Vilniaus apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. birželio 23 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės, išnagrinėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Finpro LT 1“ ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, TAR7 apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo likviduojamos dėl bankroto UAB „LEX WOOD LT“ patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, TAR7 , BĮ Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „APSAUGOS KOMANDA“, TAR10 , UAB „SME Capital 3“, UAB Finpro LT, UAB „Finpro rent“, UAB „Finpro LT 1“, antstolis KAN1 . Teismas n u s t a t ė:

Aprašomoji dalis

Bylos esmė

II. Teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Trečiojo asmens UAB „Finpro LT 1” apeliacinio skundo argumentai

Trečiojo asmens TAR7 apeliacinio skundo argumentai

Atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Profesinė bankroto administratoriaus atsakomybė nebuvo šios bylos dalykas, todėl kolegija atsisako priimti naują įrodymą – sprendimą dėl administratoriaus atsakomybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas tinkamai pagrindė savo sprendimą, pasisakė dėl kiekvieno reikalavimo, tame tarpe ir sprendimo atmesti ieškinio dalį dėl 2024-02-09 Pažymos dėl kainos sumokėjimo pripažinimo negaliojančia. Nurodė motyvus kodėl vienus reikalavimus tenkino, kitus atmeta, savo Sprendimą grindė tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas turi pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje suformuluoti reikalavimai ir argumentai apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti bei pasisakyti dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 259, 263 straipsniai). Teismas, motyvuodamas savo išvadas, neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl visų reikalavimų, nurodė motyvus kodėl vienus reikalavimus tenkina, kitus atmeta, savo sprendimą grindė tiek faktinių, tiek teisinių pagrindu. Tai, kad tam tikri teismo argumentai sutampa su šalių pateiktais argumentais, nereiškia to, kad sprendimas nėra motyvuotas.

Apeliaciniame skundo 13 p. nurodoma lingvistinė klaida (nurodoma, kad ieškinys tenkinamas visiškai, nors patenkintas iš dalies) nekeičia sprendimo esmės ir yra teisiškai nereikšminga aplinkybė.

Apeliantė netinkamai supranta sprendimo struktūrą, kadangi jos nurodomi 18.1.-18.91 p. yra teismo nustatytos aplinkybės, tai nurodoma sprendime. Teismo motyvai dėl aplinkybių teisinio vertinimo yra atskleidžiami nuo 20 punkto.

Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė atsakovo ATS1 kreditorės UAB „Finpro LT 1“ prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-868-759/2025 pagal ieškovės Likviduojamos dėl bankroto UAB „LEX WOOD LT“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismas nusprendė atnaujinti procesą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų civilinėje byloje Nr. e2-868-759/2025 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu (jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų).

Atnaujinus procesą Ieškovas tikslino ieškinio dalyką vietoje Sutarties pripažinimo negaliojančia prašė nutraukti Sutartį ir teikė papildomą reikalavimą - 2024 m. vasario 9 d. pažymą dėl atsiskaitymo už parduotą turtą pripažinti negaliojančia.

Teismas priimdamas sprendimą, neturėjo pirminio ieškinio reikalavimo - Sutartį pripažinti negaliojančia, kadangi ieškovė laikydamasi civilinio proceso taisyklių (CPK 141 str.) pakeitė ieškinio reikalavimą ir galutiniu ieškiniu prašė nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo.

Dėl 2024-02-08 pirkimo-pardavimo Sutarties nutraukimo

Apeliantės argumentas, kad jeigu šalių Sutartyje nebuvo pažodžiui numatyta jos nutraukimo galimybė dėl neatsiskaitymo, ieškovė turėjo kreiptis dėl skolos priteisimo, nepagrįstas. Tokie apeliantės argumentai ne tik prieštarauja teisės pagrindams, principams, bet ir Civilinio kodekso normoms, kuriose aiškiai numatyta, kad „Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas“ (CK 6.217 str.).

