Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. U. ir A. U. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas Generalinio prokuroro prašymo atnaujinti CPK 368 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl prokuroro prašyme išdėstytų argumentų, pagrindžiančių būtinybę panaikinti įsiteisėjusį teismo sprendimą prašomoje atnaujinti civilinėje byloje ir priėmė formalų ir faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstą sprendimą, prioritetą suteikęs pareiškėjos I. U. paaiškinimams, jog prokurorui apie pasikeitusį ginčo turto teisinį statusą, t. y. apie tai, kad ginčo turtas po santuokos nutraukimo perėjo I. U. nuosavybėn, galėjo ir turėjo būti žinoma dar 2017 m., kuomet I. U. baudžiamąją bylą nagrinėjusiam Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą leisti sujungti ginčo sklypą su kitu žemės sklypu ir kartu su juo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad prokurorui jau nuo 2017 m. tapo žinoma apie tai, kad baudžiamojoje byloje areštuotas ginčo turtas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu civilinėje byloje dėl I. U. ir A. U. santuokos nutraukimo perėjo I. U. nuosavybėn, nes 2017 m. gruodžio 8 d. I. U. Klaipėdos apygardos teismui pateikė teismo sprendimo kopiją, neatsižvelgė į aplinkybę, jog I. U. prašymą gavęs teismas nei apie šį prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, nei apie priimtą sprendimą dėl šio prašymo, jokia forma neinformavo prokuroro. Tai, kad I. U. prašymas buvo gautas teisme, nesuponuoja išvados, jog apie šį prašymą ir prie jo pateiktus dokumentus privalėjo žinoti prokuroras. Visi teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priimami procesiniais sprendimai, dokumentai ir kita informacija, su kuria būtina susipažinti prokurorui, yra talpinami informacinėje prokuratūros sistemoje (IPS), taip užtikrinant keitimąsi informacija tarp teismo ir prokuroro. Iš IPS sistemoje esančių baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matyti, kad bylos nagrinėjimas Klaipėdos apygardos teisme buvo baigtas 2017 m. lapkričio 7 d. posėdyje ir teismas išėjo priimti sprendimo. 2017 m. gruodžio 27 d. posėdyje buvo paskelbtas teismo nuosprendis. IPS sistemoje, kuria naudojasi prokurorai, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad 2017 m. gruodžio mėn. teisme buvo gautas I. U. prašymas. Prokurorai, palaikydami valstybinį kaltinimą teisme, 2017 m. naudojosi tik IPS sistema ir neturėjo savarankiškos prieigos prie teismų informacinės sistemos (LITEKO). Negavęs jokios informacijos apie išnagrinėtoje byloje gautus dokumentus, prokuroras neturėjo pareigos fiziškai nuolat tikrinti teisme esančios baudžiamosios bylos, juolab, kad dokumentas gautas baigiamojoje bylos nagrinėjimo procesinėje stadijoje – teismui išėjus priimti nuosprendžio, kai jokie prašymai apskritai negali būti nagrinėjami. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2027 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu pratęsė A. U. nuosavybės teisių į ginčo turtą apribojimą, nenurodęs, jog šis turtas pastarajam jau nebepriklauso. Tai dar kartą patvirtina, kad prokurorui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie tai, kad ginčo turtas 2013 m. lapkričio 8 d. teismo sprendimu patvirtinta sutartimi, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, perėjo buvusios A. U. sutuoktinės nuosavybėn.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl prokuroro argumentų, pagrindžiančių susidariusios situacijos išskirtinumą ir būtinybę atnaujinus procesą prašomoje civilinėje byloje panaikinti akivaizdžiai neteisėtą teismo sprendimą. Prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje prokuroras teikė siekdamas apginti pažeistą viešąjį interesą, kuomet teismo sprendimu buvo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pareiškėjas A. U. perleido pareiškėjai I. U. žinomai areštuotą baudžiamajame procese jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, siekdamas išvengti prievolės atlyginti žalą ir turto konfiskavimo. Nepagrįstas ir neteisėtas Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimas, įgijęs res judicata (liet. įstatymo galią) galią, sudarė teisines prielaidas pareiškėjui A. U. išvengti, kad jam pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant 5 203 402,045 Eur konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, būtų nukreipta į jam nuosavybės teise priklausantį turtą, disponavimas kuriuo buvo uždraustas nuosavybės teisių.

