Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Jolantos Malijauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SKP-352 „Dėl išmokėtos paramos dalies sugrąžinimo“ (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

NMA 2021 m. rugpjūčio 3 d. el. paštu išsiuntė paklausimą Nr. BRK-8713 (10.6.1.) dėl neišplėstų žemės ūkio naudmenų (toliau – ir ŽŪN). Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad 2019 m. deklaravo 73,33 ha pasėlių, t. y. daugiau nei numatyta (41,90 ha) išlaikyti iki projekto kontrolės pabaigos. NMA 2023 m. sausio 12 d. priėmė sprendimą Nr. KL-01-01 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir 2023 m. sausio 12 d. sprendimas), kuriuo pareiškėjui pritaikė sankciją – paramos dalies (14 380,00 Eur) susigrąžinimą. Pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – ir LAGK), kuri 2023 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 21RE2-87 (AG2-64/16-2023) nusprendė: tenkinti pareiškėjo PRS1 patikslintą skundą atsakovui NMA dėl sprendimo ir rašto panaikinimo; panaikinti NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento Klaipėdos paramos administravimo skyriaus 2023 m. sausio 12 d. sprendimą ir Utenos paramos administravimo skyriaus 2023 m. balandžio 13 d. raštą Nr. BRK-5194 „Dėl atsakymo į skundą“ (toliau – ir 2023 m. balandžio 13 d. raštas) (toliau – ir LAGK sprendimas). Atsakovas neskundė LAGK sprendimo.

Atsakovas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams buvo pateikęs prašymą, kuriuo prašė: tenkinti NMA prašymą dėl skolos susigrąžinimo ir priteisti iš atsakovo NMA naudai 14 380 Eur susidariusią skolą, 5 procentų metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas nuo 2023 m. kovo 21 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos. Atsakovas 2023 m. liepos 28 d. padavė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad NMA 2023 m. liepos 25 d. gautas įsiteisėjęs LAGK sprendimas, todėl atsisako savo prašymo, atsisakymo nuo prašymo pasekmės žinomos.

Atsakovas 2024 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. BRK-15197 „Dėl skolos anuliavimo ir susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir 2024 m. rugsėjo 11 d. raštas) informavo, kad NMA 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu skola, apie kurią pareiškėjas buvo informuotas NMA 2023 m sausio 19 d. raštu Nr. BRK-818 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“, buvo anuliuota, prašyta 2024 m. rugsėjo 11 d. rašte nurodytą 14 380,00 Eur skolos sumą per 60 kalendorinių dienų nuo šio rašto išsiuntimo datos pervesti į NMA sąskaitą. Prie 2024 m. rugsėjo 11 d. rašto buvo pateiktas 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas, kuriuo atsakovas nusprendė pritaikyti sankciją – paramos dalies susigrąžinimą, t. y. susigrąžinama 14 380,00 Eur. Esant įsiteisėjusiam LAGK sprendimui ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. rugsėjo 13 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. eI3-7339-386/2023, kuria priimtas NMA atsisakymas nuo prašymo iš pareiškėjo išieškoti 14 300 Eur ir byla nutraukta, ginčas dėl to paties dalyko nėra galimas. Atsakovas iš esmės tais pačiais duomenimis, tuo pačiu pagrindu priėmė kartotinį 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuriuo nepagrįstai ir neteisėtai siekia išieškoti 14 300 Eur.

Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 30 d. pateikė paraišką NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento Klaipėdos paramos administravimo skyriui. 2015 m. balandžio 21 d. buvo pasirašyta „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ paramos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis) ir pareiškėjas tapo paramos gavėju. Pareiškėjas minėtos Sutarties pagrindu prisiėmė įsipareigojimą per 5 metų laikotarpį nuo paramos paraiškos pateikimo datos išplėsti valdas iki ne mažesnio kaip 20 ha nuosavos žemės ploto. Pareiškėjas paraiškos pateikimo dienai nuosavos žemės turėjo 1,87 ha, tačiau 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. iki projekto kontrolės pabaigos, nuosavybės teise valdė 8,77 ha nuosavos žemės ploto. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad formaliai žiūrint iš dalies neįvykdė įsipareigojimo išplėsti nuosavos valdos iki 20 ha, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti, kontroliuoti, t. y. force majeure.

