- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-10
- Bylos Nr.
- eA-2222-821/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00263-2026-4
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė (pran.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- V. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. H. (V. H.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. H. (V. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2026 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 26S6508, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimą grindė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Sprendimas grindžiamas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2025 m. gruodžio 17 d. rašte pateikta išvada (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-478-1183/2025 pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje „Sunkus sveikatos sutrikdymas“. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai minėtu nuosprendžiu nusprendė netaikyti pareiškėjui realios laisvės atėmimo bausmės, pareiškėjui buvo paskirtas laisvės apribojimas 1 metams ir 4 mėnesiams, teismas taip pat įpareigojo pareiškėją per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigose bei sumokėti įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Pareiškėjo teigimu, atsakovas Sprendime formaliai rėmėsi Įstatymo nuostatomis ir Policijos departamento Išvada, neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, ignoravo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytus prejudicinius faktus ir pažeidė proporcingumo principą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį. Pasak pareiškėjo, atsakovas privalėjo įvertinti nusikalstamos veikos pobūdį, pareiškėjo elgesį po jos padarymo ir baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvadas apie asmenybės pavojingumą, tačiau to nepadarė.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai jam paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kuri pagal BK 48 straipsnį atliekama nuteistojo gyvenamojoje vietoje, be izoliacijos nuo visuomenės, prižiūrint Probacijos tarnybai. Panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas privalės išvykti iš Lietuvos, todėl pažeis teismo nustatytą įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ir bus įvertintas kaip vengiantis atlikti bausmę. Teismas pareiškėją taip pat įpareigojo per 9 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros ar socialinių paslaugų įstaigose, o šią pareigą įmanoma įvykdyti tik būnant Lietuvos teritorijoje, todėl ir šios pareigos pareiškėjas negalės įvykdyti, būdamas išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas akcentavo, kad jis yra pagrindinis ir vienintelis šeimos maitintojas. Pareiškėjas išlaiko žmoną I. H. (kuri nedirba), posūnį O. P. (O. P.) (nukentėjusįjį, su kuriuo susitaikė) ir dukrą A. H., besimokančią nuotoliniu būdu. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai nuosprendyje nustatė, kad realus laisvės atėmimas padarytų neproporcingą žalą pareiškėjo šeimos nariams, todėl šios bausmės rūšies pareiškėjui neskyrė. Migracijos departamento Sprendimas sukelia pareiškėjui tas pačias teisines pasekmes kaip ir realus laisvės atėmimas – atskiria šeimą ir atima iš jų pragyvenimo šaltinį. Pareiškėjas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) srities, kuri yra viena labiausiai nuo karo nukentėjusių zonų. Išsiųsti pareiškėją į Ukrainą, vykstant karui ir neturint kur grįžti, yra ne tik neproporcinga, bet ir potencialiai nesaugu. Pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2020 metų, moka mokesčius, nuomojasi būstą, yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus objektyvumo ir proporcingumo principus. Atsakovas rėmėsi tik pareiškėją kaltinančia informacija, ignoruodamas teisinančias aplinkybes (teismo motyvus, pareiškėjo charakteristiką, šeimines aplinkybes). Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai pritaikė išimtį ir paliko pareiškėją laisvėje. Šiuo atveju Migracijos departamento taikyta sankcija (Leidimo panaikinimas) yra neadekvati ir dviejų institucijų tų pačių aplinkybių nevienodas vertinimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, kuris kvalifikuojamos kaip sunkus nusikaltimas. Pareiškėjas padarė pavojingą veiką, kurios pavojingumas pasireiškia tuo, jog buvo kėsinamasi į valstybės saugomą teisinį gėrį – gyvybę. Žmogaus teisę į sveikatą ir gyvybę saugo įstatymas, sveikata ir gyvybė pačios savaime yra nekvestionuojamos, išskirtinės apsaugos reikalaujančios vertybės, todėl nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į žmogaus sveikatą ar gyvybę, pagal savo prigimtį ir padarinius yra vieni sunkiausių ir pavojingiausių nusikaltimų, o asmenys, padarę tokias nusikalstamas veikas, laikomi keliančiais realų pavojų visuomenei. Tai neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę, akivaizdžiai rodo, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir ignoruoja nustatytas elgesio taisykles.
