Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. e2S-1605-777/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
e2S-1605-777/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34670-2025-8
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Jolanta Gailevičienė
Suinteresuotas asmuo
D. D.
Kreditorius
E. V.
Skolininkas
D. D.
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2S-1605-777/2026Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34670-2025-8Procesinio sprendimo kategorijos:3.1.9.2; 3.1.9.3; 3.1.18.8; 3.5.1; 3.5.24(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės D. M. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys išieškotoja E. V. ir skolininkė D. D..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Pareiškėja antstolė kreipėsi į teismą, prašydama išspręsti klausima dėl baudos skolininkei skyrimo už kiekvieną Vilniaus miesto apylinkes teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties Nr. e2-35693-1200/2024 nevykdymo dieną. Antstolė nurodė, kad vykdo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išieškotojos E. V. naudai. Nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas skolininkei priklausantis turtas, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise ar kitaip apsunkinti. Antstolės teigimu, skolininkė nesilaiko jai teismo nustatyto draudimo, nes ginčo butu naudojasi tretieji asmenys, nesusiję su išieškotoja. Kadangi skolininkė nesilaiko jai teismo nutartimi nustatyto draudimo bei turto naudojimą bei valdymą yra perleidusi tretiesiems asmenims, spręstinas baudos skolininkei skyrimo klausimas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 4 d. pareiškėjos antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo tenkino ir skyrė skolininkei už kiekvieną Vilniaus miesto apylinkes teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi Nr. e2-35693-1200/2024 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo dieną 6 Eur baudą, skaičiuojamą nuo 2025 m. birželio 2 d. iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pabaigos arba iki kol bus atlikti veiksmai, šalinantys laikinų apsaugos priemonių pažeidimą. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo argumentai:

Teismas sutiko su skolininke, kad laikinosios apsaugos priemonės galioja tik į ateitį, todėl teismas padarė išvadą, kad išnuomodama Buto dalį dar iki nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo, šių laikinųjų apsaugos priemonių ji nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Be to skolininkė, sužinojusi apie pritaikytą Buto areštą, neprivalėjo nutraukti nuomos sutarties prieš terminą.

Nustatė, kad pasibaigus buto nuomos sutarties terminui, skolininkė neprieštaravo, kad nuomininkai ir toliau naudotųsi turtu, todėl nuomos sutartis tapo neterminuota. Įvertinęs tokį skolininkės neveikimą, ypač jai žinant apie teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nutarė, kad 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pažeistos, todėl skyrė skolininkei baudą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo D. D. (toliau ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį ir priimti naują nutartį - atmesti antstolės prašymą skirti baudą už laikinųjų apsaugos priemonių nevykdymą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

Nurodė, jog vadovaujantis CPK 686 straipsnio l dalimi ir Lietuvos apeliacinio teismo nuoseklia praktika, laikinosios apsaugos priemonės negali daryti įtakos iki jų taikymo atsiradusiems materialiesiems teisiniams santykiams tarp nuomos sutarties šalių, jų keisti ar nutraukti. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nubaudė skolininkę dėl jos pasyviais veiksmais pratęstų nuomos santykių, įvertinęs skolininkės neveikimą kaip laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai išplėtė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį, nustatydamas platesnius ribojimus nei buvo numatyta 2024 m. lapkričio 28 d. nutartyje. Pažymėjo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo nurodyta susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų - pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nesudaryti nuomos sutarčių, tačiau nepasisakė apie draudimą tęsti nuomos sutarties santykius. Apeliantės nuomone, laikinosios apsaugos priemonės nedraudė skolininkei tęsti nuomos santykius, susiklosčiusius dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nurodė, kad skundžiama nutartimi skirdamas baudą teismas nemotyvavo, kodėl sutarties, sudarytos iki nutarties priėmimo, vykdymo tęsimas pasyviais veiksmais pažeidė laikinąsias apsaugos priemones, kuriose nebuvo numatyto draudimo tęsti galiojančius nuomos santykius; laikinosioms apsaugos priemonėms neveikia atgal. Be to, teisės aktuose nėra nurodyta, kad nuomos sutarties pratęsimas - yra laikoma nauja sutartimi.

Nurodė, kad nuomos sutartis sudaryta ir nuomininkas (jo darbuotojai) įsikėlė į patalpas gyventi iki 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties priėmimo - status quo išlaikymas yra nuomos santykių tąsa.