2017 m. vasarą ir rudenį pliaupė lietūs. Tokio lietingo rugsėjo kai kuriose Lietuvos dalyse, pavyzdžiui, Panevėžyje, Biržuose, Dotnuvoje, Raseiniuose, nėra buvę 50 metų. Vakariniuose rajonuose pirmasis rudens mėnuo taip pat buvo rekordiškai lietingas. Agluonėnų ir Veiviržėnų sen. artimiausios Vėžaičių automatinės meteorologijos stoties duomenimis nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki rugsėjo 30 d. iškrito 189,8 mm kritulių. Toks kritulių kiekis 1,9 karto viršijo minėto laikotarpio standartinę kritulių kiekio normą. 2017 m. užsitęsęs lietingas laikotarpis daugeliui šalies sektorių padarė daug žalos, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2017 m. spalio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 781 „Dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 781), kuriuo buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje. 2017 m. neįprastai lietingas ruduo kliudė pareiškėjui nuimti derlių laiku, o taip pat ir laiku pasėti žieminius javus, kas turėjo didelės įtakos tiek 2017 m., tiek 2018 m. pajamoms. Agluonėnų, Priekulės ir Veiviržėnų sen., Klaipėdos r., artimiausios Klaipėdos meteorologijos stoties duomenimis 2018 m. gegužės–liepos mėnesiais iškritęs kritulių kiekis (111,7 mm) sudarė 62 proc. šio laikotarpio daugiamečio kritulių kiekio – standartinės klimato normos (toliau – SKN), tačiau krituliai laiko atžvilgiu pasiskirstė netolygiai. Gegužės mėnesio kritulių kiekis (24,00 mm) buvo beveik dvigubai mažesnis už SKN, per birželio mėnesį iškrito 18,6 mm kritulių, arba beveik vienas trečdalis SKN, o liepos mėnesio kritulių kiekis (58,3 mm) beveik atitiko SKN. Sausesnis pasitaikė laikotarpis nuo gegužės mėnesio antrojo dešimtadienio iki birželio mėnesio trečiojo dešimtadienio pradžios – per šį laikotarpį iškrito 8,3 mm, arba apie vieną dešimtadalį šiam laikotarpiui įprasto kritulių kiekio. Klaipėdos rajone užsitęsęs sausas periodas 2018 m. birželio 12 d. pasiekė pavojingo meteorologinio reiškinio – sausringo laikotarpio aktyviosios augalų vegetacijos metu rodiklius. 2018 m. birželio 28 d. rajone buvo pasiekti stichinės sausros rodikliai. Stichinė sausra Klaipėdos rajone baigėsi liepos 4 d. Atsižvelgdama į bendrą situaciją šalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 633 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 633) paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją visoje šalyje dėl sausros padarinių žemės ūkio sektoriuje. Akivaizdu, jog dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių 2017 m.–2018 m. plėsti nuosavos žemės valdas, bei įsipareigojimus ketino įgyvendinti paskutiniais kontrolės metais, t. y. 2019 m. Tačiau 2019 m. balandžio 1 d.–birželio 30 d. iškrito 117 mm, tai yra 1,3 karto mažiau už šio laikotarpio daugiametį kritulių kiekį – SKN, 2020 m. balandžio mėnesį iškrito 7 mm (5,4 karto mažiau už SKN), gegužės mėnesį – 27 mm (1,8 karto mažiau už SKN) (Vėžaičių automatinės meteorologijos stoties duomenys). 2019 m. sausringas laikotarpis pasiekė ribą, kuomet ekstremali situacija dėl sausros, sukėlusios žemės ūkio augalų žūtį, paskelbta trijose savivaldybėse (Varėnos – 2019 m. gegužės 24 d.; Prienų – 2019 m. birželio 7 d.; Trakų – 2019 m. birželio 17 d.), tačiau ekstremalios situacijos padarinių išplitimo ribos apima didžiąją dalį Lietuvos savivaldybių. Pareiškėjas negalėjo įsigyti reikiamo kiekio nuosavos žemės dėl stichinių meteorologinių reiškinių – 2017 m. lietaus bei 2018 m., 2019 m. sausros, negalėjo šių gamtinių reiškinių kontroliuoti ar užkirsti jiems kelią, todėl jis teisėtai ir pagrįstai įvykdė tik tam tikrą dalį Sutarties, o nuo atsakomybės dėl likusios Sutarties dalies neįvykdymo iš esmės buvo atleistas, atsakovui pateikus pareiškimą dėl reikalavimo dėl 14 300 Eur išieškojimo atsisakymo.

NMA netinkamai įvertino padaryto pažeidimo apimtį, apskaičiavo pareiškėjui taikomą sankciją, netinkamai vykdė iš gero administravimo kylančią rūpestingumo pareigą, pažeidė pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą. LAGK nusprendė panaikinti NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimą ir Utenos paramos administravimo skyriaus 2023 m. balandžio 13 d. raštą. Tačiau atsakovas, pažeidęs aukščiau paminėtas teisės normas, tais pačiais pagrindais, tais pačiais motyvais bei tais pačiais duomenimis 2023 m. rugpjūčio 21 d. priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą sprendimą, nors teismui buvo pateikęs pareiškimą dėl to paties dalyko – 14 300 Eur reikalavimo atsisakymo, kuris teismo buvo priimtas ir administracinė byla buvo nutraukta.

Atsakovas NMA atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

Pareiškėjas NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento Klaipėdos paramos administravimo skyriui pateikė 2014 m. gruodžio 30 d. paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Paraiška). Pareiškėjas, 2015 m. balandžio 21 d. pasirašydamas Sutartį, tapo paramos gavėju ir pagal Sutarties 1.1 papunktį įsipareigojo įgyvendinti projektą Nr. (duomenys neskelbtini) „Ūkio įkūrimas“ (toliau – ir Projektas), nepažeisdamas Sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Pagal Sutarties 16.18 papunktį paramos gavėjas įsipareigojo per 5 metus nuo paramos paraiškos pateikimo išplėsti savo valdą iki ne mažesnio kaip 20 ha nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio naudmenų ploto, verslo plane numatė tokias galimybes bei reikalingas lėšas (netaikoma daržininkystės, uogininkystės, vaistažolininkystės, gėlininkystės, sodininkystės ūkiams). Pagal Sutarties 16.19 papunktį įsipareigojo išlaikyti tokio paties dydžio ŽŪN plotą, už kurį buvo suteikta parama, iki Projekto kontrolės pabaigos.

