik atskirų aplinkybių sutikrinimą, bet ir jų pakankamumo, nuoseklumo, galimų prieštaravimų, logiškumo ištyrimą. Nurodoma, kad remdamasis apeliantės paaiškinimais žemesnysis teismas turėjo taikyti principą in dubeo pro reo ( lot. visos abejonės aiškinamos asmens naudai) principą.Be to, apeliantės dalyvavimas valstybinės žemės išpirkimo iniciatyvoje – priešingai, nei vertino teismas – paneigia, o ne patvirtina jos tyčią. Asmuo, ketinantis tyčia užimti svetimą turtą sau, paprastai nesiima veiksmų situacijai legalizuoti. Apeliantės pasitikėjimas SB (duomenys neskelbtini) bendrijos 2017 m. spalio 7 d. sprendimu dėl išpirkimo bei S. Š. šeimos pradėta įteisinimo procedūra įrodo pasitikėjimą legitimizacijos procesu, o ne tyčią užimti valstybinę žemęGaliausiai, „valstybinės žemės žinojimas“ ir „tyčia užimti valstybinę žemę“ nėra tapatūs. ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo dispozicija reikalauja ne abstraktaus žinojimo apie žemės teisinį statusą, o sąmoningų aktyvių užėmimo (užgrobimo) veiksmų atlikimo. Apeliantė tokių veiksmų neatliko – tvoros nestatė, aikštelės neįrenginėjo, sandėliukų nestatė, užimto ploto nedidino. Tai aiškiai patvirtino ir Apeliantė 2025 m. lapkričio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose Inspekcijai. Pasyvus iki nuosavybės įsigijimo egzistavusios infrastruktūros buvimas savaime nesudaro tyčinio užėmimo subjektyviojo požymio.Nurodoma, kad žemesnysis teismas netinkamai aiškino ANK 39 straipsnio nuostatas ir tokiu būdu pažeidė teisinio tikrumo principą. ANK 39 straipsnyje pavartota „paaiškėjimo dienos“ sąvoka turi būti aiškinama objektyviai – kaip diena, kurią pažeidimas, esant minimaliam institucijos rūpestingumui, galėjo (ir privalėjo) būti pastebėtas. Pažymima, kad Inspekcijos neveiklumo pasekmės negali būti perkeltos administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui.Apeliantė skunde nurodė, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-6020-920/2026 dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto, kurios baigtis tiesiogiai paveiks šios bylos faktinį pagrindą – galimai sudarys teisinį pagrindą valstybinės žemės iki 0,04 ha ploto perleidimui privačiai nuosavybei. SB (duomenys neskelbtini) 2017 m. spalio 7 d. narių pakartotinio susirinkimo sprendimu šiam išpirkimui buvo pritarta. Apeliantės dalyvavimas šiame procese yra dar vienas argumentas, paneigiantis tyčios buvimą jos veiksmuose. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai pažymėjo šios bylos egzistavimą, tačiau nevertino, kaip ją baigus priimti sprendimai paveiktų ANK 110 straipsnio 1 dalies taikymo perspektyvą. Tai sudaro ANK 567 ir 641 straipsnių pažeidimą.Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Institucija remdamasi aktualia teismų praktika nurodo, kad ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas, kaip užgrobimas atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau. Nurodoma, kad savavališkos svetimos žemės užėmimu pripažintini ir tokie atvejai , kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais. Akcentuojama, kad atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už savavališką žemės, miško, telkinių užėmimą, bet ir savavališką jų naudojimą. Institucija atkreipia dėmesį, kad apeliantė yra nubausta ne už savavališką žemės užgrobimą, bet naudojimą.Nurodoma, kad apeliantė buvo informuota apie tikslias žemės sklypo ribas, faktinį naudojimąsi už šių ribų esančia valstybine žeme, teritorijos aptvėrimą bei tokios faktinės situacijos tęstinumą. Nurodoma, kad aplinkybė, jog apeliantė buvo supažindinta su tiksliomis žemės sklypo ribomis, turi esminę reikšmę vertinat jos subjektyvų santykį su padaryta veika. Apeliantė žinodama kur yra žemės sklypo ribos, sąmoningai valstybine žeme naudojosi kaip savo, todėl tai nešalina jos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnį.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Apeliantė suvokė faktines aplinkybes, t. y. kad naudojasi ne jai priklausančia žeme, ir sąmoningai taip veikė. Tokios aplinkybės atitinka tyčinės kaltės požymius, nustatytus ANK 7 ir 8 straipsniuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pažymėtina, kad administracinė atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už pirminį fizinį valstybinės žemės užėmimo veiksmą, bet ir už tęstinį neteisėtą naudojimąsi savavališkai užimta valstybine žeme. Todėl teisiškai reikšmingas yra ne vien momentinis teritorijos aptvėrimo ar infrastruktūros įrengimo faktas, bet ir sąmoningas faktinės situacijos palaikymas bei valstybinės žemės naudojimas kaip savos. Tiek Pirmosios instancijos teismas, tiek Inspekcija vertino, kad apeliantė po žemės sklypo dalies įsigijimo užimta valstybinės žemės dalimi sąmoningai naudojosi kaip savo ir nesiėmė jokių reikšmingų veiksmų žemės naudojimo pažeidimui pašalinti, taip pažeisdama Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkte įtvirtintą imperatyvią pareigą žemės sklypus naudoti, juose vykdyti ūkinę ir kitą veiklą taip, kad nebūtų pažeidžiamos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytos žemės sklypų ribos, savavališkai neužimama ir (ar) nenaudojama žemė, vandens telkiniai. Būtent Apeliantė yra neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo, t. y. savavališkai besinaudojantis valstybine žeme asmuo ANK 110 straipsnio prasme. Administracinio nusižengimo sudėtis pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį apima ne tik pirminį valstybinės žemės užėmimo veiksmą, bet ir tęstinį neteisėtą jos naudojimą. Todėl atsakomybė šiuo atveju taikyta ne už praeityje kitų asmenų atliktus veiksmus, o už Apeliantės tęstinį neteisėtą naudojimąsi valstybine žeme.Priešingai, nei mano apeliantė, pirmosios instancijos teismas Apeliantės administracinę atsakomybę kildino ne iš ankstesnių savininkų veiksmų, bet iš pačios Apeliantės elgesio po nuosavybės teisės įgijimo, t. y. iš faktinio naudojimosi valstybine žeme. Iš Patikrinimo akto nuotraukų, nustatytų faktinių aplinkybių schemos M 1:500 matyti, kad aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas su žemės sklypu, į šį valstybinės žemės plotą nebegali patekti kiti asmenys bei aptvertu valstybinės žemės plotu gali išimtinai naudotis tik žemės sklypo savininkai (naudotojai). Žemės sklypo ribos yra praplėstos (nesilaikant žemės sklypo ribų) ir dalis valstybinės žemės ploto yra aptverta prie žemės sklypo, taip sudarant bendrą uždarą kontūrą. Be to, svarbu akcentuoti, kad 2019 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini) parengtame žemės sklypo plane M 1:500 nurodytos žemės sklypo ribos, su kuriomis Apeliantė buvo supažindinta, su ribomis ir nustatytu plotu sutiko ir tai patvirtino savo parašu.Taip pat nepagrįsti Apeliantės argumentai ir dėl tariamai netinkamo ex injuria jus non oritur (lot. iš ne teisės teisė ne kyla) principo taikymo. Minėtas principas reiškia, kad teisė negali kilti iš neteisėtų veiksmų, todėl vien aplinkybė, jog tam tikra faktinė situacija egzistavo iki nuosavybės teisės įgijimo, nesudaro pagrindo ją toliau palaikyti ar naudotis valstybine žeme neturint tam teisinio pagrindo.Institucijos vertinimu apeliantės nurodoma byla tik įrodo faktą, kad apeliantė supranta, kad yra užėmusi valstybinės žemės plotą ir sutinka su padarytu žemės naudojimo tvarkos pažeidimu bei bando jį pašalinti. Tačiau akcentuotina, kad šie nurodyti apeliantės veiksmai galėtų turėti reikšmės vertinant privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pagrįstumą, jeigu apeliantė būtų pasikreipusi su prašymu į teismą, tačiau minėti argumentai nėra reikšmingi šios bylos kontekste, nes apeliantė skundžia nutarimo teisėtumą. Inspekcija patikrinimą atliko 2025 m. spalio 14 d. ir iki šios dienos apeliantė žemės naudojimo tvarkos pažeidimo – savavališko žemės naudojimo – nepašalino, t. y. administracinis nusižengimas nebuvo nutrauktas, todėl laikytinas trunkamuoju. Atsižvelgiant į tai, senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, nagrinėjamo skundo kontekste – nuo 2025 m. spalio 14 d. , o ne nuo 2019 m., kaip nurodo apeliantė, todėl apeliantės patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas būtų pasibaigęs. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad iki 2025 m. spalio 14 d. Inspekcija būtų oficialiai nustačiusi konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, jį užfiksavusi ar priėmusi procesinius sprendimus dėl Apeliantės atsakomybės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad administracinio nusižengimo paaiškėjimo momentu laikytina būtent 2025 m. spalio 14 d. atlikto patikrinimo data.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados Administracinėn atsakomybėn patrauktos J. N.V. apeliacinis skundas netenkintinas.Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir, kaip matyti iš skundo turinio – taip pat Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną apeliantės atžvilgiu nutraukti. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo argumentus, atsiliepime išdėstytus motyvus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nenustatęs esminių procesinių pažeidimų, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas skundą subjektas gali tiesiog pritarti žemesnio subjekto priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Atsižvelgiant į tai, kad administracinio nusižengimo bylos aplinkybės buvo išsamiai išanalizuotos skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarimo argumentams, jų nebekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba naudojimą. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr., 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023, 2AT-31-976/2023 ir kt.). Be kita ko, savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti ir tokie atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais. ANK 110 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis yra tyčia, o kvalifikuojant asmens veiką pagal šio straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinę ar privačią žemę, mišką ar vandens telkinius, suprasdamas, kad ne jis, o valstybė ar kitas asmuo yra jų savininkas.Bylos duomenimis 2025 m. spalio 14 d. apie 10.25 val. buvo nustatyta, kad ji, būdama žemės sklypo(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savininkė, savo žemės sklypą naudoja ne pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas, t. y. valstybinėje žemėje, be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, aptvertas ir naudojamas 318 kv. m. valstybinės žemės plotas, kuris atribotas: iš šiaurės pusės – 54,10 m ilgio segmentine tvora, iš vakarinės pusės – 25,03 m ilgio segmentine tvora su vartais ir varteliais. Aptvertos valstybinės žemės 157 kv. m. plote įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Užimtas valstybinės žemės plotas (318 kv. m.) naudojamas kaip vientisas masyvas su varteliai, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė, valstybinėje žemėje įrengtos neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Taigi patikrinimo metu nustatyta, kad valstybinėje žemėje yra pastatytos tvoros su vartais ir varteliais įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Šios aplinkybės nei apylinkės teismui teiktame skunde, nei apeliaciniame skunde apygardos teismui iš esmės nėra ginčijamos. Apylinkės teismas šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai sprendė, jog aptartu būdu naudojant valstybinę žemę, sklypo savininkė pažeidė Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto nuostatas.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji tvoros nestatė, aikštelės neįrenginėjo, sandėliukų valstybinėje žemėje nestatė. Jos teigimu, aplinkybė, kad minėti infrastruktūros objektai valstybinėje žemėje buvo įrengti dar iki jai įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą, pašalina jos administracinę atsakomybę pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Su tokiu ANK 110 straipsnio 1 dalies aiškinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad ANK 110 straipsnio 1 dalies dispozicija administracinę atsakomybę sieja ne tik su pirminiu savavališku valstybinės žemės užėmimu, bet ir su savavališku jos naudojimu. Todėl šios teisės normos taikymui teisiškai reikšminga yra ne vien tai, kuris asmuo atliko pirminius valstybinės žemės užėmimo veiksmus, bet ir tai, kuris asmuo faktiškai naudojasi savavališkai užimta valstybine žeme neturėdamas tam teisinio pagrindo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad kiekvienas naujas žemės sklypo savininkas, įgijęs nuosavybės teisę į sklypą kartu su faktiškai naudojama valstybinės žemės dalimi, galėtų neribotą laiką tęsti tokį naudojimą vien todėl, kad pirminio užėmimo veiksmų neatliko pats. Toks ANK 110 straipsnio 1 dalies aiškinimas paneigtų šios teisės normos paskirtį užtikrinti valstybinės žemės apsaugą nuo neteisėto naudojimo ir sudarytų prielaidas neteisėtą faktinę situaciją legalizuoti vien pasikeitus žemės sklypo savininkui. Toks aiškinimas neatitinka ir nuosekliai formuojamos kasacinio teismo praktikos. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, jog ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo faktą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-693/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-21-489/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-75-495/2022, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 16 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-28-697/2023, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-31-976/2023 ir kt.). Be to, atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą, bet ir už savavališką jų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-31-976/2023). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Apeliantė po nuosavybės teisės į žemės sklypą įgijimo faktiškai naudojosi už jos žemės sklypo ribų esančia valstybine žeme kaip savo. Byloje taip pat nustatyta, kad Apeliantė buvo supažindinta su tiksliomis žemės sklypo ribomis, todėl jai buvo žinoma, jog dalis faktiškai naudojamos teritorijos nepatenka į nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Nepaisant to, Apeliantė toliau naudojosi aptverta valstybinės žemės dalimi, nesiėmė veiksmų šiam pažeidimui pašalinti ir tokiu būdu sąmoningai tęsė neteisėtą faktinę situaciją. Todėl jos administracinė atsakomybė grindžiama ne ankstesnių žemės sklypo savininkų veiksmais, bet pačios Apeliantės tęstiniu savavališku valstybinės žemės naudojimu. Šią išvadą patvirtina ir žemesnės instancijos teismų praktika, kurioje pažymėta, kad vien aplinkybė, jog valstybinės žemės dalį savavališkai buvo užėmę ankstesni žemės sklypo savininkai, nereiškia, kad naujasis žemės sklypo savininkas tokią žemę valdo teisėtai (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-396-574/2025). Taigi Apeliantės argumentai, kad pirminių valstybinės žemės užėmimo veiksmų neatlikimas savaime pašalina jos administracinę atsakomybę pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį, yra teisiškai nepagrįsti. Toks teisės normos aiškinimas neatitinka nei ANK 110 straipsnio 1 dalies turinio, nei šios normos paskirties, nei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Institucija, spręsdama Pareiškėjos administracinės atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį klausimą, materialiosios teisės normas taikė tinkamai, ir nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nenukrypo.Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju esminę teisinę reikšmę turi byloje nustatyta aplinkybė, jog Apeliantei buvo žinomos tikslios jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Apeliantė negalėjo nežinoti įsigyjamo žemės sklypo ribų. Įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą yra įgyjama nuosavybės teisė į konkretų nekilnojamojo turto objektą, kurio plotas ir ribos yra individualizuoti viešuosiuose registruose bei nekilnojamojo turto kadastro duomenyse. Todėl asmuo, įsigydamas žemės sklypą, įgyja nuosavybės teisę tik į tokios apimties nekilnojamąjį turtą, kokį apibrėžia žemės sklypo kadastro duomenys, ir negali pagrįstai manyti, kad jo nuosavybės teisė apima ir už nustatytų sklypo ribų esančią valstybinę žemę. Šią išvadą nagrinėjamu atveju patvirtina ir byloje surinktų įrodymų visuma. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad žemės sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti 2019 m. sausio 28 d. Byloje esančiame 2019 m. sausio 28 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte nurodyta, kad paženklinant žemės sklypo ribas dalyvavo ir Apeliantė, kuri šį faktą patvirtino savo parašu. Be to, 2019 m. sausio 28 d. parengtame žemės sklypo plane aiškiai pažymėtas žemės sklypo plotas (0,0642 ha) ir jo ribos, o šį planą Apeliantė taip pat pasirašė. Šių įrodymų visuma patvirtina, kad ne vėliau kaip nuo kadastrinių matavimų atlikimo momento Apeliantei buvo tiksliai žinomos jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ribos. Esant tokioms aplinkybėms, Apeliantė nebegalėjo būti laikoma sąžiningai klydusia dėl faktinių savo žemės sklypo ribų ar manyti, kad už jų esanti valstybinė žemė gali būti naudojama kaip jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalis. Todėl Apeliantės argumentai, kad ji pati nestatė tvoros, neįrenginėjo aikštelės ar kitų statinių valstybinėje žemėje, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant jos administracinės atsakomybės klausimą. Nustačius, kad Apeliantei buvo žinomos tikslios jos žemės sklypo ribos, būtent jai teko