Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuteistajam A. Č. (A. Č.) (nuotoliniu būdu, „Zoom“ programa), jo gynėjui advokatui Sergejui Pelšui (Sergej Pelš),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį ir jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. Č. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam skirta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartimi paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. Č. skirta galutinė subendrinta dvejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2025 m. lapkričio 24 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

A. Č. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė turtą, įsibrovęs į patalpą: jis, 2025 m. lapkričio 24 d., apie 0.55 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išlaužęs prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), esančią pašto dėžutę ir iš jos paėmęs raktą, juo atrakino UAB „M“ priklausančios kavinės „C“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), duris, tokiu būdu neteisėtai įsibrovė į paminėtas patalpas, kur atrakinęs kasos aparate paliktu raktu kasos aparatą, iš jo pagrobė UAB „M“ priklausantį turtą – 70,25 Eur, tokiais savo veiksmais padarydamas UAB „M“ 70,25 Eur turtinę žalą, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis, 2025 m. lapkričio 24 d., apie 3.00 val., vėl turimu raktu atrakino UAB „M“ priklausančios kavinės „C“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), duris, tokiu būdu neteisėtai įsibrovė į paminėtas patalpas, kur iš jų pasikėsino pagrobti UAB „M“ priklausantį turtą – seifą, kuriame buvo 2 665 Eur, ir alkoholinius gėrimus: „Prosecco C. O.“ 0,75 l talpos, 6 vnt., bendros 52,12 Eur vertės; „C. R. M“ 40 procentų 0,5 l talpos, 2 vnt., bendros 21 Eur vertės, „M-K. K.“ 0,75 l talpos, 3 vnt., bendros 27,35 Eur vertės; „K K. F. Wine“ 0,75 l talpos, 2 vnt., bendros 21,29 Eur vertės, bei mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, modelis (IMEI1: (duomenys neskelbtini), IMEI2: (duomenys neskelbtini)), 144,88 Eur vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi išėjęs iš kavinės pro duris buvo sulaikytas UAB „Eurocash“ apsaugos darbuotojo A. Š..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo, subendrintos bausmės, atliktos bausmės neįskaitymo bei daiktų likimo; priimti naują, objektyvų, teisingą ir adekvatų sprendimą, kad bausmė neviršytų vienerių metų.

Pažymi, kad liudytojai A. Š., K. M., G. B. nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei bylą nagrinėjant teisme. Teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duoti parodymai negali būti vertinami kaip apelianto kaltę patvirtinantys įrodymai.

Savo duotus parodymus, kuriais prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, apeliantas vertina kaip gynybinę poziciją, kurios jam nurodė laikytis paskirtas gynėjas. Pateikia 2025 m. lapkričio 24 d., 0.55 val., įvykių paaiškinimą. Teigia, kad jo, nuteistojo, buvo paprašyta inscenizuoti įsibrovimą į UAB „M“ priklausančią kavinę „C“ ir viso to nesusipratimo su policijos pareigūnais net neturėjo būti. Tvirtina, jog jei ikiteisminis tyrimas būtų atliktas tinkamai, tai pareigūnai būtų išsiaiškinę jo maršrutą, pas ką jis atsisėdo į automobilį.

Atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte nėra duomenų apie nukentėjusįjį ir civilinį ieškinį. Remiasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 167 straipsniu, kuriame numatyti atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal nukentėjusiojo skundą arba teisėto atstovo pareiškimą. Pažymi 2025 m. gruodžio 5 d. patvirtinimą, kad UAB „M“ direktorius neturi pretenzijų. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, 2026 m. sausio 22 d. nutartimi nenustatęs kliūčių nagrinėti bylą, netinkamai taikė įstatymo nuostatas.

Teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai jam nuosavybes teise priklausantį mobilaus ryšio telefoną bei SIM kortelę pripažino mažareikšmiais daiktais ir nutarė juos sunaikinti.

Nurodo, kad nuo 2024 m. lapkričio 11 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. buvo registruotas ir lankėsi Užimtumo tarnyboje, o paskutinį kartą neatsižymėjo dėl pateisinamų priežasčių, nes turėjo dalyvauti ligų ir priklausomybių centre. Teismas, tiek skirdamas kardomąją priemonę, tiek skundžiamame nuosprendyje neteisingai konstatavo, jog jis, nuteistasis, Užimtumo tarnyboje nesiregistravo ir nedirbo.

Pasak apelianto, baudžiamoji byla buvo nagrinėjama ir nuosprendis priimtas neatsižvelgiant į padarytą veiką ir tyčia demonizuojant jo, A. Č., asmenybę.

