Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ ieškinį atsakovui T. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Kreditorė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „MindCraft“ kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXIII skyriaus nustatyta tvarka, prašydama priteisti iš skolininko T. K. 4800 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (4800 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 28 d. priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-47405-1094/2025, kuriuo kreditorės reikalavimus patenkino visiškai. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. lapkričio 5 d. buvo gauti skolininko T. K. prieštaravimai dėl kreditorės BUAB „MindCraft“ reikalavimų pagal priimtą teismo įsakymą, kurie teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvo priimti (CPK 439 straipsnio 2 dalis). Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. lapkričio 11 d. buvo gautas ieškovės BUAB „MindCraft“ ieškinys, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo T. K. 4800 Eur skolą, 348,87 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 12 d. priėmė ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo; panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 28 d. išduotą teismo įsakymą šioje civilinėje byloje; perdavė civilinę bylą nagrinėti pagal teismingumą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams.

Atsakovui be pateisinamos priežasties per teismo nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovės prašymui, Kauno apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-45809-1265/2025 ieškovės ieškinį patenkino visiškai, ieškovei iš atsakovo priteisė 4800 Eur skolą, 348,87 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5148,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. spalio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat valstybei 116 Eur žyminį mokestį.

Kauno apylinkės teisme 2025 m. gruodžio 23 d. buvo gautas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą už akių bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, atmesti ieškovės ieškinį, priteisti iš nemokumo administratorės administravimui paskirtų lėšų atsakovo patirtas bylinėjimo išlaidas.

Kauno apylinkės teisme 2026 m. sausio 26 d. buvo gautas ieškovės atsiliepimas į atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašoma netenkinti atsakovo pareiškimo dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Kauno apylinkės teismas 2026 m. vasario 10 d. patenkino atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-45809-1265/2025; panaikino Kauno apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 22 d. sprendimą už akių ir atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą.

Kauno apylinkės teisme 2026 m. kovo 9 d. gautas ieškovės patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2024 m. rugsėjo 17 d. Paskolos sutartį, įskaitant šios sutarties 3 punktą, kuriuo susitarta dėl 4800 Eur paskolos grąžinimo atliekant priešpriešinį reikalavimų įskaitymą; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 4800 Eur skolą; 348,87 Eur palūkanas; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5148,87 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog nemokumo administratorė patikrinusi ieškovės atsiskaitomąsias banko sąskaitas nustatė, kad ieškovė 2024 m. liepos 26 d. paskolino atsakovui 6000 Eur - mokėjimo paskirtis: Paskola akcininkui, o 2024 m. rugpjūčio 1 d. papildomai paskolino dar 2800 Eur - mokėjimo paskirtis: Paskola akcininkui. Iš surinktų duomenų matyti, kad atsakovas 2024 m. rugpjūčio 14 d. UAB „MindCraft“ grąžino tik 4000 Eur - mokėjimo paskirtis: Dalies paskolos grąžinimas. Tai reiškia, kad atsakovas iki šiol yra skolingas ieškovei 4800 Eur pagal negrąžintas paskolos sutartį (-is).

Atsakovas su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš nemokumo administratorės administravimui paskirtų lėšų bylinėjimo išlaidas. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas iš esmės nurodė tapačius argumentus kaip ir savo teiktuose procesiniuose dokumentuose. Papildomai nurodė, kad atsakovas nuosekliai finansavo ieškovės veiklą, dengė jos skolas kreditoriams, mokėjo darbuotojų atlyginimus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau –VSDFV) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) įmokas. 2024 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartis buvo sudaryta konkrečiu ir aiškiu tikslu – suteikti ieškovei finansinę paramą, kad ši galėtų padengti savo skolas ir finansuoti veiklą. Būtent iš 2024 m. rugsėjo 17 d. gautos 20 000 Eur sumos tą pačią dieną buvo atlikti šie mokėjimai ieškovės kreditoriams: 5 000 Eur paskolos grąžinimas I. B. pagal 2024 m. gegužės 22 d. sutartį; 1 707,82 Eur galutinis atsiskaitymas su I. A.; 1 048,46 Eur galutinis atsiskaitymas su A. N.; 6 111,64 Eur priverstinis VSDFV nepriemokų nurašymas; 242 Eur UAB „Apskaitos valdymas“ ir kiti ieškovės veiklos mokėjimai, kurie matomi iš ieškovės pateikto sąskaitos išrašo. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad 2024 m. rugsėjo 17 d. Paskolos sutartis buvo sudaryta ieškovės interesais ir naudai, o ne siekiant pakenkti ieškovės kreditoriams. Atsakovas per UAB „Juridiniai asmenys“ nebūtų skolinęsis 20 000 Eur sumos ieškovei, jeigu tuo pačiu metu nebūtų buvusi suderinta ir susitarta dėl 4 800 Eur skolos sudengimo. Būtent įskaitymo sąlyga buvo neatsiejama visos 20 000 Eur paskolos sandorio dalis.

Ieškovė papildomai paaiškino, kad reiškia reikalavimus dėl Paskolos sutarties negaliojimo dviem savarankiškais pagrindais: 1) Paskolos sutartį, įskaitant ir dėl reikalavimo įskaitymo, pasirašė įgaliojimų neturintis asmuo (bendrovės akcininkas), 2) net jei teismas ir laikytų, kad atsakovas buvo tinkamai įgaliotas sudaryti ginčo sutartį, tai egzistuoja antras pagrindas – ši sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia actio Pauliana pagrindu, nes susitarimas dėl įskaitymo buvo sudarytas esant ieškovei faktiškai nemokiai. Nuo 2024 m. rugpjūčio mėn. jau buvo nepriemokos valstybinėms institucijoms, nurašomos piniginės sumos, neatsiskaitoma su kreditoriais (bent dviem). Ginčo sutarties sudarymo metu ieškovė buvo nepajėgi atsiskaityti su savo kreditoriais.

Atsakovas papildomai paaiškino, kad byloje pateikta Paskolos sutartis, kurios viena iš sąlygų numato, kad atliekamas įskaitymas 4800 Eur sumai, kuria buvo grąžintos lėšos atsakovui. Atitinkamai grąžinus skolą, išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų atmestini be atskiro įrodinėjimo. Atsakovas yra pasirašęs Paskolos sutartį iš ieškovės pusės kaip akcininkas, jo vertinimu, sandoris patvirtintas iš ieškovės pusės konkliudentiniais veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2026 m. liepos 7 d. sprendimu ieškovės LUAB „Mindcraft“ ieškinį atsakovui T. K. atmetė.

Teismas sprendė, kad abiejų byloje apklaustų liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir atitinka bylos duomenis, tarp jų nėra esminių prieštaravimų. Liudytojų paaiškinimai leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas ginčijamą Paskolos sutartį, veikė kaip tariamas atstovas, kurio veiksmams vėliau pritarė tuo metu ieškovės direktoriaus pareigas vykdęs M. G. (CK 2.133 straipsnio 6 dalis, 2.136 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą teismas darė įvertinęs aplinkybes, kad: 1) pinigų pervedimo faktas tuo metu direktoriaus pareigas ėjusiam M. G. buvo žinomas; 2) M. G. patvirtino, kad iš gaunamų paskolų dalis būdavo užskaitoma kaip grąžinamos paskolos, kurias įmonė suteikdavo akcininkui, kita dalis kaip prioritetas būdavo skiriama darbuotojų darbo užmokesčiui; 3) iš atsakovo vardu gautos sumos bendrovės direktorius 2024 m. rugsėjo 17 d. (pinigų gavimo dieną) atliko mokėjimus kreditoriams ir darbuotojams: AB „Telia Lietuva“ (174,24 Eur), R. P. (130 Eur); MB „Commercium Every“ (150 Eur), UAB „Apskaitos valdymas“ (242 Eur), I. B. (5000 Eur), 2024 m. rugsėjo 18 d. I. A. (1 707,82 Eur); A. N. (1 048,46 Eur); valstybės įmonei Registrų centrui (1,02 Eur); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (6 111,64 Eur); M. G. (3 500 Eur); 2024 m. rugsėjo 19 d. M. G. (1 900 Eur). Pažymėjo, kad iki šios sumos gavimo, bendrovės sąskaitoje buvo tik 0,01 Eur likutis, todėl bendrovės vadovui turėjo būti žinoma, iš kokių lėšų atliekami pavedimai. Reikšminga tai, kad bendrovė buvo tik neseniai įsteigta (prieš 6 mėnesius). Tiek atsakovas, tiek ir liudytojai nurodė, kad bendrovė buvo steigta kaip startuolis. Natūralu, kad tokios įmonės pirmaisiais metais veiklą vykdo nuostolingai, skolintomis ar investuotojų lėšomis.

Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovės banko sąskaitos išrašas, taip pat šalių bei liudytojų parodymai patvirtina, kad bendrovė 2024 m. iš esmės veikė skolintomis lėšomis, įskaitant ir atsakovo suteiktas paskolas. Teismas nustatė faktinę aplinkybę ir dėl to tarp šalių ginčo nėra, kad ieškovė 2024 m. liepos 26 d. paskolino atsakovui 6000 Eur, 2024 m. rugpjūčio 1 d. 2800 Eur, atsakovas 2024 m. rugpjūčio 14 d. grąžino ieškovei 4000 Eur. Taigi, iki ginčijamos Paskolos sudarymo atsakovas buvo skolingas pagal šią sutartį 4800 Eur sumą. Atsakovas nurodė, o ieškovė tokios aplinkybės nenuginčijo, kad 4800 Eur įskaitymo sąlyga buvo neatsiejama visos paskolos dalis, be jos 20 000 Eur paskola nebūtų buvusi suteikta, taigi, tokiu atveju ieškovė nebūtų gavusi reikalingų lėšų, iš kurių buvo vykdomi atsiskaitymai tiek VSDFV, tiek ir kreditoriams ar darbuotojams. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo Paskolos sutartį pripažinti negaliojančiu CK 1.92 straipsnio pagrindu (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Teismas vertino, jog iki ginčo sutarties sudarymo kreditorės UAB „DELSKA“ ir dalis kreditorės UAB „Legal Balance“ reikalavimai nebuvo įvykdyti ir ginčo sutarties sudarymo metu buvo galiojantys. Byloje nėra duomenų, kad nurodytų kreditorių finansiniai reikalavimai būtų patenkinti. Teismas sprendė, kad ieškovė byloje esančiais įrodymais pagrindė pirmąją actio Pauliana sąlygą, t. y., kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamos sutarties sudarymo.

Teismas sprendė, jog neturi pagrindo kitaip vertinti ieškovės nemokumo momento, kaip tai yra konstatavęs Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartyje (teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys, Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-812-812/2026, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismas šiuo aspektu reikšmingomis aplinkybėmis laikė tai, kad ieškovė buvo įsteigta kaip startuolis. Taigi, įprastai tokios įmonės pirmaisiais veiklos metais pajamų negeneruoja ir gauna sąlyginai nedideles pajamas, savo veiklą vykdo nuostolingai, skolintomis ar investuotojų lėšomis. Tokia situacija iš esmės ir susiklostė nagrinėjamu atveju. Be to, kaip matyti iš ieškovės banko išrašo, net ir po ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas ir toliau skolino lėšas bendrovei, pvz. 2024 m. spalio 4 d. gauta 5000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, 2024 m. spalio 9 d. gauta 5000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje taip pat nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, 2024 m. spalio 9 d. gauta 10 000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, taigi kaip matyti iš tolimesnių atsakovo veiksmų jis ir toliau mėgino vystyti bendrovės veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais, darbuotojais ir pan. Šių argumentų pagrindu teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą Paskolos sutarties dalį, kuria susitarta dėl 4800 Eur paskolos grąžinimo atliekant priešpriešinį reikalavimo įskaitymą, pažeidė ieškovės kreditorių teises. Šios sumos iš esmės pakako atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimo teisės jau buvo pasibaigusios. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo. Atsakovo veiksmai, teismui įvertinus tai, kad įmonė buvo įsteigta kaip startuolis, iš esmės atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad ieškovė tuo metu jau turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog dėl atsakovo turto arešto, jis galimai siekė išvengti 4800 Eur skolos pripažinimo siekdamas nepabloginti ir taip blogos finansinės padėties. Tam pagrįsti pateikė išrašus iš Turto arešto registro. Visgi, teismo vertinimu, ši ieškovės nurodyta aplinkybė ir pateikti išrašai nepagrindžia, kad atsakovo turto atžvilgiu taikytas areštas/areštai draudė UAB „Juridiniai asmenys“ pervesti atsakovo vardu Paskolos sumą. Tokią aplinkybę paneigė ir 2026 m. birželio 18 d. teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas K. P., UAB „Juridiniai asmenys“ direktorius. Be to, ieškovė ir neprašė pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį kitais nei actio Pauliana ar CK 1.92 straipsnio pagrindais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovė LUAB „MindCraft“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2026 m. liepos 7 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės BUAB „MindCraft“ patikslintą ieškinį. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes teismas didelę dalį savo motyvų grindė aplinkybėmis, kurios apskritai nebuvo ieškovės pareikšto ieškinio dalykas. Sprendime nuosekliai akcentuojama, kad 2024 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartimi ieškovė gavo 20 000 Eur finansavimą, kad šios lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su darbuotojais, kreditoriais ir valstybės institucijomis, todėl pastaroji paskolos sutartis buvo ekonomiškai naudinga bendrovei. Tačiau ieškovė niekada neteigė, kad 20 000 Eur paskolos sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga bendrovei ar kad paskolos lėšų gavimas pats savaime pažeidė įmonės interesus.

