Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Almos Jurgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės ir Aleksandro Rusako,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,E. licėjus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,E. licėjus“ ieškinį atsakovui B. P. B. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.B. P. B. 2025 m. kovo 26 d. prašymu „Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų išieškojimo, žalos atlyginimo“ (toliau – prašymas) kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK, komisija) prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) ,,E. licėjus“ neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, 1000 Eur neturtinę žalą, 600 Eur dydžio kompensaciją už nesumokėtas kelionės namo išlaidas.DGK 2025 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prašymą patenkino iš dalies: pripažino B. P. B. (toliau – ir darbuotojas) atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškojo jam 6 609,98 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei po 254,23 Eur jo už paskesnę darbo dieną nuo komisijos sprendimo priėmimo iki įvykdymo, bet neilgiau nei už metus laiko, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 600 Eur kelionės išlaidų kompensaciją ir 1 886,10 Eur netesybų.UAB „E. licėjus“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, bendrovė), nesutikdama su šiuo komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui P. B. B., kuriuo prašo pripažinti, kad darbo sutartis su atsakovu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu nutraukta teisėtai, atmetant ir kitus darbuotojo darbdaviui reikštus reikalavimus, juos laikant nepagrįstais.Ieškovė nurodė, kad komisija išsamiai netyrė ieškovės atliktų struktūrinių pokyčių būtinybės bei realumo. Teigia, kad atsakovo darbo funkcijos buvo perskirstytos, išdalinant jas keliems kitiems ieškovės darbuotojams ir toks funkcijų perskirstymas tarp darbuotojų yra teisėti struktūriniai pokyčiai DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Komisija netyrė ir nevertino atsakovo funkcijų perskirstymo aplinkybių ir perskirstymo apimčių, atsakovo pareiginių nuostatų turinio, atsakovo turėtų funkcijų delegavimo kitiems ieškovės darbuotojam, kurie su tokių funkcijų priskyrimu sutiko. Todėl pagrindo konstatuoti atleidimą neteisėtu nebuvo. Ieškovės direktoriaus 2023 rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. EĮ-2023-08-14 buvo patvirtinta Darbuotojų išlaidų kompensavimo tvarka, kurios 3.7. punktas numatė, kad darbuotojų kelionė namo kompensuojama pagal faktinius kelionės dokumentus, kuriuos privalu pateikti iki kito mėnesio 10 dienos. Kadangi darbuotojas prašė šių išlaidų kompensavimo po 6 mėn., ieškovė turėjo pagrindą atsisakyti jas kompensuoti. Mano, kad neturtinės žalos darbuotojas nepatyrė ir ji neįrodyta, todėl pagrindo ją atlyginti taip pat nėra.Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Mano, kad darbo sutartis su juo nutraukta neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nuostatomis nustatytą tvarką, jo teises ir teisėtus interesus, nes darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nesilaikė ir netinkamai taikė darbo sutarties šiuo pagrindu nutraukimo procedūrą – viską suformino vienu metu ir tendencingai – tik jo – atžvilgiu, nesiūlė kito darbo, nors laisvų pozicijų buvo ir jo turima kvalifikacija bei patirtis akivaizdžiai leido dirbti kitą darbą pagal turėtas laisvas pareigybes. Nurodė, kad pagal 2023 m. gegužės 11 d. darbo sutartį pradėjo dirbti UAB „E. licėjus“ (toliau – ir Licėjus) Tarptautinių programų direktoriumi. Darbo sutartis buvo terminuota, jis buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) pradinio mokslo, (duomenys neskelbtini) vidurinio mokslo ir (duomenys neskelbtini) programų įdiegimą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Savo pareigas vykdė tinkamai, atliko ir kitas jam nedeleguotas pareigas, nes jam priskirtų funkcijų ir iš to išeinančių funkcijų vykdymui kitų darbuotojų nebuvo arba esamų įgūdžiai nebuvo pakankami. Priekaištų dėl darbo neturėjo. 2024 m. gruodžio 11 d. direktorius N. P. jį informavo, kad nebenori dirbti kartu, to priežasčių nenurodė, pasiūlė išeiti. Jis nesutiko. Kitą dieną jam buvo nurodyta susitikti su Licėjaus (duomenys neskelbtini) padalinio vadove G. A.. Šio susitikimo metu jam buvo pateiktas pasirašyti Darbo sutarties nutraukimo susitarimas, kurį pasirašyti jis taip pat nesutiko. (duomenys neskelbtini) padalinio vadovė G. A. jį informavo, kad administracija ras būdų kaip jį atleisti ir pasirūpins, kad jokio darbo Lietuvoje jis negaus. Tokia situacija sutrikdė jo sveikatą, jis kreipėsi į medikus, iki 2025 m. vasario 2 d. buvo nedarbingas. Atsakovui pasveikus, 2025 m. vasario 3 d. susitikimo su direktoriumi metu jam buvo įteiktas įsakymas dėl darbo organizavimo struktūros pakeitimų, ir kad dėl to nuo 2025 m. kovo 4 d. nutraukiama jo Darbo sutartis. Kartu su šiuo įsakymu jam buvo pateiktas ir įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą. Darbo organizavimo pokyčiais darbdavys įvardijo tai, kad funkcijos, kurias vykdė atsakovas, patenka į kitų darbuotojų atliekamas funkcijas. Atsakovo teigimu, taip nėra, jo turėtos ir sėkmingai vykdytos funkcijos buvo perskirstytos kitiems asmenims, kas nesudaro pagrindo teigti, jog buvo objektyvus poreikis jo pareigybės naikinimui ir kad vyko struktūriniai pertvarkymai. Iki priimant nurodytą įsakymą nebuvo kalbama apie tokį darbdavio ketinimą, be to, jokia reorganizacija nėra ir negali būti vykdoma mokslo metams įpusėjus, ieškovė tiesiog siekė atleisti jį bet kokiu pagrindu ir dėl visiškai neaiškių priežasčių. Kadangi Licėjuje esančių darbuotojų skaičius viršija 20, darbdavys privalėjo būti sudaręs Darbo tarybą ir atlikti su ja privalomas informavimo ir konsultavimo procedūras. Dėl tokio netikėto Darbo sutarties nutraukimo ir vykdyto administracijos spaudimo reikalaujant sutikti su jos nutraukimu, neetiško ir neprofesionalaus bendravimo sutriko atsakovo sveikata, buvo pažeistos jo asmeninės vertybės, jis negavo žadėtų rekomendacijų, dėl to mano, kad turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Galutinis atsiskaitymas su atsakovu nebuvo padarytas tinkamai ir jis net ir pasibaigus darbo santykiams buvo priverstas kreiptis papildomai į Licėjaus buhalteriją ir prašyti to, kas jam teisėtai priklauso. Atleidimo momentu ieškovė nesumokėjo jam (nekompensavo) sutartų kelionės namo išlaidų. Atsakovas teigė sutinkąs su komisijos priimtu sprendimu, prašė jo nekeisti, o ieškinį atmesti. Atsakovas, kaip darbuotojas, savarankiškų reikalavimų dėl atmestos prašymo dalies teismui nereiškė.