Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Almos Jurgelienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. birželio 25 d. sprendimo pagal ieškovės Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovei D. K. ir atsakovui J. R. dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, vaiko atskyrimo nuo motinos, išlaikymo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, trečiasis asmuo R. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Skundžiamame sprendime nėra pakankamų motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju nepakako mažiau vaiko ir tėvo teises ribojančių priemonių. Nebuvo analizuota galimybė tęsti intensyvesnę socialinę pagalbą, nustatyti papildomus įpareigojimus, pratęsti pagalbos šeimai planą ar taikyti kitas priemones, kurios leistų išsaugoti biologinę šeimą.

Teismas iš karto pasirinko griežčiausią įstatyme numatytą priemonę, tačiau nepaaiškino, kodėl visos kitos priemonės tapo neveiksmingos.

Viena iš būtinų neterminuoto tėvų valdžios apribojimo sąlygų yra visiškas nesirūpinimas vaiku. Bylos duomenys tokios išvados nepatvirtina. Priešingai, sprendime konstatuojama, kad atsakovas palaikė ryšį su vaiku, bendravo telefonu, buvo susitikęs, teikė pinigų vaiko poreikiams ir siekė nenutraukti bendravimo.

Byloje nėra objektyvių medicininių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantas serga priklausomybės nuo alkoholio liga. Nėra gydytojo psichiatro ar priklausomybės ligų specialisto išvados, nėra ekspertizės, nėra nustatytos diagnozės. Todėl vien pavieniai neblaivumo atvejai negali būti tapatinami su nuolatine priklausomybe ar išvada, kad asmuo objektyviai nepajėgus rūpintis vaiku.

Teismas neanalizavo, ar nustatyti neblaivumo atvejai lėmė realią žalą vaikui. Sprendime nenustatyta, kad apeliantas būtų smurtavęs prieš vaiką, sukėlęs pavojų jo gyvybei ar sveikatai, ar kad dėl konkrečių aplinkybių vaikui būtų atsiradę ilgalaikių neigiamų padarinių.

Teismas neįvertino apelianto paaiškinimų dėl alkoholio matavimo aplinkybių, sveikatos būklės bei pastangų keisti savo gyvenimo situaciją. Vien tai, kad teismas šiais paaiškinimais nepatikėjo, neatleidžia jo nuo pareigos motyvuotai paaiškinti, kodėl jie atmetami.

Teismo posėdyje apeliantas paaiškino, kad gyvenamojo namo remontas vyksta, įrengiama veranda, name yra elektra, vanduo ir dujos, o darbai užtruko dėl sveikatos problemų. Teismas nenustatė, kad šie paaiškinimai būtų melagingi. Net ir nustačius tam tikrus buities trūkumus, jie savaime neįrodo, kad biologinė šeima negali būti atkurta. Tokie trūkumai yra pašalinami, todėl teismas privalėjo įvertinti, ar jų pašalinimui nepakaktų papildomo termino ar intensyvesnės socialinės pagalbos.

Didelė sprendimo dalis grindžiama socialinių darbuotojų, globos centro ir kitų institucijų pateikta informacija. Tačiau jie negali būti vertinami kaip iš anksto teisingi ar turintys didesnę įrodomąją galią už kitus byloje esančius įrodymus. Teismas privalėjo savarankiškai įvertinti visus įrodymus, įskaitant atsakovo paaiškinimus, tačiau iš sprendimo matyti, kad socialinių tarnybų išvados faktiškai buvo perimtos nekritiškai.

Teismas nepaaiškino, kodėl netaikytina atsakovo nurodyta teismų praktika, kodėl vaiko emocinis ryšys su tėvu neturi reikšmės ir kodėl nėra galimybės tęsti biologinės šeimos atkūrimo proceso.

Byloje nėra objektyvių specialistų išvadų, kad apeliantas negali pakeisti savo elgesio ar kad ateityje negalės tinkamai rūpintis vaiku. Taip pat nėra nustatyta, kad būtų išnaudotos visos įmanomos pagalbos šeimai priemonės.

