Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eA-1195-624/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09562-2023-2 Procesinio sprendimo kategorija 7.3.5 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 14 d. VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP1E_59296 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas L. S.“ (toliau – Vilniaus skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2023 m. spalio 24 d. sprendimą (18.2E) I-12714 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP1E_59296 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas L. S.“ (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas); 2) įpareigoti Vilniaus skyrių pašalinti padarytą pažeidimą ir paskirti pareiškėjui įstatymo numatytą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1997 m. birželio 17 d. dirbo Valstybinėje rajoninėje elektrinėje (vėliau – ir Lietuvos elektrinėje) (toliau kartu – Elektrinė) kenksmingomis darbo sąlygomis: nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d. dirbo mokiniu, vėliau – katilų, turbinų eksploatacijos apėjiku; nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1988 m. gegužės 8 d. – Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėju; nuo 1988 m. gegužės 8 d. iki 1997 m. birželio 17 d. – Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistru.Vilniaus skyriaus sprendimu atmestas pareiškėjo prašymas skirti kompensaciją už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis Elektrinėje. Fondo valdybos sprendimu netenkintas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus skyriaus sprendimo. Vilniaus skyriaus sprendimas ir Fondo valdybos sprendimas (toliau kartu – Sprendimai) yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi Lietuvoje galiojusių Gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – Sąrašas Nr. 1 ir Sąrašas Nr. 2), t. y. Sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje „Elektrinės, energotraukiniai ir garo jėgainių ūkis“ yra nurodyta, kad teisę gauti kompensaciją turi meistrai, dirbę katilų, turbinų, kuro padavimo ir dulkių paruošimo cechuose.Iš Elektrinės dokumentų archyvo saugotojo Iron Mountain Lithuania, AB Vilniaus skyriui pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad pareiškėjas Elektrinėje 1986 m. gruodžio 16 d. potvarkiu buvo pervestas dirbti į naujas pareigas – Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėju, kartu nurodant, kad pareiškėjui yra mokamas 10 proc. dydžio priedas už darbą kenksmingomis sąlygomis. Be to, iš pareiškėjo asmens kortelės duomenų matyti, kad nuo 1988 m. gegužės 8 d. pareiškėjas buvo paskirtas dirbti meistro pareigose, nurodant, kad už darbą kenksmingomis sąlygomis yra mokamas 8 proc. dydžio priedas. Taigi, laikotarpiu nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Elektrinėje katilų remonto meistro padėjėju bei meistru ir tuo laikotarpiu buvo mokami priedai už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis.Būdamas Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėju bei meistru, kurio pagrindinė darbo funkcija buvo katilų (o ne kokios nors kitos įrangos) remontas, preiškėjas faktiškai dirbo būtent katilų cechuose (neįmanoma remontuoti katilų faktiškai prie jų nebūnant). Taigi, katilų ceche remontuodamas katilus, pareiškėjas būdavo lygiai tose pačiose kenksmingose darbo sąlygose kaip ir kiti katilų cecho meistrai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsnio ir Sąrašo Nr. 2 nuostatas gali būti mokama kompensacija.Svarbu įvertinti pareiškėjo konkretų darbo pobūdį, o ne tik pareigybės pavadinimą, t. y. darbo pobūdis reikalavo nuolatinio buvimo prie veikiančių katilų, kur aplinka buvo itin pavojinga dėl kenksmingų medžiagų poveikio. Turi būti ne formaliai žiūrima į lingvistines Sąraše Nr. 2 įtvirtintas pareigybių sąvokas–formuluotes, tačiau vertinama, ar tas darbas, kurį dirbo asmuo, buvo tiek pat kenksmingas (ar nebuvo mažiau kenksmingas) už darbą profesijų, kurios lingvistiškai įvardintos Sąraše Nr. 2.Kartu su pareiškėju Elektrinėje tuo pačiu metu ir tas pačias Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro pareigas ėjusiam kolegai V. S. Vilniaus skyrius nusprendė skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio nuostatas, todėl Sprendimai pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą, kadangi tos pačios faktinės aplinkybės įvertintos skirtingai.Atsakovas Vilniaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas nurodė, kad Sąraše Nr. 2 nurodyti katilų ir turbinų mašinistai, tačiau energijos blokų mašinistai Sąraše Nr. 2 nenurodyti. Atsiradus elektrinėms, kuriose katilų ir turbinų cechai sujungti į vieną katilų – turbinų cechą, susidedantį iš energijos blokų, į Vieningą tarifų ir kvalifikacijų žinyną buvo įtraukta nauja profesija „energijos bloko mašinistas“. Pastarosios elektrinės pasižymi tuo, kad jose nėra kryžminių jungčių tarp energijos blokų ir kiekvienas iš jų turi savo valdymo pultą. Katilų ir turbinų mašinistų ir energijos blokų mašinistų darbo pobūdis ir sąlygos skyrėsi, nes įprastose elektrinėse (su kryžminėmis jungtimis) valdymo pultas buvo tiesiogiai prie katilo ir turbinos, o blokinėse elektrinėse – atskiroje patalpoje. Todėl energijos blokų mašinistams nebuvo taikomas lengvatinis pensinis aprūpinimas, taigi neskiriamos ir kompensacijos.Elektrinėje 1994 m. rugsėjo 4 d. atliktas kai kurių profesijų darbuotojų (tarp jų ir energijos blokų mašinistų) darbo pobūdžio patikrinimas ir nustatyta, kad kiekvienas energijos blokas (katilas ir turbina) turi atskirą valdymo pultą, kurį aptarnauja energijos bloko mašinistas, ir pultas, kurį