- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-07
- Bylos Nr.
- eA-2337-1047/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00168-2026-0
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Virginija Volskienė, Beata Martišienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2026 m. sausio 12 d. sprendimą Nr. 5SD-271 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2026 m. sausio 12 d. raštas, Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą imtis veiksmų pagal pareiškėjo 2026 m. sausio 7 d. prašymą (toliau – ir Prašymas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu pakeitė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimu nustatytą pareiškėjo bendravimo su nepilnamečiais vaikais M. G., gimusia (duomenys neskelbtini), V. G., gimusia (duomenys neskelbtini), ir L. G., gimusia (duomenys neskelbtini), bendravimo tvarką ir nustatė naują bendravimo tvarką. Tačiau normalus pareiškėjo bendravimas su vaikais yra visiškai nutrūkęs ir nevyksta nuo 2017 m. vasario mėnesio.
Po keleto papildomų įvairia forma išreikštų prašymų padėti susitikti ir bendrauti su vaikais, pareiškėjas per atstovą raštu 2026 m. sausio 7 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas tarpininkauti surengiant pareiškėjo susitikimą su vaikais. Atsakovas į šį prašymą atsakė 2026 m. sausio 12 d. raštu, kuriame nurodė, kad „[a]tsižvelgiant į tai, jog vaikai išsakė nenorą bendrauti su tėvu, Skyrius gerbs vaikų išreikštą nuomonę ir nesiims aktyvių veiksmų organizuojant vaikų ir V. G. susitikimą“. Atsakovo atsisakymas, įformintas 2026 m. sausio 12 d. raštu, reiškia nusišalinimą nuo įstatyme numatytų pareigų vykdymo, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Padėti vaikams atkurti ryšį su tėvu (pareiškėju), vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktais, yra atsakovo pareiga, kadangi bendravimas su abiem tėvais yra ir nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose (Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalis) įtvirtinta vaiko teisė, pagalba įgyvendinant šias teises kartu prisideda prie Įstatymo paskirties „užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, stiprinti tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę ir galimybes rūpintis vaiku, užtikrinti vaiko interesus“ (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). 2026 m. sausio 12 d. raštu atsakovas atsisakė vykdyti jam Įstatymu pavestas funkcijas ir net nepasiūlė alternatyvų ar būdų, kaip spręsti susidariusią situaciją. Atsakovo nurodomi motyvai – pagarba vaiko norui, šiuo konkrečiu atveju yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atsakovas visą atsakomybę dėl bendravimo su vaikais perkelia pareiškėjui, nurodant jo kaltę dėl nebendravimo, tačiau neįvertina vaikų nenoro priežasčių ir šio noro ar nenoro atitikimo vaikų interesams.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
Pareiškėjo šeimos situacija Skyriui yra žinoma nuo 2019 metų. Nepaisant to, jog Tarnybos ir jos įgaliotų teritorinių skyrių funkcijos neapima pareigos tiesiogiai organizuoti nepilnamečių vaikų susitikimus su tėvais, Skyrius 2025 m. balandžio 9 d. savo administracinėse patalpose suorganizavo pareiškėjo ir jo dukrų susitikimą. Po šio susitikimo vaikai nurodė, kad, jų nuomone, tėvo elgesys nėra pasikeitęs, todėl jos daugiau susitikti su tėvu nepageidauja. Skyriaus specialistai ne kartą bendravo su nepilnametėmis pareiškėjo dukromis, kurios šiuo metu kategoriškai atsisako bendrauti su tėvu.
Vienas iš esminių vaiko teisių ir interesų įgyvendinimo principų yra pagarba vaiko nuomonei. Šis principas reiškia, kad vaikui turi būti sudaryta reali ir saugi galimybė išsakyti savo nuomonę visais su juo susijusiais klausimais, o jo nuomonė įvertinta atsižvelgiant į vaiko amžių, brandą ir gebėjimą ją pagrįsti. Sprendimo priėmimo metu vaiko nuomonė vertinama kaip viena iš reikšmingų aplinkybių, sprendžiant su vaiko teisėmis ir interesais susijusius klausimus. Šiuo atveju vaikų amžius ((duomenys neskelbtini)) yra itin reikšminga aplinkybė, kadangi tokio amžiaus nepilnamečiai vaikai paprastai geba savarankiškai formuoti ir aiškiai išreikšti savo nuomonę. Pareiškėjo dukros pateikia nuoseklią, asmenine patirtimi pagrįstą poziciją, o, Skyriaus duomenimis, pareiškėjo situacija nuo paskutinio vaikų situacijos vertinimo (2025 m. gruodžio 3 d.) nebuvo pasikeitusi, todėl nėra pagrindo manyti, jog per trumpą laiką vaikų nuomonė būtų pasikeitusi taip, kad sudarytų pagrindą priimti kitokius sprendimus, nei buvo priimta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teigia, jog tik tiesioginis bendravimas su vaikais yra priemonė atkurti ryšį, bet ji nebuvo įgyvendinta. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo ir jo dukrų tarpusavio santykių sudėtingumas, vaikų išsakomos praeities nuoskaudos, nutrūkęs emocinis ryšys yra kompleksinio pobūdžio problema. Tokio pobūdžio problemoms spręs nepakanka pavienių vaikų ir tėvo susitikimų, atvykstant į Skyriaus administracines patalpas (vaikai bendrauti su tėvu kategoriškais atsisako). Šiuo atveju pareiškėjo šeimai reikalinga nuosekli, reguliari specialistų pagalba, įtraukiant psichologą ar šeimos terapeutą (toks procesas apimtų nuoseklų darbą atskirai su tėvais, nuoseklų darbą atskirai su vaikais bei esant galimybei ir specialistams įvertinus tinkamą laiką, palaipsniui organizuojamus bendrus vaikų ir tėvo susitikimus).
