- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-11
- Bylos Nr.
- e2-2099-980/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-13126-2025-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Viktorija Čiapaitė
- Ieškovas
- „DAGE CAPITAL”
- Atsakovas
- V. P.
- Kategorijos
- 1.2.10pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dage Capital“ atstovui, advokatui Andriui Košel,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dage Capital“ ieškinį atsakovui V. P. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama išnagrinėti darbo ginčą iš esmės; pripažinti darbo sutarties su darbuotoju V. P. teisėtu ir pripažinti, kad su darbuotoju yra tinkamai atsiskaityta; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad iš dalykinio susižinojimo žinoma, kad Atsakovo valia nutraukti darbo santykius buvo nuosekli, aiški ir išreikšta ne vienkartiniu pareiškimu, bet ilgalaikiu faktiniu elgesiu, būtent: Atsakovas 2025-07-25 aiškiai ir nedviprasmiškai atsisakė vykti į komandiruotę, nurodydamas, kad „nenori“; iki 2025-09-08 Atsakovas faktiškai nevykdė darbo funkcijų, nors darbo santykiai formaliai tęsėsi; dar iki ginčijamo pareiškimo pateikimo Atsakovas buvo išreiškęs Ieškovei ketinimą nutraukti darbo santykius ir nurodęs, kad ketina pateikti atitinkamą pareiškimą; 2025-09-08 Atsakovas pats inicijavo komunikacijos pratęsimą dėl darbo santykių nutraukimo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Atsakovo sprendimas nutraukti darbo santykius buvo apgalvotas, sąmoningas ir neatsitiktinis, o ne spontaniška ar derybinė pozicija. Darbdavys turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą Atsakovo pareiškimą kvalifikuoti kaip darbo sutarties nutraukimą Darbuotojo iniciatyva pagal DK 55 str. 1 d.
Nurodė, jog Be to, Darbdavys, tenkindamas Atsakovo pareiškimą, atsisakė įstatyme numatyto 20 kalendorinių dienų įspėjimo termino, veikdamas Darbuotojo naudai, o tai papildomai patvirtina Darbdavio sąžiningumą ir proporcingumą. Nagrinėjamu atveju, dienpinigių dydis buvo aiškiai, konkrečiai ir nedviprasmiškai nustatytas Darbo Sutartyje, t. y. šalys susitarė, kad Darbuotojui mokami 75 procentai teisės aktais nustatytos normos dydžio dienpinigiai. Tai reiškia, kad: dienpinigių dydis buvo individualiai sulygtas darbo sutarties šalių susitarimu; nebuvo keičiama ar vienašališkai nustatoma bendra darbdavio taikoma tvarka; nebuvo taikomas jokios normos „mažinimas“ jos vėlesnio pakeitimo prasme – nuo pat darbo santykių pradžios galiojo sutartyje nustatyta sąlyga. Darbo teisėje galioja principas, kad individuali darbo sutartis yra pagrindinis darbo santykių šaltinis, o šalių susitarimu nustatytos sąlygos yra privalomos, jei jos nepažeidžia imperatyvių teisės normų
Atsiliepimas
Atsakovas V. P. teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštais reikalavimais nesutinka visiškai. Prašo teismo atmesti ieškovės UAB „DageCaptial“ ieškinį kaip nepagrįstą; pripažinti, kad:
ieškovės UAB „DAGE CAPITAL“ atliktą vienašalį 2024-06-25 darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakovu V. P. nutraukimą neteisėtu, negrąžinant ieškovo į darbą;
Priteisti atsakovo V. P. naudai iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2025-09-09 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (Darbo kodekso 218 str. 4 d.);
Priteisti atsakovo V. P. naudai iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL“ 7 894,47 (septynis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir 47 ct) dienpinigių;
Priteisti atsakovo V. P. naudai iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL“ 9 201,78 Eur (devynis tūkstančius du šimtus vieną eurą ir 78 ct) (neatskaičius mokesčių) netesybų.
Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas, advokatas Andrius Košel, ieškinio reikalavimus palaikė pilnai ir prašė jį tenkinti procesiniuose dokumentuose išdėstytais pagrindais. Papildomai nurodė, jog darbuotojas aiškiai ir suprantamai išreiškė valią nutraukti daro sutartį, nebesutiko vykti į jam siūlomus reisus, todėl darbdavys jį atleido pagal jo pateiktą prašymą. Nurodė, jog pasirašydamas darbo sutartį, darbuotojas aiškiai suprato ir žinojo, kad jam bus mokami mažesnio dydžio dienpinigiai, nes ši norma buvo įtraukta į darbo sutarties tekstą ir nesutikdamas, darbuotojas galėjo tokios sutarties nepasirašyti. Pažymėjo, kad įmonėje yra Darbo apmokėjimo sistema, kurioje yra nurodyta, kad dienpinigių norma yra mažinama. Darbdavys savo įsipareigojimus laiko įvykdęs tinkamai, tačiau dėl finansinių sunkumų ne visas darbuotojui priklausančias išmokas sumokėjo laiku ir dėl to ginčo nėra. Nurodė, kad sutinka su atsakovo , darbuotojo atliktais paskaičiavimais dėl komandiruotėse išbūto laiko ir jų neginčija, tačiau laikosi nuostatos, kad su darbuotoju yra pilnai atsiskaityta. Prašė mažinti netesybas, nes jos nepagrįstai didelės.
Atsiliepimas
Atsakovo V. P. atstovė, advokatė E. Antanauskienė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė ieškinį atmesti visiškai. Papildomai nurodė, jog, visų pirma, akivaizdu, jog darbuotojas buvo priimtas į darbo jam detaliai nepaaiškinus ir jo nesupažindinus su darbo apmokėjimo sąlygomis ir tvarka. Darbuotojui nebuvo siunčiami atlyginimo lapeliai kaip tai numato Darbo kodeksas, todėl darbuotojas iki galo ir nesuprato kiek ir kokių mokėjimų jis gauna. Darbuotojas pateikė prašymą nutraukti sutartį ne jo kaip darbuotojo prašymu, o pagal šalių susitarimą, t.y. jis pateikęs prašymą nutraukti darbo sutartį, tiksėjosi pokalbio su darbdaviu, nuo kada ir kokiomis sąlygomis ji bus nutraukta, o darbdavys tiesiog jo prašymą vertino kaip savo noru ir jį atleido iš darbo neteisėtai. Darbuotojas nebuvo tinkamai supažindintas kodėl ir dėl kokių pagrindų jam gali būti mokami mažesni nei įstatyme numatyti dienpinigiai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (DK 24 straipsnio 5 dalis).
Nagrinėjamu atveju, ginčas tarp šalių ieškovės – darbdavio, ir atsakovo darbuotojo, kilo dėl to, ar darbuotojas pagrįstai jo paties prašymo pagrindu buvo atleistas iš darbo tokiu pagrindu kaip tai nurodė darbdavys, ar pagrįstai darbdavys skaičiavo darbuotojui sumažinto dydžio dienpinigius už komandiruotėse išbūtą laiką, ar darbdavys yra tinkamai ir pilnai yra atsiskaitęs su darbuotoju.
Ieškovė laikėsi pozicijos, jog darbo sutartis pagrįstai ir teisėtai buvo nutraukta darbuotojo prašymu, nes jis aiškiai išreiškė savo valią nebetęsti darbo įmonėje ir nebeturėjo intereso dirbti pas ieškovę.
Tuo tarpu, atsakovas laikėsi pozicijos, jog jis pasirašė prašymą atleisti jį iš darbo ne savo noru, o šalių susitarimu ir jo užpildytas prašymas dėl atleidimo buvo traktuotas netinkamai. Jis laukė darbdavio pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalims susitarus, o darbdavys tiesiog nuėjo lengviausiu keliu ir atleido jį iš darbo visai kitu pagrindu. Apie savo atleidimą iš darbo darbuotojas sužinojo tik tuomet kai kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją konsultacijos.
Darbo ginčų komisija 2025 m. lapkričio 20 d. išnagrinėjusi darbuotojo – V. P. prašymą, priėmė sprendimą, kuriuo darbuotojo reikalavimus tenkino visiškai.
Pažymėtina, jog šiuo atveju ginčas yra kilęs tarp darbdavio, įmonės kuri vykdo profesionalią veiklą daugiau nei penkiolika metų ir atsakovo darbuotojo, kuris nemoka valstybinės kalbos, o susirašinėjimas ir bendravimas su darbdaviu vyko rusų kalba.
Tokiu būdu, matyti, jog šio ginčo atveju darbuotojas, kuris dirbo įmonėje, nemokėdamas valstybinės kalbos, yra akivaizdžiai silpnesniąja darbo santykių šalimi.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. birželio 25 d. sudarytos darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2024 m. liepos 1 d. pagrindu, atsakovas buvo įdarbintas ieškovės įmonėje vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose.
