Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, institucija, teikianti išvadą: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vaikų mama (ieškove); priteisti išlaikymo įsiskolinimą ir išlaikymą iš atsakovo nepilnamečiams vaikams; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 25 780 Eur dydžio išlaikymo vaikams įsiskolinimą, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti valstybės naudai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, kad jos ir atsakovo santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje. Jiems gyvenant santuokoje, (duomenys neskelbtini) gimė sūnus O. A. M.; (duomenys neskelbtini) gimė dukra E. D. M.; (duomenys neskelbtini) gimė dukra S. A. M., šiuo metu ši dukra yra tapusi pilnamete. D. B. atsakovas D. M. dėl 2024 m. rugsėjo mėn. pradžioje panaudoto smurto prieš ieškovę ir vaikus buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme 5 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams ir skiriant papildomą 187 GBP mokėjimą, bei uždraudžiant iki 2029 m. rugsėjo 11 d. tiesiogiai susisiekti su vaikais ir ieškove, lankytis jų gyvenamojoje vietoje. Nuo (duomenys neskelbtini) šalys gyvena skyrium ir atsakovas išlaikymo savo vaikams neteikia visiškai. Šalių santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) apylinkės Šeimos bylų teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. birželio 18 d. Šalių nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Išaiškino ieškovei, kad ji su ieškiniu turi kreiptis į atitinkamą (duomenys neskelbtini) teismą. Teismas nutartį grindė šiais argumentais:

Nurodė, kad ginčo santykis pripažįstamas turinčiu tarptautinį elementą, nes ieškovė pateikė ieškinį Lietuvos Respublikos teismui, nors pati yra deklaravusi savo išvykimą ir su vaikais nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), kur yra šeimos būstas, vaikai lanko ugdymo ir gydymo įstaigas šioje šalyje.

Kadangi ieškovė pagal Gyventojų registro duomenis savo gyvenamąją vietą nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi (duomenys neskelbtini), todėl teismas nustatė, kad ieškovė ir jos du nepilnamečiai bei vienas pilnametis vaikai nuolat gyvena ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nurodė, kad ginčas yra susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė (duomenys neskelbtini), todėl nutarė, kad ieškovės pareikštų reikalavimų dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo teismingumo klausimas turi būti išspręstas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles, tai yra dėl ieškinio reikalavimo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje nustatytomis taisyklėmis (toliau – ir 1996 m. Hagos Konvencija); dėl reikalavimo priteisti išlaikymą/išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau – ir 2007 m. Hagos konvencija) nustatytomis taisyklėmis.

Kadangi ieškovės vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), vaikai šioje šalyje kuria visus socialinius ryšius, todėl, vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 – 2 dalimis nustatė, ieškovės ieškinio reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra teismingas (duomenys neskelbtini), o ne Lietuvos Respublikos teismams.

Nurodė, kad dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo reikalavimo teismingumo spręstina remiantis 2007 m. Hagos Konvencija, kurios 20 straipsnis įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles į kurias praktikoje kompetentingos institucijos gali atsižvelgti priimdamos arba keisdamos sprendimą dėl išlaikymo, kurį ketinama pripažinti ir (arba) vykdyti užsienio 2007 m. Hagos konvencijos susitariančiojoje valstybėje.

Pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, kad ieškovė ir šalių vaikai sieja savo gyvenimą su Lietuvos Respublika, o ne su (duomenys neskelbtini).

Nustatė, kad vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 – 2 dalimis (II skyrius Jurisdikcija) bei 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktu, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šią bylą, todėl ieškovės ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Klaipėdos apylinkės teismui. Ieškovei išaiškino, kad teismo atsisakymas priimti ieškinį Lietuvos Respublikos teisme nekliudo jai kreiptis į atitinkamą (duomenys neskelbtini) teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti ieškinį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovė nesutinka, kad reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo vaikams įsiskolinimo priteisimo neteismingi Lietuvos Respublikos teismams. Nurodė, kad atsakovas nuolat gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje, ir Lietuvoje yra deklaravęs gyvenamąją vietą, todėl Lietuvos Respublikos teismai turi realią galimybę jam įteikti teismo procesinius dokumentus, nagrinėti bylą ir užtikrinti sprendimo vykdymą.

