- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-09
- Bylos Nr.
- e2A-1152-569/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19522-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius
- Pareiškėjas
- U. S., I. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjų U. S. ir I. K. pareiškimą dėl partnerystės pripažinimo ir įpareigojimo registruoti partnerystę kaip civilinės būklės aktą, suinteresuoti asmenys (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrius, Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Pareiškėjos U. S. ir I. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamos pripažinti jų užsienyje sudarytą santuoką partneryste, įpareigoti Lietuvos valstybę įregistruoti partnerystę tarp pareiškėjų kaip civilinės būklės aktą. Pareiškimo pagrindu nurodė, kad pareiškėjos yra ilgametės partnerės, jas sieja stabilūs, nuolatiniai ir šeimos santykiams būdingi tarpusavio ryšiai, poroje gyvena nuo (duomenys neskelbtini), bendrą ūkį tvarko ir kartu gyvena daugiau kaip (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) pareiškėjos (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka, sudarė santuoką, tokiu būdu aiškiai, laisva valia ir nedviprasmiškai išreikšdamos savo apsisprendimą kurti, plėtoti ir tęsti bendrą šeiminį gyvenimą. Pareiškėjos yra tvirtai apsisprendusios tęsti bendrą gyvenimą kaip šeima ir siekia, kad jų faktiškai susiklostę ir daugelį metų trunkantys šeimos santykiai būtų pripažinti ir ginami.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašė pareiškėjų prašymą pripažinti užsienyje sudarytą santuoką partneryste ir įregistruoti partnerystę, kaip civilinės būklės aktą, atmesti. Nurodė, kad negali būti taikomas CK 3.229 straipsnis, kuris siejamas išimtinai su asmenimis, kurie nėra sudarę santuokos. Taip pat nurodė, kad šiuo metu nėra įstatymo, nustatančio partnerystės registravimo tvarką, taip pat valstybės registro, techniškai ir funkcionaliai pritaikyto partnerystės registracijai.
Suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrius atsiliepime į pareiškimą prašė jį spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjų reikalavimas dėl užsienyje sudarytos santuokos pripažinimo partneryste turi būti tikslinamas, nes užsienio valstybėje sudarytos santuokos įtraukimas į apskaitą ir asmenų partnerystės registravimas yra dvi atskiros procedūros, kurios nėra viena su kita susijusios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
(Duomenys neskelbtini) apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškimą tenkino ir pripažino pareiškėjų U. S. ir I. K. partnerystę bei įpareigojo Lietuvos valstybę įregistruoti pareiškėjų partnerystę kaip civilinės būklės aktą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
Spręsdamas dėl pareiškėjų teisės į partnerystės pripažinimą, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. KT21-N5/2025 byloje Nr. 12/2024, kuris pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, o CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo 44 punkte išaiškino, kad tol, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (be kita ko, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.
Vertindamas galimybę įregistruoti pripažintą partnerystę, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.18 straipsnį valstybė privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus: 1) asmens gimimą; 2) asmens mirtį; 3) santuokos sudarymą; 4) santuokos nutraukimą; 5) įvaikinimą; 6) tėvystės pripažinimą, tėvystės (motinystės) nustatymą ir tėvystės (motinystės) nuginčijimą; 7) vardo ir pavardės pakeitimą; 8) asmens lyties pakeitimą; 9) partnerystę. Teismo vertinimu, valstybei neribotą laiką nenustačius partnerystės registravimo tvarkos, o Konstituciniam Teismui pripažinus galimybę teisę į partnerystę ir jos registravimą įgyvendinti teismo tvarka, specialaus teisinio reguliavimo ir techninių registravimo galimybių nebuvimas negali būti pagrindas atsisakyti registruoti teismo pripažintą partnerystę.