Apeliantas J. R. nepateikė jokių įtikimų įrodymų, patvirtinančių, kad iš esmės pasikeitė jo elgesys, gyvenimo būdas, kad pasikeitė gyvenamosios sąlygos namuose bei išnyko priežastys, dėl kurių buvo priimtas sprendimas neterminuotai apriboti tėvo valdžią jo nepilnamečio sūnaus J. R. atžvilgiu.

J. R. negeba įgyvendinti savo, kaip tėvo, teisių ir pareigų, piktnaudžiauja tėvo valdžia, nejaučia atsakomybės savo vaiko atžvilgiu, nededa pakankamai pastangų situacijai pakeisti ir problemoms šeimoje išspręsti, nekeičia savo elgesio ir gyvenimo būdo. Jam reikalinga išorinė pagalba ugdant tėvystės įgūdžius, išliko didelis poreikis kompleksiškai nesprendžiant alkoholio priklausomybės problemą. Vaiko tėvas neadekvačiai vertino susidariusią situaciją, nebuvo motyvuotas spręsti šeimoje iškilusių problemų. Vaiko tėvas nepripažino turintis žalingų alkoholio vartojimo įpročių, todėl manytina, kad yra pagrindas jam apriboti tėvo valdžią jo sūnaus J. R. atžvilgiu, siekiant apsaugoti vaiką nuo būsimos žalos, nelaukiant, kol ši jam bus padaryta dar didesnė.

Šeimai atvejo vadybos procesas buvo taikomas nuo 2018 m. gruodžio 17 d. Šeima tik iš dalies įgyvendino pagalbos šeimai planą, atsakovai vartojo alkoholį, nesudarė vaikui tinkamų gyvenimo sąlygų, ir situacijai iš esmės pablogėjus, vaiko situacijos vertinimo metu buvo nustatytas vaiko apsaugos poreikis. Siekiant atsakovams sudaryti galimybę pakeisti situaciją šeimoje, buvo taikyta laikinosios priežiūros priemonė. Tokiu būdu atsakovams buvo sudaryta galimybė imtis priemonių sprendžiant situaciją šeimoje, sudaryti tinkamas šeimos aplinkas sąlygas augti nepilnamečiui vaikui, spręsti žalingo alkoholio problemą, tačiau šeimoje pokyčiams neįvykus, buvo kreiptasi į teismą ir teismas leidimą paimti vaiką iš šeimos išdavė 2025 m. liepos 15 d. nutartimi. Tačiau teismui ir išdavus leidimą paimti vaiką iš šeimos situacija šeimoje nesikeitė. Ieškinys dėl neterminuoto tėvo valdžios ribojimo buvo pateiktas teismui 2026 m. vasario 5 d. Iki to laiko atsakovas ne tik, kad nesprendė įsisenėjusių problemų, tačiau ir nepalaikė nuoseklaus ryšio su vaiku.

2025 m. gruodžio 15 d. vykusio atvejo vadybos posėdyje atsakovas J. R. iš viso nedalyvavo nenurodydamas priežasties. Su šeima dirbantys specialistai pateikė informaciją, kad stebimas ribotas bendradarbiavimas, ypač iš vaiko tėvo, J. R. pusės. Jis vilkino pagalbos šeimai plano pasirašymą, plane numatytų uždavinių nevykdė. Nors J. R. į rekomenduotas psichologo konsultacijas buvo užregistruotas, tačiau nė vienoje konsultacijoje nedalyvavo. J. R. susitikimų ir telefoninių pokalbių metu su specialistais reaguoja priešiškai, yra linkęs konfliktuoti, vartoja necenzūrinius žodžius, grasina, nedalyvauja konsultacijose su socialiniu darbuotoju, nebendradarbiauja. J. R. vengia tiesioginio kontakto su specialistais, neįsitraukia į siūlomas paslaugas. Iš to spręstina, kad pats atsakovas J. R. neturi motyvacijos priimti siūlomą pagalbą, aktyviai dalyvauti atvejo vadybos procese, imtis priemonių spręsti įsisenėjusias šeimos problemas ir jau ilgą laiką sąmoningai to nedaro.