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Pripažino atsakovo B. P. B. atleidimą iš darbo neteisėtu, jo į darbą negrąžino, laikė, kad Darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Priteisė atsakovo naudai iš ieškovės UAB „E. licėjus“ 59 744,05 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo ir po 254,23 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Priteisė atsakovo naudai iš ieškovės UAB „E. licėjus“ 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 600 Eur kelionės išlaidų kompensaciją, 300 Eur netesybų (sumos nurodytos po mokesčių nuskaitymo) ir 4 971,65 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, nustatė, jog atsakovas pas ieškovę įsidarbino 2023 m. gegužės 11 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties (toliau – Darbo sutartis) pagrindu Tarptautinių programų direktoriumi. Darbo sutarties 1.2 punkte numatyta, kad darbuotojas atlieka joje bei pareigybės aprašyme numatytas darbo funkcijas. Pačioje Darbo sutartyje jos nedetalizuotos, duomenų apie tai, kad darbuotojas būtų supažindintas su darbdavio į bylą pateikta, jo teigimu, atsakovui priskirta, (duomenys neskelbtini) pareigine instrukcija, byloje nėra ir nėra aišku, kada ji suformuota. Posėdžio metu ieškovės direktorius aiškiai neįvardijo Licėjuje esančios vieningos dokumentų formavimo sistemos buvimo ir jos naudojimo Licėjaus veikloje, tame tarpe ir atliekant darbuotojų supažindinimo ir informavimo veiksmus. Ginčo šalys vienodai aiškino, kad atsakovas, priimtas į darbą minėta Darbo sutartimi, buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) pradinio mokslo, (duomenys neskelbtini) vidurinio mokslo ir (duomenys neskelbtini) programų įdiegimą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Darbuotojas tvirtino, kad sistematizuotų jo pareiginių nuostatų nebuvo.Darbo sutarties terminas numatytas iki 2026 m. birželio 30 d. (Darbo sutarties 2.1 p.). Šalys sutarė dėl 5000 Eur dydžio darbo užmokesčio mokėjimo (Darbo sutarties 3.1 p.), ieškovė įsipareigojo mokėti 1000 Eur priedą būsto nuomos kaštams padengti (Darbo sutarties 3.3 p.) ir 600 Eur dydžio išlaidas per metus skrydžio namo ir atgal išlaidas pagal faktiškai gautus dokumentus (Darbo sutarties 3.4 p.). Darbdavys 2023 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu yra patvirtinęs Licėjaus darbuotojų išlaidų kompensavimo tvarką. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų su ja supažindintas byloje nėra.Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, kad būtų priimti kiti ieškovės lokalūs aktai dėl galimų būsimų struktūrinių pertvarkymų, kad su tuo susijęs klausimas būtų keliamas Licėjaus bendruomenėje ar pastaroji būtų kažkokiu būdu informuojama apie numatomus pokyčius ir to apimtis. Byloje yra tik 2025 m. vasario 4 d. Licėjaus vadovo el. laiškas apie tai, kad nuo kovo 4 d. bus nauja organizacinė struktūra ir nelieka Tarptautinių programų direktoriaus, t. y. atsakovo, pareigybės. Jokios informacijos apie tai, kokia bus nauja organizacinė struktūra šiuo laišku nebuvo pateikta, kaip ir pati nauja organizacinė struktūra.Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ieškovei vykdant įvardintus darbo organizavimo struktūros pakeitimus, yra naikinama tik atsakovo turėta Tarptautinių programų direktoriaus pareigybės pozicija. Kiti ieškovės pateikti duomenys rodo, jog atsakovo eitos funkcijos buvo perskirstytos kitiems Licėjaus darbuotojams, t. y. objektyvus poreikis turėti tas funkcijas iš esmės liko, atsakovo kuruotos sritys aktualumo neprarado, šias funkcijas perėmė kiti ieškovės padaliniai ir skyriai, todėl vertino, kad kalbėti apie realius ir būtinus pokyčius ar atsakovo turėtos pozicijos perteklinumą šio konkretaus ginčo atveju nėra jokio pagrindo.Teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad visi su tuo susiję darbdavio sprendimai faktiškai priimti tą pačią dieną, formaliai informuojant apie tai atsakovą ir pačią Licėjaus bendruomenę ir tai darant jau po fakto. Jie suformuoti vadovo vienasmeniškai, neinformuojant Licėjaus bendruomenės apie pokyčių poreikį ir faktinį ketinimą tai daryti, neteikiant jokios informacijos apie tai, išskyrus vadovo minėtą el. laišką. Sprendė, kad ieškovės su tuo susiję veiksmai faktiškai nukreipti išskirtinai į atsakovo pareigybę, kas virš nustatytų aplinkybių kontekste duoda didesnį pagrindą labiau tikėtinai išvadai apie Licėjaus vadovo mėginimą dėl neaiškių priežasčių atleisti atsakovą, nepriėmusį vadovo įvairia forma teiktų pasiūlymų nutraukti darbo santykius, nei apie egzistavusį objektyvų pagrindą daryti realius struktūrinius pokyčius.Teismas sprendė, kad darbdavys neįrodė, jog ginčo Darbo sutartis buvo nutraukta dėl realių, objektyviai pagrįstų darbo organizavimo pertvarkymų, todėl neturėjo pagrindo sutikti su ieškove, kad atsakovo atleidimas yra teisėtas. Teismas vertino, kad atsakovo atleidimo pagrindas suformuotas dirbtinai, be jokių objektyvių priežasčių. Pažymėjo, kad Darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su tuo, kas byloje neįrodyta, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad darbdavys atliktų šią jam deleguotą pareigą: nėra jokių įrodymų, kad įspėjimo laikotarpiu jis būtų siūlęs darbuotojui bet kokią kitą laisvą darbo vietą, o manyti, kad tokių nebuvo ar darbuotojas dėl savo turimos aukštos kvalifikacijos negalėtų užimti turėtų, pagrindo nėra. Pats darbdavys, kaip rodo įspėjimo turinys, nurodė, kad Licėjuje yra laisvų mokytojų pozicijų, į kurias ieškoma norinčių, ir tokia pozicija ne viena, bet darbdavys vienašališkai nusprendė, kad užimti jas atsakovas dėl kompetencijų ar kvalifikacijos stokos negali. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas pripažino, kad darbuotojas net neturėjo galimybės išreikšti sutikimo ar nesutikimo eiti kitas pareigas ar būti perkeltu, kas akivaizdžiai pažeidžia jam taikytinas garantijas.Teismas nustatė, kad darbuotojas nepageidauja būti grąžinamas į darbą, todėl sprendė, kad jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Darbuotojui išieškotinas DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, o jam neišdirbus pas ieškovę dvejų metų kompensacija darbuotojui nepriklauso. Teismas, atsižvelgęs į konstatuotus atleidimo iš darbo neteisėtumo aspektus, nukreiptus išskirtinai į atsakovą, faktiškai dirbtinai suformuojant atleidimo priežastis ir darbdaviui tai akivaizdžiai žinant, sprendė, jog nurodyto viso vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas neprieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams, kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus ir yra adekvatus bei protingas DK nustatytam kompensavimo tikslui, todėl kompensacijos suma už priverstinę pravaikštą nemažino.Teismas nustatęs, kad atsakovas neteisėtai atleistas iš darbo neturint pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo, ieškovei padarius reikšmingus ir esminius procedūrinius pažeidimus, ieškovei elgiantis pakankamai šiurkščiai ir tendencingai darbuotojo atžvilgiu, nepaisant jo socialinių garantijų ir nesudarius jokių sąlygų jam likti darbo rinkoje, kas neabejotinai sukėlė atsakovui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, be to, įrodytas ir nežymus jo sveikatos sutrikdymo faktas, kurio darbdavys neginčijo, sprendė, jog yra nustatytos visos neturtinės atsakomybės sąlygos. Vertino, kad priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija darbuotojui šiuo konkrečiu atveju. Todėl sprendė, kad pagal aukščiau nustatytas aplinkybes atsakovui padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jam iš ieškovės 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri vertinamuoju požiūriu laikytina pakankama, juolab kad pats darbuotojas teisme didesnės sumos nereikalavo.Teismas, vertindamas reikalavimą dėl kelionės išlaidų kompensavimo, nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas buvo supažindintas su nurodyta Tvarka ir žinojo tokių prašymų teikimo momentus. Todėl sprendė, kad ieškovės atsisakymas kompensuoti išlaidas remiantis lokaliu aktu, dėl kurio buvimo atsakovas nebuvo informuotas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Nesupažindinimo teisinė pasekmė tenka darbdavio rizikai. Patirtų faktinių išlaidų dydžio darbdavys nekvestionavo. Todėl teismas nenustatė pagrindo nepriteisti darbuotojui šių išlaidų.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad darbdavys neišmokėjo darbuotojui ne pagrindinį darbo užmokestį, o kitas – kelionės išlaidas (kurių galėjo ir nebūti), vertindamas, jog netesybų skaičiavimas už visą laikotarpį nėra protingas ir adekvatus, sąlygoja socialinę ginčo šalių disproporciją, todėl sprendė priteisti iš ieškovės darbuotojo naudai 300 Eur fiksuotą netesybų sumą (be mokesčių) už konstatuotą pažeidimą DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiApeliaciniu skundu ieškovė UAB „E. Licėjus“ (toliau – ir apeliantė) prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmesdamas apeliantės ieškinį, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus bei neatsižvelgė į pateiktų įrodymų visumą, visiškai nepagrįstai eliminavo iš vertinimo daugelį apeliantės įrodinėtų bylai reikšmingų aplinkybių bei įrodymų. Iš skundžiamo sprendimo analizės yra darytina išvada, kad teismas, konstatuodamas, jog apeliantė neatliko realių darbo organizavimo pertvarkymų, dalies byloje esančių apeliantės pateiktų argumentų bei įrodymų išvis netyrė ir nevertino, tarsi tokie įrodymai į bylą nebūtų pateikti. Teismas taip pat atsižvelgė išimtinai tik į atsakovo paaiškinimus teisme, jo teiktus ir/ar jam palankius įrodymus, tačiau iš viso nevertino apeliantės teiktų įrodymų ir paaiškinimų ir nepagrindė, kodėl apeliantės pateiktų įrodymų nevertino;Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovo darbo funkcijos buvo perskirstytos, tuo pat metu pirmosios instancijos teismas padarė tokiai išvadai prieštaraujančią išvadą, kad atsakovo pozicija netapo pertekline. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas pokyčių realumą ir būtinumą siejo tik su tolesniu apeliantės poreikiu turėti tarptautinių programų direktoriaus vykdytas darbo funkcijas, neatsižvelgdamas į tai, kad neliko poreikio šias funkcijas vykdyti konkrečiai vienam darbuotojui ir atitinkamai šių funkcijų vykdymą perėmė kiti darbuotojai (dalis darbuotojų dalį analogiškų funkcijų jau vykdė anksčiau, taigi, iš dalies funkcijos dubliavosi);Paaiškino, kad apeliantė tarptautinių programų direktoriaus pareigybės panaikinimą grindė būtent tuo faktu, kad tarptautinių programų direktoriaus vykdytos darbo funkcijos tapo perteklinėmis, po to, kai buvo nuspręsta šias funkcijas perskirstyti ir funkcijų vykdymą perduoti kitiems apeliantės darbuotojams, kurie kartu su savo vykdomomis funkcijomis, papildomai vykdytų ir jiems priskirtų tarptautinių programų direktoriaus darbo funkcijų dalį. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad vieno darbuotojų funkcijų perskirstymas kitiems esamiems darbuotojams nėra laikomas struktūriniu pertvarkymu pagal Darbo kodekso 57 straipsnį, netinkamai aiškino Darbo kodekse įtvirtintą „perteklinės funkcijos“ sąvoką. Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, jeigu „darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė“. Tai yra, ne apskritai nelieka tos darbo funkcijos, kurią vykdė darbuotojas, tačiau darbuotojo atliekama funkcija tapo nereikalinga, viršijanti poreikį;Pirmosios instancijos teismas padarė esminę materialinės teisės taikymo klaidą, kadangi pripažinęs, kad: (1) atsakovo funkcijos buvo paskirstytos kitoms 3 esamoms apeliantės pareigybėms (4 darbuotojams); (2) jokios naujos pozicijos nebuvo sukurtos; (3) jokie nauji darbuotojai vykdyti funkcijas, analogiškas atsakovo funkcijoms, priimti nebuvo, laikė, kad ieškovės atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo fiktyvūs. Taip iš esmės yra užkertamas kelias darbdaviams optimizuoti savo veiklą ir sumažinti darbuotojų skaičių, kuomet paaiškėja, kad tas pačias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų;Apeliantė nurodo, kad pokyčiai buvo realūs, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: (i) darbo sutartis su D. V. ir jos pakeitimas (b.t. 2, l. 13-16); (ii) D. V. kaip pradinio ugdymo vadovės, pareigybės aprašymas (b.t.2, l. 20-22), (iii) darbo sutartys ir jų pakeitimai, kuriais keičiamas ne tik pareigų pavadinimas, bet ir darbo užmokesčio dydis) su pagrindinio ugdymo vadovėmis K. C. (b.t. 2, l. 4- 8, b. l. 1, l. 64), K. M. (b.t. 2 l. 9-12, b.t. 1 l.65-66), (iv) pagrindinio ugdymo vadovo pareigybės aprašymai ir jų pakeitimai, pakeičiant ne tik pareigybės pavadinimą, bet ir darbo funkcijas (B.t. 2, l. 27-33). Šie įrodymai aiškiai patvirtina, kad minėtų darbuotojų darbo funkcijoms buvo priskirtas tarptautinių programų įgyvendinimas, koordinavimas, administravimas bei vadovavimas atitinkamiems darbuotojams, t. y. darbo funkcijos, kurias iki 2025-02-04 vykdė atsakovas;Vykdytų pokyčių realumą patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, rodantys apeliantės administracijos padalinio struktūros pokyčius, vadovaujantis kuriais iki tol tarptautinių programų vadovui buvę pavaldūs C. M. S. koordinatoriai tapo pavaldūs nacionalinių ir tarptautinių pagrindinio ugdymo programų vadovams, (duomenys neskelbtini) koordinatoriai tapo pavaldūs pradinio ugdymo vadovei, o (duomenys neskelbtini) koordinatorius (duomenys neskelbtini) tapo pavaldus tiesiogiai direktoriui, o grupių dalykų vadovai, (duomenys neskelbtini) koordinatorius (duomenys neskelbtini) bei tarptautinių programų administratorius tapo pavaldus (duomenys neskelbtini) koordinatoriui (duomenys neskelbtini) (B. t. 2 l. 17-19, 23-25, 34-39);Apeliantė bylos nagrinėjimo metu (2025-12-08 posėdžio garso įrašo 00:17:14-00:18:33, 02:32:28- 02:34:04,) išsamiai paaiškino, kodėl buvo atlikti struktūriniai pokyčiai: darbo organizavimo pertvarkymo poreikis buvo būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą ugdymo veiklą ir aukštą mokymo kokybę. 2024 metų viduryje apeliantė pastebėjo, kad atsirado atskirtis tarp pagal nacionalines ir tarptautines programas besimokančių vaikų, dirbančių mokytojų, kilo problemų dėl žmogiškųjų išteklių (mokytojų) padalijimo tarp nacionalinių ir tarptautinių programų skirstant mokomųjų dalykų laikus, buvo pradėti gauti skundai iš dalykų vadovų, mokytojų. Tokia situacija neigiamai veikė tiek ieškovės darbuotojus, tiek mokinius, apsunkino mokymo proceso organizavimą, taip pat prieštaravo mokyklos veiklos tikslams ir principams, gerajai ugdymo įstaigos valdymo ir ugdymo proceso organizavimo praktikai;Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę ir laikė, kad apeliantė turėjo įrodyti, jog atsakovo darbo funkcijos sumažėjo. Tačiau pagrindinė priežastis, lėmusi atsakovo pozicijos panaikinimą, buvo ne pačių atsakovo funkcijų sumažėjimas, o šių funkcijų išskirstymas atsižvelgiant į konkrečios tarptautinės programos pobūdį (pradinis ugdymas, pagrindinis ugdymas ar diplomo klasės) tarp kelių pareigybių, tokiu būdu siekiant integruoti nacionalinių ir tarptautinių programų administravimą, įgyvendinimą, koordinavimą ir priežiūrą. Todėl apeliantė neturėjo ir negalėjo įrodinėti, kad atsakovo funkcijų apimtis sumažėjo;Nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kuria teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad visi su tuo susiję darbdavio sprendimai faktiškai priimti tą pačią dieną, formaliai informuojant apie tai atsakovą ir pačią Licėjaus bendruomenę ir tai darant jau po fakto. Jie suformuoti vadovo vienasmeniškai, neinformuojant Licėjaus bendruomenės apie pokyčių poreikį ir faktinį ketinimą tai daryti, neteikiant jokios informacijos apie tai, išskyrus vadovo minėtą el. laišką. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato darbdavio pareigos prieš priimant sprendimą panaikinti vieną pareigybę prieš tai tartis su darbuotoju kolektyvu ir iš anksto visą bendruomenę informuoti apie būsimus pokyčius. Todėl pirmosios instancijos teismas iškėlė būtent Ginčo situacijoje teisiškai nepagrįstus ir perteklinius reikalavimus dėl (i) sprendimų susijusių su darbo organizavimo pakeitimu, priėmimo ir (ii) darbuotojų informavimo apie priimtus sprendimus. Todėl apeliantės nuomone pirmosios instancijos teismo reikalavimai papildomai pagrįsti atsakovo darbo funkcijų sumažėjimą ir to priežasčių vertinimą yra pertekliniai ir nepagrįsti;Jokie teisės aktai ginčo situacijoje neįpareigoja apeliantės tartis ir (ar) informuoti kitų apeliantės darbuotojų apie darbo funkcijų perskirstymą ir vienos pareigybės naikinimą. DK aiškiai numato darbdavio pareigą informuoti ir konsultuotis su darbuotojų atstovais dėl darbo organizavimo pakeitimų ir pareigybių naikinimo bei darbuotojų atleidimo tik DK 57 straipsnio 3 dalyje, DK 207, 208 straipsnyje numatytais atvejais. Šiuo atveju darbo organizavimo pakeitimai, dėl kurių buvo naikinama 1 pareigybė ir atleidžiamas 1 darbuotojas (nes tokias funkcijas vykdė tik vienas darbuotojas ir darbuotojų atranka nebuvo vykdoma), nepatenka nei į 57 straipsnio 3 dalį, nei į DK 207 straipsnio, nei į DK 208 straipsnio nurodytą atvejį, todėl nei informuoti, nei konsultuotis su darbuotojų atstovais apeliantė neprivalėjo;Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kuomet prieš įteikiant įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnį, ieškovė pasiūlė atsakovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Nurodo, kad atsakovui atsisakius susitarti dėl jo darbo santykių nutraukimo, ieškovė įformino jau anksčiau priimtą sprendimą panaikinti atsakovo poziciją ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų pradėjo ir įgyvendino atleidimo pagal DK 57 straipsnį procedūrą. Apeliantės nuomone pirmosios instancijos teismo motyvai dėl aplinkybių, kuriomis buvo priimtas 2025-02-04 įsakymas Nr. EĮ 