NMA priėmė 2023 m. sausio 12 d. sprendimą, kuriuo pritaikyta sankcija – paramos dalies susigrąžinimas, t. y. susigrąžinama 14 380 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2023 m. sausio 12 d. sprendimu ir 2023 m. balandžio 13 d. raštu, pateikė skundą LAGK. LAGK sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, panaikino NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimą ir 2023 m. balandžio 13 d. raštą. NMA, vykdydama LAGK sprendimą, priėmė 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuris pareiškėjui buvo išsiųstas kartu su 2024 m. rugsėjo 11 d. raštu. Nors LAGK sprendimu buvo panaikintas NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimas ir 2023 m. balandžio 13 d. raštas, tačiau tuo pačiu LAGK sprendimu NMA buvo įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo, nuspręsti dėl sankcijos dydžio ir priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą. NMA turėjo teisę priimti 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą.

Negalima teigti, kad įsipareigojimas neįvykdytas dėl force majeure ar išimtinių aplinkybių. LAGK sprendime taip pat konstatavo, jog NMA pagrįstai nustatė Sutarties bei kitų teisės aktų pažeidimus ir atitinkamai turėjo teisinį pagrindą taikyti pareiškėjui sankciją. LAGK įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendime nurodyti motyvai, jog pažeidimas nebuvo padarytas dėl force majeure aplinkybių, todėl prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės nebeįrodinėjamos, o NMA 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas šia dalimi yra teisėtas ir pagrįstas.

NMA, vykdydama LAGK sprendimą, 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendime aiškiai nurodė ir pagrindė, kaip apskaičiuotas nuomos, panaudos pagrindais valdomas ŽŪN plotas, t. y. 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendime nurodė, kad vertinant 2020 m. balandžio 17 d. pateiktą ataskaitinių 2019 m. Projekto metinę ataskaitą, vadovaujantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenimis, nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 31 d. paramos gavėjas nuosavybės teise valdė 8,77 ha ŽŪN plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (2,0700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1,8700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (4,3300 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (0,500 ha ŽŪN)), t. y. valda nebuvo išplėsta iki ne mažiau kaip 20 ha nuosavybės teise valdomo ŽŪN ploto, o nuomos, panaudos pagrindais – 28,0753 ha ŽŪN plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (2,3700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (4,3868 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (14,35 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1,22 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (5,7485 ha ŽŪN), t. y. iš viso 36,8453 ha ŽŪN. Parama buvo suteikta už Paraiškos pateikimo metu valdytą 41,90 ha ŽŪN plotą (pažeistos Sutarties 16.18, 16.19, 16.20 p., Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo 2014 metais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3D-882 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) 22.7, 23.2, 23.3 p. nuostatos). Pareiškėjo teiginys, jog jis dirbo bei deklaravo 73,33 ha ŽŪN, todėl tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, yra nepagrįstas registrų duomenimis, t. y. Nekilnojamojo turto registre neužfiksuotas faktas apie nuosavybės teise valdytą ne mažesnio kaip 20 ha ŽŪN.

NMA įvykdė LAGK sprendime įtvirtintą įpareigojimą ir iš naujo sprendė klausimą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo, dėl sankcijos dydžio už šį pažeidimą, todėl priėmė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkantį 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas NMA Klaipėdos paramos administravimo skyriui 2014 m. gruodžio 30 d. pateikė Paraišką, prašydamas skirti paramą pagal Projektą „Ūkio įkūrimas“, žemės ūkio šaka – mėsinė galvijininkystė, prašoma paramos suma 138 112,00 Lt, išlaidos skiriamos žemės ūkio technikos – traktoriaus įsigijimui ir paslaugų, skirtų verslo plano parengimui ir konsultacijoms, apmokėjimui.

NMA ir pareiškėjas 2015 m. balandžio 21 d. pasirašė Sutartį, pagal kurios 1.1 punktą paramos gavėjas įsipareigojo įgyvendinti Projektą, nepažeisdamas Sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu; pagal 16.18 punktą – per 5 metus nuo paramos paraiškos pateikimo išplėsti savo valdą iki ne mažesnio kaip 20 ha nuosavybės teise priklausančio ŽŪN ploto; pagal 16.20 punktą – jei dalis valdos kuriama nuomojamoje žemėje ar kitais pagrindais valdomoje žemėje, sudaryti valdymo sutartis ir užtikrinti nepertraukiamą jos naudojimą visą Projekto įgyvendinimo ir projekto kontrolės laikotarpį (sutartys turi būti įregistruotos NTR). Sutartys, kurios Paraiškos pateikimo dieną buvo sudarytos, tačiau nebuvo įregistruotos NTR, turi būti įregistruotos per NMA nustatytą terminą. Sutarties pagrindu pareiškėjui išmokėta 40 000 Eur paramos suma už įsigytą traktorių ir konsultavimo paslaugas.

NMA Klaipėdos paramos administravimo skyrius 2019 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. KKL-991(10.6.1E) „Dėl įsipareigojimų vykdymo“ informavo pareiškėją, jog atliko užbaigto projekto metinės ataskaitos vertinimą pagal Įgyvendinimo taisykles ir priminė Sutartyje (16.18, 16.19, 16.20, 16.12 p.) numatytus įsipareigojimus.

