- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-30
- Bylos Nr.
- eAS-2939-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03171-2026-5
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- Jaunųjų Rinkos Dalyvių Asociacija
- Atsakovas
- Krašto apsaugos ministerija
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba, Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Jaunųjų rinkos dalyvių asociacijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Jaunųjų rinkos dalyvių asociacijos patikslintą skundą atsakovui Krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdybos Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Regionų administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Jaunųjų rinkos dalyvių asociacijos (toliau – ir pareiškėjas arba JRDA, Asociacija) patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas prašo: 1) pripažinti neteisėta ir panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas arba KAM) 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo (atsakymo į raštą) dalį, esančią skyriuje „Dėl Lietuvos kariuomenės įpareigojimo, susijusio su Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 21 str. 1 d. taikymu“, kuria atsisakyta įpareigoti Lietuvos kariuomenę taikyti 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, toliau – ir BDAR) 21 straipsnio 1 dalį; 2) įpareigoti KAM imtis veiksmų ir įpareigoti Lietuvos kariuomenę (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) sudaryti sąlygas karo prievolininkams įgyvendinti BDAR 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nesutikti su asmens duomenų tvarkymu bei nagrinėti individualius skundus vadovaujantis BDAR 21 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Regionų administraciniame teisme 2026 m. birželio 8 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjas prašė iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo laikinai įpareigoti atsakovą ir (ar) trečiąjį suinteresuotą asmenį – Lietuvos kariuomenę – viešai interneto svetainėje sauktiniai.karys.lt skelbiamame karo prievolininkų sąraše visų karo prievolininkų vardus ir pavardes pakeisti inicialais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindė naujai paaiškėjusiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios, jo vertinimu, patvirtina, kad nesiėmus skubių ir laikinų priemonių, teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas ateityje gali tapti faktiškai neįmanomas, o karo prievolininkų asmens duomenų apsaugai gali būti padaryta neatitaisoma žala.
Pareiškėjo teigimu, KAM 2026 m. gegužės 26 d. oficialiame rašte nurodė, kad, atsižvelgiant į Asociacijos išdėstytas aplinkybes, interneto svetainėje sauktiniai.karys.lt buvo pritaikytos srauto ribojimo priemonės, skirtos neįprastai intensyviam ir potencialiai automatizuotam užklausų srautui identifikuoti bei riboti. Tačiau 2026 m. gegužės 29 d. Asociacijos atliktas testavimas ir jo metu surašytas faktinių aplinkybių fiksavimo aktas patvirtina, kad kompiuterinė programa per 42 sekundes sugebėjo atsisiųsti 14 177 karo prievolininkų asmens duomenis, t. y. vidutiniškai apie 337 karo prievolininkų duomenis per sekundę. Šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad faktinė situacija nepasikeitė, o KAM nurodytos srauto ribojimo priemonės nėra veiksmingos ir (ar) nėra tinkamai įdiegtos. Nors KAM pripažino, jog visiškai eliminuoti galimybę automatizuotomis priemonėmis rinkti viešai prieinamus duomenis gali būti sudėtinga arba techniškai neįmanoma, aplinkybė, kad automatizuotomis priemonėmis galima nepertraukiamai ir masiškai nuskaityti visą regioninį karo prievolininkų sąrašą, nesant veiksmingų užklausų skaičiaus ar jų dažnio apribojimų, rodo, kad esamos techninės ir organizacinės duomenų apsaugos priemonės neužtikrina pakankamos apsaugos nuo masinio ir automatizuoto asmens duomenų rinkimo. Todėl, pareiškėjo teigimu, karo prievolininkų asmens duomenys ir toliau realiuoju laiku išlieka masiškai prieinami automatizuotam jų nuskaitymui, rinkimui ir galimam tolesniam panaudojimui, o tai sudaro pagrindą nedelsiant taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjo vertinimu, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir toliau sudarant galimybę automatizuotomis programomis laisvai ir masiškai nuskaityti viešai skelbiamus karo prievolininkų asmens duomenis, kyla reali ir neatitaisoma žala, o galbūt pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali tapti faktiškai neįmanomas. Pareiškėjas pažymi, kad tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog asmens duomenų, ypač didelės apimties asmens duomenų rinkinių, atskleidimas viešojoje interneto erdvėje sukelia padidėjusias rizikas duomenų subjektų teisėms ir laisvėms, nes, duomenis padarius viešai prieinamus, duomenų subjektas faktiškai praranda galimybę kontroliuoti tolesnį jų rinkimą, kopijavimą, saugojimą ir naudojimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jeigu prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikoma, o teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, po kelerių metų priimtų pareiškėjui palankų sprendimą ir konstatuotų, kad toks karo prievolininkų asmens duomenų viešinimas buvo neteisėtas bei įpareigotų jį nutraukti, toks teismo sprendimas galėtų nebesuteikti veiksmingos teisinės apsaugos tiems duomenų subjektams, kurių asmens duomenys iki tol jau būtų buvę nukopijuoti ir išsaugoti trečiųjų asmenų duomenų bazėse. Per laikotarpį iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo trečiųjų asmenų, įskaitant potencialiai ir priešiškų valstybių ar kitų piktavalių subjektų, automatizuotomis priemonėmis surinkti ir privačiose duomenų bazėse išsaugoti 42 556 Lietuvos Respublikos piliečių, įtrauktų į karo prievolininkų sąrašus, asmens duomenys nebūtų faktiškai grąžinami ar ištrinami, kadangi tokių duomenų kopijas sukūrusių ir jas saugančių subjektų nustatymas bei duomenų pašalinimo užtikrinimas būtų objektyviai apsunkintas arba neįmanomas.
Pareiškėjo vertinimu, asmens duomenų praradimas kontrolės požiūriu yra iš esmės negrįžtamas procesas, galintis sukelti neatitaisomą žalą, todėl laikinas viešai skelbiamų karo prievolininkų sąrašų viešinimo apribojimas arba jų nuasmeninimas, pakeičiant karo prievolininkų vardus ir pavardes inicialais, yra vienintelė veiksminga priemonė, galinti užkirsti kelią tolesniam nekontroliuojamam ir negrįžtamam asmens duomenų kopijavimui bei jų platinimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nuomone, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas jau sugebėjo per pakankamai trumpą laiką pakeisti tūkstančių karo prievolininkų duomenų pateikimo būdą, todėl tai patvirtina, kad techniniu ir organizaciniu požiūriu yra galimybė operatyviai pakeisti viešai skelbiamą informaciją, nedarant esminės įtakos Lietuvos kariuomenės funkcijų, susijusių su karo prievolės administravimu ir šaukimo į privalomąją karo tarnybą organizavimu, vykdymui. Atsižvelgiant į tai, laikinas viešai skelbiamų karo prievolininkų sąrašų nuasmeninimas, pakeičiant vardus ir pavardes inicialais, būtų tinkama, būtina ir proporcinga laikinoji priemonė, skirta užtikrinti karo prievolininkų asmens duomenų apsaugą, užkirsti kelią tolesniam jų nekontroliuojamam automatizuotam rinkimui ir išsaugojimui bei užtikrinti, kad galimas pareiškėjui palankus galutinis teismo sprendimas išliktų įvykdomas ir veiksmingas.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 10 d. nutartimi netenkino pareiškėjo Jaunųjų rinkos dalyvių asociacijos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenustatęs įstatyme įtvirtintų pagrindų jai taikyti. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus tokių priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo įpareigoti KAM ir Lietuvos kariuomenę viešai skelbiamame šauktinių sąraše karo prievolininkų vardus ir pavardes pakeisti jų inicialais. Teismas pažymėjo, kad tokia priemonė būtų taikoma ne tik pareiškėjui, bet ir dideliam, neapibrėžtam asmenų ratui, kurie nėra šios bylos dalyviai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų įgaliotas atstovauti šiems asmenims. Teismas vertino, jog prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas savo esme reikštų Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – ir KPAKATĮ) 6 straipsnio 6 dalies tiek, kiek ji susijusi su 6 straipsnio 7 dalies 2 punktu, ir 6 straipsnio 7 dalies 2 punkto galiojimo bei taikymo sustabdymą. Nurodytose teisės normose nustatyta, kad metiniame karo prievolininkų sąraše turi būti nurodoma karo prievolininko pirmoji vardo raidė ir pavardė. Teismas nurodė, jog paminėtos KPAKATĮ nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), o teisės aktų atitiktį Konstitucijai pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją vertina Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Todėl Regionų administracinis teismas neturi teisės reikalavimo užtikrinimo priemone faktiškai sustabdyti galiojančių įstatymo nuostatų taikymo. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti taikoma, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.