2025 m. spalio 7 d. buvo organizuotas atvejo vadybos posėdis dėl Trakų rajono paramos šeimai ir vaikui centro Globos centro kreipimosi dėl tėvų bendravimo su nepilnamečiu J. R. tvarkos pakeitimo. Posėdžio metu buvo pateikta informacija apie įvykusius tėvų susitikimus su vaiku. Vaiko laikinosios globos laikotarpiu į susitikimą su vaiku tėvas J. R. atvyko tik 1 kartą. Vėliau į 2026 m. sausio 2 d. tėvo ir sūnaus susitikimą J. R. atvyko neblaivus, nustatytas 1,02 promiles girtumas, 2026 m. balandžio 3 d. susitikimo metu – 0,38 promiles neblaivumas.

Teismas tinkamai įvertino, kad nors atsakovas ir jo atstovas nurodė, jog alkoholio vartojimas pats savaime nėra pagrindas neterminuotai apriboti tėvo valdžią, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių nepilnamečio vaiko paėmimo iš šeimos viena iš priežasčių buvo atsakovų alkoholio vartojimas. Atsakovas minėtos problemos nesprendė, pas specialistus nesikreipė, tik deklaratyviai nurodė, kad alkoholio pavartojimas jam nekenkia, jis elgiasi adekvačiai.

Nors apeliantas nurodo, kad teismas neatsakė į esminius atsakovo argumentus, jog tarp tėvo ir sūnaus išlikęs emocinis ryšys, kad vaikas nori grįžti į biologinę šeimą, tačiau priešingos aplinkybės nei apelianto teiginiai, pateiktos vaiko nuomonės išklausytos 2025 m. gruodžio 18 d. Nepilnametis nurodė, kad pas brolį atvyko gyventi dėl nuolatinių konfliktų tarp tėvų ir jų nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti juo. Vaikas teigė, kad jei šiuo metu negyventų pas brolį, „būtų blogai“. J. R. atviravo, kad jaučia stiprų pyktį tėvui, o ant mamos „pyksta truputį“. Jis nurodė, kad ateityje norėtų gyventi su mama dviese, jei ji „susitvarkytų“, tačiau gyventi su tėvu nenorėtų, nes, pasak vaiko, tėvas nuolat konfliktuoja ir, jo manymu, niekada nepasikeis. Vaikas aiškiai nurodė, kad šiuo metu jam geriausia gyventi pas brolį, nes kitų namų neturi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo neterminuotai apribota atsakovo kaip nepilnamečio vaiko tėvo valdžia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis, atsakovas J. R. yra nepilnamečio vaiko J. R. tėvas.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. liepos 15 d. nutartimi leido paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą.

2025 m. liepos 18 d. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. (duomenys neskelbtini) nepilnamečio J. R. laikinuoju globėju paskirtas R. K..

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Tėvų valdžios turinys – tėvų teisė ir pareiga dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis). Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, dėl kurių vaiko tėvai ar vienas iš jų negali gyventi su vaiku ir juo rūpintis, gali būti priimtas sprendimas atskirti vaiką nuo tėvų ar vieno iš jų (CK 3.179 straipsnis), o vengiant vykdyti savo pareigas, taikomas tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis).

Tėvų valdžios apribojimas yra atsakomybės tėvams forma. CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Šis tėvų valdžios apribojimo sąlygų sąrašas yra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant šią teisės normą konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikoma tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant CK 3.180 straipsnio 1 dalyje įvardytas sąlygos, dėl kurių gali būti ribojama tėvų valdžia, konstatuota, kad tėvų valdžia gali būti apribota nustačius bent vieną iš CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių; nėra reikalaujama, kad visais atvejais būtų konstatuojamas piktnaudžiavimas tėvų valdžia, žiaurus elgesys su vaikais ir kt. Tėvų valdžiai apriboti pakanka vien to fakto, kad tėvai nevykdo savo pareigos rūpintis vaikais. Parinkti konkrečiu atveju tinkamiausią tėvų valdžios apribojimo būdą yra teismo teisė, atsižvelgiant į vaiko interesus. Apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Apribojus tėvų valdžią neterminuotai, be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo sąlygų, būdo ir padarinių, nustatytų CK 3.180 straipsnyje, esminis dalykas yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais neįgyvendinama arba įgyvendinama priešinga vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. Jų sąrašas yra baigtinis ir visais išvardytais atvejais turi būti nustatyta tėvų kaltė. Priešingais teisei veiksmais ar neveikimu tėvų daroma žala vaikui neturi būti suprantama vien kaip tam tikras tiesioginis smurtinis elgesys ar vaiko žalojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-95/2009, Nr. 3K-7-114/2013, Nr. 3K-3-548-915/2015).

