- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-29
- Bylos Nr.
- e2-757-553/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00684-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- BUAB "Quality development"
- Atsakovas
- UAB "ARCON INDUSTRY"
- Trečiasis asmuo
- M. R., A. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Quality Developmen“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Quality development“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Tigesta“, ieškinį atsakovei UAB „Arcon industry“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys M. R. ir A. J.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Quality development“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tigesta“ (toliau – ir ieškovė), kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Arcon industry“ (toliau – ir atsakovė), kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo pat pradžių) ieškovės 2025 m. kovo – 2026 m. sausio mėnesiais atliktus mokėjimus ir įskaitymus (bendrai 423 976,62 Eur); 2) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 423 976,62 Eur, o atsakovei grąžinti teisę reikšti 423 976,62 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje; 3) priteisti iš atsakovės ieškovei 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį 423 976,62 Eur nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, pavedant atsakovės turtą surasti ir aprašyti ieškovės pasirinktam antstoliui.
Ieškovė prašyme nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovės pateikti duomenys leidžia pagrįstai abejoti atsakovės sąžiningumu. Atsakovė yra susijęs juridinis asmuo, kurio vadovas tuo pačiu metu ėjo ir ieškovės vadovo pareigas, todėl negalėjo nežinoti apie ieškovės faktinį nemokumą ir reikšmingus pradelstus įsipareigojimus kreditoriams. Nepaisant to, ieškovė sistemingai vykdė mokėjimus ir įskaitymus atsakovei, nors kitų kreditorių reikalavimai buvo pradelsti ir turėjo būti tenkinami pirmiau. Tokie veiksmai rodo ne tik kreditorių teisių pažeidimą, bet ir sąmoningą lėšų nukreipimą susijusiam asmeniui, žinant apie įmonės nemokumą. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė gali imtis veiksmų savo turtui paslėpti, perleisti ar sumažinti, taip apsunkindama arba padarydama neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad šioje byloje egzistuoja viešasis interesas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovės BUAB „Quality development“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Įvertinęs ieškovės pateiktų procesinių dokumentų ir jų priedų turinį, teismas nustatė, kad ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas suformuluoti tinkamai, o reikalavimai pagrįsti pateiktais rašytiniais įrodymais bei teisiniais ir faktiniais argumentais. Teismas konstatavo, kad ieškinys nėra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas reikalavimų pagrįstumas – yra įvykdyta.
Teismo vertinimu, ieškovė nepagrindė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kaip vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos, nes nepateikė konkrečių įrodymų, kad atsakovė gali slėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti savo turtą, siekdama išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl bendro vadovo ir galimai kreditorių interesus pažeidžiančių mokėjimų bus vertinamos nagrinėjant ginčą iš esmės. Be to, 423 976,62 Eur vertės turto areštas, neįrodžius atsakovės nesąžiningumo, galėtų neproporcingai apriboti jos ūkinę veiklą. Todėl teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BUAB „Quality Development“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Tigesta“, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2399-656/2026 ir patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuoti atsakovei UAB „Arcon Industry“ priklausantį 423 976,62 Eur nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė sutinka su teismo išvada, kad ieškinys preliminariai pagrįstas ir atitinka prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstumo reikalavimą, tačiau nesutinka su išvadomis dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai sureikšmino konkrečių įrodymų apie galimą turto slėpimą ar perleidimą nebuvimą, neatsižvelgdamas į ieškinio sumą, atsakovės finansinę padėtį ir jos elgesį iki bylos iškėlimo.
Apeliantė nurodo, kad abiejų įmonių vadovas ir vienintelis akcininkas buvo tas pats asmuo – A. J.. Nepaisant apeliantės nemokumo ir didėjančių pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, atsakovei sistemingai buvo pervedamos lėšos, galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir kitų kreditorių interesus.
Apeliantės nuomone, galimas nesąžiningumas ir ankstesni veiksmai, pažeidžiantys kreditorių interesus, turi būti vertinami ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes jie gali rodyti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Teismas neįvertino CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos taikymo galimybės. Apeliantė teigia, kad glaudūs įmonių ryšiai ir lėšų pervedimai nemokumo sąlygomis sudaro pagrindą vertinti atsakovės nesąžiningumą bei šios prezumpcijos taikymo galimybę.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantė remiasi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartimi kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2400-432/2026, kurioje, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos. Apeliantės nuomone, šioje byloje analogiškos aplinkybės taip pat pagrindžia grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
Apeliantė pažymi, kad reikalaujama priteisti 423 976,62 Eur suma gerokai viršija atsakovės 2025 m. deklaruotą 40 745 Eur pelną. Todėl, apeliantės vertinimu, teismas turėjo įvertinti atsakovės finansines galimybes įvykdyti būsimą teismo sprendimą.
Šalies argumentai
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad turto areštas galėtų neigiamai paveikti atsakovės ūkinę veiklą, nes, jos nuomone, galimas atsakovės nesąžiningumas, reikšminga ieškinio suma ir reali grėsmė sprendimo įvykdymui pateisina tokios priemonės taikymą.
Apibendrindama, apeliantė laikosi pozicijos, kad atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui patvirtina sistemingas lėšų pervedimas susijusiai įmonei nemokumo sąlygomis, įmonių valdymo ryšiai, didelė ieškinio suma ir atsakovės finansinės galimybės. Todėl, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, nes apeliantė yra bankrutuojanti įmonė, o bankroto proceso tikslas – kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla rizika, kad, net ir priėmus apeliantėms palankų teismo sprendimą, 423 976,62 Eur išieškojimas iš atsakovės gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, taip pažeidžiant bankrutavusios įmonės kreditorių interesus ir viešąjį interesą.