2025-02-01, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti;Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė padarė esminį procedūrinį pažeidimą, nepasiūliusi atsakovui užimti laisvas darbo vietas. Reikalavimas siūlyti atleidžiamam darbuotojui laisvas darbo vietas nėra absoliutus ir ši pareiga yra ribojama darbuotojo turima kvalifikacija, specialybe ir kitais objektyviais atitinkamai pareigybei keliamais reikalavimais. Tai reiškia, kad darbdavys neprivalo atleidžiamam darbuotojui siūlyti laisvų darbo vietų, kurioms keliamų reikalavimų darbuotojas objektyviai neatitinka. Įvertinti, ar atleidžiamas darbuotojas objektyviai atitinka laisvoms darbo vietoms keliamus reikalavimus, darbdavys gali pagal darbdavio apie darbuotoją turimus duomenis, tokius kaip darbuotojo išsilavinimas, kalbų mokėjimas ir pan., pagrįstus paties darbuotojo pateikta informacija ir dokumentais, tokiais kaip gyvenimo aprašymas, išsilavinimą patvirtinantys dokumentai ir pan. Šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai - pažyma apie laisvas vietas (B.t. 2, l. 40), etatų sąrašai 2025-02-04 ir 2025-03-04 dienoms (B.t. 2, l.40-46) patvirtina, kokios laisvos darbo vietos buvo pas apeliantę įspėjimo laikotarpiu. Kaip nurodyta tiek Apelianto paaiškinimuose, duotose 2025-12-08 teismo posėdžio metu (2025-12-08 posėdžio garso įrašas 01:00:32-01:03:49), kuriuos patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai - laisvų darbo vietų pareigybių aprašymai (B.t. 2, l. 47-66), atsakovas neatitiko pareigybėms, kurios buvo laisvos (fizikos mokytojo, vokiečių kalbos mokytojo, logopedo, psichologo, mokinio padėjėjo ir tarptautinių programų administratoriaus), keliamų kvalifikacinių reikalavimų;Pažymi, kad jau pranešime apie darbo sutarties nutraukimą (B.t.2, l. 151-152) atsakovas buvo informuotas apie tuo metu buvusią laisvą fizikos mokytojo, o taip pat psichologo, logopedo ir tarptautinių programų administratoriaus vietas ir apeliantės nuomonę dėl atsakovo atitikimo šioms pareigybėms keliamiems reikalavimams. Todėl manydamas, kad jo kvalifikacija atitinka šioms pareigybėms keliamus reikalavimus, atsakovas galėjo kreiptis į apeliantę ir pretenduoti į laisvas vietas, pateikti kvalifikaciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė; Pirmosios instancijos teismo išvada, kad „nėra jokių įrodymų, kad įspėjimo laikotarpiu jis būtų siūlęs darbuotojui bet kokią kitą laisvą darbo vietą, o manyti, kad tokių nebuvo ar darbuotojas dėl savo turimos aukštos kvalifikacijos negalėtų užimti turėtų, pagrindo nėra“, yra nepagrįstai ir neatitinka bylos medžiagos. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne įrodymais, o prielaida: teismas nurodė, kad esą nėra pagrindo manyti, kad nebuvo darbo vietų, kurias galėtų užimti atsakovas. Teismas tokią išvadą grindė tik savo nuomone, kuri ne tik nebuvo pagrįsta jokiu įrodymu, tačiau ir prieštaravo apeliantės pateiktiems įrodymams, kurie patvirtino, kad atsakovui tinkamų darbo vietų nebuvo. Teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis - jas turi patvirtinti konkretūs įrodymai;Apeliantės įsitikinimu, neteisėto atleidimo atveju DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytas baigtinis sąrašas priteisiamų sumų, tai yra 1) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taip pat 2) patirta turtinė ir neturtinė žala bei 3) kompensacija už pas darbdavį išdirbtą laiką, viršijantį 2 metus. Šiame sąraše nėra nustatyta, kad neteisėto atleidimo atveju, darbuotojas papildomai turėtų teisę į pagal kitose straipsniuose (pvz. pagal DK 57 straipsnio 8 dalį) numatytas išeitines išmokas. Pirmosios instancijos teismui nusprendus pripažinti atsakovo atleidimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu neteisėtu ir taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą, apeliantės nuomone, DK 57 straipsnio 8 dalyje numatyta dviejų mėnesių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka neturėtų būti taikoma. Kadangi apeliantė atsakovui buvo išmokėjusi DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytą išeitinę išmoką (2 mėnesių vidutinį darbo užmokestį), apeliantės vertinimu, kompensacija už priverstinę pravaikštą turėtų būti mažinama išmokėtos išeitinės kompensacijos dydžiu;Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo priteisiamas vidutinis darbo užmokestis nuo šio teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, kelia teisinį neapibrėžtumą ir yra teisiškai ydingas. Pagal esamą teismo sprendimo formuluotę galima suprasti, kad 12 mėnesių (vienerių metų) terminas yra skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne nuo originalios atleidimo datos, t. y. 2025-03-04, nors vadovaujantis DK 218 straipsnio 6 dalimi 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio riba (maksimali suma) už priverstinę pravaikštą turi būti skaičiuojama nuo originalios atleidimo datos, t. y. 2025-03-04, o ne nuo teismo sprendimu perkeltos darbo sutarties nutraukimo datos;DK 218 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog DK 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, negali būti aiškinama kaip 12 mėnesių kompensacijos už priverstinę pravaikštą limito pratęsimas (iš esmės neribotam laikui). Darbo sutarties nutraukimo dienos perkėlimas yra aktualus darbuotojo socialinio draudimo ir kitų socialinių garantijų prasme, o ne DK nustatytų sankcijų darbdaviui prasme (o mokėjimas už priverstinę pravaikštą savo esme yra sankcija darbdaviui). Pažymi, kad ir DK 218 straipsnio 4 dalimi, numatanti kompensaciją darbuotojui už priverstinės pravaikštos laiką, nenurodo, jog 12 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo perkeltos atleidimo dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas nesilaikė aukščiau aprašytos taisyklės, kadangi 12 mėnesių limitą kompensacijai už priverstinę pravaikštą skaičiavo nuo perkeltos atleidimo dienos;Apeliantė nurodo, kad pripažinus, kad atsakovo atleidimas iš darbo buvo teisėtas, nelieka pagrindo priteisti neturtinę žalą, kadangi nėra neteisėtų atsakovo veiksmų. Net ir pripažinus, kad atsakovo atleidimas buvo neteisėtas (su kuo apeliantė kategoriškai nesutinka), neturtinė žala neturėtų būti priteista, kadangi: (1) atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis; (2) atsakovas buvo atleistas išmokant išeitinę išmoką; (3) ieškovė bendraudama su atsakovu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žeminantys ar menkinantys darbuotojo garbę ir orumą. Be to, atsakovo naudai priteista kompensacija pilnai kompensuoja patirtus neigiamus išgyvenimus, susijusius su darbo santykių pasibaigimu;Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovo naudai 600 Eur kelionės kompensaciją. 