Atsakovas teigė, kad jis, priimdamas Sprendimą, įvertino ne tik Policijos departamento pateiktą Išvadą, bet ir kitas faktines aplinkybes bei pareiškėjo ryšius Lietuvoje – ekonominius (nėra vertinami kaip ilgalaikiai), socialinius (įvertinta, kad dėl darbo pobūdžio (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas) pareiškėjas negalėjo palaikyti nuolatinių ir ilgalaikių socialinių ryšių), šeiminius (pareiškėjo nesieja šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje) – ir tai, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pasak atsakovo, valstybės viešoji tvarka ir žmonių sveikata yra svarbesnės nei užsienio piliečio interesas gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, priešingai, nei teigė pareiškėjas, ginčijamu Sprendimu jis nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos.
Atsakovo vertinimu, nors pareiškėjas teigė, jog Migracijos departamentas privalėjo įvertinti nusikalstamos veikos pobūdį, pareiškėjo elgesį po jos padarymo ir baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvadas apie asmenybės pavojingumą, tačiau, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šiuo atveju išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai buvo pateikta kompetentingo asmens – Policijos departamento, ir Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti šios išvados patikimumu.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, jog jis turėtų sutuoktinį ar asmenį, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičių, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu Sprendimu neproporcingai suvaržomos pareiškėjo, o juo labiau – jo šeimos, apie kurią nėra pateikta jokių duomenų, teisės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 26 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, namuose peiliu vieną kartą tyčia dūrė nukentėjusiajam į krūtinę ir padarė durtinę kiaurinę krūtinės ląstos žaizdą, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Įvertinęs gautą informaciją ir atsižvelgęs į Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau – ir Aprašas), 12.1 papunktyje nustatytą imperatyvų grėsmės vertinimo kriterijų, pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, minėta išvada yra teisinga ir pagrįsta. Pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdis rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, polinkį į agresiją, smurtą ir pasirinkimą savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių sveikatos ir orumo, todėl jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali ir akivaizdi. Pareiškėjas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu dūrė kitam žmogui į krūtinę ir jį sunkiai sužalojo. Tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkių padarinių – žmogaus mirties. Asmens elgesys, susijęs su smurto panaudojimu, yra smerkiamas visuomenėje dėl jo keliamos grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl požiūris į šiuos nusikaltimus ir į asmenis, padariusius tokius nusikaltimus, yra neigiamas, tokie asmenys laikomi keliančiais grėsmę žmogui ir visuomenei. Smurtiniai nusikaltimai skatina nesaugumo jausmą tarp visuomenės narių, silpnina bendruomenėje egzistuojančias vertybes, kurios grindžiamos pagarba kitiems.
II.
Regionų apygardos administracinis teismas 2026 m. balandžio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. H. (V. H.) skundą.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neneigė aplinkybės, jog jis yra pripažintas padaręs nusikalstamą veiklą, t. y. nepaneigtos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo veikos, kurios leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo veikla yra nukreipta prieš Lietuvoje nustatytą valdymo ir viešąją tvarką bei daro neatitaisomą žalą valstybei. Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje yra konstatuota, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą.
Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog atsakovo Sprendime nebuvo vertinti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, ekonominiai ar kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, yra deklaratyvūs. Teismas akcentavo, kad ginčijamame Sprendime buvo įvertintas leidimų laikinai gyventi laikotarpis, darbas, taip pat šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, neturėjimas. Teismui kartu su skundu nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena Lietuvoje.
Teismas, įvertinęs aplinkybes apie pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, taip pat jo ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius Lietuvoje, sprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali. Šiuo atveju Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams patenkinti.
