Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. AS-1031-968/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01398-2026-4Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 7 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutarties panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) neveikimą; 2) įpareigoti Administraciją per teismo nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 1992 m. investuotų lėšų klausimą ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį motyvuotą administracinį sprendimą dėl pareiškėjo – investuotojo, teisių įgyvendinimo; 3) dėl pareiškėjo asmeninėmis lėšomis apmokėtos investicinio objekto dalies įpareigoti Administraciją priimti administracinį sprendimą, atlikti visus teisės aktuose numatytus veiksmus, reikalingus šiam sprendimui įgyvendinti.II.Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną administraciniam teismui ir išaiškino pareiškėjui, kad dėl galimai pažeistų savo teisių jis gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.Teismas nurodė, kad paduotas patikslintas skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Iš skundo turinio teismas darė išvadą, kad pareiškėjas reikalavimus sieja su Vilniaus miesto savivaldybės galimu vilkinimu neatliekant veiksmų dėl nekilnojamojo turto perdavimo pareiškėjui. Pagal Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1 punktą tokia tuometinės Vilniaus miesto valdybos prievolė galėjo atsirasti po to, kai namas pastatytas. Teismas vadovavosi ABTĮ 29 straipsnio 2 dalimi ir atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie namo pastatymo datą.Teismas nustatė, kad pareiškėjo reikalavimai dėl teisės į jo lėšomis apmokėtą gyvenamąjį plotą, taip pat su gyvenamojo ploto neperdavimu susijusios žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimai buvo išnagrinėti civilinėje byloje Nr. 2A-365-516/2019, pasibaigusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartimi. Šia nutartimi paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 17 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo ieškinys buvo atmestas. Teismai padarė išvadas, kad ginčo objektus įsigijo uždaroji akcinė bendrovė „Dieona“, o ne pareiškėjas. Taip pat teismai konstatavo, kad pareiškėjo keliami klausimai ne kartą jau buvo išnagrinėti teismuose. Pirmoji inicijuota byla buvo 2008 metais, kai pareiškėjas skundė Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, reikalavo žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto. Teismo vertinimu, vėliausiai 2008 metais pareiškėjas turėjo sužinoti apie galimai jo pažeistas teises, todėl praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su reikalavimais Vilniaus miesto savivaldybei įskaityti jo įmokėtas lėšas, priimti potvarkį dėl 5 220 kv. m ir 74 kv. m gyvenamojo ploto perdavimo nuosavybėn pareiškėjui, tačiau teismo 2019 m. gegužės 21 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, remiantis tuo, kad pareiškėjas reikalavimą kildina iš privatizavimo sandorio, kuris yra civilinis sandoris, todėl ginčas kilęs dėl civilinių teisinių santykių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, į kurio statybą, pareiškėjo teigimu, jis buvo investavęs savo pinigines lėšas. Ginčas šiuo atveju kildinamas iš civilinių teisinių santykių, o ginčai dėl civilinių teisių įgijimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, todėl pareiškėjo skundas nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka ir negali būti priimtas (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Nustatęs, kad pareiškėjo skundo reikalavimas kildinamas iš civilinių teisinių santykių, teismas atsisakė priimti skundą kaip nepriskirtiną administraciniam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.).III.Pareiškėjas A. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, akcentuoja, kad skundo dalykas buvo ne nuosavybės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą pripažinimas civilinio proceso tvarka, o viešojo administravimo subjekto neveikimas, pasireiškiantis tuo, kad atsakovas per itin ilgą laiką nepriėmė jokio administracinio sprendimo dėl pareiškėjo kreipimosi, neįvertino jo nurodytų faktinių aplinkybių, neišnagrinėjo prašomo klausimo pagal kompetenciją ir nepateikė teisės aktų reikalavimus atitinkančio motyvuoto atsakymo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis neprašė pripažinti jo nuosavybės teisės, neformulavo reikalavimo priteisti konkretų individualiai apibrėžtą daiktą, nenustatinėjo daiktinių teisių tarp lygių civilinių santykių subjektų, bet prašė konstatuoti savivaldybės administracijos neveikimą, įpareigoti atsakovą išnagrinėti klausimą pagal kompetenciją ir priimti motyvuotą administracinį sprendimą, po sprendimo priėmimo atlikti jam įgyvendinti būtinus veiksmus. Pareiškėjas daro išvadą, kad ginčas kyla ne dėl nuosavybės teisės pripažinimo, o dėl to, kad viešojo administravimo subjektas ilgą laiką nepriima jokio sprendimo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai sutapatino galimą būsimą materialų rezultatą su pačiu ginčo dalyku, todėl neteisingai pritaikė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalį.Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV.Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Iš pareiškėjo patikslinto skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, į kurio statybą, pareiškėjo teigimu, jis buvo investavęs savo pinigines lėšas. Nors pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad skundo dalykas yra ne nuosavybės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą pripažinimas civilinio proceso tvarka, patikslintame skunde aiškiai nurodoma, kad ginčo esmė yra ta, jog Administracija, pažeisdama įstatymo nuostatas, iki šiol vilkina priimti administracinį sprendimą dėl investicinio projekto, 5 220 kv. m gyvenamojo ploto patalpų (namo, butų Vilniuje) perdavimo nuosavybės teise pareiškėjui, savo lėšomis apmokėjusiam jo statybą. Taigi ginčas šiuo atveju kyla iš civilinių teisinių santykių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimai yra kildinami iš civilinių teisinių santykių, o ginčai dėl civilinių teisių įgijimo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Tai, kad pareiškėjas siekia įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę, t. y. subjektą, kuris vykdo ir viešojo administravimo funkcijas, priimti administracinį sprendimą dėl pareiškėjo – investuotojo, teisių įgyvendinimo, savaime nepaneigia minėtos išvados, kad tai yra civilinio pobūdžio ginčas, nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas Regionų administraciniame teisme jau siekė ne kartą reikšti panašius reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti pareiškėjo reikalavimus bei pareiškėjui su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutikus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiamomis nutartimis išaiškino pareiškėjui, kad skundo reikalavimai yra civilinio pobūdžio ir priskirtini bendrosios kompetencijos teismui (žr., LVAT 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-501-756/2019; 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-374-415/2021; 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-1188/2023).Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurioje motyvuotai atsakyta, kokiais teisiniais pagrindais ir argumentais pareiškėjo skundą atsisakoma priimti, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a:Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Jolanta Malijauskienė