Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eAS-1066-968/2026Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01004-2026-1Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN U T A R T I S2026 m. spalio 14 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties dalies panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir kitų reikalavimų.Teisėjų kolegijan u s t a t ė:I.Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas užskaityti anksčiau sumokėtą žyminį mokestį; įpareigoti viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; taikyti (skubiai) smurtautojo užkardymą, reikalavimų užtikrinimo priemones, užtikrinančias disponuoti pas atsakovę turimoms / sukauptoms lėšoms, pragyvenimui / išgyventi – pasibaigus nedarbo draudimo išmokos mokėjimui – skubiai skirti / tęsti nedarbo išmokos mokėjimą.II.Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nekelia reikalavimo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) ar jos skyrių priimtų sprendimų panaikinimo, tačiau, susipažinęs su pareiškėjo argumentais ir pateiktais skundo priedais, darė išvadą, kad skunde keliamas ginčas iš esmės susijęs su pareiškėjo prašymu skirti / tęsti nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimą, kurio netenkino VSDFV Panevėžio skyrius. Teismas nustatė, kad VSDFV Panevėžio skyriaus 2025 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (9.26E) NI_SP1E-7788 „Dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką“ pareiškėjui buvo skirta nedarbo socialinio draudimo išmoka vienuolikai mėnesių iki 2026 m. sausio 27 d. Pareiškėjas 2026 m. sausio 21 d. pateikė prašymą pratęsti nedarbo išmokos mokėjimą. 2026 m. vasario 10 d. pateikė prašymą skirti išankstinę pensiją, 2026 m. vasario 25 d. pateikė skundą, kuriame prašė skirti / tęsti nedarbo socialinės draudimo išmokos mokėjimą.VSDFV Panevėžio skyrius 2026 m. vasario 10 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-10836, atsakydamas į pareiškėjo 2026 m. sausio 21 d. prašymą pratęsti nedarbo išmokos mokėjimą, nurodė įstatymo nuostatas dėl nedarbo išmokos mokėjimo terminų ir šios išmokos nepratęsė, išaiškino teisę kreiptis su skundu į VSDFV. VSDFV Panevėžio skyrius 2026 m. vasario 24 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-14170 dar kartą atsakė pareiškėjui, kad dėl prašymo pratęsti nedarbo išmokos mokėjimą atsakė 2026 m. vasario 10 d. raštu Nr. (9.47E)DV_S-10836 ir paaiškino, kad ilgiau mokėti nedarbo išmoką neturi teisinio pagrindo, nors pareiškėjas ir turi bedarbio statusą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepridėjo skundų, teiktų VSDFV, kuriais būtų apskųsti nurodyti VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 10 d. raštas Nr. (9.47E)DV_S-10836 ir 2026 m. vasario 24 d. raštas Nr. (9.47E)DV_S-14170, nei VSDFV sprendimų, priimtų išnagrinėjus skundus privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka dėl nurodytų skyriaus sprendimų. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo užskaityti ankščiau sumokėtą žyminį mokestį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo įvardintoje Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI2-10139-780/2026 nurodoma, jog kartu su skundu pateiktas žyminio mokesčio apmokėjimo dokumentas, iš kurio matyti, kad pareiškėjas 2026 m. sausio 20 d., kreipdamasis į teismą, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Teismas taip pat išaiškino, jog nors pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą pareiškėjui turėtų būti grąžintas sumokėtas žyminis mokestis, tačiau jis buvo užskaitytas Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų administracinėje byloje Nr. eI2-6472-426/2026. Minėtoje byloje 2026 m. sausio 29 d. nutartimi jau išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dienos dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu Regionų administraciniam teismui yra pateikęs daugiau nei 30 skundų, prie kurių vis pridėjo tą patį mokėjimo dokumentą. Nesant galimybės identifikuoti, kad žyminis mokestis sumokėtas už šio skundo padavimą, teismas neturėjo pagrindo jį grąžinti, todėl nesprendė žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimų.III.Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo; 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui disponuoti „atsakovo varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi“.Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo priėmimo klausimą.Teisėjų kolegijakonstatuoja:IV.Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo procedūra, pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo priėmimo klausimą.Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais), o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos yra VSDFV ir VSDFV teritoriniai skyriai. Pagal šio straipsnio 14 dalį – Valstybinis socialinio draudimo fondas yra šio įstatymo nustatyta tvarka valdomi centralizuoti tiksliniai finansiniai ir materialiniai ištekliai, kurie yra įtraukiami į apskaitą nuo valstybės ir savivaldybių biudžetų atskirtame fondo biudžete ir yra naudojami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui finansuoti, valdyti ir administruoti. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą (atsakovą – VSDFV) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių (Konstitucijos 52 str.)) ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Iš skunde nurodytų aplinkybių ir kartu su skundu pateiktų duomenų matyti, kad į pareiškėjo 2026 m. sausio 21 d. prašymą dėl nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimo buvo atsakyta VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 10 d. raštu, o į 2026 m. vasario 10 d. prašymą ir 2026 m. vasario 11 d. skundą atsakyta VSDFV Panevėžio skyriaus 2026 m. vasario 24 d. raštu. Tačiau pareiškėjas nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad jis būtų pasinaudojęs privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skųsdamas šiuos VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimus VSDFV. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka tam tikrų veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., LVAT 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-822/2024; kt.). Tačiau pareiškėjas, prašydamas įpareigoti atsakovą pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) nenurodė, kokį konkrečiai jo teiktą prašymą atsakovas atsisakė nagrinėti ar vilkino prašymo nagrinėjimą.Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), nes Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo teisme dalyku (nepatenka į kito teismo jurisdikciją).Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo ir taikant atitinkamus teisės aktus, kiltų abejonės dėl taikytinų teisės aktų konstitucingumo. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.Apibendrindama teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegijan u t a r i a:Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Audrius Bakaveckas Rytis Krasauskas Arūnas Sutkevičius