Pareiškėjo šeimos atveju Skyriui yra sudėtinga organizuoti pagalbos šeimai teikimą, kai pats pareiškėjas į atvejo vadybą ir nuoseklų, sistemingą paslaugų teikimą neįsitraukia. Net Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2021 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. (6.1.-2021-10) PER-37 „Dėl V. G. skundo tyrimo“ (toliau – ir Pažyma) atkreipiamas dėmesys, jog Skyriui nėra priskirta funkcija vykdyti teismo sprendimus, todėl tokie veiksmai gali būti vertinami kaip peržengiantys Skyriaus kompetencijos ribas. Valstybės vaidmuo, siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, nėra absoliutus, todėl pirmiausia vaiko tėvai yra atsakingi už šios teisės tinkamą įgyvendinimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas deklaratyviai teigia, jog Skyrius 2026 m. sausio 12 d. rašte nepasiūlė alternatyvų ar būdų, kaip spręsti susidariusią situaciją, nutylėdamas, jog pareiškėjui anksčiau ne kartą buvo teikta išsami informacija apie galimus problemos sprendimo būdus bei siūlomas valstybės garantuojamas, nemokamas pagalbos priemones tiek jam pačiam, tiek vaikams. Nepaisant suteiktos informacijos ir siūlytų galimybių, pareiškėjas šiomis priemonėmis nesinaudojo arba jomis naudojosi tik formaliai, nenuosekliai, todėl susidariusi situacija negali būti siejama su Tarnybos veiksmų ar sprendimų nepakankamumu.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. G. skundą.
Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad:
Pareiškėjas turi tris nepilnamečius vaikus – M. G., gimusią (duomenys neskelbtini), V. G., gimusią (duomenys neskelbtini), ir L. G., gimusią (duomenys neskelbtini), o pareiškėjo bendravimas su vaikais, paties jo teigimu, yra nutrūkęs nuo 2017 m. vasario mėnesio. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 10 d. sprendimu buvo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, kuri Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu buvo pakeista ir nustatyta nauja bendravimo tvarka.
Pareiškėjo šeimos situacija Tarnybai yra žinoma nuo 2019 m., kai laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2025 m. spalio 30 d. buvo gauti 9 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus, daugiausia susijusius su tėvų nesutarimais dėl bendravimo su vaikais tvarkos vykdymo. 2019 m. balandžio–birželio mėn. pareiškėjui ir jo vaikų motinai buvo taikytas atvejo vadybos procesas Klaipėdos rajono paramos šeimai centre, kurio metu pareiškėjui buvo siūlytos įvairios pagalbos priemonės, tačiau jis jomis nesinaudojo arba dalyvavo epizodiškai, taip pat neatvykdavo į dalį suplanuotų susitikimų su vaikais.
Pareiškėjas 2020 m. vasario 4 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierių dėl galimo atsakovo neveikimo, tačiau 2021 m. kovo 31 d. Pažymoje konstatuota, kad Tarnyba veikė pagal savo kompetenciją, be to, ji nėra įgaliota užtikrinti teismo sprendimų vykdymo, o pareiškėjo elgesys nepadėjo atkurti ryšio su vaikais.
Laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 25 d. iki 2021 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui ir jo vaikų motinai vėl buvo taikomas atvejo vadybos procesas, organizuoti keli posėdžiai, siūlytos mediacijos ir psichologinės pagalbos priemonės, tačiau pareiškėjas dalyvavo tik viename posėdyje ir iš esmės nebendradarbiavo su specialistais.
Tarnyboje 2024 m. sausio 24 d. gavus antstolio raštą dėl bendravimo tvarkos nevykdymo, Tarnyba atliko nepilnamečių vaikų situacijos vertinimus, kurių metu nustatyta, kad vaikai nenori bendrauti su tėvu, jaučia nesaugumą, nurodo patyrę neigiamų išgyvenimų, tarp jų ir pareiškėjo nėra susiformavęs teigiamas emocinis ryšys. 2024 m. vasario 1 d. užpildžius pareiškėjo nepilnamečių vaikų situacijos vertinimus Nr. 5VSV-524, Nr. 5VSV-525, Nr. 5VSV-526, buvo konstatuoti vaiko teisių pažeidimai dėl teisės į saugią aplinką, tačiau nenustatyta būtinybė taikyti papildomas pagalbos priemones, kartu nurodant galimybę tėvams savarankiškai kreiptis dėl socialinių paslaugų.
Tarnyboje 2024 m. lapkričio 26 d. gavus pareiškėjo atstovo prašymą dėl bendravimo atnaujinimo, atsakovas pakartotinai atliko vaikų situacijos vertinimus ir 2024 m. gruodžio 20 d. sprendimais nustatė, kad vaikų teisė bendrauti su tėvu yra pažeista, tačiau taip pat pažymėjo emocinio ryšio atkūrimo sudėtingumą ir būtinybę taikyti kompleksines priemones. Pareiškėjui buvo pateiktos rekomendacijos kreiptis į specialistus, naudotis mediacijos ir psichologinės pagalbos galimybėmis.