Pažymi, kad 2024 m. lapkričio 8 d. jis buvo paleistas lygtinai, taikant intensyvią priežiūrą, lygtinis paleidimas pasibaigė 2026 m. sausio 20 d. ir Probacijos tarnyba nesikreipė į teismą dėl jo grąžinimo į laisvės atėmimo vietų įstaigą. Akcentuoja, kad lygtinio paleidimo taikymui jo socialiniai ryšiai buvo vertinami kaip tinkami, tuo tarpu per kiekvieną posėdį dėl kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo faktai buvo iškraipyti, o jis – šmeižiamas ir žeminamas. Nurodo, jog prokurorė kreipėsi į jį „tu“, jo liga nepagrįstai įvardinta kaip narkomanija, nors jis vartojo tik vaistus ir visą laikotarpį nebuvo vartojęs uždraustų medžiagų.

Remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-44407-25, kuria asmeniui nebuvo pratęsta kardomoji priemonė, teigia, kad pasigenda vienodos teisminės praktikos. Teigia, kad nors jis buvo anksčiau teistas 18 kartų ir nebūdavo nei nuoširdžių prisipažinimų bei lengvinančių aplinkybių, už nusikalstamas veikas jam buvo skiriamos švelnesnės bausmės. Pažymi ir tai, kad, nuteistojo manymu, prokurorė suklydo, nurodydama prašomos skirti vienu trečdaliu sumažintos bausmės dydį.

Tvirtina, kad paskirta bausmė per didelė, nepalieka jam galimybės dirbti, kadangi jis siunčiamas ten, kur darbo nėra.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją, subendrindamas skirtą bausmę su jau atlikta 2026 m. sausio 20 d. bausme, kadangi Probacijos tarnyba į teismą dėl lygtinio paleidimo nesikreipė.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis atsisakė apeliacinio skundo dalies dėl versijos, jog įsibrovimas į UAB „M“ priklausančią kavinę „C“ buvo inscenizuotas, kitą apeliacinio skundo dalį prašė tenkinti. Gynėjas palaikė apelianto poziciją dėl apeliacinio skundo, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspęstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

Apeliantas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir priimti naują, objektyvų, teisingą ir adekvatų sprendimą – kad bausmė neviršytų vienerių metų. Nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nuosprendį priėmė neatsižvelgdamas, jog kaltinamajame akte nėra duomenų apie nukentėjusįjį ir civilinį ieškinį, liudytojai nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei bylą nagrinėjant teisme. Tvirtina, jog paskirta bausmė per griežta, neatitinka veikos pavojingumo ir jo asmenybės, be to, pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją, subendrindamas skirtą bausmę su jau atlikta pagal ankstesnį nuosprendį skirta bausme. Taip pat apeliaciniame skunde apeliantas dėsto priekaištus prokurorei, nurodo ir tai, jog teismas nepagrįstai nuteistajam nuosavybes teise priklausantį mobilaus ryšio telefoną bei SIM kortelę pripažino mažareikšmiais daiktais ir nutarė juos sunaikinti. Skundo dalies dėl versijos, jog įsibrovimas į UAB „M“ priklausančią kavinę „C“ buvo inscenizuotas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis atsisakė. Teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nurodomų teismo procesinių pažeidimų

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, remdamasis BPK 167 straipsniu, nuteistasis dėsto, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė skundžiamą nuosprendį nepaisydamas to, jog kaltinamajame akte nėra duomenų apie nukentėjusįjį ir civilinį ieškinį, o UAB „M“ direktorius 2025 m. gruodžio 5 d. patvirtino, jog neturi pretenzijų. Teisėjų kolegija pripažinti, kad toks skundo argumentas paneigia skundžiamo nuosprendžio teisingumą, pagrindo nenustato.

