Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aivos Survilienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Andriui Bandzinui, Gretai Versockytei, Ievai Norkienei, Audronei Rasiulienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir D. T. gynėjo advokato Aivaro Velučio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) BK 182 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas prieš L. V.) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas prieš D. J.) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (D. V. sveikatos sutrikdymas) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (D. V. sveikatos sutrikdymas) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir A. T. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. T. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

Į bausmės laiką įskaitytos 2 (dvi) laikino sulaikymo dienos nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 11 d.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – paliktos nepakeistos.

pagal BK 182 straipsnio 3 dalį – 3 000 MGL dydžio (150 000 Eur) bauda;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – 2 000 MGL dydžio (100 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 100 MGL dydžio (155 000 Eur) bauda.

Į paskirtą bausmę įskaitytos 2 (dvi) sulaikymo dienos nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2022 m. spalio 11 d., jas prilyginant 12 MGL dydžio baudai. Nuosprendžiu nustatyta, kad baudos dydis, kurį nuteistasis per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą yra 3 088 MGL (154 400 Eur).

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – paliktos nepakeistos.

Nukentėjusiųjų D. V. ir D. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, D. V. bei D. V. priteista 127 825 Eur turtinės žalos atlyginimo iš nuteistosios A. T., ir 329 654,64 Eur turtinės žalos atlyginimo solidariai iš nuteistųjų A. T. ir D. T.. Iš A. T. D. V. ir D. V. priteista po 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiojo L. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų A. T. ir D. T. jam priteista 32 760 Eur turtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje (dėl neturtinės žalos atlyginimo) civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiosios D. J. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistosios A. T. jai priteista 28 077 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo A. U. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš nuteistosios A. T. jam priteista 3 885 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistosios A. T. nuspręsta nukentėjusiesiems išieškoti išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti: D. V. – 1 000 Eur, D. V. – 1 000 Eur, D. J. – 1 000 Eur, L. V. – 500 Eur.

Iš nuteistojo D. T. nuspręsta nukentėjusiesiems išieškoti išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti: D. V. – 1 000 Eur, D. V. – 1 000 Eur, L. V. – 500 Eur.

Iš nuteistosios A. T. nuspręsta išieškoti 9,63 Eur proceso išlaidų valstybei.

Nukentėjusiųjų D. V. ir D. V. patenkinto 461 480 Eur civilinio ieškinio, L. V. patenkinto 32 760 Eur civilinio ieškinio, D. J. patenkinto 28 077 Eur civilinio ieškinio, A. U. patenkinto 3 885 Eur civilinio ieškinio trečios eilės pagal patenkinimo eiliškumą reikalavimams užtikrinti nuspręsta pratęsti nuteistosios A. T. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į turtą:

1) butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 1 vnt., vidutinė rinkos vertė: 127 000 Eur, turto saugotoju paliekant A. T. ir D. T., gyv. adresu (duomenys neskelbtini);

Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 111 000 Eur;

Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 111 000 Eur;

Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 111 000 Eur;

3) automobilį BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), vertė – 88 200 Eur, automobilio saugotoju paliekant Klaipėdos apskrities VPK,

4) pinigines lėšas – 56 410 Eur;

5) baltos spalvos metalo žiedą su skaidrios spalvos akute ir smulkiomis skaidriomis akutėmis. Ant žiedo įspaustos prabos nėra. Žiedo svoris 6,88 g;

6) baltos spalvos metalo žiedą su žalios spalvos akute ir smulkiomis skaidriomis akutėmis. Ant žiedo įspaustos prabos nėra. Žiedo svoris 5,33 g;

7) baltos spalvos metalo žiedą su tamsiai mėlynos spalvos akute ir smulkiomis skaidriomis akutėmis. Ant žiedo vidinės dalies įspausta žyma, kuri nėra gerai matoma. Žiedo svoris 2,68 g;

8) baltos spalvos metalo žiedą su skaidrios spalvos akute. Ant žiedo vidinės dalies įspausta žyma, kuri nėra gerai matoma. Žiedo svoris 3,1 g;

9) geltonos spalvos metalo žiedą su šviesiai rudos spalvos akute ir smulkiomis skaidriomis akutėmis. Ant žiedo įspausta žyma, žyminti skaičių 585. Žiedo svoris 6,51 g;

11) geltonos spalvos metalo žiedą, kuriame akutės laikiklyje akutės nėra. Ant žiedo įspausta žyma, kuri nėra gerai matoma. Žiedo svoris 3,62 g;

12) violetinės spalvos akutę (akmeniui), forma atitinkančia žiedo, kuriame nėra akutės laikiklio, formą;

turto saugotoju paliekant Klaipėdos apskrities VPK.

Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas nustatytas iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo įvykdymo.

Nukentėjusiųjų D. V. ir D. V. patenkinto 329 655 Eur civilinio ieškinio, L. V. patenkinto 32 760 Eur civilinio ieškinio trečios eilės pagal patenkinimo eiliškumą reikalavimams užtikrinti nuspręsta pratęsti nuteistojo D. T. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į turtą:

1) keleivinį automobilį PEUGEOT 208 VIN: (duomenys neskelbtini), valst. Nr: (duomenys neskelbtini), variklio Nr.: (duomenys neskelbtini), markė: PEUGEOT, modelis: 208, spalva: PILKA, tech. paso Nr.: (duomenys neskelbtini), 1.00 vnt., vertė: 7400 Eur. Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas laikinas nuosavybės teisės apribojimas;

2) butą, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 1.00 vnt., vidutinė rinkos vertė: 59800 Eur. Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas laikinas nuosavybės teisės apribojimas;

3) negyvenamąją patalpą – Sandėlį, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 1.00 vnt., vidutinė rinkos vertė: 159 Eur. Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: visiškas laikinas nuosavybės teisės apribojimas;

turto saugotoju paliekant D. T..

Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas nustatytas iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

A. T. ir D. T. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį už tai, kad turėdami vieningą tyčią apgaule savo naudai įgyti labai didelės vertės svetimą D. ir D. V. turtą, iš anksto tarpusavyje susitarę ir bendrai veikdami grupe, o atskirais atvejais A. T. veikiant vienai, apgaule įgijo labai didelės vertės svetimą D. ir D. V. turtą sekančiomis aplinkybėmis:

tiksliau nenustatytu laiku 2020 m. pavasarį, kavinėje, esančioje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), D. T., priėjęs prie nukentėjusiojo D. V. ir užmezgęs pokalbį, išsiaiškino asmeninio pobūdžio informaciją, jog D. ir D. V. įprastai vakarais vaikšto prie (duomenys neskelbtini) universiteto Botanikos sodo, esančio (duomenys neskelbtini), palei (duomenys neskelbtini) upę. Sužinoję šią informaciją, A. T. ir D. T. po keleto dienų paminėtoje vietoje sulaukė ateinančių nukentėjusiųjų ir juos užkalbino, melagingai jiems įteigdami, kad A. T. turi paranormalių gebėjimų įvertinti ir nustatyti žmogaus atėjimo į Žemę tikslą, energetiškai prisijungti prie nukentėjusiųjų kūnų bei nustatyti juos kamuojančias problemas, kurias gali įvardinti jiems atvykus į kabinetą (patalpas), esantį (duomenys neskelbtini), kuriame A. T. teikia atitinkamas paslaugas. D. ir D. V. patikėjus A. T. ir D. T. pateikta melaginga informacija ir tiksliau nenustatytu laiku nuo 2020 m. pavasario iki 2020 m. birželio 1 d. atvykus į kabinetą, esantį (duomenys neskelbtini), A. T., pristatydama save kaip patikima dvasios gydytoja, turinti paranormalių gebėjimų ir melagingai nurodžiusi nukentėjusiesiems, kad jiems gresia nelaimės dėl turimų prakeiksmų, tamsos gijų, kurios žaloja ir dėl kurių prarandama energija, pastaruosius įtikino, kad ji turi specialių galių juos išgydyti, nuimti prakeiksmus ir nutraukti gijas, tačiau žinodama, jog tai yra objektyviai neįvykdomi pažadai ir ji neturi galimybių juos įvykdyti, tariamai atliko procedūras, už kurias apgaulės būdu iš nukentėjusiųjų D. ir D. V. per kelis kartus įgijo 8 598 Eur, iš kurių 3 200 Eur už nukentėjusiosios D. V. prakeiksmo nuėmimą, energijos, energetinio kūno valymą, „tamsių gijų“ nutraukimą, 5 200 Eur už nukentėjusiojo D. V. prakeiksmo nuėmimą ir „tamsių gijų“ nutraukimą, bei 198 Eur už nukentėjusiesiems atliktas apsivalymo apeigas ant (duomenys neskelbtini) piliakalnio, esančio (duomenys neskelbtini). Taip A. T. ir D. T., bendrai veikdami grupe, apgaule savo naudai įgijo svetimą – D. ir D. V. priklausantį turtą – 8 598 Eur.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Dėl BK 182 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų

Kaip žinia, naudodamas apgaulę kaltininkas siekia įtikinti priešingą pusę tikromis esant tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Tai reiškia, kad apgaulė, be kita ko, negalima situacijose, kai viena pusė jau ir be kitos pusės aktyvių ar pasyvių veiksmų tiki tam tikrų aplinkybių, reiškinių, faktų egzistavimu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad daugeliu atveju nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinti asmenys jau gerokai iki pažinties su A. ir D. T. buvo įtikėję ezoterinių ir energetinių mokymų bei praktikų tikrumu, teisingumu, jų galia ir tinkamumu bei efektyvumu psichologinei ir fizinei žmogaus sveikatai palaikyti bei gydyti. Taip pat, patys juos ilgą laiką praktikavo. Tai pasakytina tiek apie D., D. ir L. V., tiek apie D. J. bei I. ir A. U..