Teismas taip pat nurodė, kad CK 3.7 straipsnio 1 dalis nustato, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, kad abi pareiškėjos yra moterys, jos Lietuvoje pagal esamą teisinį reglamentavimą negali sudaryti santuokos. Dėl tos pačios priežasties jos neturi galimybės Lietuvoje įregistruoti ir užsienyje sudarytos jų santuokos. Tačiau santuokos sudarymas užsienyje nėra kliūtis reikšti prašymą pripažinti pareiškėjų partnerystę. Šiuo atveju pareiškėjos neprašo įtraukti į apskaitą jų santuokos, todėl nėra pagrindo remtis suinteresuotų asmenų argumentais dėl santuokos įtraukimo į apskaitą ir partnerystės registravimo skirtumais. Pareiškėjos jų santuoką nurodo kaip aplinkybę, patvirtinančią jų bendrą gyvenimą ir apsisprendimą rūpintis viena kita. Todėl pareiškime nurodytas prašymas pripažinti pareiškėjų užsienyje sudarytą santuoką partneryste nelaikytinas santuokos perkėlimu į Lietuvos teisę ar santuokos įtraukimu, pripažinimu ar registravimu Lietuvos registruose. Pareiškėjų užsienyje sudaryta santuoka vertinama kaip esminis įrodymas apie jų santykių stabilumą ir nuolatinį pobūdį. Pateiktas pareiškimas vertinamas kaip pareiškėjų siekis pripažinti, jog jos yra partnerės ir tokį faktą įregistruoti, t.y. partnerystės forma pripažinti jų ryšį.
Be to, teismas atsižvelgė į byloje pateiktus duomenis, kad pareiškėjos yra pilnametės, jas sieja ilgiau nei vienerius metus trunkantys artimi, nuolatinio pobūdžio šeimos santykiai. Pareiškėjos veda bendrą gyvenimą kaip partnerės ilgiau nei vienerius metus – dalijasi kasdienėmis buitinėmis pareigomis, kartu sprendžia finansinius ir namų ūkio klausimus, rūpinasi viena kitos gerove bei teikia viena kitai emocinę ir praktinę paramą. Pareiškėjos kartu gyvena kaip šeima, bendrai tvarkos socialinius ir ekonominius klausimus ilgiau nei vienerius metus. Tai patvirtina ir užsienyje (duomenys neskelbtini) sudaryta jų santuoka.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos (toliau – ir apeliantė), apeliaciniu skundu prašo (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (toliau - pirmosios instancijos teismas) 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl pareiškėjų prašymo pripažinti jas partnerėmis panaikinti ir bylą dėl šio pareiškėjų prašymo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; nutraukti civilinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystę; netenkinus prašymo, nutraukti civilinę bylą, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika įpareigojama įregistruoti partnerystę ir priimti naują sprendimą šioje dalyje pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjas partnerėmis, įvertino jų nurodytas bendro gyvenimo aplinkybes, tačiau nepasisakė dėl esminės aplinkybės, kad pareiškėjos (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką ir neįvertino jos reikšmės sprendžiant ar pareiškėjas galima pripažinti partnerėmis. Apeliantė dar pirmosios instancijos teisme nurodė, kad CK 3.229 straipsnis taikomas tik santuokos nesudariusiems asmenims, o partnerystės institutas negali būti taikomas kartu su santuokos teisiniu režimu. Apeliantės teigimu, Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimas skirtas užtikrinti santuokos nesudariusių, kartu gyvenančių asmenų šeimos ryšių apsaugą, todėl negali būti aiškinamas kaip pagrindas taikyti partnerystės institutą asmenims, kurių santykiai jau formalizuoti santuoka. Kadangi teismas neatsakė į šį, apeliantės vertinimu, esminį faktinį ir teisinį klausimą, sprendimas neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, o motyvavimo trūkumas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą.
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjų tarpusavio subjektinės teisės klausimą, jų pripažinimą partnerėmis, o reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystę yra atskiras ir išvestinis. Jos teigimu, ginčai dėl valstybės institucijų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje, įskaitant įpareigojimą pertvarkyti registrus ar kurti arba keisti valstybės informacines sistemas, priskirtini administracinių teismų kompetencijai. Apeliantės vertinimu, civilinio proceso tvarka teismas neturėjo spręsti dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo atlikti tokį veiksmą, todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo turėtų būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Apeliantė teigia, kad pareiškėjos pirmiausia turėjo kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą, o teismas šį klausimą galėjo nagrinėti įstaigai atsisakius registruoti civilinės būklės aktą. Jos nuomone, nesilaikius šios tvarkos pareiškimas šioje dalyje turėjo būti nepriimtas arba, jį priėmus, paliktas nenagrinėtas (CPK 514 straipsnio 1 ir 2 dalys, 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, pagal CPK 516 straipsnio 1 ir 2 dalis sprendimu veiksmus turi atlikti civilinės metrikacijos įstaiga, o sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta konkreti įstaiga ir registruojamo įrašo duomenys. Apeliantės teigimu, skundžiamame sprendime įpareigota Lietuvos Respublika, nenurodant tokios įstaigos ir CPK 516 straipsnio 2 dalyje reikalaujamų duomenų.
