Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. J. atstovės advokatės Galinos Kardanovskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsnio pagrindu Ž. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą, perduodant A. K. atsakomybei be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 6 dalimi, 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, Ž. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 10 (dešimt) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 3 dalimi, 72⁵ straipsniu, Ž. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose.

Ž. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Civilinės ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš Ž. K. 2 101,94 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas vienas euras 94 ct) žalai atlyginti ir 5 (penki) procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš Ž. K. nukentėjusiojo naudai 2 562,68 Eur (du tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt du eurai, 68 ct) turtinės ir 3 500 Eur (trys tūkstančiai penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimas, įpareigojant žalą atlyginti per 24 (dvidešimt keturis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš Ž. K. 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) nukentėjusiajam S. J. atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiojo S. J. atstovės Galinos Kardanovskajos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis veikos padarymo aplinkybėmis ir jų teisiniu kvalifikavimu, taip pat sutinkama su Ž. K. paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis – dalyvavimu smurtinį elgesį keičiančiose programose bei alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose bei nustatytais jų terminais. Vis dėlto, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nukentėjusiojo atstovė skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje, numatančiame visumą sąlygų, kurios turi būti konstatuotos sprendžiant laidavimo klausimą konkrečioje baudžiamojoje byloje. Dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti sprendžiama tik tada, jeigu asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, verto teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Be šių aplinkybių yra ir kitos būtinosios sąlygos: 1) jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Sprendžiant, ar asmenį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą turi būti nustatyta šių aplinkybių visuma, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, laidavimo instituto taikymas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-693/2018, 2K-122-699/2018, 2K-145-895/2018).

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Tai yra teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje esančius įrodymus ir visų sąlygų, nustatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, buvimą bei tai, ar pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-142-303/2021).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad yra nustatyti visi įstatyme numatyti privalomieji pagrindai atleisti Ž. K. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Ž. K. padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nors Ž. K. baustas administracine tvarka, tačiau bauda sumokėta, jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, nėra duomenų, kad po šioje byloje Ž. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar, kad toks elgesio modelis būtų jam būdingas, sprendė, jog yra pagrindas manyti, kad Ž. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, be to, jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką bei 2025 m. lapkričio 10 d. pasirašė įsipareigojimą, pagal kurį Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padarytą 2 101,94 Eur žalą įsipareigojo atlyginti dalimis.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nukentėjusiojo atstovė iš esmės išreiškė analogiškus prieštaravimus dėl Ž. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir laidavimo instituto taikymo, kaip ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kuriuos, be kita ko, pirmosios instancijos teismas įvertino skundžiamame nuosprendyje. Pasak nukentėjusiojo atstovės, Ž. K. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos padarymo nebuvo nuoširdus, taip pat nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog Ž. K. visiškai atlygins nukentėjusiajam padarytą žalą, kadangi jokie realūs veiksmai, rodantys siekį operatyviai ir sąžiningai atlyginti padarytą žalą nebuvo atlikti. Be to, nukentėjusiojo atstovės teigimu, nebuvo pakankamai įvertintas Ž. K. padarytų administracinių nusižengimų pobūdis bei tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, todėl nesutinkama, jog yra pagrindas manyti, kad Ž. K. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų teisės pažeidimų. Vis dėlto, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems skundo argumentams.

Visų pirma, vertinant BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygą (visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, yra nurodęs, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-195-628/2023). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018, 2K-46-628/2026).

Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Ž. K. nurodė pilnai pripažįstantis padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai besigailintis. Ž. K. nurodė, jog nepamena dėl ko tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, buvo išgėrę. Ž. K. teigė, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos labai gailisi, su S. J. nori ir siekia susitaikyti (1 t., b. l. 92–94). Iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmuose 2026 m. kovo 2 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad Ž. K. nurodė, kad pilnai pripažįsta kaltę, kaltinime nurodytas aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi. Ž. K. iš esmės nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad neprisimena dėl ko susiginčijo su nukentėjusiuoju, kadangi buvo išgėrę. Teisėjų kolegija, įvertinusi Ž. K. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, sprendžia, kad priešingai apeliacinio skundo argumentams, jis nuo pat pradžių nevengė atsakomybės, prisipažino atlikęs smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, apklausiamas teisme išreiškė nuoširdų gailestį, kuriuo abejoti nėra jokio pagrindo. Vien tai, kad Ž. K. nurodė, jog nepamena priežasties, kodėl kilo konfliktas ir pateikė samprotavimą, kas galėjo lemti atsiradusius nesutarimas tarp jo ir S. J., t. y. galima nukentėjusiojo provokacija, kabinėjimasis, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad Ž. K. tik deklaratyviai pripažino savo kaltę. Pažymėtina, kad Ž. K. ne tik pripažino atlikęs neteisėtus veiksmus, bet ir nurodė, kiek smūgių ir į kurias kūno vietas sudavė S. J. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Ž. K. ne tik pripažino faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bet ir nukentėjusiojo atsiprašė, nemenkino, nesiekė savęs pateisinti ar savo veiksmus pateikti kaip mažiau pavojingus. Dar daugiau, ikiteisminio tyrimo metu Ž. K. pasirašė įsipareigojimą dėl civilinio ieškinio atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bandė susitarti ir su nukentėjusiuoju dėl žalos atlyginimo, tačiau nepavyko. Teisėjų kolegija, įvertinusi Ž. K. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, jo elgesį, poziciją dėl kaltės pripažinimo, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog Ž. K. prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo ir gailėjimasis nėra nuoširdūs.