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Dėl BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

Dėl D. T. bendrininkavimo

Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu negalima sutikti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu apklausiant nukentėjusiaisiais pripažintus asmenis, aktyviai D. T. kaip A. T. bendrininko vaidmenį palaikė ir jį įrodinėjo iš esmės tik D. ir D. V.. Visi kiti tiesiogiai su tiriamais įvykiais susiję asmenys (A. ir I. U., D. J., V. P., O. P., U. S.) teigė manantys ir tikintys, kad D. T. tapo susiklosčiusių aplinkybių įkaitu ir auka, galimai pats yra nukentėjęs, kadangi nuoširdžiai tikėjo ir tebetiki A. T. gebėjimais ir mokėjimu psichinės ir fizinės sveikatos gerinimui naudotis ir naudoti kitų atžvilgiu akimi nematomas žmogiškąsias ir aplinkos energijas. Pažymėtina, kad tokį neabejotiną tikėjimą turįs apklausos metu patvirtino ir pats D. T..

Analizuojant byloje esančių duomenų kontekste D. T. kaltumą dėl jam inkriminuotų veikų padarymo pakartotinai pažymėtinos aplinkybės dėl šioje byloje įrodymams surinkti taikytų procesinių metodų teisėtumo ir tinkamo fiksavimo bei jų pateikimo į bylą. D. T., duodamas parodymus teisme nurodė, kad jo sulaikymo dieną t. y. 2022 m. spalio 10 d. ryte jam paskambino D. V. ir pakvietė 11.00 val. susitikti. D. T. išvažiavus jis buvo sulaikytas policijos pareigūnų, jiems surengus pasalą prie „Norfa“ parduotuvės (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad jei policijos pareigūnai nebūtų žinoję, jog D. T. važiuos pro šią vietą, jie nebūtų ten jo laukę. Taigi ir čia kyla klausimas dėl tikrojo D. V. vaidmens ir procesinės padėties šiame tyrime bei byloje, t. y. ar šiuo atveju nukentėjusysis, išviliodamas D. T. į pasalą, neveikė kaip asmuo, neatskleidžiantis savo tapatybės. Sutiktina, kad tokiuose D. V. ir pareigūnų veiksmuose nebūtų nieko neteisėto, kadangi nukentėjusiajam veikti neatskleidžiant savo tapatybės buvo leista BPK nustatyta tvarka, tačiau tik tinkamo šios operacijos įforminimo procesiniais dokumentais atveju. Tuo tarpu byloje esančiose telefoninių pokalbių išklotinėse minėto skambučio D. T. nėra. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad D. V. deklaruojama baimė tebuvo bandymas pridengti D. V. tyrimo metu vykdytas manipuliacijas, atitinkančias provokacinių veiksmų požymius, kurių rezultatais buvo kryptingai siekiama dirbtinai kriminalizuoti akivaizdžių nusikaltimų požymių neturėjusius nuteistųjų veiksmus apskritai bei konkrečiai D. T. veiksmus. Dėl šių aplinkybių D. T. turi būti išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba neįrodžius, kad jis dalyvavo vykdant šias nusikalstamas veikas.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Dėl civilinių ieškinių

Taigi pagrindas žalai, padarytai nusikaltimu atlyginti yra 1) neteisėti kaltininko veiksmai; 2) žalos faktas ir dydis; 3) priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo patirtos žalos. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti šių sąlygų buvimą tenka šaliai, reikalaujančiai žalą atlyginti. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui sutikus su apeliacinio skundo argumentais, kad A. T. ir D. T. veiksmuose nėra jiems kaltinimais inkriminuotų nusikaltimų požymių ir/arba neįrodyta, kad D. T. dalyvavo jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti. Nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. T. ir D. T. pripažino kaltais, būtina įvertinti aplinkybes, kad byloje esantys duomenys reikalaujamų priteisti civilinių ieškinių, t. y. žalos dydžių neįrodo, o nukentėjusieji į bylą papildomų duomenų, galinčių šiuos dydžius pagrįsti, nepateikė. Tai, visų pirma, liečia sumas, kurias, nukentėjusiųjų teigimu jie kaltininkams mokėjo grynaisiais pinigais, kadangi dalis nukentėjusiųjų nepagrindė, jog tokias sumas grynaisiais pinigais jie turėjo, nors minėjo, kad tokius duomenis turi, o kita dalis, kad būtent tokias sumas grynaisiais pinigais jie kaltininkams perdavė. Dėl to nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkintini tik bylos duomenimis įrodytose jų dalyse arba paliktini nenagrinėti, išaiškinant nukentėjusiesiems jų teises dėl šių ieškinių priteisimo kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų A. T. ir D. T. gynėjo advokato A. Velučio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, atlikusi byloje įrodymų tyrimą – apklaususi ekspertus L. Šliožienę ir M. Ridiką, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį, taip pat byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju A. T. ir D. T. pagrįstai pripažinti kaltais pagal jiems inkriminuotas atitinkamas BK 182 straipsnio dalis. A. T. taip pat pagrįstai nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teismas taip pat tinkamai išsprendė civilinių ieškinių priteisimo klausimą, dėl ko apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems paskyrė per griežtas bausmes, dėl ko paskirtos bausmės mažinamos, atitinkamai keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Taip pat, įvertinus nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. T. nepagrįstai pripažinta kalta pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo ji turi būti išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, 6 punktas).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, juos vertino išsamiai ir visapusiškai, tarpusavyje siedamas bei lygindamas atskirų įrodymų šaltinių duomenis ir savo išvadas grįsdamas jų visuma, nei vienam iš jų nesuteikdamas išskirtinės reikšmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiųjų parodymais, taip pat vadovaudamasi pirmiau aptartu teismų praktikoje suformuotu įrodymų vertinimo kriterijumi, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiais parodymais nesiremti ar laikytis juos nepatikimais. Nors baudžiamojo proceso metu nukentėjusiųjų pozicija tam tikra prasme kito, tačiau akivaizdu, kad pirmųjų apklausų metu nukentėjusieji buvo susijaudinę (ypač tai akivaizdu D. ir D. V. atveju), jautėsi apgauti, o kaip nurodė ir pats D. V., prasidėjus tyrimui jis dar abejojo, kad galbūt A. T. yra teisi ir reikia tikėti ja. Tokiu atveju yra normalu, kad dalis nukentėjusiųjų parodymų tam tikrais aspektais kito, tačiau apklausiami teisme jie patvirtino tyrimo metu duotus parodymus, prašė jais remtis, o skunde minėti neatitikimai nelaikytinai esminiais, dėl ko būtų galima šiuos parodymus laikyti nepatikimais ar neatitinkančiais tikrovės. Be to, vertinant pirmiau aptartų parodymų patikimumą reikšminga ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai buvo pagarsinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai teismo buvo apklausti ir turėjo galimybę paaiškinti, patikslinti ar paneigti anksčiau nurodytas aplinkybes. Nuteistieji ir jų gynėjas turėjo galimybę užduoti klausimus nukentėjusiesiems, prašyti paaiškinti jų parodymų neatitikimus ir ginčyti jų nurodomas aplinkybes. Taigi, nukentėjusiųjų parodymai buvo tiesiogiai ištirti teisme, visapusiškai juos patikrinant ir sudarant gynybai visas procesines galimybes dėl jų turinio pasisakyti ir jį ginčyti. Atsižvelgiant į tai, vien abstrakti gynėjo prielaida, kad nukentėjusiųjų parodymų papildymai galėjo būti susiję su jiems tyrimo metu suteikta informacija apie nusikalstamos veikos požymius, nėra pakankama paneigti jų parodymų patikimumą, juolab, kad jų nurodytas esmines įvykių aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent – liudytojų G. V., O. P., V. P., U. S., B. T., A. T. parodymai, telefoninių pokalbių išklotinės bei susirašinėjimai, banko sąskaitų išrašų duomenys ir kita rašytinė bylos medžiaga.

Byloje esantys Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys (t. 19, b. l. 38–102) iš tiesų patvirtina aplinkybę, kad D. V. ir D. V. laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2022 m. Metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų (FR0001 forma) mokesčių administratoriui iki 2025 m. spalio 6 d. nebuvo pateikę. Taigi nukentėjusiųjų D. V. (t. 16, b. l. 31) ir D. V. (t. 16, b. l. 26) nurodytos aplinkybės, kad namuose laikyti 120 000 Eur buvo deklaruoti, neatitinka byloje esančių objektyvių duomenų. Vis tik, vien tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu dėl jiems priklausiusių ir namuose laikytų piniginių lėšų fakto bei tokios piniginės sumos perdavimo A. T. apgaulės įtakoje. Vertinant šią aplinkybę reikšminga ir tai, kad D. V. yra verslininkas, trijų įmonių akcininkas, vienos iš jų – vienintelis akcininkas ir vadovas (t. 16, b. l. 31), disponuoja labai didelės vertės nekilnojamuoju turtu, kurį, be kita ko, siekė apgaule įgyti nuteistieji. Byloje esantis jo banko sąskaitos išrašas (t. 2, b. l. 88–95) taip pat patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu nukentėjusysis disponavo labai didelėmis pinigų sumomis, dalį jų išgrynindavo arba pervesdavo tiek kitiems asmenims, tiek savo sutuoktinei, kuri gautus pinigus išgrynindavo. Todėl vertinant šių aplinkybių visumą, nėra pagrindo spręsti, kad 120 000 Eur grynųjų pinigų suma objektyviai negalėjo būti nukentėjusiųjų dispozicijoje ar kad vien dėl šios sumos nedeklaravimo jų parodymai turėtų būti nepatikimi. Aplinkybė, kad abu nukentėjusieji klaidingai nurodė šių lėšų deklaravimo faktą, vertintina kaip parodymų netikslumas, tačiau esant kitų duomenų, patvirtinančių galėjimą turėti nurodytą pinigų sumą, visumai, ji savaime nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų apie turėtų piniginių lėšų dydį ir jų perdavimą A. T. patikimumo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl kitų nukentėjusiųjų parodymų neatitikimų taip pat nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Gynėjas, siekdamas pagrįsti savo abejones dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, išskiria L. V. parodymų dėl D. T. domėjimosi jo tėvų turtu nenuoseklumą.