Apeliantė taip pat nurodo, kad CK 3.229 straipsnio nuostata dėl partnerystės registravimo įstatymų nustatyta tvarka galioja, nes Konstitucinis Teismas jos nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Jos teigimu, Konstitucinio Teismo nutarimas sudarė galimybę teismams pripažinti asmenis partneriais, tačiau nepakeitė valdžių padalijimo principo ir nepavedė teismams nustatyti registravimo tvarkos. Remdamasi Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, Teisingumo ministerija teigia, kad registrui sukurti būtinas įstatyminis pagrindas, apibrėžiantis registruojamą objektą ir kitus esminius su registru susijusius klausimus. Nesant nustatytos kompetentingos institucijos, registravimo procedūros ir techninių sprendinių, partnerystės įregistravimas, apeliantės vertinimu, negali būti vykdomas individualaus teismo sprendimo pagrindu.
Atsiliepimas
Pareiškėjos atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliantei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pareiškėjos nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminį klausimą dėl jų (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos ir CK 3.229 straipsnio taikymo. Atsiliepime nurodoma, kad CPK 270 straipsnio 4 dalis reikalauja glaustai išdėstyti nustatytas aplinkybes, įvertinti įrodymus ir pateikti teisinius argumentus, tačiau neįpareigoja teismo atskirai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio teiginį. Pareiškėjos nurodo, kad motyvavimo trūkumas vertintinas pagal tai, ar neaptartas klausimas buvo reikšmingas bylos baigčiai.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigia, kad (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos faktas nėra jų prašomo pripažinimo objektas, t.y. jos neprašo sudarytos santuokos pripažinti ar įtraukti į apskaitą Lietuvoje, tačiau tai savaime neužkerta joms kelio jų santykius pripažinti partneryste.
Pareiškėjos teigia, kad apeliantė netinkamai apibūdina jų reikalavimą, t.y. jos neprašė vertinti viešojo administravimo subjekto veiksmų teisėtumo, įpareigoti sukurti naują registrą, pertvarkyti informacinę sistemą ar nustatyti administracinę procedūrą. Jų prašymas įregistruoti partnerystę kaip civilinės būklės aktą. Atsiliepime yra remiamasi CK 2.18 straipsnio 9 punktu, kuriame partnerystė įvardyta kaip valstybės privalomai registruojamas civilinės būklės aktas ir CK 2.19 straipsniu, pagal kurį partnerystei netaikoma kitų civilinės būklės aktų bendra registravimo tvarka, dėl to registravimo klausimas spręstinas teisme CPK 514 straipsnio nustatyta tvarka.
Pareiškėjos nesutinka, kad prieš kreipdamosi į teismą privalėjo gauti civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymą. Jų teigimu, CPK 514 straipsnio 2 dalyje nustatyti du alternatyvūs atvejai, kada teismas nagrinėja civilinės būklės akto registravimo klausimą: 1) kai įstaiga atsisako registruoti 2) arba kai tokie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini. Pareiškėjos teigia, kad partnerystės registravimo procedūra praktiškai neegzistuoja, todėl jos negalėjo kreiptis dėl registravimo pagal nenustatytą procedūrą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad konkrečios įstaigos nenurodymas sprendime yra valstybės nesureguliuotos tvarkos pasekmė, o ne pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu. Pareiškėjų nuomone, skundo pateikimu siekiama vilkinti partnerystės registravimo procesą, todėl prašoma teismo įvertinti ar yra pagrindas apeliantei skirti CPK 95 straipsnyje numatytą baudą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apeliacinio skundo argumentai iš esmės susiję su (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos teisine reikšme, teismo kompetencija ir sprendimo dėl partnerystės registravimo pagrindu bei įvykdymu.
Dėl pareiškėjų pripažinimo partnerėmis
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjos yra sudariusios santuoką (duomenys neskelbtini), nors CK 3.229 straipsnis partnerystės institutą sieja su santuokos neįregistravusiais asmenimis. Šiuo pagrindu ji prašo sprendimo dalį dėl pareiškėjų pripažinimo partnerėmis panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo.
