Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Žilvino Terebeizos ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. K., T. K., V. P., G. P. ir akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. K., T. K., V. P. ir G. P. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Judra Plius“ ir uždarajai akcinei bendrovei „SCH Group“ dėl žalos atlyginimo bei ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Judra Plius“ ir uždarajai akcinei bendrovei „SCH Group“ dėl žalos subrogacijos tvarka priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Limtakas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškinį grindė tuo, kad gyvenamajame name, kurio adresas (duomenys neskelbtini), 2024 m. sausio 20 d. kilo gaisras, jo metu termiškai paveiktas visas namo fasadas, išdegė medinė perdanga ir medinės stogo laikančiosios konstrukcijos, nuardyta namo stogo danga, išdužo visi namo langai, sudegė durys, išdegė visas namo vidus, sudegė baldai ir namų apyvokos daiktai. Gesinant gaisrą vandeniu buvo sulietos visos namo patalpos. Gaisro metu buvo padaryta didelė žala namo savininkui ieškovui G. P. ir jame gyvenusiam ieškovui T. K.. Pažymoje dėl kilusio gaisro nurodyta, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – elektros prietaiso (garų surinkėjo) gedimas. Pagal 2022 m. liepos 26 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą Serija SCH Nr. 21393 atsakovė BUAB „Judra plius“ įsigijo garų surinkėją RH54BL TC iš atsakovės (tiekėjos) UAB „SCH Group“, o pagal 2022 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUDRA 5008993 ieškovas T. K. iš BUAB „Judra plius“ įsigijo garų surinkėją, kuris buvo sumontuotas name.

UAB „Erdvė būstui“ 2024 m. gegužės 22 d. konsultacinėje nuomonėje dėl galimos turto kainos rinkoje Nr. 24-05/22/01, nurodyta namo vertė – 127 000 Eur. Namas ir ieškovo G. P. turtas buvo apdraustas akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“, todėl jam buvo išmokėta 64 000 Eur draudimo išmoka už dėl gaisro sugadintą namą ir 20 000 Eur už sunaikintą name buvusį turtą. Dėl gaisro padarinių ieškovo G. P. ir name su šeima gyvenusio ieškovo T. K. šeimų turtui buvo padaryta bendra 159 871,59 Eur žala, kurią sudaro: 127 000 Eur namo vertė ir 32 871,59 Eur name buvusių daiktų vertė. Namas buvo įrengiamas ir namų apyvokos daiktai buvo įsigyjami visų ieškovų lėšomis. Kadangi AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui G. P. atlygino 84 000 Eur, likusi neatlyginta žala yra 75 871,59 Eur (159 871,59 Eur – 84 000 Eur).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.292 straipsnio nuostatomis ir teismų praktika, UAB „SCH Group“ yra solidariai atsakinga už gaisro metu kilusią žalą, kaip produktą į rinką pateikusi tiekėja, kadangi pagal 2022 m. liepos 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija SCH Nr. 21393 pardavė garų surinkėją BUAB „Judra Plius“, t. y. realizavo netinkamos kokybės prekę. Dėl to ji taip pat yra atsakinga už atsiradusius padarinius – dėl nekokybiško garų surinkėjo kilusio gaisro pasekmes (žalą). Todėl likusią žalos dalį (75 871,59 Eur) privalo atlyginti abi atsakovės solidariai kaip nekokybiškos prekės pardavėjos.

Ieškinys grindžiamas CK 6.245 straipsnio 1 dalies, 6.246–6.249 straipsnių, 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.317 straipsnio 1 dalies, 6.333 straipsnio nuostatomis.

Ieškovas G. P. patyrė 200 Eur išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, todėl vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktu, šios išlaidos yra pagrįstos ir turi būti priteistos. Tai, kad tokio pobūdžio išlaidos nėra priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, o yra sudėtinė nuostolių dalis, yra išaiškinta ir kasacinio teismo praktikoje.

Ieškovė V. P. yra ieškovo G. P. sutuoktinė, o sudegęs namas bei dalis jame buvusio turto pagal įstatymo prezumpciją laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl gaisro metu padaryta žala tiesiogiai pažeidė jos turtines teises. Ieškovė G. K. gyveno sudegusiame name kartu su sutuoktiniu ieškovu T. K., o didelė dalis sunaikinto namų turto buvo jų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ieškovai patyrė realią žalą, todėl vadovaujantis CK 6.245–6.251 straipsnių nuostatomis, ieškovės V. P. ir G. K. turi savarankišką reikalavimo teisę atsakovėms dėl žalos atlyginimo.

Atsakovė BUAB „Judra Plius“, pardavusi garų surinkėją, yra atsakinga už ieškovės patirtą žalą dėl parduoto nekokybiško garų surinkėjo. Atsakovė UAB „SCH Group“ yra solidariai atsakinga su pardavėja BUAB „Judra Plius“ už kilusią žalą, kadangi ji buvo nekokybiškos prekės tiekėja. Atsakovė BUAB „Judra Plius“ atsakinga kaip realizavusi netinkamos kokybės prekę ir yra atsakinga už atsiradusius padarinius – dėl nekokybiško garų surinkėjo kilusio gaisro pasekmes (žalos atsiradimą). Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, išmokėjusi draudimo išmokas (atlyginusi žalą), įgijo subrogacijos teisę į žalos atlyginimą.

Ieškinys grindžiamas CK 6.1015 straipsnio, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.246–6.249 straipsnių, 6.317 straipsnio 2 dalies, 6.327 straipsnio, 6.333 straipsnio 3 dalies, 6.364 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Iš atsakovės BUAB „Judra Plius“ turėtų būti priteistos 5 965,15 Eur kompensacinės palūkanos (CK 6.261 straipsnis), t y. dėl gaisro atsiradusios žalos dydis (draudėjai), kurį turi atlyginti atsakovė BUAB „Judra Plius“, sudaro 84 000 Eur, todėl kompensacinių palūkanų dydis yra 5 965,15 Eur (84 000 Eur x 0,06 / 365 x 432 (praleistų dienų skaičius)), skaičiuojant nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2024 m. kovo 8 d. (+ 15 dienų nuo pranešimo (2024 m. vasario 21 d.) atsakovei išsiuntimo) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (2025 m. gegužės 21 d.).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovams perkėlė naštą įrodyti, kad gaisro priežastis kilo dėl nekokybiško garų surinkėjo, nors gaisras kilo šio prietaiso zonoje. Garų surinkėjas sunaikintas, todėl ieškovams negali būti keliami pertekliniai reikalavimai pateikti tiesioginius techninius įrodymus. Taikytina įrodinėjimo palengvinimo doktrina ir netiesioginių įrodymų visumos vertinimas. Atsakovės galėjo pateikti techninius paaiškinimus, ekspertines išvadas ar kitus duomenis, paneigiančius produkto trūkumą, tačiau to nepadarė.

Skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovai įsigijo įprastus tokioms prekėms keliamus reikalavimus atitinkančią prekę yra deklaratyvi ir nepagrįsta konkrečiais bylos duomenimis. Garų surinkėjas garantiniu laikotarpiu buvo sugedęs ir buvo taisomas keičiant esminę jo dalį – variklį. Prekė nuo pat pradžių nebuvo kokybiška, turėjo trūkumų, už tai atsakingos atsakovės. Garantinio laikotarpio metu išryškėję trūkumai preziumuojami kaip egzistavę perdavimo momentu, nebent pardavėja įrodo priešingai (CK 6.333 straipsnis). Atsakovės tokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtintos prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad garų surinktuvui buvo taikoma ir gaisro metu galiojo pardavėjo garantija. Garantijos suteikimas nepatvirtina prekės kokybės, o garų surinkėjo remontas garantiniu laikotarpiu tik patvirtina, kad jo kokybė nebuvo tinkama, defektai nebuvo tinkamai pašalinti, todėl kilo gaisras. Daikto taisymas pagal CK 6.363 straipsnį nėra įrodymas, kad prekė buvo kokybiška.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.292 straipsnio nuostatas dėl atsakomybės už netinkamos kokybės produktą. Ši norma įtvirtina griežtosios atsakomybės modelį, pagal kurį produktą į rinką pateikęs asmuo atsako už žalą, atsiradusią dėl produkto trūkumų, nepriklausomai nuo kaltės. Tokiu atveju ieškovams pakanka įrodyti žalą, produkto trūkumą ir priežastinį ryšį, o ne visas technines defekto atsiradimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas faktiškai perkėlė visą įrodinėjimo naštą ieškovams, taip paneigdamas šios normos esmę.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino galimus eksploatacinius sutrikimus su aiškiu ir sąmoningu pavojingo daikto naudojimu. Nenustatyta, kad garų surinkėjas buvo pavojingas ar kad ieškovai suvokė realią gaisro grėsmę. Net jeigu garų surinkėjas turėjo veikimo sutrikimų, nereiškia, kad ieškovai turėjo numatyti, jog jis gali sukelti gaisrą. Buitinės technikos vartotojas nėra specialistas, buitinės elektros prietaisas, kuris gali sukelti gaisrą yra nesaugus, nepriklausomai, ar vartotojas pastebėjo veikimo sutrikimus, todėl atsakomybės perkėlimas ieškovams prieštarauja vartotojų apsaugos tikslams ir civilinės atsakomybės institutui. Toks pirmosios instancijos teismo argumentas prieštarauja ir CK 6.292 straipsnio nuostatai. Hipotetinė prielaida, kad ieškovai galėjo naudoti sugedusį prietaisą, negali panaikinti atsakovių atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nėra pakankamai duomenų tiksliai nustatyti gaisro priežastį, tačiau tuo pačiu padarė išvadą, jog gaisrą lėmė ieškovų netinkamas elgesys. Tokia išvada yra prieštaringa, patvirtinanti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis ir atsakovių nepagrįstomis interpretacijomis.