Kaip matyti, įstatymas numato ir teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tėvų valdžia gali būti apribojama ne tik tais atvejais, kai prieš vaiką yra smurtaujama ar su juo agresyviai elgiamasi, tačiau ir tuomet, kai juo nėra rūpinamasi ar tėvai vengia atlikti savo pareigas, kurios, be kita ko, taip pat įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (38 straipsnio 6 dalis), kurioje nurodoma, kad tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir juos išlaikyti. Taigi, jeigu tėvai nesirūpina savo vaikų sveikata, jų tinkamu auklėjimu, priežiūra, ugdymu, tinkamų buitinių sąlygų sudarymu ir kita, tai reiškia, jog jie nevykdo savo konstitucinės pareigos, ir tai yra pakankamas pagrindas taikyti tokiems tėvams tėvų valdžios ribojimą.

Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad taikyta neterminuoto tėvo valdžios apribojimo priemonė yra perteklinė, nes pavieniai neblaivumo atvejai negali būti tapatinami su nuolatine priklausomybe ar išvada, kad asmuo objektyviai nepajėgus rūpintis vaiku. Be to, apelianto vertinimu, teismas nepagrindė, kad apeliantas negali pakeisti savo elgesio ar kad ateityje negalės tinkamai rūpintis vaiku. Taip pat nėra nustatyta, kad būtų išnaudotos visos įmanomos pagalbos šeimai priemonės.

