Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. 2A-1155-459/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01074-2025-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5(S) Klaipėdos apygardos teismasN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d. KlaipėdaKlaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Vilijos Valantienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. K. ir atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Regionų administracinio teismo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Regionų administracinio teismo, dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys Nacionalinė teismų administracija ir uždaroji akcinė bendrovė „ET Interneto sistemos“.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.I. Ginčo esmėPareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad viešai buvo paskelbta netinkamai nuasmeninta Vilniaus apygardos administracinio teismo procesinio sprendimo byloje Nr. I-595-171/2017 versija, kurioje liko jo vardas, pavardė ir sveikatos duomenys. Pareiškėjo teigimu, viešai buvo atskleisti duomenys apie jam nustatytą (duomenys neskelbtini) bei kitus sveikatos sutrikimus. Netinkamai nuasmenintas procesinis sprendimas viešai buvo prieinamas nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2023 m. liepos 24 d. Pareiškėjas nurodė, kad apie savo asmens ir sveikatos duomenų paviešinimą sužinojo 2023 m. liepos mėnesį. Jo teigimu, tretieji asmenys, sužinoję apie jo sveikatos būklę, pradėjo jį užgaulioti, pašiepti ir žeminti. Pareiškėjas teigė dėl to patyręs stiprių emocinių išgyvenimų, pablogėjo jo savijauta, kilo kraujospūdis, sutriko miegas ir apetitas, teko dažniau kreiptis į gydytojus. Pareiškėjo vertinimu, ilgą laiką viešai prieinami jo asmens ir sveikatos duomenys sukėlė jam didelę neturtinę žalą, kurią jis įvertino 400 000 Eur suma. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija laikėsi pozicijos, kad ji nėra tinkama valstybės atstovė šioje byloje. Ministerija nurodė, kad teismų procesinių sprendimų nuasmenintų versijų rengimas ir viešinimas nėra susijęs su teisėjo ar teismo veiksmais vykdant teisingumą, o ginčo dalykas nepatenka į Teisingumo ministerijai priskirtas atstovavimo valstybei sritis. Ministerijos vertinimu, tinkamas Lietuvos valstybės atstovas byloje yra Regionų administracinis teismas. Bylos nagrinėjimo metu Regionų administracinis teismas buvo įtrauktas į bylą kaip atsakovės Lietuvos valstybės atstovas. Jis prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra ir nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2023 m. liepos 24 d. gavęs Nacionalinės teismų administracijos informaciją apie viešai paskelbtą netinkamai nuasmenintą procesinį sprendimą, mažiau kaip per 72 valandas pašalino šią sprendimo versiją iš LITEKO ir atliko kitus su pažeidimo pašalinimu susijusius veiksmus. Regionų administracinis teismas taip pat akcentavo, kad asmens duomenų tvarkymo procese dalyvavo keli subjektai, todėl sprendžiant dėl atsakomybės turi būti vertinamas kiekvieno jų veiksmų santykis su kilusia žala. Regionų administracinis teismas taip pat nesutiko su Teisingumo ministerijos pozicija, kad ši nėra tinkama Lietuvos valstybės atstovė byloje, ir nurodė, kad jos procesinė padėtis siejama su valstybės pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, Regionų administracinis teismas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, teigdamas, kad pareiškėjas apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau. Taip pat nurodė, kad vien 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – BDAR), pažeidimo nepakanka neturtinės žalos atlyginimui priteisti – pareiškėjas turi įrodyti realiai patirtą žalą ir priežastinį ryšį tarp pažeidimo bei neigiamų pasekmių. Regionų administracinio teismo vertinimu, pareiškėjas tokių aplinkybių tinkamai neįrodė. Trečiasis asmuo Nacionalinė teismų administracija prašė pašalinti ją iš bylos proceso šalių sąrašo, o pareiškėjo skundo pagrįstumą paliko vertinti teismo nuožiūra. Ji nurodė, kad dėl procesinio sprendimo nuasmenintos versijos rengimo ir skelbimo sprendžia bei atitinkamus duomenis LITEKO tvarko procesinį sprendimą priėmęs teismas, todėl Nacionalinės teismų administracijos veiksmais pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Administracija taip pat nurodė, kad, gavusi informaciją apie galimą duomenų apsaugos pažeidimą, nedelsdama ėmėsi veiksmų, kad netinkamai nuasmenintas procesinis sprendimas būtų pašalintas iš viešosios erdvės. Nacionalinė teismų administracija taip pat nurodė, kad UAB „ET Interneto sistemos“ valdė portalą eteismai.lt kaip savarankiškas duomenų valdytojas ir po informacijos teikimo sutarčių nutraukimo toliau savarankiškai rinko bei savo portale skelbė viešai prieinamą informaciją iš Viešos sprendimų paieškos. Administracija pabrėžė, kad iki 2023 m. liepos 17 d. nei pareiškėjas, nei kiti asmenys į ją ar sprendimą priėmusį teismą dėl viešai skelbiamo netinkamai nuasmeninto procesinio sprendimo nesikreipė. Bylos nagrinėjimo metu Regionų administracinio teismo prašymu trečiuoju asmeniu atsakovės pusėje buvo įtraukta UAB „ET Interneto sistemos“, kaip duomenų valdytoja, atsakinga už duomenų tvarkymą portale eteismai.lt. Bendrovė prašė pareiškėjo skundą atmesti. Ji teigė, kad byloje nėra nustatytos civilinės atsakomybės sąlygų visumos, pareiškėjo asmens duomenų atskleidimas buvo netyčinis, o pareiškėjas neįrodė nei neturtinės žalos fakto, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp viešai paskelbtų duomenų ir jo nurodomų neigiamų pasekmių. UAB „ET Interneto sistemos“ taip pat nurodė, kad duomenis apie teismo procesinį sprendimą gavo iš viešai prieinamų šaltinių ir neturėjo pareigos keisti jų turinio ar papildomai nuasmeninti teismo paskelbto procesinio sprendimo. Bendrovės vertinimu, pirminė pareiga tinkamai nuasmeninti procesinį sprendimą teko jį į LITEKO įkėlusiam subjektui. Apie pažeidimą bendrovė sužinojo 2023 m. liepos 24 d. ir tą pačią dieną pašalino procesinį sprendimą iš savo valdomo portalo. Bendrovė taip pat laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo nurodomi užgauliojimai ir neigiami išgyvenimai galėjo būti susiję ne su paskelbtais sveikatos duomenimis, bet su kitomis jo viešojo gyvenimo aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimu skundas tenkintas iš dalies, pareiškėjui iš Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Regionų administracinio teismo, priteistas 400,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai: Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 16 d. dėl teismo darbuotojo žmogiškosios klaidos į administracinę bylą kaip nuasmeninta procesinio sprendimo versija buvo įkeltas kitoje administracinėje byloje priimtas tinkamai nenuasmenintas sprendimas, kuriame buvo likę pareiškėjo vardas, pavardė ir sveikatos duomenys. Ši procesinio sprendimo versija buvo paskelbta LITEKO Viešoje sprendimų paieškoje, o vėliau ir UAB „ET Interneto sistemos“ valdomame portale. Netinkamai nuasmeninta sprendimo versija viešai buvo prieinama nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2023 m. liepos 24 d., t. y. daugiau kaip šešerius metus. Teismas nusprendė, kad teisminės institucijos atsakingas darbuotojas netinkamai įvykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo asmens duomenų apsaugą atliekant procesinio sprendimo nuasmeninimą, todėl buvo padaryti neteisėti veiksmai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Regionų administracinio teismo netinkamą pareiškėjo asmens ir sveikatos duomenų tvarkymą patvirtino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimas, kuris nebuvo apskųstas. Vertindamas žalos faktą, teismas pažymėjo, kad buvo atskleisti ne tik pareiškėjo vardas ir pavardė, bet ir specialių kategorijų asmens duomenys apie jo sveikatą, įskaitant duomenis apie nustatytą darbingumo lygį bei diagnozuotus sveikatos sutrikimus. Teismo vertinimu, sveikatos duomenys pagal BDAR laikytini ypač jautriais ir reikalaujančiais didesnio apsaugos lygio, todėl jų paviešinimas galėjo sukelti pareiškėjui žalą. Teismas konstatavo priežastinį ryšį tarp neteisėtų teisminės institucijos darbuotojo veiksmų ir pareiškėjui padarytos žalos. Teismo vertinimu, jeigu pareiga tinkamai apsaugoti pareiškėjo asmens duomenis būtų buvusi įvykdyta, jo asmens ir sveikatos duomenys nebūtų buvę paviešinti ir vėliau paskelbti kitose interneto svetainėse, įskaitant UAB „ET Interneto sistemos“ valdomą portalą. Teismas taip pat vertino UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus. Nustatyta, kad tuo metu, kai buvo paskelbtas netinkamai nuasmenintas procesinis sprendimas, galiojančios Nacionalinės teismų administracijos ir UAB „ET Interneto sistemos“ informacijos teikimo sutarties nebuvo, todėl bendrovė veikė kaip savarankiškas duomenų valdytojas. Teismas nusprendė, kad bendrovė taip pat turėjo laikytis asmens duomenų apsaugos reikalavimų ir organizuoti duomenų rinkimą bei skelbimą taip, kad netinkamai nuasmeninti duomenys nepatektų į viešumą. Dėl to bendrovės veiksmai prisidėjo prie pareiškėjo duomenų sklaidos ir jam padarytos žalos atsiradimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būtinybę, atsižvelgė į neteisėtų veiksmų pobūdį, pareiškėjo privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimą, paviešintų duomenų jautrumą ir aplinkybę, kad duomenys apie jo sveikatą viešai buvo prieinami daugiau kaip šešerius metus. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurios negalima kompensuoti vien pažeidimo pripažinimu. Kita vertus, teismas pareiškėjo reikalavimo dėl 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nelaikė pagrįstu visa apimtimi. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo nurodytas neigiamas pasekmes, teismas nusprendė, kad teisingas ir proporcingas neturtinės žalos atlyginimas yra 400 Eur. Teismas atmetė Regionų administracinio teismo prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nustatyta, kad nors pareiškėjo duomenys buvo paviešinti 2017 m. kovo 16 d., apie pažeidimą jis faktiškai sužinojo tik 2023 m. liepos 17 d. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas apie pažeidimą žinojo anksčiau. Teismas papildomai atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę ir aplinkybę, kad dėl jos jam sudėtinga orientuotis laike, todėl faktinio sužinojimo momento negalima automatiškai sutapatinti su tinkamu pažeidimo suvokimu.