Minėtas argumentas, kad teismas apskritai nepasisakė dėl (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos, neatitinka skundžiamo sprendimo turinio. Pirmosios instancijos teismo sprendimo 8 punkte teismas nustatė, kad pareiškėjos neprašo įtraukti jų santuokos į apskaitą Lietuvoje ir paaiškino, kad jų prašymą vertina kaip siekį pripažinti partnerystę, o užsienyje sudarytą santuoką kaip jų santykių stabilumo ir nuolatinio pobūdžio įrodymą. Tokiu būdu teismas aiškiai atskyrė santuokos pripažinimą nuo partnerystės pripažinimo ir dėl šios faktinės aplinkybės pasisakė.
CK 3.7 ir 3.229 straipsniuose santuoką apibrėžia kaip įstatymų nustatyta tvarka įformintą vyro ir moters susitarimą, o partnerystės sampratoje nurodo kartu gyvenančius asmenis, neįregistravusius santuokos. Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. KT21-N5/2025 44 punkte išaiškino, kad kol nėra nustatyta partnerystės registravimo tvarka ar kitaip sureguliuota atitinkamų porų teisinė apsauga, teisė į partnerystę, įskaitant registravimą, gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą. Šis išaiškinimas pateiktas santuokos nesudariusių asmenų poroms. Jo taikymo šioje byloje reikšmė vertintina kartu su tuo, kad pareiškėjos užsienyje sudarytos santuokos nepripažinimo ar įtraukimo į Lietuvos registrus neprašo.
CK 3.229 straipsnyje įtvirtinta santuokos neįregistravusių asmenų sąlyga vertintina kartu su Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu, kuriuo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters. Pareiškėjos neprašo pripažinti ar įtraukti į apskaitą (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos, o prašo pripažinti jų partnerystę. Analogiškoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tos pačios lyties asmenų užsienyje sudaryta santuoka, kurios pripažinimo Lietuvos Respublikoje jie neprašo, savaime neužkerta kelio spręsti dėl partnerystės. Šios santuokos pripažinimo pareiškėjai negali siekti pagal CK 3.7 straipsnį, o Lietuvos teisėje prašo kitos šeimos santykių pripažinimo formos (Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1341-730/2026, 12 punktas). Todėl šioje byloje užsienyje sudaryta santuoka savaime nepaneigia pareiškėjų prašymo pripažinti partnerystę.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos daugiau kaip (duomenys neskelbtini) gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, o byloje esantys duomenys tai patvirtina (pirmosios instancijos teismo sprendimo 7 punktas). Apeliantė šių faktinių išvadų neginčija, jos nesutikimas susijęs su užsienio santuokos teisine reikšme ir CK 3.229 straipsnio taikymu. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo 8 punkte pateiktą motyvą ir analogiškoje byloje išdėstytą vertinimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas esminę aplinkybę paliko nenagrinėtą ar kad dėl motyvavimo trūkumo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nereiškia pareigos pažodžiui atsakyti į kiekvieną argumento dalį (tokia pozicija išdėstyta ir Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1341-730/2026, 19 punkte, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartyje Nr. 3K-3-107/2010).
Taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimo dalį dėl partnerystės pripažinimo ar perduoti šį klausimą nagrinėti iš naujo.
Dėl reikalavimo įpareigoti įregistruoti partnerystę
Apeliantė teigia, kad įpareigojimas Lietuvos valstybei įregistruoti partnerystę nepriskirtas bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijai, pareiškėjos pirmiausia turėjo kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą, o teismo sprendime turėjo būti nurodyta konkreti įstaiga ir įrašo duomenys. Apeliantė taip pat nurodo, kad šiuo metu nėra partnerystės registravimo tvarkos ir tinkamo registro funkcionalumo.
CPK 514 straipsnio 1 dalis nustato pareiškimo dėl civilinės būklės akto registravimo padavimo vietą, kai civilinės metrikacijos įstaiga atsisako registruoti aktą. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas tokį klausimą nagrinėja ir tada, kai civilinės metrikacijos įstaigose šie klausimai nenagrinėti. Nagrinėjamu atveju Civilinės metrikacijos skyrius pirmosios instancijos teisme nurodė, kad partnerystės registravimo tvarka nenustatyta, o santuokos įtraukimas į apskaitą ir partnerystės registravimas yra skirtingi klausimai (pirmosios instancijos teismo sprendimo 5 punktas). Todėl pareiškėjoms nebuvo nustatyta pareiga pirmiausia gauti atsisakymą spręsti klausimą, kurio įstaiga nenagrinėja. Šią CPK 514 straipsnio 2 dalies reikšmę analogiškame ginče aiškiai pripažįsta ir kiti teismai (Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1341-730/2026, 16 punktas).