pareiga naudotis žeme laikantis šių ribų ir nutraukti naudojimąsi už jų esančia valstybine žeme. Tačiau byloje nustatyta, kad Apeliantė ir toliau faktiškai naudojosi už jos žemės sklypo ribų esančia valstybine žeme kaip vientisa savo valdomo sklypo dalimi, nesiėmė jokių veiksmų šiam pažeidimui pašalinti ir taip sąmoningai palaikė neteisėtą valstybinės žemės naudojimą. Būtent ši aplinkybė – Apeliantės žinojimas apie tikslias jai priklausančio žemės sklypo ribas ir tolesnis naudojimasis už šių ribų esančia valstybine žeme – nagrinėjamu atveju yra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl jos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį.Apeliantė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išklausęs jos paaiškinimus, privalėjo taikyti in dubio pro reo (esant nepašalinamoms abejonėms jos aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą. Vien tai, kad Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir pateikia kitokį faktinių aplinkybių aiškinimą, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju egzistavo nepašalinamų abejonių dėl administracinio nusižengimo padarymo ar jos kaltės. Pažymėtina, kad ir kasacinėje praktikoje yra nurodoma, kad Vien tai, jog pareiškėjas ir jo atstovaujamosios nesutinka su apylinkės teismo atlikto įrodymų tyrimo apimtimi <...>, bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, jų pagrindu byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, savaime nereiškia, kad administracinio nusižengimo byla buvo išnagrinėta neišsamiai, esmingai pažeistos ANK nustatytos įrodymų tyrimo ir jų vertinimo taisyklės, bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-80-594/2022). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą būtų išnagrinėjęs neišsamiai ar kuriam nors byloje esančiam įrodymui būtų suteikęs iš anksto nustatytą įrodomąją galią. Priešingai, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas Apeliantės paaiškinimus vertino kartu su visa byloje surinktų įrodymų visuma – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu, žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumentais, žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktu, žemės sklypo planu, patikrinimo metu užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, fotonuotraukomis, viešai prieinamais fotografiniais duomenimis („Google Maps“) bei kitais byloje esančiais duomenimis. Teismas šių įrodymų nevertino izoliuotai, bet analizavo jų tarpusavio sąsajas, nuoseklumą ir įrodomąją reikšmę, todėl išvada dėl Apeliantės kaltės buvo padaryta įvertinus visą byloje surinktų įrodymų visumą, o ne atskirus jų fragmentus. Nagrinėjamo klausimo kontekste primintina, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-32-303/2021). Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių faktinių duomenų, kurie leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas kurių nors byloje esančių įrodymų nevertino, netinkamai įvertino jų turinį ar padarė akivaizdžių įrodymų vertinimo klaidų. Jos argumentai iš esmės grindžiami tik kitokiu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir siekiu, kad apeliacinės instancijos teismas tuos pačius įrodymus įvertintų kitaip. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta prielaidų taikyti in dubio pro reo (esant nepašalinamoms abejonėms jos aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą, nes byloje surinktų įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti nuoseklias ir motyvuotas išvadas dėl Apeliantės kaltės, o vien kitoks Apeliantės atliktas šių įrodymų vertinimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti objektyvių ir nepašalinamų abejonių egzistavimo.Pažymėtina, kad Apeliantės akcentuojama aplinkybė, jog ji siekia įsigyti faktiškai naudojamą valstybinės žemės dalį, taip pat tai, kad šiuo metu nagrinėjama administracinė byla dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, nesudaro teisinio pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ar paneigti jos administracinę atsakomybę pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos dalykas yra Apeliantės atsakomybė už savavališką valstybinės žemės naudojimą, konstatuotą patikrinimo metu, todėl šioje byloje sprendžiama, ar administracinio nusižengimo padarymo metu buvo nustatyti visi ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytos administracinio