Nurodė, kad teismas, skirdamas baudą, nevertino ne tik skolininkės gaunamų pajamų iš buto nuomos, tačiau nevertino išlaidų, kurios išimtinai yra susijusios su išieškotojos veiksmais. Išieškotoja piktnaudžiauja savo, kaip bendraturtės, turimomis teisėmis ir nevykdo pareigų, todėl skolininkė yra priversta ginti savo teises ir teisėtus interesus teisininkų pagalba, kas lemia išaugusius finansinius išteklius.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad skolininkė pažeidė laikinąsias apsaugos priemones, vadovaujantis teisingumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principais prašo jai skirti įspėjimą.

Atskiruoju skundu skolininkė prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir antstolės prašymą atmesti, kas rodo, kad išieškotojos, antstolės ir skolininkės interesai yra priešingi. Ši situacija visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ypatingosios teisenos bylose, todėl skolininkė prašo jai priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į pareiškimo parengimą, taip pat atskirojo skundo parengimą.

Suinteresuotas asmuo išieškotoja atsiliepimu atskirąjį skundą prašo atmesti ir priteisti iš skolininkės išieškotojai padarytą žalą - iš viso 2 500 Eur ir negautas pajamas 5 400 Eur. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

Nurodė, kad skolininkė toliau tęsia nuomą ir tokiu būdu trukdo naudotis išieškotojos nuosavybės dalimi, t. y. ½ ginčo buto. Jei skolininkė būtų tinkamai vykdžiusi nutartį dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo, išieškotoja būtų galėjusi gyventi savo buto dalyje.

Nurodė, kad dėl skolininkės neveikimo, išieškotoja negali išnuomoti savo buto dalies, nes niekas nenori gyventi su emigrantais afrikiečiais. Žmonės dažnai keičiasi ir tai kelia nepasitikėjimo ir nesaugumo jausmą. Be to butui ir buto įrangai padaryta žala siekia 2 500 Eur.

Pažymėjo, kad išieškotojai dar 2025 m. pareikalavus, skolininkė nuomos sutarties nenutraukė ir nuomininkų neiškeldino. Skolininkė sutinka nutraukti sutartį tik kai išieškotoja sumokės už jos buto dalį 100 000 Eur.

Nurodė, kad išieškotoja, kaip bendraturtė, savo buto dalies mokesčius susimoka laiku, todėl išieškotojai neaišku, kokiomis turimomis bendraturtės teisėmis, ji piktnaudžiauja ir kokių pareigų nevykdo.

Apeliantė 2026 m. lapkričio 6 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė pranešimą (DOK-84273). Pranešime nurodė, kad:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 26 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. e2-398-1200/2026) atmetė ieškovės E. V. ieškinį atsakovams J. V. ir D. D. dėl pirkėjo teisių pagal pirkimo–pardavimo sutartį perkėlimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. B.. Ieškovė apskundė šį sprendimą, apeliacinės instancijos teismo posėdis dėl sprendimo peržiūros numatytas 2027 m. sausio 21 d. (civilinė byla Nr. e2A-2204-894/2026).

Apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į nuoseklią jos poziciją, kad laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pažeistos, taip pat atsižvelgti ne tik į atskirajame skunde išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, bet ir į pateikto 2026 m. gegužės 26 d. sprendimo turinį. Sprendime atskleistos faktinės aplinkybės patvirtina, kad skolininkė yra sąžininga ir nesiekė pažeisti laikinųjų apsaugos priemonių ar išieškotojos interesų.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pateiktam atskirajam skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Apeliacijos objektas šioje byloje yra nutarties, kuria teismas apeliantei paskyrė baudą už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevykdymą (pažeidimą), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Nustatyta, kad apeliantė su 2026 m. lapkričio 6 d. prašymu apeliacinės instancijos teismui pateikė 2026 m. gegužės 26 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-398-1200/2026. Nurodytoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinąsias apsaugos priemonės, už kurių nevykdymą skundžiama nutartimi apeliantei buvo paskirta bauda.