Pažymėjo, kad pagal 2007 m. Hagos Konvencijos 20 straipsnio nuostatas, jurisdikcija gali būti grindžiama atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta, todėl nagrinėjamu atveju išlaikymo vaikams klausimas gali būti sprendžiamas atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje. Todėl ieškovės nuomone, teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinio reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, o ieškinį dėl kitų reikalavimų, turėjo priimti ir nagrinėti.

Nurodė, kad atsakovas nėra linkęs bendradarbiauti sprendžiant išlaikymo klausimus, todėl išlaikymo išieškojimas iš užsienio valstybės būtų reikšmingai apsunkintas praktiniu požiūriu. Taip pat pažymėjo, kad ieškovei Lietuvos Respublikoje yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, leidžianti tinkamai atstovauti nepilnamečių vaikų interesams. Tuo tarpu veikimas užsienio jurisdikcijoje tokių galimybių nesudaro, todėl tai apsunkintų veiksmingą vaikų teisių gynimą.

Atsisakymas nagrinėti išlaikymo reikalavimus Lietuvos Respublikos teisme iš esmės apsunkina galimybę nepilnamečiams vaikams gauti išlaikymą iš tėvo. Sprendžiant jurisdikcijos klausimą turi būti atsižvelgiama į vaiko interesų viršenybės principą. Ieškovės vertinimu, išlaikymo klausimo nagrinėjimas valstybėje, kurioje gyvena atsakovas, labiau užtikrintų efektyvų sprendimo vykdymą ir realų vaikų teisės į išlaikymą įgyvendinimą.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl ginčo dalyko

Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovės ieškinį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, atsisakyta priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Teismas pareikštų reikalavimų teismingumą tikrina savo iniciatyva bylos iškėlimo metu. Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos sąjungos ar tarptautinės teisės aktas. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).

Pagal CPK 784 straipsnio nuostatas, šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai (to paties straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teismai taip pat yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje (to paties straipsnio 3 dalis). Vis dėlto, šios nacionalinės teisės taisyklės yra taikomos ne visada.

CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 straipsnis). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Tik jei sprendžiamam klausimui negali būti taikomas nei Europos Sąjungos teisinis reguliavimas, nei 1996 m. Hagos konvencija ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės pagalbos sutarties atitinkamiems klausimams reguliuoti, tokiu atveju bus taikomos nacionalinės teismingumo taisyklės.

Spręsdamas dėl bylos, turinčios tarptautinį (užsienio) elementą, teismas turi įvertinti šias aplinkybes: 1) ar byloje egzistuoja tarptautinis (užsienio) elementas; 2) koks yra šio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdis; 3) su kokia valstybe (kokiomis valstybėmis) jis yra susijęs. Nustatęs, kad pagal taikytinas Europos Sąjungos, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų, t. y., tiek dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tiek dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, kaip neteismingą Lietuvos Respublikoms teismams, motyvuodamas tuo, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Ieškovė sutinka, kad ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingas (duomenys neskelbtini) teismams, tačiau nesutinka, kad reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo taip pat neteismingi Lietuvos Respublikos teismams.

Byloje nėra ginčo, kad ieškovės ir šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta laikytina (duomenys neskelbtini), kur yra šeimos būstas, už kurį ieškovė moką paskolą, šioje šalyje ieškovė su vaikais kuria socialinius ryšius, vaikai ten mokosi, lankosi gydymo įstaigose, tai yra visų jų interesų centras yra (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, jog šalys (duomenys neskelbtini) jau yra nutraukusios savo santuoką. Tuo tarpu atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Dėl nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šalių ir jų nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos bei išlaikymo byla laikytina turinti tarptautinį elementą, kuris susijęs su (duomenys neskelbtini), kuri nėra ES narė.

