Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.18.3; 3.3.2.5; 3.3.2.7.

2026 m. rugsėjo 23 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens M. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1577-947/2026, iškeltoje pagal ieškovų R. S. ir N. S. patikslintą ieškinį atsakovui T. S. dėl išlaikymo vaikams formos pakeitimo, tretieji asmenys M. G., D. V. S., išvadą duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovų R. S. ir N. S. patikslintą ieškinį atsakovui T. S., kuriuo ieškovai prašo pakeisti 2023 m. kovo 15 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4958-1172/2023 priteisto išlaikymo J. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir N. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), formą ir nuo 2025 m. kovo 3 d. J. S. ir N. S. priteisti iš atsakovo T. S. išlaikymą turtu: priteisti J. S. 54/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), N. S. priteisti 23/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

2026 m. birželio 18 d. atsakovas T. S. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę - sustabdyti antstolės R. S. atliekamus vykdymo veiksmus – paskelbtas buto adresu: (duomenys neskelbtini), varžytynes iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1577-947/2026. Prašymui pagrįsti nurodė, kad iki galutinio teismo sprendimo priėmimo būtina sustabdyti antstolės atliekamus vykdymo veiksmus, t. y. paskelbtas buto varžytines. Netaikius šios laikinosios apsaugos priemonės, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali tapti apsunkintas arba neįmanomas, nes nelikus atsakovui priklausančio turto nebebūtų iš ko išieškoti pirmosios eilės kreditorių – nepilnamečių vaikų – išlaikymo reikalavimų. Pažymėjo, kad kreditorių, kurių reikalavimų tenkinimui šiuo metu organizuojamos varžytinės, reikalavimai yra žemesnės eilės nei nepilnamečių vaikų išlaikymo reikalavimai, todėl vaikų interesų apsauga šiuo atveju turi būti laikoma prioritetine. Teigė, kad įvykus buto varžytinėms ir pardavus turtą, vaikai būtų priversti iš jo išsikelti, todėl netektų būsto, kuriame šiuo metu užtikrinami jų gyvenimo ir vystymosi poreikiai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Priešingai nei nustatė pirmos instancijos teismas, ieškovų ir atsakovo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje civilinėje byloje pareikšti nesant CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos taikymo sąlygų, t. y. civilinėje byloje dėl išlaikymo formos pakeitimo pareikštas reikalavimas priteisti dviem nepilnamečiams vaikams išlaikymą dalimi buto, nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tiesiogiai susijusi su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu, todėl ši laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese nėra absoliuti. CPK yra numatyti atvejai, kada teismas gali sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Pavyzdžiui, išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 straipsnio 3 dalis) arba kai nagrinėjamas ginčas dėl varžytynių akto patvirtinimo (CPK 725 straipsnis). Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas (CPK komentaro I dalis, Bendrosios nuostatos, p. 337). Sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 straipsnis). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 straipsnio 2 dalis). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2142/2011; 2013 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1413/2013, Kauno apygardos teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.. e2S-207-657/2020, 21 p.).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra proporcingas ir nepagrįstai pažeidžia asmens teisę į įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Nagrinėjamu atveju teismui tenkinus ieškovų ir atsakovo prašymus, įsiteisėjusio teismo sprendimo realus vykdymas nukeltas neapibrėžtam laikui, tokiu būdu pažeidžiant suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyra bei pamatinius civilinio proceso tikslus bei principus – įvykdyti teismo sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką. Be to, įvertinus ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimų apimtį, matyti, jog ieškovų ir atsakovo prašymai sustabdyti išieškojimo veiksmus – nukreipti išieškojimą į butą (duomenys neskelbtini), viršija patikslinto ieškinio reikalavimų (kurio dydis taip pat nėra pagrįstas) apimtį, kas taip pat pažeidžia proporcingumo principą.