Apeliacinės instancijos teismas atsisako prijungti prie bylos medžiagos apeliantės pateiktą 2026 m. lapkričio 6 d. sprendimą, kadangi vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, teismas turi galimybę, pasinaudodamas LITEKO sistema, gauti skundo išnagrinėjimui reikalingus duomenis.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenimi nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-35693-1200/2024 nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkei priklausančią 1/2 dalį buto / patalpos – buto su rusiu 5,40 kv. m, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir ginčo butas), bei 3/4 dalis negyvenamosios patalpos – garažo (bokso), adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise ar kitaip apsunkinti. Išieškotoja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 28 d. nutartį pateikė vykdyti antstolei D. M.. Antstolės kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0012/25/02209. 2025 m. gruodžio 10 d. antstolė surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. S-25-12-33032, kuriame konstatavo, kad skolininkė nesilaiko jai teismo nustatyto draudimo, nes Butu naudojasi tretieji asmenys, nesusiję su išieškotoja. Šį aktą antstolė perdavė teismui, prašydama spręsti baudos skyrimo skolininkei klausimą.

Skolininkė bylai pateikė jos ir UAB „Transrevis“ 2024 m. lapkričio 14 d. sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu įmonei išnuomota 1/2 ginčo buto dalis.

LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 26 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-398-1200/2026, be kita ko nuspręsta 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinti sprendimui įsiteisėjus. Minėtas sprendimas yra apskųstas, apeliacinis skundas neišnagrinėtas.

Dėl skundo reikalavimų

Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pažeistos, todėl skolininkei paskyrė baudą. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė teigia, kad ji nepažeidė laikinųjų apsaugos priemonių, nes nuomos sutartis buvo sudaryta iki 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties priėmimo dienos, todėl ji nedaro įtakos iki nurodytos nutarties priėmimo sudarytai nuomos sutarčiai. Apeliantės nuomone, bauda jai skirta už teisėtą nuomos sutarties vykdymą. Skundžiama nutartimi teismas nepagrįstai siekia priversti skolininkę modifikuoti nuomos sutartį, sudarytą iki 2024 m. lapkričio 28 d. nutarties priėmimo dienos, kuriai nėra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Išieškotoja su atskiruoju skundu nesutinka, nes skolininkė trukdo jai naudotis nuosavybe ir gauti pajamas. Kadangi teismo paskirta bauda ir toliau neatgraso skolininkės, ji ir toliau nuomoja buto dalis, išieškotoja nesutinka su apeliante, kad jai paskirta bauda neproporcinga. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais.

Byloje nėra ginčo, kad skolininkė nuomos sutartį sudarė dar iki nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir dėl to ginčo nėra, kad 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi skolininkė nebuvo įpareigota nutraukti 2024 m. lapkričio 14 d. sudarytą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Teismas rėmėsi teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu negalima įsiterpti į iki jų taikymo atsiradusius tarp nuomos sutarties šalių materialiuosius teisinius santykius, juos pakeisti ar nutraukti (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-638-798/2021, 17 punktas) (CPK 686 straipsnio 1 dalis).

Ginčas byloje kilo dėl to, ar skolininkė pažeidė teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones po to, kai pasibaigus buto nuomos sutarties terminui, skolininkė neprieštaravo, kad nuomininkai ir toliau naudotųsi turtu, todėl nuomos sutartis tapo neterminuota.

CPK 18 straipsnyje nurodyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje teisės normoje įtvirtintas privalomas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas.

Pagal CPK 145 straipsnio 8 dalį asmuo, kurio turtas areštuotas, atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybės paskelbti, taip pat tais atvejais, kai nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės priimama šiam asmeniui nedalyvaujant, – nuo nutarties įregistravimo turto arešto aktų registre momento. CPK 145 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalies 6, 7, 8 ir 12 punktuose nustatytų apribojimų pažeidimą kaltiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki trijų šimtų eurų bauda už kiekvieną pažeidimo dieną. Be to, ieškovas turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai asmuo, įpareigotas teismo nutartimi vykdyti laikinąją apsaugos priemonę, kurią gali įvykdyti tiktai jis pats, nevykdo šios teismo nutarties, laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymu suinteresuotas asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teismą su pareiškimu dėl baudos paskyrimo teismo nutartimi įpareigotam asmeniui CPK 145 straipsnio 9 dalies nustatyta tvarka arba į antstolį dėl teismo nutarties priverstinio vykdymo CPK 145 straipsnio 9 dalies, 152 straipsnio 6 dalies, 771 straipsnio nustatyta tvarka. Kai suinteresuotas laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu asmuo kreipiasi į antstolį dėl priverstinio teismo nutarties vykdymo, pastarasis, gavęs išieškotojo pareiškimą dėl priverstinio teismo nutarties skirti laikinąją apsaugos priemonę vykdymo, šią teismo nutartį vykdo CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka. Jei yra pagrindas, antstolis surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos Sprendimų neįvykdymo aktą (CPK 771 straipsnio 1 dalis), kuriuo konstatuoja neįvykdymo faktą, ir perduoda surašytą aktą apylinkės teismui sprendimo neįvykdymo klausimui spręsti (CPK 771 straipsnio 5 dalis).