Teismas pažymėjo, kad atsakovo Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad atsakovo Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Teismas, nenustatęs pagrindo panaikinti ginčijamą atsakovo Sprendimą, pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas V. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2026 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas kartu su apeliacinius skundu pateikia naujus įrodymus: (duomenys neskelbtini) charakteristiką su vertimu į lietuvių kalbą; I. H. rašytinį prašymą; A. H. rašytinį prašymą; pareiškėjo ir I. H. santuokos liudijimo kopiją su vertimu į lietuvių kalbą; A. H. gimimo liudijimo kopiją; I. H. ir A. H. skaitmeninių leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išrašus; pareiškėjo ir jo sutuoktinės pasų kopijas, įrodančias jų registraciją (duomenys neskelbtini) srityje, (duomenys neskelbtini) kaime (su vertimais į lietuvių kalbą).
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas.
Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai interpretavo „grėsmės viešajai tvarkai“ sąvoką ir tiesiogiai paneigė baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvadas. Baudžiamojoje byloje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai, ištyrę visus įrodymus, apklausę patį kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, įvertinę pareiškėjo asmenybę, padarė išvadą, kad kaltinamasis (pareiškėjas) nėra linkęs nusikalsti ir jo padaryta veika yra daugiau nulemta atsitiktinio neadekvataus situacijos vertinimo, o ne kaip pasekmė ankstesnio teisei priešingo kaltinamojo elgesio; akcentuotas atsitiktinis pobūdis – veika padaryta buitinio konflikto metu namuose, išimtinai asmeninio ginčo pagrindu su posūniu, o ne prieš visuomenę, ne viešoje vietoje, ne prieš atsitiktinius asmenis; pareiškėjas anksčiau nebuvo teistas, per penkerius metus Lietuvoje administracine tvarka nebaustas.
Pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, kurio tiesioginė funkcija yra vertinti asmens pavojingumą ir skirti bausmes, šiuo atveju nusprendė, kad pareiškėjas nėra pavojingas visuomenei ir pritaikė išimtį (BK 54 str. 3 d. – teisingumo principą), neskirdamas pareiškėjui realios laisvės atėmimo bausmės, palikdamas pareiškėją laisvėje. Tuo metu kita institucija – Migracijos departamentas – iš tų pačių aplinkybių padarė išvadą, kad pareiškėjas yra itin pavojingas ir taikė griežčiausią administracinę sankciją – deportaciją. Pirmosios instancijos teismas šio prieštaravimo nevertino ir be jokio savarankiško tyrimo palaikė Policijos departamento Išvadą, pareiškėjo atvejo nei kiek neindividualizavęs.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas taip pat neįvertino fakto, jog leidimo laikinai gyventi panaikinimas užkerta pareiškėjui galimybę įvykdyti baudžiamąjį nuosprendį ir juos paskirtus įpareigojimus. Pareiškėjo teigimu, administracinis teismas neturi teisės palikti galioti sprendimą, kuris paneigia kito Lietuvos Respublikos teismo įsiteisėjusio baudžiamojo nuosprendžio vykdymą. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasitaisyti dirbant visuomenės labui, atliekant 60 val. viešųjų darbų, o pareiškėjo išsiuntimas šiuo atveju anuliuoja šią auklėjamojo poveikio priemonę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis (pareiškėjas) Lietuvoje neturi šeiminių ryšių. Pareiškėjas nurodo, kad jis, jo žmona I. H., posūnis (nukentėjusysis, su kuriuo pareiškėjas susitaikė) ir dukra A. H. į Lietuvą pabėgo nuo karo Ukrainoje. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia oficialius dokumentus, kurie įrodo pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje.
Pareiškėjas akcentuoja, kad sprendimas jį išsiųsti faktiškai išskiria jį su teisėtai Lietuvoje gyvenančią šeimą, atima iš šeimos pagrindinį maitintoją (kuris teisėtai dirba ir moka mokesčius) arba verčia juos išvykti kartu su pareiškėju į šalį, kurioje vyksta karas. Pareiškėjo vertinimu, tai yra šiurkštus proporcingumo principo ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimas. Teismas nevertino humanitarinių aplinkybių, to, kad pareiškėjo šeima yra kilusi iš (duomenys neskelbtini) srities, kurioje šiuo metu aktyviai vyksta kariniai veiksmai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nesprendė pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, pagrįstai vadovavosi Įstatymo nuostatomis, nes būtent Įstatymas reglamentuoja užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, o taip pat teismo sprendimą pagrįstai grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, susijusia su užsieniečių teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, o ne nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.