Nustatyta, kad viso Darbo sutarties galiojimo metu savo darbo pareigas pagal Darbo sutartį atsakovas iš esmės atliko komandiruotėse užsienyje. Pareigas atliko tinkamai ir laiku, jo atžvilgiu iš darbdavio nebuvo gauta pastabų ar nusiskundimų.
Bylos duomenimis, liudytojo K. K. paaiškinimais nustatyta, kad įmonėje darbuotojai negauna kas mėnesį atsiskaitymo lapelių taip, kaip tai numatyta LR DK 148 straipsnyje, be to, darbuotojams nėra žinoma ir jie nebuvo supažindinti su įmonėje patvirtinta Darbo apmokėjimo sistema, kurioje be kitų darbo apmokėjimo nuostatų yra įtraukta nuostata ir apie dienpinigių mokėjimo tvarką.
Nustatyta ir tai, kad liudytojas K. K. patvirtino, jog įmonėje nėra personalo skyriaus darbuotojo, o visus klausimus dėl įdarbinimo, apmokėjimo ir atleidimo sprendžia per K. K., kuris duomenis toliau pateikia įmonės buhalterei ir/arba tiesiogiai vadovui.
Nustatyta ir tai, kad viso įmonėje darbo laikotarpiu darbuotojas V. P. nėra gavęs nei atsiskaitymo lapelių, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, komandiruočių įsakymų, avanso apyskaitų, kelionės dokumentų, dienpinigių paskaičiavimo ir išmokėjimo dokumentų ar kita forma privalomos teikti informacijos.
Išklausius atsakovo atstovės paaiškinimus ir liudytojo paaiškinimus nustatyta, kad atsakovui būtent liudytojas K. K. pateikė atleidimo iš darbo formą rusų kalba, kurioje buvo įrašytas tekstas, „prašau atleisti mane nuo 09.09.2025 iš darbo šalių susitarimu“.
Nustatyta ir tai, kad tokį darbuotojo atsakovo prašymą, liudytojas K. K. perdavė įmonės vadovui ir buhalterei.
Darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK penktajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas". DK 53 nurodyti darbo sutarties pasibaigimo pagrindai, vienas iš jų - Darbo sutarties nutraukdamas šalių susitarimu (DK 54 straipsnis).
DK 54 straipsnio 1 dalis nurodo, kad bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais.
DK 54 straipsnio 3 dalis nurodo, kad jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas. Įstatymas nenumato pareigos bet kuriai šaliai (darbdaviui ar darbuotojui) privalomai sutikti su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu.
Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu reglamentuotas DK 54 straipsnyje. Vadovaujantis DK 54 straipsnio 1-2 dalimis, tokį susitarimą gali inicijuoti bet kuri darbo santykių šalis, jį pateikdama raštu ir aiškiai įvardindama darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Priešingai šaliai išreiškus sutikimą, darbo sutartis pasibaigia susitarime nurodytomis sąlygomis (DK 54 straipsnio 3-4 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija aplinkybės, kad atsakovė pateikė ieškovei pasiūlymą, atitinkantį DK 54 straipsnio 1-2 dalių reikalavimus, jog darbo sutartis buvo nutraukta po to, kai ieškovė išreiškė sutikimą su darbdavio pateiktu pasiūlymu. Ieškinys iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad ieškovės sutikimas neatitiko jos tikrosios valios, buvo sąlygotas neteisėto atsakovės poveikio.
Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas darbuotojas V. P. pateikė darbdaviui prašymą rusų kalbą, kuriame išreiškė valią nutraukti sutartį šalių susitarimu nuo 2025 m. rugsėjo 9 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pasibaigimą ir individualių darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, apžvalga Nr. AC-55-1, aiškindamas ir taikydamas DK 55 straipsnio normas, kasacinis teismas konstatavo, kad darbuotojo pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu. Svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl ankstesnio reguliavimo, reglamentavusio darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, konstatuota, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos.
Priešingai nei nurodoma ieškovės procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų darbuotojo aiškiai išreikštą valią atleisti jį iš darbo būtent pagal DK 55 straipsnio normas, jo paties prašymu. Be kita ko, nagrinėjamu atveju, darbuotojas apie savo atleidimo faktą ir pagrindą sužinojo tik po to, kai kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl konsultacijos.
