- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1133-577/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00424-2025-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Suinteresuotas asmuo
- N. R.
- Ieškovas
- UAB Legitora
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens N. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Legitora“, atstovaujamos nemokumo administratorės Jolantos Žukauskienės, pareiškimą pripažinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Legitora“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo N. R.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Legitora“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta Jolanta Žukauskienė (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 16 d. Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 16 d. nutartimi bendrovė pripažinta likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) ,,Legitora“ nemokumo administratorė (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui pareiškimą dėl LUAB ,,Legitora“ bankroto pripažinimo tyčiniu, prašė nustatyti, kad už LUAB „Legitora“ tyčinio bankroto sukėlimą atsakingas asmuo yra N. R..
Pareiškėja nurodė, kad bendrovės bankrotas kilo dėl sąmoningai blogo bendrovės valdymo, pasireiškusio sistemingu skolinimusi, ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymu ir netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu.
Pareiškėjos teigimu, bendrovė ne vėliau kaip 2021 m. sausio 13 d. tapo nemoki, tačiau, nepaisant bendrovės finansinės būklės, 2020–2024 m. sistemingai skolinosi iš UAB „Biforus“ ir UAB „Ikota“, paskolos buvo naudojamos ne bendrovės mokumui atkurti ar ilgalaikę vertę kuriančiam turtui įsigyti, o einamosioms išlaidoms padengti, jos nebuvo grąžintos arba grąžintos tik iš dalies. Pareiškėja akcentavo šių bendrovių tarpusavio sąsajas (registraciją tuo pačiu adresu ir tą patį paskolas suteikusių bendrovių vadovą).
Taip pat pareiškėja nurodė, kad įrankių pirkimo–pardavimo sandoriai, kurių bendra vertė 43 138 Eur, nebuvo realūs turto įsigijimo sandoriai, o buvo naudojami N. R. ir bendrovės darbuotojų dienpinigių bei ūkio išlaidų permokoms įskaityti. Įrankiai faktiškai nebuvo perduoti bendrovei, nebuvo tinkamai atvaizduoti apskaitoje. Pareiškėjos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti tiek nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą, tiek aplaidų ir (ar) apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip tyčinio bankroto požymius.
Pareiškėjos teigimu, nebuvo pirminių apskaitos dokumentų, patvirtinančių „Granitt Entreprenor AS“ 43 027,41 Eur debitorinės skolos, kuri įtraukta į 2025 m. gruodžio 16 d. bendrovės balansą, teisinį pagrindą; remiantis 2026 m. kovo 31 d. buhalterine pažyma Nr. BP-01, ši suma iš bendrovės apskaitos buvo pašalinta. Pareiškėjos vertinimu, nepagrįstos gautinos sumos įtraukimas į balansą iškraipė tikrąją bendrovės finansinę padėtį.
Pasak pareiškėjos, kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus buvo iš esmės sumažintos, bendrovės bankroto byloje patvirtinti 112 903,19 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai. N. R. visą reikšmingą laikotarpį buvo vienintelis bendrovės vadovas ir akcininkas, todėl būtent jis priėmė sprendimus dėl paskolų sudarymo, įrankių sandorių ir finansinių ataskaitų tvirtinimo ir neužtikrino tinkamo bendrovės apskaitos tvarkymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2026 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjos LUAB ,,Legitora“, atstovaujamos nemokumo administratorės Jolantos Žukauskienės, pareiškimą patenkino, pripažino LUAB ,,Legitora“ bankrotą tyčiniu, o atsakingu asmeniu dėl tyčinio bankroto sukėlimo pripažino suinteresuotą asmenį N. R..
Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad UAB „Legitora“ nemoki tapo 2021 m. sausio 13 d. Pažymėjo, kad 2021 m. sausio 13 d. bendrovė atliko mokėjimus, gavo lėšas iš UAB „Biforus“, 2021 m. vasario 20 d. sudarė sutartį su „JD Eiendom AS“, o vėliau vykdė veiklą Norvegijoje ir gavo pajamų. 2020 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, įsipareigojimai turto vertės neviršijo. Nenustatyta, kokios konkrečios prievolės tą dieną buvo pradelstos, jų dydis ir santykis su bendrovės turimomis bei realiai gautomis lėšomis. Remdamasis finansinių ataskaitų duomenimis, teismas konstatavo, kad bendrovė buvo nemoki ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d., nes jos įsipareigojimai viršijo turto vertę.
Teismas pažymėjo, kad paskolos gavimas bendrovei iš esmės reiškia tiek turto (piniginių lėšų), tiek įsipareigojimų padidėjimą, todėl finansavimo gavimo faktas nereiškia bendrovės turtinės padėties pablogėjimo. Kadangi pirmoji UAB „Biforus“ 10 000 Eur paskola suteikta 2020 m. rugsėjo mėnesį, kai UAB „Legitora“ buvo tik ką įsteigta, be to, 2020 m. lapkričio 12 d. bendrovė grąžino 3 000 Eur, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad nuo pirmosios paskolos gavimo momento bendrovė neturėjo galimybės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Byloje esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjos teiginio apie nepertraukiamą skolinimąsi be realios ūkinės veiklos. Teismas atsižvelgė į suinteresuoto asmens paaiškinimą apie 2021 m. vasario 20 d. neterminuotos statybos darbų sutarties su „JD Eiendom AS“ sudarymą, bendrovės vykdomą veiklą Norvegijoje, gautas pajamas, skolintų apyvartinių lėšų naudojimą darbuotojų darbo užmokesčiui, apgyvendinimui, transportui, kurui, apskaitai, darbo priemonėms ir kitoms einamosioms veiklos išlaidoms. Teismas padarė išvadą, kad paskolų sutarčių sudarymas 2021 m. sausio–gegužės mėnesiais negali būti kvalifikuojamas kaip sąmoningai blogas valdymas vien dėl to, kad vėliau, 2021 m. pabaigoje, bendrovė tapo nemoki. Tačiau atkreipė dėmesį, kad 2022 m. kovo mėnesį sudarytos paskolos sutarties metu bendrovės nemokumas pagal balanso kriterijų jau buvo objektyviai nustatomas, 2 000 Eur paskola buvo paimta, nepaisant to, kad ankstesnės paskolos nebuvo grąžintos. Teismas nurodė, kad papildomas skolinimasis esant objektyviai nustatytam nemokumui kartu su kitais byloje nustatytais UAB „Legitora“ vadovo veiksmais turi būti įvertintas, atsižvelgiant į tai, ar tuo metu egzistavo realios ir pagrįstos galimybės atkurti bendrovės mokumą, kokiu būdu buvo panaudotos gautos lėšos ir ar jų prisiėmimas objektyviai didino kreditorių nuostolius.
Vertindamas pareiškėjos teiginius, kad atskaitingų asmenų komandiruočių (dienpinigių) ir avanso (ūkio išlaidų) ataskaitų analizė atskleidžia sistemingą įmonės lėšų pervedimą vadovui ir darbuotojams, nepaisant ankstesnių permokų likučio, teismas nurodė, jog vien šių apskaitos likučių egzistavimas savaime neleidžia konstatuoti, kad nurodytos sumos buvo N. R. ar kitų darbuotojų neteisėtai pasisavintas bendrovės turtas. Visgi, teismas reikšminga laikė aplinkybę, kad N. R. ūkio išlaidų permoka 2022–2023 m. atskirais laikotarpiais siekė daugiau kaip 20 000 Eur, tačiau, nepaisant tokio likučio, jam buvo pervedamos bendrovės lėšos. Pažymėjo, kad pareiškėja nurodė ne tik permokų susidarymą, bet ir jų vėlesnį mažinimą įskaitymais. Nustatęs, kad dalis šių likučių buvo mažinama atliekant įskaitymus pagal įrankių pirkimo–pardavimo sutartis, teismas nurodė būtinumą įvertinti šių 19-os 2021–2025 m. sudarytų įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių bendra vertė – 43 138 Eur, sudarymo, vykdymo ir apskaitos aplinkybes.