Reikšminga tai, kad nuo 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl (duomenys neskelbtini) išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos, 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, ginčai, susiję su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia ir tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, o taip pat ginčai, susiję su išlaikymo prievolėmis, atsirandančioms iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės yra sprendžiami nacionalinės teisės normų pagrindu bei 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje ir 2007 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų ir kitokių šeimos išlaikymo išmokų išieškojimo (toliau atitinkamai 1996 m. Hagos Konvencija ir 2007 m. Hagos konvencija, kurių dalyvėmis yra Lietuva ir (duomenys neskelbtini), nuostatų pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus duomenis, į tai, kad byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas ir ginčas susijęs su (duomenys neskelbtini), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai klausimą dėl reikalavimų, susijusių su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismingumo sprendė vadovaudamasis 1996 m. Hagos konvencija, o dėl reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, teismingumo nusprendė vadovaudamasis 2007 m. Konvencija.

Pagal 1966 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.

2007 m. Konvencija tiesiogiai nenustato jokių jurisdikcijos taisyklių išlaikymo bylose. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo 2007 m. Konvencija įtvirtina netiesiogines ir neigiamos jurisdikcijos taisykles (2007 m. Konvencijos 20 straipsnis). Šiose taisyklėse nustatytas pagrindas, kuriuo remiantis sprendimas turi būti priimamas, kad jį būtų galima pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje. Tai reiškia, kad, atliekant pripažinimo ir vykdymo veiksmus pagal 2007 m. Hagos konvenciją, bus tikrinama sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija. Sprendimo pripažinimas ir vykdymas priklausys nuo to, ar sprendimo kilmės valstybės kompetentingos institucijos jurisdikcija atitinka vieną iš Konvencijos 20 straipsnyje nurodytų jurisdikcijos pagrindų.

Atsakovas gali ginčyti sprendimo dėl išlaikymo pripažinimą ir vykdymą remdamasis tuo, kad buvo pažeistos jurisdikcijos taisyklės, taip pat susitariančioji valstybė gali padaryti išlygą kuriai nors iš 2007 m. Konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių. Pagal tokias taisykles, teismas gali turėti jurisdikciją pagal atsakovo ar kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją vietą, atsakovo pritarimą jurisdikcijai dalyvaujant procese, pagal vaiko, kuriam priteistas išlaikymas, nuolatinę gyvenamąją vietą, jei proceso metu atsakovas taip pat gyveno toje valstybėje ir teikė vaikui išlaikymą, pagal šalių rašytinį susitarimą, išskyrus ginčus dėl vaiko išlaikymo prievolių, taip pat jei sprendimą priėmė tos valstybės, kuri turėjo jurisdikciją byloje dėl tėvų pareigų, teismas (2007 m. Konvencijos 20 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikciją grindžia pagal atsakovo gyvenamąją vietą, tai yra Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies (a) punktu. Nors CPK numato bendrąją taisyklę kelti bylą pagal atsakovo gyvenamąją vietą, tačiau toks pagrindimas tarptautiniuose ginčuose, susijusiuose su vaikais, yra niekuo nepagrįstas, kadangi, kaip jau nurodyta, nacionalinės teisės nuostata, esant tarptautinių sutarčių konkrečiam reguliavimui, netaikytina (CPK 30 straipsnio 1 dalis). Pagal tarptautinę teisę, sprendžiant ginčus dėl vaikų, pirmenybė teikiama vaikų interesams ir jų gyvenamajai vietai.

Pažymėtina, kad apeliantė neginčija skundžiamos nutarties dalies, kuria teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra teismingas (duomenys neskelbtini) teismams. Pažymėtina, kad jurisdikcijos taisyklės tėvų pareigų bylose orientuotos į artumo vaikui kriterijų. Atsižvelgiant į visą tarptautinį teisinį reguliavimą, taip pat vadovaujantis 2007 m. Hagos konvencijos nuostatomis, su vaikų interesais susiję klausimai, tarp jų ir dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams, taip pat prioritetiškai turi būti sprendžiami pagal vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą, nepaisant pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, kur yra jų tėvo gyvenamoji vieta šiuo metu.