NMA Klaipėdos paramos administravimo skyrius 2021 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. BRK-8713(19.6.1) „Paklausimas dėl reikiamų dokumentų pateikimo / duomenų tikslinimo“ priminė apie Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nurodė, jog pagal Įgyvendinimo taisyklių 23.3 papunktį visu Projekto kontrolės laikotarpiu būtina išlaikyti ŽŪN plotą, už kurį suteikta parama, paprašė per 30 kalendorinių dienų atstatyti valdomos žemės plotą, nurodė, jog jo neatstačius, bus taikoma Įgyvendinimo taisyklių 66.2 papunktyje numatyta sankcija.

Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. pateikė paaiškinimą Nr. BR5.1-13585 nurodydamas, kad 2019 m. deklaravo 73,33 ha pasėlių, t. y. daugiau nei numatyta išlaikyti iki Projekto kontrolės pabaigos. Pareiškėjas nurodė negalintis pateikti VĮ Registrų centro išrašų, patvirtinančių nuomos ir panaudos sutarčių įregistravimo faktą, kadangi praėjo daug laiko ir kai kurias sutartis išregistravo nuomininkai / panaudos davėjai. Kartu su paaiškinimu pateikė žemės sklypų planus, nuomos, panaudos sutartis, 2019 m. pasėlių deklaraciją.

NMA Klaipėdos paramos administravimo skyrius 2023 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. KL-01-01 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, (toliau – ir Administravimo taisyklės) 253 punktą, Įgyvendinimo taisyklių 22.7, 23.2 papunkčius, nesilaikė Sutarties 16.18 punkte nustatyto įsipareigojimo, todėl, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 11, 66.1, 66.2 papunkčiais, Administravimo taisyklių 197.3.1, 197.3.14 papunkčiais, nusprendė pritaikyti sankciją – paramos dalies susigrąžinimą, t. y. susigrąžinama 14 380 Eur.

Teismas nustatė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įgyvendinimo taisyklės, Administravimo taisyklės, Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones taikymo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929 (toliau – ir Sankcijų metodika).

Teismas nurodė, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui panaikinus atsakovo 2023 m. sausio 12 d. sprendimą, LAGK sprendimu atsakovui buvo nurodyta iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo, sankcijos dydžio ir priimti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas pažymėjo, jog tai, kad atsakovas neskundė LAGK sprendimo teismui, nereiškia, kad jis pripažino, jog pareiškėjas nepadarė pažeidimo. Pasirinkdamas nesikreipti į teismą, atsakovas pripažino, kad NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimas neatitiko VAĮ reikalavimų, todėl, atsižvelgęs į LAGK sprendime nurodytus trūkumus, priėmė naują, šioje byloje ginčijamą sprendimą. Atsakovo skundo teisme atsisakymas dėl skolos priteisimo LAGK panaikinus sprendimą, pagal kurį skola buvo apskaičiuota, neapribojo atsakovo teisės iš naujo administruoti pareiškėjo paraišką bei priimti atitinkamą sprendimą.

