- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-29
- Bylos Nr.
- e2S-3272-562/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12376-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Atsakovas
- ATS1
- Ieškovas
- IES1
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 3.1.18.3Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl tėvo valdžios apribojimo arba bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės IES1 (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovui ATS1 (toliau – ir atsakovas) dėl tėvo valdžios apribojimo arba, alternatyviai, bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir pritaikė tokias laikinąsias apsaugos priemones: „Iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje nustatyti tokią atsakovo ATS1 , gimusio (duomenys neskelbtini) , laikiną bendravimo su nepilnamečiu sūnumi (duomenys neskelbtini), gimusiu (duomenys neskelbtini), tvarką: atsakovas ATS1 bendrauja su nepilnamečiu sūnumi (duomenys neskelbtini) kiekvieną antradienį, ketvirtadienį bei šeštadienį tarp 19.00 ir 19.30 val. Lietuvos laiku nuotolinio ryšio priemonėmis (per Skype, ZOOM ar kitom telekomunikacijos priemonėmis). Iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje uždrausti atsakovui ATS1 , gimusiam (duomenys neskelbtini) , išvežti nepilnametį duomenys neskelbtini), gimusį (duomenys neskelbtini) , iš vaiko gyvenamosios vietos ir iš Lietuvos Respublikos teritorijos“.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir/arba ieškovės, mažesniu nei 100 metrų atstumu.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas sistemingai pažeidžia teismo nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, provokuoja konfliktus, persekioja ieškovę ir jos šeimą bei kelia grėsmę vaiko saugumui. 2025 m. rugsėjo 9 d. atsakovas, susitikęs ieškovę su vaiku, mėgino išsivesti vaiką, pasitelkdamas dovanas, o kartu buvę kiti asmenys situaciją filmavo. Ypač reikšmingas 2026 m. birželio 20 d. incidentas, kai atsakovas, nepaisydamas vaiko baimės ir pasipriešinimo, agresyviai tempė jį eiti kartu, sugriebė už riešų ir nepaleido. Įvykį matę pašaliniai asmenys iškvietė policiją, pareigūnai apklausė liudytojus ir užfiksavo įvykį. Ieškovės teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nepaiso vaiko valios ir kelia jo pagrobimo bei fizinio saugumo grėsmę, todėl būtina uždrausti atsakovui artintis prie vaiko iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo.
Po 2026 m. birželio 20 d. incidento atsakovas žinutėmis neigė savo veiksmus, kaltino ieškovę ir jos vyrą trukdant bendrauti su vaiku, grasino teisminiais procesais, įskaitant procesus Turkijoje. 2026 m. birželio 21 d. apie 21.20 val. ieškovė vėl pastebėjo atsakovą vaikštantį prie jos gyvenamosios vietos. Ieškovės vertinimu, šios aplinkybės patvirtina tęstinį jos ir šeimos persekiojimą.
Ieškovė pažymėjo, kad atsakovo elgesys nėra pavienis: jis dažnai lankosi netoli jos namų, būna aplinkiniuose kiemuose ir skambina vaizdo skambučiais būdamas prie šeimos gyvenamosios vietos. Be to, 2026 m. kovo 10 d. ieškovės automobilyje rastas svetimas „Apple AirTag“ sekimo įrenginys, dėl kurio pradėtas tyrimas Nr. M-1-01-11526-26 (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) ). Taip pat vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 9925000178492 dėl galimo persekiojimo. Šios aplinkybės, ieškovės teigimu, pagrindžia papildomų laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę.
Atsiliepimas
Atsakovas su prašymu nesutiko.
Atsakovas paaiškino, kad 2026 m. birželio 20 d. atsitiktinai pamatė su vaiku einantį ieškovės sutuoktinį, o vaikas pats pribėgo jį apkabinti. Atsakovo teigimu, ieškovės sutuoktinis jėga tempė vaiką nuo jo ir neleido bendrauti. Atsakovas nurodė siekęs tik pabendrauti su sūnumi, o policija, išsiaiškinusi įvykio aplinkybes, prieš jį jokių veiksmų nesiėmė. Jis taip pat pažymėjo, kad jam nėra nustatyta draudimų fiziškai kontaktuoti su vaiku.
