Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Ciesiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens APA1 (toliau – Pažeidėjas) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. birželio 2 d. nutarties teisėtumo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Bylos esmė

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo Dariaus Liuimos 2026 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 89-ANR_N-414-2026 (ROIK: duomenys neskelbtini) APA1 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalį, 424 straipsnio 5 dalį, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirta galutinė administracinė nuobauda – 900 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 21 mėnesiui ir automobilio konfiskavimas.

APA1 nubaustas už tai, kad jis 2026 m. sausio 16 d. 15.35 val. Utenos r. sav., krašto kelio Utena – Kaltanėnai – Švenčionys, 3,000 km, vairuodamas transporto priemonę Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis, taip pat pakartotinai vairavo transporto priemonę, kai teisė vairuoti transporto priemones yra atimta. APA1 Institucijos nutarimu pripažintas pažeidęs Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – KET), 14 ir 20 punktų reikalavimus.

Nesutikdamas su Institucijos 2026 m. vasario 5 d. nutarimu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo APA1 pateikė skundą apylinkės teismui. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas tenkino Pažeidėjo skundą ir Institucijos priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 89-ANR_N-414-2026 (ROIK: (duomenys neskelbtini) dalį pakeitė: dėl APA1 veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 5 dalį ir APA1 2026 m. sausio 16 d. padarytą administracinį nusižengimą, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 5 dalį, perkvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 424 straipsnio 3 dalį ir Pažeidėjui skyrė administracinę nuobaudą – 300 Eur (trijų šimtų eurų) baudą bei administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Tokį sprendimą teismas motyvavo pasisakydamas, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog APA1 atžvilgiu priimti ankstesni nutarimai ROIK (duomenys neskelbtini) ir ROIK (duomenys neskelbtini), kuriais jam buvo atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones, negalioja, todėl, pasikeitus aplinkybėms, nėra ir teisinio pagrindo APA1 traukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 424 straipsnio 5 dalį.

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apygardos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliaciniu skundu apeliantas APA1 neginčija padarytų administracinių nusižengimų kvalifikacijos ir administracinių nusižengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 3 dalyje bei 424 straipsnio 3 dalyje faktinių aplinkybių, tačiau kelia klausimą dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo taikymo pagrįstumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose, t. y. pasisakys tik dėl to, ar APA1 paskirta administracinio poveikio priemonė yra tinkama ir proporcinga.

ANK 417 straipsnio 7 dalis nustato, jog už 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą vairuotojams privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo šešių mėnesių iki vienerių metų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau ir LAT) nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-58-697/2017, 2AT-38-895/2019 ir kt.). Tokios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl administracinio poveikio priemonių skyrimo.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą, negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu nustatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-54-489/2018). Skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas (LAT nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-303/2017, 2AT-39-1073/2019).

Apygardos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde jokių reikšmingų aplinkybių, į kurias nebuvo atsižvelgta nagrinėjant skundą apylinkės teisme, ir dėl kurių būtų pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, ir sutrumpinti už ANK 424 straipsnio 3 dalyje padarytą administracinį nusižengimą paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, ar juolab iš viso jo neskirti, nenustatyta. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, teisės vairuoti transporto priemones reikalingumas asmeninių poreikių tenkinimui, darbo funkcijų atlikimui, o taip pat Pažeidėją teigiamai charakterizuojantys duomenys, savaime nėra išskirtinio pobūdžio aplinkybės, sudarančios pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes, kaip jau buvo minėta, neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Šiuo atveju asmens, padariusio pažeidimą, interesai negali būti svarbesni nei visuomenės interesų užtikrinimas.

Apygardos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo, svarbios yra ne tik pažeidėjo asmeninės teigiamos savybės, bet, be kita ko, būtina atsižvelgti ir į tai, ar asmuo anksčiau buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jo elgesį po nusižengimo padarymo bei, ar asmuo suvokė savo veiksmų neigiamas pasekmes, kad būtų pagrindas daryti išvadą, jog paskyrus švelnesnę nuobaudą, bus pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai. Pažymėtina, kad administracinių nuobaudų paskirtis yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti juos, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų; nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis; atimti ar apriboti administracinius nusižengimus padariusiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalis).

