Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, nerengdama teismo posėdžio, išnagrinėjusi nuteistojo S. K. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo S. K. prašymas dėl laikino sulaikymo ir suėmimo laiko įskaitymo į paskirtą bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2023 m. rugpjūčio 2 d. kaltinamojo akto matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu S. K. buvo sulaikytas ir suimtas, tačiau sulaikymo ir suėmimo laikas įskaitytas į laisvės atėmimo bausmę, paskirtą 2019 m. sausio 31 d. Drezdeno apylinkės teismo sprendimu byloje Nr. 201 Ls 112 Js 40879/17 (t. 37, b. l. 77). Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimu S. K. buvo nubaustas laisvės atėmimo bausme 3 metams 6 mėnesiams už sukčiavimus bei už pasikėsinimus juos įvykdyti. Į šią bausmę įskaitytas visas S. K. suėmimo laikotarpis, t. y. suėmimo laikotarpis Lietuvoje (nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. gegužės 16 d.), kuris įskaitytas taikant santykį 1:2 (t. 40, b. l. 106). Drezdeno apylinkės teismas konstatavo, kad suėmimas Lietuvoje, prasidėjęs 2017 m. spalio 12 d., yra glaudžiai susijęs su baudžiamuoju procesu Vokietijoje, sudaro vieningą faktinį kontekstą, dėl kurio neįmanoma atskirai vertinti suėmime praleistų laikotarpių. Nors Lietuvos Respublikoje atliekamas atskiras tyrimas dėl kaltinamojo vykdytų prekių pardavimų (tuo tarpu Vokietijoje nagrinėjama byla, susijusi su pirkimais), kaltinamasis vis dėlto buvo sulaikytas 2017 m. spalio 12 d. atliekant kratą jo gyvenamojoje vietoje. Šios kratos metu buvo rasti su Vokietijoje nagrinėjama byla susiję įrodymai (pavyzdžiui, kompiuteris „Apple iMac“) bei paimtas turtas, kurį Vokietijos byloje numatyta konfiskuoti. Be to, Lietuvos Respublikoje atliekamas tyrimas taip pat apima kaltinamojo vykdytą prekių pirkimą ir pardavimą naudojantis elektronine prekyba, todėl neįmanoma nubrėžti aiškios ir vienareikšmės ribos tarp šių dviejų procesų. Dėl šios priežasties visas suėmime praleistas laikotarpis turi būti įskaitytas į Vokietijos Federacinėje Respublikoje priimtą sprendimą. Vokietijos teismas konstatavo, kad Lietuvoje atliktas sulaikymo laikotarpis turi būti įskaitytas į Vokietijoje skiriamą bausmę, vadovaujantis Vokietijos baudžiamojo kodekso (StGB) 51 straipsnio 3 dalies antruoju sakiniu ir 51 straipsnio 4 dalies antruoju sakiniu, taikant teismo nuožiūra nustatytą santykį. Teismas nustatė 1:2 santykį, puikiai suprasdamas, kad Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos valstybė narė. Įprastas 1:1 santykis, taikomas sulaikymo laikotarpiams Europos Sąjungos valstybėse narėse, šiuo atveju negalėjo būti taikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Lietuvoje, kuriame kaltinamasis buvo laikomas ikiteisminio tyrimo ir ekstradicijos procedūrų metu. Tai išskirtinis atvejis, reikalaujantis taikyti kitokį santykį. Lietuvoje kaltinamasis patyrė nežmoniškas kalinimo sąlygas, kurių negalima lyginti su esančiomis Vokietijoje. Jis turėjo dalintis 6 kvadratinių metrų ploto kamera su dar dviem asmenimis. Kelias dienas per savaitę kaltinamasis turėjo verstis be tualetinio popieriaus. Kamera buvo drėgna, nešvari, joje veisėsi parazitai. Drabužių keitimo galimybės nebuvo suteikiamos. Kaliniams buvo leidžiama praustis duše tik kartą per savaitę. Pasivaikščiojimams lauke kaltinamajam buvo skirta vos 8 kvadratinių metrų ploto erdvė. Be to, medicininė priežiūra buvo nepakankama. Išsamesnės informacijos galima rasti 2019 m. sausio 31 d. gynybos pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (1 priedas prie tos dienos posėdžio protokolo). Vokietijos teismas pripažino šiuos duomenis patikimais – bent jau tiek, kad tai visiškai pateisintų 1:2 įskaitymo santykio taikymą (t. 40, b. l. 106).

Kauno apygardos teisme 2026 m. rugsėjo 23 d. gautas nuteistojo S. K. prašymas dėl suėmimo ir laikino sulaikymo laikotarpio įskaitymo į paskirtą bausmę (t. 40, b. l. 96–99). Skundžiama Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutartimi netenkintas nuteistojo S. K. prašymas dėl suėmimo ir laikino sulaikymo laikotarpio įskaitymo į paskirtą bausmę. Apygardos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo įskaityti suėmimo ir laikino sulaikymo laikotarpio į Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, nuteistajam S. K. paskirtą galutinę bausmę – 800 MGL dydžio (30 128 Eur) baudą, kuomet jis 2017–2018 metais buvo suimtas, kadangi visas šis laikotarpis įskaitytas į laisvės atėmimo bausmę, paskirtą 2019 m. sausio 31 d. Drezdeno apylinkės teismo sprendimu byloje Nr. 201_Ls 112 Js 40879/17 (t. 40, b. l. 130–132).