III.
Pareiškėjas Jaunųjų rinkos dalyvių asociacija atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo laikinai įpareigojant atsakovą ir (ar) trečiąjį suinteresuotą asmenį viešai skelbiamame šauktinių sąraše interneto svetainėje sauktiniai.karys.lt visų karo prievolininkų vardus ir pavardes pakeisti inicialais.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė nacionalinio įstatymo – KAPAKTĮ nuostatoms viršenybę prieš tiesiogiai taikomą Europos Sąjungos teisės aktą – 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsnį reglamentas yra visuotinai taikomas, privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Todėl nacionalinis teismas, vykdydamas jam priskirtą kompetenciją, privalo užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą ir netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės normos, neatsižvelgiant į tai, kada ši norma buvo priimta, ir nelaukdamas Konstitucinio Teismo sprendimo. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų KPAKATĮ nuostatų taikymo sustabdymą ir tam būtų reikalingas Konstitucinio Teismo nutarimas, neatitinka Europos Sąjungos teisės viršenybės ir tiesioginio taikymo principų. Jeigu nacionalinės teisės nuostatos riboja tiesiogiai iš BDAR kylančias duomenų subjektų teises, įskaitant BDAR 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nesutikti su asmens duomenų tvarkymu, nacionalinis teismas privalo užtikrinti Europos Sąjungos teisės veiksmingumą ir netaikyti nacionalinės teisės nuostatų tiek, kiek tai būtina Europos Sąjungos teisės veiksmingumui užtikrinti.
Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Asociacija, neturėdama konkrečių karo prievolininkų įgaliojimų, neturi pakankamo pagrindo prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Toks aiškinimas nepagrįstai susiaurina Asociacijos teisę ginti viešąjį interesą ir duomenų subjektų teises. BDAR 80 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta galimybė ne pelno siekiančioms įstaigoms ir asociacijoms, kurios teisėtai veikia duomenų apsaugos srityje, tam tikromis sąlygomis ginti duomenų subjektų teises, o ABTĮ 55 straipsnis suteikia asociacijoms teisę įstatyme nustatytais atvejais ginti viešąjį interesą. Pareiškėjo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra nukreipta į automatinį viso šauktinių sąrašo panaikinimą ar jo sudarymo proceso sustabdymą. Priešingai, ja siekiama užtikrinti, kad atsakovas ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai įvertintų konkrečių karo prievolininkų prašymus dėl jų asmens duomenų tvarkymo ir, nustačius tam teisinį pagrindą, imtųsi atitinkamų veiksmų dėl viešai skelbiamų duomenų atvaizdavimo.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas sutrikdytų valstybės gynybos funkcijų vykdymą arba iš esmės sustabdytų KPAKATĮ 6 straipsnio 6 ir 7 dalių galiojimą bei taikymą. Pareiškėjo vertinimu, karo prievolės administravimas, šauktinių sąrašų sudarymas ir karo prievolininkų informavimas apie jiems tenkančias pareigas yra viešojo administravimo veikla, kuriai taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės, proporcingumo ir kiti viešojo administravimo principai. Prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė savaime nesustabdytų nei šauktinių sąrašų sudarymo, nei šaukimo procedūrų, nei KPAKATĮ taikymo. Ji būtų susijusi tik su viešai skelbiamų asmens duomenų apimtimi ir jų atvaizdavimo būdu, t. y. įpareigotų atsakovą ir (ar) trečiąjį suinteresuotą asmenį individualiai vertinti karo prievolininkų prašymus dėl jų asmens duomenų viešo skelbimo ir, esant teisiniam pagrindui, viešai skelbiamuose sąrašuose asmens vardą ir pavardę pakeisti inicialais.