Teismo motyvai apie bendrą paskolos ekonominę naudą iš esmės nepaneigia nė vieno ieškinyje nurodyto teisinio pagrindo ir argumento. Ieškinyje buvo aiškiai nurodyta, kad ginčas kyla dėl dviejų savarankiškų teisinių klausimų: pirma, ar paskolos sutartį bendrovės vardu galėjo sudaryti tam įgaliojimų neturėjęs asmuo (T. K.), ir, antra, ar susitarimas dėl 4 800 Eur įskaitymo, kuris buvo atliktas ta pačia paskolos sutartimi, nepažeidė kitų kreditorių teisių, suteikdamas atsakovui nepagrįstą pirmenybę kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu. Teismas nukrypo nuo ginčo dalyko ir vietoje ieškovės pareikštų reikalavimų teisinio vertinimo iš esmės sprendė klausimą, ar 20 000 Eur paskola buvo naudinga ieškovei. Šis klausimas nebuvo ginčo objektas, todėl tokia argumentacija negali būti laikoma teisėtu ir pagrįstu ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindu.

Sprendime nėra analizuojama (nors tokie duomenys byloje egzistavo), ar tuometinis ieškovės vadovas M. G. buvo supažindintas su paskolos sutarties tekstu, ar jam buvo žinoma apie konkrečią įskaitymo sąlygą, ar jis atliko veiksmus, kurie objektyviai galėtų būti laikomi būtent šios sutarties patvirtinimu. Vietoje to teismas apsiribojo konstatavimu, kad tuometinis ieškovės direktorius M. G. žinojo apie pinigų gavimą ir atliko mokėjimus, nors šios aplinkybės niekaip neatsako į klausimą dėl ginčo sandorio (ne)patvirtinimo. Pažymėtina, jog 2026 m. birželio 18 d. teismo posėdžio metu M. G. patvirtino priešingai, t. y., kad jam apie ginčo paskolos sutartį, įskaitant jos sąlygas, taip pat ir dėl 4800 Eur įskaitymo nebuvo žinoma, tačiau teismas vis tiek konstatavo priešingą faktą. Tokia išvada negali būti laikoma pagrįsta, nes ji net tik nėra paremta jokiais byloje surinktais įrodymais, bet ir tiesiogiai prieštarauja byloje duotiems liudytojo M. G. parodymams.

Teismas konkliudentiniais veiksmais laikė tai, kad ieškovė panaudojo į atsiskaitomąją banko sąskaitą gautas pinigines lėšas atsiskaitymams su darbuotojais ir kitais įmonės kreditoriais. Tokie M. G. veiksmai rodo tik tai, kad ieškovė pasinaudojo faktiškai gautomis lėšomis, bet ne sandorio, kurio pagrindu į ieškovės atsiskaitomąją banko sąskaitą buvo įskaitytos piniginės lėšos, patvirtinimą. Aplinkybė, kad ieškovė išleido atsiskaitymams pinigines lėšas, kurias gavo pagal ginčo paskolos sutartį, visiškai neatskleidžia nei ieškovės, nei tuometinio ieškovės vadovo M. G. valios pritarti visoms ginčo paskolos sutarties sąlygoms, juo labiau – sutikti su atsakovo naudai atliktu 4 800 Eur įskaitymu.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl CK 6.66 straipsnio taikymo, esminę reikšmę suteikė aplinkybei, kad ieškovė gavo 20 000 Eur paskolą ir šios piniginės lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams su ieškovės darbuotojais bei dalimi kreditorių. Tačiau šioje byloje actio Pauliana instituto (ne)taikymo klausimas nebuvo susijęs su 20 000 Eur paskolos sutarties ekonominiu (ne)naudingumu. Esminis klausimas byloje buvo tas, ar būdama sunkioje finansinėje padėtyje (ginčo dėl to byloje nėra) ieškovė turėjo teisę suteikti vienam kreditoriui – ieškovės steigėjui ir vieninteliam akcininkui (atsakovui) – pirmenybę kitų ieškovės kreditorių sąskaita, atlikdama 4 800 Eur įskaitymą atsakovo naudai. Teismas netinkamai sprendė dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų.

Sprendime taip pat akcentuojama, kad ieškovė buvo startuolis, todėl pirmaisiais veiklos metais natūraliai veikė skolintomis lėšomis ir negeneravo reikšmingų pajamų. Tačiau tokia teismo argumentacija nėra pakankama paneigti ieškovės nurodytoms aplinkybėms apie faktinį bendrovės nemokumą ginčijamo įskaitymo atlikimo metu.

Nors teismo sprendime nurodoma, jog po 4 800 Eur įskaitymo bendrovei liko daugiau kaip 15 000 Eur, kurių pakako atsiskaitymams su darbuotojais ir kitais kreditoriais, tačiau su tokia argumentacija nėra pagrindo sutikti keliais aspektais. Viena vertus, iš gautų 20 000 Eur faktiškai skoloms dengti buvo panaudota tie patys 20 000 Eur, o ne 15 000 Eur. Kita vertus, jeigu 15 000 Eur ar 20 000 Eur būtų pakakę atsiskaityti su ieškovės kreditoriais, tuomet ieškovei bankroto byla nebūtų iškelta.