Sprendžiant klausimą dėl baudos paskyrimo tokiose bylose, pirmiausia turi būti vadovaujamasi specialiąja norma – CPK 145 straipsnio 9 dalimi, o CPK 771 straipsnis taikytinas tiek, kiek nesureguliuota CPK 145 straipsnio 9 dalimi ir kiek neprieštarauja joje išdėstytai normai. Tais atvejais, kai nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – uždraudimo atlikti veiksmus, kuriuos gali atlikti tik pats įpareigotas asmuo, vykdo antstolis, bauda už jų nevykdymą skiriama CPK 145 straipsnio 9 dalies pagrindu ir išieškoma į valstybės biudžetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-199-248/2017, 40, 43 punktai).

Turto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai) yra priverstinis nuosavybės (disponavimo, naudojimo, valdymo) teisės apribojimas. Juo atsakovui uždraudžiama disponuoti turtu (jį parduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti), o tai pagal turinį visiškai atitinka draudimą dalyvauti tam tikruose sandoriuose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas). 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi teismas skolininkei uždraudė areštuotu turtu disponuoti (jį perleisti) taip pat jį nuomoti, perduoti panaudos teise ar kitaip apsunkinti, tai savo esme atitinka draudimui dalyvauti tam tikruose sandoriuose. Nuomos sutarties transformavimas į neterminuotą keičia areštuoto turto teisinį statusą (sukuria ilgalaikį neapibrėžtos trukmės suvaržymą), kuris blogina turto padėtį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 2024 m. lapkričio 14 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 4.1 punktą Butas buvo išnuomotas nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2025 m. birželio 1 d. Pagal nuomos sutarties 6.2 punktą, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip 10 dienų toliau naudojasi turtu, o nuomotojas tam neprieštarauja, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota ir ją galiam nutraukti sutarties nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.481 straipsnį, terminuota nuomos sutartis tampa neterminuota tik dėl nuomotojo valios, – jo neprieštaravimo tolesniam daikto naudojimui pasibaigus sutarties terminui (nuomos sutarties 6.2 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutikdamas su skundžiama nutartimi, neneigia, kad pasibaigus nuomos sutarties terminui, ji nesiėmė jokių veiksmų, kad nuomos sutartis nebūtų pratęsta naujam terminui, neprieštaravo nuomininko (-ų) tolesniam gyvenimui Bute, todėl tokiu savo neveikimu, pratęsdama nuomos sutartį neribotam laikui, papildomai apsunkino areštuotą turtą.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nagrinėjamu atveju, laikinosios apsaugos priemonės neturėjo grįžtamosios galios terminuotos nuomos sutarties daliai, tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės skundo argumentus, kad laikinosios apsaugos priemonės negalėjo paveikti nuomos sutarties dalies, kuria apeliantė, pasinaudodama sutarties 6.2 punktu, nors ir žinodama apie butui taikomus ribojimus, nuo 2025 m. birželio 1 d. nuomos sutartį transformavo į neterminuotą. Nors laikinosios apsaugos priemonės iš tiesų neturi grįžtamosios galios ir nepanaikina iki jų taikymo teisėtai sudarytos terminuotos nuomos sutarties, tačiau priešingai nei teigia apeliantė, šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės be jokių išimčių galioja nuomotojos (skolininkės) veiksmams (neveikimui), atliktiems jau galiojant teismo pritaikytam turto areštui. Kadangi 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 146 straipsnio 1dalies 1, 6 punktai) draudžia apeliantei bet kokiais veiksmais ar sandoriais apsunkinti areštuotą turtą, ji privalėjo pareikšti prieštaravimus dėl sutarties pratęsimo, o jai to nepadarius, ji sąmoningai leido atsirasti naujam turto suvaržymui, taip tiesiogiai pažeisdama teismo nutartimi nustatytus apribojimus. Skolininkei nuomos sutarties nepratęsus, nuomos sutartis būtų pasibaigusi, o areštuotas turtas nebūtų apsunkintas.