Atsakovo atstovė nurodė, kad klausimas turėtų būti sprendžiamas teismui gavus dokumentus, atspindinčius faktines įvykio aplinkybes, ir įsipareigojo juos pateikti iš karto po teismo posėdžio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 15 d. nutartimi nutarė ieškovės prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti: iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir/arba ieškovės, mažesniu nei 100 metrų atstumu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iki 2026 m. liepos 15 d. byloje nebuvo gauta jokių dokumentų iš atsakovo ir jo atstovės. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutarė ieškovės prašymą nagrinėti remdamasis ieškovės prašymu dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių ir šalių paaiškinimais.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė su prašymu uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir/arba ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu, kreipiasi ne pirmą kartą. Teismas 2025 m. spalio 7 d. ir 2026 m. vasario 24 d. nutartimis prašymo netenkino iš esmės laikydamasis pozicijos, kad teismo nustatytas atsakovo bendravimas su vaiku nuotolinio ryšio priemonės reiškia ir tai, kad atsakovas negali bendrauti su nepilnamečiu vaiku gyvai ir atsakovas turi pareigą nurodytos tvarkos laikytis.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad atsakovas nuolat persekiojo ją ir jos šeimą bei kėlė grėsmę vaiko saugumui. 2026 m. birželio 20 d. atsakovas, sutikęs ieškovės sutuoktinį su vaiku prie parduotuvės, nepaisydamas vaiko baimės ir pasipriešinimo, agresyviai tempė jį eiti kartu. Įvykį matę asmenys iškvietė policiją, o išsigandęs vaikas su ieškove ir jos sutuoktiniu skubiai grįžo namo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, preliminariai įvertinęs šalių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, įskaitant 2026 m. birželio 20 d. įvykio vaizdo įrašą, sprendė, kad yra pagrindas ieškovės prašymą tenkinti. Teismas nustatė, kad atsakovas, nepaisydamas nustatytos laikinos bendravimo tvarkos, siekė fiziškai bendrauti su vaiku ir mėgino jį tempti už rankos, taip keldamas vaikui stresą ir nesaugumo jausmą. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2022 m. vasarą atsakovas išvežė vaiką į ieškovei nežinomą vietą ir negrąžino nustatytu laiku, o Turkijos teismai pripažino vaiko pagrobimą pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Vaikas į Lietuvą ieškovei buvo grąžintas tik 2025 m. kovą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad tokie atsakovo veiksmai kelia grėsmę ne tik vaikui, bet ir ieškovės ir jos šeimos saugumui.
Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad iki sprendimo byloje įsiteisėjimo yra pagrindas uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir (arba) ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti pilna apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
nei ieškovės prašyme nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, nei kita bylos medžiaga nesudarė pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jis būtų smurtavęs prieš vaiką ar ieškovę, jiems grasinęs, realiai mėginęs pagrobti vaiką ar atlikęs kitus veiksmus, pateisinančius tokio intensyvumo ir neapibrėžtos trukmės ribojimo taikymą;
nutartis iš esmės buvo grindžiama ieškovės pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu dėl tariamai sistemingo atsakovo buvimo netoli jos ir vaiko gyvenamosios vietos, tyčinių susitikimų viešosiose vietose ir siekio tiesiogiai pamatyti vaiką. Nutartyje nenurodyta, kokiais objektyviais įrodymais remdamasis teismas konstatavo, kad susitikimai buvo iš anksto suplanuoti, sistemingi, turėjo persekiojimo požymių ir kėlė realią grėsmę vaiko ar ieškovės saugumui. Vien atsakovo buvimas viešoje vietoje netoli ieškovės gyvenamosios vietos, siekis pamatyti vaiką savaime nepatvirtina nei persekiojimo, nei smurto, nei ketinimo neteisėtai paimti ar išvežti vaiką;