Šalių sudaryta sutartis yra atlygintinė, būtent kainos sumokėjimas yra esminė sąlyga. Taigi, nustačius, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškove pagal Sutartį, tokia aplinkybė pagrįstai laikytina kaip esminis Sutarties pažeidimas, kadangi ieškovė negavo to ko tikėjos - kainos už parduotą Turtą (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.). CK 6.397 str. numato, kad “Jeigu kaina sutartyje nenurodyta, sutartis laikoma nesudaryta.“, „Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). (CK 6.305 str. 1 d.), kainos sumokėjimas privalomas (CK 6.314 str.).

Aplinkybės, kada buvo pareikštas ieškinys, tai, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovo Atsakovui išsiųstą 2024-02-29 pretenziją (apeliantė nereikalavo pateikti jos išsiuntimo įrodymų) ir kitos skundė nurodomos aplinkybės tiesiogiai nesusiję su atsakovo piniginės prievolės pagal Sutartį vykdymu, neturi jokios esminės reikšmės sprendžiant dėl Sutarties pažeidimo fakto ar Sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo.

Apeliantės argumentai, kad ieškovė su Atsakovu sudarė „piktavališką“ susitarimą tam, kad kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo į Turtą, nelogiškas, kadangi ieškovei nėra jokio tikslo perleisti Turtą neatlygintinai. Ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, todėl bet koks jos turto perleidimas yra papildomai reglamentuotas ir prižiūrimas bankroto bylą nagrinėjančio teismo bei kreditorių, todėl neatlygintinis ir pažeidžiantis Sutartį sandoris neįmanomas.

Mokestinė ieškovės prievolė hipotekos kreditoriui VSDFV buvo atskira prievolė, kurios dalyviu Atsakovas nebuvo. Tai reiškia, kad ieškovei atsiskaitant su Turto hipotekos kreditoriumi buvo įvykdyta atskira ir kitais pagrindais atsiradusi Ieškovės prievolė. Tuo tarpu Atsakovui neturėjo reikšmės kokiais pagrindais buvo panaikinta hipoteka: atsiskaitant su kreditoriumi, susitariant dėl hipotekos panaikinimo neatsiskaičius ir panašiai.

Ieškovės pareiga pagal Sutartį buvo užtikrinti savo prievolės įvykdymą - perduoti Turto nuosavybę, tačiau to negalima padaryti esant galiojančiai hipotekai. Dėl šios priežasties Ieškovė siekdama nepažeisti Sutarties ėmėsi veiksmų, kad nebūtų kliūčių ją vykdyti ir atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi, tačiau šio fakto negalima vertinti kaip atsiskaitymo už Atsakovą.

Nėra aišku kaip pati sandorio šalis gali savo naudai įvykdyti prievolę už kitą sandorio šalį, t. y. pagal apeliantės argumentaciją Ieškovė atsiskaitė su savimi už Atsakovui parduotą Ieškovės Turtą, kas nelogiška ir reikštų prievolės pabaigą (CK 6.126 str. 1 d.).

Nereikšminga aplinkybė, kaip Ieškovė gavo lėšas atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, taip pat, kad Atsakovas kitiems asmenims nurodė, jog reikalavimas hipotekos kreditoriui yra padengtas bankroto procese, kadangi nei viena iš šių aplinkybių nepatvirtina to, kad Atsakovas turėjo asmeninę prievolę priverstinės hipotekos kreditoriui ir ją už jį įvykdė Ieškovė.

Ieškinio faktinio pagrindą sudaranti aplinkybė buvo ta, kad Atsakovas neįvykdė esminės sąlygos atsiskaityti už Turtą sumokant 70 000 Eur kainą, nustačius šią aplinkybę ir nenustačius, kad būtent pagal Sutartį buvo atsiskaityta, ieškinio faktinis pagrindas buvo įrodytas.

Pagal Sutartį nebuvo atliktas nei vienas mokėjimas, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad sutartimi nustatytu terminu atsakovas (pirkėjas) nesumokėjo ieškovei (pardavėjai) sutartos piniginės sumos. Ši teismo nustatyta aplinkybė suponuoja išvadą, kad iš tiesų pardavėja negavo to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl jos asmeniniai interesai dėl tokio sutarties pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti. Teismas konstatuoja, kad tokiu atveju, kai pirkėjas sutartyje nustatytu terminu pardavėjui nesumoka kainos, yra pagrindas pripažinti, jog pirkėjas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, ir tokios sąlygos nesilaikymas turi esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai.

