Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui T. A. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė ,,Sunergus“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo. Pateikti įrodymai patvirtina, kad LUAB „Sunergus“, kuriai vadovavo atsakovas, pažeidė PVMĮ 49 straipsnio nuostatas, t. y. tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą apmokestintiems tiekimams (kai prekės tiekiamos kitos valstybės narės PVM mokėtojui ir išgabenamos į kitą valstybę narę) kaip trikampės prekybos tiekimams. Būtent atsakovas, kaip bendrovės vadovas, yra atsakingas už PVMĮ nuostatų pažeidimą, o neteisėti veiksmai, vengiat deklaruoti ir mokėti mokesčius, nukreipti tiesiogiai į mokesčių administratorę. Pasibaigus trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ bankroto procesui ir bendrovę išregistravus, nebus padengta 3 385 141,47 Eur skola ieškovei.

Atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. pareigos užtikrinti, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus, be kita ko, deklaruotų PVM ir jį sumokėtų, įrodyti. Atsakovas pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto, PVMĮ 49 straipsnio nuostatas. Iki 2022 m. balandžio 30 d. galiojusio BAĮ 21 straipsnio 1 punkte buvo nurodyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šį įstatymą atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal kasacinio teismo praktiką tuo atveju, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius, taikoma civilinė, o ne materialinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Aplinkybė, kad bendrovė buvo sudariusi buhalterinių paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Audifina“, neturi teisinės reikšmės. Tai, kad buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai, buvo vengiama mokėti mokesčius, patvirtina ieškovės patikrinimo metu nustatytos aplinkybės.

Bendrovės sudaryti sandoriai, perkant prekes Vokietijoje ir jas parduodant Vokietijos, Kipro, Slovakijos, Čekijos bendrovėms pirkėjoms, bet visais atvejais nugabenat jas šioms pirkėjoms į Lenkijoje esančius akcizinių prekių sandėlius, nėra trikampės prekybos sandoriai. Prekių įsigijimo vieta laikoma Lietuva, kurioje bendrovei ir kilo prievolė skaičiuoti įsigyto kuro pardavimo PVM („rezervo“ taisyklė). Bendrovės vadovas (atsakovas) žinojo tokio tipo sandorių sąlygas ir aplinkybes, taigi, žinojo ir tai, kad, sudarant taisyklėms prieštaraujančius sandorius, bus sudaryta galimybė išvengti PVM mokėjimo. Tokie bendrovių vadovų veiksmai pripažįstami neteisėtais ir sukeliančiais civilinę atsakomybę ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021; 2023 gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023).

Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas VMI patikrinimo akto ir sprendimo didesnę įrodomąją galią, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, numatančias, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Jokių ieškovės dokumentų formos trūkumų ar įgaliojimų viršijimo byloje nebuvo nustatyta. Kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotas ir likęs nesumokėtas PVM yra žala mokesčių administratoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023). Taigi, tiek žalos faktas, tiek ir jos dydis yra įrodytas.

Tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. likusio nesumokėto 2 393 713,40 Eur PVM, kurio išieškojimas iš bendrovės dėl jai inicijuoto bankroto proceso ir turto nebuvimo, yra neįmanomas, egzistuoja priežastinis ryšys. Jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs MAĮ 40 straipsnyje nustatytas pareigas, bendrovė būtų tinkamai apskaičiavusi PVM ir turėjusi finansines galimybes jį sumokėti ieškovei. Po patikrinimo pabaigos ir akto surašymo (2021 m. birželio 14 d.) bendrovės vadovui nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2021 m. liepos 22 d. buvo išmokėta didelė dividendų suma (3 946 690,25 Eur), taigi, bendrovė neabejotinai turėjo lėšų įvykdyti mokestines prievoles.

Atsakovas, būdamas atsakingas už LUAB „Sunergus“ veiklą ir tinkamą sandorių vykdymą, turėjo žinoti visas būtinas sąlygas dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Atsižvelgiant į sudarytų sandorių kiekį, galima pagrįstai teigti, kad sandoriai negalėjo būti sudaromi ir vykdomi be vienasmenio bendrovės valdymo organo, t. y. atsakovo, žinios ir aktyvaus veikimo. Atsakovas privalėjo būti itin atidus ir rūpestingas, jis negalėjo nežinoti, kad jo vadovaujamos bendrovės sudaryti sandoriai neatitiko trikampės prekybos taisyklių. Trikampės prekybos sandoriai – tai tokie prekių tiekimo sandoriai, kai sandoryje dalyvauja trijų valstybių narių PVM mokėtojai, o iš vienos valstybės narės išgabenamos prekės įsigyjamos kitos valstybės narės PVM mokėtojo ir, nugabentos į trečiąją valstybę narę, iš karto patiekiamos būtent tos trečiosios valstybės narės PVM mokėtojui, t. y. trikampės prekybos apmokestinimo principas – PVM sumokamas paskutinėje grandyje tos Europos Sąjungos valstybės pirkėjo, į kurią prekės atgabenamos. Todėl įrodyta ir atsakovo kaltė.

Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė turėjo pareigą kreiptis į Lenkijos mokesčių administratorių dėl informacijos apie sumokėtą PVM Lenkijoje suteikimo. PVM mokėtojo pareiga yra įrodyti sąlygų, kurioms esant taikytinas 0 proc. PVM tarifas, buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-376/2009; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1752/2013; 2009 m. rugpjūčio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-867/2009; 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-716/2010). Atsakovas, pateikęs Lenkijos nacionalinio teismų registro išrašus apie prekių gavėjų Lenkijoje įsiskolinimo šios valstybės biudžetui nebuvimą, informacijos apie tai, kad Vokietijos, Kipro, Slovakijos ir Čekijos bendrovės (prekių pirkėjos) Lenkijoje būtų įsiregistravusios PVM mokėtojomis ir sumokėjusios iš pareiškėjo įsigytų prekių pardavimo PVM šalyje, kur baigėsi jų gabenimas, nepateikė.

Trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ nemokumo administratorės pateiktos patikslintos deklaracijos pagrįstai nebuvo priimtos. Bendrovės turima skola valstybės biudžetui nepakito, toks ieškovės finansinis reikalavimas yra patvirtintas ir bendrovės bankroto byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024 ieškovės patikrinimo akte nustatyto dydžio mokesčių, t. y. 2 393 713,40 Eur PVM, 867 823,12 Eur delspinigių ir 119 750 Eur PVM baudos, bendrovei nepanaikino.

Priešingai nei įrodinėja ieškovė, net ir nustačius mokestinę juridinio asmens nepriemoką, jos buvimas savaime negali užtraukti atsakomybės bendrovės buvusiam vadovui. Turi būti nustatomas konkretus vadovo neteisėtas elgesys – veiksmai ar neveikimas, kurie yra privaloma vadovo civilinės atsakomybės sąlyga.

Pagrįsta yra teismo išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo. Atsakovas tinkamai vykdė vadovo pareigas bei tinkamai organizavo bendrovės apskaitą. Trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ apskaitą tvarkė ir mokesčius deklaravo sutartiniu pagrindu veikusi profesionali apskaitą tvarkanti bendrovė UAB ,,Audifina“. Be to, bendrovės apskaitą periodiškai tikrino nepriklausomi auditoriai. Mokesčiai visuomet buvo deklaruojami laiku, o šalių ginčas kilo ne dėl to, ar PVM buvo deklaruotas, o kaip jis buvo deklaruotas.

Atsakovas nebuvo nesąžiningas, nesiekė išvengti mokesčių mokėjimo, priešingai, jis ėmėsi visų priemonių, kad apskaita būtų tvarkoma tinkamai ir teisingai. Net ir nustačius, kad atsakovas ne visiškai tinkamai vykdė vadovo pareigas, tiek ieškovės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendime, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. sprendime jau yra konstatuotas atsakovo sąžiningumas. Kaltė ir neteisėti veiksmai pagal generalinio delikto doktriną atskirai vienas nuo kito egzistuoti negali. Atsakovui neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, negali būti taikoma atsakovo kaltės prezumpcija.

Ieškovė neįrodė nei žalos fakto, nei jos dydžio. Ieškovės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendime buvo nustatyta, kaip PVM turėjo būti deklaruotas, tačiau nebuvo vertinama bei nustatyta, ar, teisingai deklaravus PVM, būtų atsiradusi bendrovės PVM nepriemoka. Bendrovė vykdė tęstinę veiklą, naudojosi PVM atskaita ir nuolat turėjo iš biudžeto grąžinamų PVM permokų, permokos jai buvo grąžinamos net ir esant priimtam 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimui. Todėl žala biudžetui nebuvo ir negalėjo būti padaryta. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad PVM atskaita negali būti taikoma, nes turi būti taikoma „rezervo“ taisyklė. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. spalio 23 d. nutartyje nurodė, kad ši taisyklė negali būti taikoma. Ieškovei neįrodžius patirtos žalos, nėra pagrindo ir priežastiniam ryšiui konstatuoti.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas laikytinas didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu. Civilinėje byloje žala negali būti įrodinėjama tik pačios ieškovės parengtu dokumentu. Be to, ir teismų praktikoje jau buvo pasisakyta, kad VMI sprendimas savaime neįrodo žalos fakto ir (ar) dydžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-128-1120/2020).