Nagrinėjamu atveju nors išieškotojas turi teisėtus lūkesčius išieškoti skolą, tačiau jo interesai nėra svarbesni už dviejų vaikų interesus. Įstatymas įpareigoja prioritetiškai ginti vaikų interesus. Be to, ne tik trečiasis asmuo M. G. yra kreditorius, tačiau ir ieškovė, atstovaudama nepilnametį sūnų, bei šiuo metu pilnametis sūnus Nojus, taip pat yra kreditoriai ir teismo pareiga yra užtikrinti visų kreditorių interesų pusiausvyrą. Be to, pardavus butą iš varžytinių, du sūnūs neteks gyvenamo būsto, toliau išlaikymas vaikams nebebus teikiamas. Ieškovė privalės pasirūpinti viena ne tik vaikų gyvenamu būstu, bet pilnu vaikų išlaikymu. Abu sūnus suinteresuoti, kad būtų apginti jų interesai ir ateityje, nes tėvas nemoka išlaikymo, neturi pinigų, o turi tik nekilnojamąjį turtą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė nekilnojamojo turto varžytynių vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2YT-4958-1172/2023, pareiškėjų T. S. ir R. S. santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Šiuo sprendimu teismas taip pat patvirtino pareiškėjų susitarimą dėl vaikų išlaikymo: T. S. sūnaus J. S. išlaikymui iki jo pilnametystės moka po 250 Eur nuo 2023 m. sausio 12 d., šią sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. T. S. sūnaus N. S. išlaikymui iki jo pilnametystės moka po 250 Eur, šią sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai R. S. ir N. S. patikslintu ieškiniu atsakovui T. S. prašo pakeisti 2023 m. kovo 15 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4958-1172/2023 priteisto išlaikymo J. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir N. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), formą ir nuo 2025 m. kovo 3 d. J. S. ir N. S. priteisti iš atsakovo T. S. išlaikymą turtu: priteisti J. S. 54/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), N. S. priteisti 23/100 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Kauno apylinkės teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti išieškojimą iš T. S. M. G. naudai vykdymo procese, kurį vykdo antstolė R. S., tai yra nukreipti išieškojimą į butą (duomenys neskelbtini).

Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi netenkino pakartotinio ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovė dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 22 d. nutarties pateikė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2S-106-565/2026). Vienu iš pagrindinių atskirojo skundo netenkinimo argumentų apeliacinės instancijos teismas įvardino aplinkybę, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog vykdomojoje byloje būtų pradėtas turto priverstinio realizavimo procesas, tai yra, kad atsakovui priklausantis turtas, kurio dalies priteisimo kaip išlaikymo nepilnamečiams vaikams, yra antstolės įvertintas, paskelbtos jo varžytynės ar pan.

Iš byloje pateikto antstolės R. S. 2026 m. birželio 8 d. Patvarkymo dėl informacijos pateikimo Nr. S-26-106-22477 nustatyta, kad skolininkas T. S. skolų nemoka. Išieškojimas nukreiptas į skolininkui asmenine nuosavybe priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Paskelbtos šio buto pirmosios varžytynės. Varžytynių Nr. (duomenys neskelbtini). Varžytynių pradžia – 2026 m. birželio 8 d., 10:25:14, planuojama pabaiga – 2026 m. liepos 8 d., 10:25:59. Pradinė pardavimo kaina – 68 800 Eur. Varžytynių dalyvio įmoka – 6 880 Eur. Varžytynės vyksta internetiniame tinklalapyje www.evarzytynes.lt.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. birželio 25 d. nutartimi tenkino atsakovo T. S. bei ieškovų R. S. ir N. S. prašymus taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir sustabdė buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), varžytynių vykdymą iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje civilinėje byloje Nr. e2-1577-947/2026.

Trečiasis asmuo M. G. (apeliantas) su 2026 m. birželio 25 d. priimta teismo nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti ir ieškovų bei atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Apelianto teigimu, tokios laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, kadangi neatitinka CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo sąlygų. Taip pat, apelianto vertinimu, ginčas šioje byloje yra apsimestinis, o prašydamos taikyti laikinąsias apsaugos priemones šalys siekia ne pašalinti realią grėsmę galimo teismo sprendimo vykdymui, tačiau siekia apsunkinti išieškojimo procedūras, išvengti priverstinio vykdymo veiksmų. Apeliantas pažymi, kad nepilnamečių vaikų finansiniai reikalavimai, net ir vykdant išieškojimo procedūrą, būtų tenkinami pirma eile, todėl ieškovė ir atsakovas nepagrįstai teigia, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas. Be to, teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės viršija patikslinto ieškinio reikalavimus bei yra neproporcingos ir nepagrįstai pažeidžia apelianto teisę į įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą, kadangi sprendimo realus vykdymas nukeliamas neapibrėžtam laikui, tokiu būdu pažeidžiant civilinio proceso tikslus bei principus – įvykdyti teismo sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nesutinka su atskirojo skundo argumentais.

