Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. eA-601-552/2026Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00145-2024-4Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASS P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ivetos Pelienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos PAR1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos PAR1 skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėja PAR1 kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, ir atsakovas) 2024 m. vasario 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS3-15 (toliau – ir Išvada) ta apimtimi, kad pareiškėjos patirtas sužalojimas neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 60 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų; 2) įpareigoti Šiaulių AVPK iš naujo spręsti klausimą dėl kompensacijos už sužalojimą išmokėjimo.Skunde pareiškėja nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:Pareiškėja susižalojo vykdydama tiesiogines tarnybines pareigas – persekiodama smurtu artimoje aplinkoje įtariamą asmenį ir siekdama padėti jį besivejančiam kolegai. 2024 m. sausio 8 d. apie 21 val., bėgdama paskui juos, bandė peršokti užšalusį ir apsnigtą griovį, tačiau įlūžus ledui įkrito į ledinį vandenį. Vėliau jai nustatytas čiurnos ir pėdos raiščių plyšimas.Atsakovas Išvadoje pripažino sužalojimo ryšį su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad šių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareiškėjos gyvybei ar sveikatai. Atsakovas iškreiptai ir tendencingai perteikė įvykio aplinkybes, todėl netinkamai įvertino jų pavojingumą.Padidėjusį pavojų ir riziką lėmė konkrečių aplinkybių visuma: sulaikymo vengiančio įtariamojo persekiojimas vyko tamsiu paros metu, nepažįstamoje teritorijoje, bėgant nelygiu paviršiumi, ne keliu ar pėsčiųjų taku, esant maždaug 12 laipsnių šalčiui. Griovys buvo užšalęs ir apsnigtas, kolega bei įtariamasis jį jau buvo peršokę, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo numatyti, kad ledas įlūš.Pareiškėja nebuvo pasyvi įvykio stebėtoja ir ne vien naudojosi pareigūnei suteiktomis teisėmis – vilkėdama policijos uniformą ir turėdama tarnybinį ženklą, ji įgyvendino policijos uždavinius bei funkcijas ir aktyviai dalyvavo sulaikant įtariamąjį. Todėl pareiškėjos susižalojimo aplinkybės atitinka Statuto 60 straipsnio 3 dalyje nustatytas kompensacijos mokėjimo sąlygas.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:Išvada yra teisėta ir pagrįsta, parengta laikantis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susiję su tarnybinių pareigų atlikimu ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu, o kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas yra susiję su didesniu pavojumi ar didesne rizika vidaus tarnybos sistemos pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, tvarkos apraše (toliau – ir Sąsajos su tarnyba nustatymo aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1V-55, nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant jame numatytų procedūrų.Pareiškėjos sveikatos sutrikdymo ryšys su tarnybinių pareigų atlikimu pripažintas, tačiau vien šio ryšio nepakanka Statuto 60 straipsnio 3 dalyje numatytai kompensacijai mokėti. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir tai, kad tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūnės gyvybei ar sveikatai. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padidėjęs pavojus ar rizika vertinami pagal konkrečią situaciją, kurioje pareigūnas susižalojo, o ne pagal bendrą jo tarnybos pobūdį. Būtina nustatyti, ar sužalojimo metu buvę rizikos veiksniai viršijo įprastus atitinkamų tarnybinių pareigų atlikimą lydinčius veiksnius.Pareiškėja vykdė jai priskirtas tarnybines funkcijas, tačiau nenustatyta ekstremalių ar kitų padidėjusį pavojų arba riziką jos gyvybei ar sveikatai sukėlusių aplinkybių. Įtariamasis pareigūnams nesipriešino, tik mėgino pabėgti laukais, o surastas ir sulaikytas buvo vėliau, pareigūnams tęsiant jo paiešką. Pareiškėja susižalojo dėl pasirinkto persekiojimo būdo ir nepakankamo rūpestingumo bei apdairumo. Ji pati pasirinko pereiti užšalusį griovį ir netinkamai įvertino tokio veiksmo būtinybę bei galimybę. Pareiškėjai buvo žinoma, kad ledas netvirtas, nes prieš ją griovį bandęs pereiti kolega jau buvo įlūžęs, todėl ji galėjo numatyti įlūžimo pavojų.Remiantis Sąsajos su tarnyba nustatymo aprašo 17.1.3 papunkčiu ėjimas netvirtu užšalusio vandens telkinio ledu savaime kelia pavojų bet kuriam asmeniui, todėl tokias pačias pasekmes galėjo patirti ir pareigūno statuso neturintis asmuo. Dėl to pareiškėjos susižalojimas sietinas su bendro pobūdžio pavojumi, o ne padidėjusia profesine rizika, ir nenustatyta nė vieno Statuto 60 straipsnio 3 dalyje numatyto kompensacijos mokėjimo atvejo.II.Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos PAR1 skundą atmetė.Teismas nustatė, kad:Šiaulių AVPK buvo gautas Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko 2024 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2024 m. sausio 8 d., vykdydama tarnybines pareigas, susižalojo Šiaulių AVPK Pakruojo rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresnioji tyrėja PAR1 (pareiškėja).Šiaulių AVPK viršininko 2024 m. sausio 10 d. įsakymu buvo sudaryta komisija pareiškėjos susižalojimo aplinkybėms ištirti ir jai pavesta surašyti nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadą.2024 m. sausio 25 d. buvo surašyta nelaimingo atsitikimo tyrimo išvada, kurioje komisija siūlė pripažinti 2024 m. sausio 8 d. įvykį nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir šią išvadą išsiųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju. Šioje išvadoje taip pat pasiūlyta pradėti tarnybinį patikrinimą, siekiant nustatyti, ar pareigūnės susižalojimas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas yra susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.Šiaulių AVPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir 2024 m. vasario 5 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS3-15 (Išvada). Išvadoje nurodyta, kad pareiškėja veikė tarnybos sąlygoms būdingomis aplinkybėmis ir vykdė jai priskirtas tarnybines funkcijas bei uždavinius, tačiau šios aplinkybės nebuvo ekstremalios, keliančios padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką jos sveikatai ir (ar) gyvybei. Įtariamasis pareigūnams nesipriešino, tik bandė nuo jų pabėgti bėgdamas laukais, o surastas ir sulaikytas buvo vėliau, pareigūnams tęsiant jo paiešką. Padaryta išvada, kad pareiškėja susižalojo dėl savo veiksmų – nebuvo pakankamai rūpestinga ir apdairi, nes klaidingai įvertino būtinybę ir galimybę tokiu būdu pereiti užšalusį griovį. Lipdama ant ledo, ji neįvertino aplinkybės, kad ledas netvirtas, nors tai jai jau buvo žinoma, nes pirmasis griovį bandęs pereiti jos kolega įlūžo. Taigi pareiškėja pati pasirinko įtariamojo persekiojimo taktiką ir elgesio modelį – pereiti užšalusį griovį. Išvadoje pripažinta, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jos tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nesusijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika jos gyvybei ar sveikatai. Todėl konstatuota, kad pareiškėjos sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 60 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių nustatymas yra sąlyga šiame straipsnyje numatytai kompensacijai mokėti.Iš pareiškėjos nurodomų aplinkybių, kuriomis grindžiami skundo reikalavimai, ir pačių suformuluotų reikalavimų teismas nustatė, kad pareiškėja siekia, jog jos sužalojimas (sveikatos sutrikdymas) būtų priskirtas pirmajam iš Statuto 60 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų (kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai).Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Statuto 60 straipsnio 3 ir 6 dalimis bei Sąsajos su tarnyba nustatymo aprašu.Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių įvykio aplinkybių ir pareiškėjos susižalojimo ryšio su tarnybinių pareigų atlikimu. Pareiškėja susižalojo tarnybos metu, reaguodama į pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir persekiodama įtariamąjį. Ginčas kilo dėl to, ar šių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika jos gyvybei ar sveikatai. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad Statuto 60 straipsnio 3 dalies taikymui nepakanka nustatyti, jog pareigūnas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas. Būtina įvertinti konkrečią susižalojimo situaciją ir nustatyti, ar joje buvę pavojaus bei rizikos veiksniai viršijo įprastus atitinkamų tarnybinių pareigų atlikimą lydinčius veiksnius. Padidėjęs pavojus ar rizika turi būti siejami su konkrečiomis sužalojimo aplinkybėmis, o ne su pareigūno tarnyba apskritai.Įvertinęs nešiojamosios vaizdo kameros įrašą, pareiškėjos ir jos kolegos tarnybinius pranešimus bei kitą bylos medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėja veikė įprastomis tarnybai būdingomis aplinkybėmis. Įtariamasis pavojingai nesipriešino, tik mėgino pabėgti laukais, o po nesėkmingo persekiojimo buvo surastas ir sulaikytas pareigūnams tęsiant paiešką. Teismas nenustatė ekstremalių aplinkybių, kurios būtų sukėlusios padidėjusį pavojų ar riziką pareiškėjos gyvybei ar sveikatai.Teismas pritarė atsakovo vertinimui, kad pareiškėja susižalojo dėl savo pačios rizikingų veiksmų, pasirinkusi persekioti įtariamąjį per užšalusį griovį, kuriame prieš tai jau buvo įlūžęs jos kolega. Pareiškėja klaidingai įvertino galimybę pereiti griovį ir neįvertino ledo tvirtumo, nors kolegos įlūžimas rodė, kad ledas nėra tvirtas.Teismo vertinimu, susižalojimo metu nebuvo pavojaus pareiškėjos gyvybei ar sveikatai arba kitoms visuomenės vertybėms, kurias jai būtų reikėję ginti atliekant tarnybines pareigas. Ėjimas, bėgimas ar šuolis per užšalusį griovį, neįsitikinus ledo tvirtumu, savaime yra rizikingas veiksmas, o įlūžti ir susižaloti tokiomis aplinkybėmis galėjo ir pareigūno statuso neturintis bei tarnybinių pareigų neatliekantis asmuo. Todėl pareiškėjos sveikatos sutrikdymas pripažintinas nelaimingu atsitikimu tarnyboje, tačiau nėra pagrindo jos tarnybinių pareigų atlikimą laikyti susijusiu su didesniu pavojumi ar didesne rizika Statuto 60 straipsnio 3 dalies prasme.Teismas konstatavo, kad ginčijama Išvados dalis pagrįsta tarnybinio patikrinimo metu ištirtomis ir įvertintomis objektyviomis aplinkybėmis bei įvykiui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, priimta nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Išvados turinys leido pareiškėjai suprasti sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, argumentuotai nesutikti su jo motyvais ir pasinaudoti teise į teisminę gynybą, todėl Išvada atitiko administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.Nenustatęs pagrindo panaikinti ginčijamą Išvados dalį ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar netinkamo vertinimo, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Šiaulių AVPK iš naujo spręsti kompensacijos už sužalojimą išmokėjimo klausimą.III.Pareiškėja PAR1 apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino konkrečias susižalojimo aplinkybes ir pareiškėjos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ji veikė įprastomis tarnybai būdingomis sąlygomis. Byloje neginčijama, kad pareiškėja susižalojo vykdydama tarnybines pareigas, todėl esminę reikšmę turi tai, ar jų atlikimas konkrečioje situacijoje buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai.Teismas nepakankamai įvertino, kad pareiškėja turėjo pareigą persekioti ir sulaikyti teisėtų pareigūnų nurodymų nevykdžiusį bei iš įvykio vietos pasišalinusį asmenį. Ši pareiga kilo iš Lietuvos Respublikos policijos įstatyme nustatytų policijos uždavinių ir funkcijų bei pareiškėjos pareigybės aprašymo, įpareigojančio įvykio vietoje atlikti visus būtinus veiksmus, kad būtų operatyviai ir išsamiai priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar ištirtos nusikalstamos veikos. Atsakovo atstovo teiginiai, kad pareiškėja neprivalėjo vytis įtariamojo ir galėjo pasirinkti persekiojimą automobiliu, buvo klaidinantys. Įtariamasis bėgo ne keliu, todėl tiesiogiai jo persekioti automobiliu nebuvo galimybės, o pasirinkus tokį būdą būtų buvusi prarasta jo bėgimo kryptis. Tai, kad įtariamasis buvo sulaikytas vėliau, nepaneigia būtinybės jį persekioti įvykio metu.Teismas nepagrįstai pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėja susižalojo dėl savo pačios rizikingų veiksmų ir nepakankamo rūpestingumo bei apdairumo. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatytas griovio plotis ir neįvertinta, ar pareiškėja bandė jį įveikti toje pačioje vietoje, kurioje įlūžo kolega. Pareiškėja buvo paaiškinusi, kad pasirinko siauriausią griovio vietą, taigi, kiek leido objektyvios aplinkybės, siekė sumažinti riziką. Jos pasirinkti veiksmai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į pareigą sulaikyti besišalinantį asmenį ir galimybės veikti kitaip nebuvimą.Išvada, kad pareiškėja veikė įprastomis tarnybos sąlygomis, nepagrįsta konkrečiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis. Asmenų persekiojimas ir sulaikymas nėra pagrindinė Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo funkcija, o nagrinėjamu atveju persekiojimas vyko nepažįstamoje teritorijoje, tamsiu paros metu, bėgant nelygiu paviršiumi, esant 12 laipsnių šalčiui ir būtinybei įveikti apledėjusį griovį. Šių aplinkybių visuma patvirtina padidėjusį pavojų ir riziką jos gyvybei ar sveikatai.Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padidėjęs pavojus ar rizika turi būti vertinami pagal konkrečias tarnybinės funkcijos atlikimo aplinkybes, o ne pagal pareigūno tarnybos pobūdį apskritai. Asmenų persekiojimas ir sulaikymas gali būti išskirtinės, trumpalaikės situacijos, susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika. Todėl vien tai, kad pareiškėja vykdė jai priskirtas funkcijas, nesudaro pagrindo konkretaus persekiojimo laikyti įprastu pareigų atlikimu, nesusijusiu su padidėjusiu pavojumi.Teismo motyvai yra prieštaringi, kadangi viena vertus, konstatuota, jog pareiškėja susižalojo nesant pavojaus jos gyvybei ar sveikatai, kita vertus, pripažinta, kad ėjimas per užšalusį vandens telkinį, neįsitikinus ledo tvirtumu, yra pavojingas. Teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad tokį sužalojimą galėtų patirti ir pareigūno statuso neturintis asmuo. Ši aplinkybė savaime nepaneigia, kad pareiškėjos tarnybinių pareigų atlikimas konkrečioje situacijoje buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jos gyvybei ar sveikatai.Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai jas teisiškai įvertino, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tarnybinis patikrinimas taip pat atliktas laikantis Sąsajos su tarnyba nustatymo apraše nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant jame numatytų procedūrų.Nors pareiškėjos sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, nenustatyta, kad šių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika jos gyvybei ar sveikatai. Todėl nėra Statuto 60 straipsnio 3 dalyje numatytų kompensacijos mokėjimo sąlygų.Pareiškėja susižalojo dėl savo pasirinkto elgesio modelio ir nepakankamo rūpestingumo bei apdairumo. Ji klaidingai įvertino būtinybę ir galimybę pereiti užšalusį griovį bei neįvertino ledo tvirtumo, nors apie jo netvirtumą jai buvo žinoma, nes prieš ją griovį bandęs pereiti kolega jau buvo įlūžęs.Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja susižalojo nesant pavojaus jos gyvybei ar sveikatai arba kitoms visuomenės vertybėms, kurias ji turėtų ginti atlikdama tarnybines pareigas. Ėjimas užšalusio vandens telkinio ledu savaime yra pavojingas, o įlūžimas ir sveikatos sutrikdymas galėjo įvykti ir neatliekant tarnybinių pareigų. Todėl kilusios pasekmės nesudaro pagrindo konstatuoti padidėjusios tarnybinių pareigų atlikimo rizikos.Įtariamasis nebuvo sulaikytas iš karto – tai padaryta vėliau, pareiškėjai tarnybiniu automobiliu saugioje vietoje pervažiavus griovį. Šią aplinkybę patvirtina jos pačios 2024 m. sausio 12 d. tarnybinis pranešimas. Pareiškėja, pasirinkdama įveikti griovį ledu, neįvertino visų aplinkybių, rizikos ir galimų pasekmių, todėl Išvadoje pagrįstai nepripažinta, kad jos tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika gyvybei ar sveikatai.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:IV.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVPK 2024 m. vasario 5 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS3-15 dalies, kuria nepripažinta, kad pareiškėjos tarnybinių pareigų atlikimas, kurių metu ji susižalojo persekiodama įtariamąjį, buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika jos gyvybei ar sveikatai, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo iš naujo spręsti kompensacijos už sužalojimą išmokėjimo klausimą.Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad nors ji susižalojo vykdydama tarnybines pareigas, tačiau jų atlikimas konkrečioje situacijoje nebuvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika jos gyvybei ar sveikatai. Teismas sprendė, kad pareiškėja veikė įprastomis tarnybai būdingomis aplinkybėmis, įtariamasis pavojingai nesipriešino, o susižalojimą lėmė jos pačios pasirinktas rizikingas būdas įveikti užšalusį griovį, neįvertinus ledo netvirtumo, nors prieš tai jame jau buvo įlūžęs kolega. Pažymėjęs, kad tokiomis aplinkybėmis susižaloti galėjo ir tarnybinių pareigų neatliekantis asmuo, teismas nenustatė Statuto 60 straipsnio 3 dalyje numatytų kompensacijos mokėjimo sąlygų, ginčijamą Išvados dalį pripažino teisėta bei pagrįsta ir atmetė išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti kompensacijos išmokėjimo klausimą.Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino konkrečias įvykio aplinkybes ir nepagrįstai jos susižalojimą susiejo su pačios pasirinktu rizikingu elgesiu, nes ji privalėjo persekioti įtariamąjį, neturėjo realios galimybės jo vytis automobiliu, o pasirinkdama siauriausią griovio vietą siekė sumažinti riziką. Jos vertinimu, persekiojimas nepažįstamoje teritorijoje, tamsoje, nelygiu paviršiumi, esant stipriam šalčiui ir būtinybei įveikti apledėjusį griovį, negali būti laikomas įprastu, su padidėjusiu pavojumi ar rizika nesusijusiu pareigų atlikimu; priešingos išvados nepagrindžia ir tai, kad panašų sužalojimą galėtų patirti tarnybinių pareigų neatliekantis asmuo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad teismas aplinkybes įvertino tinkamai, o susižalojimą lėmė bendro pobūdžio pavojus ir nepakankamai apdairus pareiškėjos pasirinkimas eiti netvirtu ledu, nors jame jau buvo įlūžęs kolega; galimybę veikti saugiau, atsakovo teigimu, patvirtina tai, kad įtariamasis vėliau buvo sulaikytas pareiškėjai tarnybiniu automobiliu saugioje vietoje pervažiavus griovį.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.Ginčui aktualioje Statuto 60 straipsnio 3 dalyje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.Iš pareiškėjos šioje byloje nurodomų aplinkybių, kuriomis grindžiami skundo reikalavimai, ir suformuluotų reikalavimų matyti, jog pareiškėja siekia, kad jos sužalojimas (sveikatos sutrikdymas) būtų priskirtas vienam iš Statuto 60 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, bei akcentuoja, jog ji susižalojo atlikdama tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas kompensacijų vidaus tarnybos pareigūnams už sužalojimą ar sveikatos sutrikdymą teisinį reguliavimą (iki 2016 m. sausio 1 d. analogiškas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas Statuto 40 str. 3 d., iki 2019 m. sausio 1 d. – Statuto 50 str. 3 d., iki 2024 m. sausio 1 d. – 59 str.3 d., šiuo metu – Statuto 60 str.3 d. ), ne kartą konstatavo, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-501-552/2017 ir kt.). Dėl antrosios sąlygos – ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, ne kartą konstatuota ir tai, kad aiškinant šią aplinkybę būtina nustatyti, kiek šiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1074-442/2021 ir kt.).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010; 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1423-193/2010 ir kt.) yra nurodęs, kad aptariamos nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Apibendrindamas šią teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1346/2014 padarė išvadą, kad tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra sąlygotas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pavyzdžiui, nusikaltusių asmenų sulaikymas, persekiojimas, įvairių konfliktinių situacijų malšinimas, ir pan. Paprastai tai yra išskirtinės ir trumpalaikio pobūdžio situacijos, į kurias patenka pareigūnas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis. Šios situacijos kyla, kai atsiranda aplinkybės susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ir priešingai, kol tokios aplinkybės neatsiranda, pareigūno atliekamos tarnybinės funkcijos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, paprastai nepatenka į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, o patirti tokio pobūdžio tarnybos metu sveikatos sužalojimai kompensuojami Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio tvarka ir sąlygomis.Byloje