stebi mašinistas, yra atskiroje izoliuotoje patalpoje. Taigi, laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Elektrinės Eksploatacijos tarnybos katilų – turbinų baro energijos blokų mašinistu, darbo pobūdis neatitinka Sąraše Nr. 2 XIV skyriuje nurodytų katilų ir turbinų mašinistų darbo pobūdžio, todėl šis laikotarpis neįskaitytas į pareiškėjo darbo laiką kompensacijai gauti.Sąraše Nr. 2 nurodyti gamybinių – katilų, turbinų, kuro padavimo ir dulkių paruošimo – cechų meistrai, tačiau minėtų cechų įrangos remonto meistrai Sąraše Nr. 2 nenurodyti. Buvusios TSRS Energetikos ir elektrinių ministerija 1986 m. liepos 4 d. raštu Nr. П-3885-12 paaiškino, kad veikiančiose elektrinėse numatytos tik katilų, turbinų (mašinų), elektros kuro padavimo, dulkių paruošimo šilumos automatikos ir įrengimų remonto meistrų ir vyr. meistrų pareigybės. Nurodyti meistrai ir vyr. meistrai neturėjo ir neturi teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą. Todėl meistrai, atlikę įrangos remontą, neturėjo teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą, nepriklausomai nuo to, kuriam elektrinės padaliniui – gamybiniam cechui ar specializuotai remonto tarnybai – jie priklausė. Taigi laikotarpiu nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Remonto tarnybos katilų remonto baro meistro padėjėju, meistru, darbo pobūdis neatitinka Sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje nurodytų meistrų darbo pobūdžio ir šis laikotarpis neįskaitytas į pareiškėjo darbo laiką kompensacijai gauti.Vilniaus skyrius 2023 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP1E-79619 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas V. S.“ bei pripažino negaliojančiu Vilniaus skyriaus 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. (10.8E) VPE_SP1E-72548 „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo V. S.“. Atsižvelgiant į tai, Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.II.Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo L. S. skundą tenkino – panaikino Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos Sprendimus bei įpareigojo Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo L. S. prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo. Teismas priteisė pareiškėjui L. S. iš Vilniaus skyriaus 750 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Teismas nustatė šias aplinkybes:Pareiškėjas nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. priimtas į darbą Elektrinėje eiti Eksploatacijos tarnybos energoblokų mašinisto pareigas (Priėmimo į darbą įsakymas (potvarkis) Nr. 1-148). Nuo 1986 m. gruodžio 16 d. Elektrinėje ėjo Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėjo pareigas, be kita ko, mokant 10 proc. priedą už darbą kenksmingomis sąlygomis (Pervedimo į kitą darbą įsakymas (potvarkis) Nr. 3-185). Iš pareiškėjo darbo užmokesčio kortelės (Iron Mountain Lithuania, AB 2023 m. kovo 31 d. raštu Nr. IG-32 „Dėl duomenų kopijų pateikimo“ (toliau – ir Raštas) Vilniaus skyriui pateikti dokumentai) matyti, kad pareiškėjas nuo 1988 m. gegužės 1 d. Elektrinėje ėjo meistro pareigas, kartu nurodytas 8 proc. priedas (paskirtis kortelėje neįskaitoma). Darbo sutarties nutraukimo 1997 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 4-123 pareiškėjas (pareigos – meistras) nuo 1997 m. birželio 17 d. atleistas – pačiam prašant.Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjui atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, nes pareiškėjas neatitinka Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi pagal Sąrašo Nr. 2 XIV skyrių „Elektrinės, energotraukiniai ir garo jėgainių ūkis“ teisę gauti kompensaciją turi meistrai dirbę katilų, turbinų, kuro padavimo ir dulkių paruošimo cechuose, o energoblokų mašinistai, meistro padėjėjai bei meistrai, dirbę remonto tarnyboje, neįvardinti.Fondo valdybos sprendimu atmestas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus skyriaus sprendimo, be kita ko, nurodant, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dirbo „katilų remonto bare, ceche“ nesuteikia teisės gauti kompensaciją. Fondo valdybos sprendimu Vilniaus skyriaus sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu.Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimais kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Elektrinėje katilų remontas katilų ceche yra neįmanomas nepatiriant kenksmingo poveikio, be to, buvo mokami priedai už kenksmingas darbo sąlygas dirbant Elektrinėje.Teismas nurodė, kad kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Pensijų įstatymo 62 straipsnis ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 „Dėl Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 40.1 papunktyje nurodyta, kad priimant sprendimą dėl kompensacijos skyrimo, kartu su Nuostatų 6.1–6.4.4 ir 6.5 papunkčiuose nurodytais dokumentais (duomenimis) papildomai vertinami šie dokumentai (duomenys): darbo ypatingomis sąlygomis pobūdį patikslinančios pažymos, pažymėjimai, darbdavių, valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybės archyvų išduoti remiantis turimais dokumentais. Tvarka, pagal kurią skiriamos ir mokamos kompensacijos asmenims, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2–4 dalyse nustatytą laiką darbus, numatytus atitinkamuose Lietuvoje galiojusiuose darbų ir profesijų sąrašuose, nustatyta Nuostatų 41 punkte.Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1997 m. birželio 17 d. dirbo Elektrinėje: Eksploatacijos tarnybos energoblokų mašinistu (nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d.; Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėju (nuo 1986 m. gruodžio 16 d.) ir meistru (nuo 1988 m. gegužės 1 d. iki 1997 m. birželio 17 d.). Ginčas kyla, ar pareiškėjo darbas nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. yra laikytinas darbu ypatingomis sąlygomis.Teismo vertinimu, iš Fondo valdybos 1994 m. rugsėjo 4 d. pažymos, Ištraukos iš Sąrašo Nr. 2, Ištraukos iš Teisės lektoriumo – šešiolikta paskaita, gamybinės elektrinės, energetiniai traukiniai, garo jėgainės (toliau – ir Lektoriumo ištrauka), Ištraukos iš RTFSR Socialinės apsaugos ministerijos apžvalginės informacijos (toliau – ir Apžvalgos ištrauka) vienareikšmiškai negalima daryti išvados, kad pareiškėjo darbo pobūdis (einamos pareigos) 1985 m. rugpjūčio 7 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nepatenka į Sąraše Nr. 2 nurodytus atvejus lengvatinei pensijų išmokai gauti. Pažymoje, Sąrašo Nr. 2 ištraukoje, Lektoriumo ištraukoje ir Apžvalgos ištraukoje esanti informacija yra abstrakti – bendro pobūdžio, nenurodant konkrečių cechų ar barų pavadinimų. Be to, nėra pateikiamas baigtinis darbo pobūdžio ar pareigybių sąrašas, tačiau yra nurodyti ir abstraktūs atvejai, kuomet meistrai ir (ar) meistrų padėjėjai turi teisę į lengvatines pensijų išmokas. Nors Pažymoje ir yra įrašas apie patikrintą energoblokų mašinistų darbo pobūdį, tačiau konstatuotas faktas, kad „Energobloko mašinisto profesija Sąrašuose nenumatyta“ deklaratyvaus pobūdžio, kadangi iš pateiktų: Sąrašo Nr. 2 ištraukos, Lektoriumo ištraukos ir Apžvalgos ištraukos nėra aišku, ar energoblokų mašinistų darbo pobūdis nėra (yra) priskiriamas atvejams gauti lengvatines pensijų išmokas, kadangi apie tokį (ar panašų) darbo pobūdį minėtose ištraukose nėra nurodyta (pvz., kad energoblokų mašinistas neturi teisės į lengvatines pensijų išmokas).Nuostatų 6.4.4 papunktyje nurodyta, kad sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos ar kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas, remiantis ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ar archyvuose saugomų dokumentų nuorašais ar išrašais. Iš Raštu Vilniaus skyriui pateiktų dokumentų, be kita ko, matyti, kad pareiškėjui buvo mokamas priedas už kenksmingas darbo sąlygas, tačiau Sprendimuose nėra aptartas šio pareiškėjui mokėto priedo (ne)aktualumas priimant Vilniaus skyriaus sprendimą. Iš Sprendimų turinio matyti, kad Sprendimai priimti remiantis tik Sąrašo Nr. 2 vertinimu.Teismas vertino, kad Sprendimuose, iš esmės remiantis gramatiniu pareiškėjo pareigybės pavadinimu, padarytos formalios išvados dėl pareiškėjo darbo 1985 m. rugpjūčio 7 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, jog pareiškėjo pareigybės (energobloko mašinisto, meistro padėjėjo ir meistro) nėra įtvirtintos Sąraše Nr. 2, todėl neįgijo teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Teismo vertinimu, atsakovas formaliai taikė teisės aktų reikalavimus, nevisapusiškai išanalizavo Raštu Vilniaus skyriui pateiktus dokumentus, ar pareiškėjo 1985 m. rugpjūčio 7 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu faktiškai dirbtas darbas pagal savo pobūdį ir sąlygas atitinka Sąraše Nr. 2 įvardintas pareigas. Teismas sprendė, kad Sprendimuose motyvų išdėstymas nėra pakankamai išsamus, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje 5 dalyje įtvirtinto adekvataus motyvų išdėstymo reikalavimo. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti Sprendimus, kadangi buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, skyrimo ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ nustatytus reikalavimus.Atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus konstatuotina, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, todėl pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinos 750 Eur bylinėjimosi išlaidos.III.Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. liepos 31 d. sprendimą ir pareiškėjo L. S. skundą atmesti.Fondo valdyba apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Teismo sprendimas priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios teisės normas, neteisingai įvertinus faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus bei apklausto liudytojo parodymus.Pensijų įstatymo 62 straipsnyje įstatymų leidėjas išskiria dvi būtinas sąlygas nurodytai kompensacijai gauti: pirma – pareiškėjas turi būti dirbęs darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2; antra – šiuos darbus jis turi būti dirbęs nustatytą terminą – ne mažiau kaip 12 metų ir 6 mėnesius (teisei į kompensacijos dalį įgyti – Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą šioje dalyje nurodytu laikotarpiu – ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius 1986-1994 metų laikotarpiu).Darbo kompensacijai skirti trukmė ir pobūdis įrodomi darbo knygelėmis, darbo stažo pažymėjimais, darbo pobūdį ypatingomis sąlygomis patikslinančiomis pažymomis, išduotomis remiantis darbdavių ar valstybės archyvų sistemos įstaigų turimais dokumentais (Nuostatų 6.4.1 - 6.4.4 ir 40.1 papunkčiai).Fondo valdyba nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl kompensacijos skyrimo, darbo knygelės Vilniaus skyriui nepateikė, 2023 m. vasario 28 d. pateikė prašymą padėti gauti trūkstamus dokumentus, o 2023 m. kovo 7 d. el. laišku informavo Vilniaus skyriaus specialistę, kad darbo knygelės neturi. Fondo valdybos Vilniaus skyrius, priimdamas 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP1E-59296 dėl atsisakymo skirti kompensaciją, rėmėsi AB „Iron mountain Lithuania“, kurioje saugomi Valstybinės rajoninės elektrinės, Lietuvos elektrinės archyviniai dokumentai personalo klausimais, 2023 m. kovo 31 d. raštu