Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-658-594/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12161-2025-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1; 2.1.7.5 (S) LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 4 d.VilniusLietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (pranešėjo), Arūno Budrio ir Gintaro Godos (kolegijos pirmininko), sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorui Anatolijui Koržovui,išteisintajam P. P., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Arūno Žukausko kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendį, P. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios I. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda. Iš P. P. priteista nukentėjusiajai I. M. 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,n u s t a t ė :I. Bylos esmė P. P. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2025 m., laikotarpiu nuo sausio iki balandžio mėn., pagal žodinį susitarimą naudodamasis I. M. žemės sklypu, neturėdamas leidimo kirsti, šiame sklype nukirto, susmulkino ir traktoriumi bei krautuvu išvežė 48 vnt. 33,326 kub. m tūrio juodalksnių, kurių vertė 1 499,67 Eur.II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmėApeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs P. P. baudžiamąją bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus ir išnagrinėjęs bylos aplinkybes, nustatė, kad byloje nėra P. P. kaltę dėl medžių vagystės patvirtinančių įrodymų, todėl visos abejonės dėl miško kirtimo ir medžių išvežimo turi būti vertinamos P. P. naudai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o nukentėjusiosios I. M. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.III. Kasacinio skundo argumentaiKasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras A. Žukauskas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendį be pakeitimų arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo:Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišdėstė argumentų dėl visų įrodymų vertinimo, iškraipė dalies įrodymų turinį, taip pat išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, nesiėmė visų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti (BPK 324 straipsnio 6 dalies pažeidimas), teismo išvados yra prieštaringos ir nenuoseklios, nėra tinkamai motyvuotos, apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimas). Šie baudžiamojo proceso pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, taip pat nulėmė, kad netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą P. P. buvo nepagrįstai išteisintas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas jokių esminių trūkumų neturi, šio teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir P. P. kaltės yra pagrįstos teisme ištirtų įrodymų visumos analize.Apeliacinės instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė išskirtinai bylos baigtimi suinteresuoto P. P. parodymais, išsamiai jų nepatikrino ir nesugretino kartu su kitais įrodymais, be jokio objektyvaus pagrindo pritarė gynybos iškeltoms abejonėms dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, patikimumo. Liudytojos R. G., davusios parodymus apie tai, kaip P. P. su traktoriumi per jos sklypą vežė medžio trinkas, suinteresuotumas bylos baigtimi, siekis apkalbėti P. P. nėra nustatytas, liudytoja parodymus davė būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Liudytojos nurodytų aplinkybių kontekste reikšminga tai, kad įvažiavimas į I. M. žemės sklypą yra tik per R. G. sodybos keliuką (tai patvirtino ir pats P. P.), į tai apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė. Šios liudytojos parodymai neprieštarauja ir liudytojo K. K. parodymams. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, liudytojai K. K. ir K. Ž. nepatvirtino P. P. parodymų, kad kaltinime nurodytu laiku I. M. žemės sklype atliko savaiminių krūmų kirtimo darbus. Kaip tvirtino K. Ž. savo parodymuose, jis su P. P. medžius pjovė ne toje vietoje ir ne tuo laiku, t. y. ne 2025 metais. K. K. parodė, kad medžiai buvo kertami prie upelio ir šlaite. Tai atitinka ir įvykio vietos apžiūros protokole nustatytas aplinkybes, kad medžiai buvo iškirsti prie upelio ir šlaite, kur nėra dirbama žemė, o kitose I. M. žemės sklypo vietose jokių krūmų kirtimo, šakų smulkinimo ar kelmų rovimo pėdsakų nebuvo nustatyta. Liudytojo K. K. nurodytas aplinkybes patvirtino ir specialistas T. G. bei liudytojas E. B.. Be to, teismas iškraipė liudytojo B. Č. nurodytas aplinkybes, šis liudytojas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, kad matė, kaip pro R. G. sodybą traktoriumi pravažiavo P. P.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nevertino specialisto T. G. duotų parodymų dėl medžio aukščio ir kamieno storio santykio, šie specialisto parodymai paneigia P. P. parodymus apie pjautus savaiminius krūmus, o ne medžius. Be to, specialistas patvirtino, kad P. P. į socialinį tinklą įkeltame skelbime apie parduodamas malkas panaudotoje nuotraukoje yra juodalksnio medžio trinkos, apie 20–30 cm skersmens, tai atitinka I. M. sklype nupjautų juodalksnių skersmenį.Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad Lietuvoje auga dvi alksnių gentys (rūšys), t. y. juodalksnis ir baltalksnis, šnekamojoje kalboje vadinami tiesiog alksniais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, neturėdamas tam jokio objektyvaus pagrindo, remdamasis vien P. P. parodymais, konstatavo, kad buvo rasta ne juodalksnio, o alksnio medžio trinka. Be to, teismas savo iniciatyva, neapklausęs specialisto T. G., sprendė apie tai, kokios rūšies mediena užfiksuota K. K. mobiliojo ryšio telefone rastose nuotraukose su medžių trinkų prikrautomis priekabomis. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, P. P. pateikta 2025 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra dėl malkų įsigijimo nepatvirtina, jog P. P. vertėsi malkų gaminimo verslu, nes teismui buvo pateikta tik viena tokia sąskaita, kuri nepaneigia P. P. kaltės. Priešingai – tokia galima veikla gali būti vertinama kaip priedanga realizuojant pagrobtą svetimą turtą.Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad P. P., ikiteisminio tyrimo metu naudodamasis gynėjos paslaugomis ir žinodamas susitaikymo instituto taikymo sąlygas, iš kurių viena yra kaltės pripažinimas, siūlė nukentėjusiajai I. M. susitaikyti, nepagrįstai teigdamas, kad tai jam liepė daryti tyrėja, nors P. P. buvo apklaustas tik 2025 m. liepos 5 d. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant su P. P. susijusius liudytojus ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje jiems atstovavo P. P. gynėjos duktė.Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nurodė netinkamą P. P. išteisinimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas P. P. išteisino, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau nuosprendyje iš esmės pripažino, kad medžių vagystė iš I. M. priklausančio sklypo vis dėlto buvo įvykdyta, t. y. nusikalstama veika buvo padaryta, bet, teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad vagystę įvykdė P. P.. Pagal kasacinio teismo praktiką, tai atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytą išteisinimo pagrindą.IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvadosKauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Žukausko kasacinis skundas tenkintinas.Dėl BK 178 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimoProkuroro kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu išteisinti P. P.. Kasatorius ginčija šio teismo išvadas ir atliktą įrodymų vertinimą, nurodo, kad teismo išvados nėra tinkamai motyvuotos, įrodymai įvertinti neišsamiai ir nevisapusiškai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Anot kasatoriaus, P. P. parodymams suteiktas prioritetas, jie tinkamai nepalyginti su kitais bylos įrodymais, neatsižvelgta į akivaizdžius prieštaravimus tarp jų, tai nulėmė, kad nepagrįstai išteisinus P. P. dėl vagystės buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teisėjų kolegija šiems kasacinio skundo argumentams pritaria. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-697/2026, 6 punktas).Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad nenukirstas (stačias) miškas neatitinka vagystės dalyko požymio – jo atskirtumo nuo gamtinės aplinkos, o savavališkas svetimo ar nuosavo miško kirtimas nelaikytinas turto pagrobimu. Tokia veika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali atitikti nusikalstamos veikos aplinkai (BK 270, 271, 273 straipsniai) arba administracinio nusižengimo požymius (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 272, 273 straipsniai). Tačiau tais atvejais, kai asmuo, svetimame miške neteisėtai iškirtęs medžius, kurių vertė rinkos kainomis viršija 3 MGL dydį, juos pasisavina, tokie veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – vagystės – požymius ir kvalifikuojami pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį. Pagrobto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte vagystės padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-697/2026, 7 punktas).Teismų nustatyta, kad P. P. pagal žodinį susitarimą naudojosi nukentėjusiosios I. M. žemės sklypu ir galėjo sklype šienauti, šalinti savaime augančius krūmus ir pavienius medžius, tačiau susitarimas neapėmė galimybės kirsti miško žemėje esančių medžių. Kaltinime nurodytu laikotarpiu nukentėjusiosios I. M. žemės sklypo miško paskirties žemėje be turto savininkės leidimo buvo neteisėtai iškirsti ir išvežti 48 vnt. juodalksnių, kurių vertė 1 499,67 Eur, taigi neabejotinai nustatyta, kad šis turtas buvo pagrobtas. Šios aplinkybės nėra ginčijamos.Tačiau nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus dėl P. P. kaltės. Teismai skirtingai nusprendė, ar byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad medžius iškirto ir medieną pagrobė P. P.. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta, kad būtent P. P. iškirto nukentėjusiosios I. M. žemės sklype augančius 48 vnt. juodalksnių ir juos (medieną) išsivežė, taip pagrobė svetimą turtą, tai padarė veikdamas tiesiogine tyčia, ir nuteisė P. P. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų P. P. kaltę iškirtus medžius nukentėjusiosios žemės sklypo miško žemėje ir juos išsivežus, todėl, vadovaudamasis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, priėmė išteisinamąjį nuosprendį.Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo kitokias išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas, gali lemti tiek naujai gautų duomenų kartu su esamais vertinimas, tiek ir jau byloje esančių įrodymų išsamaus vertinimo rezultatas, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260-628/2023, 15 punktas; 2026 m. liepos 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-594/2026, 16 punktas). Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015; 2025 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025, 12 punktas; kt.).Teisėjų kolegija, patikrinusi žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus tinkamai įvertino, teisingai faktines bylos aplinkybes nustatė ir jų teisinį vertinimą atliko pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino P. P. duotus parodymus, tinkamai nepatikrino jų patikimumo, selektyviai rėmėsi tik atskiromis liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, nesusiejo atskirais įrodymais grindžiamų aplinkybių į vieną visumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, atsietai nuo kitų bylos duomenų ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo nuostatas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (tiek P. P. ir liudytojų, kurie neva patvirtina jo pateiktą versiją, parodymus, tiek liudytojų parodymus ir rašytinę bylos medžiagą, kuri paneigia P. P. gynybinę versiją), išdėstė aiškius argumentus dėl jų vertinimo, nurodydamas, kokias aplinkybes šie įrodymai patvirtina arba paneigia. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, P. P. pateiktos gynybinės versijos apie nukentėjusiosios I. M. žemės sklype pjautus tik savaime augančius krūmus ir pavienius medžius kiti bylos duomenys nepatvirtina. Vertindamas P. P. parodymus, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino liudytojos R. G., kurios sodyba ribojasi su nukentėjusiosios I. M. žemės sklypu ir kurios sklype esančiu keliu naudojosi P. P., parodymų, kad ji kaltinime nurodytu laikotarpiu girdėjo, kaip prie upelio, kur miško žemėje buvo neteisėtai iškirsti medžiai, buvo dirbama su benzininiais pjūklais, matė, kaip P. P. savo traktoriumi su priekaba vežė į trinkas („kulbes“) supjautą medieną, taip pat pas šią liudytoją laikinai gyvenusio B. Č. parodymų, pastarasis irgi matė, kaip P. P. traktoriumi buvo vežama mediena. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai liudytoją R. G. vertino kaip suinteresuotą apkalbėti P. P.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, atmesdamas P. P. gynybinę versiją, pagrįstai rėmėsi paminėtais liudytojų parodymais. Vertindamas liudytojų K. K. ir K. Ž. parodymų, kuriais šie liudytojai patvirtino P. P. nurodytas aplinkybes apie neva nukentėjusiosios I. M. žemės sklype šalintus savaime suaugusius krūmus ir kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, patikimumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu atliktos įvykio vietos apžiūros metu, nei iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal gautą pranešimą apie neteisėtą miško kirtimą nukentėjusiosios žemės sklypą apžiūrėjus Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos specialistams nenustatyta jokių duomenų apie vykdytus savaime augančių krūmų ar pavienių augančių medžių šalinimo darbus. Priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas įvertino ir P. P. bei kartu su juo neva savaiminių krūmų šalinimo darbus atlikusių liudytojų parodymų prieštaravimus specialisto T. G. paaiškinimams apie medžio aukščio ir storio santykį, pagal šiuos paaiškinimus, į 20–30 cm skersmens trinkas negalėjo būti supjauta žemės sklype pašalintų nedidelių iki 2 metrų aukščio savaime suaugusių krūmų mediena. Kartu su šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad P. P. kirsti medžius padėjęs K. K. ikiteisminio tyrimo metu atliekant parodymų patikrinimą vietoje nurodė, kad darbus atliko prie upelio, kur pagal kaltinimą ir buvo neteisėtai iškirsti miško žemėje esantys medžiai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir kitą bylos medžiagą (į socialinį tinklą P. P. įkeltą skelbimą su nuotraukomis apie parduodamas juodalksnio malkas, K. K. mobiliajame telefone P. P. atsiųstas nuotraukas, kuriose užfiksuota, kaip traktoriumi vežamos malkos) ir pagrįstai nusprendė, kad P. P. pateikta 2025 m. kovo 21 d. PVM sąskaita faktūra apie malkų įsigijimą nepaneigia P. P. kaltės.Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai sureikšmino tai, kad liudytoja R. G. nenurodė, jog tiesiogiai matė, kad P. P. kirto medžius. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad baudžiamojo proceso taisyklės neįtvirtina reikalavimo kaltę pagrįsti tik tiesioginiais įrodymais ir kad jų nesant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas negalimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato jokių apribojimų, susijusių su įrodymų rūšimi, t. y. savo išvadas teismas gali grįsti tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, jeigu jie atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus: gauti teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka), patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir juos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-387/2026, 11 punktas). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-594/2025, 11 punktas). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas šiuos reikalavimus atitinka. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, selektyviai vertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus ir jų pagrindu padarė neteisingas išvadas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visus pirmiau nurodytus duomenis susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, taigi šio teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su išsamia bylos duomenų analize pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nukentėjusiosios I. M. žemės sklype esančioje miško žemėje medžius iškirto ir išsivežė, taip pagrobdamas svetimą turtą, būtent P. P., veikdamas tiesiogine tyčia. Šios teismo išvados yra motyvuotos ir logiškos, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principams. Pirmiau nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai pripažįstami esminiais, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog P. P. pagrobė (iškirto ir išsivežė) svetimą nukentėjusiajai I. M. priklausantį turtą – 48 vnt. juodalksnių, todėl apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis be pakeitimų.Panaikinus apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, tampa nebeaktualus prokuroro kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyto netinkamo išteisinimo pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,n u t a r i a :Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nuosprendį be pakeitimų.Teisėjai Albinas Antanaitis Arūnas Budrys Gintaras Goda