- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-824-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18394-2024-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Ignas Totilas, Loreta Miltenytė
- Ieškovas
- V. A.
- Atsakovas
- I. S.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Loretos Miltenytės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. A. patikslintą ieškinį atsakovei I. S. dėl turto pripažinimo įgytu bendrosios dalinės nuosavybės teise, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė SEB bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovas V. A. pirmosios instancijos teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė:
1) pripažinti, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ieškovui ir atsakovei I. S. priklauso (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastato, Nr(duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 38/75 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), viso turto už 28 021,44 Eur;
2) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui ir atsakovei priklausantį nekilnojamą turtą, adresu (duomenys neskelbtini), sekančiai: 2.1) priteisti atsakovei asmeninės nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kitų statinių, Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), viso turto už 14 010,72 Eur; 2.2) priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), 23/100 pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)kitų statinių, Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), viso turto už 14 010,72 Eur;
3) pripažinti jog bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ieškovui ir atsakovei priklauso (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir pastatas, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);
4) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui ir atsakovei priklausantį nekilnojamą turtą, adresu (duomenys neskelbtini), sekančiai: 4.1) priteisti atsakovei asmeninės nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir ½ pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), viso turto už 6 428,45 Eur. 4.2) Priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini)žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)žemės sklypo, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)., ir ½ pastato, Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), viso turto už 6 428,45 Eur.
5) priteisti bylinėjimosi išlaidas (patikslintas ieškinys, registracijos Nr. DOK-14861).
Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu patikslino, kad 3, 4, 4.1, 4.2 reikalavimuose nurodyto nekilnojamojo turto – (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas yra (duomenys neskelbtini), Elektrėnų sav., tačiau patikslintame ieškinyje klaidingai nurodyta – (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad šalys susipažino 2014 m. Praėjus keliems mėnesiams nuo pažinties atsakovė, jos dukra apsigyveno kartu su ieškovu Jungtinėje Karalystėje. Šalys nebuvo sudariusios santuokos, bet nuo 2014 m. vedė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės). 2019 m. ieškovas kartu gyventi į Jungtinę Karalystę atsivežė savo sūnų (po to, kai mirė jo biologinė motina), šalys kartu jį augino. Prieš grįžimą į Lietuvą, 2017 m. šalys įsigijo žemės sklypą su statiniais, esančius adresu (duomenys neskelbtini)
, jį remontavo. Nuo 2020 m. kovo mėnesio ieškovas su atsakove bei jo vaiku persikėlė gyventi į Lietuvą, kartu apsigyveno šiame name, kurio renovacija buvo atlikta ieškovo darbu ir žiniomis, atsakovė prie šių darbų neprisidėjo.
2023 m. šalys įkūrė bendrą verslą, atsakovė buvo vadove, ieškovas darbuotoju. Šalims kartu gyvenant jie bendromis lėšomis įsigijo 2023 m. žemės sklypą su statiniais, esančius Vytauto g. Aleksandravos k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav., bendromis pastangomis ir darbu jį tvarkė, prie įrengimo daugiau prisidėjo ieškovas. Ieškovas dalyvavo turto, Vytauto g., Aleksandravos k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav., pirkimo procese, bendravo su turto pardavėju, vyko su atsakove pas notarą.
Nors turtas įregistruotas atsakovės vardu, tačiau šalys gyveno kaip šeima, ieškovo sūnus atsakovę laikė savo mama, buvo vedamas bendras ūkis, šalys palaikė šeiminius santykius. Atsakovė vienašališkai nutraukė ryšius su ieškovu. Nuo apsigyvenimo drauge šalys turėjo bendrą tikslą kurti šeimyninius santykius, vedant bendrą ūkį ir įgyjant bendrą nuosavybę į nekilnojamąjį turtą bei sukuriant bendrą įmonę. Todėl jų santykiai turi būti pripažinti bendrąja jungtine veikla bei abu nekilnojamieji objektai turi būti pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Turtas bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiosiomis dalimis priklauso šalims.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė atmesti patikslintą ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad šalys susipažino 2014 metais, artimiau bendrauti pradėjo po beveik metų laiko. Atsakovė neplanavo su ieškovu bendros ateities, nesteigė bendrų įmonių ar verslo, neplanavo ir neįsigijo bendro turto. Gyvendama ir dirbdama Jungtinėje Karalystėje, ieškovė planavo grįžti į Lietuvą. Turėdama šį tikslą ir turėdama pajamas, pasinaudodama jai asmeniškai suteikta banko paskola, įsigijo turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šio turto įsigijimas buvo asmeninis atsakovės sprendimas. Ieškovas nedalyvavo derantis su banku dėl kredito gavimo, neteikė bankui paraiškos, neprisidėjo prie pirmos įmokos sumokėjimo, neprisidėjo prie banko įmokų mokėjimo. 2017 metais ieškovei įsigijus turtą (duomenys neskelbtini), jis iš karto buvo suteiktas panaudai tretiesiems asmenims, kurie gyveno jame iki ieškovės grįžimo į Lietuvą 2020 metais, padengdami komunalinius mokesčius.
Pažymėjo, kad ji taip pat asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą su statiniais, esančiais Vytauto g. 10, Aleksandravos k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav. Tai buvo asmeninis atsakovės sprendimas. Ieškovas nedalyvavo derantis su turto pardavėju, neprisidėjo prie įmokų mokėjimo. Mirus ieškovo sūnaus motinai ir ieškovui su sūnumi nusprendus grįžti į Lietuvą, atsakovė sutiko juos priglausti ir priregistruoti jai priklausančiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas, gyvendamas gyvenamajame name, yra atlikęs smulkius apdailos darbus, tai nesusiję su esminiais statinio pagerinimais. Atsakovė grąžino ieškovui pinigines lėšas, kurias ieškovas buvo suteikęs atsakovei dėl gyvenamojo namo daiktų, medžiagų įsigijimo.