Pagal BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 145, 148, 148¹ straipsniuose, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje, 152, 154, 165, 168 straipsniuose, 178 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 179 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 182 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 183 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 184 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188 straipsnyje, 294 straipsnio 1 dalyje, 313 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, požymius (t. 1, b. l. 1) – dėl veikos, nenumatytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Papildomas vagystės epizodas baudžiamojoje byloje buvo kvalifikuotas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (t. 1, b. l. 21) – dėl veikos, taip pat nenumatytos BPK 167 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinio skundo teiginys, jog šiuo atveju buvo būtinas nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, nepagrįstas. Atsakant į šį skundo argumentą pažymėtina ir tai, jog UAB „M“ direktoriaus D (D) V. 2025 gruodžio 5 d. pranešimas, jog dėl 70,25 Eur pretenzijų neturi, todėl ikiteisminio tyrimo byloje civilinio ieškinio nereikš (t. 1, b. l. 160), savaime pagrindo ikiteisminio tyrimo nutraukimui nesudaro. BPK 109 straipsnis reglamentuoja, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi įstatymas numato asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisę reikšti civilinį ieškinį (o ne pareigą), atsisakymas pasinaudoti šia teise kliūčių baudžiamajam procesui nesudaro. Tokiu būdu apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, 2026 m. sausio 22 d. nutartimi nenustatęs kliūčių nagrinėti bylą ir perdavęs bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 146–147), netinkamai taikė įstatymo nuostatas, nepasitvirtino.

Nesutiktina ir su skundo teiginiais, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duoti parodymai negalėjo būti vertinami kaip apelianto kaltę patvirtinantys įrodymai, kadangi liudytojai A. Š., K. M., G. B. nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei bylą nagrinėjant teisme. Tokia pozicija baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų neatitinka.

Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. BPK 291 straipsnyje numatyta, jog sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju teisiamojo posėdžio pirmininkas BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka paskelbia kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų ir specialistų apklausų protokolus, surašytus ikiteisminio tyrimo ar anksčiau teisiamojo posėdžio metu, ir byloje esančius dokumentus, supažindina su kitais įrodymais.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, A. Č. po kaltinamojo akto paskelbimo nurodė, kad suprato, kuo yra kaltinamas, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Apklausus A. Č., pirmosios instancijos teismas nustatė sąlygas bylos nagrinėjimą baigti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko tiek apeliantas, tiek prokurorė bei gynėjas. Iš teisiamojo posėdžio 2026 m. vasario 19 d. protokolo (t. 3, b. l. 16) matyti, jog teisėja paskelbė išvardydama ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Prašymų šių dokumentų ar jų dalies perskaityti, taip pat prašymų papildyti įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme dalyviai (taip pat ir apeliantas) nepareiškė. Iš išdėstyto spręstina, jog, priešingai nei teigia apeliantas, nustatęs sąlygas taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo teisme apklausti liudytojų, o, nepažeisdamas įstatymo nuostatų, jų apklausų protokolus BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka paskelbė. Nuteistasis apeliacinio skundo dalies apie vagystės inscenizavimą atsisakė, todėl dėl apelianto kaltės pripažinimo bei pirmosios instancijos teismo sprendimo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą teisingumo teisėjų kolegijai abejonių nekyla.

Dėl paskirtos bausmės, bausmių bendrinimo

Apeliantas tvirtina, kad jam paskirta bausmė per griežta, neatitinka veikos pavojingumo ir jo asmenybės. Teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai konstatavo, jog jis, nuteistasis, Užimtumo tarnyboje nesiregistravo ir nedirbo. Pasak nuteistojo, nors jis buvo anksčiau teistas 18 kartų ir nebūdavo nei nuoširdžių prisipažinimų, nei lengvinančių aplinkybių, už nusikalstamas veikas jam buvo skiriamos švelnesnės bausmės. Akcentuoja, jog paskirta bausmė nepalieka jam galimybės dirbti, kadangi jis siunčiamas ten, kur darbo nėra. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas viršijo savo kompetenciją, subendrindamas skirtą bausmę su jau atlikta pagal ankstesnį nuosprendį skirta bausme. Teisėjų kolegija patikrina bausmės individualizavimo ir bausmių bendrinimo teisingumą.

Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 2 dalis).

BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmės. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nuosprendžiu A. Č. už minėtą veiką skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir jam skirta vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartimi paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. Č. skirta galutinė subendrinta dvejų metų keturių mėnesius laisvės atėmimo bausmė.

Skundžiamu nuosprendžiu A. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, priskiriamą prie apysunkių nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl veikos pavojingumo, konstatavo, jog nusikaltimu padaryta turtinė žala labai maža, atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „M“ civilinio ieškinio nepareiškė. Nagrinėjama veika tyčinė, nusikaltimas įvykdytas siekiant neteisėto praturtėjimo. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pripažino apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įvertino ir apelianto asmenybę – anksčiau teistas 18 kartų, atliko ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, baustas administracine tvarka už smulkią vagystę. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu, teismas vertino, kad A. Č. jokių reikiamų išvadų atlikdamas griežtas laisvės atėmimo bausmes nepadarė, ir sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai jam gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jos terminą nustatė mažesnio nei sankcijoje nustatyto vidurkio dydžio – trejų metų, vadovaudamasis BK 61¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Su tokiu argumentavimu teisėjų kolegija sutinka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, pagrįstai parinko nuteistajam griežčiausią iš sankcijoje numatytų bausmių rūšį – laisvės atėmimą, ir tinkamai nustatė jos dydį. Vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu bausmę sumažinęs vienu trečdaliu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepadarė.