Apeliacinės instancijos tesimas atmeta apeliantės skundo argumentus, kad jai paskirta bauda neteisėtai ir todėl, kad 2024 m. lapkričio 28 d. nutartyje nenurodytas draudimas tęsti nuomos santykius. Pažymėtina, kad turto arešto turinys apima bet kokį turto suvaržymą, teismui pritaikius turto areštą, skolininkei, kaip areštuoto turto savininkei, buvo uždraustos turto valdymo, naudojimosi, tame tarpe uždrausta disponuoti turtu ir jį apsunkinti daiktinėmis ar prievolinėmis teisėmis (taip pat ir nuoma). Šiuo atveju 2024 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodyta, kad apeliantei be kita ko buvo uždrausta areštuotą turtą nuomoti, tai yra sudaryti naujus sandorius dėl areštuoto turto nuomos, todėl šis draudimas galioja ir nuomos sutarties pratęsimui neterminuotame terminui ir nepriklausomai nuo sandorio sudarymo formos.

Taip pat apeliantė nepagrįstai teigia, kad nuomos santykių tęsimas pasyviais veiksmais nėra naujos nuomos sutarties sudarymas, kadangi asmuo, kurio turtas areštuotas, privalo ne tik susilaikyti nuo aktyvių neteisėtų veiksmų, bet ir imtis priemonių, kad jo pasyvumas nesukurtų naujų teisinių padarinių, bloginančių išieškotojo padėtį. Be to apeliantė nutarties dėl laikinųjų apaugos priemonių neskundė, neprašė jos išaiškinti, tuo atveju jeigu nutartis jai buvo neaiški, todėl darytina išvada, kad nutartimi nustatyti ribojimai, pritaikyto turto arešto esmė, apimtis bei su juo susiję draudimai disponuoti turtu ir jį suvaržyti, apeliantei buvo visiškai aiškūs ir nekėlė jokių abejonių. Apeliantės bandymas šioje proceso stadijoje gintis įrodinėjant, kad nutartyje nebuvo atskirai įrašytas draudimas tęsti nuomos santykius, vertintinas kaip gynybinė pozicija. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių, apeliantė turėjo objektyviai numatyti, kad savo neveikimu ji pažeidė galiojančią nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliantė nurodo ir tai, kad jos neveikimas atitiko nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą – išlaikyti status quo, todėl jai bauda skirta nepagrįstai. Apeliacinės instancijos atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė konservacinės laikinųjų apsaugos priemonių paskirties – išlaikyti situacijos status quo. Priešingai nei teigia apeliantė, būtent jos veiksmai (neveikimas) iš esmės pakeitė ir pablogino teisinę situaciją, egzistavusią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Pradinis status quo buvo apibrėžtas konkrečiu terminuotos nuomos sutarties galiojimo laiku, kuriam pasibaigus turtas turėjo likti laisvas nuo bet kokių suvaržymų. Leisdama sutarčiai tapti neterminuota, apeliantė sukūrė naują, neapibrėžtos trukmės turto apsunkinimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas apeliantei atsakomybę pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį, ne pažeidė konservacinį laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, o priešingai, tinkami įvertino apeliantės veiksmus, papildomai apsunkinant turtą nauju neterminuotu suvaržymu, kaip laikinųjų apsaugos priemonių draudimo pažeidimą.

Apeliantė nurodė, kad paskirdamas baudą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai siekia ją priversti modifikuoti nuomos sutartį; pažeidė jos interesus bei suteikė nepagrįstų privilegijų išieškotojai ir antstolei.

CK 6.496 straipsnyje nustatyta, kad terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba šio kodekso 6.481 straipsnio nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, terminuota nuomos sutartis galiojo tik iki 2025 m. birželio 1 d., todėl po šio termino, pirminė sutartis laikytina pasibaigusia ir toliau nebebuvo vykdoma. Pasibaigus terminuotai nuomos sutarčiai, skolininkei nutraukti jos nereikėjo, – ji privalėjo tik neleisti sutarčiai tapti neterminuota, t. y. pareikšti prieštaravimą dėl tolesnio naudojimosi turtu, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas perkėlė jai sutarties nutraukimo pareigą.