Nr. IG-32 pateiktais dokumentais: Valstybinės rajoninės elektrinės (vėliau – Lietuvos elektrinės) įsakymais apie pareiškėjo priėmimą į darbą, pervedimą į kitą darbą ir darbo sutarties nutraukimą bei asmens kortele (T2 forma), kuriuose nurodytos L. S. pareigos ir darbo vieta. Pagal minėtus dokumentus, laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Valstybinėje rajoninėje elektrinėje (vėliau – Lietuvos elektrinėje): nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d. dirbo Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos blokų mašinistu, nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Remonto tarnybos katilų remonto baro meistro padėjėju, meistru.Laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Valstybinės rajoninės elektrinės Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos blokų mašinistu, pareiškėjo darbo pobūdis neatitiko Sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje nurodytų katilų ir turbinų mašinistų darbo pobūdžio ir šis laikotarpis negali būti įskaitytas į jo darbo laiką kompensacijai gauti.Laikotarpiu nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Remonto tarnybos katilų remonto baro meistro padėjėju, meistru, darbo pobūdis neatitiko Sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje nurodytų meistrų darbo pobūdžio ir šis laikotarpis negali būti įskaitytas į jo darbo laiką kompensacijai gauti.Tiek Vilniaus skyriaus sprendimas, tiek Fondo valdybos sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje sprendimams keliamus reikalavimus, yra priimti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tinkamai išnagrinėjus faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, adekvačiai išdėstyti motyvai ir įvertintos visos aplinkybės.Teismas netinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo 62 straipsnio ir Sąrašo Nr. 2 XIV skyriaus „Elektrinės, energotraukiniai ir garo jėgainių ūkis“ nuostatas bei rašytinius įrodymus.Nepagrįstas teismo vertinimas, kad „iš Pažymos, Sąrašo Nr. 2 ištraukos, Lektoriumo ištraukos ir Apžvalgos ištraukos vienareikšmiškai negalima daryti išvados, kad pareiškėjo darbo pobūdis (einamos pareigos) 1985 m. rugpjūčio 7 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nepatenka į Sąraše Nr. 2 nurodytus atvejus lengvatinei pensijų išmokai gauti. Pažymoje, Sąrašo Nr. 2 ištraukoje, Lektoriumo ištraukoje ir Apžvalgos ištraukoje esanti informacija yra abstrakti – bendro pobūdžio, nenurodant konkrečių cechų ar barų pavadinimų. Be to, nėra pateikiamas baigtinis darbo pobūdžio ar pareigybių sąrašas, tačiau yra nurodyti ir abstraktūs atvejai, kuomet meistrai ir (ar) meistrų padėjėjai turi teisę į lengvatines pensijų išmokas“. Toks netinkamas minėtų dokumentų turinio vertinimas turėjo įtakos neteisingo teismo sprendimo priėmimui.Nei Sąraše Nr. 2, nei paminėtuose rašytiniuose dokumentuose nėra numatyta, kad teisę į lengvatinę pensiją turi meistrai, užsiimantys įrangos remontu, jeigu jiems mokamas priedas už kenksmingas darbo sąlygas. Teismas, panaikindamas Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos Sprendimus, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimuose nebuvo įvertinta ir pasisakyta, kad pareiškėjui buvo mokami darbo užmokesčio priedai už kenksmingumą. Pensijų įstatymo 62 straipsnyje nėra numatytas kompensacijų skyrimas asmenims, dirbusiems darbus, nenumatytus Sąraše Nr. 1 ir Sąraše Nr.2, o tik gavusiems priedą prie atlyginimo už kenksmingas darbo sąlygas. Todėl nei Vilniaus skyrius, nei Fondo valdyba Sprendimuose apie tai nepasisakė ir neturėjo pasisakyti.Teismas, nustatydamas pareiškėjo darbo pobūdį, rėmėsi liudytojo V. S., dirbusio nuo 1989 m. rugsėjo 15 d. iki 2003 m. gegužės 9 d. Elektrinės Remonto tarnybos katilų remonto baro meistru, kuriam atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ir ginčas nagrinėjamas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose administracinėje byloje Nr. eI2-1388-811/2025 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00947-2024-1), parodymais. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. S. nėra tinkamas liudytojas šioje administracinėje byloje, kadangi jis gali būti suinteresuotas šios ginčo bylos teigiama baigtimi, nes V. S. skundas dėl Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti jam kompensaciją, yra nagrinėjamas teisme. Be to, liudytojas nepaneigė į bylą pateiktuose rašytiniuose įrodymuose esančios informacijos, kad meistrai, užsiimantys įrangos remontu, neturi teisės į lengvatinę pensiją.Priimant Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos Sprendimus, buvo įvertintos ne tik Sąrašo Nr. 2 XIV skyriaus „Elektrinės, energotraukiniai ir garo jėgainių ūkis“ nuostatos, bet ir į bylą teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose esanti informacija.Pareiškėjas L. S. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Sprendžiant dėl kompensacijos už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas paskyrimo, esminę reikšmę turi ne formali (gramatinė) prašymą dėl kompensacijos skyrimo pateikusio asmens buvusios pareigybės atitiktis Sąraše Nr. 2 įrašytam terminui, tačiau faktinis asmens atliktų darbo funkcijų turinys bei darbo sąlygų kenksmingumas (ar tokio asmens vykdytos darbo funkcijos buvo tiek kenksmingos arba, ar nebuvo mažiau kenksmingos nei Sąraše Nr. 2 nurodytas pareigybes vykdžiusių asmenų). Todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl kompensacijos pareiškėjui paskyrimo, būtina remtis jo realiomis darbo funkcijomis bei sąlygomis, o ne vien formaliu pareigybės pavadinimu, ką iš esmės tiek prieš tai, tiek ir apeliaciniame skunde daro Fondo valdyba. Skirtingose darbovietėse pareigybių pavadinimai gali skirtis, tačiau vien tik gramatinis pareigybių pavadinimų skirtingumas, esant tam pačiam (arba ne mažesniam) darbo sąlygų kenksmingumui, negali būti laikomas tinkamu kriterijumi skirtingai vertinti tokių asmenų teisę į kompensacijos gavimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo apeliaciniame skunde visiškai ignoruoja faktiškai pareiškėjo vykdytų darbinių funkcijų pobūdį bei jo darbo sąlygų kenksmingumą (kuris šioje byloje įrodytas, tiek pareiškėjo ir liudytojo paaiškinimais, tiek rašytiniais įrodymais), o koncentruojasi tik į pareiškėjo pareigybės pavadinimo gramatinį skirtingumą nuo Sąraše Nr. 2 pateiktų sąvokų Pareiškėjas, eidamas Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėjo, o vėliau – meistro pareigas, faktiškai darbus vykdė būtent katilų patalpose. Yra akivaizdu, kad katilų remonto darbai objektyviai negali būti atliekami kitur, kaip tik prie pačių katilų ir / arba jų viduje. Ir neturi jokios teisinės reikšmės aplinkybė, jog pareiškėjo pareigybės pavadinime nebuvo termino „cechas“ – šis formalus skirtumas negali paneigti fakto, kad jis faktiškai dirbo būtent tose pačiose darbo vietose ir tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios Sąraše Nr. 2 apibūdinamos kaip katilų cechas. Taigi, pareiškėjo pareigybė ir buvo būtent meistro, kaip tas nurodyta Sąraše Nr. 2.Pareiškėjas faktiškai dirbo kenksmingomis sąlygomis prie katilų – tiek jų išorėje, tiek ir viduje. Tokios darbo funkcijos visiškai atitinka Sąrašo Nr. 2 nurodytų pareigybių veiklos pobūdį ir sąlygas, todėl pareiškėjo teisė į kompensaciją už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas yra visiškai pagrįsta.Atsisakymą skirti kompensaciją grįsdama neaiškių dokumentų pasirinktomis ištraukomis, kurios, net nėra teisiškai reikšmingos ir neturinčios įrodomosios galios šioje byloje, Fondo valdyba aiškiai pažeidžia įstatymo viršenybės principą. Be to, net neatsižvelgiant į tai, Fondo valdybos akcentuojami dokumentai, kuriais ji grindžia poziciją, bet kuriuo atveju nepaneigia pareiškėjo teisės į kompensaciją. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde minima 1986 m. RTFSR Socialinės apsaugos ministerijos mokslo ir technikos informacijos ir propagandos centrinio pramonės biuro apžvalginės informacijos ištrauka (pateikta kartu su Vilniaus skyriaus procesiniu dokumentu, reg. Nr. 18389, kaip priedas Nr. 1), kuria pastarasis bando remtis, ne tik neturi jokios įrodomosios galios (neaišku, iš viso, kodėl reikėtų vadovautis Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos įstaigos raštu, juo labiau, kai dar kyla eilė abejonių dėl tokio rašto autentiškumo, kadangi pateikta tik ištrauka), tačiau joje ir taip nėra pateikto ir jokio konstatavimo, kad Pareiškėjo pareigas ėjęs asmuo nebūtų dirbęs kenksmingomis sąlygomis ir neturėtų teisės į kompensacijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad toje ištraukoje paminimi įrangos remonto meistrai nėra tapatūs darbui, kurį dirbo pareiškėjas. Tam tikrą kilnojamą įrangą gal ir buvo galima remontuoti atskirame kambaryje, kur sąlygos mažiau kenksmingos, tačiau dar kartą akcentuotina, ką, atrodytų, tyčia ignoruoja Valdyba, jog Pareiškėjas faktiškai remontavo būtent katilus (ne kažkokią mobilią įrangą, kurią galima nusinešti į kitą vietą), kas negalėjo būti daroma kitur kaip tik prie pačių katilų ar net juose, ką jis pats paaiškino teismo posėdžio metu. Iš to matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai tapatina Elektrinės bet kokios įrangos remonto meistro ir katilų remonto meistro pareigybes bei jų darbo specifiką (nors, iš Sąrašo Nr. 2 negalima daryti vienareikšmės išvados ir, jog kitos įrangos meistrai neturėtų teisės į kompensaciją už ypatingas sąlygas). Tokius Fondo valdybos pateikiamus išaiškinimus savaime paneigia ir pareiškėjo darbo dokumentuose užfiksuoti duomenys, jog pareiškėjui už darbą Elektrinėje buvo mokami priedai už kenksmingas darbo sąlygas. Taigi, pačios Elektrinės vadovybės patvirtinta, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis.1976 m. leidinio Lengvatinis pensinis aprūpinimas ištraukoje (pateikta kartu su Vilniaus skyriaus procesiniu dokumentu, reg. Nr. 18389, kaip priedas Nr. 2) nėra pateikta jokio patvirtinimo, kad pareiškėjo pareigas ėjęs asmuo nebūtų dirbęs kenksmingomis sąlygomis ir neturėtų teisės į kompensacijas, be to, kyla pagrįstų abejonių dėl šios ištraukos autentiškumo bei įrodomosios galios. Valstybinio socialinio draudimo valdybos 1994 m. rugsėjo 4 d. pažymoje (pateikta kartu su Vilniaus skyriaus procesiniu dokumentu, reg. Nr. 18389, kaip priedas Nr. 3) pateiktas jokios teisinės reikšmės neturintis įstaigos darbuotojo subjektyvus paaiškinimas, neva elektromonterių ir energoblokų mašinistų profesijos Sąraše Nr. 2 nenumatytos. Tokia subjektyvi vieno buvusio darbuotojo nuomonė niekaip nepaneigia pareiškėjo darbo sąlygų kenksmingumo fakto ir jo teisės į kompensacijas (kas yra vienareikšmiškai įrodyta), juo labiau, kad jame apskritai nekalbama apie Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro pareigas, kurias ėjo pareiškėjas.Trečiojo suinteresuoto asmens nurodoma TSRS Valstybinio darbo komiteto Socialinės apsaugos valdybos vyresniosios inspektorės paskaitos ištrauka (pateikta kartu su Vilniaus skyriaus procesiniu dokumentu, reg. Nr. 18389, kaip priedas Nr. 4) nėra pirminis teisės šaltinis bei neturi jokios įrodomosios galios šioje byloje. Negana to, ši ištrauka kaip tik patvirtina pareiškėjo poziciją, nes joje nurodyta, kad katilus katilinių ceche remontuojantys