Taigi, nors byloje ir nepavyko nustatyti D. V. minimo V. tapatybės, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad šis asmuo buvo susijęs su teisėsaugos institucijomis ar teikė D. V. instrukcijas dėl to, kokias aplinkybes nurodyti policijai, kas galimai rodytų nukentėjusiųjų parodymų nepatikimumą. Pats D. V. šį asmenį apibūdino tik kaip iš matymo pažįstamą žmogų, iš kurio, išsipasakojęs apie susiklosčiusią situaciją, gavo bendro pobūdžio patarimą kreiptis į policiją, nes yra apgaudinėjamas. Akivaizdu, kad bet koks protingas asmuo, išgirdęs tokią istoriją, siūlytų galimai nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų suteikta tinkama pagalba. Be to, iš B. T. parodymų matyti, kad dar prieš kreipdamiesi į policiją, D. ir D. V. atėjo pas ją ir jos sutuoktinį į namus, jiems taip pat nupasakojo visą situaciją, o B. T., savo ruožtu pasikonsultavusi su advokatu, nurodė savo sutuoktiniui nukentėjusiuosius nuvežti į policiją, kas leidžia spręsti apie tai, kad net ir po konsultacijos su nenustatytu asmeniu, D. V. ir toliau buvo pasimetęs, nežinojo, ką tiksliai daryti susiklosčiusioje situacijoje. D. V. nurodytas asmuo jam patarė kreiptis į policiją, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šis asmuo buvo valstybės tarnautojas ar pareigūnas, turėjo prieigą prie ikiteisminio tyrimo duomenų ar teikė D. V. konkrečius nurodymus dėl parodymų turinio ar kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Vien aplinkybė, kad šio asmens tapatybės nepavyko nustatyti, savaime nesudaro pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodytomis prielaidomis apie jo galimą ryšį su teisėsaugos institucijomis.

Įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. T. ir D. T. parodymai iš esmės atspindi jų pasirinką gynybinę versiją, kuria siekiama paneigti jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Šią nuteistųjų versiją paneigia iš esmės nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys, vieni kitus papildantys nukentėjusiųjų parodymai, kurių patikimumu, kaip pirmiau išsamiai patarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

Taigi, nors D. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo suteiktas leidimas atlikti slaptus tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad šis leidimas faktiškai nebuvo įgyvendintas – D. V. jokių veiksmų neatliko. Todėl apeliacinio skundo argumentai, grindžiami aplinkybe, kad nuo 2022 m. rugsėjo 27 d. D. V. buvo leista atlikti tokius slaptus tyrimo veiksmus, savaime nepatvirtina, kad būtent nuo šios datos nukentėjusysis visais atvejais (net ir bendraudamas telefonu su A. T. ar L. V.) veikė kaip policijos kontroliuojamas asmuo ar kryptingai rinko A. T. ir D. T. kaltę patvirtinančius duomenis. Sutiktina, kad D. V., nors ir nežinojo apie jo atžvilgiu vykdomą telefoninių pokalbių kontrolę, tačiau po 2022 m. rugsėjo 27 d. žinodamas, kad jam yra leista neatskleidžiant savo tapatybės atlikti slaptus veiksmus A. T., D. T. ir L. V. atžvilgiu, galėjo suprasti, kad būtent tokia įrodymų rinkimo forma, t. y. pokalbių su kaltininkais metu gauta informacija apie reikšmingas bylai aplinkybes ar išsakytas kaltės prisipažinimas, yra galima, tokiu būdu gauti duomenys gali būti pripažinti įrodymu. Tačiau užfiksuotų telefoninių pokalbių seka, turinys, paties nukentėjusiojo paaiškinimai bei liudytojų R. B. bei D. P. parodymai paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad D. V., pateikęs pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, veikdamas su policijos pareigūnų žinia ir tai žinodamas, išprovokavo A. T. patvirtinti tam tikras aplinkybes ir vėliau šie duomenys neteisėtai buvo panaudoti baudžiamajame procese prieš A. T..

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2022 m. spalio 4 d. pokalbio turinys taip pat nepatvirtina apeliacinio skundo teiginio, kad D. V. kryptingai siekė iš A. T. išgauti jo jau policijai nurodytų aplinkybių patvirtinimą. Sutiktina, kad D. V. šio pokalbio metu bandė užduoti klausimus dėl namo perleidimo, pinigų perdavimo A. T., tačiau akivaizdu, kad minėti klausimai buvo susiję su anksčiau nukentėjusiojo A. T. siųstais klausimais, į kuriuos ji atsisakė atsakyti, nurodė, kad namo perleidimas yra nukentėjusiųjų likimas ir, kad ji į jo klausimus neatsakinėsianti, po ko pokalbis pakrypo apie buto remonto darbus ir D. V. šio pokalbio metu daugiau nebandė liesti jokių temų, susijusių su ezoterika ar A. T. perduotu turtu. Kaip jau aptarta pirmiau, paaiškindamas apie šiuos pokalbius, D. V. nurodė, kad net ir padavęs pareiškimą policijai, jis turėjo tam tikrų abejonių, bijojo, kad gal vis dėlto A. T. yra teisi ir su ja bendravo vis dar apimtas baimės, kad niekas nesikeičia į gerą pusę, nors nuteistajai ir buvo perduotas didelės vertės turtas, kaip ir buvo reikalauta. Nukentėjusysis nuosekliai neigė bet kokią policijos pareigūnų įtaką šiems pokalbiams ir teigė, kad nieko nežinojo apie vykdomą telefoninių pokalbių kontrolę.

Kita vertus, pirmiau aptartų pokalbių (2022 m. rugsėjo 30 d., 2022 m. spalio 4 d.) metu A. T. atsakymų pasikeitimas, palyginti su ankstesniais jos pačios inicijuotais pokalbiais, kai ji išsamiai dėstė savo poziciją dėl nukentėjusiųjų turto, jų elgesio ir jai perduotų pinigų, vertintinas atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog jų metu ne tik D. V., bet ir A. T. jau galėjo būti žinomos aplinkybės dėl jos atžvilgiu vykdomo ikiteisminio tyrimo bei galimos telekomunikacinių ryšių kontrolės.

Būtina pažymėti ir tai, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 6 d. nutartimi (t. 7, b. l. 107–108) buvo tenkintas Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Rumbinaitės 2022 m. spalio 5 d. prašymas dėl veiksmų atlikimo neatskleidžiant savo tapatybės (t. 7, b. l. 103–105) ir nutarta leisti laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 6 d. iki 2022 m. gruodžio 5 d. D. V. ne daugiau kaip 10 kartų atlikti, neatskleidžiant savo tapatybės, slaptus tyrimo veiksmus prieš L. V. – vesti pokalbius, bendrauti įvairiomis susisiekimo priemonėmis, keistis informacija, duomenimis apie ikiteisminio tyrimo institucijoms duotus parodymus, gauti informaciją apie jiems žinomas ikiteisminio tyrimo aplinkybes, kalbėti, bendrauti, keistis informacija, duomenimis apie padarytą nusikalstamą veiką, jos padarymo aplinkybes, mechanizmus, motyvus, veikose dalyvavusius asmenis, o pokalbių metu daryti garso ir vaizdo įrašus su Klaipėdos VPK išduotomis techninėmis priemonėmis, kurios bus įmontuotos nukentėjusiojo striukėje. Iš byloje esančio Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos D. P. 2023 m. birželio 26 d. tarnybinio pranešimo matyti (t. 7, b. l. 110), kad procesinės prievartos priemonės taikymo metu ikiteisminiam tyrimui reikšmingos informacijos nenustatyta. Šią aplinkybę, kaip jau aptarta pirmiau, patvirtino ir byloje apklaustos liudytojos R. B. bei D. P.. Vertinant nuo 2022 m. spalio 7 d. tarp D. V., D. V. ir L. V. užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį matyti, kad ir telefoninių pokalbių metu nebuvo kalbama nei apie A. T., nei apie jos perduodamus „žinojimus“, turto atsisakymą ar pan. Tik 2022 m. spalio 8 d. pokalbio metu D. V. domėjosi, su kuo planuoja susitikti L. V., klausė, ar su A. T., ir nurodė, kad sūnus su ja daugiau nebesusitiktų. Nors D. ir D. V. šiuo laikotarpiu siūlė L. V. susitikti, tačiau į tokius jų pasiūlymus L. V. reagavo nenoriai, žadėdavo pasimatyti kitą kartą. Be to, kaip jau minėta pirmiau, L. V. pats stengėsi atsiriboti nuo pokalbių apie A. T., piktinosi D. V., kad šis pokalbiuose vis užsimena apie ją, o bylos duomenys dar ir patvirtina tai, kad minėtu laikotarpiu A. T. jau galėjo turėti reikšmingos informacijos apie jos atžvilgiu vykdomą tyrimą, be to, kaip nurodė ir pats L. V., ji bandė daryti jam spaudimą dėl parodymų pareigūnams, kas patvirtina aplinkybę, kad D. V. galimybės gauti tyrimui reikšmingos informacijos buvo objektyviai ribotos.