Apelianto argumentai, kad padarytas nusižengimas buvo „atsitiktinio pobūdžio“, padarytas dėl „žmogiškosios klaidos“, o teisė vairuoti vėliau buvo susigrąžinta, teisiškai nėra reikšmingi sprendžiant dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo. Lietuvos teismų praktikoje akcentuojama, kad asmuo, sėsdamas prie transporto priemonės vairo, privalo elgtis maksimaliai apdairiai ir įsitikinti, jog turi tam teisę. Teisės susigrąžinimas po pažeidimo padarymo (2026 m. kovo 16 d.) ir vairuotojų kursų išklausymas vertintini tik kaip savo teisinės situacijos gerinimas po fakto bei imperatyvios įstatyminės pareigos įvykdymas, kas nelaikytina išskirtine aplinkybe. Pažeidėjo gailėjimasis, nors ir yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, negali būti suabsoliutinamas ir nusverti nusižengimo pobūdžio pavojingumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisės aktų nuostatų nežinojimas ar netinkamas jų interpretavimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės. Teisės vairuoti transporto priemones grąžinimas po pažeidimo padarymo nepanaikina paties nusižengimo pavojingumo visuomenei ir eismo saugumui jo padarymo momentu.

Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino praeityje jo padarytus nusižengimus, kurių dauguma buvo susiję su jo vykdoma komercine veikla ar buvo „mažesnio“ pavojingumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad APA1 yra baustas eilę kartų, įskaitant ir KET pažeidimus. Tai rodo nusistovėjusį asmens elgesio modelį – nepaisyti teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Aplinkybė, kad asmuo anksčiau nebuvo baustas būtent už vairavimą neturint teisės vairuoti, ar už vairavimą esant neblaiviam, nepašalina fakto, jog ankstesnės nuobaudos nepasiekė savo tikslų ir neatgrasė asmens nuo naujų nusižengimų (šiuo atveju – ANK 424 straipsnio 3 dalies) darymo. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens ankstesnis daugkartinis baustumas, nepriklausomai nuo pažeidimų pobūdžio (administracinių ar KET), charakterizuoja pažeidėją kaip asmenį, linkusį ignoruoti teisės normas. Tokiam asmeniui taikyti išimtines, nuobaudą švelninančias taisykles nėra teisinio pagrindo, nes tai neatitiktų visuomenės intereso ir teisingumo principo.

Apelianto argumentas, kad specialiosios teisės atėmimas sukels ypatingai skaudžių pasekmių jo vykdomai komercinei veiklai, kadangi jis yra vienintelis MB „TJ31“ darbuotojas ir vadovas, negali būti pagrindas netaikyti įstatyme numatytos nuobaudos. Teismų praktikoje vieningai pripažįstama, kad neigiami padariniai, susiję su darbu, verslo praradimu ar pajamų sumažėjimu, yra natūralios teisės pažeidimo pasekmės, kurias asmuo privalo numatyti prieš darydamas pažeidimą. Būdamas vienintelis įmonės darbuotojas, APA1 turėjo elgtis dar apdairiau ir atsakingiau, suprasdamas savo veiksmų riziką verslui. Vien tai, kad asmens darbas ar vykdomas verslas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonės vairavimu, negali būti pagrindas nepagrįstai švelninti atsakomybę, nes tai sudarytų prielaidas nebaudžiamumui ir piktnaudžiavimui teise.

