Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovui AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ veikiančiam per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai (plečiamai) aiškino ir taikė Draudimo taisyklių 14.3 papunktį iš esmės pakeisdamas jo turinį ir nepagrįstai išplėsdamas draudėjo pareigas tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 92 straipsnio 1 dalies 3 punktą, sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnio 2 ir 4 dalys, CPK 330 straipsnis).

Teismas neįvertino, kad Draudimo taisyklių 14.3 papunktyje nurodytas baigtinis sąrašas atvejų ir savavališkai papildė Draudiko baigtinį sąrašą nauju atveju (Automobiliui atsitrenkus į medį) ir tokiu būdu iš esmės pakeitė šio papunkčio turinį bei nepagrįstai išplėtė ieškovo pareigas (atsitrenkus į medį, pranešti apie tai nukentėjusiam ar policijai, net jeigu ir nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims).

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Draudimo taisyklių 14.3 papunktyje įtvirtintas konkretus ir baigtinis sąrašas atvejų, kada draudėjas privalo kreiptis į kompetentingas institucijas.

Kadangi Automobilio atsitrenkimas į medį nepatenka į Draudimo taisyklių 14.3 papunktyje nurodytą baigtinį sąrašą atvejų, teismas nepagrįstai vertino, kad Ieškovas privalėjo pranešti apie įvykį policijai ar medžio savininkui.

Pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė Draudimo taisyklių 14.3 papunktį ydingai – izoliuotai (atsietai) nuo viso Draudimo taisyklių 14.3 papunkčio konteksto (jame nurodyto baigtinio atvejų sąrašo) dėl ko Draudimo taisyklių 14.3 papunktis prarado apibrėžtumą (DĮ 92 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pritardamas atsakovo plečiamam Draudimo taisyklių 14. 3 papunkčio aiškinimui (neatlikęs savarankiško vertinimo), apskritai neįvertino dėl kokių draudimo apsaugos ribų šalys susitarė draudimo sutartimi, neatsižvelgė, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose, taip pat neatliko Draudimo taisyklių 14.3 papunkčio sąžiningumo kontrolės (ex officio), neįvertino draudimo sutarties tikslo ir esmės.

Pirmosios instancijos teismas pritardamas atsakovo pozicijai dėl Draudimo taisyklių aiškinimo, neįvertino ir neatsižvelgė, kad Draudimo taisyklių 14.3 papunktis yra standartinė draudimo sutarties sąlyga dėl kurios šalys individualiai nesitarė, o sudaryta ieškovui prisijungus prie standartinių Draudimo taisyklių, prisijungimo būdu.

Prieš sudarant draudimo sutartį, ieškovui nebuvo aiškiai ir suprantamai išaiškinta pareiga kreiptis į medžio savininką ar policiją, atsitrenkus į medį miške (CK 6.2286 straipsnio 4 dalis), todėl Draudikas negali remtis savo paties parengtomis aiškiai neapibrėžtomis standartinėmis sąlygomis, nepagrįstai išplečiant ieškovo pareigas.

Pirmosios instancijos teismas Draudimo taisyklių 5.8 ir 14.3 punktus aiškindamas ieškovo nenaudai (plečiamai), pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę, kuri reiškia, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

Pirmosios instancijos teismas padarė esminę teisės taikymo klaidą, nes vertindamas Draudimo taisyklių 5.8 ir 14.3 papunkčių pažeidimą (nevykdymą) apskritai netaikė DĮ 98 straipsnio 8 dalies, kurią privaloma taikyti sprendžiant draudimo sutarties pažeidimo sąlygas (CPK 330 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė ir nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. ieškovo kaltės, pažeidimo sunkumo, priežastinio ryšio ir žalos dydžio ir rėmėsi išskirtinai hipotetinėmis prielaidomis, kad policija „galbūt būtų nustačiusi“ objektyvias aplinkybes.

Kadangi pats teismas pripažino įvykį draudžiamuoju, o aplinkybės buvo ar nebuvo padaryta žala tretiesiems asmenims neturi jokios teisinės reikšmės pagal savanorišką (kasko) draudimą – apdraudus paties ieškovo turtinius interesus, todėl ieškovo elgesys po įvykio (nepranešimas medžio savininkui ar policijai) negali būti kvalifikuojamas kaip esminis sutarties pažeidimas, pateisinantis griežčiausią sankciją – visišką draudimo išmokos nemokėjimą.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims iš esmės perkeldamas įrodinėjimo naštą dėl Draudimo taisyklių pažeidimo draudėjui.

Pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs atsakovo pozicijos nenuoseklumo ir pasikeitusių motyvų, iš esmės toleravo Draudiko piktnaudžiavimą teise- sprendime dėl atsisakymo nemokėti draudimo išmokos formaliai nurodyti priežastis o vėliau, įvertinus draudėjo (ieškovo) argumentus teisme (paneigus skysčių išsiliejimą), sugalvoti naują motyvą – žalą medžiui.

Nesutinka su ieškovo argumentais, jog Draudimo taisyklių 14.3 punkte yra įtvirtintas baigtinis atvejų sąrašas, o Teismas savavališkai papildė šią nuostatą nauju reikalavimu – atsitrenkus į medį pranešti policijai ar nukentėjusiam asmeniui.

Apeliantas nepagrįstai aiškina Draudimo taisyklių 14.3 punktą taip, tarsi pareiga „esant eismo įvykiui, vadovautis Kelių eismo taisyklėmis“ būtų tik papildoma ar deklaratyvi nuostata, neturinti savarankiško turinio. Toks aiškinimas paneigtų pačią šios sąlygos prasmę ir lemtų situaciją, kai draudėjas, patekęs į eismo įvykį, neprivalėtų laikytis imperatyvių KET reikalavimų, išskyrus siaurą apelianto pasirinktų situacijų ratą.

Nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas eismo įvykis, ieškovui kilo pareiga laikytis KET nustatytų reikalavimų, įskaitant ir KET 222 punkte nustatytą pareigą pranešti apie eismo įvykį.

Priešingai nei teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas Draudimo taisyklių 14.3 punktą aiškino sistemiškai, vertindamas abi šios nuostatos dalis jų tarpusavio ryšyje.

Draudimo taisyklių 5.8 punktas aiškiai numato, jog draudimo išmoka gali būti nemokama, jeigu atsitikus galimai draudžiamajam įvykiui nebuvo įvykdytos Draudimo taisyklių 14.3 punkte įtvirtintos pareigos.

Pažymi, kad nepranešdamas policijai apie eismo įvykį, kurio metu buvo pažeistas svetimas turtas - medis, ieškovas pats eliminavo galimybę operatyviai ir objektyviai nustatyti eismo įvykio aplinkybes, žalą tretiesiems asmenims, vairuotojo būklę, kitų eismo dalyvių egzistavimą, faktinį įvykio mechanizmą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas (ieškovas) kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro dr. D. B. nuomonę dėl žalos padarytos medžiui.

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018). Vadovaudamasis CPK 180 straipsniu, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pateikti nauji įrodymai, tikrinant pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis bei vertinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, šiuo nagrinėjamu atveju yra pertekliniai, kadangi pateikti įrodymai neatskleidžia byloje nežinotų, neaptartų naujų bylos aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad prašomų priimti įrodymų pateikimo būtinybė objektyviai iškilo vėliau. Atsižvelgiant į naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimo tikslus, įrodymams keliamus leistinumo ir sąsajumo reikalavimus, ieškovo pateikti nauji rašytiniai įrodymai nepriimami ir toliau nevertinami (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad ieškovo transporto priemonė buvo apdrausta atsakovo KASKO draudimu. 2024 m. spalio 12 d. ieškovo vairuojamas automobilis, važiuodamas miško keliu, atsitrenkė į medį ir buvo apgadintas. Atsakovas 2024 m. lapkričio 18 d. atsisakė mokėti draudimo išmoką, remdamasis dviem pagrindais. Pirma, Draudimo taisyklių 5.2.2 punktu, teigdamas, kad deklaruojamas įvykis įvyko nenatūraliomis sąlygomis, tikėtina, sąmoningai atsitrenkiant į medį arba įvyko kitomis nei ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Antra, Draudimo taisyklių 5.8 ir 14.3 punktais, nurodydamas, kad ieškovas po įvykio nepranešė policijai.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ieškovas transporto priemonę sugadino tyčia, inscenizavo eismo įvykį ar pateikė atsakovui melagingą informaciją apie esmines įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas eksperimentinis tyrimas nėra pakankamai patikimas, o atsakovo surinkti duomenys nepaneigia ieškovo nurodyto eismo įvykio mechanizmo. Teismas nustatė, kad automobilis iš tiesų atsitrenkė į medį ir dėl šio susidūrimo buvo apgadintas, todėl įvykį pripažino draudžiamuoju. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliaciniu skundu nėra ginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas ja vadovaujasi spręsdamas likusią ginčo dalį. Nepaisydamas to, kad įvykį pripažino draudžiamuoju, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimą ir pripažinęs atsakovo teisę, remiantis Taisyklių 5.8 punktu, nemokėti draudimo išmokos. Taigi apeliacinėje instancijoje esminis šalių ginčas kyla dėl to, ar ieškovo nepranešimas policijai apie eismo įvykį sudarė pakankamą pagrindą atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Draudimo taisyklių 14.3 punkte nustatyta: „Draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo nedelsiant pranešti kompetentingoms institucijoms (apie vagystę, trečių asmenų tyčinę veiką – policijai, gaisrą – priešgaisrinės saugos tarnybai, sprogimą – policijai ar avarinei tarnybai). Esant eismo įvykiui, vadovautis Kelių eismo taisyklėmis.“ Teisėjų kolegija nepritaria apelianto argumentui, kad Draudimo taisyklių 14.3 punkte pateiktas baigtinis tik vagystės, trečiųjų asmenų tyčinės veikos, gaisro ir sprogimo atvejų sąrašas, todėl paskutinė šio punkto nuostata dėl Kelių eismo taisyklių taikymo neturi savarankiškos reikšmės. Formuluotė „Esant eismo įvykiui, vadovautis Kelių eismo taisyklėmis“ lingvistiniu ir sisteminiu požiūriu yra savarankiška sutartinė pareiga, nustatanti savarankišką draudėjo pareigą eismo įvykio atveju laikytis KET reikalavimų. Apelianto aiškinimas, pagal kurį ši nuostata būtų taikoma tik ankstesniame sakinyje išvardytais atvejais, neatitiktų nei lingvistinės sąlygos struktūros, nei jos paskirties. Todėl pirmosios instancijos teismas vien tuo, kad vertino ieškovo elgesį pagal KET reikalavimus, neišplėtė Draudimo taisyklių 14.3 punkto turinio ir nesukūrė naujos draudimo sutartyje nenustatytos pareigos. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad ši konkreti 14.3 punkto formuluotė yra tokia neaiški ar dviprasmiška, jog jai aiškinti būtina taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš Draudimo taisyklių 14.3 punkto savaime neatsiranda pareiga apie kiekvieną automobilio susidūrimą su bet kokiu objektu pranešti policijai. 14.3 punktas nukreipia į KET, todėl turi būti nustatytos konkrečios KET normos taikymo sąlygos. KET 222 punkte nustatyta pareiga siejama su situacija, kai dėl eismo įvykio padaryta turtinė žala, o nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra. Tokiu atveju su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis turi nedelsdamas pranešti nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma – policijai. Vadinasi, vien aplinkybė, kad medis nėra bešeimininkis turtas, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovas privalėjo kviesti policiją. KET 222 punkto taikymui reikšminga ne vien turto priklausomybė kitam asmeniui, bet turtinės žalos tam turtui padarymo faktas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po automobilio kontakto su medžiu buvo matomi medžio žievės pažeidimai, aplaužytos šakos ir sustumtos žemės. Todėl, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teismas turėjo pagrindą spręsti, kad buvo objektyvių požymių, leidžiančių manyti, jog svetimam turtui galėjo būti padaryta žala. Todėl ieškovas, negalėdamas eismo įvykio vietoje susisiekti su turto savininku, turėjo pareigą elgtis KET nustatyta tvarka ir apie eismo įvykį pranešti policijai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįvykdė Draudimo taisyklių 14.3 punkte nustatytos pareigos. Vis dėlto vien šios pareigos pažeidimo konstatavimas savaime nesudaro pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką visa apimtimi.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-461-378/2017).