Nuteistasis tvirtina, kad bausmė jam turėtų būti švelninama, kadangi ankstesniais nuosprendžiais jam buvo skiriamos švelnesnės bausmės, be to, pirmosios instancijos teismas suklydo, pažymėjęs, kad jis Užimtumo tarnyboje nesiregistravo ir nedirbo. Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi baudžiamosios bylos aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio argumentus, keisti nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ar švelninti jos dydžio pagrindo nenustato.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, dauguma iš nuteistojo teistumų – už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams (t. 2, b. l. 5–28). Nuteistajam buvo skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės, taikytas lygtinis paleidimas, tačiau jis pakartotinai nusikalsdavo. Nuteistasis ne kartą baustas ir administracine tvarka, iš jų – ir dėl smulkiosios vagystės (t. 2, b. l. 30–39). Duomenų apie šio asmens draudėjus nėra (t. 2, b. l. 41). Šių aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad nagrinėjama nusikalstama veika nėra atsitiktinė, o priešingai, toks pasikartojantis elgesys nuteistajam būdingas dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo išrašo apie fizinį asmenį duomenimis, nuteistajam, priešingai nei teigiama skunde, buvo skirtos ir ilgesnės trukmės, pavyzdžiui, trejų metų šešių mėnesių, trejų metų devynių mėnesių, bausmės, tačiau tokios bausmės reikiamo poveikio nepadarė ir nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų nesustabdė. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ne „demonizavo“ nuteistojo asmenybę, o tinkamai, laikydamasis baudžiamojo įstatymo nuostatų, įvertino jo sistemingą nusikalstamą elgesį. Nuteistojo pasvarstymai, jog, kaip teigia, atliekant laisvės atėmimo bausmę jam nebus suteikta galimybė dirbti, nepaneigia teismo išvados dėl jam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio. Spręstina, kad nuteistojo pageidavimas dėl jam skirtinos ne ilgesnės nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmės nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

Teisėjų kolegija nenustato pagrindo pritarti ir apeliacinio skundo teiginiams dėl, neva, teismo neteisingai nustatytų aplinkybių. Kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos probacijos tarnybos Rytų Lietuvos skyriaus 2025 m. gruodžio 10 d. rašto, į baudžiamąją bylą pateikta informacija apie probuojamojo pareigų vykdymą iš dalies. Be kita ko, nurodyta, jog 2025 m. vasario 27 d. patikrinimo metu A. Č. buvo užfiksuotas 0,84 promilės neblaivumas, jis 2025 m. spalio 28 d. baustas administracine tvarka, Sodros ir Užimtumo tarnybos registrų 2025 gruodžio 10 d. duomenimis, A. Č. niekur nedirba ir Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja (t. 2, b. l. 47). Nustačius tokias aplinkybes, konstatuotina, jog, skundžiamame nuosprendyje pažymėjęs, kad apeliantas lygtinio paleidimo metu probuojamojo pareigas vykdė tik iš dalies, buvo baustas administracine tvarka, atvyko į Probacijos tarnybą neblaivus, niekur nedirbo ir nesiregistravo Užimtumo tarnyboje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi oficialiais duomenimis. Nors apeliantas teigia, kad nuo 2024 m. lapkričio 11 d. iki 2025 m. rugsėjo 30 d. buvo registruotas ir lankėsi Užimtumo tarnyboje, o paskutinį kartą neatsižymėjo dėl pateisinamų priežasčių, nes turėjo dalyvauti ligų ir priklausomybių centre, tai Sodros ir Užimtumo tarnybos registrų 2025 gruodžio 10 d. duomenų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teisingumo nepaneigia.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta galutine subendrinta bausme, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas, probacijos tarnybai nesikreipus dėl lygtinio paleidimo panaikinimo, negalėjo bendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės su, kaip teigia, jau atlikta 2026 m. sausio 20 d. bausme. Tokiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria.

Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo išrašo apie fizinį asmenį duomenimis, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. Č. buvo teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžiu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 7 d. nutartimi, kuria subendrintos bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 21 d. nuosprendžiu, pridėta dalis bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, paskirta galutinė subendrinta penkerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė. A. Č. iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo paleistas lygtinai 2024 m. lapkričio 8 d., neatlikęs vienų metų trijų mėnesių septynių dienų bausmės. Skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už veiką, padarytą 2025 m. lapkričio 24 d.

BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinęs su neatlikta dalimi bausmės, paskirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį – vienerius metus, ir skyręs galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus keturis mėnesius laisvės atėmimo, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už veiką, padarytą lygtinio paleidimo metu, neatlikęs paskirtos bausmės, todėl pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, bausmes subendrino, o skirdamas galutinę subendrintą bausmę, taikė nuteistajam palankesnį dalinį bausmių sudėjimo būdą. Paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra per griežta, jos keisti apeliaciniame skunde dėstomais argumentais teisėjų kolegija pagrindo nenustato.

Dėl nurodomų prokurorės pažeidimų

Nuteistasis apeliaciniame skunde dėsto ir tai, kad prokurorė su juo bendravo nepagarbiai, jo manymu, prokurorė suklydo, nurodydama prašomos skirti vienu trečdaliu sumažintos bausmės dydį. Atkreipdama dėmesį į tai, kad bylos medžiagoje duomenų, patvirtinančių teiginius apie prokurorės nepagarbų elgesį neužfiksuota, be to, nušalinimo prokurorei nuteistasis nereiškė, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamą nuosprendį priėmė pirmosios instancijos teismas, vykdydamas jam pavestą teisingumo vykdymo funkciją. Nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija dėl prokurorės veiksmų atitikimo etikos standartams nesprendžia, todėl plačiau argumentų nedėsto. Pažymėtina, jog prokurorės pasiūlyta bausmė bylą nagrinėjančiam teismui nėra privaloma, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl, kaip teigia, prokurorės neteisingai nurodyto skirtinos bausmės dydžio įtakos skundžiamo nuosprendžio teisingumui neturi.

Dėl daiktų

Apeliantas tvirtina, jog apylinkės teismas nepagrįstai jam nuosavybes teise priklausantį mobilaus ryšio telefoną bei SIM kortelę pripažino mažareikšmiais daiktais ir nutarė juos sunaikinti. Teisėjų kolegija patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė nurodomų daiktų klausimą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvykio vietos apžiūros 2025 m. lapkričio 24 d. metu prie kavinės, adresu (duomenys neskelbtini), medžiaginiame maiše rasti, be kita ko, du mobilaus ryšio telefonai (t. 1, b. l. 24). Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti 2025 m. gruodžio 4 d. protokolo duomenimis, G. B. atpažino mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ kaip telefoną, priklausantį jos darbovietei (t. 1, b. l. 178). Įvykio vietoje rastas mobilaus ryšio telefonas „Honor“, modelis su mėlynos spalvos SIM kortele su logotipu „Pildyk“, kurios numerio neįmanoma įskaityti dėl nusidėvėjimo, perduotas saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių (t. 2, b. l. 103, 106). Skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta mobilaus ryšio telefoną „Samsung“ grąžinti G. B., mobilaus ryšio telefoną „Honor“ – sunaikinti, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo. BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad kiti daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Kaip matyti, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas platesnių motyvų dėl mobilaus ryšio telefono vertės neišdėstė, tuo tarpu nuteistasis nesutinka, jog turtas yra mažareikšmis. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti, kad mobilaus ryšio telefonas nuteistajam yra vertingas. Duomenų, kad mobilaus ryšio telefonas „Honor“ būtų apeliantui svetimas turtas, baudžiamojoje byloje nėra. Kliūčių jį sugrąžinti teisėjų kolegija nenustato. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju daiktų klausimas išspręstas neteisingai, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis keistina ir, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, mobilaus ryšio telefonas „Honor“ grąžintinas nuteistajam.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė Vilniaus apygardos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų. Pažymos duomenimis, valstybės naudai iš A. Č. priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 168,75 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, be to, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą. A. Č. skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, vertina, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šioje situacijoje pažeistų teisingumo principą, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo dėl būtino gynėjo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 322 straipsnio 1 dalis) nepriteisia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nuosprendį pakeisti:

Mobilaus ryšio telefoną „Honor“ su SIM kortele, perduotą saugoti į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Turto valdymo valdybos Paimtų daiktų valdymo ir sandėlių skyrių (t. 2, b. l. 103, 106), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, grąžinti A. Č..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Antrinės teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje išlaidų iš A. Č. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.