Teisėjų kolegija nesutikdama su apelianto argumentais pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti apelianto tėvo pareigų vykdymo ir jo elgesio tinkamumą. 2025 m. gruodžio 15 d. Pagalbos plane Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyti atvejo nagrinėjimo posėdžių tikslai, tematika, priimti sprendimai, pagalbos tikslai, uždaviniai, veiksmai, priemonės. Iš pateiktos informacijos matyti, kad nuo 2018 m. gruodžio 17 d. apelianto šeimai buvo pradėtas organizuoti atvejo vadybos procesas, šeima į organizuojamus atvejo vadybininko posėdžius neatvyko keturis kartus. Pagalbos plane yra fiksuoti laikotarpiu nuo 2019-05-13 iki 2025-12-15 vykę atvejo nagrinėjimo posėdžiai, iš kurių galima matyti, kad jau nuo 2019 m. gegužės 13 d. yra užfiksuota, kad apelianto šeima negeba savarankiškai funkcionuoti, nuolat kyla problemos, kurios veikia tėvų gebėjimus pasirūpinti vaiku: užtikrinti jo ugdymą bei tinkamą auklėjimą. Šeimoje yra fiksuojami žalingo alkoholio vartojimo atvejai, dėl ko tarpusavyje kyla konfliktai. Nors ir matyti, kad minimu laikotarpiu buvo konstatuota, kad apelianto šeimoje įvyko gerų pokyčių, tačiau jie trumpalaikiai ir nežymūs. Pastebėtina, kad yra fiksuotas ne pavienis atvejis, kai apeliantas į posėdžius neatvykdavo dėl nenoro bendradarbiauti. Be to, apeliantas buvo skatinamas apsilankyti pas priklausomybės ligų konsultantą, tačiau nenuvyko, nes mano, jog problemų dėl alkoholio vartojimo neturi. 2022 m. rugpjūčio 11 d. posėdžio metu fiksuota, jog vaiko motina D. K. kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus, nes negalėjo patekti į namus, namuose neblaivus vaiko tėvas J. R., kartu mažametis sūnus. Pareigūnams patikrinus tėvų blaivumą motinai nustatytas 2,08 promilių, tėvui - 1,14 promilių girtumas, priimtas sprendimas vaiko tėvui teikti psichosocialinės pagalbos paslauga. Su J. R. intensyvus mobiliosios komandos darbas vyko nuo 2022-07-25 iki 2022-08-25. Pagalbos plane (2022 m. rugsėjo 5 d. posėdis) nurodyta, kad Mobilioji komanda konsultavo klientą ir suteikė informaciją apie priklausomybę alkoholiui, vykdyta psichoedukacija apie ligą, taikytos motyvavimo technikos, tai pat klientas konsultuotas vaiko auklėjimo ir saugios aplinkos vaikui kūrimo klausimais. J. R. 2022 m. spalio m. spalio 4 d. socialinio darbuotojo apsilankymo namuose metu, informavo, kad PLK konsultacijoms poreikio nemato, nes dirba, alkoholį vartoja retai, didelės žalos tame nemato. 2024 m. liepos 30 d. vykusio posėdžio metu fiksuota, kad apelianto šeima priima siūlomą pagalbą iš dalies, dalinasi informacija apie pokyčius šeimoje, atvyksta į numatytas konsultacijas pas socialinį darbuotoją, atvykus jį namus įsileidžia, skambinant atsiliepia, radę praleistą skambutį perskambina. Stebima, kad vaikui vis dar neįrengtas kambarys, namuose trūksta tvarkos. 2025 m. balandžio 23 d. vykusio teismo posėdžio metu fiksuota, kad nuvykus į namus buvo pastebėta, kad abu vaiko tėvai galimai neblaivūs, abu miegojo. Vaikas buvo namuose. Buvo iškviesti policijos pareigūnai. Motinai buvo nustatyta 3,13 promilių, o tėvui - 2.25 promilių girtumas. Atvykus ieškovės specialistams buvo nuspręsta apelianto sūnui skirti laikinąją priežiūrą su pilnamečiu broliu R., kuris sutiko pasirūpinti berniuku ir užtikrinti jam saugią aplinką. 2025 m. liepos 30 d. neeilinis posėdis suorganizuotas atsižvelgiant į 2025 m. liepos 17 d. Trakų rajono savivaldybės mero potvarkį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl laikinosios globos (rūpybos) nustatymo. Potvarkiu vaiko J. R. laikinuoju globėju paskirtas jo brolis R. K.. 2025 m. balandžio 23 d. vykusio atvejo vadybos posėdžio metu priimtas sprendimas, kad vaikas negali grįžti į tėvų namus, dėl nepasikeitusios situacijos tėvų namuose bei netinkamų, nesaugių sąlygų vaikui. Namų aplinka netvarkinga, nešvari, kyla rizikų vaiko fiziniam bei emociniam saugumui, normaliam vystymuisi ir augimui. Šeima nėra pasiruošusi spręsti šeimos problemų, trūksta įgūdžių ir supratimo apie esamą šeimos situaciją. 2025 m. spalio 7 d. vykusio posėdžio metu fiksuota, kad vaiko laikinosios globos laikotarpiu, į susitikimą su vaiku vaiko tėvas J. R. atvyko tik 1 kartą, su vaiku bendrauja tik telefonu. Nepaisant jam paaiškintos tvarkos, jos buvo nepaisoma, po skambučių J. tampa uždaras, liūdnas, kartoja tėvo frazes apie institucijų kaltę, globėjo teigimu, jis yra girdėjęs ir tokiu pokalbių, kai J. tėvas, J. R., skambino, galimai neblaivus. Vaikui nuolat kartojami pažadai, kad jis greitai grįš namo, tačiau, vaiko tėvas nieko nedaro, kad vaikas grįžtų namo, o tai vaikui kelia nusivylimą. Kartais tėvas atvyksta prie globėjo ir vaiko gyvenamosios vietos, perduoda maistą ir drabužius, neatitinkančius higienos ir sveikatos reikalavimų (produktai su pasibaigusiu galiojimu ir pan.). 2025 m. gruodžio 15 d. vykusio posėdžio metu nurodyta, kad stebimas ribotas bendradarbiavimas, ypač iš vaiko tėvo J. R. pusės. Jis atvejo vadybos plano pasirašymą vilkino, plane numatytų uždavinių nevykdė. Atsakovas buvo užregistruotas į rekomenduotas psichologo konsultacijas, tačiau nė vienoje konsultacijoje nedalyvavo. Be to, fiksuota, kad atsakovas susitikimų ir telefoninių pokalbių metu su specialistais reaguoja priešiškai, yra linkęs konfliktuoti, vartoja necenzūrinius žodžius, grasina, nedalyvauja konsultacijose su socialiniu darbuotoju, nebendradarbiauja. J. R. vengia tiesioginio kontakto su specialistais, neįsitraukia į siūlomas paslaugas. 2025 m. gruodžio 8 d. gavus informaciją apie galimą alkoholio vartojimą ir smurtą artimoje aplinkoje, į šeimos namus buvo kviesti policijos pareigūnai, tačiau pareigūnams patekti į namus nepavyko. Tėvystės įgūdžiai apleisti: fiksuota, kad apeliantas stokoja žinių apie saugią aplinką vaikui, atsakomybę dėl vaiko gerovės, negeba analizuoti ir numatyti pasekmių, formuoti tinkamo emocinio ryšio su vaiku. Šeimai reikalinga nuolatinė išorinė pagalba ugdant tėvystės įgūdžius, išliekantis pagalbos poreikis kompleksiškai nesprendžiant alkoholio priklausomybės problemą, taip pat išlieka didelė atkryčio rizika. Vaiko tėvas neadekvačiai vertina susidariusią situaciją, šiuo metu nėra motyvuotas spręsti šeimoje iškilusias problemas. Vaiko tėvas nepripažįsta turintis žalingų alkoholio vartojimo įpročių.