Pirmosios instancijos teismas nenustatęs atsakovių neteisėtų veiksmų ir nurodęs, kad atsakomybė joms pagal ieškinio reikalavimus kilti negali, nepagrįstai civilinę atsakomybę siejo tik su klasikiniu deliktinės atsakomybės modeliu, reikalaujančiu nustatyti konkrečius neteisėtus veiksmus, nors nagrinėjamu atveju taikytinas CK 6.292 straipsnis, kai atsakomybė kyla be kaltės, todėl nereikia įrodinėti neteisėtų veiksmų, pakanka nustatyti produkto trūkumą, žalą ir priežastinį ryšį. Pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas įrodyti konkrečius atsakovių neteisėtus veiksmus, pažeidė nurodytos normos reikalavimus ir neteisingai taikė materialiąją teisę. Atsakovės UAB „SCH Group“ atsakomybė kyla pagal CK 6.292 straipsnį, kaip produkto tiekėjos ir importuotojos. Ieškovai patyrė žalą, gaisro metu sunaikintas jiems priklausantis turtas, prarasta gyvenamoji aplinka, patirtą žalą tik iš dalies padengė draudimo išmoka. Pagal CK 6.249 straipsnį nuostoliai apima turto netekimą, sužalojimą ir dėl žalos patirtas išlaidas, o CK 6.251 straipsnis įtvirtina visiško žalos atlyginimo principą, tačiau pirmosios instancijos teismas šiais principais nesivadovavo.

Tarp garų surinkėjo trūkumo ir dėl šio trūkumo kilusio gaisro egzistuoja priežastinis ryšys. Šiaulių PVG pažymoje nurodyta labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis, kitų alternatyvių priežasčių nenustatyta. Atsakovės nepateikė kvalifikuotos ekspertinės išvados, kuri paneigtų šį priežastinį ryšį ar nustatytų kitą konkrečią gaisro priežastį. Atsakovių keltos hipotetinės versijos apie gaisro kilimo priežastis nėra pagrįstos, todėl nepaneigia priežastinio ryšio. Atsakovių kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis), todėl jos privalėjo įrodyti, kad nėra kaltos, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Nustatytas garų surinkėjo gedimas ir jo ryšys su gaisru tik patvirtina, kad prietaisas neatitiko saugumo reikalavimų. Kaip profesionalios rinkos dalyvės atsakovės turėjo pareigą užtikrinti, kad į rinką pateikiami produktai būtų saugūs, todėl kaltės prezumpcija šioje byloje nėra paneigta.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 ir 185 straipsniuose, neįvykdė pareigos išsamiai ištirti ir įvertinti visus byloje esančius duomenis, įrodymus vertino fragmentiškai, selektyviai ir neobjektyviai. Skundžiamas sprendimas neatitinka elementarios logikos, faktinių aplinkybių bei protingumo ir teisingumo kriterijų. Atsakovių argumentams suteikta išskirtinė įrodomoji reikšmė, tai neatitinka CPK 176 straipsnio nuostatų ir kasacinio teismo praktikoje formuojamo tikimybių pusiausvyros standarto, pažeisti CPK 185 straipsnio reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Šiaulių PGV pažymos įrodomąją reikšmę. Byloje nenustatyti duomenys apie kitą prietaisą ar kitą gaisro kilimo priežastį, ieškovai jokio kito objekto, kuriame galėjo būti sumontuotas iš atsakovės BUAB „Judra Plius“ įsigytas garų surinkėjas, neturėjo, todėl egzistuoja labiau tikėtina išvada, kad gaisras kilo būtent dėl garų surinkėjo, įsigyto iš atsakovės BUAB „Judra Plius“, gedimo. Šių aplinkybių visuma neįvertinta, keltos abejonės dėl kiekvienos atskiros aplinkybės, nors jų tarpusavio ryšys buvo pakankamas teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sistemiškai neįvertino, kad garantinio remonto faktas iš esmės jau patvirtina daikto trūkumo egzistavimą, kuris neišnyko net ir po garantinio remonto. Atsakovių nurodytos kitos gaisro kilimo versijos nepagrįstos jokiu techniniu dokumentu ar ekspertiniu vertinimu, tačiau pirmosios instancijos teismas šias hipotetines versijas vertino kaip pakankamą pagrindą atmesti ieškovų reikalavimus, nors civiliniame procese vien teorinių alternatyvų egzistavimas nepaneigia įrodymais pagrįstos labiau tikėtinos įvykių versijos. Atsakovės neįrodė jų atsakomybę šalinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir skundžiamo sprendimo 87 punkte nepagrįstai konstatavo, kad nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakomybė joms pagal AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio reikalavimus kilti taipogi negali, kadangi civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytos visos jos taikymo sąlygos. Ieškovė išmokėjo draudimo išmoką, todėl vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, turi teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Šiaulių PGV pažymoje nurodyta labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis, ji nurodyta ir tarnybiniame pranešime dėl neatidėliotino informacijos apie kilusį gaisrą patikrinimo, todėl skundžiamo sprendimo 69 punkte nepagrįstai nurodyta, kad iš esmės gaisro kilimo priežastis buvo nustatyta remiantis tik G. K. paaiškinimais. Visi apeliantai įrodė gaisro kilimo priežastį, t. y. nekokybiško garų surinkėjo gedimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs, kad gaisro kilimo židinys yra ties garų surinkėju, nepagrįstai nurodė, jog priežastys galėjo būti ir kitos. Byloje nėra nustatyta kita gaisro kilimo priežastis. Todėl nepagrįsti skundžiamo sprendimo 69 punkte išdėstyti motyvai ir aptartos kitos galimos gaisro priežastys, kadangi tai tik atsakovių iškeltos, tačiau nepatvirtintos prielaidos. Įrodymai patvirtina ieškovų poziciją, todėl nebuvo pagrindo prašyti skirti ekspertizę. Atsakovės apeliantų nurodytų aplinkybių nepaneigė, neprašė skirti ekspertizės. Parduoto garų surinkėjo modelis yra žinomas, kadangi byloje yra sąskaita su kodu, todėl remiantis ja galima tiksliai identifikuoti žalą sukėlusį garų surinkėją. Ieškovai po įvykio kreipėsi su pretenzija į atsakovę BUAB „Judra Plius“, kuri, gavusi pretenziją, galėjo atvykti apžiūrėti, įvertinti garų surinkėją, tačiau to nepadarė.

Garų surinkėjas tinkamai veikė tik 6 mėnesius, nors vėliau jis buvo suremontuotas, tačiau dėl pradinių trūkumų, o ne dėl netinkamo eksploatavimo, sukėlė gaisrą. Garantija yra dveji metai, todėl šį laikotarpį daiktas turi išlikti tinkamos kokybės. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes bei nepagrįstai nurodė, kad faktas, jog garų surinkėjas jau buvo remontuojamas, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad gaisro priežastis buvo nekokybiškas prietaisas (jo gedimas). Priešingai nei nurodyta skundžiamo sprendimo 71 punkte, garų surinkėjas neatitiko tokioms prekėms keliamų reikalavimų, nes garantinio laikotarpio metu užsidegė.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai tik atsakovių pozicija, kad gaisras galėjo kilti dėl kitų priežasčių – dėl netinkamos prietaiso priežiūros. UAB „Šiaulių buitinių paslaugų centras“ ir Šiaulių PGV rašte pateikti atsakymai pagrindžia, kad gaisras nebuvo nulemtas netinkamo garų surinkėjo naudojimo ar eksploatavimo, kadangi atstumas neleidžia aliejui pasiekti garų surinkėjo, taigi riebalų patekimas į garų surinkėją negalimas. Garų surinkėjas, kaip patvirtino pirmosios instancijos teismas, buvo naudojamas pagal paskirtį, todėl nors garų surinkėjas buvo netinkamos kokybės, tačiau nebuvo tokios būklės, kad būtų galima konstatuoti, jog vartotojams apskritai nebuvo galima jo naudoti. Todėl atmestini atsakovių argumentai, kad gaisro kilimą galėjo nulemti prekės naudotojų, trečiųjų asmenų nerūpestingi ar neatidūs veiksmai. Tokie teiginiai byloje neįrodyti.