Pareiškėjas tvirtina, kad valstybė turi realias ir techniškai įgyvendinamas alternatyvas viešam karo prievolininkų asmens duomenų skelbimui. Valstybės informacinėse sistemose, įskaitant E. pristatymo, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Sodros ir Registrų centro informacines sistemas, asmenys apie jiems tenkančias teisines pareigas ir prievoles gali būti informuojami individualiai, neskelbiant jų asmens duomenų viešai. Be to, Lietuvos kariuomenė jau taiko individualios komunikacijos su karo prievolininkais priemones, įskaitant informavimą elektroniniu paštu. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens praktika taip pat patvirtina, kad viešai skelbiamų duomenų apimtis gali būti keičiama nepakeičiant vidinių karo prievolės administravimo procesų. 2026 m. balandžio 20 d. KAM raštu buvo patvirtinta, kad iš viešai skelbiamų sąrašų pašalinta tiksli sveikatos patikrinimo valanda. Pareiškėjo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad viešas šauktinių sąrašas yra tik vienas iš informacijos pateikimo būdų, o vidinis karo prievolės administravimas gali būti tęsiamas nekeičiant institucijų turimų duomenų ir jų tvarkymo procesų. Be to, per trumpesnį nei vieno mėnesio laikotarpį pakeitus 4 374 įrašų atvaizdavimą, pareiškėjo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad individualių prašymų dėl asmens duomenų viešinimo administravimas sukeltų institucijoms neproporcingą administracinę naštą.
Pareiškėjas neginčija, kad privalomosios karo tarnybos organizavimas yra susijęs su nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos interesais. Tačiau vien ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, savaime nepašalina valstybės institucijų pareigos laikytis teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės normų bei proporcingumo principo. Konkretūs veiksmai, kuriais karo prievolininkai informuojami apie pareigą atlikti karo tarnybą, įskaitant šauktinių sąrašų sudarymą ir jų viešą paskelbimą, savo pobūdžiu yra viešojo administravimo veiksmai, todėl jų teisėtumas turi būti vertinamas ne tik nacionalinio saugumo, bet ir asmens duomenų apsaugos bei proporcingumo reikalavimų kontekste.
Pareiškėjas pažymi, kad, kol vyksta administracinis procesas, šaukimo procedūros yra tęsiamos, o institucijos, remdamosi ginčijamu KAM sprendimu ir iki šiol taikoma praktika, toliau atmeta karo prievolininkų prašymus dėl jų asmens duomenų viešo skelbimo ir šiuos duomenis viešai skelbia. Tokia situacija lemia realią ir tęstinę žalos atsiradimo riziką, nes viešai atskleisti asmens duomenys, net ir vėliau juos pašalinus, faktiškai negali būti visiškai susigrąžinti ar kontroliuojami, todėl tokia žala gali būti neatitaisoma. Grėsmės realumą patvirtina ankstesnis grasinimas Asociacijos vadovui, viešai aptarti techniniai būdai atsisiųsti visą šauktinių sąrašą, pareiškėjo atliktuose tyrimuose nustatytos techninės spragos ir 2026 m. balandžio mėnesį nustatyta galimybė, pasitelkus viešai prieinamus dirbtinio intelekto įrankius, per trumpą laiką atsisiųsti visą viešai skelbiamą šauktinių sąrašą. Todėl, pareiškėjo vertinimu, išlieka galimybė šią informaciją panaudoti piktavališkai, įskaitant fizinio asmens sekimo, persekiojimo ar kitokio jo saugumui ir privatumui galinčio pakenkti elgesio tikslais.