Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovams E. S. ir S. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. rugpjūčio 11 d. gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Julianus Inkaso“ (toliau – ir ieškovė) ieškinys atsakovams E. S. ir S. L. dėl 132 497,92 Eur skolos priteisimo. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovams E. S. ir S. L. dėl skolos priteisimo.

Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų nustatė, kad atsakovai nuo 2015 metų yra deklaravę išvykimą į užsienį – (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad atsakovai turėtų nekilnojamojo turto Lietuvoje. Ieškovei yra žinomas tikslus atsakovų gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini).

Įvertinęs byloje esančius duomenis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 29 straipsniu, 30 straipsnio 1 bei 2 dalimis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalimi, 2.17 straipsnio 1 bei 3 dalimis, teismas, padarė išvadą, kad atsakovai yra visiškai nutraukę ryšius su Lietuva ir persikėlę nuolat gyventi į (duomenys neskelbtini), dėl to ieškovės ieškiniu keliamas ginčas neteismingas Lietuvos teismams, ir ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą tam teismui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Ieškovė UAB „Julianus Inkaso“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį ir ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neįvertino aplinkybės, kad šalių sudarytos 2007 m. sausio 31 d. Kredito „Laisvai“ sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kredito sutartis) 19 punkte šalys susitarė dėl Lietuvos Respublikos teismų teismingumo, sprendžiant ginčus, kylančius iš šios sutarties. Toks šalių susitarimas atitinka CPK 32 straipsnio 1 dalį.

Atsakovės ryšiai su Lietuvos Respublika nėra visiškai nutrūkę, nes ji gauna pensiją Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, nenustatė (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismui. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio su tarptautiniu elementu priėmimą.

Dėl bylos teismingumo nustatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato CPK ir tarptautinės sutartys. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą ir užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

Kadangi teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, pagal nacionalinę teisę teismas paprastai jurisdikciją patikrina jau bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, teismas jį priima. Ir priešingai, nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausiai turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, visų pirma turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) ir ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Išanalizavęs pastaruosius duomenis, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (ES reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinei jurisdikcijai nustatyti. Toliau preliminariai nustatomas taikytinas konkretus teisės aktas (pvz., konkretus ES reglamentas). Tai padarius, išsamiai patikrinama pasirinkto teisės akto taikymo sritis: 1) materialioji, 2) teritorinė, 3) asmenims ir 4) laiko atžvilgiu. Jeigu reikalavimas (reikalavimai) patenka į atitinkamo teisės akto taikymo sritį, tarptautinės jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas pagal šį teisės aktą. Atliekant aptariamą vertinimą, būtina analizuoti ir konkrečiame teisės akte įtvirtintas jo taikymo srities išimtis bei aktualią teismų praktiką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60, 61 punktai).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė (apeliantė) pareiškė ieškinį atsakovams, kurių gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), įvertinęs aplinkybes, kad atsakovai nuo 2015 metų yra deklaravę savo išvykimą į užsienį, yra žinomas jų gyvenamosios vietos adresas ir nėra duomenų apie tai, kad atsakovai turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, padarė išvadą, jog atsakovai yra visiškai nutraukę ryšius su Lietuva, todėl Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės (apeliantės) siekiamą inicijuoti ginčą.

Apeliantė (ieškovė) su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Nurodo, kad teismas turėjo priimti ieškinį, nes šalys Kredito sutarties 19 punkte aiškiai susitarė dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti visus iš šios sutarties kylančius ginčus. Apeliantės teigimu, toks šalių susitarimas atitinka CPK 32 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo Kredito sutarties 19 punkto nuostatų dėl iš šios sutarties kylančių ginčų teismingumo ir nepasisakė dėl šalių sutarto teismingumo. Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovės ryšiai su Lietuva nėra visiškai nutrūkę, nes ji gauna pensiją Lietuvos Respublikoje.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliantės (ieškovės) argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, neatsižvelgė į šalių sudarytos Kredito sutarties nuostatas ir nepasisakė dėl šios sutarties sąlygos, kuria šalys susitarė dėl tarp jų kylančių ginčų teismingumo. Kredito sutarties 19 punkte nurodyta, kad šalys susitarė, jog bet kokie ginčai bus sprendžiami atitinkamame Lietuvos Respublikos teisme.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Kredito sutarties 2.1 papunktyje nurodyta, jog šalys susitarė, kad kreditas bus suteiktas kredito gavėjo vartojimo poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į šią sąlygą, nors pagal pirmiau aptartus kasacinio teismo išaiškinimus teismas, spręsdamas dėl ginčo su tarptautiniu elementu teismingumo, turi nustatyti ne tik konkrečiai bylai aktualius dalyvaujančių byloje asmenų duomenis, bet ir ginčo dalyko duomenis, pagal juos įvertinti, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus, kokia teisės aktų grupė aktuali tarptautinei jurisdikcijai nustatyti ir koks konkretus teisės aktas taikytinas (žr. šios nutarties 11 punktą).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo stadijoje turi teisinį pagrindą ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygą nesąžiningumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis Nr. e3K-3-155-916/2017). Tačiau toks vertinimas galimas tik teisingai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tik susijusią valstybę – (duomenys neskelbtini), tačiau nevertino nei šalis siejančių teisinių santykių, nei šalių sudarytos Kredito sutarties sąlygos dėl sutartinio teismingumo nustatymo, neįvertino, ar šiuo atveju aktualios jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neatliko reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimo, kuris yra privalomas sprendžiant tarptautinės jurisdicijos klausimą, dėl kitų atskirojo skundų argumentų nepasisakoma.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nesiaiškino aplinkybių, turinčių esminę reikšmę siekiamo iškelti civilinio ginčo tarptautinei jurisdikcijai nustatyti, nesivadovavo kasacinio teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl tarptautinį elementą turinčių bylų teismingumo nustatymo, todėl apskųsta nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Ieškinio priėmimo ir civilinės bylos iškėlimo klausimai yra pirmosios instancijos teismo diskrecija (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių aplinkybių, reikšmingų ieškinio su tarptautiniu elementu priėmimo klausimui tinkamai išspręsti, apskųsta nutartis panaikinama ir, atsižvelgus į tai, jog tokių aplinkybių nustatymas ir vertinimas pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos paskirties, siekiamo paduoti ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis, CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį panaikinti.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinio atsakovams E. S. ir S. L. dėl skolos pirteisimo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos teismui spręsti iš naujo.