- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-10
- Bylos Nr.
- e2A-1260-1142/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-10695-2025-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Aurimas Brazdeikis, Žilvinas Jaraminas, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- ATS1, Breitto
- Ieškovas
- IES1, UAB "Gilota"
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.26pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 10 d. Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Žilvino Jaramino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) IES1 ieškiniu, pareikštu priėmus prieštaravimus dėl pareiškimo išduoti teismo įsakymą, prašė iš atsakovės priteisti 57 776,29 Eur skolą, 10,15 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur išieškojimo išlaidas ir visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės IES1 ir atsakovės ATS1 susiklostė krovinių vežimo teisiniai santykiai, kurie kiekvienu krovinio pervežimo atveju patvirtinami Krovinio pervežimo sutartimi-užsakymu, PVM sąskaita faktūra. Visą atsakovės skolą ieškovei sudaro 115 224,11 Eur. Ieškovė IES1 dėl ATS1 pradelstos 57 447,82 Eur sumos (pagal 59 PVM sąskaitas faktūras) jau kreipėsi į teismą (Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai 2025 m. lapkričio 12 d. priėmė preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-16746-1104/2025). Iki pareiškimo padavimo teismui (iki 2025 m. spalio 20 d.) atsakovė pradelsė atsiskaityti su ieškove dar pagal 43 PVM sąskaitas faktūras (skola 41 171,46 Eur), o iki šio ieškinio padavimo teismui (iki 2025 m. lapkričio 25 d.) atsakovė pradelsė atsiskaityti su ieškove dar pagal 16 PVM sąskaitų faktūrų, tai yra iš viso pagal 59 PVM sąskaitas faktūras, todėl pradelsta skola iki 2025 m. lapkričio 25 d. sudaro 57 776,29 Eur. Ieškovė IES1 (vežėjas) savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, suteikė atsakovei ATS1 (užsakovui) krovinių vežimo paslaugas, skolininkė jokių pretenzijų dėl krovinių pervežimo nepateikė, pretenzijų neturi. Sąskaitos apmokėjimo terminas – 30 dienų po CMR ir sąskaitos originalų gavimo (Krovinių pervežimo sutarties-užsakymo 1.1.5 p.), tad atsakovės ATS1 vengimas atsiskaityti praėjus šiam terminui netoleruotinas. Papildomai nurodė, jog šalys bendradarbiavo pagal atsakovės ieškovei 2025 m. balandžio 1 d. el. paštu pateiktą pasiūlymą bendradarbiauti ir prisijungti prie vieno didžiausių ekspedijavimo tinklų Baltijos šalyse ir tapti jų partneriu. Šiame pasiūlyme buvo nurodyta, kad mokėjimų terminas (po nuskaitytų POD‘ų) – 30 dienų. Ieškovė su šiuo pasiūlymu sutiko. Nors žodžiu buvo sutarta, kad vežėjas įsipareigoja pateikti sąskaitas faktūras, CMR ir kitus pervežimą lydinčius dokumentus elektroniniu būdu ir atsakovė sumoka per 30 dienų nuo nuskaitytų POD‘ų, tačiau atsakovės ATS1 rengtose vienkartinėse krovinių pervežimo sutartyse buvo nurodyta: „1.1.5 Apmokėti už pervežimą EUR + 21% PVM bankiniu pavedimu per 30 d. po CMR ir sąskaitos originalų gavimo.“ Ieškovė, bendradarbiaudama su atsakove, siuntė atsakovei sąskaitas faktūras, CMR ir kitus pervežimą lydinčius dokumentus ir elektroniniu būdu (nuskenuotus dokumentus, nuskaitytus POD‘us), ir paštu (originalus), siųsdama per AB Lietuvos paštą. Atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovė laikosi rašytinio susitarimo ir atsakovės skolas pradelstomis laikė nuo to momento, kai atsakovė paštu gavo sąskaitų faktūrų, CMR ir kitų pervežimą lydinčių dokumentų originalus ir yra suėjęs 30 dienų terminas. Atsakovė procesiniuose dokumentuose su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovė teikia krovinių ekspedijavimo paslaugas