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentaiAtsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos. Ministerijos teigimu, teismas nenustatė jokių Teisingumo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų bei žalos. Nenustačius visų viešosios atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį. Pažymi, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš netinkamai nuasmeninto Vilniaus apygardos administracinio teismo procesinio sprendimo paskelbimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pažeidimas atsirado dėl Regionų administracinio teismo darbuotojo žmogiškosios klaidos, tačiau kartu konstatavo ir tai, kad trečiojo asmens UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmai, paskelbiant netinkamai nuasmenintą procesinį sprendimą savo administruojamame portale, taip pat prisidėjo prie pareiškėjo duomenų sklaidos ir žalos atsiradimo. Apeliantės vertinimu, tokiomis aplinkybėmis nebuvo pagrindo konstatuoti Teisingumo ministerijos civilinės atsakomybės. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmų vertinimu CK 6.271 straipsnio kontekste. Nurodo, kad ši teisės norma reglamentuoja specialaus civilinės atsakomybės subjekto – viešojo asmens – atsakomybę. UAB „ET Interneto sistemos“ yra privatus juridinis asmuo, savarankiškai organizuojantis informacijos rinkimą ir duomenų tvarkymą, todėl jo veiksmų teisėtumas negalėjo būti vertinamas pagal CK 6.271 straipsnį. Apeliantės teigimu, privataus subjekto atsakomybė turėjo būti vertinama pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. UAB „ET Interneto sistemos“ byloje dalyvavo tik kaip trečiasis asmuo, jai nebuvo pareikšti jokie reikalavimai, tačiau teismas sprendimo motyvuose konstatavo šio trečiojo asmens veiksmų neteisėtumą ir jo prisidėjimą prie pareiškėjui padarytos žalos atsiradimo. Apeliantės vertinimu, toks trečiojo asmens veiksmų teisėtumo vertinimas, kai jam nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas, neatitinka bylos nagrinėjimo ribų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys tarpusavyje prieštarauja. Teismas motyvuose konstatavo UAB „ET Interneto sistemos“ neteisėtus veiksmus ir pripažino, kad jie prisidėjo prie pareiškėjo duomenų sklaidos bei žalos atsiradimo, tačiau neturtinės žalos atlyginimą priteisė tik iš Lietuvos valstybės. Teisingumo ministerijos vertinimu, dėl tokio prieštaravimo teismo sprendimas neatitinka sprendimo vientisumo ir nuoseklumo reikalavimų. Ginčija savo procesinį statusą byloje, nurodo, kad Teisingumo ministerija atstovauja Lietuvos valstybei tik teisės aktuose nustatytose srityse ir bylose, susijusiose su teisingumo ministrui pavestomis valdymo sritimis. Procesinių sprendimų nuasmeninimas ir jų viešas paskelbimas, apeliantės vertinimu, nėra prilyginamas teisėjo ar teismo veiksmams nagrinėjant bylą ir nėra susijęs su teisingumo vykdymo funkcija, todėl šis ginčas nepatenka į Teisingumo ministerijos kompetencijos sritį. Remiasi ir tuo, kad analogiškoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. vasario 9 d. nutartyje nurodė, jog Teisingumo ministerija neturėjo būti proceso dalyvė byloje dėl žalos, kildinamos iš netinkamai nuasmeninto teismo procesinio sprendimo paskelbimo. Apeliantės vertinimu, ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad nagrinėjamo ginčo pagrindas ir dalykas nesusiję su Teisingumo ministerijos kompetencija.Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimo dalimi, kuria jam priteista 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Akcentuoja, kad daugiau kaip šešerius metus viešai buvo prieinami itin jautrūs jo asmens ir sveikatos duomenys, todėl su šia informacija galėjo susipažinti neapibrėžtas asmenų ratas. Teigia, kad dėl duomenų paviešinimo jis patyrė užgauliojimus, reputacijos pablogėjimą, nerimą, nesaugumo jausmą, nuolatinę įtampą ir neigiamą poveikį sveikatai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino pažeidimo pobūdį, trukmę ir paviešintų duomenų jautrumą, todėl prašo priteisti adekvatų neturtinės žalos atlyginimą ir iš esmės palaiko 400 000 Eur reikalavimą.Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Regionų administracinis teismas pateikė apeliacinį skundą, juo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvykdė Specialiosios teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 3 d. nutarties, kuria byla perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui ir pavesta įstatymų nustatyta tvarka išspręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Teismas, apelianto teigimu, nepriėmė atskiro procesinio sprendimo dėl skundo priėmimo. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neišsprendė žyminio mokesčio klausimo, nors byla iš administracinio teismo buvo perduota bendrosios kompetencijos teismui, todėl turėjo būti įvertinta, ar pareiškėjas nuo žyminio mokesčio atleistinas pagal civilinio proceso taisykles. Teigia, kad skundžiamas sprendimas paskelbtas pažeidžiant Civilinio proceso kodekso reikalavimus, nes 2026 m. kovo 12 d. 16.30 val. paskelbimo metu sprendimas dar nebuvo teisėjos pasirašytas, o, pagal LITEKO metaduomenis, jis pasirašytas tik 16.43 val. Apelianto vertinimu, po paskelbimo pasirašytas sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė klausimų dėl tinkamo atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovavimo. Jo vertinimu, byloje turėjo būti įvertintas visų pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo procese dalyvavusių subjektų – Regionų administracinio teismo, Nacionalinės teismų administracijos ir UAB „ET Interneto sistemos“ – procesinis statusas ir atsakomybės apimtis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė pareiškėjui įtraukti UAB „ET Interneto sistemos“ tinkamu atsakovu ir nepaaiškino tokio neįtraukimo teisinių pasekmių, taip pat galutinai neišsprendė Teisingumo ministerijos procesinės padėties ir nepakeitė Nacionalinės teismų administracijos procesinio statuso, nors, apelianto vertinimu, tai buvo būtina siekiant tinkamai išnagrinėti bylą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, nes pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės vertino tik Regionų administracinio teismo veiksmų aspektu, nors turėjo tirti visų duomenų tvarkymo procese dalyvavusių subjektų veiksmų reikšmę ir jų galimą proporcingą indėlį į žalos atsiradimą. Nesutinka ir su įrodymų vertinimu. Apelianto nuomone, dalis pirmosios instancijos teismo išvadų apie duomenų prieinamumo laikotarpį, jų prieinamumą proceso dalyviams, Nacionalinės teismų administracijos ir UAB „ET Interneto sistemos“ sutartinių santykių nebuvimą bei UAB „ET Interneto sistemos“ savarankišką veikimą nebuvo pakankamai pagrįstos byloje ištirtais įrodymais. Ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Regionų administracinis teismas netinkamai tvarkė pareiškėjo asmens duomenis remiantis Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimu. Regionų administracinio teismo vertinimu, faktinės ir teisinės aplinkybės turėjo būti savarankiškai nustatytos teisme, nes būtent teismo sprendimas gali įgyti res judicata galią. Teigia, kad dėl netinkamai išspręstų procesinių klausimų, per siaurai apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų ir nepakankamai išsamaus įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo.Atsiliepimu į Regionų administracinio teismo apeliacinį skundą Nacionalinės teismų administracija prašo skundą vertinti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: Nesutinka su Regionų administracinio teismo pozicija, kad Nacionalinės teismų administracijos procesinė padėtis turėjo būti pakeista iš trečiojo asmens į atsakovės Lietuvos valstybės atstovę. Administracijos teigimu, byloje nėra duomenų, kad šios bylos baigtis galėtų turėti įtakos jos teisėms ar pareigoms. Nurodo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo darbuotojo žmogiškosios klaidos, kai į LITEKO buvo įkeltas ir viešai paskelbtas netinkamai nuasmenintas procesinis sprendimas, o vėliau ši informacija buvo perskelbta UAB „ET Interneto sistemos“ portale. Pažymi, kad nors Administracija yra LITEKO valdytoja ir tvarkytoja technine bei administracine prasme, tačiau teismų bylų duomenis, įskaitant procesinių sprendimų nuasmenintų versijų rengimą ir paskelbimą, tvarko patys teismai. Administracija neatlieka į bylą perkeltų duomenų teisėtumo vertinimo ir nekontroliuoja, ar konkretus teismo procesinis sprendimas nuasmenintas tinkamai. Pažymi, kad jos interneto svetainėje teikiama tik prieiga prie LITEKO Viešos sprendimų paieškos, o teismų procesinių sprendimų nuasmenintos versijos joje atvaizduojamos automatiškai po to, kai teismas jas įkelia ir pažymi kaip skelbtinas. Nesutinka ir su tuo, kad galėtų būti atsakinga už UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus. Jos teigimu, tuo metu, kai netinkamai nuasmenintas sprendimas buvo paskelbtas portale www.eteismai.lt, Administracijos ir šios bendrovės nebesiejo sutartiniai santykiai, o UAB „ET Interneto sistemos“ informaciją rinko ir skelbė savarankiškai. Administracijos vertinimu, ji pati netvarkė viešai neskelbtinų pareiškėjo asmens duomenų taip, kad dėl jos veiksmų būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, todėl nėra pagrindo nei keisti jos procesinę padėtį į Lietuvos valstybės atstovę, nei apskritai laikyti ją tinkama proceso dalyve šioje byloje.Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: Nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, kuriuo prašoma vietoje pirmosios instancijos teismo priteisto 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisti 400 000 Eur. Ministerijos vertinimu, pareiškėjo prašomas 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis yra akivaizdžiai neproporcingas ir neatitinka Lietuvos teismų praktikoje taikomų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Papildomai nurodo, kad savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jau išsamiai išdėstė 2026 m. balandžio 13 d. apeliaciniame skunde, todėl prašo teismo nagrinėjant bylą vadovautis ir jame pateiktais argumentais.Atsiliepimu į Regionų administracinio teismo apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą tenkinti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: Sutinka su Regionų administracinio teismo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir laiko juos pagrįstais. Pažymi, kad pati šioje byloje yra pateikusi apeliacinį skundą, kurio argumentai iš esmės analogiški Regionų administracinio teismo apeliacinio skundo argumentams, todėl jų pakartotinai nedėsto. Teisingumo ministerijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiama apimtimi yra nepagrįstas, todėl Regionų administracinio teismo apeliacinis skundas tenkintinas.Atsiliepimu į Regionų administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus pareiškėjas iš esmės su jais nesutinka ir prašo pripažinti valstybės atsakomybę bei priteisti jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: Nurodo, kad jo jautrūs asmens ir sveikatos duomenys, įskaitant duomenis apie neįgalumą ir darbingumo lygį, buvo viešai prieinami nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2023 m. liepos 24 d. Jo teigimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių pažeidimo faktą, todėl valstybė turi prisiimti atsakomybę ir atlyginti jam padarytą neturtinę žalą. Kritikuoja valstybės institucijų tarpusavyje prieštaringas procesines pozicijas ir nurodo, kad dėl jų jam trūksta aiškumo, kas turi prisiimti atsakomybę už pažeidimą. Nesutinka su jam priteistu 400 Eur neturtinės žalos atlyginimu ir kelia klausimą, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatytas toks žalos dydis. Remiasi Konstitucijos nuostatomis dėl privataus gyvenimo neliečiamumo ir teisės į žalos atlyginimą ir teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas šiurkštus jo teisių pažeidimas. Taip pat nurodo, kad, jo vertinimu, byla turi būti išnagrinėta tinkamai ir iš esmės, o priešingu atveju jis ketina ginti savo teises Europos Žmogaus Teisių Teisme.Atsiliepimu į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą Regionų administracinis teismas prašo apeliacinį skundą vertinti apeliacinės instancijos teismo nuožiūra. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: Sutinka su Teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentais ir taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus, tinkamai neįvertino, ar pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamiems subjektams, ir neišsprendė UAB „ET Interneto sistemos“ įtraukimo tinkamu atsakovu ir tinkamo Lietuvos valstybės atstovavimo klausimų. Pabrėžia, kad bylose dėl neturtinės žalos, kildinamos iš paviešintų asmens duomenų, teismas turi išsamiai nustatyti kiekvieno duomenų tvarkymo procese dalyvavusio subjekto vaidmenį ir jo veiksmų reikšmę žalos atsiradimui, kad būtų galima tinkamai įvertinti atsakomybės apimtį. Jo vertinimu, dėl netinkamai išspręstų procesinių dalyvių statuso klausimų ir nepakankamo įrodymų įvertinimo liko neatskleistos esminės bylos aplinkybės, todėl byla galėjo būti netinkamai išnagrinėta. Pritaria Teisingumo ministerijos argumentams dėl nepagrįstai priteisto neturtinės žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios bei rezoliucinės dalių prieštaringumo.Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą Regionų administracinis teismas prašo apeliacinį skundą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai: Neneigia, kad dėl žmogiškosios klaidos į LITEKO buvo įkelta netinkamai nuasmeninta teismo sprendimo versija, tačiau pabrėžia, kad už UAB „ET Interneto sistemos“ valdomame portale paskelbtą informaciją ir jos atitiktį duomenų apsaugos reikalavimams neatsako. Nurodo, kad, sužinojęs apie pažeidimą, teismas jį operatyviai pašalino, ėmėsi veiksmų galimam neigiamam poveikiui sumažinti ir atsiprašė pareiškėjo dėl įvykusios klaidos. Jo vertinimu, pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp netinkamai nuasmenintos sprendimo versijos įkėlimo į LITEKO ir jo nurodomos neturtinės žalos. Byloje nustatyta, kad bent vienas trečiasis asmuo pareiškėjo duomenis rado naudodamasis UAB „ET Interneto sistemos“ portalu ir interneto paieškos sistema, o ne dėl Regionų administracinio teismo veiksmų. Pabrėžiama, kad vien asmens duomenų apsaugos pažeidimo faktas savaime nėra pakankamas neturtinės žalos atlyginimui – turi būti įrodytos realios neigiamos pasekmės ir jų ryšys su konkrečiu pažeidimu. Regionų administracinio teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės – stresas, baimė, nerimas, nesaugumo jausmas ir užgauliojimai – yra bendro pobūdžio ir nepatvirtina, kad jos kilo būtent dėl jo asmens duomenų paviešinimo, o ne dėl kitų aplinkybių, įskaitant jo aktyvumą visuomeniniame gyvenime. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra abstraktus, nedetalizuotas ir nepatvirtintas pakankamais objektyviais įrodymais.Atsiliepimu į visus byloje pateiktus apeliacinius skundus trečiasis asmuo UAB „ET Interneto sistemos“ iš esmės pritaria Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniam skundui ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimą atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:Nesutinka su Regionų administracinio teismo pozicija, kad bendrovė turėjo būti įtraukta į bylą atsakove. Trečiojo asmens teigimu, pagal dispozityvumo principą būtent pareiškėjas sprendžia, kam reikšti reikalavimus, o jis UAB „ET Interneto sistemos“ atsakove nelaikė ir reikalavimų jai nereiškė. Be to, pirmosios instancijos teismas buvo sudaręs pareiškėjui galimybę pasisakyti dėl proceso dalyvių pakeitimo, tačiau pareiškėjas tam nepritarė. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes, jo vertinimu, neįrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, kaltė ir priežastinis ryšys. UAB „ET Interneto sistemos“ remiasi tuo, kad duomenys buvo paviešinti dėl žmogiškosios klaidos, o pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai nėra pakankamai pagrįsti objektyviais įrodymais. Pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog būtent netinkamai nuasmeninto teismo sprendimo paskelbimas sukėlė jo nurodomą žalą. Trečiojo asmens vertinimu, pareiškėjo nurodomi išgyvenimai ir reputacijos pablogėjimas galėjo būti susiję ir su kitomis aplinkybėmis, įskaitant jo ankstesnį viešumą žiniasklaidoje. Nurodo, kad panašiose bylose teismų praktikoje neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas, kai pažeidimas nėra tyčinis, jis operatyviai pašalinamas, o pareiškėjas neįrodo realių ir ilgalaikių neigiamų padarinių. Todėl ir nagrinėjamu atveju, trečiojo asmens vertinimu, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Dėl savo atsakomybės trečiasis asmuo UAB „ET Interneto sistemos“ nurodo, kad nenuasmenintas teismo sprendimas pirmiausia buvo paskelbtas viešame LITEKO šaltinyje, o bendrovė tik perpublikavo viešai prieinamą informaciją. Trečiojo asmens teigimu, jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad viešai paskelbtame ir kaip atvirasis duomuo pateiktame teismo sprendime neturi būti neskelbtinų asmens duomenų, todėl atsakomybė už jų paviešinimą pirmiausia tenka pirminiam duomenų paskelbėjui. Pažymi, kad dėl kitų Regionų administracinio teismo ir Teisingumo ministerijos nurodytų proceso teisės pažeidimų plačiau nepasisako, nes, jo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas bet kuriuo atveju yra nepagrįstas ir atmestinas. Prašo priteisti jo naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.Teismask o n s t a t u o j a :Apeliaciniai skundai netenkintini.IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvadosApeliacinių skundų nagrinėjimo tvarka ir ribosBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pareiškėjas ginčija sprendimo dalį dėl jam priteisto 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir siekia didesnio – 400 000 Eur – atlyginimo. Teisingumo ministerija ginčija sprendimą iš esmės, prašydama pareiškėjo reikalavimą atmesti, be kita ko, keldama valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, privataus subjekto UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmų vertinimo ir savo, kaip Lietuvos valstybės atstovės, procesinio statuso klausimus. Regionų administracinis teismas prašo panaikinti visą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas proceso teisės pažeidimus, susijusius su bylos nagrinėjimo ribomis, tinkamų proceso dalyvių nustatymu, įrodinėjimu ir sprendimo priėmimu bei paskelbimu.Byloje nustatytos faktinės aplinkybėsRemiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas atlyginti jam 400 000 Eur neturtinę žalą, padarytą išviešinus netinkamai nuasmenintą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo byloje Nr. I-595-171/2017 versiją su jo asmens ir sveikatos duomenimis. Iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto išnagrinėjus pareiškėjo 2023 m. lapkričio 16 d. skundą, matyti, kad pareiškėjo skundas buvo atmestas, teismui pareikštas papeikimas už 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (BDAR) 33 ir 34 straipsnių nuostatų pažeidimus. Remiantis šio Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimo ir kitų byloje esančių dokumentų duomenimis nustatyta, kad interneto svetainės www.teismai.lt skiltyje „Vieša sprendimų paieška“ ir trečiojo asmens UAB „ET Interneto sistemos“ valdomoje interneto svetainėje https://eteismai.lt buvo paskelbta tinkamai nenuasmeninta Vilniaus apygardos administracinio teismo procesinio sprendimo byloje Nr. I-595-171/2017 versija. Pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad tinkamai nenuasmenintoje teismo procesinio sprendimo versijoje buvo atskleisti pareiškėjo vardas, pavardė, taip pat duomenys apie tai, kad jam neterminuotai nustatytas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjo asmens ir sveikatos duomenys buvo atskleisti, kai teismo darbuotojas 2017 m. kovo 16 d. įsiteisėjus byloje priimtam procesiniam sprendimui į administracinę bylą, kaip nuasmenintą sprendimą, dėl žmogiškosios klaidos įkėlė kitos 2013 metų administracinės bylos Nr. I-874-171/2013 tinkamai nenuasmenintą sprendimą, kuris buvo paskelbtas Teismų informacinės sistemos LITEKO Viešoje sprendimų paieškoje, o vėliau ir trečiojo asmens UAB „ET Interneto sistemos“ valdomoje interneto svetainėje https://eteismai.lt. Minėto teismo procesinio sprendimo tinkamai nenuasmeninta versija sistemoje buvo laikoma laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2023 m. liepos 24 d., t. y. daugiau nei šešerius metus.Dėl Regionų administracinio teismo apeliacinio skundo argumentų Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė Specialiosios teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 3 d. nutarties, nes, perdavus bylą bendrosios kompetencijos teismui, nepriėmė atskiro procesinio sprendimo dėl pareiškėjo skundo priėmimo. Apelianto vertinimu, Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismui buvo pavesta įstatymų nustatyta tvarka išspręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, todėl atskiro procesinio sprendimo nepriėmimas reiškia šios nutarties nevykdymą. Apeliantas remiasi CPK 36 straipsnio 5 ir 8 dalimis. CPK 36 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, kai byla bendrosios kompetencijos teismui perduodama iš administracinio teismo, bendrosios kompetencijos teismas nustato dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį ir prireikus imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti. Taigi šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti tinkamą administraciniame teisme pradėtos bylos nagrinėjimo tęstinumą bendrosios kompetencijos teisme, be kita ko, nustatant dalyvaujančių byloje asmenų procesinį statusą ir sprendžiant dėl procesinių dokumentų atitikties taikytiniems proceso reikalavimams.Teisėjų kolegija pažymi, kad nei CPK 36 straipsnio 8 dalies formuluotė, nei Specialiosios teisėjų kolegijos nutarties turinys savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog bendrosios kompetencijos teismas tokioje situacijoje privalo formaliai pakartoti visą jau administraciniame teisme atliktą skundo priėmimo procedūrą ir visais atvejais priimti atskirą nutartį, vien konstatuojančią procesinio dokumento priėmimą. Esminę reikšmę turi tai, ar bylą gavęs bendrosios kompetencijos teismas atliko visus procesinius veiksmus, būtinus tinkamam perduotos bylos nagrinėjimui tęsti.Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, gavęs perduotą bylą, jos nagrinėjimo nenutraukė ir neatsisakė spręsti procesinių klausimų, susijusių su bylos perdavimu. Priešingai, teismas sprendė byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties klausimus, 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pateikti nuomonę dėl Lietuvos valstybės atstovo pakeitimo ir Nacionalinės teismų administracijos procesinės padėties, o 2025 m. spalio 14 d. nutartimi papildomai į bylą įtraukė Regionų administracinį teismą kaip Lietuvos valstybės atstovą. Vėliau šalims buvo sudaryta galimybė pateikti procesinius dokumentus, paaiškinimus ir įrodymus, byla buvo nagrinėjama teismo posėdžiuose ir išnagrinėta iš esmės. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai įgyvendino CPK 36 straipsnio 8 dalyje jam priskirtas funkcijas – nustatė proceso dalyvių procesinę padėtį ir sprendė dėl bylos tolesnio nagrinėjimo pagal bendrosios kompetencijos teisme taikomas proceso taisykles. Todėl vien tai, kad šių procesinių veiksmų pradžia nebuvo įforminta atskira nutartimi, kurioje būtų expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kad pareiškėjo skundas priimamas, savaime neleidžia spręsti, jog Specialiosios teisėjų kolegijos nutartis liko neįvykdyta.Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas savo argumentą iš esmės grindžia formaliu procesinio dokumento nebuvimu, tačiau nenurodo, kokią konkrečią įtaką tai turėjo tolesnei bylos eigai. Nenustatyta, kad atskiros nutarties dėl skundo priėmimo nepriėmimas būtų apribojęs byloje dalyvaujančių asmenų galimybę tinkamai įgyvendinti jiems suteiktas procesines teises, be kita ko, teikti atsikirtimus, įrodymus, paaiškinimus ir procesinius prašymus. Be to, apeliantas nepagrindžia, kad atskiros nutarties dėl skundo priėmimo nepriėmimas turėjo reikšmės tolesnei bylos eigai ar jos išnagrinėjimo rezultatui. Byla buvo perduota bendrosios kompetencijos teismui Specialiosios teisėjų kolegijos galutine nutartimi, pareiškėjo reikalavimas buvo nagrinėjamas iš esmės, o proceso dalyviams buvo sudarytos sąlygos išdėstyti savo pozicijas. Todėl vien atskiro procesinio dokumento nepriėmimas šiuo konkrečiu atveju negali būti vertinamas atsietai nuo faktiškai atliktų procesinių veiksmų ir jų rezultatų.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nepriimta atskira nutartis dėl pareiškėjo skundo priėmimo, įvertinus visą tolesnę proceso eigą ir faktiškai atliktus teismo procesinius veiksmus, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Specialiosios teisėjų kolegijos 2025 m. liepos 3 d. nutartis nebuvo įvykdyta ar kad dėl šios aplinkybės byla buvo išnagrinėta netinkamai. Todėl šis Regionų administracinio teismo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl pareiškėjo pareigos mokėti žyminį mokestį. Apeliaciniame skunde remiamasi ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei nurodoma, kad, bylą perdavus nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, turėjo būti priimtas procesinis sprendimas dėl žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas pareikštas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų veiksmų, susijusių su teismo procesinio sprendimo paskelbimu. Pats apeliantas apeliaciniame skunde remiasi CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią nuo žyminio mokesčio atleidžiami asmenys bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar kitų valstybės pareigūnų veiksmų, atliktų nagrinėjant administracinę, baudžiamąją ar civilinę bylą. Taigi pagal paties apelianto nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleistas. Dėl to aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskiru procesiniu sprendimu formaliai nepasisakė dėl pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio, neturėjo jokios įtakos nei bylos priėmimui, nei jos nagrinėjimui, nei galutiniam ginčo išsprendimui. Pareiškėjui pareiga sumokėti žyminį mokestį pagal taikytiną teisinį reguliavimą neatsirado, todėl atskiro procesinio sprendimo šiuo klausimu nebuvimas negalėjo sukelti jokių materialiųjų ar procesinių pasekmių.Apelianto argumentas iš esmės grindžiamas vien tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįformino žyminio mokesčio klausimo atskiru procesiniu dokumentu. Tačiau formalus procesinio sprendimo nebuvimas negali paneigti įstatyme nustatytos žyminio mokesčio lengvatos taikymo. Kitaip tariant, pareiškėjo atleidimas nuo žyminio mokesčio kilo iš teisės normų, o ne iš teismo procesinio sprendimo dėl tokio atleidimo priėmimo. Todėl atskiros nutarties šiuo klausimu nepriėmimas nepakeitė pareiškėjo procesinės padėties ir nesudarė pagrindo kitaip spręsti jo reikalavimo priėmimo ar nagrinėjimo klausimą.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas nenurodo jokio konkretaus neigiamo padarinio, kilusio dėl to, jog pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl žyminio mokesčio. Byla buvo išnagrinėta iš esmės, pareiškėjo reikalavimas įvertintas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną materialinę teisę. Žyminio mokesčio klausimo neįforminimas atskiru procesiniu sprendimu neturėjo jokios įtakos įrodymų vertinimui, šalių procesinių teisių įgyvendinimui ar sprendimo rezultatui.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nepriimtas atskiras procesinis sprendimas dėl žyminio mokesčio yra tik formalus procesinis trūkumas, neturėjęs jokios reikšmės bylos nagrinėjimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kadangi pareiškėjas pagal taikytiną teisinį reguliavimą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio, apelianto argumentas, kad neišsprendus šio klausimo buvo padarytas toks proceso teisės pažeidimas, kuris galėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimą, yra nepagrįstas.Apeliantas taip pat nurodo, kad 2026 m. kovo 12 d. 16.30 val. paskelbtas pirmosios instancijos teismo sprendimas tuo metu dar nebuvo pasirašytas, nes, pagal LITEKO metaduomenis, teisėjos elektroninio parašo laiko žyma užfiksuota 16.43 val. 50 sek. Apelianto vertinimu, ši aplinkybė patvirtina CPK 268 ir 269 straipsnių pažeidimą ir sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą. Šį argumentą apeliantas taip pat grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimuose suformuota oficialiąja konstitucine doktrina dėl baigiamojo teismo akto vientisumo, jo priėmimo, pasirašymo ir paskelbimo. CPK 268 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimą teisėjas priima vienas, kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, o sprendimas išdėstomas raštu ir jį pasirašo bylą nagrinėjęs teisėjas. Pagal CPK 268 straipsnio 6 dalį sprendimas paskelbiamas perskaitant jo įžanginę ir rezoliucinę dalis. Tačiau CPK 268 straipsnio 11 dalyje nustatyta speciali sprendimo paskelbimo tvarka tuo atveju, kai sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas CPK 269 straipsnyje nustatyta tvarka ir nė vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų į sprendimo paskelbimą neatvyko. Tokiu atveju sprendimo paskelbimui prilyginamas bylą išnagrinėjusio teisėjo pasirašyto sprendimo pateikimas teismo raštinei teismo nurodytą sprendimo paskelbimo dieną.CPK 269 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylą, gali sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti, o sprendimo paskelbimo data laikoma jo priėmimo data. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutartyje dėl sprendimo priėmimo ir paskelbimo teismas nurodo sprendimo paskelbimo datą ir vietą. Taigi įstatymų leidėjas tuo atveju, kai proceso dalyviai į atidėto sprendimo paskelbimą neatvyksta, sprendimo paskelbimo teisinę reikšmę sieja su teisėjo pasirašyto sprendimo pateikimu teismo raštinei teismo nustatytą paskelbimo dieną, o ne su konkrečia tos dienos valanda ar minute.Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2026 m. vasario 19 d. teismo posėdyje sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, o 2026 m. kovo 10 d. nutartimi sprendimo priėmimo ir paskelbimo laikas pratęstas iki 2026 m. kovo 12 d. 16.30 val. 2026 m. kovo 12 d. teismo posėdžio pažymoje nurodyta, kad proceso dalyviai į sprendimo paskelbimą neatvyko, sprendimas skelbiamas jį įkeliant į LITEKO, šalims siunčiamos jo kopijos, teismo posėdis baigtas 16.32 val. Pagal LITEKO metaduomenis, teisėjos elektroninio parašo laiko žyma užfiksuota tą pačią dieną 16.43 val. 50 sek. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto išvada, kad vien trylikos minučių skirtumas tarp sprendimo paskelbimui nustatyto laiko ir LITEKO sistemoje užfiksuotos elektroninio parašo laiko žymos patvirtina CPK 268 ir 269 straipsnių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nė vienas byloje dalyvaujantis asmuo į sprendimo paskelbimą neatvyko, todėl taikytina CPK 268 straipsnio 11 dalyje nustatyta speciali sprendimo paskelbimo taisyklė. Pagal ją esminę procesinę reikšmę turi tai, kad teisėjo pasirašytas sprendimas pateikiamas teismo raštinei teismo nustatytą sprendimo paskelbimo dieną. Byloje nustatyta, kad skundžiamas sprendimas buvo pasirašytas 2026 m. kovo 12 d., t. y. būtent teismo nustatytą jo priėmimo ir paskelbimo dieną.Apeliantas, remdamasis vien elektroninio parašo laiko žyma, nepagrįstai sutapatina teismo nustatytą sprendimo paskelbimo laiką su konkrečiu momentu, iki kurio tą pačią dieną turėjo būti užbaigti visi su elektroninio dokumento pasirašymu, jo pateikimu ir registravimu informacinėje sistemoje susiję veiksmai. CPK 268 straipsnio 11 dalis tokio reikalavimo nenustato. Todėl vien aplinkybė, kad elektroninio parašo laiko žyma LITEKO sistemoje užfiksuota 16.43 val. 50 sek., savaime nepatvirtina, jog sprendimas buvo priimtas ar paskelbtas pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką.Šiuo aspektu atsižvelgtina ir į tai, kad elektroninio procesinio dokumento pasirašymas, jo pateikimas, registravimas bei atvaizdavimas LITEKO atliekami naudojantis elektronine informacine sistema. Todėl konkreti sistemoje užfiksuota elektroninio veiksmo laiko žyma negali būti vertinama izoliuotai ir savaime tapatinama su išvada, kad iki šios laiko žymos teismo procesinis sprendimas nebuvo priimtas ar galutinai suformuotas. Nesant kitų duomenų apie sprendimo priėmimo, jo turinio ar paskelbimo tvarkos pažeidimą, vien keliolikos minučių laiko skirtumas nėra pakankamas apelianto išvadai, kad teismo sprendimas buvo paskelbtas jo dar nepasirašius ir todėl priimtas pažeidžiant CPK 268 ir 269 straipsniuose nustatytą tvarką, pagrįsti.Apelianto nurodyta Konstitucinio Teismo doktrina šios išvados nepaneigia. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarimo byloje Nr. 7/03-41/03-40/04-46/04-5/05-7/05-17/05 16.5 punkte išaiškino, kad baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kurio rezoliucinė dalis grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, o oficialiai paskelbus baigiamąjį teismo aktą jo argumentai negali būti vėliau išdėstomi, keičiami ar kitaip koreguojami. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo „Dėl teismų sprendimų motyvų surašymo ir skelbimo, sprendimo už akių, taip pat dėl apeliacijos“ 10 punkte taip pat pabrėžė, kad baigiamasis teismo aktas, nepaisant jo paskelbimo būdo, turi būti patvirtintas bylą nagrinėjusių teisėjų parašais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad būtų pažeisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinti baigiamojo teismo akto vientisumo, jo pasirašymo ir turinio nekeičiamumo po paskelbimo reikalavimai. Skundžiamas sprendimas yra pasirašytas bylą išnagrinėjusios teisėjos, o remiantis bylos duomenimis nenustatyta, kad po sprendimo paskelbimo dienos būtų buvęs pakeistas jo turinys, papildyti ar koreguoti motyvai, pakeista rezoliucinė dalis ar egzistavusios skirtingo turinio teismo sprendimo versijos. Taigi apelianto nurodytos Konstitucinio Teismo doktrinos saugomi reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti.Atsižvelgdama į CPK 268 straipsnio 11 dalyje nustatytą specialią sprendimo paskelbimo tvarką, CPK 269 straipsnyje įtvirtintą sprendimo priėmimo ir paskelbimo reglamentavimą, taip pat į tai, kad skundžiamas sprendimas buvo pasirašytas teismo nustatytą jo priėmimo ir paskelbimo dieną ir byloje nėra duomenų apie vėlesnį jo turinio keitimą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apelianto nurodomas trylikos minučių skirtumas tarp sprendimo paskelbimui nustatyto laiko ir LITEKO sistemoje užfiksuotos teisėjos elektroninio parašo laiko žymos nepatvirtina CPK 268 ir 269 straipsnių ar Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotų baigiamojo teismo akto reikalavimų pažeidimo. Todėl šis Regionų administracinio teismo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties klausimų: nepasiūlė pareiškėjui UAB „ET Interneto sistemos“ įtraukti atsakove, neišsprendė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pašalinimo iš Lietuvos valstybės atstovų klausimo ir nepakeitė Nacionalinės teismų administracijos procesinės padėties iš trečiojo asmens į Lietuvos valstybės atstovę. Apelianto vertinimu, dėl to byla išnagrinėta pažeidžiant proceso teisės normas ir skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Visų pirma pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai sutapatina atsakovo, Lietuvos valstybės atstovo ir trečiojo asmens procesinę padėtį. Šių proceso dalyvių procesinis vaidmuo, teisės ir pareigos nėra tapatūs, todėl vien aplinkybė, kad tam tikras subjektas viena ar kita forma dalyvavo pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo ar jų sklaidos procese, savaime nereiškia, kad toks subjektas turėjo būti atsakovas arba Lietuvos valstybės atstovas.CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali pakeisti pradinį atsakovą tinkamu, o pagal šio straipsnio 3 dalį, ieškovui nesutikus su atsakovo pakeitimu, byla nagrinėjama iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-165-1075/2021, kuria remiasi pats apeliantas, taip pat akcentuojama teismo pareiga vertinti atsakovo tinkamumą pagal pareikšto reikalavimo faktinį ir teisinį pagrindą. Taigi sprendžiant dėl tinkamo atsakovo reikšminga ne vien tai, ar konkretus subjektas faktiškai dalyvavo įvykių grandinėje, bet ir tai, ar būtent jam pagal pareikšto reikalavimo pagrindą ir dalyką reiškiama materialinė teisinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą pareiškė Lietuvos valstybei, o UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmai buvo vertinami kaip viena iš aplinkybių, susijusių su tolesne pareiškėjo duomenų sklaida. Todėl vien ši aplinkybė nesudarė pagrindo bendrovę pripažinti tinkama atsakove pagal pareikštą reikalavimą.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė Lietuvos valstybei. Jo reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad teismo procesinis sprendimas, kuriame liko nenuasmeninti pareiškėjo asmens ir specialių kategorijų asmens duomenys, buvo paskelbtas viešai. Taigi pareiškėjo nurodytas valstybės atsakomybės pagrindas buvo siejamas pirmiausia su teismo veiksmais paskelbiant netinkamai nuasmenintą procesinį sprendimą. Tai, kad po netinkamai nuasmeninto teismo sprendimo paskelbimo pareiškėjo duomenys tapo prieinami ir per Nacionalinės teismų administracijos administruojamus informacinius išteklius ar UAB „ET Interneto sistemos“ interneto svetainę, nekeičia pareiškėjo pasirinkto reikalavimo pobūdžio ir savaime nepaverčia šių subjektų atsakovais. Šių subjektų veiksmai buvo reikšmingi vertinant duomenų sklaidos mastą, trukmę, priežastinį ryšį ir žalos atsiradimo aplinkybes, tačiau tai nėra tapatu savarankiško reikalavimo dėl žalos atlyginimo pareiškimui kiekvienam iš šių subjektų. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas apelianto teiginys, kad UAB „ET Interneto sistemos“ turėjo būti įtraukta atsakove vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nustatė jos prisidėjimą prie pareiškėjo asmens duomenų sklaidos. Bendrovė byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, galėjo pateikti paaiškinimus, atsikirtimus bei įrodymus dėl jai priskiriamų veiksmų, todėl jos procesinis dalyvavimas byloje buvo užtikrintas. Teismas, vertindamas jos veiksmus kaip vieną iš faktinės duomenų sklaidos grandinės elementų, nesprendė dėl bendrovės savarankiškos civilinės atsakomybės pareiškėjui. Dėl to vien aplinkybė, kad UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmai buvo reikšmingi vertinant duomenų sklaidos aplinkybes, nesudarė pagrindo keisti jos procesinę padėtį ir įtraukti bendrovę atsakove. Apelianto argumentas, kad šios bendrovės neįtraukimas atsakove lėmė netinkamą bylos išnagrinėjimą, vertintinas kaip nepagrįstas.Apeliantas taip pat nurodo, kad Teisingumo ministerija negalėjo likti Lietuvos valstybės atstove vien todėl, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jos neteisėtų veiksmų paviešinant pareiškėjo asmens duomenis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Nagrinėjamoje byloje atsakovė buvo Lietuvos valstybė, o Teisingumo ministerija ir Regionų administracinis teismas procese dalyvavo kaip jos atstovai. Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos šių institucijų, o ne iš Teisingumo ministerijos ar Regionų administracinio teismo kaip savarankiškų materialinės atsakomybės subjektų. Dėl to aplinkybė, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenustatyta Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, nepatvirtina nei jos netinkamo dalyvavimo byloje kaip Lietuvos valstybės atstovės, nei sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies prieštaringumo.Pažymėtina, kad valstybės atstovo procesinė padėtis negali būti sutapatinama su materialinės atsakomybės subjektu. Valstybės atstovo funkcija – procesine forma atstovauti atsakovei Lietuvos valstybei, o ne atsakyti už žalą savo vardu. Todėl tam, kad Teisingumo ministerija dalyvautų byloje kaip Lietuvos valstybės atstovė, nebuvo būtina nustatyti jos pačios neteisėtų veiksmų, paviešinant pareiškėjo asmens duomenis ar kitaip tiesiogiai dalyvaujant jų tvarkymo procese. Apelianto argumentas, kad Teisingumo ministerija negalėjo būti valstybės atstove vien todėl, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jos neteisėtų veiksmų, grindžiamas valstybės procesinio atstovavimo ir materialinės atsakomybės nepagrįstu sutapatinimu.Pažymėtina, kad Regionų administracinio teismo dalyvavimas byloje Lietuvos valstybės atstovu taip pat atitiko nagrinėjamo ginčo pobūdį. Pareiškėjo reikalavimas buvo kildinamas būtent iš teismui priskiriamų veiksmų – netinkamai nuasmeninto procesinio sprendimo paskelbimo. Todėl institucijos, kurios veiksmams priskiriamas pareiškėjo nurodytas valstybės atsakomybės pagrindas, dalyvavimas byloje Lietuvos valstybės atstovu užtikrino galimybę tiesiogiai pateikti poziciją dėl šių veiksmų aplinkybių, jų teisėtumo ir ryšio su pareiškėjo nurodoma žala.Teisėjų kolegijos vertinimu, Nacionalinės teismų administracijos procesinė padėtis taip pat buvo nustatyta tinkamai. Vien ta aplinkybė, kad Nacionalinė teismų administracija administruoja su teismų informacinėmis sistemomis susijusius procesus ir jos veikla buvo viena iš duomenų sklaidos grandinės dalių, nesudaro pagrindo ją pripažinti Lietuvos valstybės atstove šioje byloje. Pareiškėjo nurodomas neteisėtas veiksmas, iš kurio kildinta valstybės atsakomybė, buvo netinkamai nuasmeninto teismo sprendimo paskelbimas, o ne savarankiški Nacionalinės teismų administracijos veiksmai. Nacionalinė teismų administracija byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu ir galėjo pateikti visus jos veiklai bei duomenų sklaidai reikšmingus paaiškinimus ir įrodymus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad Nacionalinės teismų administracijos neįtraukimas Lietuvos valstybės atstove būtų lėmęs netinkamą bylos išnagrinėjimą ar trukdęs teismui visapusiškai įvertinti ginčui reikšmingas aplinkybes. Todėl apelianto argumentas, kad Nacionalinė teismų administracija turėjo dalyvauti byloje kaip Lietuvos valstybės atstovė, atmestinas kaip nepagrįstas.Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pozicija, kad visi subjektai, kurie viena ar kita forma dalyvavo pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo ar jų sklaidos procese, turėjo būti arba atsakovai, arba Lietuvos valstybės atstovai, yra nepagrįsta. Procesinė padėtis byloje nustatoma ne vien pagal faktinį subjekto dalyvavimą duomenų tvarkymo grandinėje, bet ir pagal pareikšto reikalavimo pobūdį, materialųjį teisinį santykį, su kuriuo siejamas konkretus subjektas, bei jo teisinį ryšį su ginčo dalyku. Nagrinėjamu atveju atsakovė buvo Lietuvos valstybė, Teisingumo ministerija ir Regionų administracinis teismas dalyvavo kaip jos atstovai, o Nacionalinė teismų administracija ir UAB „ET Interneto sistemos“ – kaip tretieji asmenys, kurių veiksmai buvo reikšmingi vertinant faktines duomenų sklaidos aplinkybes. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino proceso dalyvių procesinę padėtį ir šiuo klausimu priėmė procesinius sprendimus. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi buvo svarstytas Lietuvos valstybės atstovavimo ir Nacionalinės teismų administracijos procesinės padėties klausimas, o 2025 m. spalio 14 d. nutartimi Regionų administracinis teismas papildomai įtrauktas Lietuvos valstybės atstovu. Taigi pirmosios instancijos teismas vertino proceso dalyvių sudėtį ir ją tikslino atsižvelgdamas į pareikšto reikalavimo pagrindą bei ginčo aplinkybes. Vien tai, kad apeliantas proceso dalyvių procesinę padėtį vertina kitaip, nepatvirtina CPK 36 straipsnio 8 dalies, 45 ar 51 straipsnių pažeidimo. Visi ginčui reikšmingi subjektai byloje dalyvavo, galėjo pateikti paaiškinimus, įrodymus ir atsikirtimus. Be to, materialinės atsakomybės subjektas viso proceso metu išliko tas pats – reikalavimas buvo pareikštas Lietuvos valstybei ir neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš Lietuvos valstybės.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apelianto argumentai dėl netinkamo atsakovo ir netinkamo Lietuvos valstybės atstovavimo atmestini kaip nepagrįsti. UAB „ET Interneto sistemos“ ir Nacionalinės teismų administracijos dalyvavimas pareiškėjo duomenų sklaidos grandinėje nelemia išvados, kad šių subjektų procesinė padėtis turėjo būti kitokia. Teisingumo ministerijos dalyvavimas byloje kaip Lietuvos valstybės atstovės nepriklausė nuo to, ar buvo nustatyti jos pačios neteisėti veiksmai, nes materialinės atsakomybės subjektas byloje buvo Lietuvos valstybė. Regionų administracinio teismo dalyvavimas kaip Lietuvos valstybės atstovo buvo tiesiogiai susijęs su tuo, kad pareiškėjo reikalavimas kildintas iš teismui priskiriamų veiksmų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį ar kad ši aplinkybė turėjo įtakos bylos išnagrinėjimo teisėtumui ir pagrįstumui.Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, nes, jo vertinimu, turėjo nustatyti ne tik Regionų administracinio teismo, bet ir kitų pareiškėjo asmens duomenų tvarkymo procese dalyvavusių subjektų atsakomybės apimtį. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Vertinant šį apeliacinio skundo argumentą, pirmiausia pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribas lemia pareikšto reikalavimo dalykas ir faktinis pagrindas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė Lietuvos valstybei, todėl pirmosios instancijos teismo pareiga buvo išspręsti būtent šio reikalavimo pagrįstumo klausimą. Tačiau kartu turėjo būti įvertinti ir kitų subjektų veiksmai tiek, kiek jie buvo reikšmingi nustatant faktines pareiškėjo duomenų paskelbimo ir tolesnės jų sklaidos aplinkybes.Nagrinėjamu atveju būtent tokiu aspektu pirmosios instancijos teismas ir vertino Nacionalinės teismų administracijos bei UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus. Šių subjektų veiksmai buvo tiriami ne tam, kad būtų sprendžiama dėl jų savarankiškos civilinės atsakomybės pareiškėjui, bet tam, kad būtų nustatytas duomenų sklaidos mastas, jos trukmė, priežastinis ryšys ir kitos pareikštam reikalavimui išspręsti reikšmingos aplinkybės. Taigi teismas vertino visą faktinę duomenų paskelbimo ir tolesnės jų sklaidos grandinę tiek, kiek tai buvo būtina Lietuvos valstybei pareikštam reikalavimui išspręsti. Dėl to nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti kiekvieno duomenų tvarkymo procese dalyvavusio subjekto savarankiškos atsakomybės apimtį. Toks vertinimas reikštų ne bylos nagrinėjimo ribų išplėtimą, o išėjimą už pareiškėjo suformuluoto reikalavimo ribų ir sprendimą dėl subjektų materialinės atsakomybės jiems nepareiškus savarankiškų reikalavimų.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo ribų nesusiaurino. Teismas įvertino tiek Regionų administraciniam teismui priskiriamus veiksmus, tiek kitų subjektų dalyvavimą pareiškėjo duomenų sklaidos procese tiek, kiek tai buvo reikšminga pareikštam reikalavimui išspręsti. Tai, kad nebuvo sprendžiama dėl Nacionalinės teismų administracijos ar UAB „ET Interneto sistemos“ savarankiškos civilinės atsakomybės, nepatvirtina bylos nagrinėjimo ribų susiaurinimo, nes tokie reikalavimai šiems subjektams nebuvo pareikšti. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Regionų administracinis teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo asmens duomenų prieinamumo, jų viešo paskelbimo laikotarpio, Nacionalinės teismų administracijos ir UAB „ET Interneto sistemos“ tarpusavio santykių bei Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimo reikšmės. Apelianto teigimu, dalis šių išvadų nebuvo pakankamai pagrįstos byloje ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegija su apelianto išvada, kad dėl jo nurodomų įrodymų vertinimo trūkumų skundžiamas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, nesutinka. Vertinant šiuos argumentus reikšminga atskirti aplinkybes, kurios sudarė pareiškėjo reikalavimo faktinį pagrindą ir buvo esminės sprendžiant dėl valstybės atsakomybės, nuo atskirų duomenų sklaidos mechanizmo detalių, kurios neturėjo lemiamos reikšmės galutinei teismo išvadai.Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad viešai skelbti skirtoje teismo sprendimo versijoje dėl žmogiškos klaidos liko nepašalinti pareiškėjo asmens ir sveikatos duomenys. Taip pat nustatyta, kad ši netinkamai nuasmeninta sprendimo versija 2017 m. kovo 16 d. buvo įkelta į LITEKO ir pašalinta 2023 m. liepos 24 d., kai buvo gauta informacija apie netinkamą duomenų paskelbimą. Būtent netinkamai nuasmeninto teismo procesinio sprendimo paskelbimas sudarė pareiškėjo reikalavimo ir pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo pagrindą. Apelianto argumentai dėl to, ar netinkamai nuasmenintą sprendimą faktiškai peržiūrėjo konkretūs ankstesnės administracinės bylos proceso dalyviai, nėra lemiami sprendžiant dėl pareiškėjo asmens duomenų paviešinimo fakto. Reikšminga tai, kad netinkamai nuasmeninta teismo sprendimo versija buvo paskelbta viešai ir dėl to pareiškėjo asmens bei sveikatos duomenys tapo prieinami tretiesiems asmenims. Todėl pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas nepriklauso nuo to, ar byloje nustatyti konkretūs asmenys, kurie su šiais duomenimis faktiškai susipažino.Analogiškai vertintini apelianto argumentai dėl tikslaus duomenų sklaidos per Nacionalinės teismų administracijos administruojamus informacinius išteklius ir UAB „ET Interneto sistemos“ interneto svetainę mechanizmo ir šių subjektų tarpusavio sutartinių santykių. Šios aplinkybės buvo reikšmingos nustatant tolesnės duomenų sklaidos grandinę ir atskirų subjektų dalyvavimą joje, tačiau jos nekeičia pradinės ir esminės byloje nustatytos aplinkybės – viešai buvo paskelbtas teismo procesinis sprendimas, kuriame liko nepašalinti pareiškėjo asmens ir sveikatos duomenys. Todėl galimi netikslumai nustatant konkretų techninį duomenų perdavimo būdą ar Nacionalinės teismų administracijos ir UAB „ET Interneto sistemos“ santykių apimtį nepaneigia valstybės atsakomybei vertinti reikšmingo pirminio pažeidimo.Apelianto argumentai dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimo taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti bylos baigtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pareiškėjo skundą dėl jo nurodyto neteisėto duomenų atskleidimo vertino kitaip ar jo netenkino visa apimtimi, nereiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas negalėjo pagal byloje surinktų įrodymų visumą savarankiškai nustatyti reikšmingų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendime konstatuoti su asmens duomenų apsaugos reikalavimų laikymusi susiję pažeidimai galėjo būti vertinami kaip vienas iš įrodymų, tačiau ne kaip vienintelis ar iš anksto teismą saistantis pagrindas spręsti dėl valstybės civilinės atsakomybės.Taigi apeliantas, ginčydamas atskiras pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes, nepaneigia įrodymų visuma nustatyto pagrindinio fakto – dėl teismo veiksmų buvo viešai paskelbtas netinkamai nuasmenintas procesinis sprendimas, kuriame liko pareiškėjo asmens ir sveikatos duomenys. Apelianto nurodomi nesutikimai daugiausia susiję su atskiromis duomenų prieinamumo, tolesnio jų platinimo ir šiame procese dalyvavusių subjektų tarpusavio santykių detalėmis, tačiau jos nelemia kitokios išvados dėl pareiškėjo teisių pažeidimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, jų pagrindu nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Apelianto nesutikimas su šiomis išvadomis grindžiamas ne įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, o kitokiu atskirų bylos duomenų interpretavimu. Toks nesutikimas nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ar pripažinti skundžiamą sprendimą nepagrįstu.