Atsakovė UAB „SCH Group“ pardavusi garų surinkėją atsakovei BUAB „Judra Plius“, t. y. realizavusi netinkamos kokybės prekę, taip pat yra atsakinga dėl kilusio gaisro pasekmių (žalos). Garų surinkėjas buvo įsigytas vartojimo tikslais, o ne verslui ar profesinei veiklai. Ieškovė išmokėjusi draudimo išmokas įgijo subrogacijos teisę (įstojo į draudėjo (fizinio asmens) vietą), todėl CK 6.292 straipsnyje įtvirtintos normos (įskaitant CK 6.292 straipsnio 5 dalį) yra tinkamos ir taikomos atsakovės UAB „SCH Group“ atžvilgiu. Abi atsakovės, kaip nekokybiškos prekės pardavėjos, privalo žalą atlyginti solidariai (CK 6.6 straipsnis). Ieškovai įrodė neteisėtus atsakovių veiksmus ir tai, kad gaisras kilo dėl nekokybiškos prekės, todėl skundžiamo sprendimo 86 punkto motyvas, jog dėl ieškovų neįrodytų neteisėtų atsakovių veiksmų nėra pagrindo svarstyti atsakovių veiksmų neteisėtumo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu (subrogacinis reikalavimas), yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovams įrodžius atsakovių veiksmų neteisėtumą, egzistuoja visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių ir visapusiškai įvertino byloje esančių įrodymų visetą.

Ieškovai nepagrįstai remiasi vartojimo teisinių santykių apsauga visų ieškovų naudai, nors ieškovai G. P. ir V. P. nebuvo vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių su atsakove BUAB „Judra plius“ dalyviai. Analogišką aplinkybę pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 77 punkte. Nepaisant to, ieškovai toliau remiasi vartojimo santykiams taikytinomis teisės normomis bei vartotojų apsaugos principais.

Ieškovai pakartotinai remiasi aplinkybe, kad gaisro židinys buvo ties garų surinkėju bei tuo, jog prietaisui garantiniu laikotarpiu buvo atliktas remontas, tačiau šios aplinkybės savaime negali būti laikomos pakankamais įrodymais, patvirtinančiais konkretų produkto trūkumą ar priežastinį ryšį. Vien iš Šiaulių PGV pažymoje vartojamos formuluotės „labiausiai tikėtina“ akivaizdu, kad tiksli gaisro kilimo priežastis nebuvo nustatyta, o pateikta tik tikimybinio pobūdžio prielaida. PGV neatliko techninės ekspertizės, nebuvo ardymo, laboratorinių tyrimų, nebuvo elektrotechninės analizės, nebuvo nustatytas konkretus gedimas, nebuvo nustatyta, kuris komponentas užsidegė, nebuvo atmestos kitos priežastys. Šiaulių PGV atliko pirminį gaisravietės tyrimą ir apklausė tuo metu name buvusią ieškovę G. K., iš esmės siekiant nustatyti, ar nėra tyčinių ir nusikalstamų veiksmų požymių, tai pagrindžia ir į bylą pateiktas Šiaulių PGV raštas. Šiaulių PGV tikslas nebuvo nustatyti tikslią ir neginčijamą gaisro priežastį, o tik atlikti pirminį aplinkybių vertinimą, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiaulių PGV pažyma nėra teismo ekspertizės aktas ir joje pateikta išvada nelaikytina specialiosiomis žiniomis pagrįsta kategoriška išvada dėl techninės gaisro kilimo priežasties. Šiaulių PGV išvada yra pakankama konstatuoti, kad nebuvo nusikalstamos veikos požymių, tačiau nėra pakankama įrodinėjant deliktinės atsakomybės sąlygas civilinėje byloje.

Pirmosios instancijos teismas neperkėlė įrodinėjimo pareigos ieškovams daugiau, nei tai numato civilinio proceso taisyklės, o tik konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka nustatyti būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – konkretų produkto trūkumą ir jo priežastinį ryšį su kilusia žala. Ieškovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepateikia argumentų, paneigiančių tokių išvadų logiškumą ir nuoseklumą. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus įrodymus, motyvavo kiekvieną sprendimo aspektą, pasisakė dėl kiekvieno ieškovų argumento. Skundžiamas sprendimas teisingas, objektyvus, nuoseklus ir argumentuotas. Ieškovai, žinodami apie kilusį gaisrą bei objektyviai numatydami galimų reikalavimų reiškimą produkto pardavėjui ir tiekėjui, neužtikrino esminių įrodymų išsaugojimo – ginčo garų surinkėjas buvo utilizuotas neatlikus jo techninės ekspertizės. Dėl šios priežasties tapo objektyviai neįmanoma nustatyti konkretaus techninio gedimo, jo kilmės bei priežastinio ryšio su kilusiu gaisru. Šių įrodymų neišsaugojimo neigiamos procesinės pasekmės negali būti perkeliamos atsakovėms.

Ieškovai klaidingai aiškina CK 6.292 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsakomybę už netinkamos kokybės produktą. Nors ši norma įtvirtina griežtesnį atsakomybės modelį, ji nepanaikina ieškovų pareigos įrodyti produkto trūkumą, žalos faktą bei priežastinį ryšį tarp konkretaus produkto trūkumo ir atsiradusios žalos. Šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos. Ieškovas T. K. gavo atmintinę, kurioje buvo nurodytas draudimas eksploatuoti netvarkingą, sugedusią techniką, kadangi tokia technika nedelsiant turi būti atjungta nuo maitinimo šaltinio. Vartotojo teisės nėra absoliučios, dėl šios priežasties teisės aktai ir kasacinio teismo praktika pripažįsta sąlygas, kurioms esant pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės. Ieškovai G. K. ir T. K. žinojo apie garų surinkėjo veikimo sutrikimus ir svarstė galimybę pakartotinai kreiptis dėl garantinio remonto, tačiau, nepaisant to, toliau jį eksploatavo ir neatjungė nuo elektros tinklo.

Ieškovų G. K. ir T. K. veiksmai, eksploatuojant galimai techniškai netvarkingą prietaisą, nulėmė arba reikšmingai prisidėjo prie gaisro kilimo rizikos, todėl atsakovių kaltės prezumpcija laikytina paneigta. Atsakovės BUAB ,,Judra plius“ kaltė nenustatyta, nes ji įvykdė visus įstatymuose numatytus reikalavimus: prie įsigyto garų surinkėjo pridėjo atmintinę, kuria informavo pirkėją kaip taisyklingai naudotis garų surinkėju, įteikė garantinę kortelę, pagal kurią pirkėjas informuotas, kad garantinį techninį aptarnavimą atlieka UAB „Limtakas“. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio nuostatomis, namo gyventojų veiksmai galėjo turėti esminę reikšmę kilusiai žalai atsirasti, nes jie, neužtikrindami būtino atidumo ir rūpestingumo, žinodami, kad eksploatuoja netvarkingą, sugedusį garų surinkėją, nesilaikė atmintinės pirkėjui reikalavimų, nedelsiant neatjungė garų surinkėjo iš elektros lizdo ir taip sukėlė gaisrą. Jų kaltė pasireiškė neatsargumu. Jeigu būtų konstatuota, kad gaisras kilo dėl prietaiso gedimo (nors ši aplinkybė byloje nėra įrodyta), byloje nustatytos aplinkybės patvirtina CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų atsakomybę šalinančių pagrindų egzistavimą, kadangi prietaiso galimi gedimai atsirado arba tapo pavojingi dėl netinkamo jo eksploatavimo bei naudojimo taisyklių nesilaikymo.

UAB „Erdvė būstui“ 2024 m. gegužės 22 d. konsultacinė nuomonė, kuria grindžiama patirta žala, nėra turto vertinimo dokumentas ir neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, o yra skirtas tik ieškovui G. P.. Šiame dokumente nurodyta formuluotė „galėtų siekti“ rodo hipotetinį pobūdį, todėl jis negali būti laikomas objektyviu ir pakankamu įrodymu namo rinkos vertei nustatyti. Ieškovai G. P. ir V. P. žalos dydį už namą įrodinėja tik konsultacine nuomone, kurioje pateikiama informacija apie panašių požymių nekilnojamojo turto sandorių vertes, tačiau žalos dydis turėtų būti pagrįstas išlaidomis, kurios būtinos grąžinti G. P. ir V. P. į pradinę padėtį. Kadangi žuvo ne visas G. P. ir V. P. turtas (liko sklypas, kiemo gerbūvis), o tik namas, kurio atstatymo kaštams įvertinti pateikta ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ lokalinė sąmata pagal kurią, faktinės išlaidos namo atstatymui sudaro 73 584,15 Eur be PVM, iš viso 81 053,31 Eur. Teismo posėdžio metu ieškovas T. K. nurodė, kad visą iš draudimo gautą sumą (tiek už turtą, tiek už namą) gavo ieškovas G. P. (84 000 Eur), todėl ieškovų G. P. ir V. P. reikalavimas patenkintas netgi didesne apimtimi, negu iš tiesų jų patirti nuostoliai. Ieškovai G. P. ir V. P. atstatė didesnį nei iki gaisro buvusį namą – jo plotas padidėjo nuo apie 79 kv. m iki apie 124 kv. m., t. y. maždaug 50 proc. didesnis nei buvo. Todėl faktinė namo atstatymo kaina nėra tiesiogiai palyginama su iki gaisro buvusio turto atkūrimo sąnaudomis, nes į ją įeina ir pagerinimo (ploto padidinimo) kaštai. Šių papildomų išlaidų ieškovai negali perkelti atsakovei BUAB ,,Judra plius“, kadangi civilinė atsakomybė apima tik nuostolius, būtinus atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį.