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga (bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta), pastebėtina, jog Ž. K. raštiškai įsipareigojo atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos padarytą 2 101,94 Eur žalą ir ją mokėti dalimis (1 t., b. l. 126). Nustatyta, kad Ž. K. dar ikiteisminio tyrimo metu siekė susitaikyti su nukentėjusiuoju S. J., susitarti dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepavyko. Būtent pirmosios instancijos teismo 2026 m. kovo 2 d. teisiamojo posėdžio metu Ž. K. teigė, kad nežino kur ir kaip mokėti nukentėjusiajam, nežino, kiek dėl dantų mokėti. Nors Ž. K. kvestionavo turtinės žalos dydį dėl dantų, tačiau neneigė padarytos žalos ir nenurodė nesutinkantis jos atlyginti. Ž. K. nurodė, jog tokią sumą, kokią teismas priteis, jis atlygins. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės rodo, kad Ž. K. nevengia atlyginti žalos padarytos nukentėjusiajam, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad Ž. K. deklaruojamas ketinimas atlyginti žalą yra formalus ir žala nebus atlygtina nukentėjusiajam, atmetami kaip nepagrįsti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pagal BPK 335 straipsnį pateikiamas vykdyti ir vykdomas tik įsiteisėjęs nuosprendis, o pagal BPK 346 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs nuosprendis yra privalomas visoms valstybės ir savivaldybės institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendis neįsiteisėjo, kadangi nukentėjusiojo atstovė pateikė apeliacinį skundą, kas reiškia, jog Ž. K. nekilo pareiga vykdyti neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio. Vis tik, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, Ž. K. po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nukentėjusiajam pervedė 50 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad Ž. K. linkęs atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam bei tam įgyvendinti ėmėsi aktyvių veiksmų. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas nukentėjusiojo ir jo atstovės dėmesys, jog įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos. Tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Visiškai pakanka, kad kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole, ir nustatyti, ar yra teismui pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys (vertinant, ar jis gauna pajamas, ar žala gali būti atlyginama šeimos narių pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-693/2015). Taigi nustačius, kad tiek iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, susitarė su civiline ieškove dėl žalos atlyginimo, taip pat bandė susitarti su nukentėjusiuoju bei dalį žalos, t. y. 50 Eur savanoriškai atlygino nukentėjusiajam, pirmosios instancijos teisme įsipareigojo ir toliau žalą dengti, šios pareigos jis neneigė, be to, kad žala bus visiškai atlyginta leidžia spręsti ir tai, jog Ž. K. yra dirbantis, gauna pajamas, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą sąlygą dėl žalos atlyginimo.