nustatyta, kad 2024 m. sausio 8 d., apie 21.48 val., pareiškėja, vykdydama savo tarnybines funkcijas ir reaguodama į gautą pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje kartu su kolega kitu tyrėju atvyko į (duomenys neskelbtini). Pareigūnams atvykus, asmuo, dėl kurio galimai neteisėtų veiksmų pareigūnai buvo iškviesti, bandė pasišalinti, bėgo laukais, peršoko per užšalusį griovį. Abu pareigūnai jį persekiojo, pareiškėjos kolega šokdamas per griovį įlūžo, tačiau išlipęs iš griovio nusivijo galimą įtariamąjį toliau, o pareiškėja, sekdama jiems iš paskos ir pamačiusi, kad įtariamasis kolegos tyrėjo nurodymų neklauso ir nestoja, bandė pereiti griovį ledu kitoje vietoje, tačiau ledas neatlaikė ir pareiškėja įlūžo, pareiškėja įkrito į vandenį iki pusės, o išlipant iš griovio paslydo. Vėliau pareiškėja pajuto skausmą ties dešinės kojos čiurna, eiti galėjo tik šlubuodama, kreipėsi pagalbos į VšĮ Pakruojo ligoninės skubios pagalbos priėmimo skyrių, jai buvo nustatytas dešinės čiurnos patempimas.Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja aptariamo įvykio metu vykdė asmens, įtariamo smurtavus artimoje aplinkoje ir bėgančio nuo policijos pareigūnų, sulaikymo funkcijas, kurios pagal savo pobūdį potencialiai yra susijusios su didesne rizika žmogaus gyvybei ir sveikatai, nes, vykdant tokias funkcijas, būtina greitai priimti sprendimus, veikti streso sąlygomis. Be to, atsižvelgtina į tai, jog pažeidėjo persekiojimas vyko žiemą, nepažįstamoje teritorijoje, tamsiu paros metu. Tokio vertinimo nepaneigia ir faktai, kad patys pareigūnai atsisakė tolesnio persekiojimo ir vėliau sulaikė asmenį, važiuodami automobiliu, šis asmuo tiesiogiai pareigūnams nesipriešino. Įtariamojo pažeidėjo persekiojimas buvo tiesiogiai susijęs su policijos pareigūnams priskirtų funkcijų, skirtų įvykdyti policijos uždaviniams, numatytiems Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose, atlikimu bei buvo adekvati ir priimtina priemonė šioms funkcijoms pagal to įvykio aplinkybes atlikti. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad sužalojimą pareiškėja patyrė, kai ji vykdė tarnybines pareigas padidėjusio pavojaus ir rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėja, eidama per užšalusį melioracijos griovį, elgėsi itin neatsargiai ar kad akivaizdžiai galėjo pasirinkti kitokį elgesio variantą.Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes prieš tai nurodyto teisinio reglamentavimo ir suformuotos teismų praktikos kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad nesutinka su atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos tarnybinių funkcijų vykdymo sąlygas vertinti kaip tarnybinių funkcijų vykdymą padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis, nes pareiškėja pati buvo neatsargi, o įtariamųjų persekiojimas yra įprastinė pareiškėjų, kaip policijos pareigūnų, veikla.Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taigi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).Šioje byloje nagrinėjama faktinė situacija, labai panaši į ankstesnėje teismų praktikoje aptartas situacijas, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pareiškėja atlikdama tarnybines pareigas veikė padidėjusio pavojaus ir rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis, todėl atsakovas skundžiamu aktu nepagrįstai atsisakė spręsti Vidaus tarnybos statuto 60 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo klausimąApeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas, naikinant skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigojant Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo spręsti klausimą dėl kompensacijos pareiškėjai už sužalojimą išmokėjimo.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegijan u s p r e n d ž i a:Pareiškėjos PAR1 apeliacinį skundą patenkinti.Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjos PAR1 skundą patenkinti.Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2024 m. vasario 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS3-15.Įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo spręsti klausimą dėl kompensacijos PAR1 už sužalojimą išmokėjimo.Sprendimas neskundžiamas. Teisėjai Audrius Bakaveckas Ramūnas Gadliauskas Iveta Pelienė