Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės), Irmanto Šulco (pranešėjo) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos linija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Informacijos linija“ ieškinį atsakovei Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl perkančiosios organizacijos sprendimo viešajame pirkime panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tiekėjų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo nustatymą, ir proceso teisės normų, įtvirtinančių įrodinėjimo naštos paskirstymą, tiekėjo kvalifikaciją įrodinėjant dokumentais, lygiaverčiais nurodytiesiems pirkimo sąlygose, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovei pateikus pasiūlymą Agentūros vykdytame viešajame pirkime, atsakovė jos paprašė pateikti dokumentus, be kitų, patvirtinančius atitiktį tiekėjo kvalifikacijos ir kokybės vadybos reikalavimams, nustatytiems pirkimo specialiųjų sąlygų 4 priede. Ieškovė pateikė prašomus dokumentus, specialistų atitiktį kvalifikacijos reikalavimams įrodinėjo tarptautiniu mastu pripažintais lygiaverčiais reikalaujamiems – universitetinį išsilavinimą patvirtinančiais – dokumentais. Perkančioji organizacija 2025 m. rugsėjo 11 d. pranešimu informavo ieškovę, kad, nors kartu su pasiūlymu pateikti dokumentai įrodo siūlomų specialistų aukštąjį išsilavinimą, jų darbo patirtį, tačiau jie nėra lygiaverčiai reikalaujamiems dokumentams ir nepagrindžia specialistų kvalifikacijos reikalavimų, kurie nustatyti pirkimo specialiųjų sąlygų 4 priedo lentelės 2.1, 2.2, 2.5 ir 2.6 papunkčiuose. Dėl to perkančioji organizacija tiekėjos pasiūlymą atmetė kaip neatitinkantį kvalifikacijos reikalavimų. Ieškovė pateikė pretenziją dėl minėto Agentūros sprendimo, tačiau ji buvo atmesta.

Ieškovė pažymėjo, kad pagal pirkimo specialiąsias sąlygas reikalaujami specialistų kvalifikaciją patvirtinantys sertifikatai (PMP, CompTIA Project+ ir kt.) neįtraukti į Lietuvos formalaus švietimo sistemą ir priskirtini neformaliajam švietimui. Ieškovės įsitikinimu, jos pasiūlyti specialistai, turintys aukštojo mokslo diplomus, yra įgiję aukštesnę ir valstybės pripažintą profesinę kvalifikaciją, todėl jų pateikti dokumentai pripažintini lygiaverčiais pirkimo sąlygose reikalaujamiems sertifikatams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė pateikė ne tik specialistų aukštojo mokslo diplomus, bet ir jų priedėlius, rašytinius paaiškinimus, specialistų studijų turinio palyginimus su pirkimo sąlygose reikalaujamų sertifikatų turiniu bei kitus dokumentus, pagrindžiančius jų kvalifikaciją ir dokumentų lygiavertiškumą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė ir nebandė įrodinėti pateiktų dokumentų lygiavertiškumo, neatitinka byloje esančių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Atsakovė nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojamos pareigos objektyviai vertinti tiekėjo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų turinį ir aiškintis, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas bei pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020).

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes neanalizavo ir nevertino ieškovės pateiktų dokumentų turinio bei jo atitikties pirkimo sąlygose nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams. Teismai taip pat nepagrįstai apsiribojo formaliu dokumentų vertinimu, nors turėjo vertinti jų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2011; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020).

Specialistų kvalifikacijos vertinimas, siejant ją tik su privačių subjektų išduodamais sertifikatais, nepagrįstai ribotų konkurenciją, nes didelė dalis informacinių sistemų kūrimo ir vadybos specialistų reikiamą kvalifikaciją įgyja universitetinėse studijose ir neturi privačių subjektų išduodamų sertifikatų. Tokia praktika paneigtų tiekėjų galimybę savo atitiktį pirkimo sąlygose nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams įrodyti lygiaverčiais dokumentais.

Nėra aišku, ar tiekėjui pakanka pateikti kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus ir jų turinį atskleidžiančius duomenis, ar jis turi papildomai pateikti išsamią lyginamąją analizę ir kitus lygiavertiškumą pagrindžiančius paaiškinimus, taip pat kas turi atlikti tokią analizę tais atvejais, kai kompetentingos institucijos jos neteikia.

Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aukštojo mokslo diplomai nėra ir negali būti pripažinti lygiaverčiais dokumentais sertifikatams, kurie patvirtina atitinkamą kvalifikaciją, nes nepatvirtina pirkimo sąlygose reikalaujamo specialistų žinių, įgūdžių bei patirties lygio.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad lygiavertiškumo įrodinėjimo pareiga tenka tiekėjui. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad būtent tiekėjams kyla pareiga įrodyti lygiavertiškumą, o perkančioji organizacija privalo vertinti, ar tiekėjo pateikti įrodymai jį patvirtina.

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ) suteikia diskreciją perkančiajai organizacijai tikrinti tiekėjų siūlomų specialistų kvalifikaciją ir reikalauti pateikti siūlomų specialistų kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Atsakovė pirkimo specialiųjų sąlygų 4 priedo lentelės 2.1, 2.2, 2.5 ir 2.6 papunkčiuose nustatė, jog projekto specialistų atitiktis keliamam kvalifikacijos reikalavimui bus vertinama patikrinant, ar specialistas turi atitinkamos srities žinias ir patirtį patvirtinantį sertifikatą. Atsakovė, nustatydama dokumentus, kurie pagrįstų specialistų kvalifikaciją, apibrėžė sąlygas, pagal kurias turėjo būti vertinama specialistų kvalifikacija. Šios sąlygos VPĮ nustatyta tvarka nebuvo ginčijamos.

Universitetų išduoti diplomai patvirtina specialistų įgytą aukštąjį įsilavinimą, tačiau, kaip teisingai konstatavo teismai, neįrodo specialistų turimų specifinių žinių ir praktikinio darbo įgūdžių atitinkamoje srityje. Universitetų diplomų priedėliuose pateikti duomenys apie studijų programas, studijų kreditus ir kita informacija nepatvirtina siūlomo specialisto kvalifikacijos, turimų žinių ir patirties specialisto funkcijoms atlikti. Aukštojo mokslo diplomų pripažinimas lygiaverčiais dokumentais nurodytiems specialiems sertifikatams pažeistų ne tik pirkimo sąlygas, bet ir suponuotų VPĮ 17 straipsnio 1 dalies įtvirtintų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principų pažeidimą, nes skirtingų kvalifikacijų specialistai būtų vertinami vienodai.

Nesutiktina su ieškovės kasaciniame skunde siūloma teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, pagal kurią specialistams išduoti aukštojo mokslo diplomai, priklausomai nuo dokumentų turinio (išklausytų studijų dalykų ar išlaikytų egzaminų), turėtų būti vertinami kaip lygiaverčiai dokumentai pirkimo sąlygose nustatytiems specifiniams sertifikatams. Aukštojo mokslo diplomai ir atitinkamų sričių specialistams išduoti sertifikatai patvirtina skirtingas specialistų kompetencijas, t. y. aukštojo mokslo diplomai patvirtina specialisto bendrąjį išsilavinimą tam tikroje srityje, o išduodami sertifikatai – specifines žinias ir patirtį specifinėje srityje. Aukštojo mokslo diplomai ir sertifikatai nėra lygiaverčiai dokumentai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tiekėjo specialistų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo nustatymo

Ginčas kilo dėl ieškovės pasiūlymo atmetimo atsakovei nustačius, kad ieškovės nurodyti atitinkami specialistai (projektų vadovas, informacinių sistemų analitikas, informacinių sistemų saugos specialistas, informacinių sistemų testavimo specialistas) neatitinka pirkimo specialiųjų sąlygų 4 priedo 2.1, 2.2, 2.5 ir 2.6 papunkčiuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų. Ieškovė specialistų kvalifikaciją įrodinėjo ne pirkimo sąlygose nurodytais konkrečiais sertifikatais, o, ieškovės vertinimu, lygiaverčiais dokumentais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas ne dėl nustatytų pirkimo sąlygų teisėtumo, o dėl pirkimo sąlygų tinkamo taikymo, vertinant tiekėjo įrodinėtiną specialistų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumą. Toks šios bylos aspektas taip pat atitinkamai apibrėžia ir bylos nagrinėjimo ribas.