Skundo ir atsiliepimų į pateiktą skundą argumentai

Skundžiamoje nutartyje atsisakymas įskaityti prašomą laikotarpį iš esmės grindžiamas tuo, kad atitinkamas laisvės suvaržymo laikotarpis jau buvo įskaitytas į Vokietijos Federacinėje Respublikoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis nesutinka su tokia apygardos teismo išvada, nes vien ankstesnis laikotarpio įskaitymas į kitoje valstybėje paskirtą laisvės atėmimo bausmę savaime neišsprendžia klausimo dėl jo teisinių pasekmių vėliau Lietuvos Respublikoje paskirtai baudai. Šiuo atveju būtina įvertinti skirtingų valstybių teismų sprendimų chronologiją, bausmių pobūdį, Lietuvos baudžiamojo įstatymo pakeitimus ir konkretaus laisvės suvaržymo laikotarpio procesinį pagrindą. Nuteistasis prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir iš naujo išspręsti klausimą dėl jo patirto laisvės suvaržymo laiko įskaitymo į Lietuvos Respublikos teismo paskirtą baudą, taikant šiuo metu galiojančias ir jo teisinę padėtį lengvinančias BK nuostatas.

Vokietijos nuosprendis priimtas anksčiau už priimtą nuosprendį Lietuvoje. Drezdeno apylinkės teismas 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 201 Ls 112 Js 40879/17 paskyrė jam 42 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. liepos 5 d. Vokietijos teismas, vadovaudamasis Vokietijos teise, įvertino dalį Lietuvoje patirto laisvės suvaržymo laikotarpio ir įskaitė jį į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta galutinė subendrinta 800 MGL dydžio bauda pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 216 straipsnio 1 dalį, buvo priimtas tik 2024 m. liepos 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas šį nuosprendį pakeitė 2025 m. balandžio 23 d., o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. sausio 29 d. nutartimi atsisakė tenkinti kasacinį skundą. Taigi Vokietijos teismas 2019 metais sprendė dėl bausmės, skirtinos pagal Vokietijos baudžiamąją teisę, ir tuo metu negalėjo savo nuosprendžiu tiesiogiai išspręsti klausimo dėl dar ateityje Lietuvos Respublikos teismo paskirtos 800 MGL dydžio baudos vykdymo bei šiai baudai taikytino įskaitymo pagal Lietuvos baudžiamąją teisę.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vokietijos teismas žinojo apie Lietuvoje vykdytą tyrimą ir pripažino glaudų jo ryšį su Vokietijoje nagrinėta baudžiamąja byla. Atsižvelgdamas į šį ryšį, Vokietijos teismas įskaitė Lietuvoje patirtą laisvės suvaržymo laiką į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau Vokietijos teismo žinojimas apie Lietuvos tyrimą ir jo ryšį su Vokietijos byla nereiškia, kad šis teismas galėjo iš anksto įvertinti dar nepaskirtos Lietuvoje baudos vykdymo klausimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. Susidaro situacija, kai Lietuvos Respublika, vėliau paskyrusi piniginę baudą, atsisako spręsti dėl Lietuvoje patirto laisvės suvaržymo įskaitymo, remdamasi tuo, kad šį laikotarpį anksčiau jau įvertino Vokietijos teismas, spręsdamas dėl kitos rūšies bausmės. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės taikymo pasekmės siejamos su kitos valstybės anksčiau priimtu sprendimu, nors tas sprendimas negalėjo apimti dar nepaskirtos Lietuvoje baudos. Todėl kyla klausimas, ar Lietuvos Respublika, spręsdama dėl savo teismo vėliau paskirtos baudos vykdymo, gali visą šio klausimo teisinį vertinimą iš esmės perkelti į ankstesnį Vokietijos teismo sprendimą, neatskleisdama, kodėl pagal Lietuvos teisę toks įskaitymas savaime užkerta kelią taikyti BK 66 straipsnį. Vien tai, kad Vokietijos teismas įskaitė laisvės suvaržymo laiką į savo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, negali savaime pakeisti Lietuvos Respublikos teismo pareigos įvertinti vėliau paskirtos baudos vykdymui taikytinas Lietuvos baudžiamojo įstatymo nuostatas. Priešingu atveju Lietuvos Respublika savo sprendimo dėl baudos vykdymo teisines pasekmes faktiškai susietų su Vokietijos teismo anksčiau atliktu įskaitymu, neatsakiusi, kodėl šis įskaitymas pagal taikytiną teisę pašalina galimybę taikyti BK 66 straipsnį ir įvertinti BK 3 straipsnio 2 dalies reikšmę.

Skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad atitinkamas laikotarpis jau įskaitytas Vokietijoje, tačiau nepakankamai paaiškinta, kodėl būtent ši aplinkybė yra pakankamas teisinis pagrindas atsisakyti spręsti dėl BK 66 straipsnio taikymo vėliau Lietuvoje paskirtai baudai. Todėl nuteistasis prašo šį klausimą įvertinti savarankiškai, atsižvelgiant į skirtingu laiku priimtus nuosprendžius, skirtingą bausmių pobūdį ir BK 66 straipsnio 2 dalies bei BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo reikšmę jo situacijai.

Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančioje BK 66 straipsnio 2 dalies redakcijoje nustatyta, kad suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas į paskirtą bausmę įskaitomas pagal BK 65 straipsnio 1 dalies taisykles, vieną suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai. Ši nuostata yra palankesnė nuteistajam, palyginti su anksčiau galiojusia tvarka, pagal kurią viena suėmimo diena buvo prilyginama 2 MGL dydžio baudai. Todėl turi būti įvertinta BK 3 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti baudžiamojo įstatymo, švelninančio asmens teisinę padėtį, grįžtamąją galią. Tai, kad teismai taiko BK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 MGL už vieną įskaitytiną parą tarifą ir vertina palankesnės įstatymo redakcijos taikymą, matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 26 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-35-1017/2026 (351 punktas). Šioje byloje, vadovaujantis BK 65–66 straipsniais, į paskirtą baudą įskaitytos 181 laikino sulaikymo ir suėmimo paros, vieną parą prilyginant 6 MGL dydžio baudai; teismas aiškiai nurodė taikantis tuo metu galiojusią redakciją, nes ji lengvina kaltinamojo padėtį. Taip pat atskirai nurodyta, kad 2015 m. lapkričio 12–14 d. laikotarpis, jau įskaitytas į ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, pakartotinai neįskaitytinas. Šis sprendimas nėra tapatus mano situacijai, nes jame spręsta dėl suėmimo ir laikino sulaikymo įskaitymo į toje byloje paskirtą baudą, o ne dėl laikotarpio, kurį Vokietijos teismas jau įskaitė į kitoje valstybėje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl juo nesiremiu kaip tiesioginiu atsakymu į dvigubo įskaitymo klausimą. Vis dėlto jis reikšmingas vertinant 6 MGL tarifo taikymą pagal palankesnę BK 66 straipsnio 2 dalies redakciją ir būtinybę konkrečiai nustatyti, kuri laisvės suvaržymo dalis jau buvo įskaityta ir dėl kokio teisinio pagrindo ji negali būti įskaityta pakartotinai. Skundžiamoje nutartyje nėra iš esmės išanalizuota, ar jo atveju taikytina ši palankesnė BK 66 straipsnio 2 dalies redakcija, ir nėra pateikta motyvų, kodėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymas būtų negalimas. Mano prašymas susijęs ne su jau paskirtos bausmės peržiūrėjimu iš esmės ar nauju kaltinimų vertinimu, bet su bausmės vykdymo klausimu – anksčiau patirto laisvės suvaržymo laiko įskaitymu į paskirtą baudą pagal įstatyme nustatytas taisykles.

Vokietijoje įskaitytas laikotarpis savaime neatsako į klausimą dėl vėliau Lietuvoje paskirtos baudos. Skundžiamoje nutartyje remiamasi tuo, kad Vokietijos teismas įskaitė Lietuvoje atlikto suėmimo laikotarpį, nes Vokietijos teismo vertinimu, Lietuvos tyrimas buvo glaudžiai susijęs su Vokietijoje nagrinėta byla. Ši aplinkybė gali paaiškinti, kodėl Vokietijos teismas nusprendė įskaityti atitinkamą laikotarpį į savo paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tačiau vien šis Vokietijos teismo vertinimas savaime nenustato, kokios yra šio laikotarpio įskaitymo pasekmės pagal Lietuvos baudžiamąją teisę sprendžiant dėl vėliau paskirtos baudos. Lietuvos teismas turėjo savarankiškai įvertinti, ar ankstesnis įskaitymas pagal Vokietijos teisę pagal savo pobūdį ir teisines pasekmes užkerta kelią taikyti Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnį. Vien teiginys, kad laikotarpis jau įskaitytas kitoje valstybėje, nepakeičia būtinybės įvertinti Lietuvos baudžiamojo įstatymo taikymo sąlygas ir jų santykį su konkrečiomis bylos aplinkybėmis.

Susidaro teisiškai abejotina situacija, kai tas pats faktiškai patirtas laisvės suvaržymo laikotarpis Vokietijos Federacinės Respublikos teismo buvo įvertintas skiriant ir vykdant laisvės atėmimo bausmę, tačiau Lietuvos Respublikos teismas šią aplinkybę laiko pakankamu pagrindu atsisakyti spręsti dėl jo įskaitymo į vėliau Lietuvoje paskirtą piniginę baudą. Dėl tokio sprendimo asmeniui lieka ne tik realiai patirto laisvės suvaržymo pasekmės, bet ir visa 30 128 Eur Lietuvos Respublikoje paskirta bauda. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar, sprendžiant bausmės vykdymo klausimą, tinkamai įvertintos faktinės laisvės suvaržymo pasekmės, skirtingų valstybių teismų sprendimų chronologija ir Lietuvos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suėmimo įskaitymą į baudą. Nuteistasis neprašo ignoruoti Vokietijos teismo sprendimo ar paneigti jo teisinių pasekmių, prašo nustatyti, ar Vokietijoje atliktas įskaitymas savaime ir be papildomo teisinio vertinimo gali panaikinti galimybę taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo nuostatas vėliau paskirtai Lietuvos bausmei. Vien nuoroda į ankstesnį įskaitymą užsienio valstybėje neturėtų pakeisti pareigos teisiškai pagrįsti atsisakymą taikyti BK 66 straipsnio 2 dalį ir įvertinti BK 3 straipsnio 2 dalies reikšmę. Priešingu atveju asmeniui tenka visa Lietuvos Respublikoje paskirtos baudos finansinė našta, neatsakius į esminį klausimą, kodėl anksčiau realiai patirtas laisvės suvaržymas negali turėti įstatyme numatytų teisinių pasekmių šios baudos vykdymui.