Nagrinėjamu atveju Draudimo taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka gali būti nemokama, jeigu, atsitikus galimai draudžiamajam įvykiui, nebuvo įvykdytos Taisyklių 14.3 punkte nustatytos pareigos. Taigi ši nuostata reglamentuoja ne nedraudžiamąjį įvykį, o draudėjo sutartinės pareigos pažeidimo galimas teisines pasekmes. Todėl vien tai, kad ieškovas pažeidė Draudimo taisyklių 14.3 punkte nustatytą pareigą, savaime nesudaro pagrindo nemokėti visos draudimo išmokos. Sprendžiant, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju pateisina visišką atsisakymą mokėti draudimo išmoką, turi būti individualiai įvertintos pirmiau nurodytos aplinkybės, reikšmingos nustatant šio pažeidimo teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimą ir šiuo pagrindu pripažinęs atsakovo teisę pagal Taisyklių 5.8 punktą nemokėti visos draudimo išmokos, neįvertino šio pažeidimo pobūdžio ir sunkumo, ieškovo kaltės, priežastinio ryšio bei realių pažeidimo pasekmių atsakovo galimybei nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes. Todėl vien Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimo konstatavimas nebuvo pakankamas pagrindas išvadai, kad atsakovas įgijo teisę visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo arba suteikiančias teisę ją sumažinti. Pagal šio straipsnio 8 dalį, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl draudėjo padaryto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Draudimo įstatymas draudikui nustato pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo arba suteikiančias teisę ją sumažinti.

Draudimo išmokos mokėjimą reglamentuojančio Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Ši teisės norma nustato draudiko teisę atsisakyti mokėti išmoką ar ją mažinti, esant draudžiamajam įvykiui, tačiau draudėjui pažeidus sutartį, savo veiksmais prisidėjus prie draudžiamojo įvykio fakto ar kitaip sudarius sąlygas žalai atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016). Draudimo sutarties sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui mažinti draudimo išmoką, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018).

Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, draudimo sutartyje nustatytos pareigos pažeidimas savaime nelemia visiško draudimo išmokos nemokėjimo, jeigu sutarties sąlyga tokį pažeidimą nustato kaip pagrindą, suteikiantį draudikui teisę spręsti dėl išmokos nemokėjimo. Tokiu atveju turi būti įvertinti Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nustatyti kriterijai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šių kriterijų tinkamai neįvertino.

Byloje nustatyta, kad po eismo įvykio ieškovas apie jį nepranešė nei turto, į kurį atsitrenkė automobilis, savininkui, nei policijai. Kaip jau byloje konstatuota, toks ieškovo elgesys neatitiko Draudimo taisyklių 14.3 punkte įtvirtintos pareigos eismo įvykio atveju vadovautis KET reikalavimais. Tačiau vien pareigos pažeidimo faktas neatskleidžia nei ieškovo kaltės pobūdžio ir laipsnio, nei šio pažeidimo sunkumo Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies prasme. Byloje nenustatyta, kad ieškovas policijai nepranešė siekdamas nuslėpti tikrąsias eismo įvykio aplinkybes, suklaidinti draudiką ar neteisėtai gauti draudimo išmoką. Priešingai, pirmosios instancijos teismas atsakovo versiją, kad automobilis galėjo būti tyčia sugadintas atsitrenkiant į medį arba kad įvykis įvyko kitomis nei ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, pripažino neįrodyta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis iš tiesų atsitrenkė į medį ir dėl šio susidūrimo buvo apgadintas, bei įvykį pripažino draudžiamuoju. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant pažeidimo sunkumą. Ieškovo padarytas pažeidimas buvo susijęs su jo elgesiu po draudžiamojo įvykio, o ne su paties draudžiamojo įvykio sukėlimu ar jo inscenizavimu. Byloje taip pat nenustatyta, kad ieškovas būtų atsakovui pateikęs suklastotus įrodymus ar kitaip tyčia trukdęs tirti įvykio aplinkybes. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas apie įvykį informavo draudiką, pateikė jo turimą informaciją ir nuotraukas. Todėl nėra pagrindo šį pažeidimą pagal jo pobūdį prilyginti draudiko klaidinimui ar draudžiamojo įvykio inscenizavimui.