Atsakovė taip pat pažymėjo, jog ieškovas mažosios bendrijos steigime nedalyvavo, neįtrauktas į naudos gavėjus.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas (toliau – ir bankas) nurodė, kad bankas su atsakove sudarė kredito sutartį nekilnojamojo turto pirkimui finansuoti. Prievolės tinkamo įvykdymo užtikrinimui bankui įkeistas įsigytas turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Turtas įkeistas bankui, hipotekos sutartyje nustatyta, kad turtą draudžiama perleisti tretiesiems asmenims be kreditoriaus išankstinio raštiško sutikimo. Bankas, priimdamas sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo bei užtikrinimo priemonių, vertina skolininko turtinę padėtį bei tai, ar sudaryti kredito sutartį su tam tikru asmeniu. Bankas sudarė sutartį būtent su atsakove, vertino duomenis apie ją. Duomenų apie ieškovą bankas neturėjo. Jei šalys pageidavo sudaryti kredito sutartį su banku kartu, galėjo tai padaryti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2026 m. birželio 8 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė atsakovei 6 408,50 Eur bylinėjimosi išlaidų bei grąžino atsakovei sumokėtą 100 Eur avansą už liudytojo iškvietimą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, jog ginčo nekilnojamasis turtas šalių buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas. Taip pat nėra pagrindo išvadai, jog ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovas esmingai pagerino savo darbu ar savo asmeninėmis arba šalių bendromis lėšomis.
Teismas, vertindamas ieškovo reikalavimą dėl turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pažymėjo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo 2017 m. birželio 13 d. asmeninės nuosavybės teise, sudariusi kredito sutartį su banku, o ieškovas šio turto pirkimo procese nedalyvavo, prie turto įsigijimo sumos neprisidėjo, taip pat nežino konkrečios turto įsigijimo kainos, paskolos sumos, mokamų palūkanų bei neišmokėto kredito likučio. Pagal byloje esančius duomenis, finansinius įsipareigojimus asmeniškai prisiėmė atsakovė, bankas prieš išduodant kreditą vertino tik atsakovės finansines galimybes. Tai nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovas buvo sudaręs susitarimą dėl turto įsigijimo kartu su atsakove.
Be to, ieškovo sūnus atvyko gyventi pas jį į Jungtinę Karalystę 2019 m., kai neteko savo motinos, todėl 2017 m. tarp šalių negalėjo būti sutarimo dėl būsto Lietuvoje įsigijimo tuo tikslu, kad vaikas galėtų lankyti mokyklą Lietuvoje. Taip pat šalys negalėjo planuoti ir atsakovės dukters gyvenimo bei mokymosi Lietuvoje, kadangi tuo metu ji jau buvo studentė ir kartu su atsakove į Lietuvą gyventi negrįžo.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytą argumentą, kad šalys buvo pradėjusios intensyvias nekilnojamojo turto paieškas, paneigia šalių paaiškinimai, kurie patvirtina, kad turto įsigijimą nulėmė tai, jog atsakovė gavo pasiūlymą iš savo motinos, bet ne todėl, kad vykdė intensyvias turto paieškas.
Skundžiamame sprendime nurodoma ir tai, jog įvertinus šalių elgesį – tai, kad atsakovas priėmė iš atsakovės pervedamus pinigus, jog atsakovės pervesta pinigų suma yra didesnė nei ieškovas pervedė atsakovei, sumokėjo kitiems asmenims ir statybinių prekių parduotuvėje, laikytina, kad ieškovas neinvestavo savo piniginių lėšų į turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovas nepateikė į bylą duomenų, patvirtinančių, kad buvo atliktas kapitalinis remontas arba rekonstrukcija. Pagal šalių paaiškinimus, buvo atlikti paprasti remonto, įrengimo, apdailos darbai, kurie iš esmės nepagerino būsto. Be to, byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad atsakovė šiam turtui remontuoti, įrengti pirko statybines medžiagas, buitinę techniką, baldus, įrengė saulės elektrinę, atliko buitinių nuotekų pajungimą. Tai paneigia ieškovo argumentą, kad atsakovė prie turto, esančio Kaune, remonto neprisidėjo.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimą dėl turto, esančio adresais (duomenys neskelbtini), nurodė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenys apie naudos gavėjus paneigia ieškovo argumentą, kad už turtą mokėta bendromis lėšomis, jog naudoti finansai iš bendros įmonės, kurią šalys buvo įkūrusios bendru sutarimu, nes turto įsigijimo metu ieškovas įmonėje nebuvo naudos gavėju ir jis įmonėje iki turto įsigijimo nedirbo. Todėl įmonėje gautas pelnas nebuvo šalių bendros lėšos, nes tik atsakovė buvo naudos gavėja.
Kartu teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad prie turto įsigijimo jis prisidėjo finansiškai, nes jis turėjo nedeklaruotų piniginių lėšų, taip pat kad buvo naudotos mažosios bendrijos G. R. Lt piniginės lėšos.
Tai, kad ieškovas nežinojo tikslios turto pirkimo kainos, kas yra turto pardavėjas paneigia ieškovo argumentą, kad šalys turėjo bendrą tikslą įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad būtent atsakovė bendravo su turto pardavėjos įgaliotu atstovu įvairiais turto įsigijimo ir įrengimo klausimais ir būtent atsakovė dėl to priimdavo sprendimus. Tai patvirtina, kad turtas įsigytas atsakovės iniciatyva asmeninės nuosavybės teise.