Nuteistojo laisvės suvaržymas prasidėjo 2017 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikoje taikyto suėmimo pagrindu. 2018 m. balandžio 10 d. buvo priimtas naujas sprendimas dėl suėmimo EAO vykdymo tikslais. 2018 m. balandžio 12 d. buvo priimtas procesinis sprendimas paleisti S. K. į laisvę pagal ankstesnį Lietuvos tyrimo suėmimo pagrindą. Tačiau faktiškai į laisvę jis nebuvo paleistas: jo laisvė ir toliau buvo suvaržyta EAO vykdymo procedūros pagrindu, o Vokietijos Federacinei Respublikai buvo faktiškai perduotas tik 2018 m. gegužės 17 d. Taigi formalus ankstesnio suėmimo pagrindo pasibaigimas 2018 m. balandžio 12 d. nereiškė, kad nuo tos dienos iki faktinio perdavimo Vokietijai jis buvo laisvas. Šis laikotarpis turi būti vertinamas atsižvelgiant į faktiškai taikytą laisvės suvaržymą ir tuo metu galiojusį procesinį pagrindą.

Skundžiamoje nutartyje nurodomi ankstesni suėmimo terminai, taip pat 2018 m. gegužės 2 d. sprendimas perduoti jį Vokietijai, tačiau atskirai neišanalizuotas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl suėmimo EAO vykdymo tikslais ir jo reikšmė laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. Nuteistasis prašo šį laikotarpį įvertinti atskirai, nustatyti jo procesinį pagrindą ir išspręsti klausimą dėl jo įskaitymo pagal taikytinas BK nuostatas. Jeigu būtų nuspręsta, kad kuri nors šio laikotarpio dalis negali būti įskaityta, prašo nurodyti konkrečias datas ir teisinį pagrindą. Vien tai, kad Vokietijos teismo nuosprendyje įskaitytas ekstradicijos laikotarpis prasideda 2018 m. gegužės 2 d., savaime neatsako į klausimą dėl ankstesnio laikotarpio nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. teisinio statuso ir jo įskaitymo galimybės. Šios laikotarpio dalies procesinis pagrindas ir faktinis laisvės suvaržymas turi būti įvertinti atskirai.

Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad Vokietijos teismas įskaitė Lietuvos suėmimo laikotarpį nuo 2017 m. spalio 12 d. ir laikotarpį, susijusį su ekstradicija, nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. Tačiau vien šių datų išvardijimas savaime nepaaiškina, kaip buvo įvertintas visas jo faktiškai patirtas laisvės suvaržymas ir kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu atsisakyta įskaityti jo dalis į Lietuvos Respublikoje paskirtą baudą. Nuteistasis prašo nustatyti visą faktiškai patirtą suėmimo ir laikino sulaikymo laikotarpį pagal byloje esančius procesinius dokumentus, atskirai įvertinti kiekvieną jo dalį ir taikyti BK 66 straipsnio 2 dalyje nustatytą įskaitymo tvarką, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 2 dalį. Prašo nesutapatinti skirtingų valstybių teismų paskirtų bausmių ir jų vykdymo teisinių pasekmių, o išspręsti būtent klausimą dėl Lietuvos Respublikos teismo paskirtos baudos vykdymo (t. 40, b. l. 134–149).

Nuteistasis nesutinka su prokurorės atsiliepimo teiginiu, kad faktiškai nuteistojo laisvė buvo suvaržyta nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., nes 2018 m. balandžio 12 d. faktiškai baigėsi jo laisvės suvaržymas. 2018 m. balandžio 10 d. buvo priimtas sprendimas skirti jam suėmimą EAO vykdymo tikslais. 2018 m. balandžio 12 d. priimtas sprendimas paleisti jį į laisvę pagal ankstesnį suėmimo pagrindą. Tačiau šis sprendimas nereiškė faktinio paleidimo į laisvę, nes tuo metu galiojo kitas procesinis laisvės suvaržymo pagrindas – suėmimas EAO vykdymo tikslais. Faktiškai S. K. Lietuvos institucijų žinioje buvo laikomas iki perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai 2018 m. gegužės 17 d. Todėl ankstesnio suėmimo pagrindo pasibaigimas 2018 m. balandžio 12 d. negali būti savaime prilyginamas faktinio laisvės suvaržymo pabaigai. Prokurorės atsiliepime šis skirtumas neatskleistas: nurodyta faktinio laisvės suvaržymo pabaigos data, tačiau neįvertinta 2018 m. balandžio 10 d. nutartis dėl suėmimo EAO vykdymo tikslais ir jos reikšmė laikotarpiui nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki faktinio perdavimo Vokietijai.

BK 66 straipsnis nustato teismo pareigą į paskirtą bausmę įskaityti asmeniui taikytą suėmimą ir (ar) laikiną sulaikymą, taip pat nustato tokio įskaitymo santykį su paskirta bausme. Byloje yra duomenys, tai pažymėjo ir Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje, kad S. K. buvo sulaikytas ir suimtas, tačiau sulaikymo ir suėmimo laikas įskaitytas į 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimu byloje Nr. 201 Ls 112 Js 40879/17. Drezdeno apylinkės teismas, priimdamas minėtą sprendimą, nurodė, kad byloje Lietuvoje nuo 2017 m. spalio 12 d. vykdytas kardomasis kalinimas bei ekstradicijos areštas nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., kurie apskaičiuojami santykiu 1:2. Pagrindas – tai teismo įsitikinimas, kad kardomasis kalinimas Lietuvoje nuo 2017 m. spalio 12 d. yra glaudžiai susijęs su vietine (Vokietijos) baudžiamąja byla, kalbama apie glaudų ryšį, kuris negali pagrįsti izoliuoto arešto laikotarpio nagrinėjimo. Prokurorė pacitavusi Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo motyvus, nurodė, kad Drezdeno apylinkės teismas, nustatydamas nuteistajam paskirtos bausmės dydį, jau įskaitė į paskirtą bausmę visą Lietuvos Respublikoje išbūtą konkretų sulaikymo ir suėmimo laikotarpį, t. y. ne kitą laikotarpį ar kitokio pobūdžio aplinkybes, o būtent paminėtą, visą Lietuvos Respublikoje faktiškai išbūtą laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, kurį nuteistasis prašo dar kartą įskaityti. Be to, Drezdeno apylinkės teismas, vertindamas šio laikotarpio reikšmę, atsižvelgė ir į nuteistojo kalinimo sąlygas, todėl šis laikotarpis buvo ne tik formaliai įskaitytas, bet ir įvertintas didesniu mastu, nustatant galutinę atliktinos bausmės apimtį. Šios aplinkybės buvo įvertintos skundžiamoje Kauno apygardos teismo nutartyje.