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad žalos dydį pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties turinys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėjo ir neanalizavo, kas būtų buvę, jeigu bendrovė būtų tinkamai deklaravusi PVM ir kaip tokiu atveju keistųsi mokėtinas PVM. Ieškovė visiškai nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadų, kad ji pati netinkamai taikė „rezervo“ taisyklę ir kokia mokėtina suma valstybei būtų bendrovei pritaikius PVM atskaitą.

Ieškovė savo finansinį reikalavimą grindžia 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu. Kreditorių susirinkime, tvirtinant finansinius reikalavimus, ieškovė turėjo 97,19 proc. balsų. Atitinkamai, susidarė tokia situacija, kad ieškovės finansinis reikalavimas, grindžiamas jos pačios sprendimu, buvo patvirtintas jos balsų dauguma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Trečiasis asmuo LUAB ,,Sunergus“ su atsiliepimu į apeliantės VMI apeliacinį skundą pateikė rašytinius įrodymus: 2026 m. kovo 9 d. apeliantės raštą, kuriuo ši atsisakė priimti patikslintas trečiojo asmens PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2016 metų; apeliantės 2026 m. gegužės 7 d. prašymą patikslinti jos finansinį reikalavimą, patvirtiną trečiojo asmens bankroto byloje; 2026 m. gegužės 22 d. pranešimą apie šaukiamą trečiojo asmens kreditorių susirinkimą, šio susirinkimo darbotvarkę ir nutarimų projektus.

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, įstatymų leidėjo valia, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Aiškindamas nurodytoje proceso normoje nustatytų išimčių taikymo sąlygas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, turi patikrinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (įrodymai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas). Vadinasi, taikant atitinkamas išlygas turi būti atsižvelgiama, be kita ko, ir į tai, ar vėlesnis įrodymų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat į prašomų priimti naujų įrodymų įtaką šalių ginčui išspręsti.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sąlygų išimties iš CPK 314 straipsnyje nustatyto bendrojo draudimo taikymui ir naujų įrodymų priėmimui neįžvelgia. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo LUAB ,,Sunergus“ neprašo priimti jo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų naujų įrodymų ir nenurodo aplinkybių, sukliudžiusių šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teisme, taip pat kitaip nemotyvuoja būtinybės naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės 2026 m. kovo 9 d. raštas (atsisakymas priimti trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ patikslintas PVM deklaracijas) galėjo būti pateiktas į bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti, bylos nagrinėjimas iš esmės pirmosios instancijos teisme buvo baigtas 2026 m. kovo 12 d., žodine teismo 2026 m. kovo 12 d. nutartimi teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas 2026 m. kovo 31 d. Taigi, objektyvių kliūčių 2026 m. kovo 9 d. raštą pateikti pirmosios instancijos teisme nebuvo, tokia nustatyta aplinkybė savaime neteikia pagrindo priimti šį naują įrodymą. Nors kiti su trečiojo asmens atsiliepimu pateikti nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nes jie gauti po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, tokio pobūdžio duomenys neturės įtakos vertinant teismo sprendime padarytų išvadų teisingumą ir pagrįstumą. Be to, naujų įrodymų, dėl kurių kiti byloje dalyvaujantys asmenys dar nėra pasisakę, priėmimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Todėl LUAB ,,Sunergus“ su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti nauji įrodymai nepriimami.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad LUAB ,,Sunergus“ buvo įsteigta 2011 m. vasario 11 d., o jos vadovu nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2025 m. vasario 6 d. buvo atsakovas T. A., kuris yra ir šios bendrovės akcininkas. Bendrovė vykdė didmeninę prekybą nefasuotais naftos produktais, leidimas verstis šia veikla išduotas 2011 m. balandžio 1 d., o panaikintas – Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos 2023 m. gegužės 12 d. nutarimu. Bendrovės kreditorių susirinkimas 2025 m. sausio 7 d. priėmė nutarimą pradėti jai bankroto procesą, jį vykdant ne teismo tvarka.