Ieškovai T. K. ir G. K. neįrodė žalos dydžio. Teismo posėdžio metu ieškovas T. K. patvirtino, kad jam buvo pasakyta sudėti visus kvitus, kuriuos jis gali gauti ar rasti, o paskui bus atrinkta, kas tinkama, o kas ne; ne visi byloje pateikti kvitai priklausė jiems, ne visos sumos buvo faktinė žala; T. K. patvirtino, kad reikia patikslinti sumas, tačiau to nepadarė. Bendra reikalavimo suma už turtą sudaro 32 871,59 Eur, į kurią įeina ir turtas, kuris nepriklausė ieškovams (tai T. K. patvirtino teismo posėdžio metu, o dalis turto buvo namo priklausiniai), arba pateikti dokumentai patvirtina, kad turtas buvo pirktas didesne verte, nei jie faktiškai mokėjo. Nors ieškovai T. K. ir G. K. neįvykdė prievolės įrodyti tikslų žalos dydį, tačiau name buvusių ir sudegusių daiktų įsigijimui jie rinko paramą iš žmonių ir gavo 51 267,32 Eur į G. K. sąskaitą ir dar 4 454,54 Eur į T. K. banko sąskaitą. Ieškovas T. K. pripažino, kad buvo gauta lėšų ir grynaisiais pinigais. Ieškovai G. P. ir V. P. gavo draudimo išmoką, kuri galimai visiškai padengė jų patirtą žalą. Ieškovai T. K. ir G. K. neįvykdė pareigos tinkamai įrodyti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, todėl vien šiuo pagrindu jų reikalavimas negali būti patenkinamas. Ieškovų T. K. ir G. K. veiksmai, toliau eksploatuojant galimai techniškai netvarkingą prietaisą, galėjo turėti esminės reikšmės gaisro kilimui ir jo padarinių mastui, todėl BUAB ,,Judra plius“ turi būti atleidžiama nuo prievolės atlyginti žalą.

Namo gaisras yra tiesiogiai susijęs su ieškovų T. K. ir G. K., o ne atsakovės BUAB ,,Judra plius“, neteisėtais veiksmais. BUAB ,,Judra plius“ pardavė ieškovui T. K. garų surinkėją, informuodama, kaip reikia eksploatuoti minėtą įrenginį, informavo, kad draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą įrenginį. Ginčo nėra, kad buvo pateikta ir garų surinkėjo naudojimo atmintinė bei informacija apie garantinį aptarnavimą teikiančią įmonę. BUAB ,,Judra plius“ atliko visas pareigas, kurias jai nustato įstatymas. Ieškovai T. K. ir G. K. pripažino, kad kilus įtarimams dėl garų surinkėjo gedimo, jie jį toliau naudojo, nesikreipė dėl garantinio remonto, nors ketino. Todėl šios aplinkybės šalintų atsakovės atsakomybę dėl parduotos nekokybiškos prekės, t. y. prietaiso trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo taisykles, dėl to kilo gaisras. Tokia didelė žala galimai atsirado dėl įtempiamų lubų name ir dėl to kad nebuvo samdomi specialistai sumontuoti garų surinkėją. Priežastinis ryšys tarp BUAB „Judra Plius“ veiksmų ir kilusios žalos taip pat neįrodytas. Ieškovai privalėjo įrodyti visas BUAB „Judra Plius“ civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau faktiškai neįrodyta nė viena.

Ieškovė netinkamai kvalifikuoja susiklosčiusius teisinius santykius bei nepagrįstai savo reikalavimą grindžia vartojimo teisinių santykių reguliavimu. Garų surinkėją iš atsakovės BUAB „Judra plius“ įsigijo T. K., todėl jį su šia atsakove siejo vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė apeliaciniame skunde remiasi CK normomis ir kasacinio teismo praktika, reglamentuojančia vartojimo teisinius santykius bei vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugą, tačiau ignoruoja subrogacijos instituto esmę. Pati ieškovė nurodo, kad ji išmokėjo draudimo išmokas (atlygino žalą) ir įgijo subrogacijos teisę (įstojo į draudėjo (fizinio asmens) vietą), todėl ieškovei perėjo būtent draudėjo G. P., o ne T. K. teisės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad susiklostė deliktiniai, o ne vartojimo teisiniai santykiai. Ieškovė, išmokėdama draudimo išmoką, neįvertino visų reikšmingų faktinių bei teisinių aplinkybių. Vien aplinkybė, kad draudėjas G. P. patyrė žalą dėl gaisro, savaime nesukuria atsakovės BUAB „Judra plius“ civilinės atsakomybės nei draudėjo, nei jo teisių perėmėjos – ieškovės – atžvilgiu.

Ieškovė gaisro kilimo priežastį grindžia vienintele Šiaulių PGV pažyma, tačiau iš joje vartojamos formuluotės „labiausiai tikėtina“ akivaizdu, kad tiksli gaisro kilimo priežastis nebuvo nustatyta, o pateikta tik tikimybinio pobūdžio prielaida. Šiaulių PGV neatliko techninės ekspertizės, nebuvo ardymo, laboratorinių tyrimų, nebuvo elektrotechninės analizės, nebuvo nustatytas konkretus gedimas, nebuvo nustatyta, kuris komponentas užsidegė, nebuvo atmestos kitos priežastys. PGV atliko pirminį gaisravietės tyrimą, apklausė tuo metu name buvusią G. K., iš esmės siekdama nustatyti, ar nėra tyčinių ir nusikalstamų veiksmų požymių. Šiaulių PGV pažyma nėra teismo ekspertizės aktas ir joje pateikta išvada nelaikytina specialiosiomis žiniomis pagrįsta kategoriška išvada dėl techninės gaisro kilimo priežasties.

Ieškovė netinkamai interpretuoja rungimosi principą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą tarp šalių, nes akcentuoja, kad būtent atsakovė BUAB ,,Judra plius“ turėjo įrodyti tikslią gaisro kilimo priežastį. Ieškovė nurodo, kad atsakovės neprašė skirti teismo ekspertizės, siekiant paneigti gaisro priežastį, kuri yra nustatyta, tačiau vadovaujantis rungimosi principu, ne atsakovė BUAB ,,Judra plius“ turi įrodyti tikslią gaisro kilimo priežastį, o būtent ieškovė, reiškianti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Ieškovė, būdama profesionali draudikė ir numatydama galimą subrogacinį reikalavimą, turėjo pareigą užtikrinti esminių įrodymų išsaugojimą, tačiau ginčo garų surinkėjas buvo utilizuotas, neatlikus jo techninės ekspertizės. Dėl to objektyviai tapo neįmanoma nustatyti konkretaus techninio gedimo, jo kilmės bei priežastinio ryšio su kilusiu gaisru.

Ieškovė spekuliatyviai bando įrodyti, kad pirminis garų surinkėjo gedimas automatiškai įrodo jo absoliutų defektą, dėl kurio kilo gaisras, tačiau šią poziciją paneigia faktinės aplinkybės. Po garantinio remonto garų surinkėjas buvo naudojamas toliau ir tinkamai veikė. Vien aplinkybė, kad prietaisas anksčiau buvo remontuotas, savaime neįrodo, jog vėliau kilęs gaisras buvo nulemtas būtent to paties techninio trūkumo.

Ieškovė iš viso nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos atsakovės BUAB ,,Judra plius“ atsakomybę šalinančios aplinkybės. Byloje nėra ginčo, kad G. K. ir T. K. suvokė, jog prietaisas turi gedimų, reikalaujančių garantinio remonto, nes ketino garų surinkėją pakartotinai perduoti taisyti, tačiau, nepaisant to, toliau jį eksploatavo ir neatjungė nuo elektros tinklo. G. K. ir T. K., žinodami, kad eksploatuoja netvarkingą, sugedusį prietaisą, nesilaikė atmintinės pirkėjui reikalavimų, nedelsiant neatjungė garų surinkėjo iš elektros lizdo ir taip sukėlė gaisrą. Jų kaltė pasireiškė neatsargumu. Net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad gaisras kilo dėl garų surinkėjo gedimo, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų atsakomybę šalinančių pagrindų egzistavimą, kadangi prietaiso gedimai atsirado ar tapo pavojingi dėl netinkamo jo eksploatavimo bei naudojimo taisyklių nesilaikymo.