Įvertinęs šalių elgesį – tai, kad ieškovas priėmė iš atsakovės pervedamus pinigus, kad atsakovės pervesta pinigų suma yra didesnė, nei ieškovas pervedė atsakovei, sumokėjo kitiems asmenims ir statybinių prekių parduotuvėje, teismas sprendė, jog ieškovas neinvestavo savo piniginių lėšų į turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas ginčo objekte atliko darbus – dėjo plyteles, prisidėjo prie terasos įrengimo, atliko kitus smulkius remonto darbus. Byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad turtas buvo tvarkomas, gerinamas, tačiau byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo objektas buvo esmingai pagerintas iš bendrų ieškovo ir atsakovės lėšų ar ieškovo darbu. Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad būtent atsakovė pirko šiam turtui įrengti statybines medžiagas, baldus, interjero detales, finansavo vandens, nuotekų trasų įrengimą. Aplinkybė, jog ieškovas savo darbu prisidėjo prie ginčo objekto remonto, įrengimo, nepatvirtina buvus šalių susitarimą įgyti šį nekilnojamąjį turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu ar kad jis esmingai pagerino šį turtą savo darbu.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Ieškovas V. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, kadangi šalių bendro gyvenimo ir ūkio vedimo nesusiejo su ginčo turto įgijimu, remontu bei naudojimu šeimos poreikiams, taip pat neatsižvelgė į tai, jog ieškovas prisidėjo prie jungtinės veiklos savo darbu, kad atsakovės atlikti piniginių lėšų pervedimai neatitinka konkrečios finansinės sąsajos, o apeliantas pirmas grįžo į Lietuvą būtent dėl namo įrengimo, kad atsakovė vėliau grįžtų su vaiku į jau šeimai paruoštą būstą.
Apelianto vertinimu, atsakovės vėlesnis grįžimas su V. A. nepilnamečiu vaiku į ieškovo jau įrengtą būstą, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad apelianto atlikti darbai nebuvo atsitiktiniai ar atliekami svetimam turtui be teisinio intereso.
Priešingai, jie buvo nukreipti į šeimos gyvenamosios vietos sukūrimą, kadangi šiuo adresu buvo registruota ieškovo nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta, apeliantas šioje vietoje atliko eilę turto įrengimo darbų, taip pat atsakovei atliko mokėjimus, nurodydamas paskirtį „už namą“, kas buvo įnašai į bendrą šeimos būstą ir jo išlaikymą.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog kredito sutarties sudarymas su atsakove taip pat nepaneigia šalių jungtinės veiklos. Banko santykiai su kredito gavėju reglamentuoja banko rizikos vertinimą ir prievolės bankui vykdymą, bet neatsako į klausimą, kokia buvo faktinė šalių vidinė valia tarpusavio santykiuose. Šalys galėjo pasirinkti tokį finansavimo modelį dėl praktinių priežasčių, tačiau tai savaime nereiškia, kad apeliantas atsisakė bet kokio intereso į šeimos būstą, juo labiau, kad po turto įsigijimo ieškovo elgesys patvirtina, jog jis veikė kaip bendro turto kūrimo partneris.
Kartu apeliantas pabrėžia, jog dar gyvendamos Jungtinėje Karalystėje šalys buvo kartu įsteigusios įmonę, kurios pradiniuose akcijų nuosavybės duomenyse nurodyta, kad kiekvienam iš jų teko po 1 paprastąją akciją. Ši aplinkybė patvirtina, kad šalių bendras veikimas nebuvo atsitiktinis ir neapsiribojo atsakovės suteiktu leidimu ieškovui ir jo sūnui deklaruoti gyvenamąją vietą atsakovei priklausančiame turte.
Apelianto vertinimu, byloje esantys duomenys rodo, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) mieste, tapo šalių gyvenamąja vieta, o nekilnojamasis turtas, esantis Vytauto g. 10 / 10A, Aleksandravos k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav., buvo įgytas ir tvarkomas šalių santykiams tęsiantis. Todėl šie objektai negalėjo būti vertinami izoliuotai nuo šalių bendro gyvenimo.
Pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje privalėjo atsižvelgti į tai, kad nekilnojamasis turtas, esantis Vytauto g. 10 / 10A, Aleksandravos k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav., įgytas ne santykių pradžioje, o po beveik dešimtmetį trukusio bendro gyvenimo, bendro ūkio, bendro šeimos būsto, esančio (duomenys neskelbtini), sukūrimo ir bendro verslo vystymo. Todėl mokėjimai ir darbai, susiję su šiuo objektu, negali būti aiškinami kaip atsitiktiniai ar neturintys teisinės reikšmės.
Ieškovo dalyvavimas, įsigyjant turtą, esantį Vytauto g. 10 / 10A, Aleksandravos k., Semeliškių sen., Elektrėnų sav., neapsiribojo vien buvimu šalia atsakovės, o apėmė praktinius veiksmus, susijusius su objekto apžiūra, komunikacija, sandorio organizavimu, vėlesniu objekto tvarkymu ir įrengimu. Šios aplinkybės turėjo būti vertinamos kartu su bankiniais mokėjimais ir atsakovės žinute, kurioje pripažįstamas ieškovo darbas prie „ežero namo“ šlaito. Tai patvirtina, kad ieškovas realiai prisidėjo prie šio konkretaus objekto, o ne tik deklaravo abstraktų interesą.
Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama jog aplinkybė, kad atsakovė ieškovui yra atlikusi eilę piniginių lėšų pavedimų, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina, kad tarp šalių neegzistavo jungtinė veikla, kadangi abstraktus lėšų judėjimas tarp kartu gyvenusių asmenų negali automatiškai paneigti konkrečių apelianto įnašų į ginčo turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AB SEB bankas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo būtent turto, kurio įsigijimui buvo suteiktas kreditas, įsigijimo aplinkybes, šalių elgesį 2017 m., atsiskaitymo su pardavėja būdą, kredito gavimo aplinkybes, apelianto žinias apie sandorį ir finansavimą, vėlesnius mokėjimus, remonto darbus bei šalių tarpusavio piniginius atsiskaitymus. Taigi, skundžiamas sprendimas pagrįstas ne vien registro duomenimis, o tarpusavyje susijusių objektyvių aplinkybių visuma.
Trečiojo asmens vertinimu, apeliaciniame skunde abstrakčiai teigiama, kad formalus turto registravimas vieno asmens vardu gali būti nulemtas pasitikėjimo, finansavimo sąlygų ar praktinių aplinkybių. Tačiau apeliantas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, paaiškinančių, kodėl nagrinėjamu atveju dėl kredito ginčo turtui įsigyti kreipėsi tik atsakovė, kodėl tik ji prisiėmė kredito grąžinimo prievolę ir kodėl ieškovas bankui nebuvo nurodytas kaip kartu turtą įgyjantis asmuo. Bendro pobūdžio prielaida apie galimas finansavimo ar praktines aplinkybes nepaneigia konkrečių byloje nustatytų faktų.
Be to, apeliantas nepagrįstai sutapatina du teisiškai skirtingus faktus – šalių susitarimą ginčo turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise ir (ii) vėlesnį bendrą naudojimąsi turtu, jo priežiūrą, remontą ar kitokį prisidėjimą prie jo išlaikymo bei pagerinimo. Pastarosios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad Turto įsigijimo metu egzistavo šalių valia sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Net pripažinus tam tikrą Apelianto vėlesnį prisidėjimą, jis savaime neįrodo susitarimo dėl nuosavybės, buvusio Turto pirkimo metu.
Atsiliepimas
Atsiliepime taip pat pažymima, kad net jeigu dalis apelianto išlaidų galėtų būti vertinama kaip atsakovės turto pagerinimo ar bendro ūkio išlaidos, tai savaime nesuteikia teisės į vieną antrąją turto dalį. Galimų tarpusavio atsiskaitymų, išlaidų kompensavimo ar nepagrįsto praturtėjimo klausimai nėra tapatūs nuosavybės teisės į konkretų daiktą pripažinimui.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino šalių bendro ūkio vedimo faktą, įvertino ilgalaikius jų santykius, rūpinimąsi vaikais, bendras keliones ir susirašinėjimą.
Be to, apeliantas siekia įgyti vieną antrąją kreditu finansuoto turto dalį, tačiau nereikalauja ir negalėtų be banko valios perimti jokios kredito sutarties pagrindu atsiradusios prievolės dalies, taip pat apeliantas neįrodinėja, kad turto įsigijimo metu šalys buvo susitarusios bendrai prisiimti 60 000 Eur kredito grąžinimo riziką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovė I. S. prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskyrė šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio faktą nuo susitarimo dėl kiekvieno konkretaus nekilnojamojo turto objekto bendrosios dalinės nuosavybės. Sprendimas pagrįstas ne vien registro įrašais, bet pirkimo ir kredito dokumentais, finansavimo struktūra, šalių mokėjimais, apelianto paaiškinimų prieštaravimais, atliktų darbų apimtimi ir atsakovės pateiktais turto įrengimo įrodymais.
Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino visapusiškai ir sprendimą tinkamai motyvavo. CPK 185 straipsnio pažeidimas negali būti konstatuojamas vien todėl, kad teismo išvados nepalankios apeliantui. Būtina nurodyti konkretų neįvertintą įrodymą, jo turinio iškraipymą ar logiškai iš įrodymų visumos neišplaukiančią išvadą, tačiau apeliacinis skundas tokių trūkumų neatskleidžia.
Atsiliepimas
Kartu atsiliepime pabrėžiama, jog po 2017 m. pirkimo atsakovės įsigytas iš savo mamos gyvenamasis namas su statiniais adresu (duomenys neskelbtini), iki šalių grįžimo į Lietuvą buvo naudojamas kitų asmenų, kurie ir apmokėjo šio turto komunalines išlaidas. Šalys į Lietuvą grįžo 2020 m. ir apsigyveno atsakovei priklausančiame name. Apeliantas su tėvu atliko dalį menkaverčių apdailos darbų, tačiau atsakovė pateikė įrodymus, kad pati finansavo didžiąją dalį statybinių medžiagų, įrangos, baldų, saulės elektrinės, vandens ir nuotekų darbų.
Papildomai atsakovė pažymi ir tai, jog apeliantas mažojoje bendrijoje „G. R. LT“ pradėjo dirbti vadybininku tik 2024 m. sausio 10 d. ir gavo darbo užmokestį, todėl jo darbo santykiai nepatvirtina nei dalyvio teisių į bendriją, nei bendros nuosavybės į iki darbo santykių pradžios atsakovės įsigytą nekilnojamąjį turtą.
Byloje pateiktas atsakovės susirašinėjimas su UAB „Advona“ atstovu patvirtina, kad būtent atsakovė sprendė ir sutarties projekto, mokėjimų, gerbūvio ir kitus objekto įsigijimo klausimus dėl turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Vien apelianto buvimas apžiūrose ar pagalba atliekant praktinius darbus nepaverčia jo pirkėju ar bendraturčiu.
Pabrėžia, jog apelianto atlikti apdailos darbai neįrodyti kaip esminis turto pagerinimas. Atsakovė neneigia, kad apeliantas atliko dalį apdailos ir aplinkos tvarkymo darbų, tačiau ginčas kyla dėl šių darbų teisinės reikšmės, o ne dėl paties pagalbos fakto.
Be to, apeliantas, teigdamas, jog skyrė konkrečias lėšas nekilnojamojo turto objektams, nepateikė kompensacijos apskaičiavimo, neatskyrė šiems objektams skirtų išlaidų, neidentifikavo, kurios išlaidos buvo būtinos ir neeilinės, kokia jų naudingo tarnavimo dalis išliko santykių pabaigoje ir kokiu dydžiu jos padidino atsakovės turto vertę, juo labiau kai atsakovas faktiškai turtu naudojosi ir jame gyveno.