2024-07-24 El. laiško, kuris buvo pateiktas DGK ir kurio pagrindu buvo priteista 600 Eur kelionės išlaidų kompensacija, priedai, kurie pateikti teismui kaip Priedas 25 prie 2025-09-18 prašymo (B.t. 2, l. 69-79) nurodo visai kitas išlaidas - o būtent transporto: taksi, traukinio išlaidas. Jokių kitų rašytinių dokumentų, pagrindžiančių savo reikalavimą atsakovas nepateikė. Atsakovas DK nustatyta tvarka į DGK per 3 mėnesius nuo atsakymo iš ieškovės gavimo, kad 2023 m. išlaidos nebus kompensuotos nesikreipė, kaip tai numato DK 220 straipsnis, atsakovas šias išlaidas paprašė kompensuoti tik prašyme DGK, tačiau termino atnaujinti šiam prašymui taip pat nepateikė ir DGK šio klausimo nesprendė, nors vadovaujantis DK 219 straipsnyje, spręsdama dėl lėšų priteisimo turėjo atsižvelgti į DK nustatytus apribojimus ir ieškinio senaties taikymo taisykles, tačiau to nepadarė. Teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo teiginius esą jis nebuvo supažindintas su vidaus tvarkomis ir dėl to šios jam netaikomos, kadangi atsakovas jau kurį laiką dirbo Licėjuje, laikėsi šių taisyklių, taigi, negalėjo jų nežinoti.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas B. P. B. (toliau – ir atsakovas) prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, bei priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas, nesutinka su apeliaciniu skundu, nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas subjektyvia apeliantės nuomone, savaip interpretuojant ne tik nagrinėjamai civilinei bylai reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir teisės aktų nuostatas. Apeliaciniame skunde dalis nurodomų aplinkybių yra perteklinės, nesusijusios su nagrinėjamo ginčo esme, kartojami argumentai, kuriais iš esmės įrodinėjama, kad ir vieno darbuotojo (atsakovo) atleidimas neva turėtų būti laikytinas struktūriniais pokyčiais. Tuo tarpu civilinėje byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog struktūriniai pokyčiai buvo realūs, ir nenurodo realių priežasčių jiems vykdyti;Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad struktūriniais pertvarkymais laikomas ir darbuotojo funkcijų išskaidymas ir pavedimas vykdyti kitiems darbuotojams ar naujai pareigybei ir samprotauja, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, nes neva nelaikė struktūriniais pertvarkymais atsakovo funkcijų išskirstymo. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016 (10 p.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017), taigi, priežastis nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 57 straipsnio 1 dalį gali būti realūs struktūriniai pokyčiai, kurie lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą (DK 57 straipsnio 2 dalis);Apeliantės direktoriaus įsakymas Nr. EĮ-2025-02-012 (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 57-60), kuriame buvo nurodyta, kad atsakovo pareigybė naikinama dėl darbo organizavimo struktūros pakeitimų ir kiti dokumentai akivaizdžiai pradėti rengti tik tada, kai atsakovas nesutiko pats nutraukti darbo sutarties (jam po ligos atvykus į darbą ir tapus aišku, kad jis nesutinka nutraukti darbo sutarties šalių susitarimu). Atsakovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu buvo pasiūlyta dar 2024 m. gruodžio 12 d., tai rodo, kad jau tada buvo siekiama nutraukti darbo sutartį su atsakovu ir jokie „pokyčiai“ nebuvo planuojami ar vykdomi. Ir tik atsakovui atsisakius nutraukti darbo sutartį buvo pradėta ieškoti („konstruoti“) kitų galimybių nutraukti darbo sutartį. Iš civilinėje byloje esančių dokumentų apie neva struktūros pertvarką, matosi, kad visi pakeitimai yra susiję tik su atsakovo pareigybėmis, t. y. imituoti veiksmai siekiant susikurti sąlygas atsakovo atleidimui;Pažymėjo, kad apie jokius iš anksto, t. y. prieš minimus 2025 m. vasario pirmų dienų pranešimus bei įsakymus, numatomus realius struktūros pakeitimus nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra informacijos. Ieškovės paaiškinimuose, pagrindžiant neva struktūrinius pokyčius, buvo minimi, kažkokie mokytojų nusiskundimai, atskirtis tarp tarptautinių ir nacionalinių programų ir pan., tačiau civilinėje byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovas, duodamas paaiškinimus, taip pat nurodė, jog nebuvo girdėjęs apie jokią ieškovės minimą atskirtį ar mokytojų skundus ir pan. Apskritai, per metinę apžvalgą su atsakovu buvo kalbama apie mokyklos veiklos plėtrą;Paaiškina, kad kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos (ieškinio priedas Nr. 8, civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 62-63), apeliantės direktorius tik 2025-02-04, 17.30 val., t. y. tos pačios darbo dienos, kai atsakovui buvo įteiktas pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą, pabaigoje, išplatino informacinį laišką darbuotojams. Prie minėto apeliantės direktoriaus el. laiško nėra jokių priedų, susijusių su el. laiške minimu pasikeitimu (pvz. organizacinių pokyčių schemos, kuri buvo pateikta tik civilinės bylos nagrinėjimo metu Pirmosios instancijos teismui, ir pan.). Tai, kad būtent atsakovo atleidimas yra sąlyga organizacinės struktūros pertvarkymui, liudija ir ieškovės minimas informacinis el. laiškas, kuriame pačioje pirmoje eilutėje jau yra nurodoma, kad „pagal naują organizacinę struktūrą nebelieka tarptautinių programų direktoriaus pareigybės“. Šiame laiške nekalbama apie pertvarkymo priežastis ir pan., o kalbama apie atsakovo atleidimą;Tą pačią dieną (2025-02-04), kai atsakovui buvo įteiktas pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą, apeliantės direktorius priėmė įsakymą Nr. 2024-02-04 „Dėl programų