Mokesčių administratorė (apeliantė VMI) nuo 2019 m. gruodžio 5 d. iki 2021 m. birželio 14 d. atliko trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atlikusi mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorė surašė 2021 m. birželio 14 d. patikrinimo aktą. Šiame akte nurodyta, kad trečiasis asmuo LUAB „Sunergus“ iš Vokietijos bendrovių „Wilhelm Lohmann eKfm“ ir ,,DOC Dresdner Oel Contor GmbH“, kurios yra PVM mokėtojos, įsigijo naftos produktų (benzino, dyzelino) už 11 771 569 Eur. Įsigytos prekės buvo parduotos Lenkijos, Vokietijos, Kipro, Slovakijos, Čekijos bendrovėms ir pristatytos į Lenkijos akcizais apmokestinamų prekių sandėlius. Bendrovės buhalterinėje apskaitoje Vokietijos bendrovių išrašytos PVM sąskaitos faktūros už 11 771 569 Eur prekių vertę, taikant trikampės prekybos nuostatas pagal PVMĮ 12² straipsnio 3 dalį, buvo deklaruotos PVM deklaracijų 22 laukelyje „Iš ES įsigytos prekės trikampei prekybai“, nurodžius 0 proc. PVM tarifą. Mokesčių administratorė patikrinimo akte konstatavo, kad toks prekių pardavimas, kai bendrovė įsigytas prekes pardavė Vokietijos, Kipro, Slovakijos, Čekijos bendrovėms, o pačios prekės visais atvejais buvo gabenamos iš Vokietijos į Lenkiją tų prekių gavėjams į akcizinių prekių sandėlius, neatitinka trikampės prekybos sandorių sąlygų. Šio patikrinimo metu nenustačiusi, kad Vokietijos, Kipro, Slovakijos ir Čekijos bendrovėms parduotų prekių tiekimas buvo apmokestintas valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, t. y. Lenkijoje, taip pat įvertinusi tokią aplinkybę, kad LUAB „Sunergus“, įsigydama prekes, nurodė savo PVM mokėtojo kodą, jai suteiktą Lietuvoje, bei atsižvelgusi į faktą, kad prekių gabenimas priskirtinas trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ vykdytam prekių pirkimui iš Vokietijos bendrovių, kurios pritaikė 0 proc. PVM tarifą, trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ įsigytų ir parduotų prekių įsigijimo vieta mokesčių administratorė pripažino Lietuvą (PVMĮ 12² straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju trečiajam asmeniui LUAB ,,Sunergus“ buvo atsiradusi prievolė nuo įsigytų 11 404 739 Eur prekių vertės apskaičiuoti PVM Lietuvoje („rezervo“ taisyklė), t. y. sandorius deklaruoti PVM deklaracijos 21, 25 ir 34 laukeliuose „Iš ES įsigytos prekės“, „Įsigytų prekių ir paslaugų pirkimo PVM“, „Iš ES įsigytų prekių PVM“. Bendrovė, nesivadovaudama PVMĮ 12² straipsnio 2 dalies nuostatomis, už įsigytas prekes už 11 404 739 Eur sumą neapskaičiavo 2 394 995 Eur (11 404 739 Eur x 21 proc.) pardavimo PVM.

Apeliantė VMI 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu patvirtino 2021 m. birželio 14 d. patikrinimo aktą, apskaičiavo ir nurodė LUAB ,,Sunergus“ sumokėti į biudžetą 2 394 995 Eur PVM, 258 356,31 Eur PVM delspinigius ir 718 498,50 Eur PVM baudą. Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ 2021 m. rugpjūčio 23 d. skundą, 2021 m. spalio 25 d. sprendimu patvirtino apeliantės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą. Šalių ginčas buvo sprendžiamas ir administraciniuose teismuose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1525-631/2022 LUAB „Sunergus“ skundą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024 LUAB „Sunergus“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies – pripažinusi, kad LUAB „Sunergus“ mokesčių įstatymo pažeidimą, nulėmusį mokesčio nepriemokos sudarymą, padarė klaidingai kvalifikuodama ginčo įsigijimo sandorius, tačiau su mokesčių administratore, atliekant šį mokestinį patikrinimą, bendradarbiavo ir nėra nustatyta jos sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar nesąžiningumo, taip pat vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir proporcingumo principais, pakeitė 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą bei Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimą, sumažindama LUAB ,,Sunergus“ skirtą PVM baudą iki 119 750 Eur (žr. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024 79–81 punktus). Išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pasisakė ir tokiu aspektu, kad LUAB „Sunergus“ apeliaciniu skundu atskirai nekvestionavo jai papildomai apskaičiuoto PVM ir šio mokesčio delspinigių sumų dydžio, todėl apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais atitinkamų VMI 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo ir jį patvirtinusių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų dalių nėra pagrindo naikinti (žr. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024 75 punktą).

Vadinasi, kaip pačios šalys ir kiti proceso dalyviai bevertintų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutarties turinį ir (ar) joje pateiktus išaiškinimus dėl to, taikytina ar ne „rezervo“ taisyklė, prejudicinis faktas, kad LUAB ,,Sunergus“ turėjo mokestinę prievolę valstybės biudžetui, kurios dydis patvirtintas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus mokestinį ginčą, t. y. turėjo sumokėti VMI 2 394 995 Eur PVM, 258 356,31 Eur PVM delspinigius ir 119 750 Eur baudą, nekvestionuotinas (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimų argumentai, kad ieškovė nepasisakė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadų, jog ji pati netinkamai taikė „rezervo“ taisyklę, taip pat dėl to, kokia mokėtina suma valstybei būtų bendrovei pritaikius PVM atskaitą, sprendžiant trečiojo asmens prievolės dydžio klausimą neaktualūs.

Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės pagal tiesioginį ieškinį sąlygų

Juridiniai asmenys, būdami savarankiški civilinės teisės subjektai, įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra nustatyta kitokia organų struktūra (CK 2.82 straipsnio 2 dalis). Vienasmenis bendrovės valdymo organas – bendrovės vadovas – atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ), kituose įstatymuose ir teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1 ir 18 punktai). Juridinio asmens vadovas privalo tinkamai ir rūpestingai vykdyti jam imperatyviai nustatytas pareigas, o tuo atveju, jeigu juridinio asmens vadovas pareigų nevykdo ar jas vykdo netinkamai, gali kilti jo atsakomybės už veiksmais ar neveikimu padarytą žalą klausimas.

Nagrinėjamu atveju apeliantė pareiškė tiesioginį ieškinį dėl jai, kaip bendrovės kreditorei, atsakovo veiksmais padarytos individualios žalos atlyginimo. Apeliantė jai padaryta žala laiko nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kai atsakovas vadovavo bendrovei, nedeklaruotą ir nesumokėtą pardavimo PVM. Apeliantė laikosi pozicijos, kad atsakovui teko atsakomybė už teisingą PVM pagal trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ sudarytus sandorius deklaravimą, šio mokesčio apskaičiavimą bei sumokėjimą pagal MAĮ 40 straipsnio, PVMĮ 49 straipsnio nuostatas. Bendrovei neteisingai deklaravus sandorius ir neteisingai deklaracijose nurodžius, kad mokėtinas 0 proc. PVM, į biudžetą nesumokėti mokesčiai, nors bendrovė, tikrinamu laikotarpiu (2014–2015 metais) ir vėliau veikė pelningai, vadinasi, būtų galėjusi šiuo mokesčius sumokėti.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės valdymo organui (ir (ar) dalyviui) dėl jam asmeniškai padarytos žalos tik CK 6.263 straipsnyje įtvirtintu bendruoju deliktinės atsakomybės pagrindu (dėl netinkamo valdymo pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas negali) ir tik esant tokiems išimtiniams atvejams: 1) kai atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti į to konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik to vieno kreditoriaus atžvilgiu, jie turi atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; neteisėtumas konkretaus kreditoriaus atžvilgiu gali pasireikšti kreditoriaus klaidinimu, apgaulingos informacijos teikimu, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi, kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais, dėl kurių kreditoriui atsiranda žala; bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius, neteikia prielaidų kreiptis su tiesioginiu ieškiniu; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020, 30 punktas; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-30-969/2021, 48 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 24–25 punktai).

Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiomis teisės normomis bei fiduciarinių vadovo pareigų pažeidimu ir remiasi apeliantė, teigdama, kad jai padaryta žala yra nesumokėtas pridėtinės vertės mokestis dėl netinkamai deklaruotų sandorių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pati apeliantė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, kad tuo atveju, kai vadovas nevykdo pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius, jam taikoma civilinė, o ne materialinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Todėl tokie apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jos įrodinėjamų bendrovės vadovo teisinių pareigų nevykdymas, padarius žalos, sukelia vadovui ir materialinę atsakomybę, nes kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog juridinio asmens vadovas turi fiduciarinių pareigų ne tik pačiam juridiniam asmeniui, bet ir jo kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011), viena vertus, prieštarauja jos pačios pirmiau išdėstytai pozicijai dėl civilinės atsakomybės instituto atsakovui taikymo, kita vertus, neatitinka aktualios kasacinio teismo praktikos ir dėl to pateiktų išaiškinimų.

Tiek šios nutarties 26 punkte pacituotoje kasacinio teismo praktikoje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, konkrečiai jos 58 punkte, yra pasisakyta, kad byloje sprendžiat klausimą dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, tiesioginės civilinės atsakomybės prieš bendrovės kreditorių dėl imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų netinkamo vykdymo (o ne dėl jo imperatyvių pareigų pačiai bendrovei pažeidimo), kai neteisėtų veiksmų atlikimo metu bendrovės finansinė būklė buvo gera ir jos vadovas dar neturėjo fiduciarinių pareigų bendrovės kreditoriams, vadovo neapdairumas, nerūpestingumas, neatidumas yra bendrojo pobūdžio pareigų pažeidimas. VMI apskaičiuotas ir nesumokėtas PVM, nustačius bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, gali būti laikoma žala CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 56 punktas). Todėl atmestini kaip nepagrįsti atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad apeliantė žalos iš viso nepatyrė, o vien dėl šios priežasties negali egzistuoti ir priežastinis ryšys.

Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo valdymo vadovo tiesioginė civilinė atsakomybė kreditoriui pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas nekyla. Nagrinėjamoje byloje dėl atsakovo atsakomybės turi būti sprendžiama pagal specifinius tiesioginio ieškinio taikymo pagrindus bei pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, įvertinant, ar atsakovas pažeidė kurias nors imperatyvias įstatyme jam nustatytas pareigas, t. y. ar atliko neteisėtus veiksmus, ar dėl šių veiksmų atsirado žala kreditorei VMI, ar dėl to yra atsakovo kaltė. Kreditoriui pareiškus tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui ir (ar) dalyviui, būtent jam tenka pareiga įrodyti, kad bendrovės vadovas ir (ar) dalyvis padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo šio specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2020, 25 punktas; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-421/2023, 25 punktas). Kadangi kaltė ir tiesioginio ieškinio bendrovės vadovui atveju pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį preziumuojama, pareiga ją paneigti tenka pačiam vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021, 56 punktas).

Dėl VMI atlikto patikrinimo akto ir jį patvirtinusio 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo įrodomosios galios vertinimo

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė priėjęs prie išvados, kad apeliantė neįrodė atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinųjų specialiųjų sąlygų (neįrodė tiesiogiai apeliantei jo padarytos žalos fakto) ir bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų, visų pirma – jo neteisėtų veiksmų, dėl to negalimas ir kaltės bei priežastinio ryšio buvimas. Apeliantė, kvestionuodama tokią pirmosios instancijos teismo poziciją, kelia įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo klausimą. Apeliantės teigimu, paneigdamas jos atlikto mokestinio patikrinimo ir 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, kuris turi didesnę įrodomąją galią, išvadas, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka.

Kasacinio teismo praktikoje jau buvo pasisakyta dėl VMI sprendimo įrodomosios reikšmės, sprendžiant jo pagrindu VMI pareikštą reikalavimą (tiesioginį ieškinį) bendrovės vadovui. Pagal ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus, VMI patikrinimo aktas ir jį patvirtinantis sprendimas laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) tiek, kiek pagal juos išdavusios institucijos kompetenciją konstatuotos tam tikros su byloje nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės, t. y. su mokesčių mokėtojo mokestine veikla susiję faktai paprastai turi didesnę įrodomąją galią, o vien aplinkybė, kad institucija, išdavusi į bylą pateiktą rašytinį įrodymą, yra bylos šalis, per se (savaime) nesudaro pagrindo tokio įrodymo nepripažinti oficialiuoju, tiek, kiek juose konstatuotos su nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės pagal įrodymą išdavusios institucijos kompetenciją. Tačiau tai nereiškia, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme užfiksuoti duomenys apie su ginčo nagrinėjimu susijusias aplinkybes negali būti paneigiami priešingos šalies, t. y. oficialaus rašytinio įrodymo įrodomoji galia nėra absoliuti. Nepaisant to, ar teismas rašytinį įrodymą pripažįsta oficialiuoju, ar ne, tai nekeičia teismo pareigos šį įrodymą vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-643/2021, 30–31 punktai).

Tiek apeliantės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas, tiek ir Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimas buvo tikrinami teismine tvarka administraciniuose teismuose. Kaip minėta, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 23 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024, trečiajam asmeniui buvo sumažinta tik viena iš mokestinės prievolės biudžetui sudėtinių dalių – bauda, kurios, kaip žalos atlyginimo, apeliantė priteisti iš atsakovo neprašo. Kitos mokestinės prievolės dalys nebuvo modifikuotos (sumažintos ar kitaip pakeistos). Taip pat nėra ginčo dėl to, kad mokesčiai į valstybės biudžetą nesumokėti, nors tuo metu, kai buvo atliekamas ir atliktas mokestinis patikrinimas, šiuo metu likviduojama bendrovė buvo finansiškai pajėgi juos sumokėti.

Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Jokiais leistinumo reikalavimus atitinkančiais įrodymais nei pati bendrovė, nei atsakovas nepaneigė bendrovei nustatytos vykdytinos mokestinės prievolės ir jos dydžio. Teiginių, kad šios prievolės materialinė išraiška turėtų būti mažesnė ar net nulinė, nes apeliantė neatliko tyrimo, ar PVM nebuvo sumokėtas Lenkijoje, kur buvo nugabentos prekės, didesnės įrodomosios galios rašytinio įrodymo nepaneigia. Be kita ko, pažymėtina, kad tokiu pačiu argumentu buvo grindžiamas ir LUAB „Sunergus“ apeliacinis skundas administracinėje byloje. Joje išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad visiškai nėra aktuali aplinkybė, ar minėtos Lenkijos įmonės (galutinės ginčo prekių gavėjos) sumokėjo PVM į šios valstybės narės biudžetą. Bendrovei neneigiant, kad ji PVM už ginčo prekes Lenkijoje nedeklaravo, taip pat nesant duomenų apie tai, kad toks, kaip ginčo, įsigijimas yra neapmokestinamas šioje valstybėje narėje, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju yra tenkinamos PVMĮ 12² straipsnio 2 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) numatytos šios įstatymo nuostatos išimties taikymo sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024, 74 punktas).

Dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo

Teisėjų kolegija sutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad vertindamas atsakovo veiksmų teisėtumą teismas nepagrįstai suabsoliutino faktą, jog buhalterinę apskaitą tvarkė ne pats atsakovas, o buhalterines paslaugas teikianti UAB ,,Audifina“. Skundžiamame sprendime iš tiesų yra konstatuotas faktas, kad bendrovės sudaryti sandoriai buvo deklaruojami, ieškovei teikiamos ataskaitos teisės aktuose nustatytais terminais, teisės aktų pažeidimų ar kitokių veiklos trūkumų nebuvo nustatyta. Atsakovas, siekdamas įsitikinti, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkoma ir mokestinės prievolės vykdomos tinkamai, organizuodavo ir bendrovės finansinių veiklos rezultatų auditą. Teismas konstatavo, kad atsakovas savo pareigą organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą įgyvendino tinkamai.

Viena vertus, pirmosios instancijos teismas suklydo, nustatydamas šio konkretaus ginčo esmę. Apeliantės ieškinys nebuvo grindžiamas netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, sukliudžiusiu laiku nustatyti bendrovės veiklos rezultatus ar patikrinti į valstybės biudžetą jau sumokėtų, mokamų ar mokėtinų mokesčių teisingumą. Reikalavimai buvo grindžiami tokių faktinių aplinkybių visuma: atsakovo vadovaujama bendrovė neteisingai deklaravo valstybei mokėtinus mokesčius; šių mokesčių dydžio klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu; mokesčiai nebuvo, bet objektyviai galėjo būti sumokėti; atsakovui, vieninteliam bendrovės akcininkui ir vadovui, išsimokėjus dividendus, bendrovėje neliko turto ar lėšų, iš kurių būtų galima sumokėti mokesčius; mokesčiai dėl inicijuotos bendrovei bankroto procedūros liks nesumokėti, apeliantei pavyko išieškoti tik nedidelę jų dalį; nesumokėta mokesčių dalis ir yra apeliantei padaryta žala.

Kita vertus, net ir tinkamas apskaitos organizavimas neeliminuoja vadovo atsakomybės už žalą, nes būtent jam tenka imperatyvi pareiga mokesčius tinkamai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti. Todėl nesutiktina ir su tokiais skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kad pareigą deklaruoti PVM turėjo UAB „Audifina“, o neteisingų duomenų į deklaraciją įrašymą lėmė ne atsakovo nesąžiningumas, o pačios situacijos neaiškumas. Be kita ko, šią aplinkybę, remdamasis 2024 m. spalio 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-123-602/2024 išaiškinimais, kad nėra konstatuoti bendrovės tyčia pažeisti įstatymus ar jos nesąžiningumas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino paneigiančią ir atsakovo nesąžiningumą, o kartu ir jo veiksmų neteisėtumą kaip vieną iš sąlygų civilinės atsakomybės institutui taikyti.

Atsižvelgiant į vieną iš elementų, sudarančių ieškinio faktinį pagrindą (bendrovėje buvo lėšų mokesčiams sumokėti, nes bendrovė veikė pelningai, bet jų neliko, atsakovui (bendrovės akcininkui) priėmus sprendimą 2021 metais 4 643 165 Eur pelno dalį skirti dividendams išmokėti ir jam, kaip vadovui, šį sprendimą įvykdžius, turi būt įvertinta, ar atsakovas nepažeidė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nebūtų padaryta žalos (CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad už dividendams išmokėti skirto pelno dalį apskaičiuotas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) (696 474,75 Eur), o likusi dalis dividendų (3 946 690,25 Eur) išmokėta atsakovui. Dividendai atsakovui išmokėti 2021 m. liepos 16 d. (950 000 Eur), 2021 m. liepos 19 d. (650 000 Eur), 2021 m. liepos 21 d. (1 200 000 Eur), 2021 m. liepos 22 d. (1 146 690,25 Eur), o 15 proc. GPM mokestis (696 474,75 Eur) VMI sumokėtas 2021 m. liepos 23 d. Atsakovas įrodymų, kad, net ir išmokėjus bendrovės pelno dalį dividendams bei su jais susijusiems mokesčiams, bendrovėje buvo lėšų atsiskaityti su kreditore VMI, į bylą nepateikė.