Atsakovas T. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovui iš apeliantės (jos administravimui skirtų lėšų) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas nukrypo nuo ginčo dalyko, nes vertino ne ieškinio reikalavimus, o 20 000 Eur paskolos ekonominį naudingumą. Šis argumentas nepagrįstas. 20 000 Eur paskolos sutarties turinys ir jos lėšų panaudojimas yra ne pašalinė, o teisiškai būtina abiejų ieškinio pagrindų vertinimo dalis. 4 800 Eur įskaitymas nėra atsiejamas nuo 20 000 Eur paskolos. Teismas nustatė, o ieškovė šios aplinkybės nepaneigė, kad 4 800 Eur įskaitymo sąlyga buvo neatsiejama visos 20 000 Eur paskolos dalis - be jos 20 000 Eur paskola apskritai nebūtų buvusi suteikta, o ieškovė nebūtų gavusi lėšų, iš kurių atsiskaityta su VSDFV, kreditoriais ir darbuotojais. Todėl vertinti 4 800 Eur įskaitymą izoliuotai nuo sandorio, kurio neatskiriama dalis jis buvo, būtų dirbtina ir nepagrįsta; sandoris teisiškai vertinamas toks, koks jis realiai buvo įskaitant visas aplinkybes.

Apeliantės teiginys, esą M. G. parodė nieko nežinojęs apie sutartį, yra ne teisės, o įrodymų vertinimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai apklausęs liudytojus M. G. ir K. P., jų parodymus įvertino kaip nuoseklius ir atitinkančius bylos duomenis, o įrodymų visetą – kaip pakankamą išvadai dėl sandorio patvirtinimo. Įrodymų pakankamumo ir jų tarpusavio santykio vertinimas yra bylą iš esmės nagrinėjančio teismo prerogatyva; apeliacinės instancijos teismas liudytojų iš naujo neapklausia, o vien kitokia įrodymų interpretacija nesudaro pagrindo naikinti sprendimą.

Teismas pagrįstai nustatė, kad neegzistuoja antroji actio Pauliana sąlyga – kreditorių teisių pažeidimas, o nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas. Jau vien šios sąlygos nebuvimas savarankiškai paneigia ieškinį, todėl apeliantės argumentai dėl kitų sąlygų teisiškai nereikšmingi.

Apeliantė nepagrįstai ir izoliuotai vertina 20 000 Eur paskolos sandorio dalį. Neabejotinai aišku, jog įskaitymas yra ir paskolos suteikimas yra dvi neatsiejamos vieno sandorio dalys ir be 4800 Eur įskaitymo įmonė nebūtų gavusi 15 200 Eur įplaukų. Net vertinant vien 4 800 Eur įskaitymą, kreditorių teisių pažeidimo nėra: įskaitymu buvo panaikintas bendrovės reikalavimas atsakovui (kurio turtui tuo metu buvo taikomi areštai, t. y. realiai sunkiai išieškotinas), o mainais bendrovė gavo galimybę gauti 15 200 Eur ir jais atsiskaityti su kreditoriais.

Ginčijamas 2024 m. rugsėjo 17 d. sandoris sudarytas maždaug dviem mėnesiais anksčiau, taigi ieškovei dar nesant nemokiai. Apeliantės nuoroda į tai, kad finansinių sunkumų būta jau nuo 2024 m. II ketvirčio, nepaneigia šios išvados. Finansiniai sunkumai nėra tapatūs nemokumui. Atsakovo nesąžiningumą ir siekį pakenkti kreditoriams paneigia jo tolesni veiksmai: net po ginčijamo sandorio atsakovas toliau finansavo bendrovę (2024 m. spalio mėn. per UAB „Carbon invest“ į bendrovės sąskaitą pateko 5 000 Eur, 5 000 Eur ir 10 000 Eur „už T. K.“), t. y. siekė tęsti veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais bei darbuotojais. Tokie veiksmai nesuderinami su turto slėpimu ar pirmenybės sau teikimu kreditorių sąskaita. Vien dėl to, apeliantės samprotavimai nepagrįsti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas siekiu, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertintų tuos pačius byloje esančius įrodymus (liudytojų parodymus, banko sąskaitos išrašą) ir padarytų kitokias faktines išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teisme ginčas kilo dėl paskolos sutarties negaliojimo dviem pagrindais: Paskolos sutartis sudaryta įgaliojimų neturinčio asmens (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.92 straipsnis) ir actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis).

Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė.