Atsakovas argumentavo, kad dėl policijos neiškvietimo buvo prarasta galimybė operatyviai užfiksuoti eismo įvykio vietą ir jo aplinkybes, patikrinti vairuotojo būklę, nustatyti kitų eismo dalyvių buvimą, transporto priemonės padėtį ir judėjimo trajektoriją, kelio būklę, galimą tretiesiems asmenims padarytą žalą bei kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka, kad nepranešimas policijai nėra nereikšmingas pažeidimas, nes policijai atvykus į įvykio vietą tam tikros aplinkybės galėjo būti operatyviai ir objektyviai užfiksuotos. Todėl apelianto argumentas, kad nepranešimas policijai apskritai neturėjo jokios reikšmės draudiko interesams ir jo galimybėms tirti įvykį, atmestinas. Kita vertus, vien aplinkybė, kad dėl policijos neiškvietimo buvo prarasta galimybė surinkti papildomus duomenis apie eismo įvykį, savaime neleidžia spręsti, kad šis pažeidimas buvo tokio pobūdžio ir sunkumo, jog pateisintų visišką draudimo išmokos nemokėjimą. Sprendžiant dėl tokios pažeidimo teisinės pasekmės, būtina įvertinti, kokios konkrečios reikšmingos aplinkybės dėl nepranešimo policijai liko nenustatytos, kokią realią įtaką tai turėjo atsakovo galimybei ištirti draudžiamąjį įvykį ir kokių konkrečių neigiamų pasekmių dėl šio pažeidimo atsirado. Vien abstrakti nuoroda į galimybę, kad policija būtų galėjusi surinkti daugiau duomenų, nėra pakankama išvadai, jog atsakovas dėl ieškovo padaryto pažeidimo neteko galimybės nustatyti draudžiamojo įvykio faktą ar esmines jo aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, gavęs ieškovo pranešimą apie įvykį, atliko jo aplinkybių tyrimą, t. y. vertino ieškovo pateiktas nuotraukas, nustatė tikslią įvykio vietą, ją apžiūrėjo, užfiksavo įvykio metu apgadintą medį, padangų slydimo žymes, taip pat atliko eksperimentinį tyrimą. Taigi, nepaisant to, kad apie įvykį nebuvo pranešta policijai, atsakovas turėjo galimybę rinkti ir vertinti duomenis apie deklaruotą įvykį ir šia galimybe faktiškai pasinaudojo. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė patį eismo įvykio faktą ir esmines jo aplinkybes, t. y. automobilis atsitrenkė į medį ir dėl šio susidūrimo buvo apgadintas. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovo atliktas eksperimentinis tyrimas nėra pakankamai patikimas, o atsakovo surinkti duomenys nepaneigia ieškovo nurodyto įvykio mechanizmo. Atsakovo argumentai dėl tyčinio automobilio sugadinimo ar įvykio kilimo kitomis nei ieškovo nurodytomis aplinkybėmis buvo atmesti ir įvykis pripažintas draudžiamuoju. Šios sprendimo išvados apeliacine tvarka neginčijamos. Todėl atsakovo teiginys, kad nepranešimas policijai sutrukdė objektyviai nustatyti eismo įvykio aplinkybes, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Policijos neiškvietimas galėjo apsunkinti papildomų duomenų surinkimą, tačiau byloje nenustatyta, kad dėl šio pažeidimo tapo neįmanoma nustatyti paties draudžiamojo įvykio fakto, jo esminio mechanizmo ar automobilio sugadinimo priežasties. Atsakovo argumentas, kad policijai atvykus į įvykio vietą būtų buvę galima surinkti daugiau duomenų, savaime neįrodo, kad dėl ieškovo padaryto pažeidimo atsakovas neteko galimybės nustatyti aplinkybes, būtinas sprendimui dėl draudimo išmokos priimti. Vertinant Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nustatytus kriterijus, reikšminga ne vien abstrakti galimybė, kad, ieškovui tinkamai įvykdžius sutartinę pareigą, būtų buvę surinkta daugiau duomenų, bet ir tai, kokias konkrečias neigiamas pasekmes šios pareigos pažeidimas sukėlė draudikui ir ar šios pasekmės pagal savo pobūdį bei mastą pateisina visišką draudimo išmokos nemokėjimą.

Atsakovas argumentavo, kad be kita ko, policijai neatvykus į įvykio vietą nebuvo galimybės operatyviai patikrinti ieškovo blaivumo. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokia galimybė dėl ieškovo padaryto pažeidimo buvo prarasta. Tačiau aplinkybė, kad po eismo įvykio nebebuvo galimybės patikrinti ieškovo blaivumo, savaime nepatvirtina, kad ieškovas eismo įvykio metu buvo neblaivus ar kad egzistavo kita draudimo apsaugą šalinanti aplinkybė. Priešingas vertinimas reikštų, kad vien dėl prarastos galimybės patikrinti tam tikrą aplinkybę būtų preziumuojamas draudėjui nepalankus jos egzistavimas, nors tokios aplinkybės buvimas byloje nenustatytas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad policijos neiškvietimas turėjo neigiamos reikšmės galimybei operatyviai ir išsamiai užfiksuoti visas eismo įvykio aplinkybes, todėl šio pažeidimo negalima laikyti visiškai nereikšmingu. Vis dėlto byloje nustatytos šio pažeidimo aplinkybės ir jo poveikis atsakovo galimybėms ištirti įvykį, vertinami kartu su tuo, kad draudikas galėjo atlikti ir atliko savarankišką įvykio tyrimą, o draudžiamojo įvykio faktas bei esminės jo aplinkybės buvo nustatyti, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti griežčiausią sutartinę pasekmę, t. y. visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. lapkričio 18 d. sprendime atsakovas iš esmės rėmėsi tuo, kad įvykis buvo nenatūralus ir galimai tyčinis, kartu nurodydamas nepranešimą policijai bei Draudimo taisyklių 5.8 ir 14.3 punktus. 2024 m. gruodžio 11 d. atsakyme į ieškovo skundą atsakovas papildomai argumentavo dėl medžio pažeidimų, galimo skysčių išsiliejimo ir KET 222 punkto. Taigi KET pažeidimu atsakovas rėmėsi dar iki teisminio proceso. Vis dėlto šiuose sprendimuose nebuvo individualiai įvertinta, kodėl būtent šio pažeidimo pobūdis, sunkumas ir pasekmės pateisina visišką, o ne dalinį draudimo išmokos nemokėjimą.

Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo arba suteikiančias teisę ją sumažinti. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga įrodyti ne tik Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimo faktą, bet ir aplinkybes, kuriomis grindžiamas visiškas atsisakymas mokėti draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad policija būtų galėjusi nustatyti daugiau įvykio aplinkybių, patikrinti vairuotojo blaivumą ar užfiksuoti kitus reikšmingus duomenis, patvirtina tik tai, kad dėl policijos neiškvietimo buvo prarasta galimybė operatyviai surinkti dalį papildomų įrodymų, tačiau savaime neįrodo draudikui palankių faktinių aplinkybių egzistavimo. Išvada dėl visiško draudimo išmokos nemokėjimo negali būti grindžiama prielaida, kad neatliktų patikrinimų rezultatai būtų buvę nepalankūs ieškovui. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl bendrosios draudėjo pareigos elgtis rūpestingai taip pat savaime nepagrindžia visiško draudimo išmokos nemokėjimo.

