Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja O. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktorės 2024 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 4K-1176 „Dėl O. P. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį nuo 2024 m. gegužės 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.Pareiškėja skundą grindė argumentais, kad ji iki 2023 m. rugsėjo 25 d. dirbo Departamento (duomenys neskelbtini). Departamento (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja 2023 m. liepos 28 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į Departamento direktorės pavaduotoją su prašymu organizuoti pareiškėjos veiklos neeilinį vertinimą, siūlant tarnybinę veiklą vertinti nepatenkinamai, nes pareiškėja negeba atlikti pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų: per 6 darbo mėnesius (duomenys neskelbtini) skyriuje neišmoko savarankiškai atlikti net pačių nesudėtingiausių funkcijų, neturi gebėjimų rengti sprendimus – nesugeba analitiškai vertinti ir apibendrinti informacijos, sklandžiai dėstyti mintis raštu. Departamento direktorės pavaduotojos 2023 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 4K-742 „Dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo“ buvo priimtas sprendimas atlikti pareiškėjos tarnybinės veiklos neeilinį vertinimą. Pareiškėjos tarnybinė veikla buvo vertinta 2023 m. rugsėjo 14 d. Departamento Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje, kurio metu pareiškėjos tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui pateiktas siūlymas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų (Komisijos 2023 m. rugsėjo 14 d. išvada Nr. 19K-1196 (toliau – ir Išvada)). Departamento direktorės pavaduotojos 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 4K-935 „Dėl O. P. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymas) pareiškėja nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. buvo atleista iš Departamento (duomenys neskelbtini) pareigų.Tiek su Išvada, tiek su 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymu pareiškėja nesutiko, todėl kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą, kuris pareiškėjos skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1514-662/2024 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino 2023 m. rugsėjo 22 d. įsakymą, grąžino pareiškėją į Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas, o reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Departamento direktorės 2024 m. gegužės 2 d. įsakymu pareiškėja vėl buvo atleista iš valstybės tarnybos. Pareiškėja, nesutikdama su Departamento priimtu Įsakymu, teigė, kad Įsakymas buvo priimtas 2024 m. gegužės 2 d., praleidus naikinamąjį 2 mėnesių terminą, t. y. terminas buvo praleistas 169 dienas; siūlymas atlikti pareiškėjos neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą buvo teiktas ne Departamento direktorei, o direktorės pavaduotojai; sprendimą atlikti pareiškėjos tarnybinės veiklos neeilinį vertinimą priėmė taip pat ne Departamento direktorė, o direktorės pavaduotoja, kuri tuo pačiu buvo ir Komisijos pirmininkė, todėl galbūt buvo šališka; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1176 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo“ patvirtiname Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) (redakcija galiojusi nuo 2023 m. sausio 27 d. – 2023 m. gruodžio 31 d.) buvo nurodyta, kad Komisija turi teisę į vertinimo posėdį kviesti tiesioginį vadovą, tačiau apie Komisijos posėdžio laiką, kai buvo kviečiama tiesioginė vadovė, pareiškėja nebuvo informuota, todėl negalėjo tiesioginei užduoti vadovei klausimų, pateikti įrodymų; būsimo vertinimo aptarimas ir sprendimo priėmimas turėjo būti užfiksuoti garso įraše, nes jo nesant, nėra įrodymų, ar vertinimo aptarimas tarp Komisijos narių apskritai buvo, ar jo metu nebuvo pažeisti teisės aktai, ar priimant sprendimą Komisijos nariai jį tinkamai motyvavo, ar motyvuotai buvo pasirinktas pasiūlymas atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos.Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Įsakymą, grąžino pareiškėją į Departamento (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2024 m. spalio mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, iš šios sumos išskaičiavus pareiškėjai išmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (jeigu tokia kompensacija buvo išmokėta). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos neeilinio vertinimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie sudarė prielaidas abejoti neeilinio vertinimo objektyvumu: pareiškėjos tiesioginė vadovė dėl to, jog būtų atliktas neeilinis pareiškėjos vertinimas, kreipėsi ne į Departamento direktorę, o į Departamento direktorės pavaduotoją, nors ji nėra valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, todėl tai yra akivaizdus procedūrinis pažeidimas; Departamento direktorės pavaduotoja inicijavo pareiškėjos neeilinį vertinimą ir Departamento direktorės 2023 m. liepos 31 d. įsakymo pagrindu buvo paskirta Komisijos pirmininke, kas akivaizdžiai kelia abejones dėl jos šališkumo; neeilinio vertinimo metu, siekiant objektyvaus, išsamaus ir nešališko aplinkybių įvertinimo, pareiškėjai turėjo būti sudaryta galimybė būti informuotai apie Komisijos pokalbį su pareiškėjos tiesiogine vadove, todėl nesudarius galimybės pareiškėjai dalyvauti Komisijos posėdyje, kai buvo kviesta tiesioginė vadovė, pareiškėjos teisės buvo pažeistos; atsakovui nepateikus protokolo ir garso įrašo nėra įrodymų, jog Komisijoje įvyko vertinimo aptarimas; byloje nėra aišku, kodėl pareiškėja iš darbo buvo atleista nedelsiant, neatlikus nei pakartotinio vertinimo, nei kitų veiksmų.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2252-415/2025 tenkino atsakovo Departamento apeliacinį skundą – panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė.Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Įsakymo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) redakcijos 27 straipsnio 11 dalimi (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.) valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimu. Šiuo atveju įsakymą dėl pareiškėjos tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo priėmė ne Departamento direktorė – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo, o Departamento direktorės pavaduotoja. Tai būtų teisinis pagrindas vertinti, kaip neteisėtai atliktą neeilinį pareiškėjos veiklos įvertinimą dėl veiksmų, kuriais toks vertinimas inicijuotas pareigūno, veikiančio peržengiant jam suteiktos kompetencijos ribas, jeigu ne tolimesnių procedūrinių veiksmų eiga, kai 2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškėja pateikė Departamento direktorei prašymą atlikti jos veiklos tarnybinį vertinimą Komisijoje ir Departamento direktorė 2023 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 4K-870 pavedė Komisijai 2023 m. rugsėjo 14 d. įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą, kas ir buvo atlikta – Komisijoje 2023 m. rugsėjo 14 d. buvo atliktas pareiškėjos neeilinis tarnybinės veiklos vertinimas, kurio metu pareiškėjos tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, o Komisijos pateiktas siūlymas – atleisti pareiškėją iš pareigų. Šioje susiklosčiusioje teisinėje situacijoje apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pareiškėjai teisinius padarinius sukėlė būtent valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens sprendimas, todėl konstatavo, kad ginčui aktualus VTĮ 27 straipsnio 11 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nebuvo pažeistas. Nors Departamento pavaduotoja ir pateikė pirminį siūlymą atlikti neeilinį vertinimą, tačiau po pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo atlikti jos veiklos tarnybinį vertinimą galutinį ir teisiškai reikšmingą sprendimą tęsti vertinimo procedūrą priėmė į pareigas priimantis asmuo – būtent jis yra tas subjektas, kuris pagal VTĮ turi kompetenciją spręsti dėl neeilinio vertinimo atlikimo. Tokiu būdu vertinimo procedūra buvo patvirtinta kompetentingo subjekto, o tai leido apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad į pareigas priimantis asmuo įvertino neeilinio vertinimo atlikimo klausimą ir sprendė dėl procedūros tęsimo, todėl ginčo atveju procedūra galėtų būti vertinama kaip iš esmės atitinkanti VTĮ nustatytus reikalavimus.Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl Komisijos sudėties, kai jos pirmininke buvo paskirta Departamento direktorės pavaduotoja, priėmusi 2023 m. rugpjūčio 2 d. įsakymą „Dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos neeilinio vertinimo“, pažymėjo, kad Komisijos nario nusišalinimo pagrindai nurodyti Aprašo 47 punkte. Teisėtumo vidaus administravime principas suponuoja, kad iš anksto žinant, jog konkrečiam pretendentui į Komisijos sudėtį taikytini minėti nusišalinimo pagrindai, tai a priori (iš anksto) turėtų lemti kompetentingo pareigūno sprendimą į Komisijos sudėtį tokio asmens neskirti. Šiuo atveju byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti esant kuriam nors iš Aprašo 47 punkte nurodytų pagrindų, dėl kurių Komisijos pirmininkė – Departamento direktoriaus pavaduotoja, turėjo nusišalinti. Pareiškėjos argumentai, kad Komisijos pirmininkė – Departamento direktoriaus pavaduotoja, turėjo išankstinį neigiamą požiūrį dėl pareiškėjos vertinimo, nepagrįsti jokiais kitais įrodymais, todėl pripažintini subjektyvia pareiškėjo nuomone. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad tai, jog pareiškėja nebuvo informuota apie Komisijos posėdžio laiką, kai buvo kviečiama pareiškėjos tiesioginė vadovė, ir dėl to negalėjo dalyvauti jai teikiant paaiškinimus Komisijai bei užduoti jai klausimus, yra pareiškėjos teisių pažeidimas, tačiau visuma veiksmų, kurie buvo atliekami Komisijai aiškinantis ir nustatant visas Komisijos sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, leidžia spręsti, kad toks pareiškėjos teisių pažeidimas neturėjo įtakos Komisijos sprendimo pagrįstumui, nes buvo surinkti visi reikšmingi duomenys, kurių pagrindu Komisijos sprendimu įvertinta pareiškėjos veikla. Apeliacinės instancijas teismas, pasisakydamas dėl garso įrašo darymo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti, nurodė, kad Aprašo 59 punktas eksplicitiškai įtvirtina, jog skaitmeninis garso įrašas turi būti daromas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimo eigai fiksuoti, t. y. pirmajame vertinimo komisijos posėdžio procedūriniame etape (Aprašo 49.1 p.). Tačiau teisiniame reguliavime eksplicitiškai neįtvirtinta, jog vertinimo komisijai priimant sprendimą dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo (antrasis vertinimo komisijos posėdžio procedūrinis etapas (Aprašo 49.2 p.), inter alia (be kita ko) tariantis dėl priimamo sprendimo argumentų (motyvų), taip pat daromas garso įrašas. Pareiškėja siekia, kad Komisijos sprendimas būtų pripažintas neteisėtu vien dėl procedūros pažeidimo fakto, neįrodinėjant jo nepagrįstumo iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ne pats įrašo, kuriame fiksuotas Komisijos pasitarimas dėl sprendimo motyvų, nebuvimo faktas daro Komisijos sprendimą nepagrįstu. Įrodymų visetas lemia, ar pripažintina, kad Komisijos surinktų ir tirtų įrodymų prieštaringumas suponuoja būtinybę garso įrašo pagrindu nustatyti, kas, vis tik, lėmė tokį, o ne kitokį Komisijos sprendimą. Todėl tik ginčijant Komisijos sprendimo pagrįstumą tarnybinės veiklos tyrimo aplinkybių apimtimi ir nustačius, kad tirtų bei vertintų aplinkybių prieštaringumas įvairiais aspektais neleidžia konstatuoti buvus objektyviam pagrindui Komisijai priimti būtent tokį sprendimą, būtų teisinis pagrindas pripažinti, jog dėl Komisijos pasitarimo dėl motyvų garso įrašo nebuvimo priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Šiuo atveju pareiškėja savo reikalavimus grindžia pačiu procedūros pažeidimo faktu, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai nėra pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjos skundą.Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ankstesnėje administracinėje byloje (Nr. eA-1514-662/2024) teismas konstatavo tik vieną procedūrinį pažeidimą – sprendimą dėl neeilinio vertinimo priėmusio subjekto kompetencijos trūkumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtu procesiniu sprendimu teismas nekvestionavo tarnybinio vertinimo komisijos išvados teisėtumo ar pagrįstumo. Teismo nurodymų apimtis buvo aiškiai apibrėžta ir susijusi būtent su sprendimą priėmusio subjekto kompetencijos aspektu. Šis trūkumas buvo pašalintas. Dėl to darytina išvada, kad nebuvo prievolės iš naujo kartoti visą neeilinio tarnybinio vertinimo procedūrą.