savo klientams / užsakovams pagal vienkartinius užsakymus, mokėjimai yra sulygti pagal pervežimo dokumentų originalus. IES1 suteikė vienkartines pervežimo paslaugas atsakovei pagal priimtas vykdyti vienkartines pervežimo sutartis-užsakymus, sudarytus laikotarpiu nuo 2025 m. liepos mėn. iki rugsėjo mėn. Pažymi, jog pagal su ieškove sudarytas vienkartines krovinių pervežimo sutartis vežėjas įsipareigojo pateikti sąskaitų faktūrų, CMR ir kitų pervežimą lydinčių dokumentų originalus, minėti užsakymai yra priimti be jokių išlygų, todėl šios sąlygos abiem sutarties šalims yra galiojančios ir turi teisinę galią. Tačiau atsakovė iki šiol nėra gavusi pervežimo dokumentų, įskaitant CMR, originalų, todėl pagal esantį susitarimą atsakovei nėra suėjęs terminas apmokėti sąskaitas faktūras ir atidėjimas bei pradelsimas net nėra skaičiuojami. Atsakovė ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu geranoriškai prašė pateikti pervežimo dokumentų originalus, bet ieškovė tokio įsipareigojimo neatliko ir galbūt vengė jį atlikti tinkamai, tai prieštarauja tarp šalių susiklosčiusiems sutartiniams santykiams. Šią atsakovės nurodytą aplinkybę pagrindžia ir tai, jog byloje ieškovė yra pateikusi CMR važtaraščių ir kitų pervežimo dokumentų fotonuotraukas, bet ne skenuotus originalus, tai leidžia teigti, jog ieškovė galbūt net neturi dokumentų originalų iki šiol. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su ieškiniu sutiko, nurodė, jog bendrovė šiuo metu susiduria su finansiniais sunkumais ir neturi galimybės atsiskaityti su ieškove.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei iš atsakovės 57 776,29 Eur skolą, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 10,15 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (57 776,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 142 Eur bylinėjimosi išlaidas. Esminiai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir argumentai:
Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų, šalių atstovų paaiškinimų nustatė, kad ieškovė su atsakove 2025 m. liepos 22 d. pasirašė Krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį IES1 atliko užsakovės ATS1 pateikto krovinio pervežimą, o ATS1 įsipareigojo sumokėti už jį sutartą kainą. Ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras apmokėti, jų terminai jau suėję. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su ieškove.
Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai, šalių atstovų paaiškinimai, teisinis reglamentavimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys) patvirtina ieškovės teisę gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas bei atsakovės pareigą sumokėti susidariusią skolą. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad ieškinį pripažįsta, paaiškino, kad jų įmonė susiduria su finansiniais iššūkiais, bet savo pareigą atsiskaityti su ieškove jie žino ir pripažįsta, patvirtino, kad tiek atsiliepime į ieškinį, tiek triplike ginčytą ieškovės įsipareigojimą pateikti sąskaitų faktūrų, CMR ir kitų pervežimą lydinčių dokumentų originalus ieškovė vykdė tinkamai, t. y. taip, kaip ir šalys buvo sutarusios, visi dokumentai jiems yra pateikti ir pristatyti tinkamai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti ir ieškovei iš atsakovės priteisė 57 776,29 Eur skolą.
Dėl ieškovės reikalavimo iš atsakovės priteisti 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, CK 6.63 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškovė, kaip kreditorė, su kuria laiku neatsiskaitė skolininkė (atsakovė), turi teisę gauti fiksuotą 40 Eur sumą kaip kompensaciją už skolos išieškojimą, todėl reikalavimą tenkino.