Pagalbos plane taip pat fiksuoti pagalbos tikslai, uždaviniai, veiksmai, priemonės patvirtina, kad Pagalbos planas vykdomas iš dalies, yra dalis neįgyvendintų uždavinių, susijusiu su apelianto alkoholio problemų sprendimu, vaiko tvarkingos, švarios ir saugios aplinkos užtikrinimu.

Iš minėtų duomenų matyti, kad darbas su apelianto šeima vyksta nuo 2018 metų, tačiau, nepaisant pavienių situacijos pagerėjimų, esminės problemos išliko neišspręstos. Periodiškai fiksuojamas apelianto alkoholio vartojimas rodo, kad ši problema yra ilgalaikė. Apelianto argumentas, jog byloje nėra duomenų apie oficialiai diagnozuotą priklausomybę nuo alkoholio, savaime nepaneigia nustatytų alkoholio vartojimo faktų ir jų reikšmės vertinant jo gebėjimą tinkamai vykdyti tėvo pareigas. Sprendžiant dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, šios aplinkybės vertintinos kartu su ilgalaikiu pagalbos šeimai teikimu ir tuo, kad per šį laikotarpį esminės problemos nebuvo išspręstos, o užfiksuoti pagerėjimai netapo stabiliais apelianto elgesio pokyčiais.

Svarbu pažymėti ir tai, kad bylos duomenimis, nuo nepilnamečio J. R. paėmimo iš šeimos ir laikinos globos nustatymo atsakovo elgesys iš esmės nepasikeitė ir toliau buvo fiksuojamas atsakovo alkoholio vartojimas. Akcentuotina, kad 2026 m. sausio 2 d. tėvo ir sūnaus susitikimo metu J. R. buvo nustatytas 1,02 promilės girtumas, 2026 m. balandžio 3 d. susitikimo metu nustatytas 0,38 promilės neblaivumas. Taigi, apeliantas net ir susitikimų su sūnumi metu neužtikrina savo blaivumo, o tai rodo, kad aplinkybės, dėl kurių vaikas buvo paimtas iš šeimos, nėra pašalintos.

