Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai ,,B devyni“ dėl skolos ir baudos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė ir atsakovė sudarė preliminariąją sutartį, kurios pagrindu įsipareigojo sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir šiai patalpai proporcingai priskirtų bendro naudojimo patalpų įsigijimo. Ieškovė pagal preliminariąją sutartį sumokėjo 92 000 Eur atsakovei, tačiau atsakovė, nuolat pratęsdavusi pagrindinės sutarties sudarymo terminą, galiausiai pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį atsisakė sudaryti. Ieškovė ir toliau bandė įvairiais būdais susisiekti su atsakove dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Ieškovei pateikus atsakovei pretenziją dėl preliminariosios sutarties nevykdymo ir esminio jos pažeidimo, atsakovė pateiktame atsakyme savo kaltės nepripažino, nesutiko sudaryti pagrindinės sutarties, siūlė grąžinti avansą, išskaičiavus patirtus nuostolius. Ieškovė pateikė atsakovei rašytinį pareiškimą dėl preliminariosios sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo, tačiau atsakovė į jį neatsakė.

Ieškovė 2026 m. gegužės 6 d. (t. y. jau po skundžiamos 2026 m. balandžio 16 d. teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo) ieškinį patikslino ir prašo priteisti iš atsakovės 13 800 Eur negrąžinto avanso dalį pagal preliminariąją sutartį, 13 800 Eur baudą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, grąžinti žyminio mokesčio permoką. Taip pat ieškovė prašė sumažinti atsakovės atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių sumą (mastą) iki šio patikslinto ieškinio reikalavimų sumos, t. y. iki 27 600 Eur.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovės bandymai sumokėti dalį ieškinio reikalavimo sumos (78 200 Eur) buvo nesėkmingi ir ieškovė iki šiol nėra gavusi mokėjimo. Tai patvirtina atsakovės banko sąskaitos išrašai, kad atsakovės mokėjimai nepasiekė ieškovės sąskaitos ir grįžo atgal į atsakovės banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi atsisakė patenkinti atsakovės prašymą dėl piniginių lėšų (78 200 Eur) priėmimo į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą ir jų išmokėjimo ieškovei. Atsakovė, nors ir kontaktuoja su ieškove dėl minėtos sumos pervedimo, tačiau iki šiol atsiskaitymo neatliko.

Atsakovės veiksmai neeliminuoja jos nesąžiningumo, kadangi juos lėmė būtent jai taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovė pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį atsisakė sudaryti 2026 m. kovo 4 d., dar iki sužinojimo apie ieškovės pareikštą ieškinį ir teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. iki 2026 m. balandžio 7 d., tačiau daugiau nei mėnesį nemėgino grąžinti ieškovei avansu sumokėtos visos turto kainos ar bent jau jos dalies. Atsakovės bandymai sumokėti nereiškia pasikeitusių faktinių aplinkybių, nepatvirtina jos sąžiningumo, nepanaikina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

Net tuo atveju, jeigu atsakovė būtų sumokėjusi ieškovei dalį ieškinio reikalavimo sumos, tai sudarytų pagrindą tik sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą (iki likusios nepatenkintos ieškinio reikalavimų sumos), bet ne pagrindą laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, 2026 m. balandžio 7 d. teismo nutartyje grindžiama atsakovės veiksmais, siekiant perleisti turimą nekilnojamąjį turtą, neišnyko. Priešingai, pati atsakovė pateikė papildomų įrodymų apie aktyviai parduodamą nekilnojamąjį turtą. Atsakovės vykdoma nekilnojamojo turto prekybos veikla nepanaikina grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kadangi visas nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipotekos kreditoriams pagal sindikuotos paskolos sutartį. Tai reiškia, kad atsakovės gautos paskolos suma (jos finansiniai įsipareigojimai kredito įstaigoms) turėjo būti labai didelė (nes tai sindikuota dviejų kredito įstaigų kartu suteikta paskola). Visos už nekilnojamojo turto pardavimą atsakovės gaunamos lėšos atitenka atsakovės hipotekos kreditoriams ir atsakovė negali atlikti mokėjimų, negavusi jos hipotekos kreditorių sutikimo. Šią aplinkybę yra nurodžiusi pati atsakovė.

Areštas taikomas tik vienoms atsakovės patalpoms, kuriose yra įsikūrusi veikianti odontologijos klinika, o atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kad planavo būtent šias patalpas parduoti. Todėl turto areštas neproporcingai atsakovės veiklos nevaržo.