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl specialistų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo pagrindimo ir įrodinėjimo. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog aukštojo mokslo diplomai nėra kvalifikacijos įrodymas, pripažintina nepagrįsta, nes paneigia aukštojo mokslo diplomų, kaip kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, statusą. Toks aiškinimas, ieškovės teigimu, neatitinka „lygiaverčio dokumento“ instituto esmės. Ieškovės įsitikinimu, tiek atsakovė, tiek šią bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai neanalizuodami, nevertindami ir nepasisakydami dėl ieškovės pateiktų dokumentų turinio bei jų atitikties pirkimo sąlygose reikalaujamai kvalifikacijai.

VPĮ 47 straipsnio 1 dalis nustato, kad perkančioji organizacija privalo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl ji turi teisę skelbime apie pirkimą ar kituose pirkimo dokumentuose nustatyti būtinus kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimus ir šių reikalavimų atitiktį patvirtinančius dokumentus ar informaciją. Perkančiosios organizacijos nustatyti kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos, turi būti proporcingi ir susiję su pirkimo objektu, tikslūs ir aiškūs. Tikrinant tiekėjų kvalifikaciją, pasirinktinai atsižvelgiama į jų: 1) teisę verstis atitinkama veikla; 2) finansinį ir ekonominį pajėgumą; 3) techninį ir profesinį pajėgumą. Tikrindama tiekėjo techninį ir profesinį pajėgumą, perkančioji organizacija gali reikalauti žmogiškųjų ir techninių išteklių bei patirties, kurie reikalingi pirkimo sutarčiai įvykdyti pagal pirkimo dokumentuose pirkimo objektui nustatytus kokybės reikalavimus (VPĮ 47 straipsnio 6 dalis). Tiekėjo kvalifikacijos reikalavimai nustatomi pagal Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – VPT) patvirtintą tiekėjo kvalifikacijos reikalavimų nustatymo metodiką (VPĮ 47 straipsnio 7 dalis).

Tiekėjo kvalifikacijos reikalavimų nustatymo metodikos, patvirtintos VPT direktoriaus 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1S-105, (toliau – ir Metodika) 2.3 papunktyje nustatyta, kad kvalifikacijos reikalavimai – reikalavimai tiekėjui, nustatomi dėl teisės verstis veikla turėjimo, finansinio ir ekonominio pajėgumo, techninio ir profesinio pajėgumo. Kvalifikacijos reikalavimų nustatymo tikslas – leisti pateikti pasiūlymus visiems tiekėjams, kurie galės įvykdyti ketinamą sudaryti pirkimo sutartį, o ne atrinkti tuos, kurie geriausiai galėtų įvykdyti pirkimo sutartį, todėl turi būti nustatomi ne didesni nei būtini reikalavimai dėl patirties. Kai tinkamas numatomos sudaryti pirkimo sutarties įgyvendinimas priklauso nuo pirkimo sutartį vykdysiančių specialistų, toks pats kvalifikacijos reikalavimas dėl tokios pačios patirties tiekėjui nenustatomas (16 punktas). Techninio ir profesinio pajėgumo vertinimo tikslas – įsitikinti, jog tiekėjas turi numatomos sudaryti pirkimo sutarties vykdymui būtinus žmogiškuosius ir techninius išteklius bei patirtį (15 punktas). Metodikos 21 punkte nurodyta, kad paslaugų teikėjo ar jo personalo išsilavinimo ir profesinės kvalifikacijos reikalavimas yra nustatomas siekiant įsitikinti, kad pirkimo sutarties vykdymas bus pavestas kvalifikuotam tiekėjo, teikiančio paslaugas (įskaitant paslaugas, susijusias su prekių tiekimu) ar atliekančio darbus, personalui ar jo vadovaujančiam personalui, kuris yra tiesiogiai susijęs (ar atsakingas) už konkrečios paslaugos suteikimą ar darbų atlikimą.