2025 m. sausio 24 d. atlikus dar vieną situacijos vertinimą, buvo nustatyta būtinybė vertinti pagalbos šeimai poreikį ir inicijuotas atvejo vadybos procesas, tačiau pareiškėjas išreiškė nenorą dalyvauti siūlomose veiklose, atsisakė psichologinės ar kitokios pagalbos, nurodydamas, kad jam yra reikalingi tik susitikimai su vaikais jo namuose. Dėl tokio pareiškėjo požiūrio atvejo vadybos procesas jo atžvilgiu buvo nutrauktas.
2025 m. kovo 20 d. gavus dar vieną pareiškėjo atstovo prašymą, Tarnyba tarpininkavo organizuojant pareiškėjo ir jo vaikų susitikimą, kuris įvyko 2025 m. balandžio 9 d. Susitikimo metu vaikai aiškiai išreiškė nenorą bendrauti su tėvu ir nurodė, kad jų pozicija yra savarankiška ir nepaveikta kitų asmenų, o tėvo elgesys, jų vertinimu, nėra pasikeitęs. Vėlesniu laikotarpiu, t. y. 2025 m. lapkričio 18 d., pakartotinai bendraujant su vaikais, jie ir toliau kategoriškai atsisakė bendrauti su tėvu, nurodydami ankstesnius neigiamus išgyvenimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2026 m. sausio 9 d. dar kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas tarpininkauti organizuojant susitikimą su vaikais. Atsakovas, įvertinęs ankstesnius pakartotinius situacijos vertinimus, pareiškėjui jau pasiūlytų pagalbos priemonių neišnaudojimą, taip pat vaikų nuoseklią ir kategorišką poziciją atsisakyti bendrauti, skundžiamu 2026 m. sausio 12 d. raštu atsisakė organizuoti susitikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Tarnybos veikla buvo nuosekli, tęstinė ir orientuota į vaiko interesų užtikrinimą, o ne į formalų pareiškėjo reikalavimų tenkinimą. Atsakovas ne kartą reagavo į pareiškėjo pasikreipimus, atliko pakartotinius vaikų situacijos vertinimus, organizavo susitikimus su vaikais, analizavo jų emocinę būklę, santykį su tėvu bei galimus rizikos veiksnius. Šių vertinimų metu buvo nustatyta nuosekli ir kategoriška vaikų pozicija nebendrauti su pareiškėju, grindžiama jų pačių patirtais neigiamais išgyvenimais ir emocinio saugumo stoka. Tokios aplinkybės objektyviai suponavo Tarnybos pareigą prioritetą teikti ne formaliam bendravimo organizavimui, o vaikų psichologinio saugumo užtikrinimui.
Teismas akcentavo, kad pareiškėjui buvo ne kartą siūlytos įvairios kompleksinės pagalbos priemonės, skirtos santykiui su vaikais atkurti, t. y. mediacija, psichologinė pagalba, dalyvavimas atvejo vadybos procese, tačiau pareiškėjas šiomis galimybėmis nesinaudojo arba dalyvavo jose tik formaliai ir epizodiškai, iš esmės nebendradarbiavo su specialistais bei atsisakė priimti siūlomą pagalbą, laikydamasis pozicijos, jog jam pakanka vien tik tiesioginio bendravimo su vaikais organizavimo. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys yra nesuderinamas su vaiko interesų prioriteto principu, kadangi emocinio ryšio atkūrimas reikalauja nuoseklaus ir kompleksinio darbo, o ne vienkartinių susitikimų organizavimo. Tarnyba, veikdama pagal jai suteiktą kompetenciją, neturi įgaliojimų priverstinai užtikrinti vaikų ir tėvų bendravimo ar vykdyti teismo sprendimų dėl bendravimo tvarkos, kadangi tokios funkcijos yra priskirtos kitoms institucijoms ir procesams, o Tarnybos vaidmuo apsiriboja situacijos vertinimu, vaiko nuomonės išklausymu bei pagalbos priemonių inicijavimu. Dėl šios priežasties vien pareiškėjo lūkestis, kad Tarnyba organizuos susitikimus, nepaisant vaikų valios ar emocinės būklės, negali būti laikomas teisiniu pagrindu pripažinti skundžiamą Sprendimą neteisėtu.
Teismas vertino, kad Tarnyba pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ankstesni bandymai organizuoti susitikimus nebuvo sėkmingi, vaikai nuosekliai atsisakė bendrauti su pareiškėju, o pats pareiškėjas nepasinaudojo jam siūlytomis priemonėmis, galinčiomis sudaryti prielaidas santykiui atkurti. Tokiu atveju pakartotinis susitikimo organizavimas, nesant esminių aplinkybių pasikeitimo, neatitiktų nei vaikų interesų, nei proporcingumo principo. Tarnyba, gavusi pareiškėjo kreipimąsi bei informaciją apie galbūt susiklosčiusią sudėtingą šeimos situaciją, ėmėsi aktyvių, nuoseklių ir teisės aktų reikalavimus atitinkančių veiksmų, siekdama tinkamai įgyvendinti jai priskirtas funkcijas. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina atsakovo neveikimo ar pareigų nevykdymo fakto, priešingai, leidžia spręsti apie sistemingą ir pakartotinį reagavimą į susiklosčiusią situaciją.
Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, nustatęs tam tikrus rizikos veiksnius ar santykių probleminius aspektus, inicijavo atvejo vadybos procesą, kuris pagal savo esmę yra skirtas kompleksinei pagalbai organizuoti ir teikti. Atvejo vadyba yra tęstinis procesas, apimantis ne tik situacijos įvertinimą, bet ir konkrečių pagalbos priemonių planavimą, jų įgyvendinimą bei rezultatų stebėseną. Taigi pats faktas, kad toks procesas buvo pradėtas, patvirtina atsakovo aktyvią poziciją sprendžiant susiklosčiusią situaciją. Aplinkybė, kad šis procesas nepasiekė laukiamų rezultatų, negali būti vertinama kaip atsakovo neveikimo įrodymas, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo ribotą įsitraukimą į siūlomas veiklas.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas teikė informaciją pareiškėjui apie galimas pagalbos formas ir būdus, kurie galėtų padėti atkurti santykį su vaikais. Pareiškėjo pasirinkimas nesinaudoti šiomis galimybėmis ar jas ignoruoti negali būti perkeltas atsakovo atsakomybėn. Be to, Tarnyba ėmėsi ir tiesioginių veiksmų, siekdama sudaryti prielaidas pareiškėjo ir vaikų bendravimui, organizuodama 2025 m. balandžio 9 d. susitikimą. Ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia pareiškėjo teiginius, jog atsakovas apskritai atsisakė imtis veiksmų ar nusišalino nuo situacijos sprendimo.
Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu vaikai ne kartą buvo išklausyti kompetentingų specialistų, laikantis teisės aktų reikalavimų, atsižvelgiant į jų amžių, brandą bei gebėjimą savarankiškai formuoti ir reikšti savo nuomonę. Nustatyta, kad jų (vaikų) pozicija atsisakyti bendrauti su pareiškėju buvo ne atsitiktinė ar momentinė, bet nuosekli, ilgalaikė ir nekintanti, išreikšta skirtingu metu bei skirtingomis aplinkybėmis. Teismo vertinimu, vaikų amžius bei brandos lygis nagrinėjamu atveju suponuoja jų gebėjimą suvokti situaciją, įvertinti savo patirtis bei išreikšti savarankišką poziciją. Tokiu atveju jų nuomonė įgyja didesnę reikšmę nei mažesnio amžiaus vaikų atveju ir ji turi būti vertinama kaip vienas iš lemiamų kriterijų sprendžiant dėl tolimesnių veiksmų tikslingumo. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai nėra duomenų, jog vaikų pozicija būtų formuojama neteisėtu ar netinkamu kitų asmenų poveikiu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas, vertindamas susiklosčiusią situaciją, pagrįstai suteikė reikšmingą svorį vaikų išreikštai valiai ir jos nuoseklumui. Toks vertinimas atitinka ne tik nacionalinio teisinio reguliavimo nuostatas, bet ir bendruosius vaiko teisių apsaugos principus, pagal kuriuos vaiko interesai turi būti laikomi prioritetiniais, o bet kokie sprendimai turi būti orientuoti į jų realų, o ne deklaratyvų užtikrinimą. Teismas pažymėjo, kad, esant šioms aplinkybėms, papildomų veiksmų, nukreiptų į susitikimų organizavimą, ėmimasis, nepaisant aiškiai išreikštos ir nuoseklios vaikų valios, galėtų lemti priešingą rezultatą, t. y. dar labiau sustiprinti neigiamas emocijas, didinti psichologinę įtampą bei pažeisti jų interesus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, atsakovo sprendimas susilaikyti nuo tokių veiksmų laikytinas proporcingu, pagrįstu ir atitinkančiu vaiko interesų prioriteto principą.
Teismas pažymėjo, kad byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas ne tik identifikavo egzistuojančias problemas, bet ir nuosekliai siūlė konkrečius jų sprendimo būdus, tačiau šių priemonių įgyvendinimas iš esmės priklausė nuo pareiškėjo aktyvaus dalyvavimo ir bendradarbiavimo, kuris nagrinėjamu atveju buvo akivaizdžiai ribotas. Pareiškėjas į siūlomas priemones reagavo selektyviai, t. y. dalimi jų nesinaudojo, kitose dalyvavo epizodiškai, vengė nuoseklaus įsipareigojimų vykdymo, taip pat ne visada laikėsi suplanuotų susitikimų ar veiklų grafiko. Toks elgesys rodo ne tik pasyvų požiūrį į siūlomą pagalbą, bet ir ribotą motyvaciją iš esmės keisti susiklosčiusią situaciją. Šią aplinkybę teismas vertino kaip reikšmingą, kadangi būtent pareiškėjo aktyvus dalyvavimas buvo būtina sąlyga siekiant atkurti santykį su vaikais ir užtikrinti jų interesus. Teismo vertinimu, atsakovas negali perimti iniciatyvos ar atsakomybės už procesus, kurių sėkmė priklauso nuo pačių šeimos narių valios ir pastangų. Tarnybos funkcijos apima pagalbos organizavimą ir koordinavimą, tačiau jos negali kompensuoti vienos iš šalių nenoro ar neveiklumo. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą atsakomybės perkėlimą viešojo administravimo subjektui už aplinkybes, kurios iš esmės kyla iš privataus asmens pasirinkimų ir elgesio.
Teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė organizuoti pareiškėjo ir jo vaikų susitikimą, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti, remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą imtis veiksmų pagal pareiškėjo 2026 m. sausio 7 d. prašymą.
III.