Atsakovė nuosekliai komunikavo su ieškove ir yra atlikusi 78 200 Eur mokėjimą. Mokėjimo pavedimai atlikti ankstyvoje ginčo stadijoje. Net ir tai, kad atlikti mokėjimai grįžo, negali būti vertinama atsakovės nenaudai, nes esminę reikšmę turi ne formalus pinigų įskaitymo momentas, o atsakovės elgesys.

Po taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsirado naujos esminės aplinkybės – atsakovė faktiškai įvykdė didžiąją dalį ieškinio reikalavimo, grąžindama 78 200 Eur. 2026 m. balandžio 7 d. pranešimu, kurį atsakovė pateikė ieškovei dar nežinodama apie jai iškeltą civilinę bylą, atsakovė atliko 13 800 Eur sutartinės baudos įskaitymą (išskaičiavimą) iš ieškovei grąžintinų sumų. Todėl ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja. Priešingai, atsakovė savanoriškai inicijavo atsiskaitymą, atliko kelis mokėjimo pavedimus, siekė deponuoti lėšas teisme, faktiškai atsiskaitė su ieškove dėl neginčijamos sumos. Tokie veiksmai yra nesuderinami su bet kokia prielaida apie vengimą atsiskaityti ar nesąžiningą elgesį.

Ieškovės atskirasis skundas grindžiamas klaidinančiais argumentais, kurie buvo paneigti anksčiau paduotame atsakovės atskirajame skunde. Tačiau ieškovė ir toliau remiasi argumentu dėl tariamo atsakovės turto perleidimo, siekiant išvengti atsiskaitymo, nors byloje jau nustatyta, kad skelbimų portale buvo siūlomos ne ginčo, o kitos patalpos, be to, atsakovės veikla yra nekilnojamojo turto vystymas, todėl turto realizavimas yra įprasta jos ūkinė veikla. Atsakovės elgesys negali būti laikomas nesąžiningu ar sudarančiu pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pradiniu ieškiniu pareikštas 105 800 Eur reikalavimas sumažėjo, o laikinosios apsaugos priemonės taikytos visai pradinio ieškinio sumai ir yra akivaizdžiai neproporcingos, kliudančios atsakovei vykdyti veiklą – sudaryti sandorius ir gauti pajamas. Tokiu būdu susidaro situacija, kai laikinosios apsaugos priemonės ne tik nepadeda užtikrinti sprendimo įvykdymo, bet priešingai – jį apsunkina.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė atsakovės direktorės O. K. 2026 m. balandžio 14 d. elektroninį laišką apie pagal sindikuoto kredito sutarties sąlygas atliekamus mokėjimus, kuriame nurodyta, kad prašymą atlikti pavedimą į kitą apeliantės sąskaitą pateikė nuo ryto, šiuo metu laukia pasirašyto mokėjimo nurodymo, taip pat antstolio D. S. turto aprašą ir viešai prieinamą informaciją apie odontologijos kliniką uždarąją akcinę bendrovę Stom Art Studija. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Swedbank“ mokėjimo nurodymus, ieškovės atstovės advokatės ir O. K. elektroninius laiškus apie atliktus mokėjimus.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir turi šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

Apeliantės pateiktas atsakovės direktorės O. K. elektroninis laiškas yra gautas 2026 m. balandžio 14 d., turto aprašas priimtas 2026 m. balandžio 13 d., o skundžiama nutartis priimta 2026 m. balandžio 16 d. Taigi, apeliantė šiais įrodymais disponavo iki skundžiamos nutarties priėmimo. Be to, apeliantė atskirajame skunde nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus, nenurodė, dėl kokių priežasčių šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nepagrindė aplinkybių, kokias turėtų patvirtinti ar paneigti šie įrodymai, t. y. nemotyvavo išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės jai taikymo poreikio. Pažymėtina ir tai, kad turto aprašas priimtas vykdant pirmosios instancijos teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartį, todėl nėra aišku, kokias atskirojo skundo aplinkybes apeliantė siekia juo pagrįsti. Įvertinus tai, darytina išvada, kad apeliantė nepagrindė CPK 314 straipsnyje numatytos išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo, todėl jos pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.