2026 m. birželio 20 d. atsakovas nesiekė tyčia susitikti su vaiku ir iš anksto neplanavo jokio kontakto su juo. Atsakovui būnant kavinėje netoli Ozo parko, pro šalį ėjęs vaikas pats pastebėjo atsakovą, priėjo prie jo ir norėjo jį apkabinti. Tokiam vaiko elgesiui pasipriešino kartu su vaiku buvęs ieškovės sutuoktinis, kuris neleido vaikui prieiti prie atsakovo. Iki policijos pareigūnų atvykimo tarp atsakovo ir ieškovės sutuoktinio kilo žodinis konfliktas, nes vaikas norėjo apkabinti atsakovą ir su juo pabūti, o ieškovės sutuoktinis neleido vaikui to daryti. Būtent dėl tarp suaugusiųjų kilusio konflikto ir ieškovės sutuoktinio veiksmų vaikas pradėjo verkti ir jautėsi blogai. Teismas ieškovės sutuoktinio darytą ir į bylą pateiktą vaizdo įrašą interpretavo kaip neva atsakovo siekį pagrobti vaiką, tačiau atsakovas tik stengėsi vaiką atplėšti nuo agresyvaus ieškovės sutuoktinio, kuris pats pirmas ir pradėjo tempti vaiką link. Todėl vien fragmentiškos vaizdo medžiagos nepakanka išvadai, kad atsakovas jėga tempė vaiką, siekė jį pagrobti ar atliko veiksmus, keliančius realią grėsmę vaiko saugumui. Teismas turėjo įvertinti visą įvykio kontekstą, abiejų vyrų veiksmus, vaiko elgesį, vaizdo įrašo fragmentiškumą, pašalinių asmenų reakciją ir policijos pareigūnų nustatytas aplinkybes, o ne ieškovės pateiktą įvykio interpretaciją prilyginti objektyviai nustatytam faktui;
nepaisant ieškovės mėginimų riboti atsakovo ir vaiko bendravimą, neleidžiant vaikui kalbėti su atsakovu teismo nustatytu laiku, nutraukiant pokalbius ir t.t., atsakovo ir vaiko ryšys yra ypač stiprus ir pats vaikas nebijo atsakovo, o pats nuolat siekia tiesioginio bendravimo su tėvu;
svarbu ir tai, kad pačios ieškovės į bylą pateikti duomenys (video įrašai, foto nuotraukos) liudija, jog ne atsakovas, o būtent ieškovė seka atsakovą ir jį slapta fotografuoja ir filmuoja. Iš ieškovės pateiktų video įrašų su policijos pareigūnais vėl gi matoma, kad pats vaikas siekia artimo kontakto su atsakovu, laiko jį už rankos. Kitame video įraše matyti, kaip vaikas verkia ir nurodo ieškovei, kad neis namo su ja, tuo tarpu pats atsakovas skatina sūnų eiti pas ieškovę, sako eik namo su mama. Kitame video įraše matome, kad pati ieškovė bendraudama su atsakovu nesivaldo, griebia jam už rankos. Tame pačiame vaizdo įraše vaikas ieškovės sutuoktinio prašo baigti filmuoti, tačiau jis neklauso vaiko. Kiti ieškovės pateikti video įrašai, foto nuotraukos patvirtina, kad būtent ieškovė ir jai artima aplinka seka atsakovą, filmuoja jį, jo draugus viešuose vietose. Negana to, ginčo atveju svarbu ir tai, kad po 2026 m. birželio 20 d. įvykio, ieškovė patalpino į Facebook grupę viešą įrašą su atsakovo foto nuotrauka ir prierašu, kad Turkijos pilietis bandė pagrobti vaiką ir Ozo parko gyventojai būtų atsargūs, tokiu būdu paskleidžiant ne tik tikrovės neatitinkančius duomenis apie atsakovą, tačiau ir skatinant rasizmą. Ieškovės paskleista informacija pasklido taip plačiai, kad net atsakovo atstovės sutuoktinio kolegos pirmadienį atėję į darbą pasakojo apie įvykį, kaip Turkijos pilietis prie Ozo parko bandė pagrobti vaiką, apie tai rašė ir žiniasklaidos priemonės 15 min.lt;
atsakovas vaiko nepagrobė ir neišvežė prieš ieškovės valią. 2022 m. spalį ieškovė pati atvyko su vaiku į Turkiją, kad atsakovas galėtų su juo susitikti. Viešnagės metu atsakovui kilo įtarimų dėl galimo ieškovės fizinio ir psichologinio smurto prieš vaiką, todėl jis apie tai informavo policiją ir kreipėsi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Antalijos 13-asis šeimos teismas 2022 m. lapkričio 11 d. laikinąją vaiko globą paskyrė jam, o 2024 m. sausio 16 d., atsižvelgdamas į Hagos konvencijos 16 straipsnį ir vykstantį vaiko grąžinimo procesą, šį sprendimą panaikino. Vaikas Turkijoje gyveno remiantis tuo metu galiojusiu teismo sprendimu, todėl jo buvimas Turkijoje negalėjo būti laikomas pagrobimu ar slėpimu nuo ieškovės. Vaiko vėlesnis grąžinimas į Lietuvą savaime nepatvirtino priešingos išvados;
pats faktas, kad tarp šalių anksčiau buvo nagrinėjama byla pagal Hagos konvenciją dėl vaiko grąžinimo ir ji buvo palanki ieškovei, savaime nesukuria teisinės prezumpcijos, jog vienas iš tėvų ateityje pažeis teismo sprendimus ar kels grėsmę vaikui.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo:
Šalies argumentai
atsisakyti priimti kartu su atsakovo 2026 m. liepos 28 d. atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus – 2026 m. birželio 25 d. atsakovo ir vaiko pokalbio vaizdo įrašą, 2025 m. atsakovo ir vaiko susitikimo vaizdo įrašą bei socialiniame tinkle paskelbtos žinutės kopiją, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir atsakovas nepagrindė CPK 314 straipsnyje nustatytų išimčių;
atsakovo atskirąjį skundą atmesti;
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė tris naujus įrodymus: 2026 m. birželio 25 d. atsakovo ir vaiko pokalbio vaizdo įrašą, 2025 m. atsakovo ir vaiko susitikimo vaizdo įrašą bei po 2026 m. birželio 20 d. įvykio socialiniame tinkle paskelbtos žinutės kopiją. Šie įrodymai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti, nors visi jie egzistavo iki skundžiamos nutarties priėmimo. Atsakovas nenurodė nė vienos objektyvios priežasties, dėl kurios šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Priešingai, 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdyje atsakovo atstovė pareiškė, kad dokumentai, neva atspindintys tikrąją situaciją, bus pateikti iš karto po posėdžio, tačiau iki 2026 m. liepos 15 d. teismas iš atsakovo ir jo atstovės negavo jokių dokumentų. Taigi vėlesnis įrodymų pateikimas yra paties atsakovo procesinio neveikimo, o ne vėliau atsiradusios būtinybės pasekmė;
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo nustatyta konkreti ir aiški laikina bendravimo tvarka: atsakovas su vaiku bendrauja antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nuo 19.00 iki 19.30 val. Lietuvos laiku nuotolinio ryšio priemonėmis. Nutartyje nebuvo nustatyta alternatyvi teisė atsakovui savo nuožiūra susitikti su vaiku gyvai ar inicijuoti fizinį kontaktą viešose vietose. Kaip pažymėta skundžiamoje nutartyje, teismas 2025 m. spalio 7 d. ir 2026 m. vasario 24 d. nutartimis jau buvo išaiškinęs, kad nustatytas bendravimas nuotolinio ryšio priemonėmis reiškia, jog atsakovas negali bendrauti su vaiku gyvai ir privalo laikytis nustatytos tvarkos. Todėl atsakovo teiginys, esą jam nebuvo aišku, kodėl jis negali gyvai bendrauti su vaiku, neatitinka bylos procesinės istorijos. Atskirojo skundo 12 punkte atsakovas pats nurodo, kad jis „siekė pamatyti savo Sūnų“, 22 punkte pakartoja, kad jo buvimas viešoje vietoje ir „siekis pamatyti savo Sūnų“ nėra neteisėtas, o 35 punkte pripažįsta, kad fizinis kontaktas galėjo neatitikti teismo nustatytos nuotolinės bendravimo tvarkos. Tai nėra atsitiktinio susitikimo neutralus apibūdinimas - tai paties atsakovo pripažinimas, kad jis sąmoningai siekė tokio bendravimo būdo, kurio galiojanti nutartis nenumatė;
būtent atsakovo atsisakymas laikytis ankstesnės, švelnesnės laikinosios priemonės patvirtina papildomo 100 metrų draudimo būtinumą ir proporcingumą. Teismas papildomą priemonę pritaikė ne iš karto: ankstesnius analogiškus ieškovės prašymus 2025 m. spalio 7 d. ir 2026 m. vasario 24 d. nutartimis atmetė, tikėdamasis, kad aiškaus nurodymo dėl nuotolinio bendravimo pakaks. 2026 m. birželio 20 d. įvykis parodė, kad ankstesnė priemonė atsakovo elgesio nesulaikė;
2026 m. birželio 20 d. įvykį atsakovas aiškina keliomis tarpusavyje nesuderinamomis versijomis. Atskirojo skundo 13-15 punktuose ir 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdyje atsakovas teigė, kad vaikas pats jį pastebėjo, pats priėjo ir norėjo apkabinti, o ieškovės sutuoktinis neva pradėjo vaiką tempti nuo atsakovo. Ši versija neatitinka paties atsakovo vėliau policijos pareigūnui pateiktų paaiškinimų. Ieškovės 2026 m. liepos 16 d. pateiktame prašyme dėl papildomų dokumentų prijungimo pacituotas 2026 m. liepos 16 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Jame užfiksuota, kad atsakovas policijos pareigūnui paaiškino kitaip: eidamas gatve jis netikėtai pamatė sūnų, pats priėjo prie jo, apkabino ir trumpai pasikalbėjo, nes norėjo užmegzti tiesioginį kontaktą. Taigi vienoje versijoje iniciatyva priskiriama vaikui, o kitoje pats atsakovas pripažįsta priėjęs prie vaiko. Objektyviai patikrinamą įvykio dalį užfiksuoja prie ieškovės prašymo pateiktas vaizdo įrašas. Jame aiškiai matyti, kad atsakovas laiko vaiką už rankos ir tempia savo kryptimi, vaikas priešinasi ir siekia likti su ieškovės sutuoktiniu, tačiau atsakovas jo nepaleidžia. Vaizdo įrašas patvirtina būtent tą faktą, kurį pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamoje nutartyje - fizinis atsakovo elgesys sukėlė vaikui stresą, sumaištį ir nesaugumo jausmą. Atsakovo teiginys, kad vaizdo medžiaga yra fragmentiška, nepaneigia joje tiesiogiai matomų veiksmų;
nesvarbu, ar vaikas kontakto pradžioje trumpam priėjo prie tėvo, ar jį apkabino. Vaiko spontaniškas emocinis veiksmas nesuteikia atsakovui teisės ignoruoti teismo nustatytos tvarkos, laikyti vaiką jam priešinantis ir sukelti konfliktą vaiko akivaizdoje. Atsakingas suaugusiojo elgesys tokioje situacijoje būtų buvęs nedelsiant nutraukti fizinį kontaktą ir laikytis galiojančios nutarties;