Ieškovų apeliacinio skundo reikalavimai atsakovei UAB ,,SCH Group“ grindžiami argumentais, susijusiais su šios atsakovės, kaip gamintojos atsakomybe dėl sugedusio garų surinkėjo nesaugumo. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl produkto trūkumų, yra griežto pobūdžio (be kaltės), todėl nukentėjusiajam nereikia įrodinėti konkrečių neteisėtų veiksmų, o pakanka nustatyti produkto trūkumą, žalą ir priežastinį ryšį. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad žala kilo dėl garų surinkėjo, kaip netinkamos kokybės (nesaugaus) gaminio. Garų surinkėjas buvo pažymėtas CE ženklu, tai reiškia, kad savo pareigą gamintojas įvykdė tinkamai. Aplinkybė, kad G. K. ir T. K. garų surinkėją įsigijo kaip vartotojai, nepašalina jų pareigos įrodyti konkretų gaminio trūkumą ir priežastinį ryšį su kilusia žala. Kadangi gamintojas yra atsakingas, jeigu įrodoma, kad gaminys turėjo konstrukcinį defektą, buvo nesaugus naudojant įprastai, tai vien gaisro kilimo faktas name savaime nesudaro pagrindo teigti, kad garų surinkėjas buvo nesaugus. Ne kiekvieno elektros prietaiso sugedimas reiškia gamyklinį defektą, gaminio konstrukcinį nesaugumą. Ieškovai turėjo pareigą pateikti konkrečius techninius duomenis, koks konkretus garų surinkėjo defektas egzistavo, kuri detalė buvo defektinė, paneigiant alternatyvias priežastis gaisrui kilti, t. y. elektros instaliacijos pažeidimą, įtampos šuolį, netinkamą valymą, ventiliacijos trūkumą, drėgmę, naudojimo intensyvumą. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad G. K. ir T. K. buvo informuoti, jog gaminys yra saugus naudoti, jei jie juo naudosis nurodytomis sąlygomis, todėl gamintoja ir pardavėja buvo įspėjusios apie potencialią žalos atsiradimo riziką.

Atsakovės negalėjo kontroliuoti garų surinkėjo parengimo naudojimui ir eksploatacinių sąlygų bei ieškovų G. K. ir T. K., kaip vartotojų, aplinkos veiksnių, elektros instaliacijos būklę turėjo galimybę kontroliuoti išimtinai ieškovai G. K. ir T. K.. Todėl ieškovai turėjo imtis visų įmanomų priemonių atlikti gaisro techninę ekspertizę siekiant nustatyti gaisro priežastį ir tokiu būdu paneigti prezumpciją, kad produktas yra saugus. Elektros instaliacijos gedimas apima įvairius elektros tinklo ar pajungimo pažeidimus, todėl jei užsidegimas įvyko garų surinkėjo zonoje, nereiškia, kad priežastis buvo paties garų surinkėjo vidinis defektas. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad gaisro kilimo priežastis yra garų surinkėjo poveikis ir kad garų surinkėjas užsidegė. Gaisras neįvyko įprastinėmis aplinkybėmis, nes elektros saugiklių išmušimas po garų surinkėjo ir viryklės įjungimo, yra netinkamos elektros instaliacijos aplinkybė.

Ieškovas G. P. sudaręs draudimo sutartį, įsipareigojo laikytis ne tik joje nustatytų sąlygų, bet ir galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, taip pat įsipareigojo, kad šių reikalavimų laikysis ir G. K. bei T. K..

Ieškovas T. K., kaip vartotojas, pasirinko savo teisių gynimo būdą – nemokamą prekės remontą. Po 2023 m. birželio 8 d., UAB ,,Limtakas“, UAB „SCH Group“ ir BUAB „Judra Plius“ negavo iš ieškovų duomenų, kad remontas būtų nepavykęs. Pagal T. K. ir G. K. paaiškinimus, garų surinkėjo vartojimas po 2023 m. birželio 8 d. jiems nesukėlė nepatogumų, tai reiškia, kad prekė buvo grąžinta pataisyta ir tinkamos kokybės. Tik 2024 m. sausio viduryje, t. y. likus savaitei iki gaisro, pagal G. K., garų surinkėjas vėl pradėjo išsijunginėti, todėl ji planavo kreiptis dėl garantinio taisymo (2024 m. sausio 22 d. paaiškinimas). T. K. perduotoje garantinėje kortelėje nustatyti prekės naudojimosi reikalavimai, o jam garų surinkėją montuojant savarankiškai, jis privalėjo besąlygiškai laikytis garų surinkėjo įmontavimo į baldus sąlygų. Saugikliams išsijungus, prieš vėl įjungiant garų surinkėją, reikėjo išsiaiškinti išsijungimo priežastį. Garų surinkėjo sugedimą gali lemti daug priežasčių: netinkamas sumontavimas, neteisingas pajungimas prie elektros tinklo, netinkama priežiūra ar eksploatavimas. Gaisrų gesinimo specialistai gali nustatyti gaisro židinio vietą, tačiau tik techninė ekspertizė gali nustatyti techninę gaisro kilimo priežastį.

Dienraštyje www.skrastas.lt ir portale www.tv3.lt 2024 m. sausio 26 d. patalpintuose straipsniuose T. K. nurodė, kad dėl įtempiamų lubų išplito gaisras, todėl ieškovai T. K. ir G. K. įsirengdami namą, nesilaikė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. I-338 patvirtintų Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų (2020 m. kovo 20 d. redakcija) 78 ir 79 punktų reikalavimų. Name panaudotos lubų įrengimo medžiagos turėjo tokį degumo laipsnį, kad akivaizdžiai nulėmė žymų žalos dėl užsidegimo padidėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė BUAB „Judra Plius“ iš atsakovės UAB „SCH Group“ 2022 m. įsigijo keturis garų surinkėjus RH54BL TC. Pagal 2022 m. lapkričio 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUDRA 5008993, apeliantas T. K. iš atsakovės BUAB „Judra Plius“ įsigijo garų surinkėją RH54BL TC.

Name, kuris nuosavybės teise priklausė G. P. ir V. P., 2024 m. sausio 20 d. kilo gaisras. Name gyveno T. K. ir G. K..

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių PGV Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus pažymoje dėl kilusio gaisro nurodyta labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – elektros prietaiso (garų surinkėjo) gedimas.

Apeliantas G. P. su apeliante AB ,,Lietuvos draudimas“ buvo sudaręs būsto draudimo sutartį. Pagal būsto draudimo liudijimą TIA Nr.860244446 nuo 2023 m. sausio 28 d. iki 2024 m. sausio 27 d. buvo apdraustas draudėjui priklausantis turtas, t. y. namas.

Pagal apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ 2024 m. vasario 19 d. pranešimą apie žalos atlyginimą Nr. 3799044 apeliantui G. P. buvo išmokėta 64 000 Eur draudimo išmoka už 2024 m. sausio 20 d. atsitikusį įvykį, kurio metu nukentėjo namas. Tai patvirtina 2024 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymas Nr. 30860116.

Pagal apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ 2024 m. vasario 19 d. pranešimą apie žalos atlyginimą Nr. 3799045 apeliantui G. P. buvo išmokėta 20 000 Eur draudimo išmoka už 2024 m. sausio 20 d. atsitikusį įvykį, kurio metu nukentėjo apdraustas namų turtas gyvenamajame name. Tai patvirtina 2024 m. vasario 20 d. mokėjimo nurodymas Nr. 30860117.

Ieškovą T. K. ir BUAB „Judra Plius“ siejo prievoliniai (pirkimo–pardavimo) teisiniai santykiai. Ieškovus G. P. ir AB „Lietuvos draudimas“ taip pat siejo prievoliniai (turto draudimo) teisiniai santykiai. Tarp atsakovių BUAB „Judra Plius“ ir UAB „SCH Group“ buvo susiklostę iš prievolės (pirkimo–pardavimo) kilę teisiniai santykiai. Ieškovai G. P. ir V. P. – sutuoktiniai, kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė sudegęs namas ir dalis jame buvusio turto. T. K. ir G. K. – sutuoktiniai, kurie ieškovų G. P. ir V. P. (G. K. tėvų) leidimu gyveno sudegusiame name ir kuriems, kaip jie įrodinėjo byloje, name buvo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovų G. P. ir V. P. prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo nė su viena iš atsakovių, ir nė vieno ieškovo nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai su atsakove UAB „SCH Group“.