nusižengimo sudėties požymiai, o ne vertinamas galimas valstybinės žemės teisinio statuso pasikeitimas ateityje. ANK 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl administracinei atsakomybei kilti pakanka nustatyti šioje teisės normoje numatytus administracinio nusižengimo sudėties požymius. Dėl šios priežasties aplinkybės, atsiradusios po administracinio nusižengimo padarymo ar jo paaiškėjimo, savaime nepaneigia administracinio nusižengimo fakto ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl administracinės atsakomybės taikymo. Administracinė atsakomybė vertinama pagal administracinio nusižengimo padarymo metu egzistavusias faktines ir teisines aplinkybes. Todėl vėliau atsiradusios aplinkybės, įskaitant vykstančias administracines procedūras dėl valstybinės žemės suformavimo, pertvarkymo ar galimo perleidimo nuosavybėn, negali turėti grįžtamojo poveikio jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams ir savaime nepaneigia administracinio nusižengimo fakto bei administracinės atsakomybės pagrindų. Dėl šios priežasties Apeliantės siekis ateityje įgyti nuosavybės teisę į faktiškai naudojamą valstybinės žemės dalį ar šiuo metu vykstantis administracinis procesas dėl šios žemės teisinio statuso nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės sprendžiant dėl jos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Be to, pati aplinkybė, kad Apeliantė inicijavo ar dalyvauja procesuose, kuriais siekiama įteisinti faktiškai naudojamą valstybinės žemės dalį, nepaneigia byloje nustatyto savavališko valstybinės žemės naudojimo fakto. Priešingai, tokie veiksmai patvirtina, kad Apeliantei buvo žinoma faktinė ir teisinė situacija dėl naudojamos valstybinės žemės, tačiau ji šia žeme naudojosi ir iki galimo jos teisinio statuso pasikeitimo. Todėl vėlesnis siekis teisiškai sureguliuoti susiklosčiusią situaciją negali eliminuoti jau atsiradusios administracinės atsakomybės ar pakeisti administracinio nusižengimo teisinio vertinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vykstantys procesai dėl galimo valstybinės žemės perleidimo Apeliantei neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinio nusižengimo bylai, nes jie nepaneigia administracinio nusižengimo padarymo metu egzistavusių faktinių aplinkybių ir byloje nustatytų ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytos administracinio nusižengimo sudėties požymių.Iš Patikrinimo akto nuotraukų, nustatytų faktinių aplinkybių schemos M 1:500 matyti, kad aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas su žemės sklypu, į šį valstybinės žemės plotą nebegali patekti kiti asmenys bei aptvertu valstybinės žemės plotu gali išimtinai naudotis tik žemės sklypo savininkai (naudotojai). Žemės sklypo ribos yra praplėstos (nesilaikant žemės sklypo ribų), o dalis valstybinės žemės ploto yra aptverta prie žemės sklypo, taip sudarant bendrą uždarą kontūrą. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad valstybinės žemės plotas nėra naudojamas pagal jo teisinę paskirtį kaip visiems prieinama valstybinė žemė, bet faktiškai yra įtrauktas į privataus žemės sklypo naudojimo ribas ir naudojamas kaip sudėtinė šio žemės sklypo dalis. Aplinkybė, kad valstybinės žemės plotas yra aptvertas kartu su privačiu žemės sklypu, sudarant bendrą uždarą kontūrą, o juo gali naudotis tik žemės sklypo savininkai (naudotojai), objektyviai patvirtina, jog šis valstybinės žemės plotas yra eliminuotas iš bendro naudojimo ir faktiškai priskirtas privačiam naudojimui. Toks valstybinės žemės naudojimo pobūdis reiškia, kad ji naudojama kaip nuosavo žemės sklypo dalis, nors jokio teisinio pagrindo tokiam naudojimuisi byloje nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina ne atsitiktinį ar epizodinį naudojimąsi valstybine žeme, bet faktinį jos įtraukimą į privataus žemės sklypo valdymo ir naudojimo sferą. Būtent toks valstybinės žemės naudojimo būdas atitinka ANK 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus savavališko valstybinės žemės naudojimo objektyviuosius požymius, todėl sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti administracinio nusižengimo sudėties buvimą.Pažymėtina, kad Apeliantė nepagrįstai teigia, jog nagrinėjamu atveju yra suėjęs administracinės atsakomybės senaties terminas. Tokia pozicija grindžiama savitu ANK 39 straipsnio nuostatų ir trunkamojo