Sprendžiant dėl Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies taikymo turi būti individualiai įvertinta ieškovo kaltė, draudimo sutarties pažeidimo pobūdis ir sunkumas, jo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu bei dėl pažeidimo atsiradusios pasekmės. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad dėl ieškovo nepranešimo policijai jam kilo konkrečių neigiamų pasekmių, kurios pagal savo pobūdį ir mastą pateisintų visišką draudimo išmokos nemokėjimą. Priešingai, byloje nustatyta, kad atsakovas turėjo galimybę atlikti ir faktiškai atliko savarankišką įvykio tyrimą, nustatė įvykio vietą, apžiūrėjo joje išlikusius pėdsakus ir surinko kitus duomenis, o pirmosios instancijos teismas šių bei kitų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė draudžiamojo įvykio faktą ir esmines jo aplinkybes. Todėl, nors ieškovo padarytas Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimas negali būti laikomas nereikšmingu, byloje nustatytos jo pasekmės nesudaro pakankamo pagrindo taikyti griežčiausią sutartinę pasekmę, t. y. visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas, nepranešęs apie eismo įvykį policijai, neįvykdė Draudimo taisyklių 14.3 punkte nustatytos pareigos. Tačiau teismas netinkamai įvertino šio pažeidimo teisines pasekmes, iš esmės vien pareigos pažeidimo faktą pripažindamas pakankamu pagrindu atsakovui visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Draudimo taisyklių 5.8 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka, neįvykdžius Taisyklių 14.3 punkte nustatytų pareigų, gali būti nemokama, todėl šios sąlygos taikymas turi būti vertinamas kartu su Draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalyje nustatytais kriterijais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą, jo kaltę, pažeidimo ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir dėl pažeidimo atsiradusias pasekmes, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimas nagrinėjamu atveju suteikė atsakovui teisę pagal Taisyklių 5.8 punktą visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant draudimo sutarties sąlygas kartu su Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 ir 8 dalių nuostatomis.

Spręsdama dėl pagrindo mažinti draudimo išmoką, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalį draudikui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, o pagal šio straipsnio 8 dalį, sprendžiant dėl draudimo sutarties pažeidimo teisinių pasekmių, turi būti atsižvelgiama į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir dėl pažeidimo atsiradusios žalos dydį. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovo padarytas Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimas negali būti laikomas nereikšmingu ir dėl nepranešimo policijai buvo prarasta galimybė operatyviai užfiksuoti dalį eismo įvykio aplinkybių, byloje nenustatyta, kad šis pažeidimas būtų turėjęs įtakos draudžiamojo įvykio kilimui ar dėl jo atsiradusios žalos dydžiui. Atsakovas taip pat neįrodė, kad dėl šio pažeidimo būtų likusios nenustatytos tokios draudžiamajam įvykiui ar draudimo išmokos dydžiui reikšmingos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą mažinti mokėtiną draudimo išmoką. Priešingai, atsakovas atliko savarankišką įvykio tyrimą, o byloje surinktų įrodymų visuma leido nustatyti draudžiamojo įvykio faktą, esmines jo aplinkybes ir dėl jo atsiradusios žalos dydį. Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nei visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nei ją sumažinti.