Teismas nurodė, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjo 2020 m. balandžio 17 d. pateiktą ataskaitinių 2019 m. užbaigto Projekto metinę ataskaitą, vadovaujantis VĮ Registrų centro NTR duomenimis, nustatė, kad 2019 m. gruodžio 31 d. Paramos gavėjas nuosavybės teise valdė 8,77 ha ŽŪN plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (2,0700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1,8700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (4,3300 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (0,500 ha ŽŪN)), t. y. valda nebuvo išplėsta iki ne mažiau kaip 20 ha nuosavybės teise valdomo ŽŪN ploto, o nuomos, panaudos pagrindais – 28,0753 ha ŽŪN plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (2,3700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (4,3868 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (14,35 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1,22 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (5,7485 ha ŽŪN)), t. y. iš viso 36,8453 ha ŽŪN. Parama buvo suteikta už Paraiškos pateikimo metu valdytą 41,90 ha ŽŪN plotą (pažeisti Sutarties 16.18, 16.19, 16.20 p., Įgyvendinimo taisyklių 22.7, 23.2, 23.3 p.). Taip pat nustatė, kad vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (4,500 ha ŽŪN), 2014 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartis išregistruota 2015 m. vasario 15 d.; sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (7,4400 ha ŽŪN), 2014 m. gruodžio 29 d. subnuomos sutartis išregistruota 2017 m. vasario 22 d.; sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (2,3700 ha ŽŪN) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (4,3868 ha ŽŪN), 2014 m. gruodžio 29 d. nuomos sutartys galiojo iki 2020 m. gruodžio 31 d.; sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (14,35 ha ŽŪN), Nr. (duomenys neskelbtini) (1,22 ha ŽŪN), 2014 m. gruodžio 29 d. subnuomos sutartys galiojo iki 2019 m. gruodžio 31 d.; sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (6,90905 ha ŽŪN), 2014 m. gruodžio 29 d. subnuomos sutartis neteko galios sudarius 2017 m. sausio 1 d. subnuomos sutartį naujam subnuomininkui ir 2019 m. balandžio 15 d. įregistravus ją VĮ Registrų centre. Naujų nuomos sutarčių nebuvo sudaryta. 2019 m. gruodžio 31 d. nuomos ir subnuomos sutartys buvo sudarytos dėl 28,0753 ha ŽŪN (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (2,3700 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (4,3868 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (14,35 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1,22 ha ŽŪN), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (5,7485 ha ŽŪN). Aptaręs Įgyvendinimo taisyklių 22.7, 22.8 punktų nuostatas, susumavęs pareiškėjo nuosavybės teise valdomų ŽŪN plotus, kurių suma aritmetine išraiška yra 8,77 ha, teismas priėjo prie išvados, kad iki imperatyvaus nuosavybės teise valdyti nustatyto ŽŪN ploto trūko 11,23 ha. Teismas sprendė, jog pagrįsta atsakovo išvada dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo, neišplėtus nuosavybės teise valdomo ŽŪN ploto iki 20 ha. Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, jog jis dirbo bei deklaravo 73,33 ha ŽŪN, todėl tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, nes šie faktai nėra pagrįsti registrų duomenimis, t. y. NTR neužfiksuotas faktas apie nuosavybės teise valdytą ne mažesnio kaip 20 ha ŽŪN.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su force majeure, teismas vadovavosi 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008, (toliau – ir Reglamentas Nr. 1306/2013) 2 straipsnio 2 dalyje numatytais nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių atvejais, aptarė 4 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriuos turėtų atitikti aplinkybė, idant ji galėtų būti laikoma nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką šiuo klausimu. Teismas nurodė, jog Sankcijų metodikos 9 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pažeidimas yra padarytas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba išimtinių aplinkybių, sankcijos netaikomos. Tačiau išnykus nenugalimos jėgos arba išimtinėms aplinkybėms, pareiškėjai, paramos gavėjai ir partneriai privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas, paramos gavėjas ar partneris privalo raštu, išskyrus atvejus, kai yra paskelbta nepaprastoji padėtis, ekstremalioji situacija ar karantinas, informuoti NMA apie nenugalimos jėgos (force majeure) arba išimtinių aplinkybių atsiradimą ir išnykimą per 15 darbo dienų nuo tada, kai apie jas sužinojo. Teismas nustatė, jog Sankcijų metodikos 10 punkte išvardintos aplinkybės, kurios gali būti pripažįstamos išimtinėmis, o 11 punkte nurodyta, kad išimtinių aplinkybių buvimas turi būti pagrindžiamas medicininėmis pažymomis, finansiniais dokumentais, veterinarinėmis pažymomis, kitomis kompetentingų institucijų išduotomis pažymomis ar kitais lygiaverčiais dokumentais.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Sutartį su atsakovu pasirašė 2015 m. 2020 m. balandžio 17 d. metinėje ataskaitoje už 2019 m. nurodė, kad „dėl itin sudėtingos situacijos žemės rinkoje ir sunkios finansinės padėties ūkyje, nepavyko įsigyti daugiau nuosavos žemės, bet yra derimasi su žemių savininkais dėl žemių pirkimo“. Teismas nustatė, kad nei minėtoje metinėje ataskaitoje, nei skunde, teiktame atsakovui dėl 2023 m. sausio 12 d. sprendimo, pareiškėjas nenurodė, kad prisiimtų įsipareigojimų negalėjo įgyvendinti dėl nenugalimos jėgos ar kitų išimtinių aplinkybių, o skunde teismui nurodytus argumentus šiuo aspektu, teismas pripažino deklaratyviais, nes pareiškėjas nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, dokumentų. Teismas pažymėjo, kad vien finansiniai sunkumai negali būti laikomi nenugalima jėga. Ekstremalios oro sąlygos, net ir kilusi sausra žemės ūkio sektoriuje tam tikroje teritorijoje, savaime nepatvirtina didelio poveikio konkrečiai valdai. Tokį poveikį ir jo mastą (neįvykdytų įsipareigojimų dalį), kompetentingai institucijai pranešdamas apie jo valdą paveikusias force majeure aplinkybes, turi pagrįsti paramos gavėjas. Tai, kad valstybės lygiu yra paskelbta ekstremali situacija, konkrečiu atveju gali būti vertinama kaip palengvinimas, kad teikiant rašytinį pranešimą NMA apie force majeure atvejus ir jų įtaką konkrečioje valdoje (jos dalyje), nereiktų atskirai teikti tokią ekstremalią situaciją pagrindžiančių įrodymų. Teismas vertino, jog kiekvienu konkrečiu atveju paramos gavėjui išlieka pareiga minėtomis išimtinėmis aplinkybėmis pagrįsti konkrečios dalies įsipareigojimų neįvykdymą. Teismas byloje nenustatė, kad pareiškėjas būtų teikęs kokius nors įrodymus atsakovui apie negalėjimą įvykdyti įsipareigojimus dėl nenugalimos jėgos. Teismas vertino, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie ekstremalios situacijos paskelbimą patenka į baigtinį išskirtinių aplinkybių sąrašą (Sankcijų metodikos 10 p.), tačiau sprendė, kad vien fakto, jog paskelbta ekstremali situacija, konstatavimas be jokių papildomų įrodymų neturi jokio priežastinio ryšio su netinkamai įvykdytais įsipareigojimais ir negali būti laikomas išskirtine aplinkybe. Teismas pripažino, kad pareiškėjas, neįvykdęs įsipareigojimo išplėsti nuosavybės teise valdomo ŽŪN ploto iki 20 ha, pats prisiėmė atsakomybę už galimas tokio įsipareigojimo neįvykdymo teisines pasekmes.