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra būtina ir proporcinga siekiant užkirsti kelią tolesniam galimam asmens duomenų apsaugos pažeidimui iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šios priemonės taikymas nesutrikdytų karo prievolės administravimo, šaukimo procedūrų ar valstybės gynybos funkcijų vykdymo, tačiau leistų laikinai sumažinti galimos neatitaisomos žalos karo prievolininkų privatumui ir asmens duomenų saugumui riziką. Todėl, pareiškėjo nuomone, egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindai taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir taip užtikrinti veiksmingą galutinio teismo sprendimo įvykdymą bei Europos Sąjungos teisėje įtvirtintų asmens duomenų apsaugos garantijų veiksmingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino iš esmės dėl dviejų priežasčių. Pirma, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų taikoma neapibrėžtam asmenų ratui, t. y. asmenims, kurie nėra šios bylos proceso dalyviai, o byloje nėra duomenų, kad Asociacija būtų įgaliota atstovauti visiems viešame šauktinių sąraše nurodytiems karo prievolininkams, kurių teisėms ir interesams prašoma taikyti priemonė turėtų įtakos. Antra, teismas sprendė, kad tokios priemonės taikymas savo esme reikštų KPAKATĮ 6 straipsnio 6 dalies, kiek ji susijusi su šio straipsnio 7 dalies 2 punktu, ir 6 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatų galiojimo bei taikymo sustabdymą, nors šios nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o teisę pripažinti įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai turi Konstitucinis Teismas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde prašo teismo nutartį panaikinti ir iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo įpareigoti atsakovą ir (ar) trečiąjį suinteresuotą asmenį viešai skelbiamame šauktinių sąraše karo prievolininkų vardus ir pavardes pakeisti inicialais. Pareiškėjas nurodo, kad viešas karo prievolininkų asmens duomenų skelbimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės normas, visų pirma – BDAR. Jo teigimu, nacionalinės teisės normoms prieštaraujant Europos Sąjungos teisei, jos neturėtų būti taikomos tiek, kiek tai būtina Europos Sąjungos teisės veiksmingumui užtikrinti. Pareiškėjas taip pat teigia, kad prašomos priemonės taikymas nesustabdytų karo prievolės administravimo, šauktinių sąrašo sudarymo ar kitų su karo prievolės vykdymu susijusių procedūrų, o tik laikinai apribotų viešai skelbiamų karo prievolininkų asmens duomenų apimtį. Tai, pasak pareiškėjo, sumažintų tęstinio asmens duomenų ir privatumo pažeidimo riziką iki galutinio ginčo išnagrinėjimo. Be to, viešai atskleistų duomenų vėlesnis pašalinimas savaime nepašalintų jau galėjusių atsirasti žalos padarinių, todėl, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, galėtų būti neužtikrintas veiksmingas pažeistų teisių gynimas.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio 3 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik nustačius abi kumuliatyvias sąlygas: pirma, proceso dalyvis turi tikėtinai pagrįsti, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), savo reikalavimo pagrįstumą; antra, turi būti nustatyta, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023).
Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas tarp Asociacijos ir KAM kilo dėl KAM 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo (atsakymo) dalies „Dėl Lietuvos kariuomenės įpareigojimo, susijusio su Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 21 str. 1 d. taikymu“. Šioje sprendimo (atsakymo) dalyje KAM nurodė neturinti teisinio pagrindo įpareigoti Lietuvos kariuomenę, tvarkant karo prievolininkų asmens duomenis, individualius skundus nagrinėti pagal BDAR 21 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti KAM imtis veiksmų ir įpareigoti Lietuvos kariuomenę sudaryti sąlygas karo prievolininkams įgyvendinti BDAR 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nesutikti su asmens duomenų tvarkymu bei individualius skundus nagrinėti vadovaujantis šia nuostata. Taigi iš byloje pareikštų reikalavimų turinio matyti, kad ginčo esmę sudaro pareiškėjo reikalavimas dėl galimybės sudarymo karo prievolininkams individualiai įgyvendinti BDAR 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nesutikti su jų asmens duomenų tvarkymu ir KAM atsisakymo užtikrinti tokios teisės įgyvendinimą teisėtumo. Pareiškėjo skundu iš esmės siekiama apginti kitų asmenų – duomenų subjektų teises.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstai akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų taikoma neapibrėžtam asmenų ratui, t. y. asmenims, kurie nėra šios bylos proceso dalyviai, o byloje nėra duomenų, kad Asociacija būtų įgaliota atstovauti visiems viešame šauktinių sąraše nurodytiems karo prievolininkams, kurių teisėms ir interesams prašoma taikyti priemonė turėtų įtakos. Pareiškėjo į bylą pateiktuose Asociacijos įstatuose nėra tokių nuostatų, kurios patvirtintų jo įgaliojimus veikti kitų, ne jos narių interesais, taigi prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų peržengianti tarp šalių kilusio ginčo teisinio santykio ribas, tokios priemonės taikymas neatitiktų ABTĮ nustatyto esminio kriterijaus – užtikrinti byloje pareikštus konkrečius reikalavimus (nagrinėjamu atveju – panaikinti atsakovo 2026 m. balandžio 20 d. sprendimo (atsakymo į raštą) dalį, esančią skyriuje „Dėl Lietuvos kariuomenės įpareigojimo, susijusio su Bendrojo duomenų apsaugos reglamento 21 str. 1 d. taikymu“, ir įpareigoti KAM imtis veiksmų ir įpareigoti Lietuvos kariuomenę sudaryti sąlygas karo prievolininkams įgyvendinti BDAR 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę nesutikti su asmens duomenų tvarkymu bei nagrinėti individualius skundus vadovaujantis BDAR 21 straipsnio 1 dalimi).
Nors Asociacijos pateiktose įstatuose kaip vienas iš pastarosios veiklos tikslų nurodyta ginti žmogaus ir pilietines teises, tai savaime nesukuria procesinio atstovavimo santykio su visais asmenimis, kurių teisėms ar teisėtiems interesams galėtų turėti įtakos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas. Bendro pobūdžio aplinkybė, kad BDAR tam tikromis sąlygomis suteikia asociacijoms ar kitoms organizacijoms galimybę veikti duomenų subjektų interesais, nereiškia, kad bet kuri tokia organizacija konkrečioje byloje gali prašyti taikyti procesinę priemonę, kurios poveikis apimtų visus atitinkamos kategorijos asmenis, neatsižvelgiant į jų individualią valią ir konkrečias duomenų tvarkymo aplinkybes. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatytas pakankamas tokios priemonės ryšys su byloje pareikštais reikalavimais. Tokio ryšio nenustačius, abstrakti galimybė ginti kitų asmenų teises nesudaro pagrindo taikyti prašomos apimties reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Teisėjų kolegija taip atkreipia dėmesį, kad prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone siekiama to teisinio rezultato, kuris paprastai galėtų būti pasiekimas išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui, ir iš esmės reikštų naują ginčo teisinių santykių reglamentavimą, kas taip pat neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirties ir būtų neproporcinga siekiamam procesinės apsaugos tikslui. Ji būtų nukreipta ne tik į pareiškėjo byloje pareikštų reikalavimų veiksmingumo užtikrinimą, bet ir iš esmės pakeistų platesniam, su byla tiesiogiai nesusijusiam asmenų ratui, taikomą šiuo metu galiojančią tvarką.
Pareiškėjo argumentai dėl duomenų subjektams gresiančios neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos yra laikytini tokio pobūdžio rizikos teorine prielaida, kuri nėra pakankama konstatuoti ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą. Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti nustatyta ne vien žalos atsiradimo tikimybė, bet ir pakankamai reali bei konkreti tokios žalos grėsmė. Be to, turi būti įvertinta, ar galimi padariniai dėl savo pobūdžio būtų tokie, kurių nebūtų galima veiksmingai pašalinti ar kompensuoti priėmus galutinį teismo sprendimą.
