Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės SME Bank atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti uždarosios akcinės bendrovės SME Bank prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „KT MODULES“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teisme buvo užvesta civilinė byla Nr. eB2-695-618/2026, kurioje sprendžiamas pareiškėjos UAB SME Bank (toliau – pareiškėja) pareikšto finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. 2026 m. rugsėjo 15 d. pareiškėja minėtoje byloje pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti nemokumo administratorei šaukti bendrovės kreditorių susirinkimus iki įsiteisės procesinis sprendimas dėl jos finansinio reikalavimo (1 582 945,35 Eur) patvirtinimo. Nurodė, kad jos reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, o kreditorių susirinkimo sušaukimas be pareiškėjos dalyvavimo pažeistų jos interesus ir kreditorių lygiateisiškumo principą.

2026 m. rugsėjo 17 d. civilinėje byloje Nr. eB2-297-440/2026 pareiškėja pateikė analogišką prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti bendrovės nemokumo administratorei šaukti bendrovės kreditorių susirinkimus iki įsiteisės procesinis sprendimas dėl jos finansinio reikalavimo tvirtinimo bendrovės bankroto byloje. Prašyme pažymėjo, jog 2026 m. rugsėjo 15 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. eB2-695-618/2026, kurioje nagrinėjamas pareiškėjos finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad būtent bankroto bylą nagrinėjantis teismas geriausiai žino bankroto bylą ir jos aplinkybes bei siekdama operatyvumo tikslų, pareiškėja teikia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat į pagrindinę bendrovės bankroto bylą (civilinę bylą Nr. eB2-297-440/2026), tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad prašymas turėtų būti sprendžiamas pagrindinėje bankroto byloje, kurioje dalyvauja visi proceso dalyviai.

2026 m. rugsėjo 17 d. teisėjos rezoliucija pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymas, pateiktas civilinėje byloje Nr. eB2-297-440/2026, buvo perduotas spręsti į civilinė bylą Nr. eB2-695-618/2026.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-695-618/2026, kuria buvo išspręstas pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 15 d. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo klausimas ir atsisakyta priimti pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymą, jį grąžinant į bendrovės bankroto bylą Nr. eB2-297-440/2026.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašoma priimti teismo nutartis susijusi su ginčo dalyku, ją priėmus nebus sudarytos prielaidos proceso vilkinimui bei nenustačius apeliantės piktnaudžiavimo teise požymių, nutaria ją priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ), reguliuojančio juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylos nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Nors JANĮ yra vartojama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąvoka, tačiau JANĮ nenumato jokių specialių taisyklių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidų ir sąlygų. Taigi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaujamasi CPK teisės normomis tiek, kiek jos neprieštarauja JANĮ (CPK 1 straipsnis).

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, kad byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi prima facie (preliminariai) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra grėsmė, kad ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – sudaro privalomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Jos yra kumuliatyvios, todėl, nenustačius bent vienos iš jų, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

Vykstant pačiam bankroto procesui, jame gali būti nagrinėjama įvairių savarankiškų ginčų – dėl tyčinio bankroto, dėl kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo, dėl kreditorių susirinkimo teisėtumo, dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo (atstatydinimo) ir kt. Todėl dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti sprendžiama to konkretaus ginčo kontekste, t. y., visų pirma prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštais reikalavimais, kilti iš tam tikro konkretaus ginčo sureguliavimo poreikio (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-407/2023, 18–19 punktai). Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-898-881/2022).

Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja analogiškus prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė tiek civilinėje byloje Nr. eB2-695-618/2026, kurioje sprendžiamas pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, tiek bendrovės bankroto byloje Nr. eB2-297-440/2026. 2026 m. rugsėjo 17 d. teisėjos rezoliucija pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymas civilinėje byloje Nr. eB2-297-440/2026 buvo perduotas spręsti į civilinė bylą Nr. eB2-695-618/2026. Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-695-618/2026 išnagrinėjo pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 15 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jį atmetė, konstatavęs, kad neegzistuoja vienas iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – prašomos laikinosios apsaugos priemonės sąsajumo su būsimo procesinio sprendimo įvykdymu. Be to, teismas atsisakė priimti pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris buvo persiųstas 2026 m. rugsėjo 17 d. teisėjos rezoliucija. Teismas nurodė, kad civilinėje byloje Nr. eB2-695-618/2026 buvo vertinamas pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimtinai tik šios bylos (dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo patvirtinimo) ribose, tačiau nebuvo vertinama ir pasisakoma dėl to, kokiomis sąlygomis analogiškas prašymas galėtų būti nagrinėjamas kitoje byloje.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrovės bankroto byloje, nurodęs, kad tiek bendrovės bankroto byloje Nr. eB2-297-440/2026, tiek byloje Nr. eB2-695-618/2026, kurioje sprendžiamas pareiškėjos finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas, pateikti analogiški prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o vienas iš jų išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartimi. Taigi, teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymą, motyvuodamas tuo, kad šiuo klausimu jau yra priimta teismo nutartis tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad skundžiama nutartis grindžiama klaidinga prielaida, kad pareiškėjos prašymas jau išspręstas kitoje byloje; atsisakęs priimti pareiškėjos prašymą, teismas užkirto kelią pareiškėjai pasinaudoti laikinųjų apsaugos priemonių institutu ir pažeidė jos teisę į teisminę gynybą; neišnagrinėjęs pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas neužtikrino pareiškėjos teisių apsaugos bankroto procese.

Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė procesinė situacija, kuomet teismas, byloje, kurioje buvo sprendžiamas kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, nutarė netenkinti 2026 m. rugsėjo 15 d. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuojant tuo, kad jos nėra susijusios su ieškinio reikalavimu bei analogišką prašymą atsisakė priimti ir persiuntė jį nagrinėti į civilinę bylą Nr. eB2-297-440/2026. Tačiau skundžiama 2026 m. rugsėjo 22 d. nutartimi teismas atsisakė priimti pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymą, motyvuodamas tuo, kad šiuo klausimu jau yra priimta teismo nutartis tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į susidariusios procesinės situacijos ypatumą (žr. šios nutarties 22 punktą), kurį, be kita ko, nulėmė pareiškėjo pateikti analogiški prašymai, sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstas byloje, kurioje buvo sprendžiamas finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimas (civilinė byla Nr. eB2-695-618/2026), tačiau nebuvo nagrinėjamas bendrovės bankroto byloje (civilinė byla Nr. eB2-297-440/2026), nors teismas, be kita ko, 2026 m. rugsėjo 18 d. nutartyje atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo vertinamas išimtinai tik pareikšto reikalavimo – patvirtinti finansinius reikalavimus, ribose. Pastaroji teismo nutartis nėra šios apeliacijos nagrinėjimo dalykas ir yra įsiteisėjusi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl jos pagrįstumo. Tačiau joje apibrėžtos nagrinėjamo klausimo ribos ir prašymo persiuntimas nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teisėjui, šiuo konkrečiu atveju sudarė pagrindą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui išspręsti prašymą iš esmės, t. y., įvertinti tiek poreikį konkrečioje situacijoje taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, tiek jų taikymo pagrįstumą, o ne taikyti atsisakymo priimti prašymą institutą, apribojant pareiškėjo teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Kadangi nustatytas procesinės teisės pažeidimas negali būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai reikštų, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, be to, šalis, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka. Todėl pareiškėjos 2026 m. rugsėjo 17 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pareikštas civilinėje byloje Nr. eB2-297-440/2026, perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad šios nutarties priėmimas nereiškia, kad apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atitinka šios nutarties 18 punkte formuojamą teismų praktiką ar turėtų būti tenkinamas bankroto bylą nagrinėjančio teismo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino prašymo taikyti laikinąsias priemones pagrįstumo, jis turi būti vertinamas pirmosios instancijos teisme, bylą perdavus nagrinėti iš naujo.

Dėl procesinės bylos baigties ir pateiktų atsiliepimų nepriėmimo

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį panaikinti ir pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 17 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atskirąjį skundą patenkinus (apskųstą nutartį panaikinus), apeliantei grąžinamas jos sumokėtas žyminis mokestis už atskirąjį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

Kadangi bankroto byloje nebuvo nagrinėtas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jį atsisakyta priimti, bei nutarus byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nutaria nepriimti nemokumo administratorės ir UAB „Rywal LT“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų atsiliepimų. Jų priėmimas iš esmės nekeistų išnagrinėjimo rezultato. Nagrinėjamoje byloje spręstas išimtinai procesinio pobūdžio klausimas, susijęs su prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ne)priėmimu, turinčiu reikšmės prašymą pateikusios pareiškėjos teisėmis ir teisėtiems interesais. Esant pagrįstam poreikiui, šalys savo poziciją dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių gali CPK nustatyta tvarka pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris nagrinės šį prašymą iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „SME Bank“ 2016 m. rugsėjo 17 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „SME Bank“, juridinio asmens kodas 305223469, pagal 2026 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo nurodymą sumokėtą 60 Eur (šešiasdešimt eurų) žyminį mokestį už atskirąjį skundą.