Nagrinėjamu atveju, apeliantei atsakomybė pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį pritaikyta paskiriant baudą ne už terminuotos nuomos sutarties vykdymą, kuri jau buvo sudaryta iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o už tai, kad ji, jau galiojant teismo pritaikytam turto areštui, savo konkliudentiniais veiksmais (neprieštaravimu) sukūrė neterminuotą nuomos sutartį (CK 6.481 straipsnis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi neįpareigojo apeliantės keisti sutarties – priešingai, būtent pati apeliantė modifikavo šalių santykių statusą iš terminuoto į neterminuotą. Taip pat pažymėtina, kad teismo apeliantei skirtos baudą paskirtis nėra priversti nutraukti sutartį, bauda paskirta kaip sankciją už jau padarytą teismo nutarties pažeidimą.

Be to antstolė vykdo tik nutartį dėl laikinųjų apsaugo priemonių taikymo, kurios paskirtis tik užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir išsaugoti turtą nepakitusį, tai yra šioje proceso stadijoje antstolis dar nevykdo priverstinio turto realizavimo. Teisė antstoliui reikalauti nutraukti sutartį paprastai atsiranda tik tada, kai nuomos sutartis trukdo priverstiniam turto realizavimui (pardavimui), todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad CPK 686 straipsnio 1 dalimi, reikalauti nutraukti nuomos sutartį galėjo pati antstolė. Tai, kad įstatymas tam tikrais atvejais suteikia antstoliui teisę ginti išieškotojo interesus, neatleidžia pačios skolininkės nuo imperatyvios pareigos laikytis teismo nutarties ir nesuvaržyti areštuoto turto naujomis prievolėmis.

Atskirojo skundo motyvuojamojoje dalyje apeliantė dėsto nesutikimą ir su baudos dydžiu, prašo jai skirti įspėjimą tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad skolininkė pažeidė laikinąsias apsaugos priemones. Įspėjimas, kaip nuobauda, atitiktų teisingumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Taip pat nurodo, kad išieškotoja piktnaudžiauja savo, kaip bendraturtės, turimomis teisėmis ir nevykdo pareigų. Išieškotoja atsiliepime į skundą nesutinka, kad skolininkei teismo paskirta bauda yra neproporcinga.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tik apeliantės deklaratyvūs teiginiai nepatvirtina, kad išieškotoja piktnaudžiauja savo teisėmis, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių išieškotojos veiksmų, kurie būtų sutrukdę apeliantei tinkamai vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Išieškotoja neigia apeliantės teiginius, kad ji nevykdo savo, kaip turto dalies savininkės pareigų, jokių įrodymų, kad tik skolininkė išlaiko butą ir moka už komunalines paslaugas, tenkančias visam butui, bylai nepateikta. Be to, bendraturčių nesutarimai dėl apmokėjimo už komunalines ar kitas buto išlaikymo išlaidas niekaip nėra susiję su laikinųjų apsaugos priemonių nutarties vykdymų, tai yra nėra susiję su šios bylos dalyku, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė, todėl tokie atskirojo skundo argumentai nepatenka į apeliacijos ribas, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių iš esmės nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant klausimą dėl baudos, skirtinos pagal CPK 145 straipsnio 9 dalį, ir jos dydžio, reikšminga tai, jog bauda turi skatinti teismo nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdymą, būti veiksminga, atgrasanti nuo laikinosios apsaugos priemonės nevykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020, 42 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas skiriamos baudos dydį skolininkei, individualiai įvertino konkrečios bylos faktines aplinkybes, atsižvelgė į ginčo šalių teisinių santykių prigimtį, kilusius padarinius dėl teismo nutarties neįvykdymo, nevykdymo motyvus ir poveikį skolininkės ir išieškotojos turtiniams interesams, taip pat į tai, kad baudos dydis, lyginant jį su skolininkės gaunama nauda, neskatintų nevykdyti laikinųjų apsaugos priemonių, atsižvelgė ir į teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.

Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nesilaikydama turto arešto ribojimų, skolininkė iš to gauna naudą – 200 Eur nuomos mokestį, komunalinių mokesčių apmokėjimą. Kaip apeliantė panaudoja iš nuomos gaunamas pajamas, įrodymų nepateikta, vien tik tai, kad jos teigimu šias lėšas ji naudoja procese pagal išieškotojo ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, nepatvirtina, kad apeliantės turtinė padėtis yra sunki, o pirmosios instancijos paskirta bauda yra per didelė. Nagrinėjamu atveju apeliantė, nors yra atstovaujama profesionalaus teisininko, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, neteikia visiškai jokių įrodymų apie sunkią savo turtinę padėtį arba kitas reikšmingas aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą teismams spręsti dėl kitokio baudos dydžio.