Atsakovė taip pat pastebi, jog 2015 m. Jungtinėje Karalystėje įregistruota įmonė neįrodo susitarimo dėl 2017 ir 2023 m. Lietuvoje įsigytų objektų. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ši įmonė pajamų negavo ir 2016 m. buvo išregistruota. Be to, jos formalus lygių akcijų paskirstymas rodo, kad šalys, norėdamos nustatyti lygią nuosavybę, mokėjo tai aiškiai įforminti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Ieškovas apeliacinės instancijos teismui pateikia papildomus įrodymus, susijusius su tuo, jog atsakovė I. S. pardavinėja nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kas patvirtina atsakovės nesąžiningumą.
Įvertinusi prašomo prijungti dokumento turinį, apelianto paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujas įrodymas yra susijęs su byloje kilusiu ginču dėl jungtinės veiklos siekiant sukurti nekilnojamąjį turtą pripažinimo, dėl ko jis neturi esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Be to, apelianto nurodomi duomenys yra pateikiami iš viešojoje erdvėje esančių šaltinių (nekilnojamojo turto skelbimų svetainės).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priimti apelianto pateikiamus naujus įrodymus.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, šalys turėjo galimybę išdėstyti savo procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, tenkinti apeliacinio skundo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
Nagrinėjamu atveju nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, jog ieškovas ir atsakovė susipažino 2014 m., gyveno Jungtinėje Karalystėje, o metų laikotarpiu nuo pažinties pradžios ieškovas persikėlė gyventi pas atsakovę, kur vedė bendrą ūkį, leido ir planavo laisvalaikį, rūpinosi vienas kito vaikais.
2017 m. birželio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)dalis kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini).
Atsakovė už turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurį pirko iš savo mamos, sumokėjo 86 000,00 Eur. Perkamo turto kainą atsakovė sumokėjo tokiu būdu: 26 000,00 Eur sumokėjo grynais, prieš pasirašant sutartį, ir 60 000,00 Eur kreditu, gautu iš AB SEB bankas. Paskolos sutartį atsakovė sudarė viena, bankas, pagal į bylą pateiktus duomenis, vertino tik atsakovės kreditingumą.
2023 m. gruodžio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovė asmeninės nuosavybės teise įsigijo pastatą – vasarnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini)., (duomenys neskelbtini)dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini)
Iš į bylą pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2021 m. sausio 31 d. Jungtinėje Karalystėje buvo priimti sprendimai grąžinti ieškovui iš viso 6 970,36 svarų sterlingų (8 064,71 Eur) mokesčių permokų; ieškovas nuo 2020 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. lapkričio 21 d. atliko bankinius pavedimus atsakovei, mokėjimo paskirtys nurodytos „už namą“ arba „ačiū“, viso pervesta 13 423,59 Eur.
Nuo 2021 m. balandžio 15 d. iki 2021 m. gegužės 5 d. ieškovas atliko pervedimus asmenims už medieną, tujas, akmenis, viso pervesta 1 189,75 Eur. Nuo 2020 m. kovo 12 d. iki 2023 m. liepos 15 d. statybinių prekių parduotuvėje sumokėjo 4 004,68 Eur. Atsakovė taip pat patvirtino, kad ieškovas dėjo gipsą, tvarkė grindis, atliko smulkius apdailos darbus, taip pat dėjo plyteles, prisidėjo prie terasos įrengimo, atliko kitus remonto darbus abiejuose nekilnojamojo turto objektuose. Atsakovė 2021–2024 m. pervedė ieškovui iš viso 27 371,00 Eur sumą.
Be to, atsakovė 2023 m. rugpjūčio 8 d. įsteigė mažąją bendriją „G. R. Lt“, įmonės vadove paskirta atsakovė. Ji taip pat paskirta įmonės naudos gavėja. Ieškovas dirbo įmonėje vadybininko pareigose nuo 2024 m. sausio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 25 d., įmonėje ieškovas gaudavo 440,00 Eur – 697,83 Eur darbo užmokestį.
2024 m. pabaigoje šalių santykiai nutrūko, ieškovas su sūnumi nustojo gyventi atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame būste, adresu (duomenys neskelbtini).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 25 punktas).
Asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 24 punktas). Kitas sugyventinis ar, jam mirus, jo turto paveldėtojai (t. y. atsakovai), gindamiesi nuo pareikšto reikalavimo, pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą turi procesinę teisę ir pareigą byloje teikti įrodymus, paneigiančius minėtas aplinkybes ar patvirtinančius priešingus duomenis (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-378/2025, 66 punktas).
Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, taip pat teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas). Taigi proceso šalys, naudodamosi CPK įtvirtintu rungimosi, taip pat ir dispozityvumo principu (CPK 12, 13 straipsniai), pačios sprendžia, ar teikti į bylą įrodymus, kokius ir kiek jų teikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 52 punktas).
Nagrinėjamoje byloje ginčas nekyla, jog laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2024 metų pabaigos šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o šiuo laikotarpiu buvo sudaryti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), įsigijimo atsakovės I. S. asmeninėn nuosavybėn sandoriai. Kartu byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė pirko iš savo mamos bei šio turto įsigijimui sudarė paskolos sutartį su trečiuoju asmeniu AB SEB bankas, kuris paskolą suteikė tik atsakovei bei vertino tik jos kreditingumą.
Taigi ieškovas, siekdamas, jog vedant bendrą ūkį su atsakove jos įgytas nekilnojamasis turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti būtent bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį.