Teismas taip pat nustatė, jog vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 11 punktu ir 66.1 bei 66.2 papunkčiais, Administravimo taisyklių 197.3.1, 197.3.14 papunkčiais, pritaikyta sankcija – paramos dalies susigrąžinimas, t. y. susigrąžinama 14 380,00 Eur (11,23 ha (vadovaujantis VĮ Registrų centro NTR duomenimis, trūkstamas ha skaičius iki 20 ha ŽŪN (20 ha–8,77 ha=11,23 ha)) x 1 000,00 Eur (Įgyvendinimo taisyklių 11 p. nurodyta paramos suma už 1 ha ŽŪN) = 11 230 Eur) dėl įsipareigojimo, susijusio su valdos išplėtimu iki ne mažiau kaip 20 ha nuosavybės teise valdomo ŽŪN ploto, nevykdymo; 3,15 ha (vadovaujantis VĮ Registrų centro NTR duomenimis, sumažintas ŽŪN plotas, už kurį suteikiama parama (40 ha–36,8453 ha=3,15 ha) x 1 000,00 Eur (Įgyvendinimo taisyklių 11 p. nurodyta paramos suma už 1 ha ŽŪN; išmokėta 40 000 Eur paramos suma) = 3 150 Eur).

Teismas pripažino 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą pagrįstu ir teisėtu, priimtu nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas sprendė, jog pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas turėjo konstatuoti faktą, kad NMA 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas yra tapatus 2023 m. sausio 12 d. sprendimui (abu grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, atsakovas nenustatė jokių naujų faktinių aplinkybių, nesurinko naujų duomenų) bei, kad dėl ginčo yra įsiteisėjusi Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI3-7339-386/2023.

Teismas bylą nagrinėjo formaliai, neatsižvelgė, kad atsakovas, priimdamas 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų ir motyvų dėl Sutarties vykdymo apsunkinimo, t. y. force majeure aplinkybių buvimo. Aptarus skunde teismui nurodytas bei detalizuotas Paraiškos padavimo, Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (ne)įvykdymo aplinkybes (iš dalies neįvykdė išplėsti nuosavos valdos iki 20 ha, tačiau tai atsitiko dėl force majeure aplinkybių), ginčo situaciją reguliuojančius teisės aktus bei jų nuostatas (Sankcijų metodikos 9–11 p.), be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnio 1 dalį, kasacinio teismo bei ESTT praktiką force majeure aspektu, teigiama, kad byloje nėra ginčo dėl neįprastai lietingo 2017 m. rudens (Vyriausybės Nutarimas Nr. 781), 2018 m. sausros (Vyriausybės Nutarimas Nr. 633), dėl pareiškėjo neturėtų finansinių galimybių 2017–2018 m. plėsti nuosavos žemės valdas, o 2019 m. liepos 3 d. visoje šalyje vėl paskelbtos ekstremalios situacijos dėl sausros. Tiek atsakovas, tiek teismas privalėjo objektyviai ir nešališkai įvertinti, ar minėtos aplinkybės galėjo būti pripažintos force majeure aplinkybėmis, tačiau tai nebuvo atlikta. Susiklosčiusi situacija lėmė daugumos pasėlių sunykimą, o ne šiaip prastą derlių. Visos Lietuvos teritorijoje buvo paskelbta ekstremalioji situacija, kurios nebuvo sudarant Sutartį ir jos atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti, nes tokie reiškiniai Lietuvos klimatui nėra būdingi. Pareiškėjas byloje niekada neteigė, kad finansiniai sunkumai yra nenugalima jėga, tik rėmėsi aplinkybėmis, kurias patvirtina ir Vyriausybės nutarimai dėl ekstremalios situacijos paskelbimo šalyje, kurios lėmė būtent pareiškėjo turtinės padėties pablogėjimą ir negalėjimą tinkamai vykdyti Sutartį.

Sankcijų metodikos 9 punktas neįpareigoja pareiškėjo raštu papildomai pranešti atsakovui apie tai, kad Vyriausybė priėmė nutarimus dėl valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo, todėl priešingai nei vertino teismas, pareiškėjas neturėjo pareigos atsakovo papildomai raštu informuoti apie ekstremalios situacijos paskelbimą.

Pareiškėjas visą kontrolės laikotarpį išlaikė didesnį, nei minimalios ŽŪN plotą, nors ir neturėjo galimybės išplėsti valdos iki 20 ha. Atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas (nenustatė naujų aplinkybių, priėmė tapatų sprendimą), nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų dėl force majeure aplinkybių buvimo bei, esant paskelbtai ekstremaliai situacijai, taikydamas sankcijas, pažeidė gero viešojo administravimo principą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, būtent NMA tenka pareiga pagrįsti, kokie faktiniai duomenys suponuoja pareigą grąžinti išmokėtas lėšas, tokie duomenys turi būti aiškūs, konkretūs bei pakankami, o pastarųjų stoka, abstraktumas, netikslumas trukdo pripažinti paramą administruojančios institucijos sprendimus teisėtais ir pagrįstais (žr., pvz., 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-133-556/2019).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su LAGK sprendime esančiu įpareigojimu NMA iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo, sankcijos dydžio ir priimti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkantį sprendimą, su nepagrįstais pareiškėjo teiginiais, jog jis Sutartyje esančio įsipareigojimo išplėsti nuosavos valdos iki 20 ha neįvykdė dėl force majeure aplinkybių, jog jis dirbo bei deklaravo 73,33 ha ŽŪN, todėl tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus (NTR neužfiksuotas faktas apie nuosavybės teise valdymą ne mažesnio kaip 20 ha ŽŪN), bei akcentuoja, kad:

LAGK sprendime konstatavo, jog NMA pagrįstai nustatė Sutarties, Administravimo taisyklių bei Įgyvendinimo taisyklių atitinkamų punktų pažeidimus ir atitinkamai turėjo teisinį pagrindą taikyti pareiškėjui sankciją. LAGK pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog NMA neatsižvelgė į paaiškinimus, kad Projekto pabaigos laikotarpis sutapo su žiemos laikotarpiu, kai jokie žemės ūkio darbai neatliekami, paneigiami pačiu skundžiamo sprendimo turiniu. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, NMA vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes force majeure aplinkybių apimtyje. NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendime pakankamai plačiai buvo išanalizuotos Reglamento Nr. 1306/2013 2 straipsnio 2 dalies nuostatos ir pacituota teisminė praktika, todėl LAGK pritarė NMA vertinimui, jog pažeidimas nebuvo padarytas dėl force majeure aplinkybių.