asmenys (kaip pareiškėjas), turi teisę į lengvatinę pensiją (tai yra, jog jie dirbo kenksmingomis darbo sąlygomis), neatsižvelgiant į tai, kad jie yra šio cecho etatiniai darbuotojai. Iš to matyti, kad šis trečiojo suinteresuoto asmens minimas dokumentas, jei ir turėtų įrodomąją galią šioje byloje, tai tik patvirtintų paties pareiškėjo argumentų teisingumą ir pagrįstumą. Tai, kad nurodytos dokumentų ištraukos neturi jokios įrodomosios galios šioje byloje pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-1328-525/2018, kur Fondo valdyba taip pat bandė motyvuoti atsisakymą skirti pareiškėjui kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas remdamasi panašaus dokumento ištrauka ir teismas tuo klausimu pateikė išaiškinimą, jog „tuometinio TSRS Valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto išaiškinime Nr. 19-1-5357 nėra išreikšta tiesioginio teisėkūros subjekto valia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jo taikymas nėra privalomas nagrinėjamu atveju”. Aktualiu laikotarpiu nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. (tai yra, terminas, iki kurio vertinamas darbo stažas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti pagal Pensijų įstatymą) pareiškėjas dirbo Elektrinėje katilų remonto meistro padėjėju/meistru, už ką jam visą tą laiką buvo mokami priedai už darbą kenksmingomis darbo sąlygomis. Byloje esantys įrodymai – pareiškėjo ir liudytojo paaiškinimai, Elektrinės archyviniaidokumentai, taip pat priedų už darbą kenksmingomis sąlygomis mokėjimo įrašai – vienareikšmiškai patvirtina, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu faktiškai vykdė darbą kenksmingomis sąlygomis katilų patalpose. Tokios darbo funkcijos visiškai atitinka Sąraše Nr. 2 pateiktų pareigybių veiklos pobūdį ir sąlygas. Tuo tarpu trečiojo suinteresuoto asmens nurodomos dokumentų ištraukos yra teisiškai nereikšmingos, abstraktaus pobūdžio bei niekaip nepaneigia pareiškėjo teisės į kompensaciją. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuriuo panaikinti nepagrįsti ir neteisėti Vilniaus skyriaus bei Fondo Valdybos Sprendimai, bei Vilniaus skyrius įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, yra teisėtas ir teisingas.Atsakovas Vilniaus skyrius atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens Fondo valdybos apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Vilniaus skyrius, priimdamas 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP1E-59296 dėl atsisakymo skirti kompensaciją, rėmėsi AB „Iron mountain Lithuania“ 2023 m. kovo 31 d. raštu Nr. IG-32 pateiktais dokumentais, pagal kuriuos pareiškėjas laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d. dirbo Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos blokų mašinistu, nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbo Remonto tarnybos katilų remonto baro meistro padėjėju, meistru. Šios profesijos nėra nurodytos Sąraše Nr. 2, todėl Vilniaus skyrius sutinka su Fondo valdybos nuomone, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo, Sąrašo Nr. 2 nuostatas bei byloje esančius įrodymus.Sąraše Nr. 2 yra nurodyti katilų ir turbinų mašinistai, tuo tarpu energijos blokų mašinistai Sąraše Nr. 2 nenurodyti. Katilų ir turbinų mašinistų ir energijos blokų mašinistų darbo pobūdis ir sąlygos skyrėsi, nes įprastose elektrinėse (su kryžminėmis jungtimis) valdymo pultas buvo tiesiogiai prie katilo ir turbinos, o blokinėse elektrinėse – atskiroje patalpoje. Todėl energijos blokų mašinistams nebuvo taikomas lengvatinis pensinis aprūpinimas, taigi neskiriamos ir kompensacijos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 1994 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos elektrinėje buvo atliktas kai kurių profesijų darbuotojų (tarp jų ir energijos blokų mašinistų) darbo pobūdžio patikrinimas bei nustatyta, kad kiekvienas energijos blokas (katilas ir turbina) turi atskirą valdymo pultą, kurį aptarnauja energijos bloko mašinistas, ir pultas, kurį stebi mašinistas, yra atskiroje izoliuotoje patalpoje. Taigi, laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1986 m. gruodžio 15 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Valstybinės rajoninės elektrinės Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos blokų mašinistu, pareiškėjo darbo pobūdis neatitiko Sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje nurodytų katilų ir turbinų mašinistų darbo pobūdžio ir šis laikotarpis negali būti įskaitytas į jo darbo laiką kompensacijai gauti.Sąraše Nr. 2 nurodyti gamybinių – katilų, turbinų, kuro padavimo ir dulkių paruošimo – cechų meistrai, tuo tarpu minėtų cechų įrangos remonto meistrai Sąraše Nr. 2 nenurodyti. Buvusios TSRS Energetikos ir elektrinių ministerija 1986 m. liepos 4 d. raštu Nr. П-3885-12 paaiškino, kad veikiančiose elektrinėse numatytos tik katilų, turbinų (mašinų), elektros kuro padavimo, dulkių paruošimo šilumos automatikos ir įrengimų remonto meistrų ir vyr. meistrų pareigybės. Nurodyti meistrai ir vyr. meistrai neturėjo ir neturi teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą. Todėl meistrai, atlikę įrangos remontą, neturėjo teisės į lengvatinį pensinį aprūpinimą, nepriklausomai nuo to, kuriam elektrinės padaliniui – gamybiniam cechui ar specializuotai remonto tarnybai – jie priklausė. Todėl laikotarpiu nuo 1986 m. gruodžio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėjas dirbo Remonto tarnybos katilų remonto baro meistro padėjėju, meistru, darbo pobūdis neatitiko Sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje nurodytų meistrų darbo pobūdžio ir šis laikotarpis negali