komiteto E. L. suformavimo“ (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 61), kuris skirtas vykdomų programų bendrų klausimų sprendimui, siekiant geresnės integracijos ir sinergijos. Komitetas buvo suformuotas „įžvelgus poreikį nustatyti, ar ieškovė racionaliai bei vadovaudamasi gerąja praktika užtikrina mokymų programų įgyvendinimą“. Programų komiteto sudarymas tik 2025 m vasario 4 d. papildomai pagrindžia, kad jokio pagrindo būtiniems organizavimo pokyčiams, t. y. atsakovo darbo sutarties nutraukimui, nebuvo ir tik darbuotojui pranešus apie darbo sutarties nutraukimą buvo pradėta jų ieškoti. Tokie apeliantės vadovo veiksmai pagrindžia organizacinių pokyčių fiktyvumą. Ieškinio priede Nr. 7 (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 61) esantis įsakymas Nr. 2024-02-04 liudija, kad tik nusprendus atleisti atsakovą, imtasi veiksmų atlikti perskirstymą. Tai aiškiai liudija, kad darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę yra priežastis, o ne tiesioginė pasekmė, kokių nors objektyviai egzistuojančių vidinių ar išorinių aplinkybių (priežasčių), kurios lemtų, kad darbdavio veiklos tikslams įgyvendinti darbuotojo atliekama funkcija tampa nebereikalinga. Jokių šios komisijos veiklos įrodymų pirmosios instancijos teismui pateikta nebuvo, kas liudija, kad galiausiai ši komisija nevykdė jokios veiklos;Pažymi, kad pranešimo apie atleidimą metu nebuvo parengta struktūrinio pokyčio schema. Ji nebuvo pateikta Darbo ginčų komisijai nagrinėjant bylą: įsakymas Nr. EĮ-2025-02-01 (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 62-63) buvo pateiktas be nurodomo priedo. Ji buvo pateikta gerokai vėliau, t. y. nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą nepateikė jokio dokumento, liudijančio, kad darbuotojai būtų supažindinti su nauja struktūrinių pokyčių schema. Tai, kad nevyko jokie struktūriniai pokyčiai iki atsakovo atleidimo (pranešimo apie atleidimą) patvirtina ir tai, jog, nors ieškovė nurodė, kad dalis atsakovo darbo funkcijų dar 2024 m. birželio mėn. buvo perduodama kitiems darbuotojams, tačiau jokio darbo sutarties pakeitimo dėl šio perdavimo su atsakovu sudaryta nebuvo. Taip pat nebuvo jokio atsakovo pareiginių nuostatų pakeitimų. Atsakovo pareigų pareiginiai nuostatai į nagrinėjamą civilinę bylą taip ir nebuvo pateikti. Nebuvo pateikti ir Darbo ginčų komisijai. Ieškovė nenorėdama atskleisti šių turinio, kad teismas negalėtų nustatyti ar vis tik buvo perimtos atsakovo pareigos, funkcijos ir pan., jų nepateikė;Nurodo, kad ieškovės nurodomi struktūriniai pakeitimai nevyko iki atsakovo atleidimo liudija ir aplinkybės, kokie dokumentai ir kada buvo pateikiami darbo ginčų komisijai ir pirmosios instancijos teismui. Pareiginiai nuostatai (aprašymai) tik lietuvių kalba buvo pateikti tik pirmosios instancijos teisme, darbo ginčų komisijos posėdžiuose apie juos net nebuvo kalbama. Jų forma skiriasi nuo pateiktų su ieškiniu ar prašymais pirmosios instancijos teismui ir darbo ginčų komisijai (tai matosi pažvelgus į civilinės bylos tome 1, bylos lapus 43-50 ir civilinės bylos tome 2, bylos lapuose 31-39). Tai rodo, kad minimi dokumentai buvo ruošti jau prasidėjus civilinės bylos nagrinėjimui, paskutiniai pateikti dokumentai yra tik lietuvių kalba, nors prieš tai buvo ruošiami tik anglų kalba. Ieškovė žinodama, kad juos reikės teikti pirmosios instancijos teismui ir daryti vertimus, iškarto paruošė šiuos dokumentus lietuvių kalba, kas liudija, kad jie buvo ruošiami gerokai vėliau, siekiant pagrįsti atsakovo atleidimą;Paaiškina, kad svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį ginčo pagrindu pripažįstamas ne darbdavio sprendimas panaikinti pareigybę ar etatą, bet aplinkybės, kurios nulėmė darbdavio sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą. Objektyviai egzistuojančių aplinkybių, kurios lemia pareigybės naikinimą, visumos tiesioginė pasekmė yra sprendimas panaikinti etatą, o ne atvirkščiai. Šios aplinkybės laikomos įrodančiomis svarbią priežastį, jei jos pakankamai objektyviai paaiškina, kodėl darbuotojo ar kelių darbuotojų atliekamų darbo funkcijų darbdaviui nebereikia. Aplinkybių egzistavimą privalo įrodyti darbdavys. Akivaizdu, kad jokie svarstymai apie numatomus struktūrinius pokyčius iki atsakovo darbo sutarties nutraukimo nevyko, į nagrinėjamą civilinę bylą nėra pateikta jokių auditų, skaičiavimų, analizių, vertinimų ir kt. dokumentų pagrindžiančių poreikį pokyčiams, be kita ko ir pagrindimo, kodėl pokyčių reikia įpusėjus mokslo metams, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad ieškovės veiksmai faktiškai nukreipti išskirtinai į atsakovo pareigybę, kas bylos kontekste duoda aiškų pagrindą išvadai apie apeliantės direktoriaus mėginimą dėl neaiškių priežasčių atleisti atsakovą, nei apie egzistavusį objektyvų pagrindą daryti realius struktūrinius pokyčius;Nurodo, kad atsakovo įspėjimo laikotarpis tęsėsi nuo 2025-02-04 iki 2025-03-04, vadinasi tuo laikotarpiu atsakovui turėjo būti siūlomos laisvos darbo vietos, tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tokius pasiūlymus. Dar daugiau, jau 2025-02-03 Įsakymo (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 59) 6 p. nurodyta, kad „šiuo metu Licėjus neturi galimybės įsakymo 3 p. nurodyto darbuotojo perkelti į kitas pareigas, kurios atitiktų profesinę kvalifikaciją, nesant laisvų darbo vietų“. Ieškovė informuodama atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad yra keturios laisvos pozicijos, tarp kurių buvo ir tarptautinių programų administratoriaus, tačiau, nurodydamas, kad atsakovas neturi reikiamos profesinės kvalifikacijos, nesiūlė būti perkeltam į šias pareigybes. Atsakovui nebuvo pasiūlyta Tarptautinių programų administratoriaus pareigybė, nors atsižvelgiant į tai, kad atsakovas jau dirbo tarptautinėje dvikalbėje mokykloje Tarptautinių programų direktoriumi, jis būtų sugebėjęs atlikti. Apeliantė proceso metu teigė, kad atsakovas neatitiko šiai pareigybei keliamų reikalavimų, tačiau remiasi šios pareigybės aprašymu patvirtintu tik 2025-02-05, kaip tik prasidėjus atsakovo įspėjimo laikotarpiui, todėl, tikėtina, kad