Dėl garų surinkėjo kokybės ir jo sąsajų su gaisro kilimu

Vartotojo įsigyjamų prekių kokybės reikalavimai reglamentuojami CK 6.363 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga pristatyti vartotojui šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkančias prekes. Prekės turi, be kita ko, atitikti aprašymą, rūšį, kiekį ir kokybę ir turėti funkcionalumo, suderinamumo, sąveikumo ir kitas savybes, kaip nustatyta pirkimo–pardavimo sutartyje; atitikti bet kokią konkrečią paskirtį, dėl kurios vartotojui reikia šių prekių, apie kurią vartotojas pranešė pardavėjui vėliausiai pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir dėl kurios pardavėjas sutiko (nurodyto straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Prekės taip pat turi atitikti paskirtį, dėl kurios tos rūšies prekės paprastai naudojamos, atsižvelgiant į taikomas teisės normas, techninius standartus, o jeigu jų nėra, – į elgesio kodeksus; turėti tokias savybes (įskaitant su patvarumu, funkcionalumu, suderinamumu ir saugumu susijusias savybes) ir ypatybes, kuriomis paprastai pasižymi tokios pat rūšies prekės ir kurių vartotojas gali pagrįstai tikėtis atsižvelgiant į prekių pobūdį ir į bet kokius pardavėjo ar kitų asmenų (įskaitant gamintoją) arba jų vardu pateiktus viešus pareiškimus, visų pirma, prekes reklamuojant ar jas ženklinant (nurodyto straipsnio 3 dalies 1, 4 punktai).

Byloje iš esmės nebuvo ginčijama, kad ieškovo T. K. ir atsakovės BUAB „Judra Plius“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis.

Esant sudarytai vartojimo sutarčiai pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokią prekių kokybės reikalavimų neatitiktį prekės pristatymo momentu ir paaiškėjusią ne vėliau kaip per dvejus metus nuo prekės pristatymo (garantija pagal įstatymą) (CK 6.364 straipsnio 1 dalis). CK 6.364 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta prezumpcija, skirta vartotojo įrodinėjimo naštai dėl netinkamos kokybės prekės įsigijimo palengvinti, t. y. nustatyta, kad prekės (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu.

CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, jog šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų, turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje. CK nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso teisės normas (CPK 176–224 straipsniai), teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019, 21 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavęs garų surinkėjo pirkimo–pardavimo sutartį kaip vartojimo, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai (konkrečiai – vartojimo pirkimo–pardavimo sandorio šalis T. K.) neįrodė, jog jam parduota prekė buvo nekokybiška.

Byloje nustatyta, kad T. K. iš atsakovės BUAB „Judra Plius“ 2022 m. lapkričio 17 d. įsigijus garų surinkėją, garantiniu laikotarpiu jis sugedo ir nuo 2023 m. birželio 7 d. iki 2023 m. birželio 8 d. buvo remontuojamas. Name 2024 m. sausio 20 d. kilo gaisras. G. K. 2024 m. sausio 22 d. paaiškinime Šiaulių PGV, pateiktame po kilusio gaisro, be kita ko, nurodė, kad garų surinkėją grąžinus iš remonto jis veikė, tačiau likus savaitei iki gaisro, garų surinkėjas vėl pradėjo išsijunginėti, todėl planavo kreiptis dėl garantinio remonto.

Taigi nagrinėjamu atveju esminės byloje įrodinėtinos aplinkybės yra tai, ar T. K. parduotas daiktas – garų surinkėjas buvo kokybiškas ir ar ieškovų įrodinėjama jo netinkama kokybė galėjo būti name kilusio gaisro priežastimi. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime teisingai nurodęs, kad netinkamą parduoto daikto kokybę turi įrodyti ieškovas T. K., kuris remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis), teisėjų kolegijos vertinimu, padarė nepagrįstą išvadą, kad netinkama daikto kokybė byloje nebuvo įrodyta. Kaip minėta, apeliantui T. K. įsigijus garų surinkėją 2022 m. lapkričio 17 d., jis sugedo ir buvo remontuojamas nuo 2023 m. birželio 7 d. iki 2023 m. birželio 8 d. Taigi prietaisas buvo sugedęs ir remontuojamas garantiniu laikotarpiu (jis sugedo praėjus maždaug 6 mėnesiams po įsigijimo). Remiantis ieškovų T. K. ir G. K. paaiškinimais byloje, garų surinkėjas, jį įsigijus, ne iš karto buvo pradėtas naudoti (tuo metu namas dar buvo įrenginėjamas), tačiau iš karto pradėjus naudoti, garų surinkėjas blogai veikė, išsijunginėdavo, dėl to ir buvo remontuojamas. Minėta (žr. nutarties 39 punktą), kad pagal CK 6.364 straipsnio 5 dalies nuostatas preziumuojama, jog prekės trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu. Garantinį garų surinkėjo remontą atlikusi įmonė (trečiasis asmuo UAB „Limtakas“) neįrodinėjo, kad remontuoti jai pristatytas garų surinkėjas buvo kokybiškas (t. y. kad jo nereikėjo remontuoti) ar kad išaiškėję jo trūkumai buvo ne dėl netinkamos daikto kokybės, o dėl kitų, nuo pirkėjo priklausančių, priežasčių. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad remonto metu buvo pakeistas garų surinkėjo variklis, t. y. vienas iš svarbiausių prietaiso elementų.

Gaisras name kilo 2024 m. sausio 20 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei 7 mėnesiams po prietaiso remonto. Kaip nurodė apeliantė G. K. paaiškinime Šiaulių PGV, jis vėl pradėjo išsijunginėti. Taigi garų surinkėjas tiek prieš perduodant jį remontui, tiek ir prieš gaisrą išsijunginėdavo, t. y. jo veikimo sutrikimai buvo analogiški. Aplinkybė, kad šį faktą (garų surinkėjo periodišką išsijunginėjimą prieš gaisrą) nurodė (paaiškino) ieškovė G. K., nelemia, jog šiuo jos paaiškinimu neturėtų būti tikima, kadangi šį faktą ji nurodė kompetentingai institucijai iš karto po gaisro, paminėdama visas jai žinomas aplinkybes, galėjusias turėti įtakos gaisrui kilti. Vien faktas, kad šiuo metu ji yra ieškovė byloje ir turi suinteresuotumą bylos baigtimi, savaime nereiškia, jog duodama paaiškinimus gaisrą tyrusiai institucijai, ji nurodė neteisingus faktus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka įrodymų (prietaiso gedimas iš karto po jo įsigijimo, pakartotinis analogiškais sutrikimais pasireiškęs jo sugedimas praėjus maždaug pusei metų po remonto), kad atsakovės BUAB „Judra Plius“ T. K. parduotas garų surinkėjas buvo nekokybiškas.

Teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, kad T. K. pasinaudojo vartotojo teise į garantinį remontą ar kad pardavėjas suteikė parduotai prekei garantiją, nelemia skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados, jog prekė buvo kokybiška: nors prekei pardavimo metu buvo suteikta kokybės garantija, faktas, dėl kurio ginčo byloje nėra, kad ji garantiniu laikotarpiu sugedo, paneigia prekės tinkamą kokybę pardavimo metu, o tai, jog po pasinaudojimo vartotojo teise – garantiniu prekės remontu – ji ir vėl sugedo, liudija, kad ir po to prekė nebuvo tokios kokybės, jog vartotojas ją būtų galėjęs naudoti pagal paskirtį be trikdžių, t. y. ir po to, dar garantinio laikotarpio metu, vėl išaiškėjo jos trūkumai (netinkama kokybė). Šiuo atveju sprendžiant dėl ieškovų reikalavimo pagrįstumo teisiškai nėra svarbu, ar pasireiškė prekės kokybės trūkumas, buvęs pirkimo–pardavimo momentu (t. y. ar garų surinkėjas sugedo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios gedo jį pradėjus eksploatuoti ir dėl kurios jis buvo remontuojamas) ar dėl kažkokio naujai pasireiškusio (paaiškėjusio) jos trūkumo (kitų jo elementų gedimo). Svarbu tai, kad garų surinkėjas sugedo garantiniu laikotarpiu, o tai, pasak ieškovų, lėmė, kad name kilo gaisras.