būti įskaitytas į jo darbo laiką kompensacijai gauti.Tiek Vilniaus skyriaus, tiek Fondo valdybos Sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje sprendimams keliamus reikalavimus (juose tinkamai nurodytas teisinis pagrindas, išdėstytos faktinės aplinkybės, sprendimai argumentuoti ir adekvačiai motyvuoti, priimant Sprendimus buvo įvertintos ne tik Sąrašo Nr. 2 XIV skyriaus „Elektrinės, energotraukiniai ir garo jėgainių ūkis“ nuostatos, bet ir kita byloje esančiuose įrodymuose nurodyta informacija), todėl Vilniaus skyrius sutinka su Fondo valdybos argumentais, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas formaliai taikė teisės aktų reikalavimus, nevisapusiškai išanalizavo Vilniaus skyriui pateiktus dokumentus, dėl to buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.Vilniaus skyrius sutinka su Fondo valdybos argumentais, kad teismas, nustatydamas pareiškėjo darbo pobūdį, nepagrįstai rėmėsi liudytojo V. S., laikotarpiu nuo 1989 m. rugsėjo 15 d. iki 2003 m. gegužės 9 d. dirbusio Elektrinės Remonto tarnybos katilų remonto baro meistru, parodymais. Vilniaus skyrius V. S. taip pat nėra paskyręs kompensacijos, ir šiuo metu Regionų administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla eI2-1388-811/2025 pagal V. S. skundą dėl Vilniaus skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta skirti kompensaciją, panaikinimo, todėl šis liudytojas gali būti suinteresuotas šios ginčo bylos teigiama baigtimi.Teisėjų kolegijak o n s t a t u o j a:IV.Byloje nagrinėjimas ginčas kilo dėl Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP1E_59296 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas L. S.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, ir Fondo valdybos 2023 m. spalio 24 d. sprendimo (18.2E) I-12714 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP1E_59296 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas L. S.“, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas, pateiktas išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus skyrių pašalinti padarytą pažeidimą ir paskirti pareiškėjui įstatymo numatytą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies (atsakovas nebuvo įpareigotas paskirti pareiškėjui įstatymo numatytą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas) motyvuodamas tuo, kad Sprendimuose motyvų išdėstymas nėra pakankamai išsamus, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 10 straipsnyje 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų: Sprendimuose, iš esmės remiantis tik gramatiniu pareiškėjo pareigybių pavadinimu, padaryta formali išvada, kad 1985 m. rugpjūčio 7 d. – 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas ėjo pareigas (energobloko mašinisto, meistro padėjėjo ir meistro), kurios nėra įtvirtintos Sąraše Nr. 2, dėl ko jis neįgijo teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, trečiasis suinteresuotas asmuo padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.Apeliacinės instancijos teismas, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, sprendime išdėstė nuoseklius ir pakankamai išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pensijų įstatymo 62 straipsnio, Nuostatų V skyriaus normos bei šiose normose blanketiniu būdu nurodyto buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinto Lietuvoje galiojusio gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nuostatos. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalis, be kita ko, nustato, kad asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988–1994 metais. Pareiškėjas siekia, kad už darbą laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., dirbtą Valstybinėje rajoninėje elektrinėje (vėliau – Lietuvos elektrinėje) einant Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos mašinisto, Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėjo ir meistro pareigas, kurios (pareigos) nėra nurodytos (įrašytos) Sąraše Nr. 2, būtų skirta kompensacija pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi faktiškai jo dirbtas darbas pagal pobūdį (funkcijas) ir sąlygas (kenksmingos) atitiko Sąraše Nr. 2 nurodytas pareigas.SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinto Lietuvoje galiojusio gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 XIV skyriuje „Elektrinės, energiniai traukiniai ir garo jėgainių ūkis gamybos tikslams“, kurio a dalyje nurodyti darbininkai (jų pareigybės) – vandens lygio ir būklės stebėtojai (kontrolieriai), budintieji šiluminio skydo operatoriai ir kt., o b dalyje – inžineriniai-techniniai darbuotojai (jų pareigybės): katilinių, mašinų (šiluminės galios), dulkių paruošimo ir kuro tiekimo cechų meistrai, vyresnieji meistrai ir pamainų viršininkai; katilinių cechų viršininkai ir jų pavaduotojai. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad socialinės apsaugos srityje negali būti teikiamas prioritetas teisės formai (pareigų pavadinimas Lietuvoje galiojusiame gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše), neatsižvelgiant į teisės normos turinį, jos tikslą (faktiškai atlikto darbo pobūdį, sąlygas, kenksmingumą nusakančius požymius ir trukmę) ir tokiu būdu negali sutrukdyti asmeniui gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje A-1062-756/2015; 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-101-552/2019, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-528-442/2023). Taigi ginčijamuose Sprendimuose ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens akcentuojama aplinkybė, kad pareigos, kurias laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ėjo pareiškėjas Valstybinėje