Tiekėjo kvalifikacijos reikalavimų nustatymo informacinių sistemų viešuosiuose pirkimuose gairėse, kurias parengė VPT, pažymėta, kad kvalifikacijos reikalavimus informacinių technologijų (toliau – IT) pirkimuose galima būtų skirstyti į dvi grupes, tai: a) finansinis ir ekonominis pajėgumas; b) techninis pajėgumas ir profesinis pajėgumas – tiekėjo specialistams keliami reikalavimai. IT sektoriaus projektuose, kaip ir kituose dideliuose ar vidutiniuose projektuose, reikalingi specialistai, galintys ir sugebantys suvaldyti projekto apimtį, eigą bei pasiekti išsikeltus tikslus. Svarbiausias tiekėjų uždavinys – surinkti tinkamą specialistų komandą sutarčiai vykdyti, nes nuo to dažniausiai priklauso projekto sėkmė. VPT atkreipė dėmesį į tai, kad IT sektorius pasižymi savita specifika, kurioje išsilavinimas neturi tokios didelės reikšmės kaip turimos kompetencijos, todėl VPT rekomenduoja ne kelti specialistų išsilavinimo reikalavimus, o teikti pirmenybę jų kompetencijų įvertinimui.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tiekėjo kvalifikacija yra suprantama kaip jo pajėgumas ir pasiruošimas tinkamai įvykdyti ketinamus prisiimti įsipareigojimus pagal viešojo pirkimo sutartį, kurie apima ar gali apimti ekonominį, techninį, profesinį pajėgumą, teisę verstis tam tikra veikla ar tam tikrų kokybės vadybos sistemų įdiegimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2011; 2022 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-378/2022, 54 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad tiekėjo kvalifikacija – tai objektyvi kategorija, kuri žymi tam tikrų praeities (pvz., veiklos pelningumas) ar dabarties (pvz., įmonėje dirbančių darbuotojų kompetencija) faktų egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011). Tiekėjų kvalifikaciją pagrindžiantys dokumentai – tik juridinio fakto patvirtinimo šaltinis, todėl ne konkretūs dokumentai lemia kvalifikacijos turėjimą. Reikalavimas pateikti atitinkamą kvalifikaciją pagrindžiantį dokumentą yra ne kvalifikacijos, o jos pagrindimo reikalavimas. Taigi toks reikalavimas yra išvestinis ir svarbus tik tiek, kiek jis padeda perkančiajai organizacijai patikrinti ir įsitikinti tiekėjų kvalifikacijos atitiktimi pirkimo sąlygose keliamiems reikalavimams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2012; 2023 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-378/2023 31 punktą).

Perkančiosios organizacijos pareiga patikrinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, pagrįsta objektyviu tiekėjo kvalifikacijos atitiktį nustatytiems reikalavimams liudijančių dokumentų turinio vertinimu, atsižvelgiant į tikrąją perkančiosios organizacijos valią, poreikius, susijusius su viešojo pirkimo sutarties sudarymu ir vykdymu, pirkimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 167 punktas).

Primintina ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią, tiekėjams nustačiusi tam tikrus kvalifikacijos reikalavimus, perkančioji organizacija laimėtoju turi išrinkti tą tiekėją, kuris visiškai juos atitinka; net ir nedidelė neatitiktis tiekėjų kvalifikacijai keliamiems reikalavimams suponuoja perkančiųjų organizacijų pareigą tokiems tiekėjams neleisti dalyvauti tolesnėse viešojo pirkimo procedūrose; tik toks griežtas kvalifikacijos reikalavimų vertinimas leidžia užtikrinti viešųjų pirkimų principų laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-661-469/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Aptariamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkimo objektas yra ANTA informacinės sistemos palaikymo / priežiūros ir vystymo paslaugos (i); pirkimo sąlygose nustatyti kvalifikacijos reikalavimai sietini su tiekėjo siūlomų specialistų kvalifikacija (ii); reikalaujamą kvalifikaciją gali patvirtinti atitinkami konkrečiai pirkimo sąlygose nurodyti sertifikatai (iii); pirkimo sąlygose taip pat nustatyta galimybė teikti nurodytiems sertifikatams lygiaverčius dokumentus (iv); pačiose pirkimo sąlygose nustatyta, kad dalyvavimo kursuose, mokymuose ar seminaruose pažymėjimai nelaikomi pakankamais patvirtinant prašomą kvalifikaciją, turi būti išlaikytas egzaminas atitinkamai kvalifikacijai įgyti (egzaminas, kai nėra užtikrintos asmens autentifikavimo priemonės, yra netinkamas), išskyrus tuos atvejus, kai yra nurodyta, jog kursų baigimo pažymėjimas yra tinkamas kaip kvalifikaciją įrodantis dokumentas (v); perkančioji organizacija privalo patikrinti, ar tiekėjo pateikti dokumentai, kuriais įrodinėjamas lygiavertiškumas atitinkamiems sertifikatams, patvirtina tiekėjo kvalifikacijos atitiktį nustatytiems reikalavimams (vi).

Ieškovė savo specialistų atitiktį kvalifikacijos reikalavimams įrodinėjo tarptautiniu mastu pripažintais lygiaverčiais dokumentais – universitetinį išsilavinimą patvirtinančiais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės pateikti aukštojo mokslo baigimą patvirtinantys dokumentai yra specialistų aukštąjį išsilavinimą patvirtinantys įrodymai, bet jie nepatvirtina reikalaujamo specialistų kvalifikacijos lygio. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovė net nebandė įrodinėti pateiktų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo pirkimo sąlygose nurodytiems sertifikatams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiomis teismo išvadomis.

Dėl aplinkybės, ar aukštojo mokslo diplomas gali patvirtinti tam tikrą įgytą kvalifikaciją, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog išsilavinimas – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens tam tikro lygio branda, kompetencija, kvalifikacija. Kompetencija – gebėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų žinių, mokėjimų, įgūdžių, vertybinių nuostatų visuma (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Kvalifikacija – Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens turimų kompetencijų arba profesinės patirties ir turimų kompetencijų, reikalingų tam tikrai veiklai, visuma (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (toliau – MSĮ) 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad aukštasis universitetinis išsilavinimas – išsilavinimas, įgytas Lietuvos aukštosiose mokyklose baigus universitetinių studijų programas, pagal kurias suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija, arba kompetentingos institucijos pripažintas kaip jam lygiavertis išsilavinimas. Aukštojo mokslo kvalifikacija – kvalifikacinis laipsnis, mokslo daktaro laipsnis, meno daktaro laipsnis, taip pat kvalifikacija, kurią suteikia aukštoji mokykla, turinti kompetentingos institucijos pritarimą tai kvalifikacijai teikti (MSĮ 4 straipsnio 5 dalis). Asmenims, baigusiems pirmosios pakopos universitetinių studijų programą, išduodamas bakalauro diplomas ir diplomo priedėlis. Asmenims, baigusiems vientisųjų studijų ar magistrantūros studijų programą, išduodamas magistro diplomas ir diplomo priedėlis. Diplomo priedėlis yra neatskiriama profesinio bakalauro, bakalauro ir magistro diplomų dalis, diplomą papildantis dokumentas, kuriame nurodomas studijų programos pavadinimas ir informacija apie pasiektus studijų rezultatus (MSĮ 58 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys).

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad įgytas aukštasis universitetinis išsilavinimas taip pat gali patvirtinti tam tikro lygio kvalifikaciją ir (ar) kompetenciją, dėl kurios turinio gali būti sprendžiama įvertinus reikšmingas aplinkybes (studijų programas, studijų dalykus, trukmę ir pan.). Teisėjų kolegija išaiškina, kad lygiaverčiu pirkimo sąlygose nurodytam konkrečiam sertifikatui dokumentu, kuriuo patvirtinama atitinkama konkretaus specialisto kvalifikacija ir (ar) kompetencija, gali būti pripažintas toks dokumentas, kuris objektyviai savo turiniu patvirtina ne mažesnę nei pirkimo sąlygose nustatytą kompetenciją ir (ar) kvalifikaciją, kurią perkančioji organizacija siekia patikrinti, nurodydama konkretų kvalifikacijos reikalavimą.

Siekiant nustatyti, ar atitinkami išsilavinimą patvirtinantys dokumentai patvirtina lygiavertę, kaip ir suteikiama konkretaus sertifikato, kvalifikaciją, būtina vertinti i) reikalavimus, keliamus norintiems gauti atitinkamus sertifikatus, taip pat (ii) šių sertifikatų suteikiamas atitinkamas kvalifikacijas ir (ar) kompetencijas; iii) atitinkamų sertifikatų suteikiamas kvalifikacijas ir (ar) kompetencijas palyginti su atitinkamo išsilavinimo suteikiamomis kvalifikacijomis ir (ar) kompetencijomis; iv) tik sulyginus sertifikatų suteikiamas atitinkamas kvalifikacijas ir (ar) kompetencijas su atitinkamo išsilavinimo suteikiamomis kvalifikacijomis ir (ar) kompetencijomis, galima daryti išvadą, ar atitinkama kvalifikacija ir (ar) kompetencija, kuri suteikiama pagal konkretų sertifikatą ir konkretų išsilavinimą, yra lygiavertė.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės pateikti aukštojo išsilavinimo diplomai patvirtina specialistų turimą aukštąjį išsilavinimą, tačiau nepatvirtina reikalaujamo specialistų kvalifikacijos lygio. Šią išvadą teismas padarė plačiau nevertindamas pirkimo dokumentuose reikalaujamų sertifikatų ir ieškovės nurodytų specialistų turimo aukštojo išsilavinimo suteikiamų kompetencijų, kvalifikacijų, jų nepalygindamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog tiekėjo pateiktas dokumentas savo pavadinimu ar forma nėra konkretus pirkimo sąlygose nurodytas sertifikatas arba kitoks sertifikatas, savaime neleidžia daryti išvados, kad toks dokumentas nėra (negali būti) lygiavertis. Tokia išvada neatitiktų nei aukštąjį išsilavinimą reglamentuojančių teisės normų, nei pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią kvalifikacijos atitiktis nustatoma vertinant kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, suteikiamų kompetencijų turinį.

Toks formalus požiūris neatitiktų ir VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principų, iš kurių išplaukia tai, kad viešojo pirkimo sąlygos būtų aiškiai apibrėžtos nuo viešojo pirkimo procedūros pradžios ir tiekėjų pasiūlymai būtų vertinami pagal vienodus kriterijus laikantis iš anksto paskelbtų pirkimo sąlygų. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai reiškia, kad pirkimo sąlygose nustatyta galimybė teikti lygiavertį dokumentą atitinkamam sertifikatui, kurio pagrindu įrodinėjama atitiktis kvalifikacijos reikalavimui, turi būti reali, o ne formali.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu reikšminga byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovė pateikė ne vien dokumentus, formaliai patvirtinančius atitinkamą išsilavinimą, bet ir kvalifikacijų (formalios ir neformalios) sandaros aprašymą ir palyginimą, teikė paaiškinimus, kuriais grindė specialistų turimos kvalifikacijos lygiavertiškumą. Nepaisydamas nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovė net nebandė įrodinėti teikiamą kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo.

Taigi vien savaime aplinkybė, kad pateikti dokumentai yra aukštojo mokslo diplomai, o pirkimo sąlygose nurodyti dokumentai – profesiniai sertifikatai, vertinant tik atitinkamo dokumento formą, neleidžia spręsti dėl jų lygiavertiškumo, neįvertinus dokumentų turinio atitikties. Priešingas aiškinimas reikštų, kad pirkimo sąlygose įtvirtinta galimybė pateikti lygiavertį dokumentą būtų paneigta vien dėl to, kad tiekėjas pateikė kitokios formos dokumentą, neįvertinus, ar šiuo dokumentu faktiškai (ne)patvirtinama reikalaujama kompetencija ir kvalifikacija. Sprendžiant dėl tiekėjo pateikto dokumento lygiavertiškumo pirkimo sąlygose nustatytam kvalifikacijos dokumentui, reikšminga nustatyti ne vien formalią dokumentų rūšį ar pavadinimą, bet ir tai, ar tiekėjo pateiktas dokumentas pagal savo turinį leidžia įsitikinti tiekėjo atitinkama kvalifikacija. Specialistų įgytas aukštasis išsilavinimas, priklausomai nuo jį patvirtinančio dokumento turinio (studijų programų, išklausytų studijų dalykų, trukmės, išlaikytų egzaminų ir pan.), gali būti vertinamas kaip lygiavertis dokumentas pirkimo sąlygose nustatytiems specifiniams sertifikatams.

Dėl kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo įrodymų naštos paskirstymo

Ieškovė, nesutikdama su apeliacinio teismo išvada, kad ji neįrodinėjo ir neįrodė specialistų kvalifikacijos lygiavertiškumo, kasaciniame skunde kelia klausimus dėl kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo įrodinėjimo.

Perkančioji organizacija bet kuriuo pirkimo procedūros metu gali paprašyti kandidatų ar dalyvių pateikti visus ar dalį dokumentų, patvirtinančių jų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams ir, jeigu taikytina, kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams, jeigu tai būtina siekiant užtikrinti tinkamą pirkimo procedūros atlikimą (VPĮ 50 straipsnio 4 dalis). Prieš nustatydama laimėjusį pasiūlymą, išskyrus atvejus, kai pirkimo sutartis sudaroma preliminariosios sutarties pagrindu pagal šio įstatymo 78 straipsnio 4 dalį ar 5 dalies 1 punktą, perkančioji organizacija reikalauja, kad ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą pateikęs tiekėjas pateiktų aktualius dokumentus, patvirtinančius jo pašalinimo pagrindų nebuvimą ir atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, pagal šio įstatymo 51 straipsnį ir, jeigu taikytina, patvirtinančius jo atitiktį kokybės vadybos sistemos ir (arba) aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams, pagal šio įstatymo 48 straipsnį (VPĮ 50 straipsnio 5 dalis).

Nurodytas reguliavimas patvirtina, kad būtent tiekėjui kyla pareiga pagrįsti savo kvalifikacijos atitiktį nustatytiems reikalavimams ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Tokia pareiga aktuali tiek sprendžiant dėl perkančiosios organizacijos nurodytų dokumentų pateikimo, tiek dėl jiems lygiaverčių dokumentų pateikimo.

Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad būtent tiekėjai (ieškovei) teko pareiga įrodyti atitiktį kvalifikacijos reikalavimams ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, o kartu ir teikiamų dokumentų lygiavertiškumą konkretiems pirkimo dokumentams nurodytiems dokumentams (sertifikatams), atitinka VPĮ nuostatas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors tiekėjams tenka našta įrodyti savo atitiktį viešojo pirkimo sąlygose nustatytiems reikalavimams, tačiau ši našta neturi būti nepakeliama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-378/2024, 106 punktas).

Tiekėjas, pasirinkęs atitiktį pirkimo sąlygose nustatytam kvalifikacijos reikalavimui įrodyti lygiaverčiu dokumentu, turi pateikti tokius objektyvius duomenis, kurie leistų nustatyti, kad jo pateiktas dokumentas patvirtina reikalaujamą kvalifikaciją. Vien tiekėjo teiginys, kad jo pateiktas dokumentas yra lygiavertis, ir tik tokio dokumento teikimas paprastai savaime nėra pakankamas, išskyrus atvejus, kai išvada dėl lygiavertiškumo yra akivaizdi vertinant vien paties dokumento turinį. Paprastai tiekėjas turėtų pateikti atitinkamus paaiškinimus ir kitus įrodymus, kuriais grindžiamas jo pateikto dokumento, kuriuo įrodinėjama atitiktis kvalifikacijos reikalavimui, lygiavertiškumas. Tokiais įrodymais gali būti tiek paties tiekėjo atitinkami įrodymai, kuriais jis įrodinėja lygiavertiškumą, tiek ir trečiųjų asmenų ar institucijų atitinkamos išvados, palyginimai ir pan. Kiekvienu atveju tai priklauso nuo konkrečių įrodinėjamų aplinkybių, jų specifikos ir pan. Aptariamu aspektu įvertintina ir tai, kad būtent tiekėjai, teikdami pasiūlymą viešuosiuose pirkimuose, paprastai yra tos konkrečios srities profesionalai, lyginant su perkančiąja organizacija, kuriai nustatyta pareiga įvertinti tiekėjų kvalifikaciją.

Nors tiekėjas ir turi pareigą įrodyti atitiktį pirkimo sąlygose nustatytam kvalifikacijos reikalavimui (taip pat ir lygiaverčiu dokumentu), tačiau perkančioji organizacija, vertindama tiekėjo pateiktą lygiavertį dokumentą, negali nustatyti papildomų, pirkimo sąlygose nenustatytų, reikalavimų ar kitaip pakeisti iš anksto paskelbtų kvalifikacijos reikalavimų turinio.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neginčytina, jog perkančiosios organizacijos, išskyrus retas išimtis, nėra kiekvieno pirkimo objekto žinovės, tačiau joms VPĮ suteikta priemonių, leidžiančių sudaryti viešojo pirkimo sutartį su pirkimo sąlygas atitinkančiu tiekėju: kreipimasis į teikėją dėl pasiūlymo paaiškinimo, ekspertų pagalba vertinant pasiūlymus ir pan. Kita vertus, specialių žinių stoka pateisina didesnį perkančiosios organizacijos aktyvumą, o ne priešingai – pasyvumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2013). Toks išaiškinimas perkančiosios organizacijos atžvilgiu aktualus ir dėl kvalifikacijos reikalavimo įrodinėjimo lygiaverčiu dokumentu vertinimo.

Kasacinio teismo ne kartą pasisakyta, kad perkančiajai organizacijai suteikta teisė nuspręsti, kokiomis priemonėmis bus įrodinėjama pasiūlymo atitiktis viešojo pirkimo konkurso reikalavimams, tačiau jai nesuteikta neribota teisė konstatuoti pasiūlymo atitikties įrodymo ar neįrodymo, t. y. įrodymų pakankamumo, faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-378/2018 36, 38 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi byloje paties apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtinta, kad ieškovė ėmėsi priemonių atitiktį pirkimo sąlygose nustatytiems kvalifikacijos reikalavimams įrodyti lygiaverčiais dokumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad ieškovė net nebandė įrodinėti pateiktų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo pirkimo sąlygose nurodytiems sertifikatams, pateiktų dokumentų pirmiau nutartyje nurodytais aspektais turinio prasme nevertino ir tuo pažeidė pareigą tinkamai ištirti ir įvertinti tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovės pasiūlymo atmetimo, išvadą, jog aukštojo mokslo išsilavinimo diplomas nėra lygiavertis reikalaujamos kvalifikacijos įrodymas, padarė įvertinęs vien tik ieškovės teiktų dokumentų formą, tačiau neatlikęs teiktų dokumentų turinio bei ieškovės teiktų kitų įrodymų, kuriais ji įrodinėjo kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumą, analizės. Išvada, ar aukštąjį išsilavinimą patvirtinantis diplomas gali būti pirkimo sąlygose reikalaujamos kvalifikacijos įrodymas, gali būti padaryta tik atlikus pateiktų dokumentų, kuriais įrodinėjamas lygiavertiškumas reikalaujamiems sertifikatams, turinio analizę.

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovės pateiktų aukštąjį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo, turėjo būti nustatyta, kokius konkrečius duomenis ieškovė pateikė lygiavertiškumui pagrįsti, kokias kompetencijas ir (ar) kvalifikacijas šie dokumentai patvirtina ir ar jų pakanka atitikčiai dėl kiekvieno iš pirkimo specialiųjų sąlygų 4 priedo 2.1, 2.2, 2.5 ir 2.6 papunkčiuose nustatyto kvalifikacijos reikalavimo pagrįsti. Atitinkamai turėjo būti įvertinta, ar atsakovė, atmesdama ieškovės pasiūlymą, šiuos duomenis tyrė ir pagrindė, dėl kokių priežasčių kiekvienas iš pateiktų dokumentų laikytinas (ne)lygiaverčiu būtent tų dokumentų turinio, o ne formos prasme. Neatlikus tokio dokumentų turinio vertinimo, nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškovės pateiktų dokumentų nelygiavertiškumo.

Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šiuo atveju nebuvo tinkamai aiškinamas ir taikomas teisinis reguliavimas dėl kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų lygiavertiškumo. Atitinkamų dokumentų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.