Ieškovė LUAB „MindCraft“ pateikė apeliacinį skundą, nurodydama, kad pirmos instancijos teismas sprendimą grinė tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo ieškovės pareikšto ieškinio dalykas; sprendime nebuvo analizuota ar tuometinis vadovas M. G. buvo supažindintas su paskolos sutartimi, ar atliko veiksmus, kurie galėtų liudyti sutarties patvirtinimą; būdama sunkioje finansinėje padėtyje ieškovė neturėjo teisės suteikti vienam kreditoriui – ieškovės steigėjui ir vieninteliam akcininkui (atsakovui) pirmenybės kitų ieškovės kreditorių sąskaita, atlikti 4 800 Eur įskaitymą atsakovo naudai pagal ginčo sutarties sąlygas.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams, sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

Dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.92 straipsnį (sudaryta įgaliojimų neturinčio asmens)

Ieškovė nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas nebuvo ieškovės vadovas, nors ginčo sutartyje nurodoma, kad atsakovas veikia kaip ieškovės vadovas. Nemokumo administratorė nurodė neturinti duomenų, kad toks sandoris buvo patvirtintas (CK 2.133 straipsnio 6 dalis).

Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), taip pat įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius (CK 2.81 straipsnio 2 dalis). Taigi, juridinio asmens valdymo organai (tam tikrais atvejais – ir dalyviai) veikia kaip juridinio asmens atstovai pagal įstatymą. Ieškovės steigimo akte nurodyta, kad steigimo metu steigiamai bendrovei atstovauja atsakovas. Steigimo akto 6 punkte numatyta, kad atstovas turi teisę sudaryti sandorius steigiamos bendrovės vardu ir turi nurodyti, kad sandoris sudaromas steigiamos bendrovės vardu ir dėl jos interesų. Steigiamos bendrovės vardu sudaryti sandoriai po bendrovės įregistravimo, kai juos patvirtina vadovas, tampa bendrovės sandoriais. CK1.92 straipsnyje nustatyta, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (šio kodekso 2.133 straipsnis). Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis).

Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo metu buvo ieškovės vienintelis dalyvis (akcininkas), o M. G. buvo vienasmenis vadovas (direktorius), todėl šiuo laikotarpiu ieškovė bet kokias civilines teises ir pareigas galėjo įgyti per M. G. Taip pat nėra ginčo, kad ieškovės vardu ginčijamą Paskolos sutartį pasirašė vienintelis bendrovės akcininkas T. K. (atsakovas). Taigi nagrinėjamoje byloje reikalinga išsiaiškinti, ar ieškovės direktorius po ginčijamos sutarties sudarymo tokią sutartį patvirtino.

Pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas, pasirašydamas ginčijamą Paskolos sutartį, veikė kaip tariamas atstovas, kurio veiksmams vėliau pritarė tuo metu ieškovės direktoriaus pareigas ėjęs M. G. (CK 2.133 straipsnio 6 dalis, 2.136 straipsnio 1 dalis). Tokią, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagrįstą išvadą pirmos instancijos teismas padarė įvertinęs aplinkybes, kad: 1) pinigų pervedimo faktas tuo metu direktoriaus pareigas ėjusiam M. G. buvo žinomas, 2) M. G. patvirtino, kad iš gaunamų paskolų dalis būdavo užskaitoma kaip grąžinamos paskolos, kurias įmonė suteikdavo akcininkui, kita dalis kaip prioritetas būdavo skiriama darbuotojų darbo užmokesčiui; 3) iš atsakovo vardu gautos sumos bendrovės direktorius 2024 m. rugsėjo 17 d. (pinigų gavimo dieną) atliko mokėjimus kreditoriams ir darbuotojams: AB „Telia Lietuva“ (174,24 Eur), R. P. (130 Eur); MB Commercium Every (150 Eur), UAB Apskaitos valdymas (242 Eur), I. B. (5000 Eur), 2024 m. rugsėjo 18 d. I. A. (1 707,82 Eur); A. N. (1 048,46 Eur); valstybės įmonei Registrų centrui (1,02 Eur); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (6 111,64 Eur); M. G. (3 500 Eur); 2024 m. rugsėjo 19 d. M. G. (1 900 Eur).

Kadangi iki šios sumos gavimo, bendrovės sąskaitoje buvo tik 0,01 Eur likutis, todėl akivaizdu, kad bendrovės vadovui turėjo būti žinoma, iš kokių lėšų atliekami pavedimai.

Ieškovės banko sąskaitos išrašas, taip pat šalių bei liudytojų parodymai patvirtina, kad bendrovė 2024 m. iš esmės veikė skolintomis lėšomis, įskaitant ir atsakovo suteiktas paskolas.

Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, ieškovė 2024 m. liepos 26 d. paskolino atsakovui 6000 Eur, 2024 m. rugpjūčio 1 d. 2800 Eur, atsakovas 2024 m. rugpjūčio 14 d. grąžino ieškovei 4000 Eur. Taigi, iki ginčijamos Paskolos sudarymo atsakovas buvo skolingas pagal šią sutartį 4800 Eur sumą. Atsakovas nurodė, o ieškovė tokios aplinkybės nenuginčijo, kad 4800 Eur įskaitymo sąlyga buvo neatsiejama visos paskolos dalis, be jos 20 000 Eur paskola nebūtų buvusi suteikta, taigi, tokiu atveju ieškovė nebūtų gavusi reikalingų lėšų, iš kurių buvo vykdomi atsiskaitymai tiek VSDFV, tiek ir kreditoriams ar darbuotojams.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo ginčo Paskolos sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.92 straipsnio pagrindu, kadangi akivaizdu, kad bendrovės vadovas žinojo apie sandorį ir jam pritarė, todėl sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl actio Pauliana sąlygų

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes, galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

Ieškovė nurodo, kad Paskolos sutarties dalis dėl atlikto priešpriešinio reikalavimo įskaitymo pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises, nes nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d. ieškovė buvo nepajėgi laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu, nuo minėtos datos VSDFV pradėjo vykdyti priverstinius nepriemokų išieškojimus, po ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo dienos (2024-09-17) ieškovė negeneravo jokių pajamų iš vykdomos veiklos, o jos įplaukas sudarė tik paskolos arba suteiktų paskolų grąžinimas, kas rodo sudėtingą ieškovės finansinę padėtį. Taigi, ieškovė būdama nemoki arba bent jau būdama sudėtingoje finansinėje padėtyje suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, t. y. atsakovui, todėl sudarius ginčijamą Paskolos sutartį, kuria buvo įskaityta atsakovo skola, buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės. Laiko, kad šalys sudarydamos šią sutartį buvo nesąžiningos.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Spręsdamas dėl actio Pauliana pagrindu ginčijamo pirmenybinio sandorio teisėtumo ir šalių sąžiningumo, teismas turi vertinti ne tik tai, ar ginčijamas sandoris pažeidė kitų skolininko kreditorių interesus, bet ir tai, kokioje verslo aplinkoje veikė šalys, ar faktinės aplinkybės nesuponavo būtinumo skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį, kokius interesus patenkinti siekė sandorį sudaręs trečiasis asmuo, atsisakymo sudaryti sandorį galimą poveikį jam, kaip verslo subjektui, bei jo paties kreditorių interesams; galimos situacijos, kai kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio sudarymas būtų pateisinamas tuo pagrindu, kad jo nesudarymas lemtų analogiškas arba dar sunkesnes pasekmes trečiojo asmens ar jo kreditorių turtiniams interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 55.2 papunktis).

Juridinio asmens nemokumas – būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Įstatymų leidėjas juridinio asmens nemokumą sieja su dviem alternatyviomis sąlygomis – negalėjimu laiku vykdyti turtines prievoles ir juridinio asmens įsipareigojimų viršijimu jo turimo turto vertei. Taigi, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams formaliai net ir neviršijant balansinės turto vertės, jeigu nustatoma, kad įmonė nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-958-381/2018; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-401-467/2024). Tai reiškia, kad net jei ir būtų nustatyta, jog bendrovė pagal balanso testą ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo nemoki, ši aplinkybė per se (savaime) nesudarytų pagrindo laikyti ją mokia, neįvertinus kitos alternatyvios sąlygos – bendrovės galėjimo laiku vykdyti turtines prievoles (likvidumo testas), kuris siejamas ir su juridinio asmens gyvybingumu, t. y. būsena, kai juridinis asmuo vykdo ūkinę komercinę veiklą, leisiančią jam vykdyti savo prievoles ateityje (JANĮ 2 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB MindCraft“ bankroto pripažinimo tyčiniu, 2026 m. gegužės 26 d. nutartyje nustatė, kad šios bendrovės nemokumo momentas yra 2024 m. lapkričio 15 d., kuris sietinas su bendrovės paskutinės darbo užmokesčio sumos išmokėjimu. Šios bylos nagrinėjimo dienai ši nutartis yra peržiūrėta Lietuvos apeliacinio teismo ir palikta nepakeista, todėl įsiteisėjusi. Taigi pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad jis neturi pagrindo kitaip vertinti ieškovės nemokumo momento, kaip tai yra konstatavęs Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartyje (teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys, Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-812-812/2026, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš ieškovės banko išrašo, net ir po ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas ir toliau skolino lėšas bendrovei, pvz. 2024 m. spalio 4 d. gauta 5000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, 2024 m. spalio 9 d. gauta 5000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje taip pat nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, 2024 m. spalio 9 d. gauta 10 000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, taigi kaip matyti iš tolimesnių atsakovo veiksmų jis ir toliau mėgino vystyti bendrovės veiklą.