Duomenų bei įrodymų, kad buvo sudarytas ar egzistavo konkretus susitarimas dėl kurio nors iš nekilnojamojo turto objektų įgijimo bendrąja daline nuosavybe, byloje nėra, to neginčija ir apeliantas. Tačiau, apelianto vertinimu, susiklosčiusių aplinkybių visuma patvirtina faktinį tokio susitarimo egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu ieškovo vertinimu nesutinka ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovo nurodomos šalių bendro gyvenimo, ieškovo atliktų piniginių pervedimų ir mokėjimų, taip pat remonto darbų aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti egzistavusį šalių faktinį susitarimą dėl nekilnojamojo turto įgijimo bendrąja daline nuosavybe.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog, priešingai nei teigia apeliantas, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas neignoravo ir nepaneigė nei šalių bendro gyvenimo fakto, nei ieškovo atliktų darbų aplinkybių, taip pat analizavo ieškovo ir atsakovė atliktus tarpusavio mokėjimus, kiekvienos iš šalių veiksmus bei tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje įsteigtų juridinių asmenų duomenis.
Aplinkybės, kad byloje esantys įrodymai buvo vertinti ne taip, kaip norėtų apeliantas, o skundžiamas sprendimas nėra apeliantui palankus, nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimus ar netinkamai išnagrinėjo šią civilinę bylą. Kita vertus, apeliantas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodo jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kurie nebuvo įvertinti ar aptarti, o tik teigia, kad įrodymai turėjo būti vertinami jam palankia linkme.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog faktiniai šalių veiksmai įsigyjant nekilnojamąjį turtą gali būti vertinami kaip susitarimas dėl turto įgijimo bendrąja daline nuosavybe, o šalių bendro gyvenimo faktas savaime patvirtina nuosavybės į nekilnojamąjį turtą įgijimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, juo labiau kad ir pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog suvokė ir suprato, kad atsakovė turtą įgijo asmeninės nuosavybės teise, tokia situacija atitiko ieškovo valią ir tam jis neprieštaravo, o ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe nebūtų pareikštas ir toks klausimas nebūtų sprendžiamas, jei šalių bendras gyvenimas nebūtų nutrūkęs.
Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), notarinėje pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėja I. S. nurodyta kaip asmeninės nuosavybės teisę įgyjanti šalis, o bendra 86 000 Eur kaina buvo padengta 26 000 Eur atsakovės sumokėta dalimi ir 60 000 Eur tik jai suteikta banko paskola. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas pripažino nedalyvavęs nei sudarant šio nekilnojamojo turto pirkimo sandorį, nei paskolos sutartį; žinojęs apie turto įregistravimą atsakovės vardu, taip pat nežinojęs turto pardavimo kainos, paskolos grąžinimo sąlygų.
Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas patvirtino nežinantis aplinkybių, jog atsakovės iš banko gauta paskola nepadengė visos šio nekilnojamojo turto įsigijimo kainos, taip pat negalėjo tiksliai įvardinti nekilnojamojo turto įsigijimo kainos, tačiau pažymėjo, jog neskyrė piniginių lėšų šio turto įsigijimui, nes manė, jog užteko banko paskolos, kurios konkretaus dydžio ir termino nežino.
Be to, apeliantas neteikė jokių duomenų bei įrodymų, jog konkrečia pinigų suma buvo prisidėjęs prie turto įsigijimo 2017 metais ar atlikęs įmokas/skyręs lėšas paskolos įmokų mokėjimui ar siekęs pakeisti nekilnojamojo turto registraciją vien atsakovės vardu. Priešingai, iš apelianto nurodytų aplinkybių matyti, kad jis pripažino, jog atsakovė viena vyko į Lietuvą dėl nekilnojamojo turto pirkimo sandorio sudarymo bei įsigijimo dokumentų tvarkymo. Aplinkybių, jog atsakovė veikė turėdama ieškovo išduotą įgaliojimą, nustatyta nebuvo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertimu reikšminga ir tai, kad apelianto teiginiai dėl būsto pirkimo atsižvelgiant į tai, kad buvo reikalinga gyvenamoji vieta jo sūnui, yra paneigti byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad poreikis ieškovo sūnui gyventi su šalimis kilo tik 2019 metais, t. y. praėjus dvejiems metams po atsakovės sudaryto nekilnojamojo turto įsigijimo sandorio.
Pirmosios instancijos teismo ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis taip pat buvo paneigti ir apelianto teiginiai dėl jo atliktos intensyvios nekilnojamojo turto paieškos aplinkybių, kadangi atsakovė Kaune esantį nekilnojamąjį turtą įsigijo iš savo mamos, kuri ir pasiūlė pirkti šį turtą. Šias aplinkybes pripažino ir pats apeliantas pirmosios instancijos teisme. Kartu pastebėtina ir tai, jog atsakovė nurodė, kad po šio nekilnojamojo turto įsigijimo, ji leido naudotis šiuo turtu pažįstamam asmeniui, kuris tik apmokėdavo turto komunalinius mokesčius, tačiau joks nuomos mokestis nebuvo gaunamas ir, priešingai nei teigė apeliantas, banko paskolos įmokų padengimui nukreipiamas nebuvo.
Papildomai pastebėtina, jog atsakovės atstovui advokatui pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateikus klausimus dėl banko įmokų mokėjimo už nekilnojamąjį turtą, esantį Kaune, apeliantas be kitų aplinkybių nurodė ir tai, jog įmokas mokėtų tik tuo atveju, jei turtas būtų pripažintas ir jo nuosavybe, taip pat iki ieškinio pareiškimo nesiekė vykdyti ir nevykdė jokių iš nuosavybės teisės kylančių pareigų. Tai leidžia vertinti, kad ieškovas nuosavybės teises vertina atsietai nuo kylančių pareigų, taip pat tapatina naudojimosi ir nuosavybės teises, kas papildomai pagrindžia išvadą nebuvus jokio susitarimo tarp sugyventinių dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, ieškovo pirmosios instancijos teisme nurodytą aplinkybę, jog turto įgijimas atsakovės asmeninėn nuosavybėn atitiko jo valią ir jis jokių veiksmų nebūtų ėmęsis, jei santykiai su atsakove nebūtų nutrūkę, nenustatyta pagrindo pripažinti, jog nekilnojamojo turto Kaune įsigijimo aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog šalys šį nekilnojamąjį turtą siekė įsigyti bei faktiškai įsigijo kartu.