Dėl restitucijos

Teismas nutraukęs Sutartį taikė vienašalę restituciją ir Turtą priteisė Ieškovės nuosavybėn. Apeliantė nesutinka su tokiu restitucijos būdu, jo netinkamumą grindžia netaikytina teismų praktiką dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (skundo 47 p.), nors ginčas buvo dėl sutarties nutraukimo.

CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. CPK 6.145 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

Taigi, įstatymas prioritetą taiko restitucijai natūra, o tik išimtinais atvejais teismai gali pakeisti restitucijos būdą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad restitucija natūra yra objektyviai įmanoma, kadangi Turtas nėra sunaikintas.

Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių motyvų kodėl teismas turėjo taikyti išimtį ir pakeisti restitucijos būdą, juolab, kad šiuo atveju prioritetas taikytinas nukentėjusios Ieškovės atžvilgiu, o ne trečiųjų asmenų, kurie nėra nutrauktos Sutarties šalys, atžvilgiu.

Aplinkybė, kad apeliantė kaip Atsakovo kreditorė neturės galimybės nukreipti išieškojimo į Turtą negali būti išimtis pakeisti restitucijos būdą, toks prioritetas nėra numatytas įstatyme, neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų, nes lemtų tai, jog sandorį pažeidusios šalies kreditorių interesai ir virš pagal sandorį nukentėjusios šalies bei jos nuosavybės teisės interesų. Ieškovė yra bankrutuojanti bendrovė, jos bankroto procese yra ginamas ne tik jos, bet ir visų jos kreditorių interesas, todėl vieno asmens interesas negali būti virš viešojo intereso.

Apeliantės teiginiai, kad neigiamas pasekmes turėtų prisiimti Ieškovės nemokumo administratorius, nepagrįsti, kadangi bylos šalimi jis nebuvo, nebuvo sprendžiama jo atsakomybė, jis nebuvo Sutarties šalis ir panašiai. Apeliantės teiginiai, kad ji neturėtų nukentėti taip pat neatitinka teisingumo principo, nes jos ir atsakovo tarpusavio santykiai niekaip nesusiję su ieškove, jos Turtu, todėl priešingai, apeliantė neturėtų pagerinti savo padėties ieškovės sąskaita (su kuria apeliantė neturėjo jokio santykių).

Apeliantės nurodomas teisinis reglamentavimas dėl turto valdymo sąžiningumo, dėl Atsakovo ieškinio pripažinimo reikšmės, tariamų nemokumo administratoriaus neteisėtų veiksmų, nereikšmingos nei dėl Sutarties nutraukimo, nei restitucijos taikymo. Tai, kad nemokumo administratorius galimai padarė profesinį pažeidimą niekaip nepaneigia restitucijos taikymo būdo ar tuo labiau atsakovo Sutarties pažeidimo.

Šiuo atveju teismas turėjo nustatyti dvi aplinkybes, kad yra pagrindas nutraukti Sutartį ir nėra pagrindo pakeisti restitucijos natūra taikymo būdo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, gali vadovautis tiek CPK 94 str. 1 d., tiek 93 str. 4 d. dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 str. 1-3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį (CPK 47 str. 2 d.). Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos iš trečiųjų asmenų (šiuo atveju apeliantų). Teismas pagrįstai nutarė iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi ji buvo atsakinga už procesą (proceso atnaujinimą), dėl jos prašymų byla buvo nagrinėjama ilgą laiką. Vertinant priežastinio ryšio aspektu, akivaizdu, kad nesant proceso atnaujinimo kreditorės UAB „Finpro LT 1” prašymu ieškovė nebūtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų. Trečiasis asmuo (atsakovo kreditorius) TAR7 taip pat palaikė kreditorės UAB „Finpro LT 1” procesinę poziciją ir prašė ieškinį atmesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir priteisė Ieškovei iš trečiųjų asmenų TAR7 ir UAB „Finpro LT 1” bylinėjimosi išlaidas. Trečiųjų asmenų apeliaciniai skundai atmetami, todėl apeliantams apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos nepriteisiamos.

Dėl bylos baigties

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinius skundus ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kiti apeliacinių skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.