Taigi, šių argumentų pagrindu pirmos instancijos teismas teisingai atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki.

Taigi ginčijama Paskolos sutartis, jos nenuginčijus, vertintina su visais kitais byloje pateiktais įrodymais. Jos pagrindu į ieškovės sąskaitą buvo pervesta 20 000 Eur suma, iš kurios buvo įskaityta 4800 Eur suma atsakovo gautos paskolos likučio padengimui. Liudytojų parodymais nustatyta, kad buvo poreikis sudaryti tokią sutartį, tam kad atsiskaityti su darbuotojais, kreditoriais atsakovas patvirtino, kad tokia sutartis buvo pasirašyta, o ieškovės direktoriaus M. G. savo konkliudentiniais veiksmais (darydamas pavedimus iš gautų lėšų VSDFV, kreditoriams, darbuotojams) patvirtino ginčijamą sutartį. Taigi, iš šių veiksmų teisingai nustatyta, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas sandoris iš esmės pažeidė kreditorių teises. Pirmos instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad ir po ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas ir toliau skolino lėšas bendrovei, pvz. 2024 m. spalio 4 d. gauta 5000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, 2024 m. spalio 9 d. gauta 5000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje taip pat nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, 2024 m. spalio 9 d. gauta 10 000 Eur iš UAB „Carbon invest“, pavedimo paskirtyje nurodyta „už T. K. pagal taikos sutartį“, taigi jis vėliau siekė atsiskaityti su kreditoriais, darbuotojais ir pan.

Kasacinio teismo nurodyta, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, jog jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

Taigi, pirmos instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog nenustačius, kad ginčijamos Paskolos sutarties dalis, kuria susitarta dėl 4800 Eur paskolos grąžinimo atliekant priešpriešinį reikalavimo įskaitymą, pažeidė ieškovės kreditorių teises, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Atmestinas apeliantės argumentas, kad sprendimas negali būti laikomas teisėtu, nes pirmos instancijos teismas didelę dalį savo motyvų grindė aplinkybėmis, kurios apskritai nebuvo ieškovės pareikšto ieškinio dalykas, t.y. 2024 m. rugsėjo 17 d. paskolos sutartimi, pagal kurią ieškovė gavo 20 000 Eur finansavimą, kad šios lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su darbuotojais, kreditoriais ir valstybės institucijomis, todėl pastaroji paskolos sutartis buvo ekonomiškai naudinga bendrovei, nors ieškovė niekada neteigė, kad 20 000 Eur paskolos sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga bendrovei ar kad paskolos lėšų gavimas pats savaime pažeidė įmonės interesus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas detaliai ištyrė minėtą sutartį kaip visumą sąlygų, tame tarpe ir įskaitymo sąlygą bei padarė teisingas išvadas dėl jos naudingumo, kadangi tikėtina, jog nesant sutarties sąlygos dėl 4800 Eur atsakovo skolos įskaitymo gavus paskolą, paskola iš viso nebūtų buvus gauta ir iš likusių lėšų nebūtų apmokėtos skolos kreditoriams, taigi tokią sutartį sudaryti buvo naudingiau (kreditorių atžvilgiu), negu jos iš viso nesudaryti.

Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad dėl sutarties patvirtinimo pirmos instancijos teismas konkliudentiniais veiksmais laikė tai, kad ieškovė panaudojo į atsiskaitomąją banko sąskaitą gautas pinigines lėšas atsiskaitymams su darbuotojais ir kitais įmonės kreditoriais. Tokie M. G. veiksmai rodo tik tai, kad ieškovė pasinaudojo faktiškai gautomis lėšomis, bet ne sandorio, kurio pagrindu į ieškovės atsiskaitomąją banko sąskaitą buvo įskaitytos piniginės lėšos, patvirtinimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokie vadovo veiksmai (įsiskolinimų apmokėjimą iš gautų lėšų) akivaizdžiai parodo , kad jis tvirtina paskolos sutartį bei jos sąlygų visumą, kitu atveju nebūtų galėjęs pagal paskolos sutartį gautomis lėšomis, kaip gautomis be pagrindo, disponuoti.

Apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų detaliau nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).

Esant nustatytoms šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką (CPK 177, 178 straipsniai), teisingai aiškino ir taikė CK 1.92 straipsnį, CK 6.66 straipsnį, teisingai aiškino ginčo sutartį, padarė teisingas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, apeliantei jos patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 98 straipsnis). Atsakovas nors ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie jas nepateikia, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.