Nuo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo yra praėję daugiau nei penkeri metai. Tačiau šis terminas negali būti aiškinamas formaliai tais atvejais, kai teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir pažeidžia viešąjį interesą. Priešingu atveju būtų paneigtas teisingumo principas ir sudarytos prielaidos išlaikyti neteisėtus sprendimus. Atsižvelgiant į tokį didelio masto pareiškėjų nesąžiningumą ir akivaizdų siekį išvengti galimo turto konfiskavimo iš A. U. nuosavybės teise priklausančio turto, įstatyme nustatytas penkerių metų naikinamasis terminas procesui atnaujinti negali būti teisine priemone, ginančia įstatymui priešingus pareiškėjų interesus.

Nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde nenurodyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų pateisinti daugiau kaip septynerių metų trukmės CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino praleidimą. Atskirojo skundo argumentai dėl kasacinio teismo praktikos grindžiami pavienėmis, senesnėmis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis prieš daugiau kaip dešimtmetį, kurios negali būti laikomos aktualia kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu. Pagal aukščiau minėtą aktualią kasacinio teismo praktiką esminė reikšmė yra naikinamojo termino praleidimo trukmė, jo praleidimo priežastys bei galimybė laiku inicijuoti procesą. Taigi nagrinėjamu atveju vertintinos aplinkybės, kada prokuroras objektyviai turėjo galimybę susipažinti su ginčo dokumentais ir aplinkybėmis, o ne kada jis juos faktiškai įvertino. Objektyvių kliūčių nei susipažinti su bylos medžiaga, nei laiku kreiptis dėl proceso atnaujinimo nebuvo, todėl atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ilgo ir nepateisinamo neveikimo.

Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga aplinkybė yra ne ta, ar konkretus prokuroras faktiškai susipažino su 2017 m. gruodžio mėnesį į baudžiamąją bylą pateiktu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu, bet tai, ar prokuratūra, vykdydama jai pavestas funkcijas ir veikdama kaip bonus pater familias, turėjo realią ir objektyvią galimybę su šiuo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu susipažinti. Generalinė prokurorė neginčija aplinkybės, kad tiek Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimas, tiek Nekilnojamojo turto registro duomenys, patvirtinantys, kad ginčo žemės sklypas nuosavybės teise priklauso I. U., buvo pateikti į baudžiamąją bylą dar 2017 m. gruodžio mėn.. Taip pat neginčijama, kad baudžiamojoje byloje dalyvavo tiek Klaipėdos apygardos prokuratūros, tiek Generalinės prokuratūros prokurorai.

Pripažinus prokuratūros poziciją pagrįsta, valstybės institucijai būtų suteikta galimybė kvestionuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus praktiškai neribotą laiką, remiantis vien aplinkybe, kad anksčiau nebuvo pastebėjusi ar tinkamai įvertinusi jai prieinamų dokumentų, kuriuos galėjo įvertinti veikiant rūpestingai bei apdairiai. Toks aiškinimas paneigtų CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino paskirtį, sudarytų prielaidas proceso atnaujinimo institutą paversti neribota procesine priemone ir būtų nesuderinamas su teisinio tikrumo, civilinių teisinių santykių stabilumo bei res judicata principais. Duomenys, kuriais grindžiamas prašymas atnaujinti procesą, nebuvo paslėpti, nuslėpti ar kitaip neprieinami valstybės institucijoms. Priešingai, jie buvo pateikti į baudžiamąją bylą dar 2017 m., o pati baudžiamoji byla dar daugiau negu septynerius metus dalyvaujant buvo nagrinėjama valstybės vardu veikusiems prokurorams. Todėl aplinkybė, kad su šiais dokumentais prokurorai tuo metu nesusipažino ir jų tinkamai neįvertino, negali būti laikoma išimtine ar objektyvia kliūtimi, pateisinančia daugiau kaip septynerių metų trukmės naikinamojo termino praleidimą.