administracinio nusižengimo sampratos aiškinimu, kuriam apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti. Pagal ANK 39 straipsnį administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisės doktrinoje trunkamuoju teisės pažeidimu laikomas toks pažeidimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiko tarpą, ir tokiu pažeidimu pripažįstamas veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja tam tikrų asmeniui teisės aktų pagrindu atsiradusių pareigų nevykdymą. Tokie pažeidimai prasideda nuo tam tikro neteisėto veiksmo atlikimo ar nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento ir pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, jį nutraukia kiti asmenys arba pareigos vykdymas pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-46-895/2016). ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamasis, nes jis trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba tol, kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. Nagrinėjamu atveju trunkamasis administracinis nusižengimas paaiškėjo 2025 m. spalio 14 d. atlikus patikrinimą, kurio metu buvo užfiksuotos administracinio nusižengimo faktinės aplinkybės ir konstatuotas savavališko valstybinės žemės naudojimo faktas. Todėl būtent nuo šios dienos skaičiuotinas ANK 39 straipsnyje nustatytas administracinės atsakomybės senaties terminas. Apeliantės argumentai, kad institucija turėjo pakankamai galimybių šį pažeidimą nustatyti dar 2019 metais, grindžiami išimtinai jos subjektyviu vertinimu apie tai, kaip ir kada kompetentinga institucija turėjo vykdyti valstybinę žemės naudojimo kontrolę, tačiau tokio pobūdžio argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant administracinės atsakomybės senaties termino pradžios klausimą. ANK 39 straipsnyje trunkamojo administracinio nusižengimo atveju administracinės atsakomybės senaties termino pradžia siejama su administracinio nusižengimo paaiškėjimo diena, o ne su hipotetine data, kada, Apeliantės vertinimu, institucija galėjo ar turėjo pažeidimą nustatyti. Įstatymų leidėjas administracinės atsakomybės senaties termino pradžios nesieja su prielaidomis apie galimą ankstesnį pažeidimo nustatymą ar institucijos veiksmų intensyvumą, todėl Apeliantės siūlomas ANK 39 straipsnio aiškinimas neatitinka šios teisės normos turinio. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog iki 2025 m. spalio 14 d. kompetentinga institucija buvo nustačiusi konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, jį užfiksavusi ar atlikusi procesinius veiksmus, susijusius su Apeliantės administracine atsakomybe. Vien abstrakti prielaida, kad institucija, pasitelkusi kitokias kontrolės priemones ar atlikusi patikrinimą anksčiau, galėjo pažeidimą nustatyti anksčiau, negali būti tapatinama su administracinio nusižengimo paaiškėjimo dienos sąvoka. Priešingu atveju administracinės atsakomybės senaties termino pradžia būtų siejama ne su ANK 39 straipsnyje įtvirtintu objektyviu juridiniu faktu – administracinio nusižengimo paaiškėjimu, bet su hipotetinėmis prielaidomis dėl to, kada institucija, Apeliantės vertinimu, galėjo atlikti patikrinimą. Toks aiškinimas neatitiktų ANK 39 straipsnio turinio, paneigtų įstatymų leidėjo aiškiai pasirinktą senaties termino skaičiavimo modelį trunkamųjų administracinių nusižengimų atveju ir sukurtų teisinį neapibrėžtumą, nes senaties termino pradžia priklausytų ne nuo įstatyme nustatyto teisinio fakto, o nuo kiekvienoje byloje individualiai vertinamų prielaidų dėl institucijos veiklos organizavimo ir kontrolės intensyvumo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad administracinio nusižengimo paaiškėjimo diena nagrinėjamu atveju laikytina 2025 m. spalio 14 d., todėl administracinė nuobauda Apeliantei paskirta nepasibaigus ANK 39 straipsnyje nustatytam administracinės atsakomybės senaties terminui.Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, jog tiek Institucija, tiek ir apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad Apeliantė padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 110 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 21 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu 2 dalimi,n u t a r i a : Administracinėn atsakomybėn patrauktos J. N.V. apeliacinį skundą atmesti. Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.Teisėja Rasa Paužaitė