- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-09
- Bylos Nr.
- e2-1057-567/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01081-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- Saudo Arabijos Karalystės įmonės „Dawma Fintech Company Ltd.“, Dawma Fintech Company Ltd.
- Atsakovas
- Wcard finance, UAB
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos Saudo Arabijos Karalystės įmonės „Dawma Fintech Company Ltd.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos Saudo Arabijos Karalystės įmonės „Dawma Fintech Company Ltd.“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Wcard finance“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja Saudo Arabijos Karalystės įmonė „Dawma Fintech Company Ltd.“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Wcard finance“ (toliau – ir bendrovė, atsakovė).
Pareiškėja nurodė, kad pagal 2023 m. gruodžio 14 d. šalių sudarytą investavimo susitarimą (angl. Term Sheet; toliau – susitarimas) investavo į bendrovę 1 223 663,79 Eur, tačiau atsakovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, nesuteikė visų sutartų akcijų ir neįgyvendino numatytų veiklos plėtros tikslų. Pareiškėjos teigimu, bendrovė privalo grąžinti investuotas lėšas, tačiau šios prievolės nevykdo. Be to, atsakovė yra nemoki, nes nevykdo ūkinės komercinės veiklos, patiria nuostolius, jos įsipareigojimai viršija turto vertę. Bendrovė laiku nevykdo finansinių prievolių kreditoriams.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą nemokumo procesą turi teisę inicijuoti kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Teismas nustatė, kad pareiškėja reikalavimą atsakovei grindžia 2023 m. gruodžio 14 d. susitarimu, tačiau nepateikė pakankamų duomenų, patvirtinančių bendrovės pareigą grąžinti 1 223 663,79 Eur investiciją. Teismo vertinimu, nei susitarime, nei pareiškėjos pretenzijoje nenurodyta konkreti sutartinė nuostata, nustatanti tokią atsakovės pareigą, todėl pareiškėjos nurodoma reikalavimo teisė nėra neginčijama.
Teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-2055-967/2026 dėl 1 710 982,26 Eur nuostolių atlyginimo, kurioje ginčas kilo dėl bendrovės akcijų perleidimo. Įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus ir susijusios civilinės bylos egzistavimą, teismas priėjo išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti pareiškėją atsakovės kreditore, turinčia teisę inicijuoti nemokumo procesą. Teismas pažymėjo, kad bankroto procesas negali būti naudojamas kaip ginčijamos skolos išieškojimo būdas, todėl pareiškėja pirmiausia turėtų išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė turinti teisę inicijuoti atsakovės nemokumo procesą kaip kreditorė, todėl atsisakė priimti pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė kreditoriaus statuso nustatymo teisinį reguliavimą ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pareiškimo priėmimo stadijoje kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas vertinamas tik preliminariai, todėl nereikalaujama įrodyti neabejotinos ir neginčijamos reikalavimo teisės. Pakanka nustatyti, kad pareiškėjas turi reikalavimo teisę į skolininką.
Pareiškėja pateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos, kaip potencialios kreditorės, statusą ir reikalavimo teisės vykdytinumą. Bendrovė gavo 1 223 663,79 Eur investiciją pagal šalių sudarytą susitarimą, tačiau neįvykdė esminių sutartinių įsipareigojimų, nesuteikė visų sutartų akcijų ir neįgyvendino numatytų veiklos tikslų. Vien atsakovės nesutikimas su pareiškėjos reikalavimu nesudaro pagrindo nepripažinti jos potencialia kreditore.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėja prieš inicijuodama nemokumo procesą privalėjo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo ir išnaudoti jos priverstinio išieškojimo galimybes. Tokios pareigos nenustato nei JANĮ, nei teismų praktika.
Teismas nepagrįstai rėmėsi kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2055-967/2026 nagrinėjamu ginču. Toje byloje sprendžiamas bendrovės akcininkų reikalavimas pareiškėjai dėl nuostolių atlyginimo, o bendrovė dalyvauja kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Minėtoje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjos 1 223 663,79 Eur reikalavimo atsakovei pagrįstumas, todėl šios bylos nagrinėjimas neužkerta kelio inicijuoti nemokumo proceso.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus duomenis apie atsakovės nemokumą. Bendrovė nevykdo ūkinės komercinės veiklos, negauna pajamų, neturi darbuotojų, patiria nuostolius, o jos įsipareigojimai viršija turto vertę. Pareiškėjos nuomone, šie duomenys patvirtina bendrovės nemokumą nepriklausomai nuo jos finansinio reikalavimo įtraukimo į bendrovės įsipareigojimų visumą.