Apeliantai (tiek G. K., T. K., V. P. ir G. P., tiek AB „Lietuvos draudimas“) nesutinka su tuo kaip pirmosios instancijos teismas paskirstė įrodinėjimo naštą bei su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad byloje nebuvo įrodyta, jog gaisras kilo dėl nekokybiško garų surinkėjo gedimo. Pasisakydama dėl įrodymų, susijusių su gaisro kilimo priežastimi, vertinimo, teisėjų kolegija visų pirma akcentuoja, kad civilinėje byloje nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo. Pagal kasacinio teismo praktiką, Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

Šiuo atveju byloje esant duomenims, kad garų surinkėjas buvo nekokybiškas (buvo sugedęs tiek jį įsigijus, tiek likus maždaug savaitei iki gaisro), o gaisras kilo garų surinkėjo zonoje, netrukus po to, kai garų surinkėjas buvo įjungtas ir dėl to buvo išmuštas saugiklis, labiausiai tikėtina, kad būtent tai – garų surinkėjo gedimas – ir lėmė gaisro kilimą. Tokia labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis nurodyta ir Šiaulių PGV pažymoje. Nėra pagrindo pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aptariamoje pažymoje išvada apie labiausiai tikėtiną gaisro kilimo priežastį buvo padaryta remiantis iš esmės tik G. K. paaiškinimais. Iš jos turinio matyti, kad į G. K. paaiškinimus buvo atsižvelgta būtent tuo aspektu, kad ji paaiškino aplinkybes, buvusias betarpiškai prieš kilus gaisrui (garų surinkėjas maždaug prieš savaitę pradėjo išsijunginėti, tą rytą jį įjungus, jis atsijungė, buvo išmušti saugikliai, virtuvėje pajuto dūmų kvapą), tačiau nurodant labiausiai tikėtiną gaisro kilimo priežastį buvo įvertinta ir gaisro lokalizacija (jis kilo būtent garų surinkėjo zonoje). Taigi išvadą dėl labiausiai tikėtinos gaisro priežasties lėmė ne G. K. paaiškinimai kaip tokie, o juose nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su garų surinkėjo veikimu, gaisro pradžia, taip pat ir toks reikšmingas faktas, kad gaisro pradžios vieta buvo būtent to prietaiso zonoje.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovių atsiliepimuose į apeliacinius skundus dėstomą argumentą, kad šiuo atveju nebuvo atliktas detalus, techninis gaisro kilimo priežasties tyrimas. Tačiau atsiliepimuose nepagrįstai teigiama, kad Šiaulių PGV labiausiai tikėtiną gaisro priežastį nustatė tik siekdama įsitikinti, ar nebuvo tyčinio padegimo požymių, t. y., ar nebuvo padaryta nusikalstama veika. Tokia išvada iš pažymos turinio neišplaukia, o tai, kad gaisro tyrimo specialistai, įvertinę gaisro lokalizaciją, prieš tai paminėtas betarpiškai prieš kylant gaisrui buvusias aplinkybes priėjo prie išvados, jog būtent garų surinkėjo gedimas yra labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis, yra reikšmingas ir svarus įrodymas, kuris turėtų būti paneigtas kitais (priešingais) įrodymais.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovės kėlė įvairias versijas, susijusias su galimomis kitomis gaisro kilimo priežastimis (netinkama garų surinkėjo priežiūra, netinkamas jo sumontavimas, įtampos svyravimai ir pan.). Pirmosios instancijos teismas tokius atsakovių argumentus įvertino kaip pagrįstus. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovių argumentai vertintini kaip galimos prielaidos, kurios nebuvo pagrįstos konkrečiais įrodymais. Nors akcentuojama, kad garų surinkėjo filtrai turėtų būti valomi maždaug kas tris mėnesius, menkai tikėtina, jog jau po pusės metų naudojimo jie galėtų būti užteršti taip, kad dėl to galėtų kilti savaiminis užsidegimas. Dėl galimų montavimo trūkumų pažymėtina, kad, kaip paaiškino T. K., garų surinkėją į baldus (bent jau jį įsigijus ir prieš pradedant naudoti) sumontavo baldininkai. Byloje nėra duomenų, kad baldų montuotojai, kurie, tikėtina, turi atitinkamos patirties, būtų netinkamai įmontavę ir pajungę garų surinkėją. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad po šio sumontavimo garų surinkėjas sugedo ir jam buvo atliktas garantinis remontas, nekeliant abejonių dėl montavimo tinkamumo ir jo galimos įtakos prietaiso veikimui. Taigi tokios versijos yra labiau hipotetinės, o argumentas dėl įtampos svyravimų taip pat nėra įrodytas, nes saugikliai galėjo būti išmušti ir dėl garų surinkėjo gedimo.

Dėl šalių (taip pat ir pirmosios instancijos teismo) argumentų, susijusių su galimybe tam tikras reikšmingas byloje aplinkybes įrodinėti ekspertizės pagalba, pažymima, kad nei ieškovai, nei atsakovės neprašė skirti byloje ekspertizę, siekiant nustatyti gaisro priežastį ar ištirti garų surinkėjo atitikimą kokybės reikalavimams. Įvertinus tai, kad garų surinkėjas po gaisro buvo utilizuotas, o namas yra atstatytas, t. y. vietoje apžiūrėti gaisravietę, surinkti reikšmingus tyrimui objektus ir pan. nėra galimybės, ekspertizė realaus tyrimo objekto neturėtų. Šalys nepateikė įrodymų (pvz., ekspertizę galinčių atlikti įstaigų ar asmenų raštų, patvirtinimų), kad esant tokiai situacijai ekspertizės atlikimas yra galimas, tikslingas ir kad ekspertai turėtų objektyvių duomenų, kuriais remdamiesi galėtų padaryti byloje reikšmingas techninio pobūdžio išvadas.

Pasisakydama dėl argumento, kad garų surinkėją utilizavo ieškovai, todėl būtent jiems turi tekti neigiamos įrodymo neišsaugojimo (neužtikrinimo) pasekmės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde pagrįstai akcentuojamą aplinkybę, kad atsakovė BUAB „Judra Plius“, gavusi ieškovų pretenziją, neatvyko apžiūrėti prietaiso, nepareikalavo, kad jis būtų saugomas, taigi taip pat nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, jog galimai reikšmingas įrodymas būtų išsaugotas iki jos išsamaus ištyrimo ar ginčo išsprendimo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų visetą, yra pakankamai duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima nuspręsti dėl gaisro kilimo name priežasties – garų surinkėjo gedimo, t. y. kad prietaisas turėjo tinkamo veikimo trūkumų, kurie lėmė gaisro kilimą name.

Dėl atsakomybę šalinančios aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad net ir darant prielaidą, jog gaisras galėjo kilti dėl garų surinkėjo gedimo, atsakovė BUAB „Judra Plius“ įrodė esant jos atsakomybę šalinančias aplinkybes. Apeliantai nesutinka su šia skundžiamo sprendimo išvada, teigia, kad atsakovės neįrodė CK 6.333 straipsnyje įtvirtintų aplinkybių, nepateikė duomenų, jog gaisras ar prietaiso gedimas kilo dėl netinkamo prietaiso eksploatavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo pozicija stokoja teisinio pagrįstumo.

Šiuo aspektu paminėtina, kad tiesioginės pardavėjo garantijos atveju pirkėjas įrodinėja parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), o pardavėjas – kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-1075/2023, 18 punktas).

Nors atsakovė BUAB „Judra Plius“ kartu su parduotu prietaisu apeliantui T. K. perdavė garantinę kortelę ir naudojimosi instrukciją (t. 1, b. l. 28–38), tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatęs, kad galimai sugedusiu prietaisu apeliantai toliau naudojosi, nepagrįstai šią aplinkybę pripažino kaip atsakovių atsakomybę šalinančią aplinkybę. Tokią išvadą paneigia tai, kad apeliantai, supratę, jog prietaisas sugedęs, pirmą kartą jį perdavė garantiniam remontui ir prietaisas buvo taisomas, pakeičiant garų surinkėjo variklį. Prieš gaisro kilimą, t. y. likus savaitei iki gaisro (apeliantės G. K. paaiškinimai) prietaisas analogiškai pradėjo išsijunginėti, kaip ir prieš pirmąjį jo remontą. Aplinkybė, kad apeliantai garų surinkėją naudojo savaitę laiko, kai jis pradėjo išsijunginėti, nesudaro pagrindo besąlygiškai pripažinti, kad tai turėtų būti vertinama kaip atsakovių atsakomybę šalinanti aplinkybė. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino galimus eksploatacinius sutrikimus su aiškiu ir sąmoningu pavojingo daikto naudojimu. Toks garų surinkėjo naudojimo laikotarpis, kai prietaisas galimai vėl netinkamai veikė, nėra pakankamai ilgas, kad galėtų visiškai eliminuoti atsakovių atsakomybę, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, galėtų būti pagrindas svarstyti dėl pačių nukentėjusiųjų asmenų prisidėjimo prie žalos atsiradimo, t. y. galėtų būti vertinama, ar tai nesudaro pagrindo mažinti atlygintiną žalą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino, ar apeliantai naudodami veikimo sutrikimų turintį prietaisą, turėjo ir (ar) galėjo numatyti, jog tai galėtų sukelti gaisrą. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui neįvertinus, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti, ar tai galėtų sudaryti pagrindą sumažinti apeliantų prašomos priteisti žalos dydį.