Apeliantės teigimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeistų proporcingumo principo, nes turto areštas būtų taikomas tik ieškinio reikalavimo ribose, o atsakovė galėtų toliau naudotis likusia savo turto ir piniginių lėšų dalimi. Todėl, apeliantės vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir apsaugotų kreditorių interesus, nesukeldamas atsakovei neproporcingos žalos.
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių visumos, įskaitant didelę ieškinio sumą, galimą atsakovės nesąžiningumą, viešojo intereso egzistavimą ir šalių interesų pusiausvyrą. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, todėl skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta bei turi būti panaikinta.
Atsakovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminaraus pobūdžio procesinės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti arba padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl sprendžiant dėl jų taikymo būtina įvertinti ne tik galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir prašomų priemonių proporcingumą, būtinumą bei jų poveikį šalių interesų pusiausvyrai.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikęs asmuo tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir pateikia duomenų, leidžiančių spręsti, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant abiem nurodytoms sąlygoms: pirma, ieškinio reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, turi būti pagrįsta reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinį ir kartu pateiktus dokumentus, konstatavo, kad nėra pagrindo laikyti ieškinio reikalavimus akivaizdžiai nepagrįstais ar manyti, jog pasirinktas neleistinas arba aiškiai neįmanomas civilinių teisių gynimo būdas. Todėl teismas pripažino, kad ieškinys šioje proceso stadijoje yra prima facie pagrįstas.
Atskiruoju skundu ieškovė iš esmės nesutinka su teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių visumos: didelės ieškinio sumos, šalis siejusių glaudžių ryšių, galimai kreditorių interesus pažeidusių lėšų pervedimų, atsakovės nesąžiningumo, jos finansinės padėties ir viešojo intereso apsaugoti bankrutavusios įmonės kreditorių interesus.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑835‑464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018). Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2‑9‑464/2022).
Šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019; 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje e2-2-933/2025).
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo užtikrinti 423 976,62 Eur reikalavimą ir nurodo, kad atsakovė 2025 m. deklaravo 40 745 Eur pelną. Vis dėlto vien ieškinio sumos ir atsakovės gauto pelno santykis savaime nepatvirtina realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ši aplinkybė turi būti vertinama kartu su kitais atsakovės finansinę padėtį apibūdinančiais duomenimis, įskaitant jos turimą turtą, įsipareigojimus ir galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Byloje nesant pakankamų duomenų apie atsakovės finansinę padėtį, vien iš deklaruoto pelno dydžio negalima daryti nei išvados apie jos nepajėgumą įvykdyti galimą teismo sprendimą, nei priešingos išvados apie realios grėsmės nebuvimą.
Apeliantė taip pat nurodo, kad abiejų bendrovių vadovas ir vienintelis akcininkas buvo tas pats asmuo – A. J., o ieškovės nemokumo laikotarpiu lėšos buvo pervedamos atsakovei, galimai pažeidžiant įstatyme nustatytą atsiskaitymų eiliškumą ir kitų kreditorių interesus. Šios aplinkybės gali būti reikšmingos, nagrinėjant ginčą iš esmės ir vertinant konkrečių sandorių teisėtumą. Tačiau aplinkybė, kad abiejų bendrovių vadovas ir akcininkas buvo tas pats asmuo bei galimai buvo pažeistas atsiskaitymų tvarkos eiliškumas, nepatvirtina, jog atsakovė siekia paslėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti savo turtą, kad būtų išvengta būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
Apeliantė taip pat remiasi CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, tačiau šis argumentas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-215-302/2022, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija taikoma sprendžiant dėl sandorių negaliojimo actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu ir nėra taikoma sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl vien aplinkybė, kad šalis siejo glaudūs tarpusavio ryšiai ir galimai buvo sudaryti kreditorių interesus pažeidžiantys sandoriai, neleidžia preziumuoti atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme. Šios aplinkybės gali būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, tačiau jos turi pagrįsti realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o ne vien galimą ginčijamų sandorių neteisėtumą ar atsakovės nesąžiningumą juos sudarant.
Apeliantės nurodomas viešasis interesas užtikrinti bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimą taip pat vertintinas kartu su kitomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygomis. Nors kreditorių interesų apsauga bankroto procese yra reikšminga, ši aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo pareigos pagrįsti realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Apeliantės nurodyta civilinėje byloje Nr. e2-2400-432/2026 priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis taip pat nelemia tokio pat procesinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje nėra pateiktų duomenų apie realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Aplinkybės dėl galimo atsakovės nesąžiningumo ir ginčijamų lėšų pervedimų teisėtumo turės būti įvertintos nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau šiuo metu jos nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad antroji CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nėra įrodyta, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones paliekama nepakeista, o atskirasis skundas netenkinamas.
Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat būtina laikytis ekonomiškumo ir proporcingumo principų, išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą ir užtikrinti, kad atsakovės teisės nebūtų suvaržytos daugiau, nei būtina būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, jų taikymo būtinumą ir galimą poveikį atsakovės veiklai. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo areštuoti atsakovės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises, tačiau duomenų, patvirtinančių realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepateikė. Todėl nėra pagrindo taikyti prašomo masto turto suvaržymus vien dėl didelės ieškinio sumos ar apeliantės nurodomų aplinkybių, kurios savaime nepatvirtina tokios grėsmės.
Dėl bylos procesinės baigties
Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, vadovaujantis atskirojo skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.