Pažymėtina, kad CPK 145 straipsnio 9 dalis imperatyviai nustato vienintelę procesinės atsakomybės formą už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą – piniginę baudą (iki 300 Eur), ir nenumato jokių alternatyvių ar švelnesnių nuobaudų rūšių, todėl atmestinas apeliantės prašymas vietoje baudos paskirti įspėjimą. Pagal CPK 103 straipsnį, įspėjimas gali būti taikomas tik tvarkai teismo posėdžio metu palaikyti (CPK 162 straipsnis), bet ne esminiams teismo nutarčių nevykdymo atvejams. Teismas negali savo iniciatyva taikyti įstatyme konkrečiam pažeidimui nenumatytos sankcijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skyrė būtent piniginę baudą.

Apeliantė su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimas buvo nutrauktas, tai yra apeliantė neįrodinėja, kad nuomos sutartį nutraukė, todėl sutiktina su išieškotoja, kad skolininkės veiksmai ir toliau tęsiant nuomos santykius, patvirtina, kad teismo paskirta bauda nėra per didelė, nes neatgraso skolininkės nuo nutarties pažeidimo. Pažymėtina, kad nustatant skirtinos baudos dydį, svarbu, kad ji būtų ne per didelė, tačiau pakankama, kad skatintų pažeidėją nutraukti teisės pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bauda nėra pernelyg griežta, tačiau pakankamai reikšminga, kad sukurtų realų drausminamąjį poveikį ir paskatintų skolininkę vykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį.

Papildomai atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, tuo atveju, jeigu apeliantė ir toliau piktybiškai nevykdys teismo nutarties, antstolis turės pagrindą pakartotinai kreiptis į teismą dėl procesinių priemonių taikymo pagal CPK 771 straipsnio 6, 7 dalis (CPK 145 straipsnio 9 dalis), kurių pagrindu skolininkei gali būti skiriama didesnė bauda. Pažymėtina, kad baudos sumokėjimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime (nutartyje) ar privalomajame nurodyme numatytus veiksmus.

Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Išieškotoja atsiliepime prašo iš skolininkės priteisti 2 500 Eur jai padarytą žalą ir negautas pajamas 5 400 Eur, tačiau tokių reikalavimų nebuvo pareiškusi pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas jų netyrė, todėl neužkertant teisės į apeliaciją, apeliacinės instancijos teismas dėl šių skundo argumentų plačiu nepasisako (CPK 312 straipsnis), tik pažymi, kad nors CPK 145 straipsnio 9 dalis numato suinteresuoto asmens teisę reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo, toks materialinis reikalavimas negali būti sprendžiamas supaprastinta tvarka, sprendžiant klausimą dėl baudos skyrimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

CPK 593 straipsnyje reglamentuojama vykdymo proceso metu teismui pateiktų pareiškimų, tarp jų antstolio pareiškimų dėl baudų skyrimo CPK VI dalyje nurodytais atvejais, nagrinėjimo tvarka (šio straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Kadangi vykdymo proceso metu nagrinėjant antstolio pareiškimus dėl baudų skyrimo taikoma specialioji CPK 593 straipsnio norma, todėl nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrįstai remiasi CPK 443 straipsnio 6 dalimi, kuri reglamentuoja bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką ypatingosios teisenos bylose. Be to antstolės pareiškimas buvo patenkintas, bauda skolininkei paskirta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų yra pagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio (atskirojo) skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl atskirojo skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui. Kiti atskirojo skundo argumentai skundžiamos nutarties teisėtumui reikšmės neturi, todėl teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė baudos skolininkei už teismo nutarties nevykdymą skyrimo klausimą, tinkamai taikė šį klausimą reglamentuojančias procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Tais pačiais pagrindais, atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo dėl baudos skyrimo pagal antstolio pareiškimą vykdymo procese, prigimtį, apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 593 straipsnio 5 dalis). Be to apeliantės atskirasis skundas kaip nepagrįstas yra atmestinas, todėl joks pagrindas bylinėjimosi išlaidoms priteisti neegzistuoja.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jolanta Gailevičienė