Kaip jau paminėta, BK 66 straipsnyje reglamentuojamas sulaikymo, suėmimo laiko įskaitymas į bausmę, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama ir taikoma taip, kad tas pats konkretus sulaikymo ar suėmimo laikotarpis galėtų sumažinti dvi skirtingas bausmes arba būtų tuo pačiu metu priskiriamas tiek prie jau atliktos ankstesnės bausmės dalies, tiek prie naujai paskirtos bausmės ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad Lietuvos Respublikoje taikytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis jau buvo teisiškai įvertintas ir panaudotas – jis buvo įskaitytas į kitoje valstybėje paskirtą bausmę. Todėl tas pats faktinis sulaikymo ir suėmimo laikotarpis negali būti dar kartą įskaitytas į Lietuvoje paskirtą bausmę. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vienas ir tas pats laisvės suvaržymo laikotarpis būtų panaudotas du kartus: pirmą kartą jį įskaitant į užsienio valstybėje paskirtą bausmę ir antrą kartą – įskaitant į Lietuvoje paskirtą bausmę. Laisvės suvaržymo laikotarpis gali būti realiai panaudotas tik vieną kartą ir negali tuo pačiu metu mažinti kelių paskirtų skirtingų bausmių skirtingose bylose. Pakartotinis to paties sulaikymo ir suėmimo laikotarpio įskaitymas lemtų nepagrįstą Lietuvoje paskirtos bausmės sumažinimą ir iš esmės reikštų dvigubą to paties faktiškai išbūto laikotarpio teisinį panaudojimą.

Apibendrinant, nagrinėjamu atveju nuteistajam Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirta galutinė bausmė buvo nustatyta ir individualizuota, vadovaujantis taikytinomis BK, BPK nuostatomis, įvertinus byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes. Nesant naujų reikšmingų faktinių ar teisinių aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti paskirtos bausmės teisėtumą, pagrįstumą ar proporcingumą, nėra jokio pagrindo nuteistojo skundą tenkinti ir paskirtą galutinę bausmę keisti, mažinti ar kitaip koreguoti. Konstatuotina, kad Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutartis, kuria nutarta atmesti prašymą dėl neįskaityto suėmimo ir laikino sulaikymo laikotarpio įskaitymo į paskirtą bausmę, yra teisėta ir pagrįsta. Šiuo atveju skundžiama nutartis buvo priimta tinkamai įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes bei taikytinas teisės normas. Vien tai, kad S. K. nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir siekia kitokio savo teisinės padėties vertinimo, savaime nesudaro pagrindo pripažinti nutartį neteisėta ar nepagrįsta (t. 40, b. l. 163–169).

2026 m. spalio 28 d. prokurorės atsiliepimas iš esmės pakartoja ankstesnio 2026 m. spalio 7 d. atsiliepimo (teikto Kauno apygardos teismui) argumentus, tačiau nepašalina jo skunde nurodyto konkretaus faktinio ir teisinio prieštaravimo. Naujojo atsiliepimo 7.1 punkte pakartotinai teigiama, kad jo laisvė faktiškai buvo suvaržyta nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. Tačiau jo skundo 6.3 punkte prašoma atskirai įvertinti laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki faktinio perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai 2018 m. gegužės 17 d., atsižvelgiant į 2018 m. balandžio 10 d. teismo nutartį dėl suėmimo EAO vykdymo tikslu ir į tai, kad šiuo laikotarpiu jis faktiškai nebuvo paleistas į laisvę.

Nuteistasis nesutinka su prokurorės teiginiu, kad jo faktinis laisvės suvaržymas baigėsi 2018 m. balandžio 12 d. Nors ankstesnės nutarties dėl suėmimo terminas baigėsi tą dieną, tačiau 2018 m. balandžio 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas jau buvo priėmęs atskirą nutartį skirti jam suėmimą trims mėnesiams EAO vykdymo tikslu. 2018 m. balandžio 12 d. faktiškai nebuvo paleistas į laisvę. Jo laisvė ir toliau buvo suvaržyta, kol 2018 m. gegužės 17 d. buvo perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai. Todėl ankstesnės nutarties dėl suėmimo termino pabaiga negali būti tapatinama su faktiniu paleidimu į laisvę. Nuteistasis prašo teismo įvertinti 2018 m. balandžio 10 d. nutartį ir nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu bei kokiu laikotarpiu jo laisvė buvo suvaržyta nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki faktinio perdavimo Vokietijai 2018 m. gegužės 17 d. Prokurorės nurodytas 2018 m. balandžio 12 d. terminas neatsako į šį klausimą.