Vis dėlto, pritartina apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusiajam padaryta žala turi būti atlyginta per dvejų metų laikotarpį, kai laidavimo terminas nustatytas vieneriems metams. Kaip minėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas. Iš aptarto reguliavimo seka, kad nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo terminas negali būti ilgesnis nei laidavimo terminas. Taigi, pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimui nustatęs dviejų metų terminą, netinkamai taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nėra pagrindo manyti, kad Ž. K. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlyga). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sprendžiant, ar kaltininkas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų atsižvelgiama į duomenis, liudijančius apie asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybes, apibūdinančias veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Byloje nustatyta, jog Ž. K. padarė nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, iš bylos medžiagos matyti, kad, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, Ž. K. anksčiau nebuvo teistas, nebuvo anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jo atžvilgiu nebuvo atliekama kitų ikiteisminių tyrimų. Iš 2025 m. lapkričio 21 d. administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus matyti, kad Ž. K. administracine tvarka baustas du kartus. Antai, 2025 m. balandžio 6 d. jo atžvilgiu priimtas protokolas su administraciniu nurodymu už tai, kad vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros, o 2025 m. sausio 29 d. priimtas nutarimas už tai, jog būdamas neblaivus keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, pažeidė viešąją tvarką ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, juos įžeidinėjo. Viena vertus, sutiktina, jog Ž. K. padarė du administracinius nusižengimus, kurie jį charakterizuoja neigiamai. Kita vertus, baudos sumokėtos, o duomenų, jog Ž. K. būtų padaręs daugiau administracinių nusižengimų, nėra. Be to, vienas administracinis nusižengimas susijęs su kelių eismo taisyklių pažeidimu, o kitas dėl netinkamo elgesio, esant neblaiviam, todėl spręsti, jog Ž. K. sistemingai daro analogiško pobūdžio pažeidimus, nėra pagrindo. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tiek jo administracinių nusižengimų pobūdį, dėl ko dėl ko Ž. K. buvo paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 72² straipsnis) ir dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose (BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktas, 72⁵ straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad Ž. K. yra brandaus amžiaus (gimęs 1978 m. rugpjūčio 17 d.), todėl akivaizdu, kad jo asmenybė yra susiformavusi. Ž. K. vedęs, augina du mažamečius vaikus, dirbantis. Minėtos aplinkybės leidžia iš esmės teigiamai charakterizuoti Ž. K. ir sudaro pagrindą spręsti, kad jis nėra linkęs nusikalsti, o jo padarytas nesunkus nusikaltimas gali būti vertinamas kaip vienkartinis, atsitiktinio pobūdžio, kuris buvo sąlygotas tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad po šioje byloje Ž. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, ar kad toks elgesio modelis būtų jam būdingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, galima spręsti, kad Ž. K. vertas teismo pasitikėjimo, o dalyvavimas baudžiamajame procese jam padarė poveikį, kuris turėtų sustiprinti jo pasiryžimą laikytis įstatymų, todėl yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakytas proceso dalyvių pozicijas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas BK 40 straipsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo sąlygas bei tikslus, padarė teisingas išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko pagrįstai atleido Ž. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiojo atstovė apeliaciniu skundu prašė priteisti nukentėjusiajam S. J. iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. K. advokato pagalbai apmokėti patirtas išlaidas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nukentėjusiojo atstovė 2026 m. rugsėjo 15 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė dokumentų kopijas, patvirtinančias, kad nukentėjusysis advokatei Galinai Kardanovskajai už atstovavimą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 700 Eur.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-7-25-495/2020, 2K-143-788/2022, 2K-58-628/2025 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo, kas reiškia, jog aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

Iš 2026 m. gegužės 20 d. atstovavimo sutarties, pateiktos kartu su apeliaciniu skundu, matyti, nukentėjusiojo proceso išlaidas sudaro apeliacinio skundo parengimas ir pateikimas teismui. Nukentėjusiojo atstovė advokatė Galina Kardanovskaja 2026 m. rugsėjo 15 d. teisiamojo posėdžio metu pateikė grynųjų pinigų priėmimo kvitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, jog S. J. 2026 m. liepos 15 d. advokatei sumokėjo 700 Eur. Taigi, aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis dėl teiktos teisinės pagalbos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patyrė išlaidų, kurias sudaro 700 Eur dydžio suma. Nagrinėjamu atveju dalis apeliacinio skundo argumentų tenkinama, t. y. pirmosios instancijos teismo nustatytas dviejų metų žalos atlyginimo terminas yra sutrumpinamas, likusi apeliacinio skundo dalis atmetama. Pažymėtina, kad viena iš nukentėjusiojo asmens dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per vieną posėdį, kuriame dalyvavo nukentėjusiojo atstovė Galina Kardanovskaja, posėdis truko 14 min. Apeliacinį skundą sudaro 4 puslapiai, iš kurių viename nurodyti proceso dalyviai, jų duomenys bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė, o kitame puslapyje, t. y. paskutiniame, pateikiami prašymai. Taigi, apeliacinio skundo turinys rodo, kad jis nėra sudėtingas ir nereikalavo didelių laiko sąnaudų. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo atstovei byloje nagrinėjamos aplinkybės buvo žinomos, kadangi ji nukentėjusįjį S. J. atstovavo ir pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes bei atsižvelgdama į tenkinamą apeliacinio skundo reikalavimų dalį, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokatei apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta iš dalies, iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės Ž. K. priteisiant 200 Eur nukentėjusiojo S. J. turėtų proceso išlaidų advokatės paslaugoms apmokėti. Be kita ko, duomenų, kad Ž. K. finansinė padėtis būtų sunki, dėl ko pastarasis negalėtų atlyginti išlaidų ir būtų pagrindas svarstyti sumažinti priteistinų išlaidų dydį ar jį laikyti reikšmingai per dideliu, nėra.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajam S. J. nustatyto priteistos žalos atlyginimo termino keistina (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 punktas,

nusprendžia:

nukentėjusiojo S. J. atstovės Galinos Kardanovskajos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam S. J. iš Ž. K. priteistos 2 562,68 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 68 ct) turtinės ir 3 500 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojant Ž. K. atlyginti žalą per 1 (vienerius) metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteisti iš Ž. K. 200 Eur (du šimtus eurų) nukentėjusiojo S. J. naudai išlaidas advokatės paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.