Taigi, pirmiau aptartų D. V. pokalbių su A. T. ir L. V. turinys ir šių pokalbių aplinkybių visuma nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, kad D. V. kryptingai užduodamas klausimus būtent veikdamas su policijos pareigūnų žinia išprovokavo A. T. ar L. V. pasisakymus, kurie neatitiktų tikrovės. Nors D. V. atskirų pokalbių metu užduodavo klausimus ar prašydavo paaiškinti tam tikras aplinkybes, tiek A. T., tiek L. V. patys rinkosi, kurias temas pokalbio metu jie norėdavo aptarti plačiau, o kurių vengdavo. Kaip jau aptarta pirmiau, A. T. žinojo apie jos atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, kas atsispindi ir vėlesniuose jos ir D. V. pokalbiuose – ji sąmoningai siekė atsiriboti nuo bet kokių su turto perdavimu susijusių temų, nors iki to pati šias temas siekdavo paliesti bei plėtoti.

Abejonę dėl D. V. veiksmų teisėtumo nuteistųjų gynėjas sieja ir su L. V. gyvenamojoje vietoje taikyta slapta sekimo priemone, nurodydamas, kad jos metu surinkti duomenys buvo sunaikinti, todėl neva nėra galimybės patikrinti, ar juose nebuvo D. V. veiksmų provokacinį pobūdį patvirtinančios informacijos. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartimi (t. 7, b. l. 72–73) buvo leista laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d. policijos pareigūnams patekti į L. V. nuomojamą butą ir jame sumontuoti slaptą vaizdo bei garso įrašymo įrangą, garso kaupimo įrangą, taip pat patekti į butą minėtos slaptos vaizdo bei garso įrangos užfiksuotų duomenų peržiūrai, informacijos perkėlimui, taip pat šios įrangos išmontavimui. Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos D. P. 2023 m. birželio 26 d. tarnybinių pranešimų (t. 7, b. l. 75, 77) matyti, kad šių procesinių veiksmų atlikimo metu ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų nenustatyta, todėl techninėmis priemonėmis užfiksuotą informaciją tikslinga sunaikinti. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėda-2) prokurorės Jurgitos Rumbinaitės 2023 m. birželio 26 d. nutarimo (t. 7, b. l. 79) pagrindu minėta informacija buvo sunaikinta (t. 7, b. l. 81). Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja R. B. parodė, kad žino jog L. V. namuose buvo įmontuota įranga, tačiau nurodė, kad L. V., būdamas namuose, apskritai nekalbėjo, girdėjosi tik kažkoks triukšmas, kad kažkas vaikšto, bet pats L. V., jos teigimu, gyveno kaip peliukas (t. 17, b. l. 8).

Taigi, vien aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu L. V. gyvenamojoje vietoje buvo taikytos slaptos sekimo priemonės, o jų metu užfiksuota informacija vėliau buvo sunaikinta kaip nereikšminga ikiteisminiam tyrimui, savaime nesudaro pagrindo abejoti D. V. telefoninių pokalbių metu užfiksuotų duomenų teisėtumu. Kaip jau nurodyta pirmiau, L. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad A. T. 2022 m. vasarą ar rugsėjo mėnesį jį informavo, kad jie yra sekami. Bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ji jam darė didelį poveikį, todėl sutiktina, kad sekdamas A. T. nurodymus, būdamas pastarosios įtakoje, L. V. galėjo elgtis atsargiau. Šiame kontekste vertinant D. V. veiksmų pobūdį, reikšminga yra ne pati pokalbių kontrolės ar kitų slaptų tyrimo priemonių taikymo aplinkybė, tačiau tai, ar jo elgesys peržengė pasyvaus informacijos rinkimo ribas ir turėjo realios įtakos A. T. ar L. V. veiksmams.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad D. V. nagrinėjamu atveju neatliko provokacinio pobūdžio veiksmų, o telefoninių pokalbių metu užfiksuota informacija buvo gauta nepažeidžiant įstatyme nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, šie duomenys laikytini leistinais ir tinkamais įrodymais, kurie patvirtina nukentėjusiųjų parodymus apie nuteistųjų jų atžvilgiu vykdytus veiksmus, naudotos apgaulės, manipuliacijų pobūdį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

Dėl nukentėjusiojo L. V. procesinio statuso

Apeliaciniame skunde taip pat abejojama L. V. pripažinimo nukentėjusiuoju pagrįstumu, nurodant, kad jo paties parodymai ir telefoninių pokalbių turinys atskleidžia kitokį nei jo nurodomas, vaidmenį nagrinėjamose aplinkybėse. Gynėjo teigimu, L. V. nebuvo vien A. T. paveiktas ir jos nurodymus tėvams perteikęs asmuo, tačiau pats aktyviai domėjosi ezoteriniais dalykais, juos išmanė, įtikinėjo tėvus perduoti turtą ir tokiu būdu galėjo veikti savarankiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepaneigia L. V., kaip nukentėjusiojo, procesinio statuso pagrįstumo.

Visų pirma, vien tai, kad L. V. tam tikrais atvejais pats inicijavo pokalbius apie savo tėvų turimą turtą ar ragino jo atsisakyti, taip pat perdavė A. T. nurodymus, savaime nepaneigia jo nurodyto A. T. jam daryto poveikio. Kaip jau aptarta pirmiau, L. V. paaiškinimai apie A. T. daromą spaudimą yra suderinami su telefoninių pokalbių metu užfiksuotomis aplinkybėmis, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. T. siekė kontroliuoti L. V. bendravimą su tėvais, nurodė jam, ką kalbėti, ir darė jam spaudimą. Todėl L. V. aktyvumas šiame kontekste negali būti vertinamas atsietai nuo nustatytų aplinkybių dėl A. T. jam daryto poveikio.

Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad L. V. būtų siekęs savarankiškai užvaldyti turtą ar veikęs savo interesais. Priešingai, telefoninių pokalbių metu jis ne kartą nurodė, kad turtas yra skirtas A. T.. Be to, kai A. T. D. V. nurodė nebepriimsianti jo turto ir neigė bet kokias su turto perėmimu susijusias aplinkybes, D. V. telefoninio pokalbio metu teiravosi L. V., ar dėl šios aplinkybės L. V. nesutiktų perrašyti namo atgal savo tėvams, su kuo pastarasis sutiko ir tam nesipriešino.

Dėl kitų su ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumu susijusių klausimu

Apeliaciniame skunde taip pat abejojama ikiteisminio tyrimo metu A. T. ir D. T. gyvenamojoje vietoje taikytų slaptų tyrimo priemonių metu surinktų duomenų sunaikinimo pagrįstumu, nurodant, kad nėra galimybės patikrinti, ar šiuose duomenyse nebuvo bylai reikšmingos, taip pat nuteistuosius teisinančios informacijos, ir iš to kildinant abejones dėl ikiteisminio tyrimo nešališkumo.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. rugsėjo 26 d. nutartimi (t. 7, b. l. 39–40) buvo nutarta leisti laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 26 d. iki 2022 m. gruodžio 26 d. policijos pareigūnams patekti į A. T. ir D. T. nuosavybės teise jiems priklausantį butą ir jo pagalbines patalpas ((duomenys neskelbtini)) bei A. T. ir D. T. priklausantį butą ((duomenys neskelbtini)) ir šiose patalpose sumontuoti slaptą vaizdo bei garso įrašymo įrangą, garso kaupimo įrangą, taip pat į šias patalpas patekti minėtos slaptos vaizdo ir garso įrašymo įrangos užfiksuotų duomenų peržiūrai, informacijos perkėlimui bei minėtos įrangos išmontavimui. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m gruodžio 22 d. nutartimi (t. 7, b. l. 57–58) šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo pratęstas iki 2023 m. sausio 26 d., kadangi nebuvo galimybės patekti į (duomenys neskelbtini), patalpas ir išmontuoti minėtą įrangą. Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniosios tyrėjos D. P. 2023 m. birželio 26 d. ir 2023 m. birželio 27 d. tarnybinių pranešimų (t. 7, b. l. 42, 44, 60, 62) matyti, kad šių procesinių veiksmų atlikimo metu ikiteisminiam tyrimui reikšmingų duomenų nenustatyta, todėl techninėmis priemonėmis užfiksuotą informaciją tikslinga sunaikinti. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Klaipėda-2) prokurorės Jurgitos Rumbinaitės 2023 m. birželio 26 d. ir 2023 m. birželio 27 d. nutarimų (t. 7, b. l. 46–47, 64) pagrindu, minėta informacija buvo sunaikinta (t. 7, b. l. 49, 66). Apygardos teisme apklausta liudytoja D. P. nurodė, kad garso įrašus, užfiksuotus A. T. ir D. T. gyvenamosiose patalpose, ji perklausė nuo pradžios iki galo. Nepamena, kokios apimties buvo įrašai, tačiau nurodė, kad bute buvo kalbama nedaug, buvo nedaug teksto, o apie bylą išvis nekalbėta (t. 17, b. l. 9).

Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo abejoti, kad techninėmis priemonėmis A. T. ir D. T. gyvenamosiose patalpose užfiksuota informacija buvo sunaikinta nepagrįstai ar nesilaikant nustatytos tvarkos. Kaip jau aptarta pirmiau, A. T. pati neneigė žinojusi apie jos atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą, be to, kaip nurodė nukentėjusysis L. V., A. T. jam buvo sakiusi, kad juos seka policija. Įvertinus šią aplinkybę, tai, kad nuteistųjų gyvenamosiose patalpose jie tarpusavyje nekalbėjo apie ikiteisminį tyrimą ar kitas bylai reikšmingas aplinkybes, nelaikytina neįprasta ir neleidžia spręsti, kad tyrimo metu buvo sąmoningai neatskleista kaltininkams palanki informacija.

Ikiteisminio tyrimo veiksmų nešališkumo kontekste apeliaciniame skunde taip pat abejojama dalies byloje esančių duomenų patikimumu ir jų gavimo aplinkybėmis. Nuteistųjų gynėjo teigimu, D. ir D. V. bendravimas su kitais nuo A. T. galimai nukentėjusiais asmenimis galėjo lemti pastarųjų asmenų parodymų turinio formavimą, o D. T. artimųjų parodymams įtakos galėjo turėti ikiteisminio tyrimo metu liudytojoms darytas tyrėjos poveikis.

Kaip matyti iš liudytojų V. P. (D. T. brolio žmona) (t. 5, b. l. 15–17), O. P. (D. T. sesuo) (t. 5, b. l. 22–24), U. S. (D. T. sesers dukra) (t. 5, b. l. 29–32) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jos buvo supažindintos su savo teisėmis, susijusiomis su parodymų davimu prieš šeimos narį, kuriam pareikštas įtarimas ir parodymus davė savo valia. Savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojos patvirtino apklausiamos apygardos teisme. Liudytoja O. P., apklausiama apygardos teisme, be kita ko, nurodė, kad jai paskambino iš policijos, atvažiavo į namus ir tyrėja papasakojo, kad A. ir D. T. kaltinami, bet pasakė, kad D. T. čia taip pat yra nukentėjusysis. Pati O. P. nurodė pagalvojusi, kad D. T. šioje situacijoje nukentėjo, nes jis pats ėjo į A. T. konsultacijas ir ja tikėjo. Į šį procesą įstojo norėdama padėti broliui. Tuo metu jokie dokumentai pildomi nebuvo, jai nurodė, kad reikės atvykti į oficialią apklausą. Atvykus į apklausą ją informavo, kad D. T. šiame tyrime yra įtariamasis, ji suprato kokia tai procesinė padėtis (t. 16, b. l. 44).

Taigi, visų trijų liudytojų parodymai iš esmės patvirtina, kad jų bendravimas ir santykiai dėl teikiamų paslaugų buvo susiję būtent su A. T., o ne D. T.. Nors U. S. nurodė, kad yra pervedusi pinigus ir į D. T. sąskaitą, tačiau tai darė A. T. nurodymu. Nei viena iš liudytojų nenurodė, kad D. T. būtų joms teikęs kokias nors paslaugas, tačiau visos liudytojos nurodė, kad D. T. buvo įtikėjęs A. T. veikla ir jai pritarė. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvada, kad liudytojų parodymai apie A. T. veiksmus buvo grindžiami jų pačių bendravimu su ja, o ne D. T. naudai suformuota tyrėjos pateikta pozicija. Nors O. P. apklausiama teisme ir nurodė, kad pirmojo pokalbio su tyrėja metu jai buvo pasakyta, kad D. T. šiame procese taip pat nukentėjo, vien ši aplinkybė neleidžia abejoti jos parodymų patikimumu, juolab, kad iš jos parodymų nematyti, kad ji būtų siekusi nepagrįstai pateisinti D. T.. Priešingai, liudytojos iš esmės nurodė aplinkybes, susijusias su joms pačioms žinomomis aplinkybėmis apie A. T. veiksmus, o jų parodymai buvo patvirtinti teisme. Visos pirmiau aptartos aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad minėti liudytojų parodymai nebuvo dirbtinai suformuoti ir jais nebuvo siekiama dirbtinai apkaltinti būtent A. T., dėl ko apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių nuteistųjų veiksmuose nustatymo

Apeliaciniame skunde A. T. ir D. T. kaltumas dėl jiems inkriminuotų sukčiavimo veikų ginčijamas nesutinkant ne tik su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau ir su apygardos teismo padarytomis išvadomis dėl nusikalstamų veikų objektyviųjų bei subjektyviųjų sudėties požymių. Skunde iš esmės ginčijamas apgaulės panaudojimas, nukentėjusiųjų suklaidinimas, priežastinis ryšys tarp nuteistųjų veiksmų ir nukentėjusiųjų turto perdavimo, taip pat nurodomos aplinkybės, kurios, nuteistųjų gynėjo vertinimu, neleidžia konstatuoti nuteistųjų tyčios užvaldyti svetimą turtą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, su tokiais argumentais nesutinka.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Įstatymas nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiųjų suklaidinimo, pirmiausia būtina įvertinti, ar byloje nustatytos aplinkybės patvirtina apgaulės A. T. veiksmuose buvimą ir jos pobūdį. Kartu turi būti nustatyta ir tai, ar nurodomos aplinkybės buvo esminės nukentėjusiųjų apsisprendimui perduoti pinigus ar kitą turtą, taip pat ar byloje esantys duomenys leidžia spręsti apie A. T. suvokimą dėl jos teikiamos informacijos tikrumo ir jos veikla nukentėjusiesiems sukeltos žalos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiųjų ankstesnio tikėjimo reiškiniais, A. T. tikėjimo savo pačios praktikos veiksmingumu, atlygio už suteiktas paslaugas dydžio pagrįstumu bei nukentėjusiųjų galimybės ginti savo teisės civilinėmis teisinėmis priemonėmis vertintini sistemiškai, atsižvelgiant į visų byloje esančių įrodymų visumą.

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia vertintina tai, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, nukentėjusiųjų teigimu, jie buvo suklaidinti A. T. ir kokie jos išsakyti teiginiai, nukentėjusiųjų vertinimu, lėmė jų apsisprendimą perduoti jai pinigus ar kitą turtą. Šiuo aspektu reikšmingi tiek nukentėjusiųjų parodymai apie A. T. bendravimo metu jiems nurodytas aplinkybes, tiek pačios A. T. parodymai, kuriuose ji neigė dalį jai priskiriamų teiginių ir jų turinį aiškino kitaip, taip pat ir byloje apklaustų liudytojų, susidūrusių su A. T. veikla, parodymai.

Byloje apklaustų nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad dalis aplinkybių, susijusių su A. T. sugebėjimais ir „galiomis“, jiems buvo nurodyta vienodai, t. y. visi byloje apklausti nukentėjusieji nuosekliai teigė, kad A. T. jiems buvo pristatyta kaip ypatingų, netgi antgamtinių galių turinti moteris. Aplinkybes dėl A. T. turimų „galių“, ypatingų sugebėjimų, jos bendravimo su „kūrėju“ nukentėjusieji nurodė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiami apygardos teisme.

Tačiau kaip jau minėta pirmiau, nukentėjusiųjų parodymai patvirtina aplinkybę, kad su kiekvienu nukentėjusiuoju A. T. bendraudavo skirtingai, t. y. savo turimas „galias“, nukentėjusiesiems gresiančias nelaimes, ji susiedavo su būtent konkrečiam nukentėjusiajam aktualiomis aplinkybėmis. Bendraudama su nukentėjusiąja I. U., kuri domisi astrologija, ezoterika, dvasiniais dalykais, A. T. teigė, kad susisiekė su I. U. angelu Gabrieliumi, perduodavo jai angelo žinias, už ką prašydavo nedidelio užmokesčio iš nukentėjusiosios. A. U., tikėjusiam ateiviais, A. T. nurodė, kad turi jam atlikti ateivio valymo procedūrą, kadangi jo kūne yra ateivis, kuris, jei nebus išvalytas, užvaldys nukentėjusiojo kūną. D. J., tuo metu norėjusiai išsiskirti bei sukurti naują šeimą, A. T. nurodė, kad nukentėjusioji turi nutraukti globalinę sutartį, sudarytą su tuometiniu jos vyru, nes tik taip ji galėsianti sukurti naują šeimą. D. J. „kūrėjas“ nuolat skirdavo dideles pinigines baudas, kurias ji turėdavo sumokėti A. T.. D. ir D. V., jų sūnui L. V. buvo kalbama apie turto būtybę, Konstantiną, D. ir D. gyvybę palaikančias gijas, nuolat grasinama D. ir D. V. mirtimi (jų energiją palaikančių gijų nutraukimu). Nukentėjusiesiems A. T. perduodavo „kūrėjo“ žinutes bei žinojimus. Visi nukentėjusieji vieningai nurodė aplinkybę, kad laikui bėgant iniciatyva bendrauti labiau būdavo rodoma iš A. T. pusės, ji paskambindavo ir pranešdavo gavusi žinių, kurias privalėdavo perduoti nukentėjusiesiems, išsakydavo tam tikrus grasinimus, kad jie nedirba, neauga, krenta žemyn, už šias žinutes prašydavo užmokesčio, o nukentėjusiesiems vykdant jos nurodymus (kalbant maldas ir pan.), galiausiai likdavo nepatenkinta jų darbu, įvardindama jį kaip nepakankamą ir taip tęsdama savo grasinimus apie jiems gresiančias nelaimes.

Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuteistosios pozicija nepagrįsta ir ją paneigia byloje esantys įrodymai. Pirmiau jau aptartų telefoninių pokalbių turinys leidžia spręsti apie tai, kad jų metu naudotos fazės „gijos“, „kūrėjas“, „šviesa“, „sutartis“ (globalinė, pirminė, trišalė), „besąlyginė (kūrėjo) meilė“, „žemės konstitucija“, „blagodarnost energija“, „skola“, „šviesos vartai“, „programos“, „šviesos srautai“, „portalai“, „(šviesos) šaltinis“, „kosminis pašventinimas“ ir kt., buvo nurodytos A. T.. Šių telefoninių pokalbių metu būtent A. T. aiškino „kūrėjo“ veikimo principą, teikė atitinkamas instrukcijas, žinias, aiškino vartojamus terminus ir skyrė užduotis, taip pat klausė D. V., ar šis girdi „kūrėją“ ir ar mato Konstantiną. Kartu ji pati paneigė, kad D. V. turi tokių gebėjimų (girdėti/matyti „kūrėją“ ar Konstantiną), tai siejo su per žema jo sąmone ir netinkamu darbu su savimi, ne kartą pabrėždama, kad D. V. nežino ir nesupranta, kaip reikia „dirbti“ ir „išsivalyti“. 2022 m. rugsėjo 25 d. pokalbio metu, D. V. užsiminus apie „kūrėją“, A. T. nurodė, kad jis kalba „dideliais terminais pats to nesuprasdamas“ (t. 8, b. l. 44). Ji taip pat ne kartą pabrėžė, kad būtent ji perduoda „kūrėjo“ žinutes, nes tik ji gali su juo bendrauti ir, kad „kūrėjas“ jai perduoda informaciją apie gijų nutraukimą. A. T. teigė, kad D. V. (arba jis kartu su D. V.) pats (patys) netiki, yra atmetęs (atmetę) jos mokymą ir pats (patys) perfrazuoja „kūrėją“. Ji taip pat nurodė, kad jai labai liūdna, jog D. V. teigia girdintis „kūrėją“, nes „kūrėjas“ esą yra daug aukščiau nei D. V. aukščiausioji sąmonė, o pati save pokalbio metu įvardijo kaip besąlyginės meilės kūrėją (t. 8, b. l. 46). Štai 2022 m. rugsėjo 26 d. pokalbio metu, A. T. aiškiai nurodė: „Taip, tai aš gaunu, aš, A., pati gaunu iš „kūrėjo“ energijas, kurias naudoju savo procesam, per mane teka mano energijos, o mano gijomis teka energijos į jus ir jūs jais maitinatės“ (t. 8, b. l. 47). Ji taip pat nurodė, kad D. V. nesupranta, kas yra „kūrėjas“, o kito pokalbio metu jam nurodė, kad jo ir D. V. laukia tai, ko jie patys užsitarnavo ir, kad vien meditacija jie nepasieks savo aukščiausios sąmonės (t. 8, b. l. 52–53). 2022 m. rugsėjo 28 d. pokalbio metu A. T. nurodė, kad praėjusią dieną prie jos ištisai buvo prisikabinęs D. V. Konstantinas, kuris esą jai pasakė, kad D. V. jo negirdi. Ji taip pat teigė, kad D. V. per dvejus metus taip ir nepatikėjo, kai ji sakydavo, kad jam yra blogai. A. T. pasakojo, kad Konstantinas nori perduoti D. V. žinutę, tačiau šis jos negirdi ir nemato, teigė, kad jis vis nukrenta į bedugnę, iš kurios jai vis jį tenka traukti ir, kad jis net neprieina prie programų, jog galėtų kažką pakeisti. A. T. taip pat nurodė, kad L. V. neprieštarauja jos mokymams bei aiškino D. V. kiek iš tiesų yra kūrėjų – jam nurodžius, kad „kūrėjas“ yra vienas, ji jį pataisė, teigdama, kad kūrėjų yra daug (t. 8, b. l. 59–60). D. J. informavus A. T., kad I. U. pastojo, nuteistoji nurodė, kad I. U. ir vėl nutrauks sutartis, taip pat svarstė, kad paskutinį kartą I. U. matė, kai ši ją (A. T.) sveikino su dešimtuoju kosminiu pašventimu (t. 8, b. l. 66). A. T. D. J. taip pat aiškino, ką reiškia „išeiti iš žemės“, jos teigimu, tai yra „angeliško kūno užsiauginimas“, kuris trunka 100 metų, taip pat kalbėjo apie angeliško kūno evoliucijos greitį (t. 8 b. l. 69).

Taigi, pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad nurodyti terminai, sąvokos ir teiginiai apie „kūrėją“, „gijas“, „sutartis“, „portalus“, „šviesą“, „aukštesnįjį“, įvairias būtybes, energijas ir kitus panašius reiškinius nebuvo vien nukentėjusiųjų nurodytos, jų pačių suformuotos sampratos, kurias A. T. tik perėmė bendraudama su jais. Priešingai, tiek nukentėjusiųjų, tiek telefoninių pokalbių turinys patvirtina, kad šias sąvokas, jų turinį ir jomis grindžiamus aiškinimus nuosekliai pateikė pati A. T.. Be to, skirtingi su A. T. bendravę asmenys nurodė ir tuos pačius arba iš esmės tapačius jos vartotus išsireiškimus ir aiškinimus, o sutapo ne tik atskiri terminai, bet ir jų turinys bei pateikimo būdas – A. T. asmenims aiškino apie jų kūne, aplinkoje ar gyvenime esančias neigiamas energijas, būtybes, portalus ir kitus reiškinius, kuriuos ji esą galinti nustatyti, paveikti, pašalinti ar pakeisti. Šių aplinkybių visuma paneigia A. T. parodymų dalį, kuria ji siekė šiuos teiginius ir vartotas sąvokas susieti išimtinai su pačių nukentėjusiųjų tariamai išsakytomis frazėmis bei terminais, ir leidžia spręsti, kad A. T. pati aktyviai formavo bei plėtojo tokio pobūdžio aiškinimus bendraudama su nukentėjusiaisiais ir kitais jos paslaugomis besinaudojusiais asmenimis.

Byloje gynybos pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų (t. 17, b. l. 6) patvirtina, kad A. T. 2023 m. birželio 27 d. kreipėsi į medicinos įstaigą dėl jos ištyrimo, o tiksliau, kaip nurodoma aptariamame dokumente – „pacientė atvyko su tikslu sužinoti „ar yra normali“. Išraše nurodoma, kad pacientė nusiskundimų neturi, teigia, seniai norėjusi pasitikrinti, ar „su ja viskas gerai“; kartais mano, kad yra per daug gera kitiems ir dėl to nukenčia, arba išgyvena kaltės jausmą. A. T. taip pat išsakė aplinkybes dėl nuo vaikystės jaučiamų įvairių pojūčių, patiriamų keistų dalykų: vaikystėje jausdavo, kad ją kažkas liečia, tačiau atsisukus ten nieko nebūdavo, miego metu jausdavo keistus pojūčius, lyg kažkas slėgtų visą kūną. Nurodė mačiusi įvairius vaizdinius – vyrą su vienuolio apdaru, stovintį prie lovos ir pan. Tokie ir panašūs vaizdiniai jos negąsdindavo. Ji patirdavo įvairias haliucinacijas, įskaitant ir vaizdinius, garsus, balsus ir pan., teigė matanti ateities vaizdinius, artėjančius įvykius. Teigė jaučianti šalia esančių žmonių energijas ir kylančią atsakomybę padėti pagalbos besikreipiančiam žmogui. Tačiau, iš aptariamo medicininių dokumentų išrašo matyti, kad psichikos būklės vertinimo metu A. T. psichikos sutrikimų nenustatyta. Taip pat nurodyta, kad kalbant apie bylą, kurioje ji yra kaltinama tuo, jog reikalavo pinigų iš savo klientų, A. T. apsiverkė, nurodė maniusi, kad nuoširdžiai jiems padėjo. Į bylą taip pat pateikti ir A. T. įgyti sertifikatai ir pažymėjimai (t. 17, b. l. 1–5), apie tai, kad ji įvairiais laikotarpiais dalyvavo Reiki, taip pat sielovados ir dvasinio gydymo bei kitų energetinių praktinių mokymuose, buvo inicijuota į tam tikrus šių praktikų lygius.

Kaip jau aptarta pirmiau, A. T. naudotų poveikio priemonių turinys buvo glaudžiai susijęs su konkretaus nukentėjusiojo ar liudytojo interesais, įsitikinimais, tuo metu išgyvenamais rūpesčiais ir sunkumais, iš kurių nuteistoji galėjo spręsti apie konkrečiam asmeniui aktualias aplinkybes.