Teismas nurodė, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių nustatyti, kada konkretūs įrankiai buvo faktiškai perduoti bendrovei, kuriuose objektuose jie buvo naudojami, kada ir kokiu pagrindu jie buvo nurašyti bei kaip šios operacijos atsispindėjo bendrovės apskaitoje, todėl padarė išvadą, kad suinteresuoto asmens paaiškinimas apie faktinį įrankių naudojimą nepašalina nustatytų apskaitos ir dokumentų nuoseklumo trūkumų. Teismas dokumentuose nustatė ir chronologines neatitiktis. Pažymėjo, kad dokumentų chronologija nėra pakankama išvadai apie sandorių fiktyvumą, tačiau kelia klausimą, kokiu konkrečiu pagrindu ir kada faktiškai buvo atlikti įskaitymai.
Vertindamas įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių reikšmę sprendžiant dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismas atsižvelgė į šių sandorių sudarymo pasikartojimą, jų 43 138 Eur vertę, nuo 2022 m. taikytą vienodą įrankių kainos įskaitymo į darbuotojų ir vadovo prievoles bendrovei mechanizmą, duomenų apie įrankių įsigijimą finansinės atskaitomybės dokumentuose stoką, jų neatspindėjimą sistemingai sudarytuose trumpalaikio turto nurašymo aktuose, atskirų dokumentų chronologinius neatitikimus ir nepakankamai nuoseklius paaiškinimus dėl faktinio įrankių perdavimo bei nurašymo. Pažymėjo, kad šios aplinkybės vertintinos kartu su kitais byloje nustatytais bendrovės valdymo veiksmais.
Teismas nurodė, kad dėl 43 027,41 Eur „Granitt Entreprenor AS“ debitorinės skolos pagrįstumo egzistavo objektyvių abejonių, kurias vėliau patvirtino bankroto proceso metu atliktas apskaitos patikrinimas – skola buvo pašalinta iš apskaitos kaip nepagrįsta. Taip pat teismas nustatė, kad prieš tai buvo išrašyta 500 000 NOK (Norvegijos kronų) sąskaita, joje nurodytas reikalavimo pagrindas, o sąskaitą gavusi „Granitt Entreprenor AS“ ją ginčijo. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad 43 027,41 Eur debitorinė skola į balansą buvo sąmoningai įrašyta nesant ją pagrindžiančio faktinio ginčo. Tačiau teismas pabrėžė, kad ši aplinkybė yra reikšminga vertinant UAB „Legitora“ apskaitos būklę.
Teismas nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti reikšmingus UAB „Legitora“ veiklos ir apskaitos organizavimo trūkumus, tačiau vien jų konstatavimo nepakanka galutinei išvadai dėl tyčinio bankroto.
Pasisakydamas dėl nustatytų veiksmų priežastinio ryšio su UAB „Legitora“ nemokumu, teismas nurodė, kad paskolų suteikimas bendrovės turto nesumažino, tačiau vėlesnis 2 000 Eur skolinimasis iš UAB „Biforus“ 2022 m. kovo 15 d. ir 9 500 Eur skolinimasis iš UAB „Ikota“ 2024 m. vyko bendrovei jau esant nemokiai. Kadangi nėra pakankamai duomenų konstatuoti 19-os įrankių pirkimo–pardavimo faktinio neįvykdymo, teismas padarė išvadą, kad visos 43 138 Eur sumos negalima prilyginti bendrovės patirtai žalai, tačiau šių sandorių reikšmė gali būti vertinama kaip bendro elgesio modelio dalis. Pažymėjo, kad šie sandoriai buvo sudaromi jau ilgą laiką blogėjant bendrovės finansinei būklei, o jų pagrindu buvo mažinamos darbuotojų ir vadovo prievolės bendrovei. Teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad „Granitt Entreprenor AS“ apskaitymas sukėlė bendrovės nemokumą – 43 027,41 Eur nebuvo išmokėta ar perleista tretiesiems asmenims, todėl šios aplinkybės ekonominis poveikis pasireiškė galimu bendrovės turto pervertinimu, o ne faktiniu turto iššvaistymu. Teismas nurodė, kad negalima nustatyti vieno konkretaus N. R. veiksmo, kuris būtų sukėlęs UAB „Legitora“ nemokumą, tačiau tyčinis bankrotas gali būti konstatuojamas ir tuomet, kai nemokumą ar jau nemokios įmonės turtinės padėties esminį pabloginimą lėmė tarpusavyje susijusių sąmoningai blogo valdymo veiksmų visuma.
Atsižvelgdamas į pirmiau nustatytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas UAB „Legitora“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas nustatė, kad bendrovė ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau jos vadovas bei vienintelis akcininkas N. R. toliau vykdė bendrovės veiklą, prisiimdamas naujus finansinius įsipareigojimus. Nors bendrovės finansinė būklė negerėjo, o vėlesniais metais reikšmingai blogėjo, vadovui bei darbuotojams buvo pervedamos bendrovės lėšos, susidarant reikšmingoms dienpinigių ir ūkio išlaidų permokoms, šios permokos vėliau buvo mažinamos įskaitymais, įskaitant įrankių pirkimo–pardavimo sandorius. Teismas nurodė, kad nenustatyta patikimų duomenų apie visų pagal šias sutartis įgytų įrankių faktinį perdavimą, jų apskaitymą ir nurašymą, be to, nustatyti atskirų dokumentų chronologiniai neatitikimai. Reikšmingos vertės „Granitt Entreprenor AS“ debitorinė skola, įtraukta į bendrovės balansą, vėliau buvo pašalinta iš apskaitos kaip nepagrįstai įtraukta. Šios aplinkybės, kartu su reikšmingų permokų kaupimu, jų mažinimu įskaitymais ir tolesniu bendrovės finansinės padėties blogėjimu, teismo vertinimu, leidžia konstatuoti ne pavienius verslo sprendimus ar apskaitos netikslumus, bet tarpusavyje susijusių veiksmų ir neveikimo visumą esant bendrovės nemokumui. Šių veiksmų ekonominis poveikis pasireiškė ne tuo, kad kiekvienu iš jų atskirai buvo prarasta konkreti pinigų suma, bet tuo, kad nebuvo tinkamai išsaugomas ir atkuriamas realiai kreditorių reikalavimams patenkinti prieinamas nemokios bendrovės turtas: buvo prisiimamos naujos prievolės, bendrovės reikalavimai į atskaitingus asmenis mažinami įskaitymais, kurių ekonominis ekvivalentas nebuvo patikimai nustatytas, o apskaitoje atvaizduojama reikalavimo teisė, kurios realus pagrindas nebuvo pakankamai pagrįstas. Nors dėl to atskirų sandorių nominalios sumos savaime negali būti laikomos bendrovės patirta žala, šių veiksmų visuma lėmė, kad bendrovės turtinė padėtis buvo toliau bloginama, o kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus mažėjo. Teismas nusprendė, kad N. R. veiksmai ir neveikimas peržengė įprastos nesėkmingos verslo rizikos ribas ir sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti sąmoningai blogą bendrovės valdymą bei jo priežastinį ryšį su jau nemokios bendrovės turtinės padėties esminiu pabloginimu. Teismas UAB „Legitora“ bankrotą pripažino tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teismas nusprendė, kad būtent N. R., kaip UAB „Legitora“ vadovo ir vienintelio akcininko, veikimas ir neveikimas, pasireiškęs pirmiau nustatytų veiksmų visuma, sukėlė bendrovės tyčinį bankrotą, todėl N. R. pripažino asmeniu, atsakingu už UAB „Legitora“ tyčinį bankrotą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Suinteresuotas asmuo N. R. (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartį ir nemokumo administratorės Jolantos Žukauskienės pareiškimą dėl UAB „Legitora“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagrįstą, priteisti apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas iš LUAB „Legitora“ bankroto administravimo išlaidų sąmatos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nesiaiškino tikrųjų bendrovės nemokumo priežasčių, nenustatė priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo, išvadą dėl bendrovės tyčinio bankroto grindė prielaidomis ir nukrypo nuo nuoseklios teismų praktikos dėl tyčinio bankroto nustatymo pagrindų. Nebuvo pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.