Spręsdama dėl priteistinos draudimo išmokos dydžio, teisėjų kolegija nustatė, kad byloje pateiktoje 2025 m. liepos 17 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. L250509 dėl draudžiamojo įvykio atsiradęs transporto priemonės nuostolis įvertintas 4 779,00 Eur. Byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių šioje ataskaitoje nustatytą žalos dydį ar patvirtinančių mažesnį dėl draudžiamojo įvykio atsiradusį nuostolį. Ieškovas prašo priteisti 4 659 Eur draudimo išmoką, kuri neviršija byloje nustatyto nuostolio dydžio. Kadangi, kaip konstatuota pirmiau, nenustatyta pagrindo draudimo išmoką mažinti dėl ieškovo padaryto Draudimo taisyklių 14.3 punkto pažeidimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti 4 659,00 Eur draudimo išmoką yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė draudžiamojo įvykio faktą, o byloje surinktų įrodymų pakanka šalių ginčui išspręsti iš esmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas už Transporto priemonės apžiūros–defektų akto Nr. 25-0102 parengimą patyrė 200 Eur išlaidų, o už Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. L250509 parengimą patyrė 300 Eur išlaidų. Šios išlaidos buvo patirtos siekiant nustatyti transporto priemonės sugadinimų pobūdį ir dėl draudžiamojo įvykio atsiradusios žalos dydį, todėl yra tiesiogiai susijusios su atsakovo prievolės pagal draudimo sutartį apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką pripažįstamas nepagrįstu, yra pagrindas tenkinti ir ieškovo reikalavimus dėl 200 Eur dydžio išlaidų už Transporto priemonės apžiūros – defektų akto parengimą bei 300 Eur dydžio išlaidų už 2025 m. liepos 17 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė draudžiamojo įvykio faktą, o byloje surinktų įrodymų pakanka šalių ginčui išspręsti iš esmės, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas už Transporto priemonės apžiūros–defektų akto Nr. 25-0102 parengimą patyrė 200 Eur išlaidų, o už Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. L250509 parengimą patyrė 300 Eur išlaidų. Šios išlaidos buvo patirtos siekiant nustatyti transporto priemonės sugadinimų pobūdį ir dėl draudžiamojo įvykio atsiradusios žalos dydį, todėl yra tiesiogiai susijusios su atsakovo prievolės pagal draudimo sutartį apimtimi. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką pripažįstamas nepagrįstu, yra pagrindas tenkinti ir ieškovo reikalavimus dėl 200 Eur dydžio išlaidas už Transporto priemonės apžiūros – defektų akto parengimą bei 300 Eur dydžio išlaidas už 2025 m. liepos 17 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą atlyginimo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta skolininko pareiga mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į tai, tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens filialas yra juridinio asmens struktūrinis padalinys ir nėra savarankiškas juridinis asmuo (CK 2.53 straipsnis), todėl negali savarankiškai būti civilinės bylos šalimi (CPK 41 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad juridinio asmens filialas, neturintis juridinio asmens teisių, negali būti šalimi civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje atsakovu nurodė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje. Tokį atsakovo įvardijimą savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai vartojo ir pats atsakovas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad filialas nėra savarankiškas teisės subjektas, iš ginčo draudimo teisinių santykių kylančių materialiųjų teisių ir pareigų subjektas yra pats juridinis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, todėl iš filialo negali būti priteisiama ir iš šių teisinių santykių kylanti prievolė.

Kartu teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad dėl tokio atsakovo įvardijimo buvo pažeistos AAS „BTA Baltic Insurance Company“ procesinės teisės. Byloje pateiktu įgaliojimu teisininkė V. Š. įgaliota atstovauti būtent AAS „BTA Baltic Insurance Company“ teismuose, jai suteikiant visas atsakovui priklausančias procesines teises. Šio įgaliojimo pagrindu AAS „BTA Baltic Insurance Company“ interesams buvo atstovaujama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, teikiami procesiniai dokumentai ir įgyvendinamos atsakovui priklausančios procesinės teisės. Taigi AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apie jo atžvilgiu vykstantį procesą buvo žinoma ir jam buvo sudaryta galimybė visa apimtimi gintis nuo pareikšto reikalavimo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad netikslus filialo nurodymas atsakovu šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti AAS „BTA Baltic Insurance Company“ procesinių teisių pažeidimo. Kadangi iš ginčo draudimo teisinių santykių kylančių teisių ir pareigų subjektas yra AAS „BTA Baltic Insurance Company“, priteistinos sumos priteisiamos iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Byloje duomenys patvirtina, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 016,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, ieškovo atstovo atliktus veiksmus, taip pat į tai, kad ieškinys tenkintas visiškai, konstatuoja, kad ieškovo prašoma priteisti 2 016,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl ieškovui priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinį skundą patenkinus, atsakovo bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Apeliantas (ieškovas) byloje pateikė duomenis, jog už apeliacinį skundą sumokėjo 116 Eur žyminį mokestį. Apeliacinį skundą tenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nusprendžia:

Ieškovo IES1 apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo IES1 ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, įmonės kodas 40103840140, 4 659,00 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir 00 ct) draudimo išmoką, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų ir 00 ct) transporto priemonės apgadinimų ir žalos dydžio nustatymo išlaidų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą ieškinio sumą (5 159,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2025 m. spalio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, įmonės kodas 40103840140, 2 016,00 Eur (du tūkstančius šešiolika eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovui IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš atsakovo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, įmonės kodas 40103840140, 116,00 Eur (vieną šimtą šešiolika eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.