Vertinant nekilnojamojo turto, esančio Vytauto g. 10 / 10A Aleksandravos k., Elektrėnų sav., įsigijimo aplinkybes, išties yra reikšmingas apelianto teiginys, jog šis turtas buvo įsigytas šalims praktiškai 10 metų gyvenus kartu. Tačiau vien bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktas šiuo konkrečiu atveju taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad šį nekilnojamąjį turtą atsakovė įsigijo ne asmeninės nuosavybės teise.
Pirmiausia pažymėtina tai, kad nors šalys tuo metu ne vienerius metu vedė bendrą ūkį, tačiau objektų Elektrėnų sav. įsigijimo dokumentuose pirkėja nurodyta tik atsakovė. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas būtų atlikęs kokius nors mokėjimus ar pervedęs pinigines lėšas UAB „Advona“ dėl vasarnamio ir žemės sklypų dalies įsigijimo. Kaip pagrįstai pastebi atsakovė, notarinės sutarties 5.3 punkte įtvirtinta, jog atsakovė notarui patvirtina, kad nėra sudariusi santuokos ir turtą įsigyja asmeninės nuosavybės teise, o apeliantas pripažino dalyvavęs atsakovei sudarant šią notarinę sutartį ir turto įgijimas atsakovės asmeninėn nuosavybėn taip pat atitiko jo valią.
Kartu reikšminga ir tai, jog apeliantas pirmosios instancijos teisme negalėjo tiksliai įvardinti atsakovės įsigyto nekilnojamojo turto kainos, tikslaus pardavėjo (ieškovas nurodė, kad turto pardavėjas buvo S. P., o ne UAB „Advona“, taip pat netiksliai nurodė ir pirkimo kainą) ar kainos mokėjimų skaičiaus. Be to, iš į bylą pateiktų atsakovės susirašinėjimo su UAB „Advona“ atstovu turinio matyti, kad būtent atsakovė sprendė sutarties projekto, mokėjimų, gerbūvio ir kitus objekto įsigijimo klausimus. Tai, kad apeliantas dalyvavo atsakovei įsigyjant šį nekilnojamąjį turtą, bendravo su pardavėjos atstovu spręsdamas tam tikrus klausimus šalims pakankamai ilgą laiką vedus bendrą ūkį, tačiau neįsigyjant turto bendrosios dalinės nuosavybės teise, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovo valia dėl nekilnojamojo turto įgijimo bendrąja daline nuosavybės teise buvo apribota, jis nežinojo, jog turtą asmeninėn nuosavybėn įgyja atsakovė, taip pat kad jis prieštaravo atsakovės įgijimui asmeninės nuosavybės teise.
Pirmiau išdėstytų išvadų nepaneigia ir apelianto teiginiai dėl atliktų darbų ginčo nekilnojamojo turto objektuose. Pažymėtina, jog kai neįrodytas pradinis susitarimas turtą įgyti bendrai, vieno asmens turtas dėl vėlesnių darbų gali būti pripažįstamas bendru tik įrodžius esminį pagerinimą. Esminis pagerinimas vertinamas pagal turto vertę prieš darbus ir po jų, darbų mastą, pobūdį ir būtent darbų, o ne rinkos pokyčių nulemtą vertės padidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-e-916/2022 28 punktas).
Nagrinėjamoje byloje atsakovė neginčijo ir neneigė, kad ieškovas atliko tam tikrus remonto, apdailos ar gerbūvio darbus, taip pat kad maždaug mėnesį anksčiau grįžęs iš Jungtinės Karalystės atliko remontą iki atsakovės ir ieškovo nepilnamečio sūnaus grįžimo į Lietuvą. Tačiau ieškovas į bylą neteikė jokių įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog atlikti darbai buvo esminis nekilnojamojo turto pagerinimas, leidžiantis pripažinti jo nuosavybės teisę į pusę nekilnojamojo turto.
Kita vertus, šalys pripažįsta ir tai buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo, kad apeliantas kartu su sūnumi gyveno ir naudojosi atsakovei priklausančiais nekilnojamojo turto objektais. Tai, kad šalims vedant bendrą ūkį ir gyvenant kartu yra atliekami tam tikri remonto ar apdailos darbai, leidžia vertinti, kad tokie darbai kartu yra atliekami ir dėl paties juos atlikusio asmens interesų (šiuo atveju apelianto ir jo sūnaus), kadangi tai sukuria patogesnę ar tinkamesnę ir paties darbus atlikusio asmens gyvenamąją aplinką, o atliktų darbų rezultatu naudojasi ir jis pats.
Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad į bylą pateikti atsakovės dokumentai (sąskaitos, sąmatos, rangovų pasiūlymai, banko dokumentai ir susirašinėjimas) patvirtina, kad atsakovė pirko statybines medžiagas, buitinę techniką, baldus ir interjero detales, įrengė saulės elektrinę, finansavo vandens, nuotekų ir kitus darbus. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovė tik sudarė nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius, o apeliantas užtikrino visišką šių nekilnojamųjų objektų įrengimą, apstatymą ar esminį pagerinimą, juo labiau, kad ekspertizės skyrimo prašymas teikiamas nebuvo, taip pat ieškovas konkrečiai neįrodinėjo, kokie jo konkrečiai atlikti ir/ar apmokėti darbai patenka į esminio nekilnojamojo turto pagerinimo apimtį.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto argumentus dėl atliktų mokėjimų, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2021–2024 m., kaip matyti iš SEB ir „Revolut“ banko sąskaitų, apeliantas atsakovei pervedė 24 239,59 Eur, tačiau atsakovė yra gražinusi apeliantui 27 371 Eur sumą t. y. atsakovė pervedė jam 3 131,41 Eur daugiau.