ieškovė neneigia, kad vaikas gali mylėti tėvą, ilgėtis jo ar norėti su juo kalbėtis. Tačiau nagrinėjamas klausimas nėra apie tai, ar vaikas turi ryšį su tėvu. Sprendžiama, kokiu būdu iki galutinio teismo sprendimo šis ryšys turi būti palaikomas, kad vaikas nebūtų įtraukiamas į suaugusiųjų konfliktą ir nepatirtų neprognozuojamų fizinių susidūrimų. Atsakovo pateikiami atskiri vaiko pasakymai, kad jis myli tėvą ar norėtų jį pamatyti, nepaneigia vaizdo įraše užfiksuoto vaiko priešinimosi konkrečiu 2026 m. birželio 20 d. momentu. Jeigu būtų priimtas 2026 m. birželio 25 d. pokalbio įrašas, jame užfiksuotas vaiko siūlymas tėvui ateiti prie Ozo parko ir teiginys, kad vaikas „apgins tėtį nuo policijos“, nepatvirtina fizinio kontakto saugumo. Priešingai, toks pokalbis rodo, kad vaikas yra įtraukiamas į suaugusiųjų teisinį konfliktą, skatinamas planuoti susitikimą apeinant teismo nustatytą tvarką ir prisiimti atsakomybę „ginti“ vieną iš tėvų nuo policijos. Tai nėra vaiko interesus atitinkantis emocinis vaidmuo;
atsakovo skundo argumentas, kad jis tik vieną kartą atsitiktinai buvo pastebėtas viešoje vietoje, neatitinka ieškovės prašyme ir skundžiamoje nutartyje nurodytų aplinkybių. Byloje buvo nurodyti pasikartojantys atsakovo pasirodymai prie ieškovės ir vaiko gyvenamosios vietos, skambučiai vaikui atsakovui stovint prie namų, ankstesni mėginimai inicijuoti gyvą bendravimą bei atsakovo pasirodymas prie ieškovės namų kitą dieną po 2026 m. birželio 20 d. konflikto. Atsakovas šių aplinkybių objektyviai nepaneigia. Jis pats pripažįsta gyvenantis ar būnantis netoli ieškovės gyvenamosios vietos ir siekęs pamatyti vaiką. Atskirojo skundo argumentas, kad buvimas viešoje vietoje savaime nėra neteisėtas, neatsako į esminį klausimą - kodėl atsakovas, žinodamas, kad leidžiamas tik nuotolinis bendravimas, pakartotinai inicijuoja fizinį kontaktą ir nesitraukia net kilus konfliktui bei vaikui priešinantis;
Atsiliepimas
atsakovas skundo 25-33 punktuose siekia sumenkinti Hagos konvencijos proceso reikšmę, teigdamas, kad vaikas Turkijoje liko teisėtai, nes po vaiko negrąžinimo Turkijos teismas buvo priėmęs laikiną sprendimą dėl vaiko globos. Toks aiškinimas tiesiogiai prieštarauja byloje esančio Turkijos Respublikos Antalijos 6-ojo šeimos teismo 2024 m. liepos 3 d. motyvuoto sprendimo byloje Nr. 2024/216, sprendimo Nr. 2024/553, turiniui. Minėtame sprendime Turkijos teismas aiškiai nustatė, kad atsakovas, pasiėmęs vaiką pasimatyti, jo motinai negrąžino, o tėvas vaiką Turkijoje laikė nepagrįstai. Teismas taip pat konstatavo, kad vaiko grąžinimas į Lietuvą, kuri yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, atitinka vaiko interesus ir nesukels jam fizinio ar psichologinio pavojaus. Rezoliucinėje dalyje, tiesiogiai vadovaujantis Turkijos įstatymu Nr. 5717 dėl tarptautinio vaikų grobimo teisinių aspektų ir 1980 m. Hagos konvencijos įgyvendinimu, įsakyta vaiką grąžinti į Lietuvą ir perduoti motinai. Taigi tarptautinio vaiko grobimo Hagos konvencijos prasme – neteisėto vaiko laikymo – faktas nėra ieškovės subjektyvi interpretacija, o kompetentingo Turkijos teismo nustatyta aplinkybė;
Šalies argumentai
skundžiama nutartimi atsakovui neuždrausta palaikyti ryšio su vaiku pagal 2025 m. gegužės 5 d. nutartį. Atsakovas ir toliau gali reguliariai bendrauti su vaiku nuotolinio ryšio priemonėmis. Taigi priemonė nenutraukia tėvo ir vaiko santykio, o tik užkerta kelią savavališkiems fiziniams susitikimams ir konfliktams iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Draudimas yra aiškiai apribotas asmenimis, atstumu ir trukme: atsakovui uždrausta artintis prie konkretaus vaiko ir ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovui neuždrausta būti Vilniuje, naudotis viešomis vietomis apskritai ar dalyvauti teismo procese. Jis tik įpareigotas išlaikyti saugų atstumą nuo asmenų, su kuriais jo savavališki kontaktai jau sukėlė konfliktą ir vaiko emocinį sukrėtimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2026 m. birželio 25 d. atsakovo ir vaiko pokalbio vaizdo įrašą, 2025 m. atsakovo ir vaiko susitikimo vaizdo įrašą bei po 2026 m. birželio 20 d. įvykio socialiniame tinkle paskelbtos žinutės kopiją.
Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju papildomos laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, apie tai informavus atsakovą. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje akcentuota, jog 2026 m. liepos 2 d. teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad dokumentai, neva atspindintys tikrąją situaciją, bus pateikti iš karto po teismo posėdžio. Vis dėlto iki 2026 m. liepos 15 d. pirmosios instancijos teismas iš atsakovo ar jo atstovės jokių dokumentų negavo. Iš teikiamų įrodymų datų matyti, kad jie egzistavo dar iki skundžiamos nutarties priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. Atsakovas atskirajame skunde nenurodo jokių priežasčių, pateisinančių tai, kodėl šie įrodymai teikiami tik apeliacinės instancijos teisme.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turėjo galimybę pateikti naujus įrodymus pirmosios instancijos teismui, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, darytina išvada, jog nėra pagrindo priimti atsakovo teikiamus įrodymus. Todėl juos atsisakytina priimti.
Dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymas. Jis yra būtinas, siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą augti bei vystytis saugioje aplinkoje, bendrauti ir matytis su abiem tėvais.
Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis apribojo atsakovo tiesioginį bendravimą su vaiku. Nurodyta nutartis buvo priima dėl to, kad teismas, preliminariai įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad remdamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 17 d. sprendime numatyta tvarka 2022 m. vasarą ieškovė nuvežė vaiką į Turkiją bendravimui su tėvu. Atsakovas, nepranešęs ieškovei, vaiką išvežė į ieškovei nežinomą vietą, bendravimo tvarkoje numatytu laiku vaiko ieškovei negrąžino, ėmėsi teisinių veiksmų vaiko globos keitimui. Turkijos teismai pripažino vaiko grobimą pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir vaikas tik 2025 m. kovą buvo grąžintas mamai į Lietuvą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas ėmėsi veiksmų vaiko pagrobimui, dėl kurių vaiko interesams, tarp jų – ryšiui su mama, o taip pat, tikėtina, vaiko fizinei ir psichikos sveikatai buvo padaryta žala, laikydamasis prioritetinių vaiko teisių interesų apsaugos principu, sprendė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti ir nustatyti nuotolinį atsakovo bendravimą su vaiku. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 7 d. nurodytą teismo nutartį paliko nepakeistą.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir (arba) ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu. Pažymėtina, kad tai nebuvo pirmasis ieškovės prašymas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ar pakeisti jau taikomas priemones, nustatant atsakovui draudimą artintis prie vaiko. Tokį prašymą ieškovė buvo pateikusi ir anksčiau (pvz. žr., DOK-25401).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 24 d. nutartyje nurodė, kad ankstesnį prašymą ieškovė grindė aplinkybėmis, jog atsakovas nesilaiko teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, aktyviais ir netinkamais būdais siekia tiesiogiai bendrauti su vaiku, bendravimo metu naudoja manipuliacijas ir papirkinėjimą, taip kenkdamas vaiko fizinei bei psichinei gerovei. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas vyksta į mokyklą, kelia joje sumaištį, trikdo mokyklos rimtį ir vadovybės darbą, trukdo ne tik šalių vaikui, bet ir kitiems mokiniams. Vilniaus miesto apylinkės teismas konstatavo, kad nors ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas, nepaisydamas nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos, ir toliau siekia tiesioginio kontakto su vaiku, nurodytas atsakovo elgesys yra susijęs su teismo nutarties privalomo vykdymo pažeidimais. Teismas pažymėjo, kad priverstinį vykdomųjų dokumentų, įskaitant teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, vykdymą užtikrina antstoliai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pakeisti ar papildyti tuo metu galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių.