Atsakovė, viena vertus, taip pat nesuformulavo prašymo priimti naujus įrodymus, kita vertus, atsakovės teikiami AB ,,Swedbank“ mokėjimo nurodymai jau yra ieškovės pateikti į bylą kartu su patikslintu ieškiniu 2026 m. gegužės 6 d. (DOK–16108) ir pateikti atsakovės 2026 m. gegužės 6 d. kartu su atsiliepimu į ieškinį (DOK–16196). Atsakovė su atsiliepimu į ieškinį yra pateikusi į bylą ir ieškovės atstovės (advokatės) bei atsakovės direktorės elektroninius laiškus. Vadinasi, atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti dokumentai neatitinka naujumo reikalavimo, nes jie jau yra nagrinėjamos bylos dalimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jų priėmimo, kaip naujų bylos įrodymų, klausimo nesprendžia.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidų ir sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs būtinąsias sąlygas, kurių visuma ir sudaro prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Apeliantės atskirasis skundas grindžiamas argumentais, susijusiais su pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertinta grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas (CPK 320, 338 straipsniai), dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlygos nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą yra vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas teisiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o būtent nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ir pan.) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-32-516/2021, 22 punktas). Kadangi atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga jį įrodyti. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos prievoles, neprivalo įrodyti neabejotino atsakovo nesąžiningumo, jam pakanka pateikti bent labiau tikėtinus duomenis apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo turimus ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017, 18 punktas).

Apeliantės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių tolesnio galiojimo poreikio ir prielaidų jas panaikint nebuvimo atskirajame skunde grindžiama argumentais dėl negrąžintos 78 200 Eur avanso dalies, neįvykdžius atitinkamų atsakovės mokėjimų apeliantei (lėšas grąžinus atgal į atsakovės banko sąskaitą), taip pat pirmosios instancijos teismui atsisakius patenkinti atsakovės prašymą priimti šias lėšas į teismo depozitinę sąskaitą. Tačiau tokie argumentai jau prarado aktualumą.

Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos procesinės informacijos, apeliantė, pateikusi pirmosios instancijos teismui ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės 92 000 Eur negrąžintą avansą pagal preliminariąją sutartį, 13 800 Eur baudą, 5 proc. procesines palūkanas, o laikinąsias apsaugos priemones taikyti atsakovės turtui ir piniginėms lėšoms visai ginčo sumai, t. y. 105 800 Eur. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi apeliantės prašymu areštavo 105 800 Eur vertės atsakovei priklausantį turtą, o skundžiama 2026 m. balandžio 16 d. nutartimi visus apribojimus disponuoti turtu panaikino. Tą pačią dieną, t. y. 2026 m. balandžio 16 d., atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, jame nurodžiusi, kad 2026 m. balandžio 16 d. pervedė 78 200 Eur į pirmosios instancijos teismo depozitinę sąskaitą, prašė priimti šį mokėjimą kaip apeliantei mokėtinas lėšas ir jas pervesti į apeliantės banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi šio atsakovės prašymo netenkino ir pavedė grąžinti 78 200 Eur į atsakovės banko sąskaitą, pažymėjęs, kad nei CK, nei CPK nenumatyta galimybė patenkinti kreditoriaus reikalavimą sumokant lėšas į teismo depozitinę sąskaitą. Apeliantė 2026 m. gegužės 6 d. pateikė patikslintą ieškinį, kuriame, kaip minėta, sumažino pradinio ieškinio reikalavimus, prašydama priteisti iš atsakovės 13 800 Eur negrąžinto avanso dalį, 13 800 Eur baudą, 5 proc. dydžio metines palūkanas, taip pat sumažinti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 27 600 Eur. Apeliantė patikslintame ieškinyje patvirtino, kad atsakovė jai grąžino 78 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo netenkino ir nurodė, kad kol apeliacinės instancijos teismas nėra priėmęs procesinio sprendimo (nutarties) dėl skundžiamos 2026 m. balandžio 16 d nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neturi pagrindo patenkinti apeliantės prašymo dėl laikinų apsaugos priemonių pakeitimo.

Iš byloje pateiktų AB ,,Swedbank“ mokėjimo nurodymų taip pat nustatyta, kad atsakovė pervedė apeliantei 2026 m. balandžio 22 d. – 10 000 Eur, 2026 m. balandžio 27 d. – 10 000 Eur, 2026 m. balandžio 27 d. – 30 000 Eur, ir 2026 m. balandžio 27 d. – 28 200 Eur, iš viso apeliantei pervesta 78 200 Eur suma. Atitinkamai, apeliantei patikslintame ieškinyje patvirtinus, kad šiuos atsakovės mokėjimus už 78 200 Eur sumą ji yra gavusi, atskirojo skundo teiginių dėl negautos avanso dalies pagrįstumo įvertinimas neteko teisinės prasmės.