Pareiškėjas V. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono administracinio teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
Šiuo atveju susiklostė ydinga situacija: 1) teismo sprendime numatytas tiesioginis pareiškėjo bendravimas su vaikais; 2) bendravimas su vaikais nevyksta, o antstolis atsisako tęsti priverstinį vykdymą, remdamasis atsakovo pateikta informacija; 3) pats atsakovas (atsakovo Skyrius) surengė vieną pareiškėjo susitikimą su vaikais ir atsisako organizuoti tolimesnius susitikimus. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis įtvirtina principinę nuostatą, kad „įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Šiuo atveju yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris nėra vykdomas, o pareiškėjas iš esmės nebeturi kur kreiptis, kad vyktų sprendime numatytas bendravimas su vaikais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas vertino tik vaikų išsakytą poziciją, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ji susiformavo ne dėl esamo bendravimo su pareiškėju, o prieš ilgą laiką buvusių aplinkybių. Dabartinės bendravimo su pareiškėju patirties vaikai apskritai negali turėti, kadangi bendravimas nevyksta.
Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės siūlo pareiškėjui nebendravimo su vaikais problemą spręsti savarankiškai. Tačiau šiuo atveju yra nesuvokiama, kaip gali būti atkurtas ryšys su vaikais, su jais nebendraujant, be to, kodėl priemonės siūlomos tik pareiškėjui, o ne abiem šalims, kadangi būtinas abiejų šalių bendradarbiavimas, o ne vieno pareiškėjo veiksmai. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl to, kad atsakovas nusišalino nuo įstatyme numatytų pareigų vykdymo, tačiau į pagrindinius skundo argumentus teismas iš esmės neatsakė, koncentruodamasis vien į neva netinkamą pareiškėjo elgesį (ignoruojant tą aplinkybę, kad ryšio su vaikais atkūrimas galimas tik dviejų šalių pastangomis).
Įstatymuose ar kituose teisės aktuose nėra detaliai apibrėžta, kokios tiksliai priemonės gali būti taikomos atkuriant tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Tai, kad Skyrius organizavo pareiškėjo ir vaikų susitikimą, rodo, jog tokia priemonė yra leistina ir galima. Įvairios priemonės pareiškėjui ir vaikams buvo siūlomos ir vykdomos (tai matyti iš atsakovo pateiktos medžiagos). Šios priemonės nebuvo efektyvios ir pareiškėjo ryšys su vaikais nebuvo atkurtas. Padėti vaikams atkurti ryšį su tėvu (pareiškėju), vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktai, yra atsakovo pareiga, kadangi bendravimas su abiem tėvais yra ir nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose (Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 3 dalis) įtvirtinta vaiko teisė, pagalba įgyvendinant šias teises kartu prisideda prie Įstatymo paskirties „užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, stiprinti tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę ir galimybes rūpintis vaiku, užtikrinti vaiko interesus“ (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais nukrypo nuo ginčo dalyko – atsakovo neveikimo teisėtumo vertinimo – sprendimą beveik išimtinai skyrė pareiškėjo elgesio kritikai. Teismas prioritetą suteikė pareiškėjo veiksmų, o ne atsakovo pareigų tyrimui. Teismo motyvacinė dalis atskleidžia vienpusišką teismo poziciją, nes teismas išimtinai akcentavo tik neva netinkamus pareiškėjo veiksmus, visiškai neanalizuodamas atsakovo taikytų priemonių formalaus pobūdžio bei neefektyvumo.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:
Tarnyba atsiliepime į skundą detaliai aprašė visą susidariusią situaciją, nurodė Tarnybai žinomas aplinkybes. Minėtame atsiliepime nurodytas aplinkybes ir duomenis Tarnyba palaiko bei prašo juo remtis nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Pareiškėjo išreikšta pozicija tik patvirtina, jog dėl nutrūkusio emocinio ryšio ir susiklosčiusių santykių su nepilnamečiais vaikais jis yra linkęs atsakomybę perkelti kitiems asmenims bei išorinėms aplinkybėms, tačiau neįžvelgia savo paties elgesio, priimtų sprendimų ir nepakankamų pastangų reikšmės susidariusiai situacijai. Pareiškėjo pasisakymuose pasigendama objektyvaus savo veiksmų vertinimo ar pripažinimo, kad emocinio ryšio su vaikais atkūrimas pirmiausiai reikalauja nuoseklių, aktyvių ir paties tėvo iniciatyva grindžiamų pastangų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius dėl tariamai Tarnybos atliktų veiksmų ar jų sąsajos su vykdomosios bylos nutraukimu. Todėl pareiškėjo reiškiami kaltinimai Tarnybai yra grindžiami ne bylos medžiagoje pateiktais duomenimis, o subjektyviu situacijos vertinimu ir prielaidomis, kurios negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti Skyriaus atsakomybę dėl vykdomosios bylos baigties. Teismo sprendimų vykdymas yra išimtinai priskirtinas antstolio kompetencijai ir Tarnyba antstoliui vykdymo procese nurodymų neteikia. Tarnyba, veikdama pagal jai suteiktą kompetenciją, neturi įgaliojimų priverstinai užtikrinti vaikų ir tėvų bendravimo ar vykdyti teismo sprendimų dėl bendravimo tvarkos, kadangi tokios funkcijos yra priskirtos kitoms institucijoms ir procesams, o Tarnybos vaidmuo apsiriboja situacijos vertinimu, vaiko nuomonės išklausymu bei pagalbos priemonių inicijavimu.