Prokurorės teiginys, kad jo laisvė faktiškai buvo suvaržyta tik nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., nėra pagrįstas išsamiu visų reikšmingų aplinkybių įvertinimu. Jeigu prokurorė 2018 m. balandžio 12 d. nurodo kaip faktinio laisvės suvaržymo pabaigos datą dėl to, kad šią dieną baigėsi ankstesne teismo nutartimi nustatytas suėmimo terminas, toks argumentas savaime neatsako į klausimą, kokiu pagrindu po šios datos buvo vykdomas 2018 m. balandžio 10 d. teismo nutartimi paskirtas suėmimas EAO vykdymo tikslu. Būtina nustatyti, kaip šios dvi teismo nutartys buvo suderintos ir vykdytos praktikoje, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu po 2018 m. balandžio 12 d. buvo tęsiamas jo laisvės suvaržymas ir kodėl prokurorė, nurodydama 2018 m. balandžio 12 d. kaip galutinę datą, šios aplinkybės neaptaria. Jeigu prokurorės nurodyta data grindžiama ne faktiniu paleidimu į laisvę, o vien ankstesnės nutarties nustatyto suėmimo termino pabaiga, nuteistasis prašo teismo šias aplinkybes aiškiai atskirti ir pateikti motyvuotą atsakymą. 2018 m. balandžio 10 d. teismo nutartis ir faktinio perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai 2018 m. gegužės 17 d. aplinkybė jau yra nurodytos jo prašyme, apeliaciniame skunde ir ankstesniuose procesiniuose paaiškinimuose, todėl šiais papildomais paaiškinimais nesiekia pateikti naujų faktinių aplinkybių, o prašo teismo įvertinti jau byloje esančius duomenis ir atsakyti į prokurorės atsiliepime neatsakytą klausimą.

Prokuratūros argumentas, kad Lietuvos Respublikoje taikytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis buvo įskaitytas į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę, savaime nepakeičia pareigos nustatyti konkrečias faktinio laisvės suvaržymo datas ir įvertinti kiekvieno laikotarpio procesinį pagrindą. Tai yra tarpusavyje susiję, tačiau atskiri klausimai: pirma, kokiu teisiniu pagrindu ir kokiu laikotarpiu faktiškai jis buvo suimtas; antra, ar nustatytas laikotarpis pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo nuostatas gali būti įskaitytas į Lietuvoje paskirtą baudą, atsižvelgiant į tai, kad dalis šio laiko buvo įskaityta į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl vien nuoroda į Vokietijos teismo atliktą įskaitymą negali pakeisti konkretaus vertinimo, ar laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. gegužės 17 d. faktiškai buvo suvaržyta jo laisvė, kokiu teisiniu pagrindu jis buvo taikytas ir kokios Lietuvos teisės normos reglamentuoja jo įskaitymo į baudą galimybę. Nuteistasis prašo teismo šių klausimų nesutapatinti ir kiekvieną jų įvertinti atskirai, nurodant konkrečius faktinius duomenis, taikytinas teisės normas ir motyvus.

Nuteistojo vertinimu, sprendžiant dėl Vokietijoje atlikto laisvės suvaržymo laiko įskaitymo reikšmės Lietuvos Respublikoje paskirtai baudai, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad Vokietijos teismas žinojo apie Lietuvoje vykdytą tyrimą, bet ir į tai, kokia buvo šio tyrimo apimtis bei teisinė kvalifikacija Vokietijos nuosprendžio priėmimo metu. Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendis buvo priimtas gerokai anksčiau, negu Lietuvos Respublikoje buvo priimtas 2024 m. liepos 3 d. nuosprendis, kuriuo jam paskirta galutinė subendrinta 800 MGL dydžio bauda. Be to, iš byloje esančio 2023 m. vasario 7 d. nutarimo dėl veikų kvalifikavimo matyti, kad tuo metu ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas dėl BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų, o tyrimas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų buvo nutrauktas. Šios aplinkybės atsirado jau po Vokietijos teismo nuosprendžio priėmimo. Todėl būtina atskirti du dalykus: Vokietijos teismo žinojimą apie Lietuvoje vykdomą tyrimą ir jo faktinį ryšį su Vokietijoje nagrinėta byla bei Vokietijos teismo galimybę įvertinti vėliau Lietuvos procese susiformavusią galutinę kaltinimų apimtį ir pagal ją paskirtą baudą. Šių aplinkybių negalima sutapatinti. Vokietijos teismas 2019 m. galėjo spręsti dėl Lietuvoje patirto laisvės suvaržymo įskaitymo į jo skiriamą laisvės atėmimo bausmę pagal Vokietijos teisę. Tačiau tuo metu jis negalėjo įvertinti dar ateityje, 2024 metais Lietuvoje paskirtos 800 MGL baudos vykdymo ir šiai baudai taikytino įskaitymo pagal BK 66 straipsnį.

Nuteistasis nesiekia paneigti Vokietijos teismo atlikto įskaitymo ar teigti, kad Vokietijos teismas nežinojo apie Lietuvos tyrimą. Prašo įvertinti kitą esminę aplinkybę: ar ankstesnis įskaitymas į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę savaime gali būti laikomas pakankamu pagrindu atsisakyti spręsti dėl to paties laikotarpio įskaitymo į vėliau Lietuvoje paskirtą kitokios rūšies bausmę – piniginę baudą. Vien aplinkybė, kad tas pats laisvės suvaržymo laikotarpis buvo įvertintas Vokietijos teismo, neatsako į klausimą, kokias teisines pasekmes jis sukelia pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą, ypač atsižvelgiant į vėlesnę Lietuvos baudžiamosios bylos raidą, BK 66 straipsnio pakeitimą ir BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą. Todėl nuteistasis prašo šias aplinkybes įvertinti atskirai ir motyvuotai atsakyti, kodėl Vokietijoje atliktas įskaitymas, atsižvelgiant į skirtingą nuosprendžių priėmimo laiką, bausmių rūšį ir vėliau Lietuvoje susiformavusią baudžiamosios bylos apimtį, turėtų savaime užkirsti kelią taikyti BK 66 straipsnį.