pasiūlyti atsakovui užimti šias pareigas apeliantė galėjo, tačiau skubiai pakeitė pareigybės aprašymą, numatydama atitinkamus, atsakovui nenaudingus, reikalavimus;Pažymi, kad el. laiške darbuotojams (civilinės bylos tomas 1, bylos lapas 63) apeliantės direktorius be kita ko nurodė, kad „integralia pokyčių dalimi tampa ir šiek tiek anksčiau naujai įvesta pradinio ugdymo vadovo, atsakingo už Nacionalinės ir tarptautinės (duomenys neskelbtini) pradinio ugdymo programų įgyvendinimą, pareigybė“. Šį pareigybė nebuvo anksčiau siūloma atsakovui. Apeliantė vienašališkai nusprendusi, kad atsakovo kvalifikacija ir patirtis neatitinka jokiai laisvai pareigybei nustatytų reikalavimų, jokios pareigybės užimti nepasiūlė, t. y. nesudarė galimybės darbuotojui išreikšti valią dėl laisvų darbo vietų užėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbuotojas net neturėjo galimybės išreikšti sutikimo ar nesutikimo eiti kitas pareigas ar būti perkeltu, pažeidžia jam taikytinas įstatymines garantijas, yra teisinga ir pagrįsta;Paaiškina, kad apeliantė nepagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime kompensacijos terminas pratęsiamas. Tokie apeliantės samprotavimai nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė DK 218 straipsnio 2 dalies nuostatas ir šiame straipsnyje įtvirtintas teisines pasekmes. Kadangi atsakovas į darbą nebuvo grąžinamas, apskaičiavo ir priteisė kompensaciją už 11 (vienuolika) mėnesių ir 5 dienas, būtent nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2025 m. kovo 4 d., iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip pat priteisė po vidutinio dienos darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvieną paskesnę darbo dieną iki visiško sprendimo įvykdymo, bet ne daugiau nei už metus laiko, t. y. įstatymų leidėjo nustatyto maksimalaus termino. Dėl šios priežasties atmestini klaidinantys apeliantės samprotavimai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo formuluotėje nurodyta, kad vienerių metų terminas skaičiuojamas ne nuo atsakovo atleidimo datos, o nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir taip neribojamas priverstinės pravaikštos terminas ir kad yra galimybė dėl susidariusio ilgo bylinėjimosi pratęsti įstatymo leidėjo nustatytą maksimalų (vienerių) metų terminą;Pirmosios instancijos teismas, nemažindamas kompensacijos kaip prašė ieškovė, proporcingai įvertino šios situacijos adekvatumą, pažeidimo pobūdį ir jo padarinius darbuotojui, priteista kompensacija yra efektyvi ir pasiekia tikslus, dėl kurių ji nustatyta. Viešai prieinami finansiniai ieškovės duomenys rodo, kad finansinė būklė yra labai gera, pardavimo pajamos kiekvienais metais auga, taip pat kiekvienais metais yra generuojamas didelis (net kelių šimtų tūkstančių eurų) pelnas, todėl visos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį mokėjimas nesukels ieškovei sunkių finansinių pasekmių. Atitinkamai, ieškovė į nagrinėjamą civilinę bylą nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie liudytų priešingai;Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atleidus atsakovą be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo ir pažeidus nustatytas procedūras, bei elgiantis su atsakovu šiurkščiai ir tendencingai, apeliantė padarė neturtinę žalą atsakovui ir tai yra pagrindas atsirasti apeliantės prievolei ją atlyginti. Pagal nagrinėjamos civilinės bylos duomenis (atsakovo paaiškinimus) matyti, kad jam darbo vieta buvo ta jo gyvenimo sritis, nuo kurios priklausė atsakovo gerovė, socialinis vertinimas, savęs realizavimas mėgstamoje veikloje, todėl šių gėrių pažeidimas sukėlė atsakovui netikrumo, nestabilumo jausmus, neigiamus išgyvenimus dėl ateities perspektyvų, sukėlė sveikatos sutrikimus dėl ko jis net daugiau nei mėnesį buvo nedarbingas. Nors atsakovas buvo atleistas iš darbo nediskredituojančiais pagrindais, tačiau jis turėjo lūkestį išdirbti visą sutartą laiką, vykdyta darbuotojo atleidimo procedūra nebuvo skaidri, buvo taikomas psichologinis smurtas, kas nulėmė neigiamus atsakovo išgyvenimus. Atsakovas patyrė rimtą dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, sutriko jo sveikata dėl tokio netikėto darbo sutarties nutraukimo viduryje mokslo metų. Nors visą įspėjimo laikotarpį atsakovas prašė apeliantės direktoriaus, kad jam būtų pateikta rašytinė rekomendacija, apeliantė tik žadėjo, bet jos dėl nežinomų priežasčių nepateikė;Paaiškina, kad darbdavys nebuvo supažindinęs atsakovo pasirašytinai su vidiniu dokumentu, reglamentuojančiu atsiskaitymo tvarką. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovui ši tvarka turėjo būti žinoma, tačiau nedetalizuoja kokiu būdu darbuotojai turėtų sužinoti apie priimtus vidaus teisės aktus ir jų nuostatas. Apeliantė, nesupažindindama atsakovo su priimta tvarka, pažeidė DK 24 straipsnio nustatytą bendradarbiavimo pareigą. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo priteistos kelionės išlaidos, yra teisėtas ir pagrįstas;Pirmosios instancijos teismas, priėmė sprendimą visiškai įsitikinęs, kad darbdavio struktūriniai pertvarkymai, kurie lėmė atsakovo sutarties nutraukimą, nebuvo realūs, atsakovui atsisakius nutraukti darbo sutartį, realizuojant apeliantės atstovės teiginį „mes rasime būdų kaip tave atleisti“, buvo sukurta dalis dokumentų mėginant pateisinti atsakovo atleidimą, tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurie remiantis geros valdysenos principais, sąlygotų struktūrinių pokyčių būtinumą, jokių ekonominių skaičiavimų, auditų, vertinimų, planų, svarstymų su kolektyvu, susijusiais darbuotojais. Jei atsakovo vykdomos funkcijos turėjo būti perskirstytos, tai akivaizdu, kad turėjo būti informuoti ir tie darbuotojai, kuriems jos būtų priskirtos, pakeistos darbo sutartys, nustatytos priemokos ir pan., kiti bendradarbiai taip pat turėjo žinoti, kas už ką atsakingas, kaip keisis veikla mokykloje. Tačiau jokia nei rašytinė, nei žodinė informacija pateikta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė nėra pateikusi objektyvių duomenų, kad atliko atsakovo turėtų darbo funkcijų sumažėjimo vertinimą ir objektyvų poreikį tam. Teismas