Atsakovas pažymi, kad Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad Departamentas taiko griežčiausią sankciją – deportaciją.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jis, panaikinus Leidimą, privalo pasilikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, kuris turi teisę pasinaudoti bevizio režimo teikiamomis galimybėmis, taigi gali teisėtai būti Lietuvos Respublikoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, kurio metu gali išspręsti klausimus dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į bausmės vykdymą.
Atsakovas akcentuoja, kad jam nebuvo pateikti duomenys apie pareiškėjo šeimos narius. Priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas neturėjo informacijos apie pareiškėjo pilnametę dukrą ir sutuoktinę, todėl neturėjo pagrindo Sprendime vertinti pareiškėjo šeimines aplinkybes. Pareiškėjas šeiminius ryšius patvirtinančius dokumentus pateikė tik su apeliaciniu skundu, o ne nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo argumentai, esą, pirmosios instancijos teismas turėjęs pareigą nustatyti šiuos ryšius, yra nepagrįsti.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo sutuoktinės ir jos dukters A. H. MIGRIS paskyrose nėra informacijos apie pareiškėją, priešingai, I. H. nurodoma kaip vienišas asmuo. Pareiškėjas, jo sutuoktinė ir dukra teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pareiškėjas yra „vienintelis šeimos išlaikytojas“, nes Valstybinio socialinio draudimo informacinės sistemos (toliau – ir VSDFV IS) duomenimis pareiškėjas nuo 2026 m. sausio 7 d. nedirba, o tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek ir dukra dirba bei gauna darbo užmokestį. Pareiškėjo prie apeliacinio skundo pridėta Lenkijos darbdavio išduota charakteristika kelia abejonių dėl pareiškėjo teisės į leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Leidimas pareiškėjui buvo išduotas darbo pagrindu, ketinant dirbti Lietuvoje, o ne Lenkijoje. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo buvimą Lenkijoje ir gaunamas darbines pajamas, o pareiškėjo teiginiai dėl mokesčių Lietuvoje mokėjimo neatitinka tikrovės, nes dirbdamas Lenkijoje pareiškėjas nemoka mokesčių Lietuvoje.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad Migracijos departamentui pateikta Išvada yra teisinga ir pagrįsta. Nepaisant pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jo (pareiškėjo) įvykdyta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio, nulemta neadekvataus situacijos vertinimo, tai nesudaro pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo padarytų teisei priešingų veiksmų pavojingumo ir nepadaro nusikaltimo mažiau sunkiu.
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus įrodymus: išrašą iš mokinių ir studentų registro; Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis apie pareiškėją; informaciją apie leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus; VSDFV duomenis apie pareiškėją; VSDFV IS duomenis apie A. H.; VSDFV IS duomenis apie I. H..
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 26S6508, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes pareiškėjo padaryta BK 135 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nusikalstama veika apibūdina jį kaip asmenį, keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagal byloje pateiktus duomenis nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvoje nėra ilgalaikiai ir tvarūs.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir laikosi skunde išdėstytos pozicijos, kad teismas netinkamai interpretavo „grėsmės viešajai tvarkai“ sąvoką ir paneigė baudžiamąją bylą nagrinėjusio Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 26 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-478-1183/2025 padarytas išvadas dėl bausmės pareiškėjui sušvelninimo; pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento Sprendimas apsunkina jam galimybes įvykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones, taip pat pareiškėjas akcentuoja aplinkybes dėl jo išsiuntimo į kilmės šalį neproporcingumo ir Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo; pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia įrodymus apie jo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, susijusioms su pareiškėjo keliama grėsme viešajai tvarkai, ir išvadai dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumo. Atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus apie jo šeiminius ryšius Lietuvoje, apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė įrodymus apie pareiškėjo šeimos narius.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir siekdama visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą, nutaria pridėti prie bylos medžiagos pareiškėjo ir atsakovo pateiktus naujus įrodymus.
Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758, nuostatos.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustačiusios, jog užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdamos apie tai informuoja Migracijos departamentą. Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Aprašo 12.1 papunktyje nurodyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, jog jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019; 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2647-789/2025; kt.).
Teismų praktikoje Įstatyme vartojama sąvoka „užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai“ nėra aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau – konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3381-556/2019; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas, atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo, t. y. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 27 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3262-602/2019).
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-478-1183/2025 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 1 m. 4 mėn. laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu tęsti darbą, o jį praradus – užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 500 Eur (10 MGL) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teismo nuosprendis įsiteisėjo 2025 m. balandžio 23 d., teismo paskirta bausmė pareiškėjo nėra atlikta.
BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika, dėl kurios padarymo pareiškėjas buvo nuteistas, kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Veika buvo padaryta apsvaigus nuo alkoholio, artimoje aplinkoje, asmeninio konflikto metu namuose, peiliu vieną kartą tyčia dūrus nukentėjusiajam (pareiškėjo sutuoktinės sūnui) į krūtinę, padarant durtinę kiaurinę krūtinės ląstos žaizdą ir taip tyčia sunkiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą.
Policijos departamentas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdis rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, polinkį į agresiją ir smurtą bei polinkį savo problemas spręsti jėga, netausojant kitų žmonių sveikatos ir orumo. Asmens elgesys, susijęs su smurto panaudojimu, yra smerkiamas visuomenėje dėl jo keliamos grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl požiūris į šiuos nusikaltimus ir į asmenis, padariusius tokius nusikaltimus, yra neigiamas, tokie asmenys laikomi keliančiais grėsmę žmogui ir visuomenei. Smurtiniai nusikaltimai skatina nesaugumo jausmą tarp visuomenės narių, silpnina bendruomenėje egzistuojančias vertybes, kurios grindžiamos pagarba kitiems. Jie pažeidžia pagrindines žmogaus teises: teisę į gyvybę, sveikatą ir saugumą. Šie nusikaltimai sukelia fizinę ir psichologinę žalą aukoms, formuoja baimės atmosferą bendruomenėse, o jų pasekmės dažnai paveikia ne tik auką, bet ir jos artimuosius bei visą socialinę aplinką. Dėl šių priežasčių asmenys, padarę smurtinio pobūdžio nusikaltimus, gali būti laikomi potencialiai pavojingais ir jiems taikomi griežtesni reikalavimai, siekiant apsaugoti visuomenę ir užtikrinti viešąją tvarką bei saugumą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės ir Išvadoje pateikta informacija sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Pažymėtina, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus yra taikomos specialiojo Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios šiuos teisinius santykius, t. y. nenagrinėjami ir nesprendžiami klausimai, kuriuos reglamentuoja BK nuostatos. Pareiškėjo baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, priimant ginčijamą Sprendimą, pagrįstai buvo vertinamos tokia apimtimi, kokios jos buvo pateikiamos Policijos departamento Išvadoje. Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai nevertina pareiškėjo nusikalstamų veikų pobūdžio, asmenybės pavojingumo, galimo recidyvo, gailėjimosi ir kitų aplinkybių, kurios buvo vertinamos baudžiamojoje byloje ir yra aktualios bausmės skyrimui, bet ne sprendimo dėl Leidimo panaikinimo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu priėmimui. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, skirdamas pareiškėjui švelnesnę nei įstatyme nustatyta reali laisvės atėmimo bausmė, kitaip, ne kaip pavojingą viešajai tvarkai ir visuomenei, įvertino pareiškėjo padarytą nusikalstamą veiką, nepaneigia šioje byloje Įstatymo nuostatų kontekste atlikto pareiškėjo nusikalstamos veikos vertinimo, sprendžiant, ar pareiškėjas gali būti laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai.
Sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas. Migracijos departamento Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, yra pagrįsta objektyviais duomenimis (Policijos departamento Išvada, kuri paremta Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis) apie tai, kad pareiškėjas yra nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą, kurio pavojingumas pasireiškia tuo, jog buvo kėsinamasi į valstybės saugomą teisinį gėrį – gyvybę. Žmogaus teisę į sveikatą ir gyvybę saugo įstatymas, sveikata ir gyvybė pačios savaime yra nekvestionuojamos, išskirtinės apsaugos reikalaujančios vertybės, todėl nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į žmogaus sveikatą ar gyvybę, pagal savo prigimtį ir padarinius yra vieni sunkiausių ir pavojingiausių nusikaltimų, o asmenys, padarę tokias nusikalstamas veikas, laikomi keliančiais realų pavojų visuomenei. Nusikaltimai, padaryti būnant apsvaigus nuo alkoholio, yra itin pavojingi ir kelia grėsmę visuomenei bei žmonių sveikatai.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo vertinami visi pareiškėjo nurodyti nesutikimo su Sprendimu motyvai, analizuojami tiek pareiškėjo, tiek atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens pateikti įrodymai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas (ABTĮ 56 str. 7 d.) ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog Sprendime aptarta informacija ir įvertinta individuali pareiškėjo situacija patvirtina jo (pareiškėjo) keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ši grėsmė yra reali ir akivaizdi (pareiškėjas nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą).
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, jog priimant Sprendimą buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su jo šeiminiais ryšiais Lietuvoje, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas įrodymus apie Lietuvoje gyvenančius jo šeimos narius pateikė tik apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neturėjo informacijos apie pareiškėjo sutuoktinę ir pilnametę dukrą. Pareiškėjo sutuoktinės ir jų dukters MIGRIS paskyrose nebuvo informacijos apie pareiškėją, pareiškėjo sutuoktinė buvo nurodyta kaip vienišas asmuo.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl panaikinto Leidimo įtakos jo šeimos interesams, akcentuoja, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010 ir kt.). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025; 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2647-789/2025; ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimu, jo gyvenimo Lietuvoje trukme (nuo 2020 m.), tai, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje nebuvo nepertraukiamas (pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2021 m. liepos 21 d. ir nuo 2024 m. kovo 22 d. iki 2026 m. sausio 27 d.), pareiškėjas dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir dėl darbo pobūdžio negalėjo palaikyti nuolatinių ir ilgalaikių socialinių ryšių, tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametė dukra, gyvendamos Lietuvoje leidimų laikinai gyventi pagrindais, taip pat dirba ir gauna pajamų, todėl, priešingai nei teigė pareiškėjas, apibūdindamas save kaip „vienintelį šeimos išlaikytoją“, gali prisidėti prie šeimos išlaikymo, sprendžia, kad nėra susiformavę Lietuvoje pareiškėjo tokie socialiniai ir šeiminiai ryšiai, kurie šiuo atveju turėtų būti svarbesni už pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atliktos nusikalstamos veikos pobūdį, atsižvelgusi į vertybes, į kurias pareiškėjas kėsinosi savo veika, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvoje susiformavę pareiškėjo socialiniai ar šeiminiai ryšiai šiuo atveju negali būti vertinami kaip svarbesni nei visuomenės interesas gyventi saugioje aplinkoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamame Sprendime nėra nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, jam taip pat nėra taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimu nėra ribojama pareiškėjo galimybė palaikyti ryšį su šeima, taip pat atsakovo Sprendimas nekliudo pareiškėjui įvykdyti teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris įsiteisėjo dar 2025 m. balandžio 23 d. ir pareiškėjas bent dalį paskirtų įpareigojimų iki ginčijamo Sprendimo priėmimo turėjo laiko įvykdyti. Kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovas, pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, kuris turi teisę pasinaudoti bevizio režimo teikiamomis galimybėmis ir Lietuvoje gali teisėtai būti 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, kurio metu gali išspręsti klausimus dėl savo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į bausmės vykdymą.
Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei proceso normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. H. (V. H.) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.