Apeliantas taip pat nurodo atliekantis būsto remontą, tačiau, kaip matyti iš pateikto Pagalbos plano, šiomis aplinkybėmis apeliantas remiasi jau ne vienerius metus, o duomenų, patvirtinančių, kad yra sudarytos tinkamos sąlygos sūnui gyventi, nepateikė. Byloje taip pat užfiksuota, kad apeliantas atsisako teikiamos pagalbos, nors jo tėvystės įgūdžiai išlieka nepakankami: jam stinga žinių apie saugios aplinkos vaikui užtikrinimą ir atsakomybę už vaiko gerovę, gebėjimo įvertinti savo elgesį bei numatyti jo pasekmes, kurti tinkamą emocinį ryšį su vaiku. Šių aplinkybių visuma rodo, kad apelianto deklaruojami ketinimai nėra pagrįsti nuosekliais veiksmais ir pasiektais rezultatais, kurie leistų spręsti apie realų jo pasirengimą tinkamai pasirūpinti vaiku.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant tėvų valdžios apribojimo klausimą, vertintinos aplinkybės, apibūdinančios tėvų pareigų vykdymą aktualiu (sprendimo priėmimo) laikotarpiu, ne pavieniai, bet nuosekliai pasikartojantys veiksmai, o peržiūrint priimtą teismo procesinį sprendimą instancine tvarka, yra analizuojama, ar bylą nagrinėjęs teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir ar jų pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-915/2015). Pažymėtina, kad tėvų elgesys turi pasikeisti ne epizodiškai, bet teigiami pokyčiai turi būti stabilūs ir apimti visas sritis: rūpinimąsi vaiko sveikata, auklėjimą, bendravimą su pedagogais, alkoholio vartojimo problemų sprendimą, švarios ir tvarkingos namų aplinkos sukūrimą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020, 35, 36 punktai).

Apeliantas taip pat akcentuoja, kad viena iš būtinų neterminuoto tėvų valdžios apribojimo sąlygų yra visiškas nesirūpinimas vaiku. Apelianto vertinimu, bylos duomenys tokios išvados nepatvirtina, be to, skundžiamame sprendime konstatuojama, kad atsakovas palaikė ryšį su vaiku, bendravo telefonu, buvo susitikęs, teikė pinigų vaiko poreikiams ir siekė nenutraukti bendravimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad norėti bendrauti su vaiku ir (ar) domėtis vaiku nepakanka, tėvai turi pareigą vaikus auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tėvai, iš kurių vaikas yra paimtas, yra informuojami apie vaiko globos tvarką ir sąlygas jį susigrąžinti, todėl šeimos ryšiai turi būti gyvi, puoselėjami ir palaikomi aktyviais tėvų veiksmais nuolat, vaiko teisės turi būti užtikrinamos nenutrūkstamai, o ne tik tada, kai iškyla grėsmė prarasti tėvų valdžią vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-378/2020).

Kaip nepagrįsti vertinti apelianto argumentai, jog byloje nėra objektyvių specialistų išvadų, kad apeliantas negali pakeisti savo elgesio ar kad ateityje negalės tinkamai rūpintis vaiku, kad nėra nustatyta, kad būtų išnaudotos visos įmanomos pagalbos šeimai priemonės. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad specialistai nuo 2018 metų dirbo su apeliantu, siūlė jam įvairiapusišką pagalbą, tačiau paties apelianto nenoras bendrauti su specialistais – vengimas kontaktuoti, susitarimų nesilaikymas leidžia spręsti apie apelianto atsakingumo bei kritiško požiūrio į susidariusią situaciją stoką. Be to, byloje esanti informacija patvirtina, kad su specialistais, dirbančiais su apelianto šeima, jis bendrauja konfliktiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas perkelia kilusių problemų atsakomybę pagalbą teikiantiems specialistams, tačiau jis pats pastangų iš savo pusės arba visai nededa arba deda nepakankamai.