Vertindamas į bylą pateiktų įrodymų visumą, teismas pažymi, jog tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo pareiga tenka būtent ieškovei – darbdaviui, todėl šiuo atveju, teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė ir nepateikė duomenų, kad atsakovui – darbuotojui, silpnesniajai santykio šaliai, nemokančiam valstybinės kalbos, buvo tinkamai atlikta atleidimo iš darbo procedūra pagal jo pateiktą prašymą. Maža to, darbuotojui atleidimo dieną nebuvo pateikti jokie duomenys, susiję su jam priklausančiomis priskaičiuotomis išmokomis ir kompensacijomis.
Aptariant aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes bylos nagrinėjimo teisme metu, teismas daro išvadą, jog ieškovė neteisėtai atleido darbuotoją nepaisydama jo valios išraiškos pagal Darbo kodekso 55 str. 1 dalį., todėl yra pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir pakeisti darbuotojo atleidimo pagrindą į atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 54 straipsnį nuo 2025 m. rugsėjo 9 d.
Pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.
Pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, taikytina DK 218 str. 4 d. numatyta sankcija - išieškotinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.
Vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka, paskaičiuotas ieškovo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 73,03 Eur, o vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 1533,63 Eur, todėl vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, atsakovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo (2025-09-09) 2025-09-09 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (Darbo kodekso 218 str. 4 d.), bet ne ilgiau kaip už vienus metus, taikant penkių darbo dienų savaitės darbo režimą.
Teismas sprendžia, kad ieškovės buhalterinė apskaita yra tvarkoma netinkamai, darbdavys nevykdė jam DK 148 straipsnyje įtvirtintos pareigos teikti kas mėnesį duomenis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, atliekant mokėjimus neatskirtos darbo užmokesčio, dienpinigių ir avanso įmonės pirkimams lėšos, nenurodyta, kiek konkrečiai paskirta darbuotojui dienpinigių.
Bylos nagrinėjimo teisme metu, ieškovės atstovas advokatas A. Košel nurodė, jog iš esmės sutinka su darbuotojo atsakovo pateiktais duomenimis apie komandiruotėse išbūtą laiką ir dienpinigių paskaičiavimu, tačiau prašė atsižvelgti į tai, kad sudarydamas darbo sutartį, darbuotojas žinojo ir turėjo suprasti, kad sutartyje yra aptarta dienpinigių mažinimo norma ir nuostata.
Atsakovas į bylą pateikė ieškovės išduotus ir atsakovo užpildytus komandiruočių kelionės lapais pagrįstus duomenis, iš kurių matyti, kad viso atsakovui už jo darbą komandiruotėse, į kurias atsakovas viso savo darbo pas ieškovę laikotarpiu, t.y. nuo 2024-07-01, buvo ieškovės siunčiamas, darbdavys atsakovui privalėjo išmokėti mažiausiai 11 760 Eur dienpinigių.
Ieškovės pateikti duomenys patvirtina, kad ji Atsakovui yra priskaičiavusi ir išmokėjusi šias darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumas:
13 643,97 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio - ši suma yra nurodyta pačios Ieškovės Atsakovui pateiktoje 2025-08-07 pažymoje apie Atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo už mokestį už darbo laikotarpį iki 2025 m. liepos mėnesio imtinai;
2 426,51 Eur (atskaičius mokesčius) sumą - šią sumą Ieškovė Atsakovui sumokėjo tik 2025-10-27 ir apie ją užsiminė tik savo šią darbo bylą nagrinėjant Komisijoje.
Ieškovė nurodė, kad tai darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2025-07-31 iki 2025-09-09.
Taigi, pagal Ieškovės pateiktus duomenis dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, Ieškovė Atsakovui turėjo viso išmokėti 16 070,48 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio.
Atsakovo pateiktas banko išrašas patvirtina, kad iki atsakovo kreipimosi į Komisiją dienos 2025 m. spalio 6 d. ieškovė buvo išmokėjusi bendrą 14 760 Eur (atskaičius mokesčius) sumą. Prie šios sumos pridėjus visas kitas Ieškovės Atsakovui pervestas sumas, t.y. jau minėtą 2 426,51 Eur sumą, sumokėtą 2025-10-27, 2 550 Eur sumą, sumokėtą 2025-10-29, nurodant, kad tai dienpinigiai ir 199,50 Eur sumą, sumokėtą 2025-10-31, taip pat nurodant, kad tai dienpinigiai, matyti, kad darbuotojas atsakovas iš viso yra gavęs 19 936,01 Eur.