Toks aiškinimas siejamas su galimybe, vaiko, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje tinkamai įvertinti jam reikalingas gyvenimo, ekonomines sąlygas, vietos pragyvenimo lygį, poreikius, esamą konkrečios šeimos faktinę situaciją, tėvų auklėjimo ir kt. reikšmingas aplinkybes, todėl ne Lietuvos Respublikos, o būtent (duomenys neskelbtini) vietos institucijos, teismai galėtų geriausiai įvertinti nurodytas aplinkybes, vaikų interesų apsaugos principo kontekste. Atitinkamai kitos valstybės (šiuo atveju Lietuvos Respublikos) institucijos, kurioje vaikai daug metų negyvena, nelanko ugdymo įstaigų, priešingai, nei įrodinėja apeliantė, įvertinti tinkamai situaciją neturėtų galimybės. Kadangi klausimai, susiję su vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos ir išlaikymo nustatymu yra glaudžiai susiję, siekiant tinkamai ir racionaliai užtikrinti geriausių vaikų interesų apsaugos principus, šie klausimai negali būti dirbtinai išskaidomi tarp skirtingų valstybių teismų.

Todėl atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, taip pat į tai, kad ieškiniu keliami reikalavimai yra glaudžiai susiję, išlaikymo vaikams priteisimo klausimai taip pat turėtų būti nagrinėjami su kitais reikalavimais pagal jurisdikciją (duomenys neskelbtini), vadovaujantis, visų pirma, geriausiais vaikų interesais, nes ten yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta. Vien tik tai, kad atsakovo gyvenamoji vieta Lietuvoje, nėra lemiamas arba privalomas jurisdikcijos kriterijus, sprendžiant dėl vaikų išlaikymo, nes kaip minėta, šeimos bylose su tarptautiniu elementu, lemiamas jurisdikcijos kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad išlaikymo išieškojimas, išlaikymą priteisus (duomenys neskelbtini), iš atsakovo praktiniu požiūriu būtų reikšmingai apsunkintas, pažymėtina, kad 2007 m. Hagos Konvencija sudaryta tarp susitariančių šalių, įtvirtinant galimybę centrinėms susitariančių šalių organizacijoms teikti viena kitai teisinę pagalbą (2007 m. Konvencijos 6 straipsnis), bendradarbiaujant gaunant įrodymus, sužinant konkrečią skolininko ar kreditoriaus gyvenamąją vietą ir kt. Priešingai nei teigia ieškovė, paprastai, kai asmuo nevykdo jam nustatytos vaiko išlaikymo prievolės, kiekvienos valstybės institucijos, imasi būtinų veiksmų, siekdamos užtikrinti, kad vaiko išlaikymas būtų sumokėtas laiku. Be to nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad bylos Lietuvos teisme nagrinėjimas geriausiai atitiktų vaikų interesus.

Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad ji negali pretenduoti į nemokamą teisinę pagalbą (duomenys neskelbtini). Vien tik tai, kad jai Lietuvoje yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, nepatvirtina, kad jos vaikų interesai nebus tinkama užtikrinti pareiškiant ieškinį jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teisme. Paprastai kiekvienoje valstybėje yra sukurta teisinė ir institucinė sistema, kuri efektyviai ir realiai sprendžia visus, ypatingai tokius jautrius, kaip vaikų interesai apsaugos, gynybos ir kitus jautrius klausimus.

Apeliantės pateiktas situacijos pavyzdys iš 2007 m. Konvencijos praktinio vadovo dėl vaikų išlaikymo, nepaneigia šioje byloje nustatytos teismingumo taisyklės, be to, šis pavyzdys patvirtina, kad išlaikymo vaikams klausimas gali, bet neprivalo būti sprendžiamas atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pati sau prieštarauja, nes nurodo, kad 2007 m. Hagos konvencijos nuostatose nėra tiesioginės jurisdikcijos taisyklės, tuo pačiu pati remiasi konvencijos išaiškinimu, siekdama pagrįsti ginčo teismingumą Lietuvoje.

Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, taip pat maksimaliai atsižvelgiant į vaikų interesus, ypač į artumo su bylos nagrinėjimo vieta kriterijų, į ginčo dalyką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo yra teismingi (duomenys neskelbtini) teismams (Konvencijos 20 straipsnio 1 dalies f punktas).

Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius atskirojo skundo argumentus. Kiti, nutartyje neaptarti, atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio teismingumo klausimą, todėl naikinti teismo nutarties atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.