Nors formaliai pagal balanso kriterijus 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė atitiko nemokios įmonės apibrėžimą, apeliantas nesutinka, kad tokia padėtis susiklostė dėl jo sąmoningų nesąžiningų veiksmų, ir kad tolesni jo, kaip bendrovės vadovo ir akcininko, veiksmai buvo nukreipti į sąmoningą dar didesnį bendrovės finansinės padėties pabloginimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų duomenų apie bendrovės veiklos specifiką ir nesiaiškino tikrųjų bendrovės nemokumo priežasčių.
Bendrovė buvo įsteigta 2020 m. liepos 2 d., apeliantas 2020 m. rugsėjo mėn. tapo jos akcininku ir vadovu, turėdamas verslo planą – vykdyti statybų veiklą Norvegijoje. Paskolinti lėšų veiklą pradedančiai bendrovei sutiko UAB „Biforus“. Visos paskolų lėšos buvo panaudotos realiai bendrovės veiklai Norvegijoje pradėti. Pateikti įrodymai, kad 2021 m. sausio 6 d. buvo sudaryta sutartis su „Norian AS“ dėl apskaitos paslaugų, užsakyta reikalinga buhalterinė programa; 2021 m. sausio 26 d. išnuomota gyvenamoji vieta darbuotojams; 2021 m. vasario 2 d. išnuomotas automobilis, reikalingas darbuotojų nuvykimui į objektus; darbuotojų nuvykimui į Norvegiją buvo perkami kelto bilietai, atliekami tuo metu privalomi COVID-19 testai, perkama darbui reikalinga apranga ir darbo priemonės, nuomojama darbams vykdyti reikalinga technika. Taip pat pateikti įrodymai, kad 2021 m. vasario 20 d. sudaryta neterminuota darbų atlikimo sutartis su „JD Eiendom AS“, 2021 m. kovo 1 d. sudaryta paslaugų sutartis su A. Ž. dėl darbuotojų atstovavimo Norvegijoje. Apeliantas pažymi, kad iki užsakovo apmokėjimo praeidavo papildomas laikotarpis, tačiau bendrovė turėjo finansuoti savo einamąsias veiklos išlaidas. Bendrovei nebuvo galimybės pradėti veiklą nesiskolinant pinigų apyvartinėms lėšoms.
Vertindamas bendrovės veiklos rezultatus, teismas turėjo atsižvelgti į objektyvias sąlygas, kuriomis bendrovė pradėjo ir vykdė veiklą. Bendrovės veiklos pradžia sutapo su COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Nuo 2021 m. sausio 29 d. Norvegijoje buvo taikomi itin griežti atvykimo ribojimai, bendrovės finansiniams rezultatams įtakos turėjo ir užsakovų atsiskaitymo problemos – „JD Eiendom AS“ už atliktus darbus atsiskaitė tik po maždaug šešių mėnesių ir iš maždaug 11 000 Eur reikalautos sumos buvo gauta tik apie 3 500 Eur. Byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad bendrovė prie balansinio nemokumo 2021 m. gruodžio 31 d. buvo privesta tyčiniais nesąžiningais apelianto veiksmais.
Bendrovė neslėpė savo finansinės padėties, teikė savo finansinės atskaitomybės ataskaitas valstybės įmonei Registrų centrui. Visi kreditoriai, sudarydami sandorius su bendrove, turėjo realias galimybes susipažinti su bendrovės finansine padėtimi.
Apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad bendrovė gaus pelningų užsakymų, pagerins veiklos rezultatus ir atsiskaitys su visais kreditoriais. Bendrovė pradėjo bendradarbiauti su Norvegijoje registruotais užsakovais, realiai vykdė veiklą ir siekė uždirbti pajamas. Bendrovės finansinės atskaitomybės ataskaitos patvirtina, kad bendrovės veiklos pajamos kiekvienais metais didėjo, tačiau 2024 m. bendrovei buvo labai nesėkmingi – dėl užsakovės „Granitt Entreprenor AS“ pažeistų sutartinių įsipareigojimų bendrovė neteko dalies pajamų ir įgijo mokestinių prievolių Norvegijos mokesčių administratoriui. Nuostolingas sandoris su „Granitt Entreprenor AS“ iš esmės ir lėmė bendrovės nebegalėjimą tęsti perspektyvios veiklos ir atsiskaityti su visais kreditoriais. Apelianto teigimu, bendrovės nemokumas susiklostė dėl objektyvių veiklos aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, išvadas dėl apelianto nesąžiningų veiksmų grindė prielaidomis, o ne ištirtais ir įrodytais faktais. Be to, skundžiamos nutarties motyvai prieštarauja vieni kitiems ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kokios aplinkybės turi būti nustatytos, kad skolinimasis apyvartinėms lėšoms galėtų būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos. Byloje nepateikta įrodymų nei apie tai, kad paskolų iš UAB „Biforus“ ir UAB „Ikota“ lėšos būtų buvę panaudotos ne bendrovės veiklai (iššvaistytos ar pan.), nei apie tai, kad, gavusi paskolų lėšas, bendrovė pajamų iš veiklos nebegeneravo ir neturėjo galimybių atkurti mokumą. Priešingai, rašytiniai įrodymai ir apelianto paaiškinimai patvirtina, kad visos gautos paskolų lėšos panaudotos bendrovės su veikla susijusioms išlaidoms apmokėti, bendrovė vykdė realią statybų veiklą ir generavo pajamas, buvo realios galimybės atkurti mokumą. Kreditorės UAB „Biforus“ ir UAB „Ikota“ geranoriškai nesiėmė veiksmų reikalauti grąžinti paskolas iki kol bendrovės finansinė padėtis stabilizuosis. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo bendrovės skolinimąsi apyvartinėms lėšoms traktuoti kaip vieną iš sąmoningai blogo valdymo veiksmų.
Pirmosios instancijos teismo išvados dėl dienpinigių ir ūkio išlaidų permokų bei 19 įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo prieštarauja viena kitai: nors teismas nurodo, kad byloje vienareikšmiškai nenustatyta, jog bendrovė negavo atitinkamos vertės įrankių pagal su apeliantu ir kitais bendrovės darbuotojais sudarytas įrankių pirkimo–pardavimo sutartis, bet daro šios kategorijos bylose draudžiamą prielaidą, kad šie sandoriai gali būti vertinami kaip reikšminga vadovo elgesio modelio dalis, lėmusi bendrovės tyčinį bankrotą.