Nuteistasis S. K. pateikė dar vieną papildomą paaiškinimą (t. 40, b. l. 182–193), kuriuo prašo: 1) įvertinti 2023 m. vasario 7 d. nutarime atliktą veikų atskyrimą ir jo reikšmę sprendžiant dėl BK 66 straipsnio taikymo; 2) atskirai įvertinti aplinkybę, kad Lietuvos tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 189 straipsnio 2 dalį buvo nutrauktas dėl Vokietijos nuosprendžio, o pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo tęsiamas ir vėliau tapo pagrindu paskirti 800 MGL baudą; 3) motyvuotai pasisakyti, kodėl Vokietijoje atliktas laisvės suvaržymo laiko įskaitymas į laisvės atėmimo bausmę savaime turėtų užkirsti kelią spręsti dėl šio laiko įskaitymo į vėliau Lietuvoje paskirtą piniginę baudą pagal BK 66 straipsnį, atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos baudžiamosios bylos raidą. Paaiškinime nurodomi šie argumentai:

Nuteistasis S. K. prašo papildomai įvertinti 2023 m. vasario 7 d. nutarimą, kuriuo buvo išspręstas ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00938-13 tęstinumo klausimas jo atžvilgiu. Šis dokumentas yra reikšmingas nustatant, kokia buvo Lietuvos baudžiamojo proceso apimtis po Vokietijos Federacinės Respublikos Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžio. 2023 m. vasario 7 d. nutarimu prokuratūra, atsižvelgdama į Vokietijos Federacinės Respublikos Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nuosprendį, nutraukė ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 189 straipsnio 2 dalį, pripažindama, kad dėl šių veikų jau buvo priimtas nuosprendis Vokietijoje. Tokiu procesiniu sprendimu prokuratūra iš esmės pritaikė non bis in idem principą dėl veikų, kurios buvo pripažintos tapačiomis Vokietijoje nagrinėtoms veikoms, Lietuvoje baudžiamasis persekiojimas nebuvo tęsiamas. Tačiau tame pačiame nutarime prokuratūra aiškiai atskyrė kitą veikų grupę – BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas ir kurios vėliau tapo pagrindu 2024 m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirti jam 800 MGL dydžio baudą. Todėl šis nutarimas yra reikšmingas ne vien kaip Lietuvos ikiteisminio tyrimo eigos dokumentas. Jis patvirtina, kad Lietuvos prokuratūra jau buvo atlikusi Vokietijoje nagrinėtų ir Lietuvoje toliau tirtų veikų atskyrimą, atsižvelgdama į non bis in idem principą. Nuteistasis prašo teismo įvertinti šią aplinkybę sprendžiant dėl BK 66 straipsnio taikymo ir motyvuotai atsakyti, kodėl laisvės suvaržymo laiko įskaitymas į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę savaime turėtų užkirsti kelią spręsti dėl to paties laiko įskaitymo į vėliau Lietuvoje paskirtą piniginę baudą, kurios pagrindu tapo kita, Lietuvos procese nagrinėta veikų grupė.

Tame pačiame 2023 m. vasario 7 d. nutarime prokuratūra atskyrė kitas tris veikas, dėl kurių tyrimą jo atžvilgiu nusprendė tęsti: BK 189¹ straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Nutarime šių veikų faktinis pagrindas aprašytas atskirai: buvo tiriamas grynųjų pinigų ir juvelyrinių dirbinių laikymas, 74 000 Eur panaudojimas butui Vilniuje įsigyti bei tikrovės neatitinkančių dovanojimo sutarčių pagaminimas, kuriomis, prokuratūros vertinimu, buvo siekiama pagrįsti dalį butui įsigyti panaudotų lėšų. Taigi Lietuvos procesas nebuvo tiesiog tęsiamas dėl tų pačių veikų, dėl kurių jau buvo priimtas Vokietijos nuosprendis. Prokuratūra atskyrė veikų grupę, dėl kurių procesas nutrauktas dėl ankstesnio Vokietijos nuosprendžio, nuo kitų veikų, dėl kurių tyrimas Lietuvoje buvo tęsiamas ir kurios vėliau tapo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirtos 800 MGL dydžio baudos pagrindu.

Vokietijos Drezdeno apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2019 m. sausio 31 d. Tuo metu Vokietijos teismas sprendė dėl jo atsakomybės pagal Vokietijos baudžiamąjį įstatymą ir dėl Lietuvoje patirto laisvės suvaržymo įskaitymo į Vokietijoje paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vėliau, 2023 m. vasario 7 d., Lietuvos prokuratūra priėmė atskirą procesinį sprendimą, kuriuo, atsižvelgdama į Vokietijos nuosprendį, nutraukė tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 189 straipsnio 2 dalį, tačiau tęsė tyrimą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Galiausiai 2024 m. liepos 3 d. Lietuvos teismas už šias Lietuvos byloje nagrinėtas veikas paskyrė galutinę subendrintą 800 MGL baudą. Ši chronologija svarbi todėl, kad Vokietijos teismas 2019 m. sprendė dėl tuo metu jam pateiktų kaltinimų ir savo skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Jis negalėjo spręsti dėl vėliau Lietuvos procese suformuotos ir atskirai nagrinėtos veikų apimties bei 2024 metais Lietuvoje paskirtos piniginės baudos vykdymo pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą.