Tokiu būdu matyti, kad skirtumas tarp visos bendros Atsakovo gautos iš Ieškovės sumos, t.y. 19 936,01 Eur, ir Ieškovės pateiktuose dokumentuose (Ieškovės 2025-08-07 pažymoje apie Atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo už mokestį ir 2025-10-27 mokėjimo nurodyme kaip darbo užmokesčio nurodomos 16 070,48 Eur (atskaičius mokesčius) sumos, laikytinas Ieškovės Atsakovui per visą jo darbo laikotarpį išmokėta dienpinigių suma.
Taigi, Ieškovė Atsakovui yra išmokėjus tik 3 865,53 Eur (19 936,01 Eur - 16 070,48 Eur) dienpinigių sumą už visa Ieškovo daugiau nei 1 metu darbą pas Ieškovę laikotarpį.
Nustatyta, kad Darbo sutarties galiojimo laikotarpiu Ieškovės nurodymu iš esmės visą darbo laiką Atsakovas praleido vykdydamas darbo pareigas komandiruotėse Europos valstybėse, tai akivaizdu, kad tik 3 865,53 Eur dienpinigių suma yra ženkliai per maža ir niekaip neatitinka tikrųjų faktinių aplinkybių.
Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atstovas teikė nuorodas į šalių sudarytą darbo sutartį ir įmonėje priimtą Darbo apmokėjimo sistemą, kurioje ir yra įtvirtintos dienpinigių mažinimo ir apmokėjimo sąlygos.
Kaip ir nustatyta 14 punkte , darbuotojas atsakovas nebuvo nei žodžiu, nei raštu supažindintas su įmonė galiojančia Darbo apmokėjimo sistema.
Prašydamas taikyti mažesnio dydžio dienpinigių normą, šioje byloje, ieškovės atstovas advokatas A. Košel akcentavo, kad šalys buvo pasirašiusios darbo sutartį, kurios punkte Nr. 3 šalys, be kita ko, sulygo, kad Atsakovui bus mokamas fiksuotas darbo užmokestis – 1 525 Eur/mėn., bei 75 proc. teisės aktais nustatytos normos dydžio dienpinigiai.
Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, kurie ir toliau išlieka aktualūs, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamu atveju, aiškinant šalių sudarytos Darbo sutarties nuostatas, teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovas, darbuotojas, sudarydamas būtent tokiomis sąlygomis aptartą darbo sutartį, kai dienpinigių norma mažinama vadovaujantis Darbo apmokėjimo sistema, su kuria įmonėje nėra supažindintas nei vienas darbuotojas, be to, kai darbuotojas nemoka valstybinės lietuvių kalbos ir jam nebuvo tinkamai išaiškintos visos darbo apmokėjimo sąlygos ir galimybės, negalėjo tinkamai išreikšti tikrosios savo valios ir pilnai suprasti savo sutikimo su jo darbo sąlygas bloginančiomis sutarties nuostatomis.
Dienpinigiai apskaičiuojami pagal Vyriausybės nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, nustatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte negali būti nustatomi mažesni kaip 50 proc. Vyriausybės nustatytų maksimalių dienpinigių dydžių dienpinigių dydžiai; prieš nustatant dienpinigių dydžius ir (ar) jų mokėjimo tvarką vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu.
Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad dienpinigių mažinimas yra Vyriausybės nutarimu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtis, kurios taikymui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu.
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad mažesnis dienpinigių dydis nustatytas teisės aktų reikalavimus atitinkančios formos dokumente – vidiniame norminiame akte, kuris nebuvo tinkamai išviešintas ir su juo nebuvo supažindinti darbuotojai, todėl darbdavys nepagrįstai įtraukė į darbo sutarties sąlygas dienpinigių dydį mažinančias nuostatas.
Kaip pagrįstai nurodyta atsakovo atsiliepime, už visą atsakovo darbą komandiruotėse, į kurias jį siuntė ieškovė, ieškovė atsakovui privalėjo išmokėti mažiausiai 11 760 Eur dienpinigių.
Tokiu būdu, pagal atsakovo pateiktus skaičiavimus, kurių nepaneigė ieškovė, atsakovui turi būti išmokėta 7 894,47 Eur dienpinigių (11 760 Eur - 3 865,53 Eur).
Pažymėtina, kad darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingi tam tikri ypatumai. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Taigi, vadovaujantis šia DK 214 straipsnio 3 dalies nuostata, kai darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, tai aplinkybių, atitinkančių joje nurodytus požymius, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.
DK 147 str. 2 d. nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis (toliau – VDU) per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio VDU, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo VDU suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo santykiai tarp šalių nutrūko 2025 m. rugsėjo 9 d., tačiau iki šiol atsakovė ieškovui nėra įvykdžiusi savo prisiimtų įsipareigojimų, laiku mokėti darbo užmokestį.