Pareiškėja tinkamai įvykdė JANĮ 9 straipsnyje nustatytą nemokumo proceso inicijavimo tvarką. Atsakovei 2026 m. birželio 23 d. buvo išsiųstas pranešimas dėl įsiskolinimo ir nemokumo proceso inicijavimo, kurio gavimą bendrovė patvirtino 2026 m. birželio 30 d. Per nustatytą terminą prievolė nebuvo įvykdyta, susitarimas dėl pagalbos nebuvo sudarytas ir sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka nebuvo priimtas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos dalyką šioje byloje sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pareiškėjos teisės inicijuoti nemokumo procesą
Pagal JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą nemokumo procesą turi teisę inicijuoti kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. JANĮ 9 straipsnyje reglamentuojama kreditoriaus inicijuojamo nemokumo proceso tvarka, JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte – teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiradimas, o JANĮ 17 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius šios teisės turėjimą ir atsiradimą. Taigi, įvertinus aptartas JANĮ nuostatas, darytina išvada, kad kreditoriumi, turinčiu teisę inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą, laikomas asmuo, turintis šiam skolininkui turtinį reikalavimą, kylantį iš laiku neįvykdytos turtinės prievolės.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo stadijoje kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas vertinamas preliminariai, siekiant nustatyti ne reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jeigu pateikti įrodymai leidžia nuspręsti, kad pareiškėjas turi reikalavimo teisę į juridinį asmenį, jo pareiškimas turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama potencialaus kreditoriaus teisė inicijuoti nemokumo procesą, nereikalaujant turėti įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl skolos priteisimo ar neginčijamos reikalavimo teisės. Vien aplinkybė, kad skolininkas ginčija pareiškėjo reikalavimą arba dėl jo vyksta teisminis ginčas, savaime nepaneigia asmens teisės inicijuoti nemokumo procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1415-450/2020, 19 punktas; 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-935-798/2023, 15 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017, 47 punktas; 2022 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1139-881/2022, 31 punktas). Taigi, kreditorius, inicijuodamas nemokumo procesą, privalo pateikti duomenis, pagrindžiančius jo reikalavimo teisę ir prievolės įvykdymo termino suėjimą, t. y. potencialaus kreditoriaus statusas turi būti bent preliminariai pagrįstas. Kitaip tariant, nors šioje proceso stadijoje iš pareiškėjo nereikalaujama galutinai įrodyti finansinio reikalavimo pagrįstumą, tačiau turi būti pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas bent preliminariai nuspręsti apie skolininko, kuriam siekiama iškelti bankroto bylą, egzistuojančią ir vykdytiną turtinę prievolę pareiškėjui.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja savo kreditorės statusą grindžia 2023 m. gruodžio 14 d. susitarimu, pagal kurį buvo numatyta 3 000 000 Eur investicija: 1 500 000 Eur bendrovės veiklai finansuoti ir 1 500 000 Eur veiklai Saudo Arabijoje steigti bei plėtoti, mainais už sutartas dalyvavimo teises bendrovės veikloje. Pareiškėja faktiškai investavo 1 223 663,79 Eur ir įgijo 26 750 vnt. bendrovės akcijų, sudarančių apie 9,67 proc. jos akcijų. Pareiškėjos teigimu, atsakovė neįvykdė esminių susitarime numatytų įsipareigojimų, nepasiekė sutartų veiklos rezultatų, neužtikrino numatytos veiklos plėtros Saudo Arabijoje ir nesuteikė visų sutartų akcijų, todėl privalo grąžinti investuotas lėšas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti dokumentai patvirtina investavimo teisinių santykių egzistavimą ir lėšų perdavimą, tačiau savaime nepagrindžia atsakovės pareigos jas grąžinti. Susitarime numatyta finansavimo etapų ir sąlygų sistema bei galimybė sustabdyti tolesnį finansavimą netapatintina su jau atliktos investicijos grąžinimo prievole. Nors pareiškėja teigia, kad atsakovė neįvykdė sutartų veiklos plėtros įsipareigojimų, nesukūrė numatyto produkto ir netinkamai panaudojo investicines lėšas, atsakovė šias aplinkybes atsakymuose į pareiškėjos pretenzijas ginčija, nurodydama, kad produkto kūrimo etapas buvo įgyvendintas, o pati pareiškėja nepervedė visos numatytos investicijos. Taigi, tarp šalių kilęs ginčas dėl susitarimo vykdymo ir galimų jo pažeidimų, tačiau iš pateiktų duomenų nepakanka pagrindo preliminariai nustatyti, kokiu sutartiniu ar įstatyminiu pagrindu gali atsirasti atsakovės pareiga grąžinti 1 223 663,79 Eur ir kada suėjo šios prievolės įvykdymo terminas. Galimi sutartinių įsipareigojimų pažeidimai gali sudaryti pagrindą taikyti atitinkamus civilinių teisių gynimo būdus, tačiau savaime nereiškia jau atsiradusios ir vykdytinos visos investicijos grąžinimo prievolės.