Visų pirma, pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovai preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus - išdėstė ieškinio faktinį pagrindą ir savo reikalavimams įrodyti pateikė ieškinį grindžiančius dokumentus. Šiuo atveju ieškovai prašo pakeisti dviem vaikams priteisto išlaikymo formą (periodines pinigines išmokas pakeisti nekilnojamojo turto dalimi) – tokį reikalavimą tiesiogiai numato materialioji teisė. Teismas suinteresuotų asmenų prašymu gali pakeisti priteisto išlaikymo formą, o tėvų pareiga materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus yra imperatyvi. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas). Atsižvelgiant į nurodytą, apelianto argumentus, kad ginčas šioje byloje yra apsimestinis ir ieškovai siekia ne apginti vaikų interesus, o apsunkti skolos išieškojimo iš atsakovo procedūras, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas ir įvertintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Antra, priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai aiškino ir taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis sustabdė ne bendrai išieškojimo vykdymą procese, o tik konkretaus atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių procedūras. Kaip minėta, teismas gali taikyti kitas, įstatymuose konkrečiai neįvardintas, laikinąsias apsaugos priemones, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Šiuo atveju ieškinio dalykas – konkretaus nekilnojamojo turto dalies priteisimas vaikams natūra, taigi, ginčas susijęs su nuosavybės teisėmis į konkretų ginčo nekilnojamąjį turtą ir, kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, bylos baigtis yra tiesiogiai susijusi su konkretaus nekilnojamojo turto teisiniu statusu ir nuosavybės teisių į jį pasiskirstymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant pateiktiems duomenims apie tai, kad yra paskelbtos bei vykdomos ginčo turto pirmosios varžytinės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų iš esmės pasunkėti arba tapti neįmanomas. Taigi, laikinas ginčo situacijos sureguliavimas - turto pardavimo varžytynėse sustabdymas, kol sprendžiamas ginčas dėl to paties turto teisinio likimo, atitinka įstatymo numatytą laikinųjų apsaugos priemonių rūšį (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 13 punktas), o apelianto teiginiai, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių teismas negalėjo taikyti, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Trečia, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises, kadangi neapibrėžtą laiką nebus vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl skolos išieškojimo, bei yra neproporcingos, viršija patikslinto ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik iki sprendimo įsiteisėjimo, taigi, kreditoriaus reikalavimo teisė nėra panaikinama ar apribojama iš esmės neapibrėžtam laikui – tik atidedamas jos priverstinio įgyvendinimo momentas, kol bus išspręstas konkuruojantis materialusis ginčas dėl to paties turto. Taip pat šiuo atveju pritaikyta priemonė (varžytynių, t. y. konkretaus turto realizavimo, sustabdymas) yra proporcinga ginčo dalykui, kadangi ginčas kilęs dėl to paties turto (buto) dalies priskyrimo vaikams kaip išlaikymo formos, todėl negalima taikyti jokios kitos, mažiau ribojančios, priemonės, kuri vienu metu leistų ir toliau vykdyti šio konkretaus turto pardavimą, ir užtikrintų, kad sprendimas dėl šio turto liktų įvykdomas. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka šalių pusiausvyros bei proporcingumo principus ir tuo aspektu, kad bylose, susijusiose su vaikų teisėmis ir interesais, teismas privalo siekti, jog būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą imtis priemonių, užtikrinančių, jog būsimo, galimai ieškovams palankaus, sprendimo dėl vaikams priklausančio išlaikymo formos (nekilnojamojo turto dalies) įvykdymas nepasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomu. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konkrečiu atveju laikinosios apsaugos priemonės sustabdant ginčo nekilnojamojo turto varžytynes yra pritaikytos teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, atskirojo skundo argumentai to nepaneigia, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.