Kadangi LAGK nenustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip force majeure, LAGK sprendime buvo sprendžiama, ar pažeidimas gali būti įvertintas kaip padarytas dėl išskirtinių aplinkybių. LAGK pareiškėjo gynybine versija pripažino aplinkybės, jog dėl sunkios finansinės padėties ūkyje, sudėtingos padėties žemės ūkio rinkoje, meteorologinių sąlygų jis negalėjo įsigyti nuosavos žemės, laiku nespėjo įregistruoti panaudos / nuomos sutarčių viešajame registre, o teisinis reguliavimas nenumato imperatyvaus reikalavimo nuomos / panaudos sutartis registruoti viešajame registre. LAGK įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendime nurodyti motyvai, jog pažeidimas nebuvo padarytas dėl force majeure aplinkybių, todėl prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės nebeįrodinėjamos, o NMA 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2189-415/2020, kurioje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl sankcijų netaikymo dėl force majore aplinkybių, nurodė, kad pareiškėjas teisės aktuose nustatyta tvarka, nebuvo informavęs NMA apie tai, kad negalės tinkamai laikytis prisiimtų įsipareigojimų dėl force majore aplinkybių bei nepateikė nenugalimos jėgos aplinkybių patvirtinančių dokumentų, kadangi ne kiekviena teritorija ir ne kiekvienas sklypas visa apimtimi buvo ir galėjo būti paveiktas sausros. Neįvykdžius / netinkamai įvykdžius pareigą informuoti NMA apie force majeure ir išimtines aplinkybes, pareiga įrodyti tokių aplinkybių buvimą tenka pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. SKP-352 „Dėl išmokėtos paramos dalies sugrąžinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje esančią medžiagą, pareiškėjo skundą atmetė, priėjęs prie išvados, jog atsakovas, iš naujo administruodamas pareiškėjo paraišką, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuriuo nusprendė susigrąžinti 14 380 Eur paramos dalį dėl neįvykdyto įsipareigojimo, susijusio su valdos išplėtimu iki ne mažiau kaip 20 ha nuosavybės teise valdomo žemės ūkio naudmenų ploto.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir laikosi pozicijos, jog teismas bylą nagrinėjo formaliai, neatsižvelgė, kad atsakovas, priimdamas 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, tapatų NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimui, visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų ir motyvų dėl Sutarties vykdymo apsunkinimo, t. y. force majeure aplinkybių buvimo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus ir jais remdamasis nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo bei teisės taikymo, pritaria skundžiamo pirmosios teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato būtent pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 ir 8 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012; ir kt.). Be to, pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014; ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Pažymėtina ir tai, kad vienas iš skundo atsisakymo priimti pagrindų yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį (ABTĮ 33 str. 2 d. 4 p.). Sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą tuo pagrindu, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, būtina išsiaiškinti, ar reiškiamas naujas pareiškėjo prašymas yra tapatus nagrinėjamam kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-6-968/2021).

Regionų apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI3-7339-386/2023 nustatyta, kad NMA prašymu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo PRS1 14 380 Eur susidariusią skolą ir 5 procentų metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas nuo 2023 m. kovo 21 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos. NMA 2023 m. liepos 28 d. informavo teismą, jog iš LAGK 2023 m. gegužės 31 d. gavo PRS1 2023 m. gegužės 29 d. skundą „Dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2023 m. balandžio mėn. 13 d. sprendimo ir 2023 m. sausio 12 d. sprendimo dėl susidariusios skolos grąžinimo Nr. KL-01-01“, o 2023 m. liepos 25 d. – ir įsiteisėjusį LAGK 2023 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 21RE2-87 (AG2-64/16-2023), kuriuo tenkintas PRS1 skundas ir panaikintas NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimas, todėl NMA atsisakė nuo savo prašymo, nurodžiusi, jog atsisakymo nuo prašymo pasekmės jai žinomos. Regionų apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, be kita ko, priėmė NMA atsisakymą nuo prašymo ir nutraukė administracinę bylą pagal NMA prašymą atsakovui PRS1 dėl susidariusios skolos ir palūkanų priteisimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog administracinėje byloje Nr. eI3-7339-386/2023 NMA prašymas priteisti iš PRS1 14 380 Eur susidariusią skolą ir metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas buvo grindžiamas 2023 m. sausio 12 d. sprendime Nr. KL-01-01 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ išdėstytais motyvais. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, kuriuo, atsižvelgus į LAGK sprendimą, iš naujo administruota pareiškėjo Paraiška ir nustačius pažeidimus, priimtas sprendimas susigrąžinti 14 380 Eur paramos sumos, pagrįstumo ir teisėtumo, taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pareiškėjo skundo dalyko ribose, pagrįstai vertino tik NMA 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą.