Tai, kad šalys viena kitai pervedė pinigines lėšas, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, jog pervesdavo pinigines lėšas atsakovei ir už komunalines ar kitas kasdienines išlaidas, leidžia vertinti, jog piniginių lėšų judėjimas tarp šalių vyko abipusiškai ir panašia bendra suma, kas nėra suderinama su susitarimu dėl nekilnojamojo turto įsigijimo, nes tokiu atveju viena šalis kitai piniginių lėšų negrąžintų, o lėšos būtų nukreipiamos į nekilnojamąjį turtą.
Papildomai pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo konkrečiai įvardinti, iš kokių konkrečiai lėšų jis turėjo realią galimybę prisidėti prie atsakovės įsigyjamo nekilnojamojo turto kainos ar atlikti esminius nekilnojamojo turto pagerinimus (to nepagrindžia ir ieškovo į bylą teikti duomenys apie Jungtinėje Karalystėje deklaruotas, taip pat Lietuvoje apskaičiuotas jo gautas pajamas, kurios faktiškai atitiko paties ieškovo nurodytų poreikių apimtį), taip pat tvirtino, jog atsakovės jam pervestos lėšos jo nebuvo naudojamos ir jis jomis nedisponavo, tačiau neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl tokių lėšų išgryninimo ir perdavimo atgal atsakovei.
Išdėstyto vertinimo nekeičia ir aplinkybė, jog apeliantas yra atlikęs mokėjimus atsakovei, kurių paskirtyse nurodyta „už namą“. Viena vertus, dalis tokių mokėjimų yra itin nedidelių sumų (5, 10, 15, 20, 30 Eur), kas nesudaro pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu buvo vykdomas banko suteiktos paskolos mokėjimas ar pervedamos lėšos naujo nekilnojamojo turto objekto įsigijimui. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad piniginės sumos su mokėjimo paskirtimi „už namą“ galėjo būti pervedamos ir įvairiems buitiniams pirkiniams, kurui, maistui, komunalinėms išlaidoms.
Taigi, šiuo konkrečiu atveju yra nustatyta, kad, nors šalys ir vedė bendrą ūkį, tačiau nekilnojamojo turto įsigijimo sandoriai buvo sudaryti išimtinai atsakovės, apeliantas nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl piniginių lėšų skyrimo nekilnojamojo turto įsigijimui ar jo esminio pagerinimo, atliktų remonto/apdailos/gerbūvio darbų rezultatu naudojosi ir pats apeliantas, o atsakovė ieškovui bankiniais pavedimais pervedė didesnę sumą, nei ieškovas buvo pervedęs atsakovei. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad egzistavo faktinis šalių susitarimas įgyti nekilnojamąjį turtą bendrąja daline nuosavybe ar kad ieškovas atliko esminius nekilnojamojo turto pagerinimus, sukūrusius nekilnojamojo turto nuosavybės teisę.
Kartu pastebėtina ir tai, jog nėra pagrindo vertinti, kad šalių lėšos įsteigus MB „G. R. LT“ buvo bendros, dėl ko ir įsigytas nekilnojamasis turtas buvo iš šalių bendrų lėšų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, MB „G. R. LT“ 2023 m. rugpjūčio 8 d. steigimo akte vienintelė steigėja, vadovė ir 100 Eur įnašo mokėtoja buvo I. S., o Juridinių asmenų naudos gavėjų sąraše ji nurodyta kaip tiesioginė 100 procentų savininkė. Taigi, apeliantas nebuvo MB „G. R. LT“ narys ar naudos gavėjas, o šioje įmonėje dirbo vadybininko pareigose nuo 2024 m. sausio 10 d., t. y. po objektų Elektrėnų sav. įsigijimo, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog iš aptariamos mažosios bendrijos gauta piniginė nauda buvo ne atsakovės, o abiejų šalių, kurios būtų nutarusios savo dalis nukreipti į nekilnojamojo turto įsigijimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė dėl 2015 m. Jungtinėje Karalystėje įregistruotos įmonės lygių akcijų dalių paskirstymu tarp šalių, priešingai nei teigia apeliantas, kaip tik patvirtina, kad šalys turėjo patirties dėl nuosavybės dalių ar naudos gavėjų nustatymo, suprato, jog steigimo ar įsigijimo dokumentuose šalių susitarimu bei pasirinkimu nurodomi nuosavybės teisės turėtojai. Taigi, yra pagrindas spręsti, kad vėlesni nekilnojamojo turto įsigijimo bei mažosios bendrijos steigimo procesai vyko šalių valia bei pasirinkimu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo naikinti, keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nustatė teisingo sprendimo priėmimui reikšmingas faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl ko ieškovo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Atsakovė I. S. pateikė duomenis dėl 3 025,00 Eur, o trečiasis asmuo AB SEB bankas – dėl 266,20 Eur dydžio patiriamų išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos bei įrodytos į bylą pateikta PVM sąskaita faktūra bei mokėjimo nurodymo duomenimis, o atsakovės I. S. – atstovo advokato pateikiamais duomenimis apie realių ir konkrečių teisinės pagalbos išlaidų šioje civilinėje byloje susidarymą, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytų dydžių, sprendžia, kad yra pagrindas atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, išlaidas teisinei pagalbai priteisti iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 025,00 Eur (trijų tūkstančių dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei SEB bankas, j. a. k. 112021238, iš ieškovo V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 266,20 Eur (dviejų šimtų šešiasdešimt šešių eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.