Taigi, apeliantui nepriimant siūlomos pagalbos, nepripažįstant problemų, nebendradarbiaujant su pagalbą teikiančiais specialistais, nėra įmanoma tikėtis ilgalaikių stabilių pokyčių šeimoje, nėra pagrindo spręsti, kad nepilnamečio vaiko interesai, grąžinus vaiką gyventi su apeliantu, nebūtų pažeisti. Apeliantas turi laikytis ne tik deklaratyvių teiginių ir esminių problemų neigimo, o imtis aktyvių veiksmų, kurie turi apimti ne tik alkoholio priklausomybės problemos sprendimą ir bendradarbiavimą su pagalbą teikiančiais specialistais, bet ir tėvystės įgūdžių stiprinimą: dalyvavimą tėvystės įgūdžių ugdymo programose, specialistų rekomendacijų vykdymą bei įgytų žinių taikymą bendraujant su vaiku ir rūpinantis jo poreikiais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad epizodinis dalyvavimas vaiko gyvenime negali būti prilyginamas tinkamam tėvo pareigų vykdymui. Tėvystė, visų pirma, yra pareigos vaikui, o ne teisės į vaiką, todėl atsakovas, siekdamas išsaugoti tėvo valdžią, turi nuoširdžiai ir rūpestingai įgyvendinti savo, kaip tėvo, pareigas ir rūpintis vaiku.

Teisėjų kolegija, taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje pateiktas 2025 m. gruodžio 18 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas. Apelianto sūnus J. nurodė, kad jau ilgą laiką gyvena brolio namuose. Pas brolį atvyko gyventi dėl nuolatinių konfliktų tarp tėvų ir jų nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti juo. Vaikas teigė, kad jei šiuo metu negyventų pas brolį, „būtų blogai“. Pasak J., brolio šeimoje jis jaučiasi saugus, prižiūrimas, tarp jų yra geri ir artimi tarpusavio santykiai. Artimiausiais žmonėmis J. įvardijo brolį R., brolio draugę G., mamą ir vyriausią brolį S., gyvenantį (duomenys neskelbtini). J. atviravo, kad jaučia stiprų pyktį tėvui, o ant mamos „pyksta truputį“. Jis nurodė, kad ateityje norėtų gyventi su mama dviese, jei ji „susitvarkytų“, tačiau gyventi su tėvu nenorėtų, nes, pasak vaiko, tėvas nuolat konfliktuoja ir, jo manymu, niekada nepasikeis. Vaikas pasakojo, kad žino, jog šiuo metu mama gyvena pas seserį (duomenys neskelbtini), nes tėvas ją išvarė iš namų. Pažymėtina, kad vaikas ieškovės specialistų buvo apklaustas ne kartą, iš apklausų matyti, kad vaikas tikėdavosi, kad tėvas kilusias problemas išspręs, tačiau ši paskutinė vaiko apklausa taip pat leidžia spręsti apie vaiko nusivylimą ilgalaike nekintančia situacija ir būtinybe vaikui garantuoti saugią, stabilią bei jo poreikius atliepiančią aplinką.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas).

Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Civilinė byla Nr. e3K-3-70-916/2024).

Apibendrinant pažymėtina, kad, kaip minėta, CK 3.180 straipsnio 1 dalyje įvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas yra baigtinis ir jos yra tada, kai tėvas, motina ar abu tėvai vengia atlikti savo pareigas vaikams; piktnaudžiauja tėvų valdžia; žiauriai elgiasi su vaiku; daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; nesirūpina vaikais. Pabrėžtina, kad kiekvienu iš šių priešingų teisei veiksmų ar neveikimo tėvai daro ypatingą žalą vaikui, o žala neturi būti suprantama ne vien kaip tam tikras tiesioginis smurtinis elgesys ar vaiko žalojimas. Nagrinėjamu atveju, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įsitikino ir bylos duomenimis nustatė, kad apeliantas dėl jo paties kaltės, dėl nuo jo priklausančių priežasčių, nesant objektyvių kliūčių, vengė ir tebevengia vykdyti konstitucines ir CK įtvirtintas neturtines pareigas savo nepilnamečiam sūnui: rūpintis juo, ugdyti. bendrauti, auklėti ir prižiūrėti. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog atsakovo elgesys sūnaus atžvilgiu gali keistis, todėl yra pagrindas taikyti neterminuotą tėvo valdžios ribojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, padaręs savo gyvenime teigiamus pokyčius, gali kreiptis dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo panaikinimo.

Apeliaciniame skunde apeliantui nenurodžius jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su išvestiniais ieškovės reikalavimais, neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, kurį iš esmės naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2026 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.