Dėl žalos atlyginimo sąlygų

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, o jų neįrodžius, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Apeliantai nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime civilinę atsakomybę siejo su deliktinės atsakomybės modeliu, kadangi mano, jog turėjo būti taikomas CK 6.292 straipsnis, kai atsakomybė kyla be kaltės, todėl nereikia įrodinėti neteisėtų veiksmų, pakanka nustatyti produkto trūkumą, žalą ir priežastinį ryšį. Apeliantai taip pat teigia, kad tarp garų surinkėjo trūkumo ir dėl šio trūkumo kilusio gaisro egzistuoja priežastinis ryšys, o atsakovių kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Priežastinio ryšio ir kaltės prezumpcijos atsakovės nepaneigė.

Ši apeliantų pozicija tik iš dalies pripažįstama pagrįsta. Minėta, kad ieškovą T. K. ir BUAB ,,Judra Plius“ siejo vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, todėl nustačius, kad parduotas daiktas buvo netinkamos kokybės, tai laikytina prievolės pažeidimu, tačiau šis pažeidimas automatiškai nereiškia, jog jo veikimas išplečiamas kitiems asmenims, kurie nėra prievoliniuose teisiniuose santykiuose su prievolę pažeidusia šalimi. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovų G. P. ir V. P. santykyje su atsakovėmis turi būti taikomas deliktinės atsakomybės modelis, pripažįstama pagrįsta. Kita vertus, pripažinus, kad būtent netinkama daikto kokybė (gedimas) buvo gaisro kilimo priežastimi, pirmiau paminėtas prievolės pažeidimas laikytinas pakankamu konstatuoti neteisėtus veiksmus, kaip deliktinės civilinės atsakomybės sąlygą, lėmusią žalos padarymą kitiems asmenims, kurie nebuvo prievolės šalimi. Konstatavęs, kad ieškovai neįrodė neteisėtų veiksmų, kaip atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino žalos, priežastinio ryšio ir kaltės sąlygų, kaip tai nustatyta CK 6.247–6.249 straipsniuose, taip pat atskirai nepasisakė, ar egzistuoja pagrindas taikyti ieškovų akcentuojam CK 6.292 straipsnio nuostatas.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ar jo dalį ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, kad gaisro kilimo priežastis buvo netinkama prietaiso kokybė, kurį apeliantas T. K. įsigijo iš atsakovės BUAB ,,Judra Plius“ (prekės tiekėja atsakovė UAB „SCH Group“), darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino kitų CK 6.247–6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų, o to nepadaręs, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės negali būti atsakingos už apeliantams dėl gaisro galimai padarytą žalą. Šių sąlygų nevertinęs, taip pat neįvertinęs, ar egzistuoja CK 6.292 straipsnio taikymo galimybė, ar šios teisės normos pagrindu atsakomybė taikytina ne tik prekę vartotojui pardavusiai BUAB ,,Judra Plius“, bet ir atsakovei UAB „SCH Group“, su kuria prievoliniai teisiniai santykiai siejo tik atsakovę BUAB ,,Judra Plius“, pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės. Neatskleista ginčo esmė, jos apimtis lemtų būtinybę apeliacinės instancijos teisme naujais aspektais atlikti vertinimą, kuris nebuvo atliktas pirmosios instancijos teisme, tai nėra suderinama su apeliacinio proceso tikslu ir paskirtimi, tai apribotų proceso šalių galimybę pasisakyti dėl šių aspektų. Esant nurodytoms aplinkybėms, egzistuoja pagrindas bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl subrogacinio reikalavimo

Apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ kvestionuoja skundžiamo sprendimo išvadą, kad nenustačius atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo), atsakomybė joms pagal AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio reikalavimus kilti taipogi negali, kadangi civilinei atsakomybei kilti turi būti nustatytos visos jos taikymo sąlygos.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017, 24 punktas).

Minėta, kad prievolė atlyginti turtinę ir (ar) neturtinę žalą kyla konstatavus, kad yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos, būtinos tokiai prievolei atsirasti (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prietaiso kokybę, nepagrįstai nevertino kitų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai), todėl nepagrįstai nusprendė, jog atsakovėms atsakomybė kilti negali, taip pat tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovių atsakomybę šalinančią aplinkybę, tik šias aplinkybes iš naujo įvertinus pirmosios instancijos teisme, būtų pagrindas iš naujo įvertinti apeliantės AB ,,Lietuvos draudimas“ pareikšto subrogacinio reikalavimo pagrįstumą. Atitinkamai pirmosios instancijos teisme turėtų būti įvertintini ir apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ argumentai dėl pardavėjos ir tiekėjos, t. y. abiejų atsakovių solidarios atsakomybės dėl kilusio gaisro pasekmių (žalos). Kadangi pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir neišnagrinėjo, todėl draudiko perimtos reikalavimo teisės ir dėl gaisro metu sukeltos žalos atsakingų asmenų nustatymo, jų atsakomybės apimties vertinimas negali būti atliktas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to ir šios ieškovės reikalavimo pagrįstumas, kaip tiesiogiai susijęs su kitų ieškovų reikalavimu, perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl pagrindo tikslinti ieškinį

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad namas nuosavybės teise priklausė apeliantams G. P. ir V. P.. Name gyveno apeliantai T. K. ir G. K. (G. P. ir V. P. dukra su vyru). Ieškovai G. P., V. P., G. K. ir T. K. pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti solidariai iš atsakovių 75 871,59 Eur žalos atlyginimą, nurodydami, kad patirtą žalą sudaro 127 000 Eur namo vertė ir 32 871,59 Eur name buvusių daiktų vertė, tačiau kadangi apeliantė AB „Lietuvos draudimas“ apeliantui G. P. atlygino 84 000 Eur, todėl prašė priteisti likusią patirtos ir neatlygintos žalos dalį.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių teisė ir pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Namas nuosavybės teise priklausė apeliantams G. P. ir V. P., kuris valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip bendroji sutuoktinių nuosavybė, tačiau VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nėra įregistruota, kad namas (ar jo dalis) priklausytų apeliantams G. K. ir T. K. (1 t., el. b. l. 27–29, 2 t., el. b. l. 40–42). Taigi, apeliantai G. K. ir T. K. nėra namo savininkai, tarp apeliantų G. P., V. P. ir G. K., T. K. prezumpcija dėl turto (namo) nuosavybės bendrumo negalioja. Namo draudimo sutartį buvo sudaręs tik apeliantas G. P., tik jam buvo išmokėta draudimo išmoka (2 t., el. b. l. 61–64, 74–75 ,80–81). Apeliantai pateiktame ieškinyje nenurodė ir nepagrindė, kokia konkrečiai žala kiekvienam iš apeliantų (ar kiekvienai sutuoktinių porai) buvo padaryta, įvertinant tai, kad tik apeliantai G. P. ir V. P. buvo namo savininkai, o draudimo sutartis sudaryta tik su apeliantu G. P., jam išmokėta draudimo išmoka. Taigi atsakovės byloje pagrįstai kelia klausimą, kad žala dėl namo negali būti laikoma ieškovų patirta solidariai. Ieškovai nepagrindė, kuo pasireiškė jų patirtos žalos solidarumas. Tai reiškia, kad ieškovų pareikštas ieškinys pagal jame suformuluotą ieškinio dalyką negali būti patenkintas. Atitinkamai, ieškovai turėtų aiškiai identifikuoti, kokia žala kiekvienam iš jų buvo padaryta. Kiekvieno iš apeliantų nurodytos patirtos žalos patikslinimas taip pat aktualus ir vertinant apeliantės AB ,,Lietuvos draudimas“ subrogacinio reikalavimo pagrįstumą.

Apeliantai G. K. ir T. K. į bylą yra pateikę įrodymus apie jų įsigytas prekes, kurios buvo skirtos naudojimui name iki gaisro kilimo (t. 1, b. l. 98–191), tačiau šiuose įrodymuose nurodytos patirtos išlaidos taip pat susietos su visų apeliantų patirta žala dėl gaisro metu name buvusių daiktų sunaikinimo, nors jos taip pat turėtų būti identifikuotos pagal tai, kurie ieškovai tokią žalą patyrė.

Apeliacinės instancijos teismas negali nustatyti kiekvienam iš apeliantų padarytos individualios žalos dydžio, įvertinti, ar jų nurodytas žalos dydis kiekvienam iš apeliantų yra pagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantai turėtų patikslinti ieškinį, aiškiai ir detaliai pagrįsti patirtos žalos dydį kiekvienam iš jų (ar sutuoktinių porai), sukonkretinti faktines aplinkybes ir jas susieti su ieškinio reikalavimais, nurodant ne bendrą žalos dydį, bet jį individualizuojant pagal patirtą žalą, kaip tai nustatyta CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, susijusius su gaisro priežastimi, nevertino visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neatskleidė ginčo esmės, o tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinus skundžiamą sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas, nes šiuo klausimu turės pasisakyti pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.