Atsiliepimas
Tarnyba atsiliepime į skundą detaliai nurodė visus Skyriuje gautus ir nagrinėtus pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus bei vaikams, pareiškėjui ir vaikų motinai inicijuotos pagalbos laikotarpius. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginį, jog atvejo vadybos procesas ir socialinė pagalbos priemonės buvo nukreiptos išimtinai į jį. Bylos duomenys patvirtina, kad 2025 m. sausio mėnesį pagalbos poreikis buvo vertinamas ir pagalbos priemonės buvo siūlomos abiem nepilnamečių vaikų tėvams – tiek pareiškėjui, tiek vaikų motinai, tačiau pareiškėjas siūlomos pagalbos atsisakė, o vaikų motina sutiko bendradarbiauti, dalyvavo atvejo vadybos procese bei vykdė su pagalbos teikimu susijusius veiksmus. Atvejo vadybos proceso veiksmingumas yra neatsiejamas nuo visų šeimos narių bendradarbiavimo, jų aktyvaus dalyvavimo, nuoseklaus įsipareigojimų vykdymo ir pasirengimo priimti siūlomą pagalbą. Todėl vienos proceso šalies atsisakymas įsitraukti į procesą, objektyviai riboja galimybes pasiekti numatytus pagalbos tikslus visa apimtimi.
Pareiškėjo ir jo dukrų tarpusavio santykių sudėtingumas, vaikų išsakomos nuoskaudos, nutrūkęs emocinis ryšys yra kompleksinio pobūdžio ir ilgą laiką besitęsianti problema. Tokio pobūdžio šeimos santykių sunkumų sprendimui paprastai nepakanka pavienių tėvo ir vaikų susitikimų, ypač organizuojamų Tarnybos administracinėse patalpose. Nagrinėjamu atveju tikslinga taikyti kompleksinę, ilgalaikę, tęstinę specialistų pagalbą, į procesą įtraukiant psichologą ir (ar) šeimos terapeutą. Toks pagalbos modelis sudarytų galimybes nuosekliai dirbti tiek su kiekvienu iš tėvų atskirai, tiek su vaikais, o specialistams įvertinus jų emocinę būklę ir pasirengimą, palaipsniui organizuoti bendrus vaikų ir tėvo susitikimus.
Skyriaus specialistai, nagrinėdami pareiškėjo gautus prašymus, veikė pagal Tarnybai pavestas vykdyti funkcijas, atsižvelgdami į individualią nepilnamečių vaikų situaciją, siekdami, kad būtų užtikrinti geriausi nepilnamečių vaikų interesai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 5SD-271 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą imtis veiksmų pagal pareiškėjo 2026 m. sausio 7 d. prašymą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ nuostatas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino visų su byla susijusių aplinkybių: yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris nevykdomas, nebuvo vertintos vaikų nuomonės susiformavimo priežastys, visa atsakomybė dėl nebendravimo su vaikais perkeliama pareiškėjui, atsakovas nusišalino nuo savo įstatyme nustatytų pareigų vykdymo.
ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinami neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Dėl nagrinėjamos bylos ribų pažymėtina, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodo daug su jo gyvenimiška situacija susijusių argumentų, kurie peržengia nagrinėjamos bylos ribas, nes į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi skųsdamas Skyriaus Sprendimą bei prašydamas įpareigoti atsakovą imtis veiksmų pagal pareiškėjo Prašymą. Tokį pareiškėjo reikalavimą 2026 m. vasario 17 d. nutartimi priėmė nagrinėti Regionų administracinio teismo Kauno rūmai. Tik dėl šio Sprendimo ir reikalavimo įpareigoti imtis veiksmų pagal Prašymą teisėtumo ir pagrįstumo pasisakys teisėjų kolegija šioje nagrinėjamoje byloje. Juo labiau, kad dėl kitų tarp pareiškėjo ir atsakovo ar kitų subjektų susiklosčiusių santykių yra / buvo nagrinėjamos kitos administracinės / civilinės bylos: dėl antstolio patvarkymų teisėtumo – Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2YT-29581-1086/2025 pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis Z. Z. ir D. G., bei Kauno apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-548-638/2026, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo – Regionų administraciniame teisme administracinė byla Nr. eI2-3768-561/2026 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taigi apelianto argumentai dėl kitų tarp šalių ar kitų subjektų susiklosčiusių santykių nevertinami, nes jie nesusiję su šios konkrečios bylos ginčo dalyku (Sprendimo ir reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus teisėtumu ir pagrįstumu).
Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektas administracinį sprendimą dėl asmens prašymo ar skundo turi priimti per 20 darbo dienų nuo tokio prašymo ar skundo gavimo dienos. Jeigu prašymas ar skundas gautas po darbo valandų, poilsio ar šventės dieną, jo gavimo diena laikoma po jos einanti darbo diena. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinis sprendimas negali būti priimtas, viešojo administravimo subjektas šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie tokį termino pratęsimą per 5 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys.
Viešojo administravimo subjekto priimami sprendimai turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos, kurios iš esmės yra labai panašios į šiuo metu galiojančio VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A⁸²²-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁶⁰²-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵²⁰-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020 ir kt.).
Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir proceso dalyvių pozicijas, išdėstytas procesiniuose dokumentuose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų pareiškėjo reikalavimų (juos atmetė), teisingai nustatė faktines ir teisines ginčo aplinkybes, aiškiai įvardino ir nurodė ginčui aktualias teisės normas ir jas individualizavo konkrečiai ginčo situacijai. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip pat proceso šalies netenkinantys teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Sutikdama iš esmės su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija jų nekartoja, tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
Remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatyta, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. birželio 12 d. pareiškėjui ir D. G. teikta atvejo vadyba Klaipėdos rajono paramos šeimai centre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019 pareiškėjas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms M. G. ir V. G. buvo įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį koreguojančioje programoje, pareiškėjas šį įpareigojimą įvykdė (2021 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažyma Nr. (6.1.-2021-10)PER-37). Vaiko teisių kontrolieriaus tyrimo metu nustatyta, kad 2019 m. vaikų motina 4 kartus atvežė vaikus į Klaipėdos paramos šeimai centrą susitikti su tėvu, tėvas atvyko vieną kartą, apie atvykimą iš anksto neinformuodavo. 2020 m. tėvo bendravimas su dukromis trukdavo vidutiniškai apie 30 min., nenorą bendrauti reikšdavo mergaitės, nes tėvas reiškė pretenzijas dukroms, kad jis moka labai didelius alimentus, todėl jos privalo eiti į susitikimus su juo, kritikavo mergaičių išvaizdą, vyresniosios išvaizdą dėl (duomenys neskelbtini), buvo piktas, nemandagus ir pan. 2020 m. gruodžio 2 d. susitikime pradėjo filmuoti, nors vaikai tam prieštaravo, susitikimas baigėsi po 10 min. 2021 m. kovo 14 d. ir 2021 m. kovo 15 d. pareiškėjas pranešė Skyriaus specialistams apie neva pažeidžiamas vaikų teises (skriaudžiamos, mušamos, neprižiūrimos, kad senelis namuose laiko degtinę, kad yra pažeidžiamos karantino sąlygos ir pan.), buvo atvykusi policija, medikai, Skyriaus specialistai, tačiau informacija nepasitvirtino. Laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 25 d. iki 2021 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui ir nepilnamečių vaikų motinai buvo taikomas atvejo vadybos procesas BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centre (2025 m. sausio 24 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketos). Organizuoti keturi atvejo vadybos posėdžiai, pareiškėjas dalyvavo viename atvejo vadybos posėdyje, kituose atvejo vadybos posėdžiuose nedalyvavo, neteikė informacijos apie atvejo vadybos posėdžio metu pateiktų rekomendacijų įgyvendinimą. 2024 m. gruodžio 12 d. Klaipėdos rajono paramos šeimai centro rašte Nr. R-995 nurodyta, kad vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartimi, nuo 2021 m. vasario 19 d. pareiškėjas su vaikais bendrauja nedalyvaujant Klaipėdos rajono paramos šeimai centro specialistams, Klaipėdos rajono paramos šeimai centras informacijos apie 2022 m. gegužės 24 d. Klaipėdos apylinkės teismo priimtą sprendimą dėl V. G. bendravimo su vaikais nėra gavęs, nė viena šalis dėl minimo sprendimo į centrą nesikreipė, V. G. susitikimai su vaikais Klaipėdos rajono paramos šeimai centre nevyko. 2024 m. gruodžio (tiksli data nenurodyta) Skyriaus raštu „Dėl 2024 m. lapkričio 26 d. prašymo“ nurodyta, kad Skyrius 2024 m. gruodžio 20 d. atliko vaikų situacijos vertinimus ir nustatė, kad pažeista vaiko teisė gyventi ir bendrauti su savo tėvais ir giminaičiais, kurią pažeidė pareiškėjas, tačiau dėl pakankamų apsaugos veiksnių iš motinos pusės, nenustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Paaiškinta, kad pareiškėjui būtina apsvarstyti savo elgesį, jei reikia, ieškoti pagalbos konsultuojantis su psichologais, šeimos terapeutais, gali būti tėvų iniciatyva inicijuotas atvejo vadybos procesas, galima kreiptis į mediatorių. Byloje taip pat pateiktas 2025 m. sausio 20 d. Skyriaus Klaipėdos miesto vyriausiosios specialistės tarnybinis pranešimas „Dėl vaiko V. G. tėvo elgesio“ Nr. 5TSD-129, kuriame nurodyta, kad tėvo elgesys buvo nekorektiškas, nemandagus, konfliktiškas, grasinantis, įsakmus, savo bendravimu žeidė Skyriaus specialistę ir jos atliekamas funkcijas. Tėvo elgesys buvo neadekvatus, nepagarbus, sukėlė Skyriaus specialistei stresą. 2025 m. sausio 24 d. atliktos vaikų Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketoje nustatyta, kad vaiko teises pažeidė vaikas, motina, tėvas, nurodyta, kad nustatyta reikalinga pagalba motinos šeimai – BĮ Šeimos ir vaiko gerovės centras, tėvui – Klaipėdos rajono paramos šeimai centras. 