Analogiškai aukštesnės instancijos teismas vertina argumentus, susijusius su būtinybe vežioti dukrą į ugdymo įstaigą ir sunkumų, kilusių dėl automobilio sulaikymo (nuo 2026 m. sausio 16 d. iki kovo 24 d.). Šios aplinkybės, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, taip pat nesudaro teisinio pagrindo APA1 atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Pastebėtina, jog šeiminės pareigos ir nepilnamečių vaikų auginimas yra kasdienė daugelio visuomenės narių gyvenimo dalis, todėl šios aplinkybės nėra unikalios ar išskirtinės. Negalėjimas vaikų vežioti į ugdymo įstaigas nuosavu automobiliu ar kiti buitiniai bei šeiminiai nepatogumai, atėmus specialiąją teisę, teismų praktikoje vertinami kaip įprasti gyvenimiški sunkumai, su kuriais susiduria didžioji dalis teisę vairuoti praradusių asmenų. Šie nepatogumai nelaikomi ypatingomis ar išskirtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą žemiau įstatymo nustatytos ribos. Šeimos logistikos klausimų teismas nesprendžia, tačiau nėra abejonių, kad jie gali būti sprendžiami naudojantis ir kitais būdais. Be to, transporto priemonės sulaikymas buvo procesinė užtikrinimo priemonė, o ne paskirtos administracinio poveikio priemonės (teisės atėmimo) vykdymas, todėl šis laikas negali būti prilyginamas nuobaudos atlikimui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje administracinio nusižengimo byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jog Pažeidėjui paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas (taip pat jo taikymo terminas) yra netinkama (per griežta) priemonė, siekiant efektyviai ir kompleksiškai įgyvendinti ANK 22 straipsnyje numatytus tikslus, ir kad juos galima būtų pasiekti švelnesnėmis, o teisės vairuoti transporto priemones atėmimas APA1 interesams daro daugiau žalos, nei to reikalauja siekiami tikslai. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones taikymas Pažeidėjui neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas daro ir darys poveikį nubausto asmens gyvenimui, prie kurio jis bei jo šeimos nariai buvo įpratę, tačiau tai yra neišvengiamos administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats pažeidėjas.

Esant nustatytai aplinkybių visumai, atsižvelgdamas į nusižengimų pobūdį, apygardos teismas konstatuoja, kad APA1 pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant ANK nuostatų, už ANK 417 straipsnio 3 dalies bei 424 straipsnio 3 dalyje padarytus administracinius nusižengimus buvo nustatytas administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas 6 mėnesiams. Paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, atitinka padarytų administracinių nusižengimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, skirta laikantis įstatymo reikalavimų, kad būtų pasiekti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje.

Skunde nurodomos aplinkybės, kad apelianto padaryti administraciniai nusižengimai nebuvo pavojingi, panašaus pobūdžio bylose asmenims nebuvo skiriamos administracinio poveikio priemonės. Aukštesnysis teismas pažymi, jog vien aplinkybė, kad kitose administracinių nusižengimų bylose yra taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos ir neskiriamos administracinio poveikio priemonės, nesudaro pagrindo gretinti skirtingus administracinius pažeidimus bei aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto skunde minimi kitų teismų sprendimai administracinio nusižengimo bylose negali būti laikoma precedentu, kadangi kiekvienu atveju teismas vertina individualiai nusižengimo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę bei aplinkybių visumą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs individualią teisinę situaciją ir lygindamas faktines bylų aplinkybes, neprivalo priimti analogiško net ir apygardos teismui, procesinio sprendimo. Be to, įvertinus ir paties apelianto anksčiau padarytų administracinių nusižengimų pobūdį ir aplinkybes, negalima konstatuoti, kad apeliantas visais atvejais elgtųsi pavyzdingai, kas leistų spręsti ir apie jo paties mažesnį socialinį pavojingumą.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, dalis kurių yra grindžiami tik Apelianto nuomone ar norais. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams plačiau dėl to nepasisakydamas.

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas sprendžia, kad APA1 paskirtas administracinio poveikio priemonės terminas nėra aiškiai per griežtas, yra teisingas ir proporcingas padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka administracinio nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkamas administracinės nuobaudos tikslams pasiekti, todėl tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens APA1 apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių skundžiama apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartis paliktina nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas

nutaria:

palikti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2026 m. birželio 2 d. nutartį nepakeistą ir APA1 apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama ir įsiteisėja jos paskelbimo dieną.