Aplinkybė, kad prokurorai naudojosi IPS sistema ir kad tam tikri duomenys nebuvo įkelti į sistemą, yra išimtinai organizacinio ir techninio pobūdžio, kuri negali turėti įtakos procesinių terminų skaičiavimui ir nepaneigia galimybės susipažinti su bylos medžiaga. Procesinės teisės prasme lemiamą reikšmę turi pati galimybė proceso dalyviui susipažinti su visa bylos medžiaga, kuri yra prieinama proceso šalims. Prokurorui, kaip aktyviam baudžiamojo proceso dalyviui, tenka pareiga veikti rūpestingai, apdairiai ir nuosekliai sekti bylos eigą bei susipažinti su visa bylos medžiaga, nepriklausomai nuo vidinių informacinių sistemų ypatumų ar jų ribotumų. Juolab nagrinėjamu atveju prokurorai dalyvavo byloje viso proceso metu, įskaitant bylos nagrinėjimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, todėl turėjo realią galimybę ir pareigą susipažinti su visa bylos medžiaga. Taigi, aplinkybė, kad tam tikri konkretūs dokumentai nebuvo laiku pastebėti ar tinkamai įvertinti, nepaneigia objektyvios galimybės su jais susipažinti ir negali būti pripažinta aplinkybe, pateisinančia procesinių terminų praleidimą. Juolab kad nuo dokumentų pateikimo į baudžiamąją bylą 2017 m. gruodžio mėn. iki kreipimosi dėl proceso atnaujinimo 2026 m. balandžio mėn. praėjo daugiau kaip aštuoneri metai, per kuriuos baudžiamasis procesas vyko visų instancijų teismuose. Tai patvirtina ilgalaikį prokurorų neveikimą, kuris negali būti laikomas išskirtine aplinkybe, pateisinančia nukrypimą nuo CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto naikinamojo termino.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procesinė priemonė, sudaranti išimtį iš teismo sprendimo privalomumo ir nekintamumo principų. Proceso atnaujinimas praėjus daugiau kaip 12 m. nuo sprendimo įsiteisėjimo ir daugiau kaip 7 m. po naikinamojo termino pabaigos, nesant išskirtinių aplinkybių, reikštų nepateisinamą nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo ir sudarytų prielaidas neribotą laiką kvestionuoti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą ir nutraukė procesą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo, atsiliepimų į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – duomenis apie informacinėje prokuratūros sistemoje (IPS) esančią informaciją baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos prašo prijungti prie bylos. Pareiškėja nurodo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo teismui priėmus skundžiamą nutartį, todėl jis yra teikiamas kartu su atskiruoju skundu, įrodinėjant, pareiškėjos galimybes susipažinti su 2017 m. į baudžiamąją bylą pateiktais duomenimis. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (CPK 338 straipsnis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kartu su atskiruoju skundu pateiktų rašytinių įrodymų turinį bei jais įrodinėjamų aplinkybių reikšmę sprendžiamam klausimui, pripažįsta esant pagrindą šiuos įrodymus prijungti prie bylos. Šių įrodymų pateikimo poreikis iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo, pirmosios instancijos teismui padarius išvadas dėl prokuratūros galimybės dar 2017 m. sužinoti apie proceso atnaujinimui reikšmingas aplinkybes. Be to, naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes pareiškėja I. U. turėjo galimybę su jais susipažinti ir pateikti teismui dėl jų savo poziciją. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pateiktus naujus rašytinius įrodymus priima ir dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla dėl proceso atnaujinimo nutraukta, konstatavus, kad yra praleistas CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis terminas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjų I. U. ir A. U. prašymą patenkino, nutraukė pareiškėjų santuoką, po santuokos nutraukimo paliko santuokines pavardes ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, lygiomis dalimis pasidalino santuokoje įgytą turtą. Sprendimas įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 10 d. Pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2026 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo Klaipėdos rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2024-904/2013 dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, prašydama: 1) atnaujinti praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą, 2) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2024-940/2013; 3) išnagrinėjus bylą, pakeisti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą, netvirtinant 2013 m. rugsėjo 4 d. I. U. ir A. U. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalies dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pasidalijimo. Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė dviem esminiais argumentais: 1) teismas, patvirtindamas pareiškėjų santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, dalyje dėl ginčo turto perėjimo pareiškėjos I. U. nuosavybėn, padarė esminę teisės normų taikymo klaidą – nesilaikė BPK 151, 152 straipsnių ir TAARĮ normų, reglamentuojančių laikino nuosavybės teisės apribojimo teisinius padarinius, taip pat nesilaikė CK 3.53 straipsnio 4 dalies nuostatų, todėl teismo sprendimu buvo patvirtintas imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir viešajai tvarkai prieštaraujantis pareiškėjų susitarimas, kuris pagal įstatymą yra niekinis ir negalėjo būti tvirtinamas (CK 1.80, 1.81 straipsnis, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas); 2) teismas, patvirtino pareiškėjų santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pagal kurią A. U. asmeninės nuosavybės teise priklausęs ginčo turtas, kurio disponavimo teisės apribotos, perleistas buvusios sutuoktinės I. U. nuosavybėn, apie tai nepranešęs ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiai Generalinei prokuratūrai, dėl ko nebuvo užtikrinta kreditorių ir valstybės interesų apsauga, t. y. sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą penkerių metų naikinamąjį terminą ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti, kadangi pareiškėja dar 2017 m. turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie proceso atnaujinimui reikšmingas aplinkybes ir laiku imtis veiksmų viešajam interesui apginti, skundžiama nutartimi civilinę bylą dėl proceso atnaujinimo nutraukė. Pareiškėja (apeliantė) Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, nesutikdama su šia nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, argumentuodama jį iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su prokuratūros galimybe anksčiau inicijuoti proceso atnaujinimą šioje civilinėje byloje, ir visiškai nepasisakė dėl prašyme nurodytų argumentų, pagrindžiančių susidariusios situacijos išskirtinumą ir būtinybę atnaujinus procesą prašomoje civilinėje byloje panaikinti akivaizdžiai neteisėtą teismo sprendimą.

Pažymėtina, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas tokio prašymo pagrįstumo klausimą sprendžia iš esmės, t. y. patikrina, ar: 1) prašymas paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje; 2) prašymas pagrįstas 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Nustatęs, kad egzistuoja dviejų privalomų įstatyminių sąlygų sutaptis proceso atnaujinimo institutui taikyti, teismas nutartimi atnaujina procesą. Kitu atveju teismas nutartimi procesą atnaujinti atsisako, jeigu konstatuoja, kad yra CPK 370 straipsnio 3 dalyje nurodyti trūkumai (nenustatyta bent viena iš proceso atnaujinimo instituto taikymo sąlygų), be to, ir tada, kai be pateisinamos priežasties praleistas terminas paduoti prašymą atnaujinti procesą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024, 63 punktas).