Iš byloje esančių I. U. ir A. T. susirašinėjimų (t. 4, b. l. 48–86) matyti, kad jų bendravimas buvo intensyvus ir didžiąja dalimi susijęs su energetinėmis, ezoterinėmis bei astrologinėmis temomis. Nors I. U. pati ne kartą pasakojo A. T. apie savo darbą su savimi (namų darbus), maldas, matytus vaizdinius, aukštesniąją sąmonę ir kitus jai aktualius dvasinius dalykus, iš susirašinėjimų matyti, kad A. T. nebuvo vien pasyvi tokių temų klausytoja. Priešingai, ji pati inicijavo daugelį pokalbių, nurodė, kad „Gabrielius atėjo iš jos pačios (A. T.) šaltinio“, teigė turinti I. U. žinią nuo Gabrieliaus, taip pat nurodė, kad I. U. tamsioji pusė ją apvogė. Nuteistoji ne kartą vertino I. U. dvasinę būseną, teigė, kad jos sąmonė yra labai nukritusi, kad ji „klimpsta“, nurodė apie likusias neatidirbtas energijas, karmos „prisukimą“ ir tai, kad jos aukštesnioji sąmonė dar kurį laiką lankysis pas A. T..

Taigi, nukentėjusiųjų parodymus dėl A. T. naudotų poveikio priemonių/grasinimų, jų turimų skolų/baudų reikšmingai patvirtina pirmiau aptarti susirašinėjimai ir telefoniniai pokalbiai. Iš jų matyti, kad A. T. buvo iniciatyvi pokalbių dalyvė. Ji ne tik aptardavo nukentėjusiųjų išsakytus įsitikinimus ar problemas, tačiau pati juos susiedavo su tariamomis grėsmėmis ar galimais neigiamais padariniais. A. T. kalbėjo apie prakeiksmus, nukentėjusiųjų sąmonės „kritimą“, jų neaugimą, taip pat apie tai, kad dėl nukentėjusiųjų elgesio žalojama jos pačios sveikata ar kūnas. Kaip jau aptarta pirmiau, veikiamas stiprios A. T. įtakos, nukentėjusysis L. V. savo tėvui D. V. ne kartą perdavė grasinančią informaciją apie jo laukiančius nemalonumus, gijų nutraukimą. Visa informacija nukentėjusiesiems buvo pateikiama kaip realiai egzistuojanti aplinkybė, o ne vien kaip tam tikri pamokymai, siekiant perduoti turimas žinias, įkvėpti žmones ar padėti jiems išspręsti turimas problemas. Visos A. T. nurodytos grėsmės buvo siejamos su konkrečiu nukentėjusiųjų elgesiu – netinkamu technikų vykdymu, namų darbų nedarymu, augančiomis skolomis, nepaklusimu A. T. nurodymams, kuriuos ji esą gaudavo iš kūrėjo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visuma atskleidžia, kad A. T. daromas poveikis nukentėjusiesiems neapsiribojo jų smalsumo ezoteriniu, dvasiniu pasauliu patenkinimu, savijautos gerinimu per kvėpavimo, atsipalaidavimo, dvasines praktikas, tačiau tikslingai ir manipuliatyviai buvo nukreiptas į jų bauginimą įvairiomis gyvenimo negandomis bei grasinimus mirtimi, formuojant įsitikinimą, kad nepaklusus A. T. nurodymams, ar nesumokėjus už jos pateikiamą informaciją jų ar jų artimųjų sveikatai, gyvybei ar kitoms gyvenimo sritims gresia realus pavojus. A. T. stiprino nukentėjusiųjų priklausomybę nuo jos teikiamos pagalbos, nes pati save pateikė kaip asmenį, galintį tokius pavojus pašalinti ar nuo jų apsaugoti. Todėl šie duomenys leidžia spręsti, kad A. T. naudotas poveikis buvo nukreiptas ne į realios pagalbos nukentėjusiesiems suteikimą, o į jų valios paveikimą, siekiant paskatinti juos atlikti konkrečius būtent jai naudingus veiksmus, tame tarpe ir mokėti pinigus ar perduoti kitą turtą.

Kaip jau minėta pirmiau, BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti. Kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą.

Nagrinėjamu atveju apgaulės pobūdis pirmiausia vertintinas atsižvelgiant į tai, kokiu būdu A. T. formavo nukentėjusiųjų suvokimą apie jų situaciją, galimas grėsmes ir būtinybę naudotis jos teikiamomis paslaugomis bei už jas mokėti. Kaip nustatyta pirmiau, nuteistoji neapsiribojo bendro pobūdžio pasakojimais apie energetiką, meditaciją ar kitus ezoterinius dalykus, tačiau konkretiems nukentėjusiesiems teikė individualizuotą informaciją apie tariamas jų ar jų artimųjų atžvilgiu egzistuojančias grėsmes, jų priežastis ir galimus padarinius, kartu nurodydama savo galimybes šias grėsmes pašalinti ar nuo jų apsisaugoti.

Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad apgaulė gali pasireikšti ne tik pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie tam tikras aplinkybes, bet ir piktnaudžiaujant tarp kaltininko ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo ryšiais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-976/2022, 28 punktas).

Šiuo atveju, tokie pasitikėjimo ryšiai buvo reikšmingi A. T. taikytam poveikio mechanizmui. Kaip jau nustatyta pirmiau, nukentėjusieji A. T. vertino kaip autoritetingą asmenį, turintį ypatingų žinių ir gebėjimų, D. J. nurodė, kad nuteistąją laikė savo drauge, todėl akivaizdu, kad nukentėjusieji A. T. teikiamai informacijai suteikė didesnę reikšmę. Būtent susiformavęs pasitikėjimas A. T. sudarė prielaidas nukentėjusiųjų patiklumui jos teiginius apie tariamas grėsmes, jų padarinius ir būtinybę atlikti tam tikrus veiksmus priimti kaip tikrus ir jais vadovautis. Todėl apgaulės forma – piktnaudžiavimas nukentėjusiųjų pasitikėjimu, pasinaudojimas nukentėjusiųjų patiklumu, nuteistiesiems inkriminuota pagrįstai.

Vertinant, ar A. T. naudota apgaulė buvo esminė, reikšminga nustatyti, ar jos nukentėjusiesiems teikta informacija ir daromas poveikis buvo susiję su konkrečiais jų turtiniais sprendimais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad A. T. nurodomos tariamos grėsmės buvo tiesiogiai susiję su nuolatiniais reikalavimais atlikti tam tikrus veiksmus ar mokėti už jos teikiamas paslaugas. A. T. įkainodavo bet kokį nukentėjusiesiems jos atliktą veiksmą, tiek atliekamą tiesiogiai, tiek telefonu – įvairias procedūras (prakeiksmų „nuėmimai“, būtybių „valymai“, perkėlimas į „angelų ligoninę“, širdies dalelės perkėlimas ir pan.), „žinojimų“ perdavimą, taip pat skirdavo įvairias baudas už netinkamą namų darbų atlikimą, nedarbą su savimi, jos kūnų žalojimą, nukentėjusiųjų bei jų sąmonės kritimą žemyn. Nors nuteistoji teigė, kad nei pinigų, nei turto iš nukentėjusiųjų neprašė, kad iš kai kurių jų nieko nėra gavusi, tačiau pirmiau jau aptarti objektyvūs bylos duomenys – nukentėjusiųjų banko sąskaitų išrašai, telefoniniai pokalbiai, I. U. susirašinėjimai su nuteistąja patvirtina būtent nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes tiek apie aktyvų A. T. vaidmenį reikalaujant atlygio už jos atliktas paslaugas, tiek už piniginių lėšų išgryninimą ar pervedimą A. T. ar jos sutuoktiniui. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad nors ir netiesiogiai, tačiau pakankamai manipuliatyviai ir įtaigiai A. T. tiek pati, tiek per L. V. iš D. V. reikalavo jo turimo nekilnojamojo turto, siedama tokio turto perdavimą su išsivadavimu nuo godumo, gyvenimo trukmės prailginimu. Byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, kad, veikiami A. T., nukentėjusieji pinigų ar turto neperdavimą siejo su neigiamų pasekmių kilimu jų finansams, sveikatai, gyvybei. Tokiu būdu A. T. poveikis nukentėjusiesiems neapsiribojo reikalavimu sumokėti už jos teikiamas paslaugas, bet buvo nukreiptas į jų valios paveikimą ir konkrečių turtinių sprendimų priėmimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų A. T. ir D. T. perduoto turto dydžiu, jo verte ir konkrečiomis perduotomis pinigų sumomis, buvo aptartos ir įvertintos pirmiau šiame nuosprendyje aptariant nukentėjusiųjų parodymų patikimumą bei byloje esančius banko sąskaitų išrašus (nuosprendžio 25–29 punktai). Kaip nustatyta pirmiau, nukentėjusiųjų nurodytas perduotų piniginių lėšų dydis yra pagrįstas nuosekliais jų parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – banko sąskaitų išrašuose esanti informacija apie pinigų pervedimus, išgryninimą, mokėjimus, susijusius su atliktais dovanojimo sandoriais, liudytojų parodymai.