2025 m. vasario 6 d. Klaipėdos rajono paramos šeimai centro rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjas neišreiškė poreikio specialistų konsultacijoms ir sutiktų dalyvauti atvejo vadybos procese tik tada, jei susitikimai su vaikais vyktų jo namuose. Priede nurodoma su V. G. suderinta žinutė: „Man reikalinga pagalba tik susitikimams su mano dukromis, bet norėčiau, kad šie susitikimai vyktų mano namuose. Jokių kitos paslaugos ar konsultacijos, tokios kaip: paskaitos, mokymai ar psichologinės konsultacijos, man nėra reikalingos. Neturiu poreikio tokioms paslaugoms. Dėl savo darbo užimtumo neturiu galimybių dalyvauti jokiuose posėdžiuose ar priimti socialinio darbuotojo vizitus, nes tai laikau laiko švaistymu, kuris neduoda naudos. Siekiu susitikti su savo dukromis jau daugelį metų, tačiau pagalba, kuri man buvo siūloma iki šiol nedavė jokių rezultatų. Priimčiau atvejo vadybos siūlomą pagalbą tik tada, jei pavyktų susitikti su dukromis mano namuose. Nesuprantu susitikimų su vaikais įstaigose, dalyvaujant darbuotojams.” 2025 m. balandžio 16 d. Skyriaus rašte „Dėl informacijos pateikimo” nurodyta, kad kreipusis pareiškėjui, skyrius kreipėsi į D. G., kuri sutiko sudaryti sąlygas susitikimui Skyriuje, vaikai sutiko. 2025 m. balandžio 9 d. Skyriuje vykusio susitikimo metu vaikai aiškiai išreiškė savo nenorą bendrauti su tėvu. Nurodė, kad jų niekas nenuteikinėja prieš tėvą, kad jos pačios savo valia atsisako su bendrauti. Vaikai nurodė, jog tikėjosi susitikus su tėvu išgirs, kad pasikeitė tėvo elgesys, nebekaltins vaikų mamos, senelių, specialistų ar kitų aplinkinių, dėl susidariusios situacijos. Tačiau vaikų nuomone, tėvas nepasikeitėte ir susitikimo metu mergaitės ne kartą pasakė, kad dėl šios priežasties jos nenori su bendrauti ir matytis su tėvu. Rašte rekomenduota ieškoti pagalbos sau, gali būti naudinga pasikonsultuoti su šeimos terapeutais arba psichologais, mediatoriais. 2025 m. gruodžio 3 d. Skyrius, pabendravęs Skyriuje su vaikais, užpildė Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketas ir priėmė Vaiko situacijos vertinimo sprendimus, kuriuose nurodyta, kad nenustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba vaiko apsaugos poreikis, baigiamas pranešimo nagrinėjimas. Vaiko atstovui (-ams) pagal įstatymą išaiškinta, kad esant paslaugų poreikiui jis (jie) turi teisę raštu teikti prašymą socialinių paslaugų įstaigai dėl pagalbos ir (ar) socialinių paslaugų šeimai teikimo. Pareiškėjas 2026 m. sausio 9 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas tarpininkauti organizuojant susitikimą su vaikais. Atsakovas, įvertinęs ankstesnius pakartotinius situacijos vertinimus, pareiškėjui jau pasiūlytų pagalbos priemonių neišnaudojimą, taip pat vaikų nuoseklią ir kategorišką poziciją atsisakyti bendrauti, pareiškėjo elgesio nekeitimą, skundžiamu 2026 m. sausio 12 d. raštu atsisakė organizuoti susitikimą.
Pareiškėjas neginčija byloje nustatytų faktų, tačiau nesutinka su jų vertinimu, mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino vaikų nuomonės susiformavimo priežasčių, nepagrįstai koncentravosi į neigiamą pareiškėjo elgesio vertinimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie pareiškėjo argumentai nepatvirtinti bylos medžiaga ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamo teismo sprendimo motyvuose aiškiai nurodė, kad pirmiausia vadovaujamasi vaikų interesais. Po to, aptaręs vaikų interesų prioriteto klausimą, teismas pateikė ir pareiškėjo elgesio vertinimą, nes jį, kaip nuomonės susiformavimo priežastį, nurodė vaikai. Pažymėtina, kad visų trijų vaikų nuomonė užfiksuota daug kartų, paskutinį kartą užfiksuota 2025 m. gruodžio 3 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketose Nr. 5P-VSV-5051, Nr. 5P-VSV-5052, Nr. 5P-VSV-5053 bei 2025 m. gruodžio 3 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimuose Nr. 5VSV-4224, Nr. 5VSV-4225, Nr. 5VSV-4226 (kategoriškai nesutinka bendrauti dėl tėvo elgesio praeityje, nurodo, kad sunku kalbėti apie tėvą). Minėtuose Vaiko situacijos vertinimo sprendimuose nurodyta, kad vaiko atstovui (-ams) pagal įstatymą išaiškinta, kad esant paslaugų poreikiui jis (jie) turi teisę raštu teikti prašymą socialinių paslaugų įstaigai dėl pagalbos ir (ar) socialinių paslaugų šeimai teikimo. <...>. Dėl nuomonės susiformavimo priežasčių pažymėtina, kad vaikai priežastimi įvardija pareiškėjo elgesį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atsakovo nurodyti pareiškėjo elgesio faktai, kuriuos mini vaikai ((duomenys neskelbtini)) būtų neteisingi. Taip pat pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų (išskyrus subjektyvius paaiškinimus, kad vaikus nuteikinėja D. G.), kad kitos priežastys lėmė vaikų nuomonės susiformavimą. Skyriaus į bylą pateiktuose dokumentuose nurodoma, kad nenustatyta, kad D. G. nuteikinėja vaikus. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kad skundžiamas Raštas atitinka VAĮ reikalavimus, jame teisingai nurodyti tiek faktinis, tiek juridinis pagrindas, jis pirmiausia užtikrina vaikų interesus, kuriems teiktinas prioritetas. Atmetęs pagrindinį pareiškėjo reikalavimą panaikinti Raštą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Skyrių atlikti veiksmus pagal Prašymą.
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai arba peržengia nagrinėjamos bylos ribas (žr. šios nutarties 23 p.), arba nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktų nuostatas bei tinkamai vertino įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.