Priešingai nei yra įsitikinusi apeliantė, atsakovės veiksmai, kuriais ji siekė sumokėti ir bylos nagrinėjimo metu sumokėjo didžiąją dalį ieškovės pradiniu ieškiniu reikalautos sumos, reiškia po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo pasikeitusias faktines aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai įvertino. Vien tai, kad dalis pradinio ginčo dalyko buvo sumokėta po taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepagrindžia apeliantės samprotavimų dėl tebeegzistuojančios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių kontekste. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad, atsakovei sumokėjus didžiąją dalį reikalavimo sumos, tai sudarytų tik pagrindą sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, bet ne pagrindą jas visiškai panaikinti, nes nėra išnykusi grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės veiksmai, siekiant sumokėti apeliantei atsakovės neginčijamą sumą ir ją faktiškai sumokėjus, objektyviai negali būti interpretuojami kaip vengimas įvykdyti būsimą teismo sprendimą, jeigu dėl likusios ginčo dalies jis nebūtų atsakovei palankus.

Pažymėtina, kad CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti pagrįstą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Šios normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialusis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018, 23 punktas). Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje pirmiau priėjus prie išvados, kad grėsmė teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja ir taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinus, neliko net faktinių prielaidų vertinti vėliau pateiktame ieškinio patikslinime suformuluoto apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo (sumažinimo).

Apeliantės atskirajame skunde suformuluoto prašymo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi atsakovės MB ,,B devyni“ atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones patenkinimo nesuponuoja ir tokie atskirojo skundo argumentai, kad atsakovė yra pateikusi duomenis apie aktyviai parduodamą nekilnojamąjį turtą, kad atsakovės vykdoma veikla nepanaikina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nes visas jos nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipotekos kreditoriams, todėl už parduotą turtą gautos lėšos bus panaudotos paskoloms šiems kreditoriams padengti.

Nors atsakovė buvo patalpinusi nekilnojamojo turto pardavimo skelbimą, ji nurodė vykdanti veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto vystymu ir pardavimu. Todėl ši aplinkybė nepaneigia atsakovės sąžiningumo prezumpcijos ir nesudaro pagrindo taikyti jai laikinąsias apsaugos priemones. Kaip jau buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje anksčiau, viena iš aplinkybių, leidžiančių konstatuoti asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningumą, yra jo veiksmai (realūs ketinimai), susiję su turto perleidimu, tačiau turto perleidimas gali būti laikomas nesąžiningu tik tuo atveju, jei tokiu būdu siekiama turtą nuslėpti ir apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Kai turto pardavimas yra juridinio asmens pajamų šaltinis ir jo vykdomos komercinės veiklos dalis, ketinimai perleisti turtą objektyviai negali būti vertinami kaip nesąžiningi ir lemti turto arešto taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1245-464/2020, 24 punktas). Sutikimas su atskirajame skunde apeliantės pateikiamu situacijos, susijusios su atsakovės ketinimais parduoti turtą, aiškinimu reikštų tai, kad juridinis asmuo, kurio veikla, be kita ko, yra ir turto pardavimas, iš esmės negalėtų šia veikla verstis kilus teisminiam ginčui dėl bet kokio dydžio sumos. Akivaizdu, kad be konkrečių nesąžiningumo įrodymų nustatytas ribojimas disponuoti turtu nėra proporcingas, teisingas, protingas ir sąžiningas (CPK 3 straipsnio 1 dalis), kitaip tariant, jis nesuderinamas su bendraisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais. Todėl ir apeliantės argumentai, susiję su atsakovės turto perleidimu ir turimų paskolų padengimu, nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio.

Atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas ar jo atitiktis CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms yra ginčo iš esmės nagrinėjimo dalykas, dėl to bus pasisakyta pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus iš esmės. Šioje bylos proceso stadijoje tokie atskirojo skundo visiškai neaktualūs ir nevertinami.

Apibendrinant argumentus, konstatuotina, kad šioje bylos proceso stadijoje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių atsakovės elgesį ar veiksmus vertinti kaip nesąžiningus ir dėl to sukeliančius grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas anksčiau atsakovei taikytus ribojimus, šį klausimą išsprendė teisingai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.