CPK 368 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Taigi asmuo dėl proceso atnaujinimo gali kreiptis per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, ir šis terminas gali būti atnaujintas dėl svarbių priežasčių (CPK 78 straipsnis). Tačiau, praėjus penkeriems metams po sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo, termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas (CPK 368 straipsnio 2 dalis). CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytu naikinamuoju prašymo atnaujinti procesą padavimo terminu yra ribojama proceso atnaujinimo galimybė. Šis terminas yra svarbus, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, sudarant prielaidas teisinių santykių subjektams tinkamai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčo nėra dėl to, kad apeliantė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė praėjus daugiau kaip penkeriems metams nuo teismo procesinio sprendimo, kuriuo I. U. ir A. U. santuoka buvo nutraukta bei patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, įsiteisėjimo, t. y. praleidusi įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 368 straipsnio 2 dalimi, taip pat atsižvelgęs į tai, jog teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 8 d., padarė išvadą, kad po 2018 m. gruodžio 8 d. apeliantė galimybės teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo neturėjo. Tačiau, spręsdamas dėl galimybės atnaujinti praleistą naikinamąjį terminą, pirmosios instancijos teismas iš esmės apsiribojo apeliantės delsimo kreiptis dėl proceso atnaujinimo priežasčių vertinimu, tačiau visiškai nesprendė bei nepasisakė dėl apeliantės įrodinėjamų aplinkybių, ar, atsisakius atnaujinti praleistą terminą, nagrinėjamu atveju nesusidarytų išskirtinė, teisiškai netoleruotina situacija.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dar 2017 m. I. U. baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui pateikė teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, iš kurių buvo matyti, kad ginčo turtas priklauso jai. Kadangi baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikė prokuratūros prokurorai, pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog jie jau tuo metu turėjo galimybę identifikuoti galimą viešojo intereso pažeidimą ir imtis veiksmų procesui atnaujinti, o vėlesnį prokuratūros neveikimą vertino kaip nepateisinamą. Tačiau apeliantė su tokiu vertinimu nesutinka, nurodydama, kad apie 2017 m. I. U. pateiktą prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus prokurorai nebuvo informuoti, šių duomenų prokurorų naudojamoje IPS sistemoje nebuvo, todėl vien jų pateikimas baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui nesudarė pagrindo spręsti, jog prokuratūrai tuo metu buvo ar turėjo būti žinomos proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas 2017 m. į baudžiamąją bylą pateiktų dokumentų aplinkybei suteikė nepagrįstai lemiamą reikšmę. Vien tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje buvo duomenų apie pasikeitusį ginčo turto teisinį statusą, savaime neleidžia spręsti, kad prokuratūra jau tuo metu turėjo pakankamą pagrindą identifikuoti proceso atnaujinimo pagrindus ir būtinybę imtis veiksmų viešajam interesui apginti. Tokios išvados nepagrindžia ir baudžiamojo proceso eiga. Kaip patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, I. U. minimas prašymas baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui buvo pateiktas 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. jau išnagrinėjus bylą iš esmės ir išėjus teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu pratęsė A. U. nuosavybės teisių į ginčo turtą apribojimą, tačiau duomenų, kad teismas būtų sprendęs I. U. pateikto prašymo ar jame nurodyto pasikeitusio ginčo turto teisinio statuso klausimą, nėra. Šių aplinkybių visuma nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad prokuratūra jau 2017 m. turėjo identifikuoti proceso atnaujinimo pagrindus ir nepagrįstai delsė imtis atitinkamų procesinių veiksmų. Juolab, kad prokuratūros galimybė anksčiau inicijuoti proceso atnaujinimą yra tik viena iš aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl praleisto naikinamojo termino atnaujinimo, todėl vien ja negalėjo būti grindžiama išvada dėl pagrindo šį terminą atnaujinti nebuvimo, neįvertinus proceso atnaujinimo pagrindą sudarančių aplinkybių ir to, ar termino neatnaujinimas nagrinėjamu atveju nesukeltų išskirtinės, teisiškai netoleruotinos situacijos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, remiantis CPK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, proceso atnaujinimas civilinėje byloje yra išimtinė procesinė priemonė, taikoma tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Tačiau proceso atnaujinimo išimtinumas savaime nepaneigia galimybės, esant išskirtinėms aplinkybėms, nukrypti ir nuo CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino, jeigu konkrečioje byloje jo neatnaujinimas lemtų išskirtinę, teisiškai netoleruotiną situaciją, pateisinančią teismo sprendimo nekintamumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo principų išimtį.

Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą bei teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Proceso atnaujinimo institutas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuria siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi teismų sprendimai. Tačiau taip yra kišamasi (daroma intervencija) į ginčo šalių santykius, kurie yra jau iš dalies nusistovėję ir stabilizavęsi. Ši aplinkybė lemia tai, kad proceso atnaujinimo galimybė ribojama įstatyme įtvirtinant prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-381/2023, 17 punktas). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad, esant išskirtinėms, netoleruotinoms teisinėms situacijoms, įgyvendindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją aiškinti ir taikyti įstatymus bei kitus teisės aktus, kasacinio teismo teisėjų kolegija gali tokiais atvejais konstatuoti žemesniųjų instancijų teismų teisę priimti procesinius sprendimus atnaujinti praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-233/2004; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014; 2016 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2016, 22 punktas). Taigi, nors CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas, kuriam suėjus prašymas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje nebegali būti teikiamas, teismų praktikoje teismams pripažįstama išimtinė teisė šį terminą atnaujinti, tačiau tokiais atvejais teismas, atnaujindamas šį terminą, privalo nustatyti, kad situacija būtų tokia išskirtinė ar netoleruotina, jog pateisintų teismo sprendimo nekintamumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais. Prokuratūra nurodo, kad, teismui patvirtinus pareiškėjų sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria baudžiamajame procese areštuotas A. U. asmeninės nuosavybės teise priklausęs ginčo turtas atiteko I. U., buvo pažeisti į santuokos nutraukimo bylą neįtrauktų baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius pareiškusių asmenų turtiniai interesai. Tuo tarpu aiški teisės normos taikymo klaida grindžiama tuo, kad teismas patvirtino tokias sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas, nepaisydamas ginčo turtui baudžiamajame procese taikyto nuosavybės teisės apribojimo ir neįvertinęs šių sąlygų atitikties imperatyviosioms teisės normoms bei kreditorių interesams.

Pažymėtina, kad santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė, jog santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu galima nutraukti tik sutuoktiniams susitarus ne tik dėl santuokos nutraukimo, bet ir dėl jos teisinių pasekmių (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3.52 straipsnio 2 dalis). Taigi kartu su prašymu sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje, be kita ko, išsprendžiami jų turtinių teisių ir pareigų bei turto padalijimo klausimai. Siekiant apsaugoti kreditorių interesus, prašyme turi būti nurodyti sutuoktinių ar vieno iš jų kreditoriai ir patvirtinta, kad žinomiems kreditoriams pranešta apie bylos iškėlimą (CPK 539 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Sutuoktiniai savo turtinių santykių negali spręsti kreditorių sąskaita, todėl jų sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių negali pažeisti kreditorių teisių ir teisėtų interesų (CK 3.126 straipsnis).

Nagrinėdamas santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bylą, teismas nėra saistomas vien sutuoktinių valios ir turi patikrinti pateiktos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių teisėtumą. Teismas gali tokią sutartį patvirtinti tik nustatęs, kad jos sąlygos atitinka įstatymų reikalavimus ir nėra pagrindo atsisakyti ją tvirtinti (CK 3.53 straipsnis, CPK 541 straipsnis). Ši teismo kontrolės pareiga, vertinama kartu su CK 3.126 straipsnyje ir CPK 539 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintomis kreditorių interesų apsaugos garantijomis, suponuoja pareigą užtikrinti, kad supaprastinto proceso tvarka nebūtų patvirtintos sutuoktinių turtinių santykių sąlygos, pažeidžiančios trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.

Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu supaprastinto proceso tvarka galimas tik tada, kai dėl santuokos nutraukimo pasekmių nekyla ginčo ne tik tarp pačių sutuoktinių, bet ir tarp sutuoktinių bei jų kreditorių. Kreditoriui nesutinkant su sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygomis, turinčiomis įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams, toks ginčas negali būti išspręstas vien sutuoktinių susitarimu. To tarpu teismas, nagrinėdamas bylą supaprastinto proceso tvarka, pats negali pakeisti sutuoktinių sudarytos sutarties sąlygų – jis gali sutartį patvirtinti, jeigu ji atitinka įstatymų reikalavimus, arba jos netvirtinti ir įpareigoti sutuoktinius pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkančią sutartį (žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-138-464/2010, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-48-58/2008).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina ir dėl to nėra ginčo, kad dar iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo A. U. atžvilgiu vykusiame baudžiamajame procese buvo pareikšti civiliniai ieškiniai, o jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusiam ginčo turtui nuo 2010 m. pritaikytas nuosavybės teisės apribojimas, apie kurį jis žinojo ir buvo įpareigotas šį turtą saugoti. Nepaisant to, 2013 m. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutuoktiniai susitarė, kad ginčo turtas atitenka I. U., o teismas tokią sutartį patvirtino. Pažymėtina ir tai, kad kartu su prašymu nutraukti santuoką pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše, be kita ko, buvo įrašytas ir juridinis faktas apie A. U. nuosavybes teise priklaususiam ginčo turtui taikytus apribojimus, t. y. santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas turėjo duomenis apie ginčo turtui taikomus suvaržymus, tačiau šių suvaržymų kilmės ir teisinės reikšmės tvirtinamos sutarties teisėtumui nesiaiškino. Byloje taip pat nėra duomenų, kad baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius pareiškę asmenys būtų informuoti apie santuokos nutraukimo bylą ir jiems būtų sudaryta galimybė joje ginti savo turtinius interesus.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma suponuoja ne formalų galimą proceso teisės normų pažeidimą, bet kelia pagrįstų abejonių dėl esminių trečiųjų asmenų teisių ir viešojo intereso pažeidimo. Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybes patvirtina, kad A. U. ir I. U. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis buvo patvirtinta neįvertinus ginčo turtui taikyto nuosavybės teisės apribojimo bei nesudarius baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius A. U. atžvilgiu pareiškusiems asmenims galimybės ginti savo teises ir teisėtus interesus sprendžiant sutuoktinių turto padalijimo klausimą. Nors nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo sprendimo nekintamumo ir teisinių santykių stabilumo principai šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo atsisakyti pašalinti nustatytas abejones dėl tokiu sprendimu sukurtos teisinės padėties teisėtumo. Priešingu atveju būtų palikta galioti teisiškai netoleruotina situacija, o tai, įvertinus pirmiau nustatytų aplinkybių visumą ir galimų pažeidimų pobūdį, sudaro pagrindą atnaujinti CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės kartu patvirtina ir apeliantės nurodytų CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2024-940/2013, kurioje patvirtinta A. U. ir I. U. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalis, kuria išspręstas santuokoje įgyto turto pasidalinimo klausimas. Remiantis tuo, apeliantės atskirasis skundas patenkinamas ir Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartis panaikinama, klausimą išsprendžiant iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinus ir klausimą dėl proceso atnaujinimo išsprendus iš esmės – procesą civilinėje byloje atnaujinus, bylos nagrinėjimas tęstinas pirmosios instancijos teisme. Dėl to šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų ir teismo turėtų procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų atlyginimo klausimas šioje proceso stadijoje nesprendžiamas ir paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti ir atnaujinti procesą Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2024-940/2013, kurioje patvirtinta A. U. ir I. U. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalis, kuria išspręstas santuokoje įgyto turto pasidalinimo klausimas. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.