Spręsdamas procesinių palūkanų priteisimo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad abi šalys yra juridiniai asmenys, ginčo sandoris laikytinas komerciniu sandoriu, todėl tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 10,15 procento dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (teismo įsakymo priėmimo) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad ieškovės atstovavimo išlaidas šioje byloje sudaro 2 050 Eur. Šios išlaidos atitinka Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus dydžius, todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, paruoštų procesinių dokumentų kiekį bei pobūdį, atstovavimo teismo posėdžiuose laiką, darė išvadą, kad šios išlaidos yra būtinos ir pagrįstos, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 2 050 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 092 Eur sumokėtą žyminį mokestį, iš viso 3 142 Eur.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė ATS1 (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, juo pripažinti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas pervežimo paslaugų sutartis galiojančiomis ir įpareigoti ieškovę pristatyti atsakovei originalius pervežimo dokumentus ir nuo jų gavimo skaičiuoti atidėjimo terminą sąskaitoms faktūroms apmokėti; sumažinti advokato teisinės pagalbos išlaidas iki minimalios sumos ir panaikinti 10,15 procento palūkanų normą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
Ieškovė nėra pateikusi visų pervežimo dokumentų originalų, todėl atsakovei pareigos mokėti ir skaičiuoti atidėjimą sąskaitoms faktūroms už krovinių pervežimo paslaugas nekyla. Tokios pozicijos atsakovė laikėsi viso bylinėjimosi proceso metu ir savo poziciją pagrindė rašytiniais byloje esančiais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsakovė pervežimo užsakymuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė apmokėjimo sąlygas, ieškovė su jomis sutiko, tačiau pareigos pateikti pervežimo dokumentų originalus neatliko, tokiu būdu pažeisdama atsakovės interesus ir tokiu būdu paveikdama atsakovės sutartinius įsipareigojimus klientams (užsakovams) dėl mokėjimo gavimų iš klientų. Atsakovė veikia kaip tarpininkė – teikia ekspedijavimo paslaugas, t. y. samdo vežėjus, kurie pristato krovinius atsakovės klientams. Atsakovė gauna mokėjimus iš savo klientų tik po visų pervežimo dokumentų originalų pristatymo, išsiuntimo registruotu paštu. Šiuo atveju negavusi dokumentų iš ieškovės, atsakovė negali reikalauti ir gauti mokėjimų iš savo klientų.
Motyvuojamoji dalis
Priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius, bylos apimtis ir sudėtingumas nėra pagrįsti, ieškovė teikė teismui šabloninius procesinius dokumentus.
Pervežimo užsakymuose ieškovė su atsakove nėra sutarusios, jog palūkanos yra 10,15 procento, todėl priteista palūkanų norma prieštarauja sutartiniams santykiams, tarp sutarties šalių sulygtoms sutarties normoms ir yra neteisėta.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovė atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimą, priteisti ieškovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
Ieškovė IES1 savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje ir dublike) detaliai nurodė faktines pervežimo dokumentų kopijų ir originalų pateikimo atsakovei aplinkybes ir pateikė teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Ieškovė, bendradarbiaudama su atsakove, siuntė atsakovei sąskaitas faktūras, CMR ir kitus pervežimą lydinčius dokumentus dviem būdais: elektroniniu būdu (nuskenuotus dokumentus, nuskaitytus POD‘us) ir paštu (originalus), siųsdama per AB Lietuvos paštą.
Ieškovės vertinimu, užsakymuose nurodyta sąlyga, jog nepateikus CMR važtaraščio ir PVM sąskaitos faktūros originalų sąskaitos neapmokamos, neturi būti taikoma. CMR konvencijos 4 straipsnis nurodo, kad važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos šios konvencijos nuostatos. CMR važtaraščio nepateikimas, jei toks faktas ir būtų įvykęs, nėra sąlyga, su kuria CMR konvencija sieja atsiskaitymo už vežimą pareigą.
Atsakovė, kuriai buvo suteiktos vežimo paslaugos ir išrašytos sąskaitos faktūros, turėjo pareigą įrodyti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė prievolę įvykdė netinkamai, kadangi paslaugos atsakovei buvo suteiktos.
Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagristos, neviršijančios rekomenduojamų dydžių.
Byloje nėra ginčo, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo vykdomi komerciniai sandoriai. Kai ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius, ieškovė turi teisę reikalauti taikyti Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytas palūkanų normas. Ieškovės prašomos priteisti palūkanos, apskaičiuotos pagal šiame įstatyme numatytą palūkanų dydį, yra 10,15 proc. dydžio, t. y. atitinka minėto įstatymo reglamentavimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacijos objektą šioje byloje sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės IES1 ieškinys atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 22 d. iki 2025 m. rugsėjo 2 d. tarp ieškovės (vežėjas) ir atsakovės (užsakovas) sudarytos Krovinio pervežimo sutartys-užsakymai, pagal kuriuos ieškovė atliko užsakovės pateiktų krovinių pervežimą, o atsakovė įsipareigojo už krovinių pervežimą sumokėti sutartyje-užsakyme nustatytą užmokestį. Ieškovė pagal sutartis-užsakymus laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 23 d. iki 2025 m. rugsėjo 2 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras (59 vnt.) už transporto paslaugas, kurių bendra suma sudaro 57 776,29 Eur. Krovinių pervežimo sutarčių 1.1.5 punkte įtvirtinta užsakovo pareiga sumokėti už pervežimą per 30 d. po CMR ir sąskaitos originalų gavimo. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės skolą, ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamu 2026 m. balandžio 17 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus tenkino.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė nurodo, jog ieškovė nėra pateikusi krovinių vežimo dokumentų originalų, todėl atsakovei nekyla pareiga apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras už suteiktas vežimo paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga, įvertinęs bylose esančius duomenis, neturi pagrindo su šiais apeliantės argumentais sutikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdinga tai, kad krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalims taikytinos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR konvencijos) nuostatos (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).
Iš bylos duomenų matyti, jog šalis siejo krovinių vežimo teisiniai santykiai, ieškovė Krovinio pervežimo sutarčių-užsakymų pagrindu ginčui aktualiu laikotarpiu (2025 m. liepos–rugsėjo mėn.) teikė atsakovei krovinių vežimo paslaugas, už suteiktas paslaugas atsakovei išrašė ir pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Šiame kontekste pažymėtina, jog atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme krovinių vežimo paslaugų pagal sutartis-užsakymus suteikimo faktą patvirtino teismo posėdyje, taip pat pripažino skolą (2026 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 17 min. 42 sek. iki 21 min. ir kt.).
Apeliantė, neigdama pareigą atsiskaityti už suteiktas krovinių vežimo paslaugas, remdamasi Krovinių pervežimo sutarčių-užsakymų 1.1.5 papunkčiu, teigia, kad ieškovė iki šiol nėra pateikusi atsakovei krovinių pervežimo dokumentų originalų. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, viena vertus, atsakovė, teigdama, jog krovinių pervežimo dokumentų originalai jai nėra pateikti, nenurodė, kokių konkrečiai krovinių pervežimo sutarčių-užsakymų įvykdymą pagrindžiančių dokumentų originalų atsakovė nėra gavusi, apeliacinio skundo argumentus grindė apibendrinto pobūdžio teiginiais (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovė atsakovei krovinių pervežimą pagrindžiančius dokumentus (CMR važtaraščius, PVM sąskaitas faktūras) siuntė tiek elektroniniu paštu, tiek registruotąja pašto siunta. Objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakovė ieškovės siųstų krovinių pervežimo dokumentų negavo, byloje nėra, tokių aplinkybių nepagrindė ir atsakovė. Priešingai, teismo posėdyje, kaip minėta, atsakovės atstovė pripažino tiek ieškinio reikalavimą, tiek krovinių vežimo paslaugų suteikimo faktą, tiek aplinkybes, jog sutartis šalys vykdė taip, kaip buvo sutarusios. Byloje esant duomenims, jog atsakovei krovinių pervežimo dokumentų originalai buvo pateikti (atsakovė šių aplinkybių nepaneigė), teisėjų kolegijos vertinimu, teisinio pagrindo sulaikyti ieškovei pagal sutartis mokėtinas sumas (Krovinių pervežimo sutarčių-užsakymų 1.1.5 punktas) atsakovė neturėjo, todėl neatsiskaitydama su ieškove už suteiktas paslaugas prievolę pažeidė (CK 6.38 straipsnis, 6.59 straipsnis, 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 punktas, 2 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės teisę gauti atlyginimą už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas ir atsakovės pareigą sumokėti ieškovei skolą už suteiktas paslaugas, todėl pagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 57 776,29 Eur skolą. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.
Apeliantė, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria išspręstas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Nurodo, jog priteista palūkanų norma (dydis) prieštarauja sutartiniams santykiams, yra neteisėta. Šie apeliantės argumentai nepagrįsti.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje teisės normoje reglamentuotos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad procesines palūkanas moka skolininkas, kuriam teisme pareikšti reikalavimai, jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-781/2026, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įstatyme nustatyto dydžio palūkanos, kurias privalo mokėti skolininkas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, savo esme yra tos pačios kompensuojamosios palūkanos, įtvirtintos CK 6.37 straipsnio 1 dalyje ir 6.210 straipsnyje, tik skiriasi jų skaičiavimo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-1120/2024, 43 punktas). Be kompensuojamosios funkcijos, procesinės palūkanos atlieka ir kitą reikšmingą funkciją – šios palūkanos skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę kreditoriui ir taip išvengti savo išlaidų padidėjimo. Atskleisdamas procesinių palūkanų skatinamąjį poveikį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau, dar iki kreditoriams kreipiantis į teismą, įvykdyti prievolę ir taip išvengti pareigos mokėti palūkanas; tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).
Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai, kaip minėta, nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-684/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Pažymėtina, jog tam, kad galėtų būti skaičiuojamos ir priteistos procesinės palūkanos, yra būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).
Pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės procesines palūkanas priteisė taikydamas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas, kadangi būtent tokį reikalavimą byloje pareiškė ieškovė ir ieškinio reikalavimai buvo patenkinti. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir galiojantį teisinį reglamentavimą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, jog spręsdamas procesinių palūkanų priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė 10,15 proc. dydžio procesines palūkanas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, teigdama, jog 10,15 proc. dydžio procesinių palūkanų norma prieštarauja sutartiniams santykiams, objektyvių tokius teiginius pagrindžiančių argumentų ir įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Byloje yra nustatytos procesinių palūkanų priteisimo sąlygos (ieškinio reikalavimas patenkintas, kreditorius prašė priteisti procesines palūkanas), šalis siejantys krovinių vežimo teisiniai santykiai savo esme yra komerciniai sandoriai, sudaryti tarp ūkio subjektų (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), todėl palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydžiui nustatyti gali būti taikomos Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos. Pažymėtina, jog duomenų, kad šalys Krovinių pervežimo sutartyse-užsakymuose būtų sutarusios dėl palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydžio, byloje nėra (2025 m. gruodžio 15 d. DOK–89198 priedai). Atsakovei pareiga mokėti procesines palūkanas kyla iš įstatymo.
Byloje nustatyta, kad atsakovės pareiga mokėti procesines palūkanas kilo 2025 metų antrąjį pusmetį (byla iškelta 2025 m. spalio 24 d.). Europos centrinio banko duomenimis, 2025 m. liepos 1 d. galiojusi fiksuotoji palūkanų norma buvo 2,15 proc. Vadinasi, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovės mokėtinų procesinių palūkanų normą (2,15 proc. + 8 proc. = 10,15 proc.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog priteistų palūkanų norma yra neteisėta.
Pasisakydamas dėl apeliantės argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CK 93 straipsnis numato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas ,,pralaimėjęs moka“.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 3 142 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 092 Eur žyminis mokestis ir 2 050 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamus dydžius, bylos apimtis ir sudėtingumas nėra pagrįsti, ieškovė teikė teismui šabloninius procesinius dokumentus.
Maksimalius civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą dydžius nustato Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu (aktuali teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.). Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.
Pažymėtina, kad atsakovės apeliaciniame skunde yra nurodomi abstraktūs argumentai, jog teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, tačiau išsamiau nedetalizuota, kurią išlaidų dalį atsakovė vertina kaip neatitinkančią rekomenduojamų dydžių. Nustatyta, kad ieškovės patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už atskirų procesinių dokumentų rengimą šiuo atveju neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, galiojusių šių išlaidų patyrimo metu (maksimalus užmokesčio advokatui už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą dydis sudarė 596,75 Eur, už ieškinio parengimą – 5 967,50 Eur, už dubliko parengimą – 3 580,50 Eur) (Rekomendacijų 7 punktas, 8.2, 8.3, 8.6 punktai). Byloje vyko trys teismo posėdžiai, du kartus bylos nagrinėjimas buvo atidėtas šalims sudarant galimybę ginčą išspręsti taikiai (taikos sutartis nesudaryta). Ieškovės atstovas byloje teikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinį, dubliką, atstovavo ieškovei teismo posėdžiuose, dėl to ieškovė patyrė išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Aplinkybė, jog teikiami procesiniai dokumentai savo turiniu nebuvo sudėtingi ar itin didelės apimties, savaime ieškovės, laimėjusios bylą, teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, neturi pagrindo manyti, jog ieškovės byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra būtinos, pagrįstos ar yra nepagrįstai didelės. Nenustatęs aplinkybių, dėl kurių ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovei šios patirtas bylinėjimosi išlaidas, bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nepažeidė.
Dėl procesinės bylos baigties
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutartinius teisinius santykius ir prievolių pagal sutartis vykdymą, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Ieškovė pateikė duomenis, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir teisines konsultacijas patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir atsižvelgęs į Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai), daro išvadą, kad šios išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, yra pagrįstos, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei IES1 (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės ATS1 (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.