Šiuo atveju vien tai, kad sprendimo adresatas yra valstybė, nesudaro pagrindo laikyti šį reikalavimą administraciniu ginču ir nesudaro pagrindo nutraukti bylos dalį pagal CPK 293 straipsnio 1 punktą.
CK 2.18 straipsnio 9 punkte partnerystė įvardyta kaip privalomai registruojamas civilinės būklės aktas, o CK 2.19 straipsnyje nustatyta, kad civilinės būklės aktai, išskyrus partnerystę, registruojami Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo 44 punkte nurodyta, kad teisė į partnerystę, įskaitant jos registravimą, gali būti įgyvendinama teisme, kol įstatymų leidėjas nustatys registravimo tvarką. Analogiškoje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė argumentą, kad specialios procedūros ir registro funkcionalumo nebuvimas savaime neleidžia teismui įpareigoti registruoti partnerystę (Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1341-730/2026 14–17 punktai).
Pagal CPK 516 straipsnio 2 dalį sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta civilinės metrikacijos įstaiga, kuri atliks įrašą ir konkretūs įrašo duomenys. Pagal to paties straipsnio 3 dalį sprendimas siunčiamas jame nurodytai įstaigai. Skundžiamame sprendime Lietuvos valstybė įpareigota įregistruoti partnerystę, tačiau konkreti civilinės metrikacijos įstaiga ir įrašo duomenys nenurodyti, tačiau šiuo metu formuojama apeliacinė praktika panašiose bylose nepanaikina bendro įpareigojimo valstybei vykdyti sprendimą (2026 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1341-730/2026; 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-829-730/2026).
Konstitucinis Teismas 2026 m. spalio 7 d. sprendime Nr. KT71-S66/2026 yra konstatavęs, kad partnerystė pagal CK 2.18 straipsnį yra civilinės būklės aktas ir kol įstatymų leidėjas nenustatė partnerystės registravimo tvarkos, teismas gali ad hoc užpildyti teisės spragą, vadovaudamasis civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančiais teisės aktais.
Apeliantės argumentai dėl administracinio teismingumo, privalomo išankstinio kreipimosi į civilinės metrikacijos įstaigą ir registravimo tvarkos nebuvimo nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą. Teismų praktikoje taip pat pripažinta, kad nesukurtas registro funkcionalumas nepaneigia pareigos įregistruoti partnerystę. Atsižvelgiant į šią praktiką, sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodytas konkretus registras ar įrašą atliekanti įstaiga savaime nesudaro pagrindo panaikinti įpareigojimą Lietuvos valstybei.
Dėl prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
Pareiškėjos prašo apeliantei skirti CPK 95 straipsnyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį piktnaudžiavimu gali būti laikomas nesąžiningas nepagrįsto apeliacinio skundo pareiškimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Vien tai, kad skundas atmetamas, savaime tokių aplinkybių nepatvirtina.
Apeliantė skunde kelia teisinius klausimus dėl CK 3.229 straipsnio taikymo užsienyje sudarius santuoką, bendrosios ir administracinės jurisdikcijos atribojimo, CPK 514 ir CPK 516 straipsnių bei registravimo tvarkos nebuvimo. Nors jos argumentai nelemia sprendimo panaikinimo, tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina nesąžiningo procesinių teisių naudojimo. Šioje byloje konkrečių duomenų, kad apeliantė skundą pateikė siekdama vilkinti procesą, nėra, todėl prašymas skirti baudą netenkinamas.
Dėl procesinės bylos baigties
Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, sprendimo motyvus ir pateiktą teismų praktiką, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti sprendimo dalių, kuriomis pareiškėjos pripažintos partnerėmis ir Lietuvos valstybė įpareigota įregistruoti jų partnerystę. Apeliacinis skundas atmestinas, o (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320, 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
(Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą.
Pareiškėjų U. S. ir I. K. prašymo dėl baudos skyrimo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.