Atsiliepimas
Apeliantas atsiliepime paaiškino, dėl kokių priežasčių susidarė ūkio išlaidų ir dienpinigių permokos, taip pat aplinkybes dėl įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, šių įrankių įtraukimo į bendrovės apskaitą ir jų visiško nudėvėjimo vykdant statybų darbus. Su darbuotojais buvo sutarta, kad daugumą įrankių jie įsigis ir atsiveš į statybos objektus patys, o vėliau su jais bus sudarytos įrankių pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis šie įrankiai bus perleisti bendrovei. Formalūs įrankių perdavimo–priėmimo aktai nebuvo sudaromi, tačiau visus šiuos įrankius darbuotojai naudojo bendrovės vykdytuose statybų projektuose Norvegijoje ir visiškai nudėvėjo. Apeliantas taip pat paaiškino, kad bendrovės apskaitoje įrankiai iš karto įtraukti į veiklos sąnaudas, nes buvo visiškai nudėvėti vykdant statybų veiklą, iš kurios bendrovė generavo pajamas. Bendrovė nepažeidė apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Atsiliepime apeliantas išsamiai paaiškino, kad dažnai susiklostydavo situacijos, jog įrankių pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos vėliau, nei įrankiai realiai pradėti naudoti bendrovės veikloje, nes bendrovės apskaitą vedusiam buhalteriui informacija apie naudojamus įrankius būdavo perduodama vėliau. Tačiau šios aplinkybės nekeičia fakto, kad visos įrankių pirkimo–pardavimo sutartys buvo realūs ir būtini bendrovės veiklai sandoriai.
Šalies argumentai
Bendrovė pervesdavo lėšų darbuotojams būtinoms išlaidoms (nuvykimui į darbo vietą Norvegijoje, apgyvendinimui, kurui, darbo medžiagoms ir pan.), tačiau dėl pasikeitusių aplinkybių ne visos pervestos sumos būdavo panaudojamos; susikaupusios permokos buvo padengtos atliekant įskaitymus pagal įrankių pirkimo–pardavimo sutartis ar priskaičiuotus darbuotojams mokėtinus dienpinigius. Atsiliepime apeliantas pakomentavo galimus chronologinius nesutapimus. Pažymi, kad priešpriešinių reikalavimų užskaitos yra įprasta praktika įmonių buhalterijoje. Byloje nėra įrodymų, kad užskaitos buvo neteisėtos (t. y. pagal fiktyvius įrankių pirkimo–pardavimo sandorius, nepagrįstus dienpinigius ar pan.). Nepaisant atliktų užskaitų, bendrovė liko skolinga apeliantui su darbo santykiais susijusių mokėjimų (patvirtintas pirmosios eilės finansinis reikalavimas – 28 373,98 Eur). Šios aplinkybės paneigia samprotavimus, kad apeliantas galimai pasisavino bendrovės jam išmokėtas lėšas, apskaitoje jas užskaitydamas tariamai fiktyviais sandoriais. Įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymas ir su darbuotojais atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai, negali būti traktuojami kaip apelianto elgesio modelio dalis, privedusi bendrovę prie tyčinio bankroto ar iš esmės pabloginusi nemokios bendrovės padėtį.
Atsiliepimas
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog į bendrovės apskaitą „Granitt Entreprenor AS“ 43 027,41 Eur skola buvo įtraukta nepagrįstai. Atsiliepime apeliantas detaliai paaiškino, kad „Granitt Entreprenor AS“ pažeidė šalių susitarimą ir Norvegijos specialiame registre pakeitė duomenis apie statybų projektą, kuriame dirbo bendrovės darbuotojai, todėl bendrovei kilo žymiai didesnės mokestinės prievolės Norvegijos valstybei. Bendrovei kilusias papildomas mokestines prievoles bendrovė pareikalavo kompensuoti „Granitt Entreprenor AS“, pateikdama jai 2024 m. gruodžio 5 d. 500 000 NOK (43 027,41 Eur) sąskaitą faktūrą Nr. 167. Kiekvieną išrašytą sąskaitą faktūrą bendrovė privalo traukti į apskaitą. Nors „Granitt Entreprenor AS“ su šia sąskaita nesutiko ir jos neapmokėjo, nėra pagrindo teigti, kad bendrovės reikalavimas buvo nepagrįstas. Bendrovė neturėjo lėšų samdyti teisininkus ir reikšti reikalavimus Norvegijos teisme. Be to, net jei ši skola ir būtų buvusi nepagrįsta, liko nepaaiškinta, kokią įtaką tai galėjo turėti bendrovės bankrotui. Po 2024 m. gruodžio 5 d. bendrovė nesudarė ir nesiekė sudaryti paskolų sutarčių ir kitų sandorių su kreditoriais, todėl samprotavimai, kad, įtraukdama „Granitt Entreprenor AS“ 43 027,41 Eur skolą į apskaitą, bendrovė sąmoningai siekė gerinti savo finansinę padėtį, neatitinka realybės. „Granitt Entreprenor AS“ 43 027,41 Eur skolos įtraukimas į bendrovės apskaitą negalėjo prisidėti prie tyčinio bendrovės bankroto sukėlimo ar nemokios bendrovės finansinės padėties esminio pabloginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria LUAB ,,Legitora“ bankrotas pripažintas tyčiniu, buvęs bendrovės vadovas pripažintas už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingu asmeniu, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl taikos sutarties (ne)tvirtinimo apeliacinės instancijos teisme
2026 m. spalio 29 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas pareiškėjos LUAB „Legitora“ nemokumo administratorės ir suinteresuoto asmens N. R. prašymas patvirtinti LUAB „Legitora“ ir N. R. 2026 m. spalio 26 d. sudarytą taikos sutartį, panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartį, civilinę bylą Nr. eB2-1247-480/2026 nutraukti, grąžinti N. R. už atskirąjį skundą sumokėtą 60 Eur žyminį mokestį, taikos sutarties patvirtinimo klausimą spręsti rašytinio proceso tvarka.
Nemokumo administratorė mano, kad taikos sutartis atitinka bendrovės ir jos kreditorių interesus. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vieno konkretaus veiksmo, kuris lemtų išvadą apie tyčinį bankrotą, nenustatė, nesutiko su pareiškėjos nurodytu nemokumo momentu, taip pat nurodė, jog 43 138 Eur ir 43 027,41 Eur sumos negali būti prilyginamos bendrovės patirtai žalai. Apeliantas nutarties motyvus ginčija kaip prieštaringus ir grindžiamus prielaidomis. Nemokumo administratorė padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog apeliacinis procesas gali būti baigtas bendrovės nenaudai, o pagal taikos sutartį bendrovė gautų 3 000 Eur. Teigia, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms normoms, viešajam interesui ir trečiųjų asmenų teisėms – šioje byloje bendrovė nereiškia turtinių reikalavimų N. R., todėl atsisakymas nuo pareikštų reikalavimų nesumažina bendrovės turto, kuriuo galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai; taikos sutarties šalims yra žinomos taikos sutarties patvirtinimo teisinės pasekmės.