Vadovaujantis aukščiau išdėstytu ir darbdavio pateiktu vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimu, atsakovo V. P. vidutinis dienos darbo užmokestis sudaro 73,03 Eur, vidutinis mėnesio darbo užmokestis 1533,63 Eur (73,03 Eur x 21).
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis sudaro 1533,63 Eur x 6 mėn., viso 9201,78 Eur neatskaičius mokesčių, todėl ši suma yra priteistina iš ieškovės.
Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022 17–20 punktus).
Taigi, sprendžiant dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo, reikia įvertinti, ar yra visos jos taikymo sąlygos, be kita ko, ar uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pasibaigus darbo santykiams ieškovė su atsakovu neatsiskaitė laiku dėl ieškovės kaltės.
Ieškovės UAB „Dage Capital“ nurodytos aplinkybės (netesybų dydis, ieškovės finansinė padėtis ir kt) tokiu atveju nėra pagrindas spręsti dėl DK 147 straipsnio 2 dalies normoje nustatytos sankcijos sumažinimo, juolab, kad ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė teismui jokių duomenų šių aplinkybių pagrįstumui nustatyti. Šiuo atveju pagrindo mažinti mokėtinas atsakovui darbuotojui netesybas, nėra.
Esant byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, analizuojant byloje pateiktų įrodymų visetą ir juos vertinant remiantis pakankamumo taisykle, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis remiasi reikšdama ieškinį, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškinį atmetus, ieškovei kyla pareiga atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovo atstovė advokatė E. Antanauskienė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 4503,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. P. naudai. Prašyme nurodė, jog nors visa bylinėjimosi išlaidų suma ir nėra apmokėta, tačiau išlaidos yra tinkamai paskaičiuotos ir pagrįstos, be to, šalys yra sudariusios susitarimą dėl atsiskaitymo, todėl turi būti priteistos.
2024 m. balandžio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 konstatavo, kad ši praktika, pagal kurią draudimas byloje priteisti šių išlaidų atlyginimą dėl to, kad jos nebuvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos ir teismui nebuvo pateiktas tai patvirtinantis dokumentas, o to nepadariusi šalis turi galimybę iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, koreguotina, nes pilnai neužtikrina tinkamo asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ir asmens teisės į atstovavimą, neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei CPK 2 straipsnyje įtvirtinto civilinio proceso tikslo ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja esant pagrindą, mutatis mutandis (be kita ko), atsižvelgti ir į EŽTT formuluojamus bendruosius principus teisingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimu.
CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tuo atveju, kai šalis, siekianti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo byloje, yra sudariusi susitarimą dėl tokių išlaidų mokėjimo atidėjimo, teismui kartu su prašymu priteisti tokių išlaidų atlyginimą bei dokumentais, patvirtinančiais konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), turi būti pateikti ir dokumentai, kurie patvirtina, kad nurodyto dydžio išlaidos būtinai (neišvengiamai) turės būti apmokėtos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamų atstovavimo išlaidų mokėjimo atidėjimą gali patvirtinti rašytinis šalies susitarimas su advokatu dėl paslaugų kainos (jos dalies) mokėjimo atidėjimo ar mokėjimų išdėstymo.
Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir suformuota kasacinio teismo praktika šiuo klausimu, yra pagrindas priteisti iš ieškovės 4503,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo V. P. naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 268 , 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Pripažinti UAB „DAGE CAPITAL“ atliktą vienašalį darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakovu V. P. nutraukimą neteisėtu, negrąžinant atsakovo į darbą.
Pripažinti, kad darbo sutartis su darbuotoju, atsakovu V. P., nutraukta pagal DK 54 straipsnį nuo 2025 m. rugsėjo 9 d.
Priteisti iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2025 m. rugsėjo 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (bet ne ilgiau kaip už vienus metus) atsakovo V. P. naudai.
Priteisti 7 894,47 (septynis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir 47 ct) dienpinigių iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL“ atsakovo V. P. naudai.
Priteisti 9 201,78 Eur (devynis tūkstančius du šimtus vieną eurą ir 78 ct) (neatskaičius mokesčių) netesybų iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL atsakovo V. P. naudai.
Priteisti 4 503,22 (keturis tūkstančius penki šimtus trys Eur, 22 cnt) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „DAGE CAPITAL atsakovo V. P. naudai.
Sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijančio vieno mėnesio atsakovo vidutinio darbo užmokesčio, vykdyti skubiai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.