Nepagrįstais pripažinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neįvertintų, netinkamai įvertinų jo pateiktų duomenų ir motyvų dėl Sutarties vykdymo apsunkinimo, t. y. force majeure aplinkybių buvimo. Byloje esantys įrodymai, be kita ko, NMA 2023 m. sausio 12 d. sprendimas, LAGK sprendimas, NMA 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimas patvirtina, kad, vadovaujantis Reglamento Nr. 1306/2013 2 straipsnio 2 dalimi, Sankcijų metodikos 9–11 punktais, teismų praktikoje suformuluotais kriterijais, pagal kuriuos vertinama, ar tam tikra priežastis galėtų būti laikoma nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, buvo įvertintos visos pareiškėjo nurodytos Sutarties vykdymo apsunkinimo priežastys – LAGK sprendime, įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl meteorologinės situacijos, sausros, kuri lėmė negautas pajamas, pritarė atsakovo vertinimui, jog Sutarties pažeidimas nebuvo padarytas dėl force majeure aplinkybių, o taip pat konstatavo, kad kitos jo nurodytos aplinkybės (projekto pabaigos laikotarpis sutapo su žiemos laikotarpiu, meteorologinės sąlygos) nepatenka ir į baigtinį išskirtinių aplinkybių sąrašą, neturi priežastinio ryšio su netinkamai įvykdytais įsipareigojimais ir negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis. NMA 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendime analogiškai įvertino pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 3 d. atsakymą, kuriuo jis teigė negalintis pateikti VĮ Registro centro išrašų, kuriuose matytųsi visos įregistruotos ir galiojančios iki 2019 m. gruodžio 31 d. nuomos, panaudos sutartys, kadangi praėjo daug laiko ir kai kurias sutartis jau išregistravo nuomotojai / panaudos davėjai ar nauji sklypų savininkai, nes sutarčių galiojimo terminai pasibaigę. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame detaliai išanalizuotos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės – neįprastai lietingas 2017 m. ruduo (Vyriausybės Nutarimas Nr. 781), 2018 m. sausra (Vyriausybės Nutarimas Nr. 633), pareiškėjo finansinės galimybės 2017–2018 m. plėsti nuosavos žemės valdas, 2019 m. liepos 3 d. vėl paskelbta ekstremali situacija dėl sausros – ir prieita prie pagrįstos išvados dėl šių argumentų deklaratyvumo, nes nebuvo pateikti jokie šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai, dokumentai.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Atsižvelgusi į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo force majeure aplinkybių vertinimo. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

Sankcijų metodikos 9 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pažeidimas yra padarytas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba išimtinių aplinkybių, sankcijos netaikomos. Tačiau išnykus nenugalimos jėgos arba išimtinėms aplinkybėms, pareiškėjai, paramos gavėjai ir partneriai privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas, paramos gavėjas ar partneris privalo raštu, išskyrus atvejus, kai yra paskelbta nepaprastoji padėtis, ekstremalioji situacija ar karantinas, informuoti Agentūrą apie nenugalimos jėgos (force majeure) arba išimtinių aplinkybių atsiradimą ir išnykimą per 15 darbo dienų nuo tada, kai apie jas sužinojo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ekstremalios oro sąlygos, net ir kilusi sausra žemės ūkio sektoriuje tam tikroje teritorijoje, savaime nepatvirtina didelio poveikio konkrečiai valdai. Tokį poveikį ir jo mastą (neįvykdytų įsipareigojimų dalį), kompetentingai institucijai pranešdamas apie jo valdą paveikusias force majeure aplinkybes, turi pagrįsti paramos gavėjas. Tai, kad valstybės lygiu yra paskelbta ekstremali situacija, konkrečiu atveju gali būti vertinama kaip palengvinimas, kad teikiant rašytinį pranešimą Agentūrai apie force majeure atvejus ir jų įtaką konkrečioje valdoje (jos dalyje), nereiktų atskirai teikti tokią ekstremalią situaciją pagrindžiančių įrodymų. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, paramos gavėjui išlieka pareiga minėtomis išimtinėmis aplinkybėmis pagrįsti konkrečios dalies įsipareigojimų neįvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-168-756/2021).

Taigi, nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Vyriausybės Nutarimu Nr. 781 ir Nutarimu Nr. 633 visoje šalyje paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, jis nebeturėjo pareigos įrodinėti force majeure aplinkybių, kurios buvo de facto (faktiškai) konstatuotos, poveikio jo prisiimtų įsipareigojimų vykdymui ir / ar apie tai pranešti atsakovui (žr., pvz., šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2315-1062/2020). Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs kokius nors įrodymus atsakovui apie negalėjimą įvykdyti įsipareigojimus dėl nenugalimos jėgos. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie ekstremalios situacijos paskelbimą patenka į baigtinį išskirtinių aplinkybių sąrašą (Sankcijų metodikos 10 p.), tačiau vien fakto, kad paskelbta ekstremali situacija, konstatavimas be jokių papildomų įrodymų neturi jokio priežastinio ryšio su netinkamai įvykdytais įsipareigojimais ir negali būti laikomi išskirtine aplinkybe. Pareiškėjas, neįvykdęs Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pats prisiėmė atsakomybę už galimas tokių įsipareigojimų neįvykdymo teisines pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; ir kt.). Šiuo aspektu įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog NMA 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, todėl 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.