Prie prašymo pridėta LUAB „Legitora“ ir N. R. 2026 m. spalio 26 d. taikos sutartis (N. R. pasirašė 2026 m. spalio 27 d.; nemokumo administratorė – 2026 m. spalio 29 d.), kuria, be kita ko, N. R. per 3 (tris) kalendorines dienas nuo sutarties pasirašymo dienos įsipareigojo sumokėti bendrovei 3 000 Eur (Sutarties 2.1 papunktis). Šalys susitarė, kad sutarties pateikimas teismui tvirtinti yra laikomas šalių patvirtinimu, kad 3 000 Eur pagal šią sutartį bendrovė gavo (sutarties 2.4 papunktis). Taikos sutarties 3.1 papunktyje nustatyta, kad, N. R. įvykdžius sutarties 2 skyriuje nustatytą mokėjimo prievolę, bendrovė atsisako šioje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ir nustatyti N. R. atsakingu asmeniu už tyčinį bankrotą. N. R. atsisako 2026 m. spalio 12 d. atskirojo skundo dėl teismo nutarties (taikos sutarties 3.2 papunktis). Taikos sutarties šalys susitarė, kad ši sutartis netaikoma ir nepanaikina kitų bendrovės reikalavimų, nesusijusių su sutarties 3.1 papunktyje nurodytais reikalavimais. Bendrovė šia sutartimi neatsisako jokių kitų reikalavimų, įskaitant ir reikalavimų, galinčių kilti ateityje (taikos sutarties 3.3 papunktis). Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos viena kitai neatlyginamos. N. R. atsisako reikalavimo priteisti jo bylinėjimosi išlaidas iš bendrovės bankroto administravimo išlaidų (taikos sutarties 4.1 papunktis); N. R. sumokėto žyminio mokesčio už atskirąjį skundą grąžinimo klausimas sprendžiamas 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (taikos sutarties 4.2 papunktis). Šalys patvirtino, kad joms yra žinoma, kad patvirtinus šią sutartį ir bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), taip pat kad patvirtinta taikos sutartis turi galutinio teismo sprendimo galią (taikos sutarties 5.3 papunktis).
CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių procesinė teisė užbaigti bylą taikos sutartimi yra dispozityvumo principo civiliniame procese išraiška, ji gali būti įgyvendinama bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.
Bylos šalims sudarius ir pateikus taikos sutartį dėl teisminio ginčo dalyko, teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytą negalimumą tvirtinti taikos sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-943/2023, 11 punktas; 2024 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-1075/2024, 12 punktas). Teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu jos patvirtinimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spęsdamas taikos sutarties tvirtinimo klausimą, privalo patikrinti tikruosius šalių ketinimus dėl taikos sutarties sudarymo, t. y. ta prasme, ar taikos sutartis galios ir jos nepatvirtinus teisme, taip pat, ar šalių pateikta taikos sutartis sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 3 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2010; 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-219/2016, kt.).
28. Pažymėtina, kad tyčinis juridinio asmens bankrotas yra specifinis juridinių asmenų nemokumo (bankroto) teisės institutas. Teismų praktikoje pažymima, kad tyčinis bankrotas leidžia nustatyti, kad įmonės bankroto buvo siekiama tyčia, t. y., kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Teisės doktrinoje, analizuojant šio specifinio teisės instituto tikslus, pažymima, kad be bendrojo prevencinio tikslo skatinti įmonių valdymo organus tinkamai vadovauti įmonei gali būti išskiriamos keturios tyčinio bankroto pasekmės: a) teisės kreiptis į teismą dėl įmonės sandorių pripažinimo negaliojančiais JANĮ 72 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka suteikimas nemokumo administratoriui; b) prokuroro informavimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (JANĮ 71 straipsnio 4 dalis); c) teisės taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytas sankcijas suteikimas teismui; d) teisės reikšti tiesioginius ieškinius bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams suteikimas kreditoriams. Pirmosios trys bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmės iš esmės yra formalios. Šie veiksmai gali būti atliekami bet kurioje bankroto proceso stadijoje. Jų tikslas yra suteikti teisę ginčyti įmonės sandorius ir taikyti viešojoje teisėje numatytas sankcijas įmonės vadovui dėl netinkamo įmonės valdymo ir jos bankroto sukėlimo. Tuo tarpu pagrindinė ekonominė (kompensacinė) nauda įmonės kreditoriams, pripažinus bankrotą tyčiniu, yra teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams. Šis tyčinio bankroto tikslas ir yra pagrindinis, nes jis kreditoriams suteikia teisę atgauti savo reikalavimą (R. J.. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija, 2021 m., p. 218–221).
29. Dėl nurodytų tyčinio bankroto instituto paskirties, tikslų, klausimai, susiję su konkretaus juridinio asmens bankroto pripažinimu tyčiniu, tarp jų – ir taikos sutarties tokiose bylose sudarymu, turi būti nagrinėjami pirmiausiai atsižvelgiant bankrutuojančio asmens ir jo kreditorių interesus.
30. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad tyčinio bankroto institutas skirtas didesnei visų juridinio asmens kreditorių ir rinkos apsaugai nuo kaltų dėl juridinio asmens privedimo prie bankroto tyčia asmenų, ribojant šių asmenų teisę eiti tam tikras pareigas, likvidavus juridinį asmenį išieškant žalą iš privedimo prie bankroto kaltų asmenų ir kt. Todėl taikos sutartis tarp asmenų, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, juridinis asmuo buvo privestas prie bankroto tyčia, ir bankroto administratoriaus, yra negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1252-407/2017; 2023 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1109-910/2023, 33 punktas).
31. Pareiškėjos prašyme dėl taikos sutarties patvirtinimo aptarta teismų praktika suformuota bylose, kuriose nebuvo sprendžiamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.
32. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reguliavimą, taip pat teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl taikos sutarties patvirtinimo (ne)galimumo bylose dėl tyčinio bankroto, taip pat įvertinęs JANĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu ir savo iniciatyva, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, patenkinęs pareiškėjos pareiškimą, pripažino LUAB ,,Legitora“ bankrotą tyčiniu, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad bendrovės nemokumo administratorės ir apelianto sudaryta taikos sutartis negali būti tvirtinama. Dėl nurodytų priežasčių šis prašymas netenkinamas, byla pagal suinteresuoto asmens N. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutarties nagrinėjama iš esmės.
Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu
JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33 punktas).
Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas).
Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).
Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su bendrovės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas). Vien atskirų, pavienių veiksmų, rodančių formalius tyčinio bankroto požymius, nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-584-407/2024, 25 punktas).
Dėl bendrovės nemokumo momento ir priežasčių
Teismui sprendžiant, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas. Toks nustatytas faktas leidžia analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų bei įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą ir daryti atitinkamas išvadas.
Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, juridinio asmens nemokumas siejamas su juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Taigi, juridinio asmens nemokumui pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį konstatuoti pakanka nustatyti vieną iš šioje normoje nurodytų sąlygų: 1) negalėjimą laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-448-302/2022).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis finansinių ataskaitų duomenimis, nustatė, kad ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki, nes jos įsipareigojimai viršijo turto vertę. Pagal LUAB „Legitora“ balanso duomenis už 2021 metus, 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 22 151 Eur turto (visas turtas – trumpalaikis (atsargos – 2 321 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 6 711 Eur, kitas trumpalaikis turtas – 283 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 12 836 Eur), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 83 760 Eur (visa suma – per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuotas 61 669 Eur nuostolis. Nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tokie bendrovės finansiniai rodikliai atitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus nemokumo kriterijus. Apeliantas nustatyto bendrovės nemokumo momento atskirajame skunde taip pat nekvestionuoja. Pripažindamas, kad formaliai pagal balanso kriterijus 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė atitiko nemokios įmonės apibrėžimą, apeliantas nesutinka, jog tokia padėtis susiklostė dėl jo sąmoningai nesąžiningų veiksmų, ir kad tolesni jo, kaip bendrovės vadovo ir akcininko, veiksmai buvo nukreipti į sąmoningą dar didesnį bendrovės finansinės padėties pabloginimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų duomenų apie bendrovės veiklos specifiką ir nesiaiškino tikrųjų bendrovės nemokumo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį teiginį kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto nurodytas aplinkybes apie skolintų lėšų poreikį realios komercinės veiklos pradžiai bei einamosioms išlaidoms finansuoti, nesutiko su pareiškėjos teiginiu apie nepertraukiamą skolinimąsi be realios ūkinės veiklos, tačiau reikšmingu laikė papildomą skolinimąsi jau esant objektyviai nustatytam nemokumui ir nurodydamas, jog ši aplinkybė vertintina, atsižvelgiant į kitas nustatytinas aplinkybes. Taigi, teismas įvertino apelianto atskirajame skunde akcentuojamus bendrovės veiklos pradžioje patirtus didelius kaštus. Tačiau argumentai, kad ir 2022 m. kovo 15 d. bei vėliau gautos paskolos lėšos panaudotos bendrovės veiklai pradėti (apeliacinio skundo 19 punktas), stokoja pagrįstumo. Be to, nors apeliantas atskirajame skunde teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti ir į kitas objektyvias sąlygas, kuriomis bendrovė pradėjo ir vykdė veiklą Norvegijoje (taikytus apribojimus COVID-19 pandemijos laikotarpiu, užsakovų atsiskaitymo problemas), nurodyti argumentai itin abstraktūs, nesusieti su papildomomis bendrovės išlaidomis, kurios galėjo lemti vėlesnius bendrovės vadovo veiksmus. Apeliantas pažymi, kad „JD Eiendom AS“ už atliktus darbus atsiskaitė tik po maždaug šešių mėnesių ir iš maždaug 11 000 Eur reikalautos sumos buvo gauta tik apie 3 500 Eur, tačiau šių aplinkybių, neatskleidus susitarimo sąlygų, neatsiskaitymo ir teisinių priemonių nesiėmimo skolai išieškoti priežasčių, nėra pagrindo laikyti objektyviai lėmusiomis (padidinusiomis) finansinius bendrovės sunkumus, nesusijusius su vadovo veiksmais (neveikimu).
Apelianto motyvai, kad jis pagrįstai tikėjosi, jog bendrovei tęsiant pradėtą veiklą Norvegijoje, bus galimybės gauti pelningų užsakymų, pagerinti bendrovės veiklos rezultatus ir atsiskaityti su visais kreditoriais, taip pat nepagrįsti objektyviais duomenimis ir juos patvirtinančiais įrodymais. Nurodydamas, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. bendrovė pradėjo bendradarbiauti su Norvegijoje registruotais „G M Bygg AS“, „S. G.“, o 2022 m. vasario 27 d. su M. K., iš tokio bendradarbiavimo planuotų gauti pajamų, įvertinus numatomas išlaidas, neatskleidė. 2022 m. rugsėjo 19 d. su „Murmester Og Entreprenor AS“ pasirašytame ketinimų protokole nenustatyti bendrovių įsipareigojimai (t. y. tik išreikštas ketinimas ateityje sudaryti statybos rangos / paslaugų sutartį ir numatomos darbų sąlygos). Apeliantas neatskleidžia, ar šie ketinimai buvo realizuojami. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad 2023 m. lapkričio mėn. buvo pradėtas bendrovės bendradarbiavimas su „Granitt Entreprenor AS“ ir pasiruošimo darbams bendrovei buvo suteiktos dvi paskolos (9 500 Eur), nesudaro pagrindo nuspręsti apie pelningus pirmiau minėtus bendrovės projektus. Neatskleidus iš sutarties planuotų gauti pajamų, nepagrindus to meto vertinimu realių perspektyvų, argumentai, kad bendrovė siekė uždirbti kuo daugiau pajamų, nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismo atliktas bendrovės vadovo veiksmų, bendrovei esant nemokumo būsenoje, vertinimas yra nepagrįstas. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad būtent nuostolingas sandoris su „Granitt Entreprenor AS“ iš esmės lėmė bendrovės nebegalėjimą tęsti perspektyvios veiklos ir atsiskaityti su visais kreditoriais.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendrovės tyčinio bankroto grindžiamos ne konkrečiais neteisėtais apelianto veiksmais, bet prielaidomis apie atskirai teisėtus ir sąžiningus veiksmus, bendrame kontekste tampančius galimai nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais. Teigia, kad nutarties motyvai prieštarauja vieni kitiems ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apskųstas procesinis sprendimas dėl pasirinktos struktūros ir apimties (perteklinių prielaidų galimoms išvadoms (nurodymų, ką reikia vertinti) ir apibendrinimo, pakartojant aptartas aplinkybes bei argumentus) gali būti laikomas painiu, tačiau iš jo visumos yra aišku, kokios nustatytos aplinkybės lėmė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl tyčinio bendrovės bankroto. Nustatęs bendrovės nemokumo momentą, teismas analizavo pareiškėjos nurodytus bendrovės sandorius bei veiksmus, kuriais buvo grindžiamas tyčinis bendrovės bankrotas, juos apibendrinęs, atliko priežastinio ryšio su bendrovės nemokumu analizę, o išvadas dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu padarė įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą. Toks vertinimas atitinka teismų praktikoje (šios nutarties 36–38 punktai) pateiktus išaiškinimus, kad, sprendžiant, ar juridinio asmens bankrotas yra tyčinis, turi būti analizuojama visuma bendrovės valdymo veiksmų ir neveikimo, o ne izoliuotai vertinama kiekviena aplinkybė atskirai.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendrovė ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, tačiau jos vadovas ir vienintelis akcininkas N. R. toliau vykdė bendrovės veiklą, bendrovės finansinei būklei vėliau reikšmingai blogėjant, prisiėmė naujus finansinius įsipareigojimus, tęsė praktiką, vadovui ir darbuotojams pervesdamas bendrovės lėšas, taip sudarydamas reikšmingas dienpinigių ir ūkio išlaidų permokas, kurios buvo mažinamos įskaitymais (įskaitant įrankių pirkimo–pardavimo sandorius). Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta pakankamai nuoseklių ir patikimų duomenų apie visų pagal įrankių pirkimo–pardavimo sutartis, kurių bendra vertė 43 138 Eur, įgytų įrankių faktinį perdavimą, jų apskaitymą ir nurašymą. Be to, nustatyti atskirų dokumentų chronologiniai neatitikimai, o reikšmingos vertės „Granitt Entreprenor AS“ debitorinė skola, įtraukta į bendrovės balansą, vėliau buvo pašalinta iš apskaitos kaip nepagrįstai įtraukta. Teismas pabrėžė, kad šių veiksmų ekonominis poveikis pasireiškė ne tuo, kad kiekvienu iš jų atskirai buvo prarasta konkreti pinigų suma, bet tuo, kad nebuvo išsaugomas ir atkuriamas realiai kreditorių reikalavimams patenkinti turtas. Teismas nurodė, kad šių veiksmų visuma lėmė, kad bendrovės turtinė padėtis nebuvo atkuriama ir buvo toliau bloginama, o kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus mažėjo. Teismas nusprendė, kad N. R. veiksmai ir neveikimas peržengė įprastos nesėkmingos verslo rizikos ribas ir sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti sąmoningai blogą bendrovės valdymą bei jo priežastinį ryšį su jau nemokios bendrovės turtinės padėties esminiu pabloginimu.
Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tyčinio bankroto, įvertino atitinkamų veiksmų ir jų pasekmių visumą bei jų tęstinumą esant bendrovės nemokumui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmiau nurodytai pirmosios instancijos teismo išvadai, o atskirojo skundo argumentai jos taip pat nepaneigia.
Dėl bendrovės sudarytų paskolos sutarčių
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, bendrovei esant nemokiai, 2022 m. kovo 15 d. UAB „Biforus“ suteikė 2 000 Eur paskolą, 2024 m. iš UAB „Ikota“ gautos dvi paskolos, kurių bendra suma – 9 500 Eur. Pažymėjo, kad vien šių paskolų gavimas savaime nesumažino bendrovės turto ir negali būti prilyginamas 11 500 Eur žalai, tačiau šių paskolų sutarčių sudarymo aplinkybes teismas laikė reikšmingomis vertinant bendrą bendrovės valdymo modelį. Pasisakydamas dėl skolinimosi bendrovei esant nemokiai, teismas nurodė, kad turi būti vertinama, ar paskolomis buvo finansuojama reali bendrovės veikla ir egzistavo pagrįsta galimybė atkurti jos mokumą, ar paskolos buvo naudojamos tik ankstesniems įsipareigojimams padengti ir taip toliau didino bendrovės kreditorių ratą bei bendrą įsipareigojimų naštą.
Apeliantas teigia, kad nors teismas nurodė, kokios aplinkybės turi būti nustatytos tam, jog skolinimasis apyvartinėms lėšoms galėtų būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos – byloje nepateikta įrodymų apie tai, kad paskolų iš UAB „Biforus“ ir UAB „Ikota“ lėšos būtų buvę panaudotos ne bendrovės veiklai (o iššvaistytos ar pan.), kad gavusi paskolų lėšas bendrovė pajamų iš veiklos nebegeneravo ir neturėjo galimybių atkurti mokumą.
Visų pirma, dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad teismas naujų paskolų prisiėmimo faktą vertino ne kaip pavienes aplinkybes, o bendro bendrovės valdymo, esant bendrovei nemokiai, kontekste.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog juridinis asmuo veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą juridinį asmenį sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Juridinio asmens vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad juridinis asmuo laikytųsi įstatymų, nustatytų jo veiklos apribojimų ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-684/2019, 38 punktas).
Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad, juridiniam asmeniui veikiant įprastai, vadovas neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo tiekėjų – juridinio asmens dalyvių – interesus. Tačiau, kai juridinio asmens būklė prastėja, jis turi daugiau skolų, didėja skolinto kapitalo tiekėjų – kreditorių – interesų reikšmė. Tai lemia, kad, suprastėjus juridinio asmens finansinei būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Kai juridinio asmens finansinė padėtis tampa ypač sunki ar net kritinė, t. y. kai pasiekiama nemokumo riba, kreditorių interesai ima vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018, 51 punktas).
Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde išskirdamas teismo nurodytą vertintiną aplinkybę, ar paskolomis buvo finansuojama reali bendrovės veikla, apeliantas neatsižvelgia į kitus paminėtus vertinimo kriterijus – egzistavusią pagrįstą galimybę atkurti bendrovės mokumą, įsipareigojimų pokytį. Teismas, be kita ko, nurodė, kad po 2021 m. gruodžio 31 d. bendrovės finansinė padėtis nebuvo atkurta, o įsipareigojimų ir turto neatitikimas ilgainiui didėjo. Pažymėtina, kad bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis nuolat buvo labai didelis (2021 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 22 151 Eur vertės turto, o įsipareigojimai siekė 83 761 Eur; 2022 m. gruodžio 31 d., bendrovė turėjo 40 212 Eur vertės turto, o įsipareigojimų – 108 646 Eur; 2023 m. gruodžio 31 d. – 58 702 Eur turto, 142 977 Eur įsipareigojimų; 2024 m. gruodžio 31 d. – 63 425 Eur turto, 182 011 Eur įsipareigojimų), visus nurodytus metus bendrovė veikė nuostolingai. Apeliantas teigia, kad visos gautos paskolų lėšos panaudotos su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms apmokėti (darbuotojų atlyginimams ir dienpinigiams, darbuotojų apgyvendinimui Norvegijoje, kurui, transportui, aprangos ir įrankių įsigijimui, technikos nuomai, apskaitos paslaugoms ir kt.), tačiau skolinimosi poreikis tokio pobūdžio išlaidoms buvo grindžiamas bendrovės veiklos pradžia, tačiau 2022 m. kovo 15 d., ir juolab, 2024 m. tokios priežastys negali pateisinti skolinimosi poreikio. Apelianto argumentas, kad buvo realios galimybės atkurti mokumą, grindžiamas duomenimis apie sudarytas sutartis, tačiau, minėta, apeliantas iš esmės tik išvardino asmenis (bendroves), su kuriais bendradarbiavo, tačiau veiklos perspektyvų nedetalizavo, t. y. nepagrindė, kad egzistavo susitarimai, kuriuose numatytos gautinos pajamos būtų pakankamos ne tik padengti sąnaudas, tačiau ir atsiskaityti su kreditoriais. Didelės dalies paskolos sutarčių terminai analizuojamu skolinimosi laikotarpiu jau buvo suėję. Taigi, bendrovei esant nemokiai, vien aplinkybė, kad bendrovė generavo pajamas, savaime nereiškia tinkamo bendrovės valdymo.
Dėl bendrovės dienpinigių ir ūkio išlaidų permokų, įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nemokumo administratorės teiginius, jog bendrovė nuolat pervesdavo apeliantui ir kitiems darbuotojams pinigines lėšas ūkio išlaidoms ar dienpinigiams, nepaisant nuolat augančios bendrovės permokos, kuri vėliau buvo užskaitoma bendrovės mokėtinomis sumomis pagal įrankių pirkimo–pardavimo sutartis, padarė prieštaringas išvadas: nors teismas nurodė, kad byloje vienareikšmiškai nenustatyta, jog bendrovė negavo atitinkamos vertės įrankių pagal su apeliantu ir kitais bendrovės darbuotojais sudarytas įrankių pirkimo–pardavimo sutartis, bet vis tiek padarė šios kategorijos bylose draudžiamą prielaidą, kad šie sandoriai gali būti vertinami kaip reikšminga bendro vadovo elgesio modelio dalis, lėmusi bendrovės tyčinį bankrotą. Be to, apeliantas pažymi, kad atsiliepime išsamiai paaiškino, dėl kokių priežasčių susidarė ūkio išlaidų ir dienpinigių permokos, aplinkybes dėl įrankių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, šių įrankių įtraukimo į bendrovės apskaitą ir jų visiško nudėvėjimo vykdant statybų darbus.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino apelianto paaiškinimus, tačiau nurodė, jog jie nepašalina nustatytų apskaitos ir dokumentų nuoseklumo trūkumų (apskųstos nutarties 60 punktas). Teismas nustatė dokumentuose esančias chronologines neatitiktis. Nors apeliantas atskirajame skunde pakartoja atsiliepime išdėstytus argumentus, tačiau apskųstoje nutartyje nurodytų trūkumų nepašalina – aplinkybės apie įrankių poreikį bendrovės veiklai, susitarimą su darbuotojais dėl jų įsigijimo, neįrodo konkrečių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų įrankių perdavimo bendrovei, jų visiško nusidėvėjimo ir nurašymo.