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Regionų administracinio teismo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai tęsė iš administracinio teismo perduotos bylos nagrinėjimą, žyminio mokesčio klausimo atskiras procesinis neįforminimas neturėjo įtakos bylos eigai ar jos rezultatui, sprendimo priėmimo ir paskelbimo tvarka nebuvo pažeista, byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis nustatyta tinkamai, bylos nagrinėjimo ribos nebuvo nepagrįstai susiaurintos, o byloje surinkti įrodymai įvertinti tinkamai ir jų pagrindu padarytos pagrįstos išvados. Apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinių išvadų bei nepatvirtina tokių proceso teisės normų pažeidimų, kurie būtų turėję įtakos teisėtam ir pagrįstam bylos išnagrinėjimui. Dėl to Regionų administracinio teismo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.Dėl Teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentų Teisingumo ministerijos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.271 straipsnį, nepagrįstai vertino UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus, nors bendrovė byloje dalyvavo trečiuoju asmeniu, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, priėmė tarpusavyje nesuderintus motyvus ir rezoliucinę dalį, taip pat nepagrįstai paliko Teisingumo ministeriją Lietuvos valstybės atstove, nors, ministerijos vertinimu, ginčas nepatenka į jos kompetencijos sritį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Dalis jų iš esmės sutampa su Regionų administracinio teismo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties, UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmų vertinimo ir Lietuvos valstybės atstovavimo. Dėl šių klausimų teisėjų kolegija jau pasisakė pirmiau, todėl jų pakartotinai neanalizuoja. Toliau vertintini tie Teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės pagrindas, Teisingumo ministerijos, kaip Lietuvos valstybės atstovės, procesinis statusas ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismo motyvai neatitinka sprendimo rezoliucinės dalies.Teisingumo ministerija teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.271 straipsnį ir priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, nenustatęs pačios Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas šią teisės normą, taip pat pagrįstai nurodė, kad valstybės civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatyti neteisėti valdžios institucijos veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Taigi CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė siejama su Lietuvos valstybės, o ne jos procesinio atstovo civiline atsakomybe. Teisingumo ministerija nagrinėjamoje byloje nebuvo savarankiškas materialinės atsakomybės subjektas – ji procese dalyvavo kaip Lietuvos valstybės atstovė. Dėl to sprendžiant, ar valstybei kilo pareiga atlyginti pareiškėjui žalą, nebuvo būtina nustatyti savarankiškų Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų. Reikšminga buvo nustatyti, ar pareiškėjo nurodyta žala atsirado dėl valdžios institucijai priskirtinų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas tokias aplinkybes nustatė. Teismas konstatavo, kad į LITEKO buvo įkelta viešai skelbti skirta teismo procesinio sprendimo versija, kurioje liko nepašalinti pareiškėjo asmens ir sveikatos duomenys, ir kad dėl to šie duomenys tapo viešai prieinami. Būtent šie teismui priskiriami veiksmai sudarė pagrindą vertinti Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės sąlygas pagal CK 6.271 straipsnį. Todėl Teisingumo ministerijos pozicija, kad Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė negalėjo būti taikoma nenustačius pačios ministerijos neteisėtų veiksmų, grindžiama neteisingu valstybės atstovo procesinės padėties ir materialinės atsakomybės subjekto sutapatinimu. Neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas iš Lietuvos valstybės, o ne iš Teisingumo ministerijos jos pačios vardu. Dėl to tai, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje nenustatyta Teisingumo ministerijos veiksmų, tiesiogiai lėmusių pareiškėjo asmens duomenų paviešinimą, nepaneigia CK 6.271 straipsnio taikymo pagrįstumo.Teisingumo ministerija taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus, CK 6.271 straipsnį taikė privačiam subjektui. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės. UAB „ET Interneto sistemos“ atžvilgiu teismas šios normos netaikė, iš bendrovės žalos atlyginimo nepriteisė ir jos savarankiškos civilinės atsakomybės pareiškėjui nenustatė. Pirmosios instancijos teismo atliktas UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmų vertinimas buvo susijęs su faktinėmis duomenų sklaidos aplinkybėmis. Teismas nustatė, kad bendrovė, veikdama kaip savarankiškas duomenų valdytojas, savo administruojamame portale skelbė viešai prieinamą informaciją ir prisidėjo prie pareiškėjo nenuasmenintų duomenų sklaidos bei žalos atsiradimo. Šios aplinkybės buvo vertinamos nustatant visą priežastinę duomenų paskelbimo ir sklaidos grandinę, tačiau jos nebuvo pagrindas taikyti UAB „ET Interneto sistemos“ CK 6.271 straipsnyje nustatytą viešąją atsakomybę. Dėl tos pačios priežasties nepagrįstas ir Teisingumo ministerijos argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Teismas turėjo įvertinti visas faktines aplinkybes, reikšmingas Lietuvos valstybei pareikštam reikalavimui išspręsti, įskaitant tai, kaip pareiškėjo duomenys buvo paskleisti ir kokį poveikį tam turėjo kitų subjektų veiksmai. Tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas sprendė tik dėl pareiškėjo Lietuvos valstybei pareikšto reikalavimo ir UAB „ET Interneto sistemos“ jokios civilinės atsakomybės nenustatė.Teisingumo ministerija taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys tarpusavyje prieštarauja, nes teismas konstatavo UAB „ET Interneto sistemos“ prisidėjimą prie pareiškėjo duomenų sklaidos, tačiau neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Teismo išvada, kad bendrovės veiksmai buvo viena iš faktinių aplinkybių, turėjusių reikšmės duomenų sklaidai ir žalos atsiradimui, nėra tapati išvadai, kad bendrovei byloje buvo pripažinta savarankiška civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatė Lietuvos valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį reikšmingas aplinkybes, kartu įvertino kitų subjektų veiksmų reikšmę faktinei duomenų sklaidos grandinei, o rezoliucinėje dalyje išsprendė būtent pareiškėjo Lietuvos valstybei pareikštą reikalavimą. Todėl tarp sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies Teisingumo ministerijos nurodomo prieštaravimo nėra.Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad nėra tinkama Lietuvos valstybės atstovė nagrinėjamoje byloje. Ministerijos vertinimu, ginčas dėl netinkamai nuasmeninto teismo procesinio sprendimo paviešinimo nesusijęs su teisingumo vykdymo funkcija ir nepatenka į jai pavestą atstovavimo sritį. Ministerija taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių jos neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. CPK 51 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybei civiliniame procese atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija (įstaiga), įstatymų numatytais atvejais – kita institucija, taip pat atstovai pagal pavedimą. Pagal CPK 51 straipsnio 7 dalį teismas, nustatęs, kad nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia. Taigi valstybės atstovo tinkamumas nustatomas ne pagal tai, ar pati atstovaujanti institucija atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareikštas reikalavimas, bet pagal tai, ar teisės aktai jai paveda atstovauti valstybei atitinkamos kategorijos byloje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 497 „Dėl Atstovavimo valstybei ir Vyriausybei teismuose taisyklių patvirtinimo“ (TAR, 2014-06-06, Nr. 2014-07225) 5 punkte nurodyta, kad valstybės atstovas nustatomas vadovaujantis atstovavimą valstybei teismuose reglamentuojančiais teisės aktais ir valstybės interesų gynimo efektyvumo principu, atsižvelgiant į juridinių asmenų nuostatus bei jiems pavestą valdymo ar veiklos sritį. Teisingumo ministerijos atstovavimo valstybei sritys nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“. Pagal šiame nutarime nurodytą reguliavimą Teisingumo ministerija atstovauja valstybei, be kita ko, bylose dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Šio nutarimo 3.22.2. punktas). Šio nutarimo 3.23 punkte, nurodyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą pagal įstatymus privalo atlyginti valstybė, jai atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė Lietuvos valstybei ir šį reikalavimą kildino iš teismui priskiriamų veiksmų – netinkamai nuasmeninto procesinio sprendimo paskelbimo, dėl kurio buvo paviešinti jo asmens ir sveikatos duomenys. Dėl to nėra pagrindo Teisingumo ministerijos atstovavimo tinkamumą paneigti vien tuo argumentu, kad procesinio sprendimo nuasmeninimas ir viešas paskelbimas nėra tapatus teisingumo vykdymui siaurąja prasme. Vyriausybės nutarime Nr. 1054 vartojama platesnė sąvoka – žala, atsiradusi dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju būtent teismui priskiriamais veiksmais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei. Todėl ginčas patenka į teisinio reguliavimo sritį, kurioje Teisingumo ministerijai pavesta atstovauti valstybei.Be to, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Ši aplinkybė papildomai patvirtina Teisingumo ministerijos institucinį ryšį su tokio pobūdžio valstybės atsakomybės ginčais.Todėl nepagrįstas Teisingumo ministerijos argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti jos pačios neteisėtus veiksmus, kad ji galėtų dalyvauti byloje kaip Lietuvos valstybės atstovė. Nagrinėjamoje byloje atsakomybės subjektas buvo Lietuvos valstybė, o Teisingumo ministerija dalyvavo procese kaip jos atstovė pagal atstovavimą valstybei reglamentuojantį teisinį reguliavimą. Valstybės atstovo procesinė padėtis nėra tapati materialinės atsakomybės subjekto padėčiai, todėl Teisingumo ministerijos pačios neteisėtų veiksmų nenustatymas nepaneigia jos teisės ir pareigos atstovauti Lietuvos valstybei.Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teismas į bylą papildomai įtraukė Regionų administracinį teismą kaip Lietuvos valstybės atstovą. Toks procesinis sprendimas atitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 1054 3.23 punkte įtvirtintą principą, pagal kurį valstybei gali atstovauti ir ta institucija, su kurios veiksmais tiesiogiai siejamas žalos atsiradimas. Taigi nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybės interesams atstovavo ir Teisingumo ministerija, kaip teisės aktuose numatyta valstybės atstovė tokio pobūdžio žalos atlyginimo bylose, ir Regionų administracinis teismas, kurio veiksmams buvo priskiriamas konkretus pareiškėjo nurodomas pažeidimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Teisingumo ministerijos dalyvavimas byloje kaip Lietuvos valstybės atstovės buvo pagrįstas taikytinu teisiniu reguliavimu. Apeliacinio skundo argumentai, kad ginčas nepatenka į Teisingumo ministerijos atstovavimo sritį ir kad ministerija galėjo būti valstybės atstove tik nustačius jos pačios neteisėtus veiksmus, yra nepagrįsti.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Teisingumo ministerijos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, nepatvirtina netinkamo CK 6.271 straipsnio taikymo, bylos nagrinėjimo ribų peržengimo ar sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies prieštaravimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino UAB „ET Interneto sistemos“ veiksmus kaip faktinės duomenų sklaidos grandinės dalį, tačiau sprendė tik dėl Lietuvos valstybei pareikšto reikalavimo, o Teisingumo ministerijos dalyvavimas byloje kaip Lietuvos valstybės atstovės atitiko taikytiną atstovavimą valstybei reglamentuojantį teisinį reguliavimą. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakomybės subjektą, neteisingai taikė materialiosios ar proceso teisės normas ar dėl Teisingumo ministerijos nurodytų aplinkybių priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Dėl to Teisingumo ministerijos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo vertinimu, toks atlyginimas neatitinka pažeidimo pobūdžio ir masto, nes viešai buvo paskelbti itin jautrūs jo sveikatos duomenys, įskaitant informaciją apie nustatytą darbingumo lygį ir sveikatos sutrikimus, o ši informacija buvo viešai prieinama daugiau kaip šešerius metus. Pareiškėjas taip pat nurodo dėl duomenų paviešinimo patyręs stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, reputacijos pablogėjimą ir kitų asmenų užgauliojimus, todėl iš esmės palaiko 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą. Pagal ES Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) 82 straipsnio 1 dalį asmuo, patyręs materialinę ar nematerialinę žalą dėl BDAR pažeidimo, turi teisę iš duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo gauti kompensaciją už patirtą žalą. Teisė į kompensaciją pagal šią nuostatą siejama ne tik su BDAR pažeidimo faktu, bet ir su dėl tokio pažeidimo asmeniui kilusia turtine ar neturtine žala. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, vadovavosi CK 6.250 straipsniu. Teismas nusprendė, kad nustatant piniginės kompensacijos dydį turi būti vertinamas padaryto pažeidimo pobūdis, jo trukmė, pareiškėjui kilę padariniai ir kitos konkrečios bylos aplinkybės, o priteisiamas atlyginimas turi atitikti teisingumo principą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vien BDAR pažeidimo nepakanka teisei į kompensaciją atsirasti – asmuo turi įrodyti, kad dėl pažeidimo patyrė neigiamų pasekmių, kurios sudaro neturtinę žalą. Tokia pozicija nurodyta 2023 m. gegužės 4 d. sprendime Österreichische Post, C-300/21, 2023 m. gruodžio 14 d. sprendime Natsionalna agentsia za prihodite, C-340/21, 2023 m. gruodžio 14 d. sprendime Gemeinde Ummendorf, C-456/22, taip pat 2024 m. sausio 25 d. sprendime byloje C-687/21. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, įrodymų visumą ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra nepagrįstai mažas. Iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia pareiškėjas, įvertino tiek pažeidimo pobūdį, tiek jo trukmę ir paviešintų duomenų jautrumą. Teismas expressis verbis (tiesiogiai) atsižvelgė į tai, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, kad buvo paviešinti jo sveikatos duomenys ir kad ši informacija viešai buvo prieinama ilgiau kaip šešerius metus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas pripažino, kad vien pažeidimo konstatavimas nėra pakankama satisfakcija ir pareiškėjui turi būti priteista piniginė kompensacija. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo dydis negali būti nustatomas vien pagal pažeidimo faktą, paviešintų duomenų pobūdį ar pažeidimo trukmę. Vertintinos ir konkrečiai pareiškėjui kilusios neigiamos pasekmės, jų intensyvumas bei ryšys su nustatytu pažeidimu. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje, išskyrus paties pareiškėjo paaiškinimus, nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo nurodomus užgauliojimus ir įžeidinėjimus. Taip pat atsižvelgta į tai, kad pats pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu patvirtino apie paviešintus duomenis sužinojęs tik 2023 m. liepos mėnesį, o dėl atsakovės veiksmų jam nekilo tiesioginių materialinio pobūdžio pasekmių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes apie patirtą stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, reputacijos pablogėjimą ir užgauliojimus, tačiau nepateikia konkrečių duomenų, kurie sudarytų pagrindą kitaip vertinti šių pasekmių mastą ar jų ryšį su nustatytu asmens duomenų apsaugos pažeidimu. Vien pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad 400 Eur kompensacija yra neadekvati, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo reikalaujamas 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti vertinamas ne tik atsižvelgiant į paties pažeidimo pobūdį ir trukmę, bet ir į byloje nustatytų neigiamų padarinių mastą. Nors daugiau kaip šešerius metus viešai prieinami jautrūs pareiškėjo sveikatos duomenys sudaro pagrindą pripažinti reikšmingą jo teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimą, vien šių aplinkybių nepakanka išvadai, kad pareiškėjas patyrė jo reikalaujamos sumos dydį atitinkančią neturtinę žalą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios leistų nustatyti, kiek asmenų faktiškai susipažino su paviešintais duomenimis, kokio pobūdžio ir intensyvumo neigiamus padarinius toks duomenų atskleidimas jam sukėlė ir kiek laiko šie padariniai tęsėsi. Nors neturtinės žalos dydžiui pagrįsti nebūtina tiksliai apskaičiuoti kiekvieno patirto išgyvenimo piniginės vertės, pareiškėjo prašomos kompensacijos dydis turi būti pagrįstas byloje nustatytomis individualiomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą priteisti gerokai didesnį nei pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimą, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad 400 Eur kompensacija nepakankama nustatytam pareiškėjo teisių pažeidimui ir jo įrodytoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktas argumentas apie pagal BDAR juridiniams asmenims galimų skirti administracinių baudų dydį nėra tiesiogiai reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos individualios neturtinės žalos kompensacijos dydžio. Administracinės sankcijos paskirtis ir žalos atlyginimo paskirtis nėra tapačios, todėl vien nuoroda į galimų baudų dydžius nepagrindžia 400 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo. Pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, kurie paaiškintų, kaip būtent jo patirtos individualios neigiamos pasekmės pagrindžia tokio dydžio kompensaciją. Atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pažeidimo pobūdį ir trukmę, paviešintų duomenų jautrumą bei pareiškėjo įrodytų neigiamų pasekmių mastą ir pagrįstai nustatė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį atlyginimą padidinti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.Dėl procesinės bylos baigtiesAtsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo R. K., Regionų administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniai skundai atmestini, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Dėl kitų apeliacinio skundo argumentųKasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teismeŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).Kadangi atsakovės atstovių ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Trečiasis asmuo UAB „ET Interneto sistemos“ pateikė duomenis apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 2 036,83 Eur bylinėjimosi išlaidas už vieno bendro atsiliepimo į visus tris byloje pateiktus apeliacinius skundus parengimą ir prašo šias išlaidas priteisti tik iš pareiškėjo.Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. CPK 93 straipsnio 4 dalyje teismui suteikta teisė nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai atlyginimo, atsižvelgiama į konkrečios bylos sudėtingumą bei advokato darbo ir laiko sąnaudas.Nagrinėjamu atveju prašomos atlyginti išlaidos patirtos rengiant vieną bendrą atsiliepimą į pareiškėjo, Regionų administracinio teismo ir Teisingumo ministerijos apeliacinius skundus. Iš atsiliepimo turinio matyti, kad reikšminga jo dalis skirta Regionų administracinio teismo argumentams dėl UAB „ET Interneto sistemos“ procesinės padėties ir bendrovės galimos atsakomybės, taip pat Teisingumo ministerijos pozicijai dėl pareiškėjo reikalavimo visiško atmetimo pagrįsti. Pareiškėjo apeliaciniam skundui tiesiogiai reikšminga tik dalis atsiliepime išdėstytų argumentų, susijusių su neturtinės žalos faktu, jos dydžiu ir priežastiniu ryšiu. Be to, trečiojo asmens palaikytas Teisingumo ministerijos apeliacinis skundas taip pat atmetamas. Todėl nėra pagrindo visas už bendro atsiliepimo parengimą patirtas išlaidas priskirti pareiškėjui. Įvertinusi bendro atsiliepimo turinį ir apimtį, jame kiekvienam apeliaciniam skundui skirtų argumentų pobūdį, jų tarpusavio persidengimą, su pareiškėjo apeliaciniu skundu tiesiogiai susijusio darbo apimtį bei advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pagrįsta ir proporcinga iš pareiškėjo UAB „ET Interneto sistemos“ naudai priteisti 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusi prašymo dalis netenkintina.Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nepateikė.Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,n u t a r i a :Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Priteisti iš pareiškėjo R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „ET Interneto sistemos“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjos Raimonda AndrulienėAušra Maškevičienė Vilija Valantienė