Potencialaus kreditoriaus statusas nustatomas preliminariai įvertinus reikalavimo teisės atsiradimą pagrindžiančių įrodymų visumą, be kita ko, šalių sudarytas sutartis, jų vykdymą patvirtinančius dokumentus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pateikti duomenys patvirtina investicinių lėšų perdavimą ir tarp šalių kilusį ginčą dėl susitarimo vykdymo, tačiau nepakankamai pagrindžia jau atsiradusią ir vykdytiną jų grąžinimo prievolę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pareiškėja nepagrindė turinti JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą teisę inicijuoti atsakovės nemokumo procesą.
Dėl susijusios civilinės bylos reikšmės
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2-2055-967/2026 pagal devynių bendrovės akcininkų ieškinį Saudo Arabijos Karalystės įmonei „Dawma Fintech Company Ltd.“ dėl 1 710 982,26 Eur žalos atlyginimo. Minėtoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos veiksmų, susijusių su ketinimu pasinaudoti pirmumo teise įsigyti bendrovės akcijas ir vėliau neįvykusiu akcijų perleidimo sandoriu. UAB „Wcard finance“ šioje byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Taigi, nurodytos civilinės bylos dalykas nėra tapatus nagrinėjamoje byloje pareiškėjos deklaruojamam reikalavimui grąžinti pagal 2023 m. gruodžio 14 d. susitarimą investuotas lėšas.
Vien kitoje civilinėje byloje nagrinėjamas ginčas savaime nepaneigia potencialaus kreditoriaus teisės inicijuoti nemokumo procesą, jeigu jo reikalavimo teisė bent preliminariai pagrįsta. Nagrinėjamu atveju susijusi civilinė byla reikšminga atskleidžiant platesnį ginčų dėl bendrovės veiklos ir akcijų perleidimo kontekstą, tačiau joje nesprendžiamas atsakovės pareigos grąžinti pareiškėjai investuotas lėšas klausimas. Šiuo atveju esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi ne pareiškėjos reikalavimo ginčijimas ar susijusios civilinės bylos nagrinėjimas, o pateiktų duomenų nepakankamumas preliminariai pagrįsti jau atsiradusią ir vykdytiną piniginio reikalavimo teisę.
Nustatyta, kad pareiškėja 2026 m. birželio 23 d. išsiuntė atsakovei pranešimą dėl įsiskolinimo ir nemokumo proceso inicijavimo, kurio gavimą atsakovė patvirtino 2026 m. birželio 30 d. Pranešime nustatytas 15 dienų terminas pasibaigė 2026 m. liepos 15 d. Pagal JANĮ 9 straipsnio 2 dalį kreditoriaus pranešime turi būti nurodoma juridinio asmens neįvykdyta neginčijama prievolė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmuo, neturintis turtinio reikalavimo, kylančio iš laiku neįvykdytos prievolės, negali vien pranešimo pateikimu įgyti teisės inicijuoti juridinio asmens nemokumo procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-910/2026, 19 punktas). Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalavimą grindžia investavimo susitarimo pažeidimais, tačiau teisiškai reikšmingas jau atsiradusios ir vykdytinos turtinės prievolės egzistavimas. Taigi, pranešimo pateikimas ir jame nustatyto termino pasibaigimas savaime nepatvirtina pareiškėjos teisės inicijuoti atsakovės bankroto procesą, jeigu nėra pagrįsta piniginė prievolė. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo prieiti išvados, kad pareiškėja įgijo JANĮ 4 ir 16 straipsniuose nustatytą teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio (paskutinė priemonė) gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais juridiniam asmeniui – skolininkui, t. y. apribojama jo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bankroto bylos inicijavimas taikytinas kaip kraštutinė priemonė įmonėms, akivaizdžiai negalinčioms vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne kaip šalių tarpusavio ginčų sprendimo būdas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1311-781/2019, 28 punktas).
Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, kad bankroto bylos inicijavimas bendrovei negali būti naudojamas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Atsižvelgiant į bankroto proceso specifiką, pareiškėja, laikanti save kreditore, ginčą dėl turtinės prievolės pagrįstumo pirmiausia turi išspręsti individualioje civilinėje byloje. Tik teisiškai patvirtinus turtinio reikalavimo teisę ir esant JANĮ nustatytiems pagrindams, gali būti inicijuojamas skolininkės nemokumo procesas, jei ši yra nemoki, o ne automatiškai po to, kai nepavyksta individualus skolos išieškojimas.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai pritaikė proceso teisės normas, ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja nepakankamai pagrindė savo, kaip kreditorės, teisę inicijuoti atsakovės nemokumo procesą (JANĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama iš esmės nepakeista. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė pareiškėjos pareigą prieš inicijuojant nemokumo procesą išnaudoti priteistos skolos priverstinio išieškojimo galimybes, savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Įstatymų leidėjas draudžia formaliais pagrindais naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį (CPK 328, 338 straipsniai). Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.