Apeliantas teigia, kad nedidelės vertės greitai veikloje sunaudojamų daiktų, kurie iškart perduodami eksploatacijai, įsigijimas gali būti iškart traukiamas į sąnaudas ir tam nurašymo aktai nėra reikalingi (11-asis verslo apskaitos standartas „Sąnaudos“). Tačiau, pirma, šiuo atveju vertinamas ne formalus veiksmų atitikimas apskaitą reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms, o pasirinktas veiklos modelis tuo metu, kai bendrovė buvo nemoki. Duomenų, kad bendrovės vadovas vertino įrankių faktinę būklę nėra. Atskirojo skundo teiginys, kad įrankiai vykdant statybų veiklą buvo visiškai nudėvėti nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, iš D. R. 2021 m. spalio 19 d. ir 2022 m. sausio 19 d. įsigyti iš esmės analogiški įrankiai, 2022 m. gruodžio 22 d. ir 2023 m. gruodžio 1 d. iš G. L. įsigytų įrankių dalis taip pat sutampa, tačiau faktinis įrankių nusidėvėjimas vienu metu kelia pagrįstų abejonių. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021–2024 m. sistemingai, kas vieną–du mėnesius, buvo sudaromi trumpalaikio turto nurašymo aktai (dėl vykdytai veiklai sunaudotų prekių, kuro, kelionių ir kitų išlaidų). Šių aplinkybių kontekste apelianto motyvai, susiję su apskaitos reikalavimais, visų pirma, nepakankami ir iš esmės nereikšmingi, vertinant faktinį bendrovės valdymą.
Apelianto atskirajame skunde pateikti paaiškinimai, kad dažnai įrankių pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudaromos vėliau, nei įrankiai realiai būdavo pradėti naudoti bendrovės veikloje (statybose), nes buhalteriui tokia informacija būdavo perduodama vėliau, taip pat taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų neatitikimų dokumentuose. Teismo nutartyje pažymėta, kad 2024 m. gruodžio 2 d. sudarytoms sutartims Nr. 2024/12/1, Nr. 2024/12/2 ir Nr. 2024/12/4 pridėtose komandiruočių ataskaitose nurodytos įskaitymo operacijos atitinkamai 2024 m. liepos 15 d., 2024 m. liepos 15 d. ir 2024 m. spalio 15 d. Taigi, aplinkybė, kad buhalterė apie pirkimo–pardavimo sutartį sužinojo gruodžio mėnesį, nepaaiškina įskaitymo įrašų, atliktų žymiai anksčiau.
Apeliantas pažymi, kad priešpriešinių reikalavimų užskaitos yra įprasta praktika įmonių buhalterijoje, juo labiau, kad šiuo atveju užskaitos buvo atliekamos su darbuotojais (pirmosios eilės kreditoriais). Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai atsiskaityti pagal aptariamas įrankių pirkimo–pardavimo sutartis yra įprastos komercinės sutartys, todėl nėra pirmesnės eilės (neturi pirmumo). Apelianto pastebėjimas, kad nepaisant atliktų užskaitų, bendrovė liko skolinga jam žymią sumą su darbo santykiais susijusių mokėjimų (patvirtintas pirmosios eilės 28 373,98 Eur reikalavimas) nesusijęs su įrankių įsigijimo aplinkybėmis.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino įrankių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo pasikartojimą, jų bendrą 43 138 Eur vertę, nuo 2022 m. taikytą vienodą įrankių kainos įskaitymo į darbuotojų ir vadovo prievoles bendrovei mechanizmą, duomenų apie įrankių įsigijimą finansinės atskaitomybės dokumentuose stoką, jų neatspindėjimą sistemingai sudarytuose trumpalaikio turto nurašymo aktuose, atskirų dokumentų chronologinius neatitikimus ir nepakankamai nuoseklius paaiškinimus dėl faktinio įrankių perdavimo bei nurašymo.
Dėl Norvegijos bendrovės „Granitt Entreprenor AS“ skolos įtraukimo į bendrovės apskaitą
Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, kartu su kitais veiksmais nurodė ir reikšmingos vertės „Granitt Entreprenor AS“ debitorinės skolos įtraukimą į bendrovės balansą, kuri vėliau buvo pašalinta iš apskaitos kaip nepagrįstai įtraukta. Nors teismas nustatė, kad byloje yra duomenų, jog tarp UAB „Legitora“ ir „Granitt Entreprenor AS“ egzistavo ginčas, grindžiamas konkrečiu dokumentu ir konkrečia pinigų suma, tačiau taip pat pažymėjo, kad apskaitos tvarkymas, kai juridinio asmens balanse apskaitoma reikalavimo teisė, kurios realus egzistavimas ir išieškojimo galimybė nėra pagrįsti pakankamais dokumentais, gali lemti neteisingą juridinio asmens turtinės padėties atspindėjimą. Įvertinęs tai, kad 43 027,41 Eur suma sudarė didelę dalį UAB „Legitora“ 2025 m. gruodžio 16 d. balanse nurodyto turto, teismas padarė išvadą, jog šio reikalavimo realumas negali būti vertinamas kaip nereikšminga apskaitos klaida. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad byloje nebuvo įrodyta, jog į bendrovės apskaitą „Granitt Entreprenor AS“ 43 027,41 Eur skola buvo įtraukta nepagrįstai ir neteisėtai. Taip pat pabrėžia, kad net jei ši skola ir būtų buvusi nepagrįsta, liko neatskleista, kokią įtaką tai galėjo turėti bendrovės privedimui prie tyčinio bankroto.
Pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas 43 027,41 Eur „Granitt Entreprenor AS“ debitorinės skolos apskaitymo ekonominį poveikį, nurodė, jog bendrovė nepatyrė tiesioginio tokios sumos turto sumažėjimo; todėl, net ir nustačius, kad ši debitorinė skola buvo nepagrįsta, jos įtraukimas į apskaitą savaime nesukėlė 43 027,41 Eur faktinio turto praradimo. Jo poveikis pasireiškė galimu bendrovės turto pervertinimu ir neteisingu jos finansinės būklės atvaizdavimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apskaitos pažeidimas galėtų būti vertinamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto vieno iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl juridinio asmens bankroto pripažinimo tyčiniu, aspektu, t. y., ar juridinio asmens finansinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, ar Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma iš esmės atitinka anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą juridinio asmens tyčinio bankroto požymį. Dėl to nagrinėjamu atveju tikslinga vadovautis teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, taikymo, atkreipė dėmesį į šio požymio specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinis teismas išaiškino, kad tuo atveju, kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis – ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 28 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavęs apskaitos pažeidimo, susijusio su „Granitt Entreprenor AS“ skolos įtraukimu į bendrovės apskaitą, faktą, nenustatė, kad dėl tokio pažeidimo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Be to, teismas nurodė, kad bendrovė buvo išrašiusi 500 000 NOK sąskaitą, kurioje nurodytas reikalavimo pagrindas, o sąskaitą gavusi „Granitt Entreprenor AS“ ją ginčijo. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu. Kita vertus, tai nepaneigia kitų, pirmiau aptartų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumos teisingo vertinimo.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai „Granitt Entreprenor AS“ skolos įtraukimo į bendrovės apskaitą kvalifikavo kaip tyčinio bankroto požymį, tačiau ginčą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu išsprendė iš esmės teisingai. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagal kurias yra konstatuoti kiti LUAB „Legitora“ tyčinio bankroto pagrindai (požymiai). Ištyrus bylos medžiagą nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį dėl LUAB „Legitora“ bankroto pripažinimo tyčiniu rezultato, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų atskirajame skunde pateiktų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui įvertinti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 10 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.