2023 m. vasario 7 d. nutarime prokuratūra nurodė galimą ryšį tarp tam tikro turto ir nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas Vokietijoje. Tačiau faktinis turto kilmės ryšys su anksčiau nagrinėta nusikalstama veikla savaime nereiškia, kad Vokietijos teismas jau buvo išsprendęs visus vėliau Lietuvoje nagrinėtus klausimus dėl turto laikymo, jo panaudojimo nekilnojamajam turtui įsigyti ir dokumentų pagaminimo. Būtent todėl būtina atskirti Vokietijoje atliktą laisvės suvaržymo laiko įskaitymą į laisvės atėmimo bausmę nuo klausimo, ar tas pats laikas gali būti įskaitytas į vėliau Lietuvoje paskirtą piniginę baudą pagal BK 66 straipsnį. Nuteistasis prašo neapsiriboti vien tuo, kad Vokietijos teismas jau įvertino tą patį laisvės suvaržymo laikotarpį. Būtina įvertinti ir tai, kad Lietuvos institucijos pačios atskyrė veikų grupes, dėl kurių procesas nutrauktas dėl ankstesnio Vokietijos nuosprendžio, nuo veikų, dėl kurių Lietuvos tyrimas buvo tęsiamas ir už kurias vėliau paskirta 800 MGL dydžio bauda.

Motyvuojamoji dalis

Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. K. skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs nuteistojo S. K. skundo argumentus, du kartus teiktus papildomus, kartotinius paaiškinimus, atsiliepimo į skundą argumentus, skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, prokurorės atsiliepimą į S. K. skundą, konstatuoja, kad skundžiama Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas įvertino visas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė BK normas bei motyvuotai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpio į Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu, nuteistajam S. K. paskirtą galutinę bausmę – 800 MGL dydžio (30 128 Eur) baudą, kuomet jis 2017–2018 metais buvo suimtas, kadangi visas šis laikotarpis įskaitytas į laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimu byloje Nr. 201_Ls 112 Js 40879/17.

BK 66 straipsnis įpareigoja teismą, skiriant bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas, jį įskaityti į paskirtą bausmę. Tačiau ši nuostata negali būti aiškinama ir taikoma taip, kad tas pats konkretus laikino sulaikymo ar suėmimo laikotarpis galėtų sumažinti dvi skirtingas bausmes arba būtų priskiriamas tiek prie jau atliktos ankstesnės bausmės dalies, tiek prie naujai paskirtos bausmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026, punktas 33). Laisvės suvaržymo laikotarpis gali būti realiai panaudotas tik vieną kartą ir negali mažinti kelių paskirtų skirtingų bausmių skirtingose bylose.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. K. be pertraukų buvo suimtas nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., o būtent, atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvoje, nuteistasis S. K. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. balandžio 12 d., o pagal išduotą Vokietijos Federacinės Respublikos EAO realiai buvo suimtas nuo 2018 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. Visas šis laikotarpis, taikant nuteistajam palankų skaičiavimą (1:2), buvo įskaitytas į laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimu byloje Nr. 201_Ls 112 Js 40879/17, kuris buvo priimtas daug anksčiau nei nuosprendis Lietuvoje to paties nuteistojo atžvilgiu. Kitos Europos Sąjungos valstybės narės sprendimas baudžiamojoje byloje – Drezdeno apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Nr. 201_Ls 112 Js 40879/17 yra įsiteisėjęs ir jau įvykdytas, todėl negali būti kvestionuojamas. Tas pats laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis negali būti įskaitytas pakartotinai ar panaudotas du kartus skirtingoms bausmėms padengti. Kadangi šis laikotarpis nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2018 m. gegužės 16 d. jau buvo teisiškai įvertintas ir įskaitytas į kitoje valstybėje (Vokietijoje) paskirtos ir jau atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką, jį pakartotinai įskaityti į nagrinėjamoje byloje paskirtą galutinę bausmę (baudą) nėra teisinio pagrindo. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą bausmės sumažinimą (dvigubą įskaitymą) už tą patį laisvės suvaržymo laiką.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje (2015 m. spalio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-418-699/2015 ir kt.) bei pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktiką, teismų argumentų apimtis ir glaustumas gali būti pateisinamas atsižvelgiant ir į proceso dalyvių pateiktus argumentus, ypač tais atvejais, kai proceso dalyvis pateikia daug pasikartojančių ir dažnai nesvarbių argumentų neesminiais klausimais, nes teismo proceso šalis gali tikėtis konkretaus ir aiškaus atsakymo tik į tuos argumentus, kurie turi lemiamą reikšmę nagrinėjamo proceso baigčiai (2021 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Lysyuk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 72531/13, par. 73 ir 75). Paminėta praktika aktuali tuo, kad, nagrinėdamas keliamą klausimą, teismas privalo aptarti esminius skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba patvirtinti. Teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl skundo esmės, ir tai nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, į kiekvieną teiginį.

Nagrinėjamu atveju kiti nuteistojo S. K. skundo argumentai ir kelis kartus papildomai teikti paaiškinimai neturi teisinės reikšmės galutiniam keliamo klausimo išsprendimui (išnagrinėjimo rezultatui), todėl dėl jų nepasisakoma. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo S. K. skundą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2026 m. spalio 15 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.