Pareiškėjo nurodoma automatizuoto duomenų surinkimo, kopijavimo ar panaudojimo rizika iš esmės grindžiama galima tokio elgesio galimybe, tačiau byloje nenustatyta konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, kad tokia rizika yra reali, artima ir tokio masto, jog dėl jos būsimo teismo sprendimo veiksmingumas būtų iš esmės paneigtas.
Vertinant šią aplinkybę taip pat reikšminga tai, kad atsakovas, reaguodamas į pareiškėjo keliamus klausimus, atliko saugumo vertinimą ir įgyvendino papildomas technines priemones, skirtas didelių duomenų kiekių surinkimo ir viešai skelbiamų sąrašų kopijavimo galimybėms riboti. Nors pareiškėjas ginčija šių priemonių veiksmingumą, byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų konstatuoti, kad jos yra akivaizdžiai neveiksmingos ir kad dėl to egzistuoja konkreti bei reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmė.
Pareiškėjo argumentas, kad jau viešai atskleistų duomenų vėlesnis pašalinimas nebūtinai pašalintų visus galimus jų atskleidimo padarinius, savaime nėra paneigiamas. Tačiau ši aplinkybė nepakeičia įrodinėjimo pareigos, tenkančios asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tam, kad būtų taikoma ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta procesinė priemonė, turi būti pagrįsta konkreti žalos grėsmė, o ne vien abstrakti galimybė, kad viešai prieinami asmens duomenys gali būti toliau naudojami. Priešingu atveju vien asmens duomenų viešo skelbimo faktas, nesant kitų individualizuotų aplinkybių, būtų pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę kiekvienoje byloje, kurioje ginčijamas asmens duomenų tvarkymo teisėtumas. Toks ABTĮ 70 straipsnio aiškinimas neatitiktų šios procesinės priemonės išimtinio ir laikino pobūdžio.
Kita vertus, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas savaime nereiškia, kad būsimas teismo sprendimas negalėtų būti veiksmingai įvykdytas. Jeigu išnagrinėjus bylą iš esmės būtų nustatytas KAM sprendimo dalies neteisėtumas ir atsakovui nustatyta atitinkama pareiga, teismo sprendimo įgyvendinimas būtų užtikrinamas įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas akcentuoja Europos Sąjungos teisės viršenybės principą ir teigia, kad nacionalinės teisės normoms prieštaraujant Europos Sąjungos teisei, jos neturėtų būti taikomos tiek, kiek tai būtina Europos Sąjungos teisės veiksmingumui užtikrinti. Šie argumentai nepaneigia pirmiau padarytų išvadų dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų. Nagrinėjant bylą iš esmės turės būti įvertinta, ar KAM sprendimas (jo dalis), kuriuo atsisakyta užtikrinti BDAR 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės įgyvendinimą, ir šio sprendimo pagrindu taikomas nacionalinis teisinis reguliavimas yra suderinami su BDAR ir kitomis taikytinomis Europos Sąjungos teisės normomis. Tačiau šis materialiosios teisės klausimas turi būti atskirtas nuo procesinio klausimo, ar konkrečioje proceso stadijoje egzistuoja ABTĮ 70 straipsnyje nustatytos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjo nurodomos abejonės dėl nacionalinio teisinio reguliavimo ir Europos Sąjungos teisės nesuderinamumas savaime nesudaro pagrindo taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje taip pat nėra pagrindo spręsti dėl KPAKATĮ 6 straipsnio 6 dalies ir 7 dalies 2 punkto suderinamumo su BDAR. Šis klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir turi būti sprendžiamas įvertinus visą byloje nustatytų aplinkybių visumą bei taikytiną nacionalinę ir Europos Sąjungos teisę.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė visų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Prašoma priemonė nėra tiesiogiai susieta su byloje pareikštais reikalavimais, jos taikymas būtų nukreiptas į neapibrėžtą trečiųjų asmenų ratą, o pareiškėjo nurodyta žalos grėsmė nėra pakankamai konkreti ir reali, kad būtų galima konstatuoti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos grėsmę. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi netenkinęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės tinkamai įvertino byloje reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais argumentais.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Jaunųjų rinkos dalyvių asociacijos atskirąjį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.