rajoninėje elektrinėje (vėliau – Lietuvos elektrinėje) – Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos mašinistas, Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėjas ir meistras – gramatiškai neatitinka Sąraše Nr. 2 nurodytų pareigų pavadinimų, savaime dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad darbas einant tokias pareigas nėra priskirtinos darbui sunkiomis sąlygomis, nurodytam šiame sąraše. Pažymėtina, kad tokiu aiškinimu (šios nutarties 40-41 p.) SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintame Lietuvoje galiojusio gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 nurodytų darbų sunkiomis sąlygomis apimtis (sąrašas) negali būti ir nėra plečiama: asmens lūkestis įgyti teisę gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, kuri buvo numatyta jam dirbant tokį darbą, negali būti paneigtas vien gramatiškai aiškinat ir taikant dalį teisinio reguliavimo, kurio visuma nebegalioja, nuostatas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje galiojusio gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2, kuris tvirtintas dar 20 a. 6 dešimtmetyje, XIV skyriuje pateikiamas labai apibendrintas tokio tipo elektrinės darbininkų ir kitų darbuotojų pareigybių sąrašas, t. y. jis sudarytas neatsižvelgiant į galimas elektrinių struktūrinių padalinių, atsakingų už konkrečią technologinio proceso dalį, variacijas, nei konkrečiai pareigybei priskirtų funkcijų apimtį, dėl ko net pareigų, atliekamų konkrečiame padalinyje, įvardijimas ne visada pakankamas pagrindas spręsti, kad jose vykdytas darbas nepatenka į Lietuvoje galiojusio gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 nurodytą XIV skyriuje, ką, pažymėtina, iš dalies patvirtina atsakovo pateikti įrodymai: Valstybinio socialinio draudimo valdybos 1994 m. rugsėjo 4 d. pažymoje dėl Lietuvos elektrinės kai kurių profesijų darbuotojų darbo pobūdžio, apibūdinant elektrinės organizacinės struktūros raidą, nurodoma, kad 1960-1965 m. buvo katilų cechas, turbinų cechas, elektros cechas, šiluminių matavimų ir automatikos cechas ir kt.; 1965-1975 m. buvo katilų turbinų cechai Nr. 1 ir Nr. 2, elektros cechas, kuro-transporto cechas, šiluminių matavimų ir automatikos cechas; nuo 1975 m. – eksploatacijos tarnyba (jungia „KTC-1“, „KTC-2“ ir „eksploatacinį personalą iš elektros, chemijos, kuro-transporto ir ŠMA barus“) ir remonto tarnybą (jungia elektros, chemijos kuro transporto ŠMA barų remontinį personalą ir centralizuotą remonto cechą su mechaninėmis dirbtuvėmis. Taigi, iš šių duomenų nėra galima spręsti, kad 1960-1975 m., be katilų cecho, vėliau – katilų turbinų cechų Nr. 1 ir Nr. 2, buvo atskiras struktūrinis padalinys, kokiame dirbo pareiškėjas – Remonto tarnybos Katilų remonto baras ar jam (padaliniui) analogiškas, dėl ko neatmestina, kad tokie darbuotojai buvo katilų cecho (vėliau – katilų turbinų cechų Nr. 1 ir Nr. 2) darbuotojų dalis.Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų nagrinėjusios galimybę gauti duomenis, apibūdinančius katilų cecho (vėliau – katilų turbinų cechų Nr. 1 ir Nr. 2) personalą ir jų funkcijas, Remonto tarnybos Katilų remonto baro funkcijas, duomenis apie tai, ar iš tiesų, kaip teismo posėdyje nurodė liudytoju apklaustas V. S., dirbęs Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistru, kitiems darbuotojams, dirbusiems analogiškose pareigose, kompensacijos buvo skirtos. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai – dėl darbo stažo konkrečiose pareigose, priedo už kenksmingas darbo sąlygas mokėjimas ir pan. – nėra reikšmingi: kaip nurodo pats apeliantas (šios nutarties 27.1 p.), teisei į kompensacijos dalį įgyti pareiškėjas ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius 1986-1994 metų laikotarpiu turėjo dirbti darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2. Pareiškėjo darbo stažas vien Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistru, kiek galima spręsti iš asmens kadrų įskaitos kortelių, viršijo 6 metus 3 mėnesius; nors, viena vertus, priedo už kenksmingas darbo sąlygas mokėjimo faktas, nesant kitų argumentų dėl galiojusio teisinio reguliavimo nuostatų, iš tiesų savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas dirbo darbus, įtrauktus į Sąrašą Nr. 2, kita vertus, tai patvirtina aplinkybę, kad darbo sąlygos pareigų, kurias ėjo pareiškėjas, buvo vertinamos kaip kenksmingos, kas nagrinėjamu atveju patvirtina, jog aplinkybė, kad pareigos, kurias laikotarpiu nuo 1985 m. rugpjūčio 7 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. ėjo pareiškėjas Valstybinėje rajoninėje elektrinėje (vėliau – Lietuvos elektrinėje) – Eksploatacijos tarnybos katilų-turbinų baro energijos mašinistas, Remonto tarnybos Katilų remonto baro meistro padėjėjas ir meistras – gramatiškai neatitinka Sąraše Nr. 2 nurodytų pareigų pavadinimų, savaime dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad darbas einant tokias pareigas nėra priskirtinos darbui sunkiomis sąlygomis, nurodytam šiame sąraše; aplinkybė, kad V. S. yra pareiškėjas kitoje byloje, kurios ginčo dalykas yra iš esmės analogiškas, nėra pagrindas atsisakyti jį apklausti liudytoju. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, iš apelianto pareiškėjui priteisiamos 1200 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 39 str. 1 d. 2 p., 40 str. 1 ir 5 d.). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijanutaria:Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.Pareiškėjui L. S. priteisti iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.Nutartis neskundžiama. Teisėjai Arūnas Dirvonas Dainius Raižys Milda Vainienė