Nagrinėjamu atveju ieškovė pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydama uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir (arba) ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu. Prašymą ieškovė grindė tuo, kad atsakovas sistemingai pažeidžia teismo nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, provokuoja konfliktus, persekioja ją ir jos šeimos narius bei kelia grėsmę vaiko saugumui. Ieškovė nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 9 d. atsakovas, sutikęs ją su vaiku, mėgino išsivesti vaiką, pasitelkdamas dovanas, o kartu buvę asmenys šią situaciją filmavo. Ieškovės teigimu, ypač reikšmingas buvo 2026 m. birželio 20 d. incidentas, kurio metu atsakovas, nepaisydamas vaiko baimės ir pasipriešinimo, agresyviai tempė jį eiti kartu, sugriebė už riešų ir nepaleido. Įvykį stebėję pašaliniai asmenys iškvietė policiją, o pareigūnai apklausė liudytojus ir užfiksavo įvykio aplinkybes. Ieškovės vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nepaiso vaiko valios ir kelia grėsmę jo fiziniam saugumui bei galimam neteisėtam išvežimui, todėl būtina uždrausti atsakovui artintis prie vaiko iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Ieškovė taip pat nurodė, kad po 2026 m. birželio 20 d. incidento atsakovas žinutėmis neigė savo veiksmus, kaltino ieškovę ir jos sutuoktinį trukdant jam bendrauti su vaiku bei grasino teisminiais procesais, įskaitant procesus Turkijoje. Be to, 2026 m. birželio 21 d. apie 21.20 val. ieškovė vėl pastebėjo atsakovą vaikštantį prie jos gyvenamosios vietos. Ieškovės teigimu, atsakovas nuolat lankosi netoli jos namų, būna aplinkiniuose kiemuose ir skambina vaizdo skambučiais būdamas prie šeimos gyvenamosios vietos, todėl jo elgesys vertintinas kaip tęstinis ieškovės ir jos šeimos persekiojimas. Papildomai ieškovė nurodė, kad 2026 m. kovo 10 d. jos automobilyje buvo rastas svetimas „Apple AirTag“ sekimo įrenginys, dėl kurio pradėtas tyrimas Nr. M-1-01-11526-26 (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) ). Taip pat vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 9925000178492 dėl galimo persekiojimo. Ieškovės vertinimu, šių aplinkybių visuma patvirtina papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.
Atsakovas su ieškovės prašymu nesutiko. Jis paaiškino, kad 2026 m. birželio 20 d. atsitiktinai pamatė su vaiku einantį ieškovės sutuoktinį, o vaikas pats pribėgo jo apkabinti. Atsakovo teigimu, ieškovės sutuoktinis jėga tempė vaiką nuo jo ir neleido jiems bendrauti. Atsakovas nurodė siekęs tik pabendrauti su sūnumi, o policijai išsiaiškinus įvykio aplinkybes, jokių veiksmų prieš jį nebuvo imtasi. Jis taip pat pažymėjo, kad teismas nėra nustatęs draudimo jam fiziškai kontaktuoti su vaiku.
Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2025 m. spalio 7 d. ir 2026 m. vasario 24 d. nutartimis ieškovės prašymai dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo tenkinti, iš esmės laikantis pozicijos, kad teismo nustatyta atsakovo bendravimo su vaiku nuotolinio ryšio priemonėmis tvarka reiškia, jog atsakovas negali su nepilnamečiu vaiku bendrauti tiesiogiai, gyvai, ir privalo laikytis nustatytos bendravimo tvarkos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju teismas, preliminariai įvertinęs šalių paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, įskaitant 2026 m. birželio 20 d. įvykio vaizdo įrašą, sprendė, kad yra pagrindas ieškovės prašymą tenkinti. Teismas nustatė, kad atsakovas, nepaisydamas nustatytos laikinos bendravimo su vaiku tvarkos, siekė fiziškai su juo bendrauti ir mėgino tempti jį už rankos, taip sukeldamas vaikui stresą ir nesaugumo jausmą. Teismas taip pat atsižvelgė į aplinkybę, kad 2022 m. vasarą atsakovas išvežė vaiką į ieškovei nežinomą vietą ir negrąžino jo nustatytu laiku, o Turkijos teismai pripažino vaiko pagrobimą pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Vaikas ieškovei į Lietuvą buvo grąžintas tik 2025 m. kovo mėn. Taigi įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad atsakovo elgesys kelia grėsmę ne tik vaiko, bet ir ieškovės bei jos šeimos saugumui. Todėl teismas padarė išvadą, kad iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo yra pagrindas taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui artintis prie vaiko ir (arba) ieškovės mažesniu nei 100 metrų atstumu.
Įvertinusi bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones.
Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamo klausimo kontekste esminę reikšmę turi ne vien atskirai vertinamas 2026 m. birželio 20 d. įvykis, bet ir iki jo susiklosčiusi šalių procesinių santykių eiga bei atsakovo elgesys įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria buvo nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad klausimas dėl atsakovo siekio tiesiogiai, gyvai bendrauti su vaiku kilo ne pirmą kartą. Ieškovė jau anksčiau kreipėsi į teismą, prašydama papildyti ar pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, be kita ko, remdamasi atsakovo mėginimais inicijuoti tiesioginį kontaktą su vaiku nepaisant nustatytos bendravimo tvarkos. Nors ankstesniais procesiniais sprendimais šie prašymai nebuvo patenkinti, jų nagrinėjimo metu atsakovui buvo žinoma apie teismo nustatytą bendravimo su vaiku tvarką ir pareigą jos laikytis.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo nustatyta konkreti laikina atsakovo bendravimo su vaiku tvarka – nuotolinio ryšio priemonėmis antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nuo 19.00 iki 19.30 val. Lietuvos laiku. Ši nutartis nenustatė atsakovui teisės savo nuožiūra inicijuoti tiesioginius susitikimus su vaiku. Priešingai, kol nustatyta bendravimo tvarka nepakeista teismo procesiniu sprendimu, atsakovas privalo jos laikytis ir negali vienašališkai pasirinkti kitokio bendravimo būdo nei nustatyta minėtoje nutartyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismo procesinių sprendimų privalomumo principas reiškia, jog įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, pareigūnams, tarnautojams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Taigi aplinkybė, kad atsakovas siekia palaikyti artimą ryšį su vaiku, pats savaime nepateisina nukrypimo nuo teismo nustatytos bendravimo tvarkos. Nesutikdamas su nustatyta tvarka ar manydamas, kad ji neatitinka vaiko interesų, atsakovas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl jos pakeitimo, tačiau iki tokio pakeitimo privalo vykdyti galiojantį teismo procesinį sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas papildomas laikinąsias apsaugos priemones taikė ne vien dėl paties atsakovo siekio pamatyti vaiką ar dėl to, kad šalys skirtingai vertina 2026 m. birželio 20 d. įvykio aplinkybes. Ieškovė kartu su prašymu pateikė įrodymus, kuriais grindė savo teiginius apie atsakovo mėginimą tiesiogiai bendrauti su vaiku nepaisant nustatytos tvarkos ir dėl tokio elgesio kilusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs šiuos įrodymus, įskaitant 2026 m. birželio 20 d. įvykio vaizdo įrašą, nustatė, kad atsakovas siekė fiziškai bendrauti su vaiku ir mėgino tempti jį už rankos, nors situacija vaikui sukėlė stresą ir nesaugumo jausmą. Atsakovas šias aplinkybes aiškina kitaip, nurodydamas, kad vaikas pats priėjo prie jo, o fizinį kontaktą esą nutraukti mėgino ieškovės sutuoktinis. Vis dėlto toks atsakovo pateikiamas įvykio aiškinimas savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų preliminariai įvertinus į bylą pateiktus duomenis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nebūtina galutinai nustatyti visų ginčijamo įvykio aplinkybių ar konstatuoti, kad atsakovas turėjo ketinimą pagrobti vaiką arba kad jo veiksmai atitinka konkretaus teisės pažeidimo sudėtį. Šiame proceso etape vertinama, ar byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą imtis laikinų priemonių, siekiant apsaugoti vaiko ir kitų su juo susijusių asmenų teisėtus interesus iki galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad jis neketino pagrobti vaiko, nebuvo nuteistas už smurtinius veiksmus ar kad policijos pareigūnai įvykio vietoje nesiėmė prieš jį veiksmų, savaime nepašalina būtinybės įvertinti faktinį jo elgesį ir tokio elgesio keliamą riziką.
Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad atsakovas, siekdamas tiesioginio kontakto su vaiku, nesilaikė teismo nustatytos bendravimo tvarkos, o toks kontaktas 2026 m. birželio 20 d. peraugo į konfliktinę situaciją, kurioje dalyvavo ir ieškovės sutuoktinis. Nepriklausomai nuo to, kaip kiekviena iš šalių vertina šio konflikto pradžią ar kito suaugusiojo veiksmus, vaiko interesus atitinkančio elgesio standartas reikalauja, kad tėvai vengtų situacijų, dėl kurių vaikas įtraukiamas į jų tarpusavio konfliktą, patiria įtampą ar yra priverstas dalyvauti neprognozuojamame fiziniame kontakte. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas, žinodamas galiojančią bendravimo tvarką, turėjo pareigą išvengti tokios situacijos, neinicijuodamas tiesioginio kontakto, taip iš esmės laikantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartimi nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagrįstai riboja jo ir vaiko ryšį. Skundžiama nutartimi atsakovui neuždrausta bendrauti su vaiku apskritai. Atsakovas, kaip ir anksčiau, turi teisę su vaiku bendrauti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 5 d. nutartyje nustatytu būdu.
Pažymėtina, kad byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šalys turi teisę teikti prašymus jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl bylos procesinės baigties
Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį paliki nepakeistą.