Pažymėtina, kad tuo metu (t. y. aktualiu laikotarpiu) jau pusantrų metų vyko bendrovės mokestinis patikrinimas. Pagal MAĮ 126 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojas turi teisę mokestinio patikrinimo metu, taip pat jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Rašytinės mokesčių mokėtojo pastabos, paaiškinimai ir įrodymai pridedami prie patikrinimo akto ir apie jų pateikimą yra pažymima patikrinimo akte, o vienas patikrinimo akto egzempliorius įteikiamas mokesčių mokėtojui (MAĮ 129 straipsnio 4 dalis). Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios bus svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, turi teisę per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo jam dienos pateikti rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (MAĮ 131 straipsnio 1 dalis). VMI 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo 3 pastraipoje yra užfiksuota, kad bendrovė pastabas pateikė 2021 m. liepos 12 d., jose nurodžiusi, kad mokesčių administratorė nenustatė, ar PVM nebuvo sumokėtas toje šalyje, kurioje baigėsi gabenimas, t. y. Lenkijoje, nesurinko duomenų savo pozicijai dėl „rezervo“ taisyklės taikymo pagrįsti, o apskaičiuodama PVM rėmėsi vien prielaidomis. Visiškai akivaizdu, kad atsakovas, kaip pastabas teikusios bendrovės vadovas, turėjo būti ir buvo susipažinęs su mokestinio patikrinimo rezultatais bei apskaičiuotais bendrovei mokesčiais. Kaip bendrovės vadovas, kuriam teko atsakomybė už tinkamą jo vadovaujamo juridinio asmens veiklos organizavimą ir mokestinių prievolių vykdymą, atsakovas turėjo pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, rūpintis lėšų (pelno dalies) išsaugojimu bendrovėje, jeigu prievolė sumokėti atitinkamus mokesčius taptų vykdytina.

Nepaisydamas tokios jo pareigos, tuo pačiu metu, kai buvo surašytas patikrinimo aktas ir vyko jo patvirtinimo VMI sprendimu procedūra, atsakovas savo veiksmais nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2021 m. liepos 23 d., t. y. mažiau nei per mėnesį, bendrovės pelną panaudojo 4 643 165 Eur dividendams (su mokesčiais) išsimokėti (žr. nutarties 37 punktą), dėl ko bendrovė prarado finansinę galimybę sumokėti mokesčius į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad tokio sprendimo priėmimas priklausė išimtinai nuo paties atsakovo, bendrovės vadovo ir akcininko. Atsakovas, kaip patyręs vadovas, iki šiol, kaip galima matyti iš viešai prieinamų duomenų, vadovaujantis ne vienam juridiniam asmeniui, negalėjo nesuvokti tokių savo veiksmų padarinių – bendrovėje nelikus turto ir lėšų, atsiskaitymas su VMI taps neįmanomas. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad nesumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai pripažįstami VMI padaryta tiesiogine žala.

Atitinkamai, paneigta ir tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas elgėsi pakankamai apdairiai ir rūpestingai, o netinkamą mokesčių deklaravimą lėmė ne jo tyčiniai veiksmai, o teisinio reglamentavimo neaiškumai. Teisinio reglamentavimo neaiškumai, egzistuojant galimybei, kad pradėtas mokestinis ginčas gali būti išspręstas ne bendrovės naudai, lėmė vadovo pareigą atitinkamai veikti – saugoti bendrovės lėšas ir pasirūpinti, kad bendrovės mokestines prievoles būtų galima įvykdyti. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja atsakovo veiksmų, kaip vienos iš sąlygų jo civilinei atsakomybei taikyti, neteisėtumą.

Apeliacinio skundo argumentai dėl priežastinio ryšio ir žalos dydžio objektyviai negali būti įvertinti, kadangi pirmosios instancijos teismas, nenustatęs nei atsakovo veiksmų neteisėtumo, nei žalos fakto, dėl tokių jo civilinės atsakomybės sąlygų nepasisakė. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. eB2-2432-880/2026 pagal trečiojo asmens LUAB ,,Sunergus“ nemokumo administratorės skundą dėl 2026 m. birželio 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo patvirtintas patikslintas apeliantės finansinis reikalavimas. Teismo posėdis toje civilinėje byloje Nr. eB2-2432-880/2026 paskirtas 2026 m. lapkričio 3 d. Taigi, dar ir dėl šios priežasties šių civilinės atsakomybės sąlygų įvertinimas nėra galimas. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti išspręsta, kadangi tai reikštų, kad klausimas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo turėtų būti nagrinėjamas iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, be kita ko, esant poreikiui sudaryti šalims galimybę pateikti papildomus įrodymus. Kitoks aiškinimas neatitiktų apeliacijos paskirties ir ribotų dalyvaujančių byloje asmenų teisę į apeliaciją.

Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jų paskirstymo klausimą turės išspręsti bylą nagrinėsiantis iš naujo pirmosios instancijos teismas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo