- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-15
- Bylos Nr.
- eCIK-681/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00399-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Kasacinė instancija
- Teisėjai
- Virgilijus Grabinskas (pirm.), Egidija Tamošiūnienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Ieškovas
- UAB ,,Sigma Ventus"
Nr. DOK-2355 Nr. eCIK-681/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00399-2023-3 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės, susipažinusi su 2026 m. birželio 29 d. pateiktu atsakovės Lietuvos Respublikos nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės firmos „Lietuvos melioracija“, uždarosios akcinės bendrovės „Sigma Ventus“, valstybės įmonės „Turto bankas“ patikslintus ieškinius atsakovėms Lietuvos Respublikos nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Vijoka“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovių ieškinius atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. kovo 31 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinius patenkino visiškai.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 3 d. sprendimą.
Atsakovės kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, 11 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintas naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisykles ir kasacinio teismo praktiką, ne aukciono būdu parduodamo valstybinės žemės sklypo dydį lemia objektyviai statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį būtinas plotas. Kadangi ginčo sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai, teisės aktai įpareigoja parengti jų eksploatavimui reikalingą žemės sklypo planą. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs bylos įrodymus ir išaiškinęs minėtas teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad UAB „Vijoka“ buvo parduotas per didelis, pastato (garažo) paskirties neatitinkantis žemės sklypas. Pareiga nustatyti statiniams eksploatuoti būtinas žemės sklypo dalis tenka valstybinės žemės pardavėjui, o ne pirkėjams (nuomininkams), o teisės aktai nenumato pareigos žemės sklypo planą viešinti ar derinti su kitais sklype esančių statinių savininkais. Be to, pirmosios instancijos teisme plano sprendiniai buvo įvertinti atliktomis ekspertizėmis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliacinės instancijos teismas Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto normą išaiškino plečiamai, iš esmės nepagrįstai sutapatindamas visus sklype esančius statinius su „perleidimo kartu“ imperatyvu sutampant žemės sklypo ir statinių savininkams (viešosios teisės subjektams), nors įstatymas labai aiškiai diferencijuoja, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad valstybinės žemės sklypas ir jame esantys statiniai nagrinėjamu atveju „galėjo būti perleisti tik visi kartu“, nėra pakankamai pagrįsta nei taikytinu teisiniu reguliavimu, nei valstybės turto valdymo sistema. Vien aplinkybė, kad žemės sklypas ir dalis ginčo statinių priklausė Lietuvos Respublikai, savaime nesudaro teisinio imperatyvo juos perleisti tik kaip vieną objektą. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.395 straipsnio 3 dalyse aiškiai leidžiamas žemės sklypo ir statinių savininkų nuosavybės teisių atskyrimas, skirtingi jų savininkai.
3. Apeliacinės instancijos teismas ginčijamų aktų ir sandorio neteisėtumą pripažino nurodęs, kad atsakovei UAB „Vijoka“ buvo išskirta ir perleista 54 kv. m žemės sklypo dalis po valstybei priklausančia kiemo aikštele, tačiau pati kiemo aikštelė neperleista ir nenustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka. Tačiau nenustatyta naudojimosi tvarka nėra perleidimo neteisėtumo pagrindas. Aplinkybė, kad nebuvo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka, gali lemti poreikį papildomai reglamentuoti naudojimąsi turtu, tačiau savaime nepaneigia jau įvykusio valstybinės žemės perleidimo teisėtumo. Tik sudarius valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, žemės sklypo bendraturtis turėtų teisę inicijuoti naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymą susitarimu, o nesusitarus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, ji gali būti nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnis, 4.81 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visa aikštele disponuojant kaip vienu objektu būtų gaunama „didžiausia nauda visuomenei“, grindžiama prielaidomis. Šiuo atveju nebuvo konkrečiai pagrįsta, koks Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje numatytas principas buvo pažeistas ir kaip ginčijamas sandoris jį pažeidė.
4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl funkcinio savarankiškumo, netinkamai taikė CK 4.2 straipsnio 2 dalies, 4.15 straipsnio normas, nesivadovavo teismų praktika dėl šių normų taikymo. Vien aplinkybė, kad aikštelė įregistruota kaip atskiras inžinerinis statinys, savaime neįrodo, kad ji gali funkcionuoti savarankiškai ir nepriklausomai nuo kitų objektų. Kvalifikuojant aikštelę kaip savarankišką statinį, reikia atsižvelgti, kokiu tikslu ir pagal kokią paskirtį ji suprojektuota ir pastatyta, ar naudojama.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ir nukrypo nuo jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, nes priešingai nei pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus. Vertindamas rašytinius įrodymus, skyrė nepakankamai dėmesio juose esančių aplinkybių analizei ir vertinimui, šių įrodymų santykiui su kitais byloje esančiais įrodymais.
6. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovėms, netinkamai vadovavosi teismų praktika. Vien ta aplinkybė, kad užmokesčio už advokatui teikiamas paslaugas dydis neviršija rekomenduotino dydžio, neteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato išlaidoms apmokėti.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.