Taigi, šiuo atveju svarbu ne vien tai, kad nukentėjusieji A. T. perdavė pinigus ar kitą turtą, bet kad jie tokį sprendimą priėmė paveikti nuteistosios pateiktos informacijos apie tariamas grėsmes ir jos galimybes nuo jų apsaugoti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. T. naudota apgaulė pateikiant informaciją apie tariamas grėsmes, jų padarinius ir būtinybę naudotis būtent jos pagalba, buvo reikšminga nukentėjusiųjų apsisprendimui perduoti turtą, todėl atitinka esminės apgaulės, kaip vieno iš būtinų sukčiavimo požymių, kriterijų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad D. V. automobilį ir pinigus A. T. padovanojo, siekdamas vėliau ateityje su ja sukurti santykius. Visi byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad A. T. iš nukentėjusiųjų pati reikalavo minėto turto ir minėtos dovanos nebuvo padovanotos D. V. iniciatyva. Svarbu pažymėti, kad dovanojant pinigus, A. T. jie buvo pervesti iš nukentėjusiosios D. V. banko sąskaitos, automobilį, kuris vėliau buvo padovanotas A. T., taip pat įsigijo D. V. savo vardu. Kaip jau nustatyta byloje, D. V. pats disponavo reikšmingomis pinigų sumomis, todėl būtų nelogiška, kad siekdamas slapta sukurti santykius su kita moterimi, jis dovanas jai dovanotų būtent per savo sutuoktinę. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusieji D. ir D. V. vienas kitu rūpinosi, pergyveno dėl vienas kito sveikatos ir gyvybės. Akivaizdu, kad minėto turto perdavimas buvo nulemtas A. T. nurodomų grėsmių nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, o ne romantiškų D. V. jausmų nuteistajai, todėl pirmiau nurodyti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, sprendžiant dėl A. T. veiksmų atitikties sukčiavimo sudėčiai, be kita ko, būtina įvertinti, ar nustatyta apgaulė savo turiniu ir kitomis aplinkybėmis buvo pakankama suklaidinti bent minimaliai protingą, atsargų ir rūpestingą civilinių teisinių santykių dalyvį, taip pat ar konkrečių nukentėjusiųjų asmeninės savybės ir kitos aplinkybės sudaro pagrindą jiems taikomą atidaus ir rūpestingo civilinių santykių dalyvio elgesio kriterijų vertinti ne visa apimtimi.

Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusiojo asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-136-489/2017, 16 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusieji dar iki pažinties su A. T. domėjosi ezoterika, energetinėmis praktikomis, astrologija ar kitais panašiais reiškiniais, todėl, nuteistųjų gynėjo vertinimu, jų atžvilgiu A. T. naudota informacija negalėjo būti laikoma apgaule. Nukentėjusiųjų domėjimasis nurodytomis temomis jau aptartas pirmiau šiame sprendime, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia nuteistosios naudotos apgaulės. Priešingai, atsižvelgiant į pirmiau nustatytą A. T. autoritetą, bendravimo su nukentėjusiais pradžioje užmegztus draugiškus santykius su jais, jų ankstesnis tikėjimas tokio pobūdžio reiškiniais sudarė prielaidos nuteistosios pateikiamą informaciją priimti kaip tikrą ir ją vertinti mažiau kritiškai.

Kita vertus, vien aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo išsilavinę, turėjo gyvenimiškos patirties, savaime nereiškia, kad jie turėjo pakankamai galimybių kritiškai įvertinti A. T. pateikiamą informaciją. Kaip jau minėta pirmiau, šiuo atveju reikšminga tai, kad nuteistoji save pateikė kaip asmenį, turintį išskirtinių žinių ir gebėjimų, o jos autoritetas nukentėjusiųjų akyse buvo susiformavęs dar iki jiems pradedant priimti jos teikiamą informaciją apie konkrečias grėsmes ar jų išvengimo/pašalinimo būdus. Be to, kaip jau ne kartą minėta, A. T. teikiama informacija buvo individualizuota, susieta su konkrečiomis nukentėjusiųjų ir jų artimųjų gyvenimo aplinkybėmis, sveikata, santykiais, turtu ir ateitimi. Todėl nukentėjusiųjų ankstesnis domėjimasis ezoteriniais, dvasiniais reiškiniais negali būti vertinamas atsietai nuo to, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ši informacija jiems buvo pateikiama bei kokią reikšmę jie teikė ją pateikusiam asmeniui.

Kaip jau nurodyta pirmiau cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui, naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad kai bylose nustatoma, jog įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023, 38 punktas).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar nukentėjusiųjų atžvilgiu šis kriterijus taikytinas visa apimtimi, reikšminga ne tik jų amžius, išsilavinimas, profesinė ar gyvenimiška patirtis, tačiau ir konkretus jų kiekvieno santykis su A. T. bei aplinkybės, sudariusios prielaidos nuteistajai daryti jiems poveikį. Kaip jau nustatyta pirmiau, A. T. nukentėjusiųjų akyse turėjo autoritetą, susiformavusį dėl jos deklaruojamų ypatingų gebėjimų, žinių ir galimybių, o bendravimo pradžioje užmegzti draugiški santykiai stiprino jų pasitikėjimą ja. Be to, reikšminga tai, kad apie sveikatai ar gyvybei gresiančius pavojus, tariamą netobulėjimą, „kritimą žemyn“, skolų didėjimą ir kitus neigiamus padarinius A. T. nukentėjusiesiems kalbėjo tuo metu, kai jų gyvenime jau buvo susiklosčiusios emociškai sudėtingos ar kitokios jautrios aplinkybės. D. ir D. V. atveju tai buvo laikotarpis po jų persirgimo koronavirusu, kai D. V. būklė buvo itin sunki. L. V., nors ir dirbo, tačiau neišgalėjo pats išsimokėti už A. T. teikiamas paslaugas, dėl ko skolindavosi pinigus iš tėvų, sesers, taip pat jam buvo kalbama ir apie jo tėvams gresiančią mirtį, A. T. įtikino jį išsikraustyti iš tėvų namų ir atskirdama nuo šeimos. I. ir A. U. tuo metu susidūrė su santykių bei finansiniais sunkumais, o D. J. jautėsi itin nelaiminga santykiuose, išgyveno skyrybas ir su jomis susijusius asmeninius bei finansinius sunkumus. Taigi, akivaizdu, kad visi nukentėjusieji bendravimo su A. T. metu buvo labiau pažeidžiami, labiau pasiduodantys manipuliacijoms.

Šios aplinkybės vertintinos ne izoliuotai, o kartu su jau aptartu nukentėjusiųjų tikėjimu ezoteriniais ir energetiniais reiškiniais bei A. T. turėtu autoritetu. Būtent tokiose susiklosčiusiose situacijose A. T. tikslingai pateikiama informacija apie tariamas grėsmes nukentėjusiųjų sveikatai, gyvybei, santykiams, finansinei padėčiai ar tolesniam gyvenimui turėjo pastariesiems gerokai didesnį poveikį nei tokia pati informacija būtų turėjusi asmeniui, neturinčiam panašių įsitikinimų ar nepasitikinčiam ją pateikiančiu asmeniu. Todėl nukentėjusiųjų pažeidžiamumas nagrinėjamu atveju vertintinas ne kaip vienos konkrečios jų asmeninės savybės nulemtas požymis, o kaip konkrečių aplinkybių visuma – jų tuo metu išgyventi sunkumai, ankstesni įsitikinimai ir patirtis, taip pat A. T. sukurtas autoritetas ir pasitikėjimo ja santykis. Šiomis aplinkybėmis A. T. pateikiama informacija nukentėjusiesiems buvo ne neutralaus pobūdžio pasvarstymai ar patarimai, o jų tuometiniu suvokimu, grėsmę keliantys teiginiai, kuriuos jie, pasitikėdami nuteistąja ir tikėdami jos ypatingais gebėjimais, priėmė kaip realius.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad tarp nuteistųjų bei nukentėjusiųjų susiklostę santykiai neperžengė civilinių teisinių santykių ribų, kad nagrinėjamu atveju nuteistųjų A. T. ir D. T. veiksmai iš esmės neužkirto nukentėjusiesiems kelio savo pažeistas teises įgyvendinti ar apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduotą turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Civiliniai teisiniai santykiai yra tada, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-976/2022, 27 punktas).

Apeliaciniame skunde šiuo aspektu teigiama, kad byloje nėra duomenų, jog A. T. ar D. T. būtų ėmęsi kokių nors veiksmų, kuriais būtų siekę užkirsti kelią nukentėjusiesiems ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Gynėjas kaip vieną iš šią poziciją patvirtinančių aplinkybių nurodo tai, kad D. V. ir D. V. kreipėsi į teismą dėl dovanojimo sandorių (pinigų ir automobilio BMW) pripažinimo negaliojančiais, o nuteistieji šiuose civiliniuose procesuose dalyvauja ir teikia atsikirtimus. Tačiau vien aplinkybė, kad nukentėjusieji turi galimybę civilinio proceso tvarka ginčyti atskirus turto perleidimo sandorius, savaime nepaneigia A. T. veiksmų vertinimo kaip sukčiavimo. Šiuo atveju reikšminga vertinti ne tik atskirų sandorių ginčijimo civiline tvarka galimybę, bet ir A. T. teiktų paslaugų pobūdį, nukentėjusiesiems pateiktą informaciją bei jos poveikį jų apsisprendimui perduoti turtą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pažymima, kad asmenų, teikiančių magijos pobūdžio paslaugas, paranormalūs gebėjimai nėra patvirtinti mokslo ir praktikos, kaip ir objektyvūs tokios veiklos rezultatai. Tokių paslaugų teikimas kaip veiklos rūšis Lietuvos Respublikoje įstatymų nėra uždraustas. Šios paslaugos gali būti įvairios, pavyzdžiui, pramoginio pobūdžio, kartais jos gali būti naudojamos ir kaip priemonė žmogaus gyvenimo kokybei pagerinti (pvz., per saviįtaigą, placebo efektą) ir kt. Vien tik su magija susijusių paslaugų teikimo faktas savaime nesudaro pagrindo tokios veikos laikyti sukčiavimu, nes objektyviai numatyti tokių paslaugų pageidaujamo rezultato negalima. Tačiau ši veikla, kaip ir kitų rūšių veikla, įstatymų ribojama, jei ji vykdoma nesąžiningai. Pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatas, teikiant komercines paslaugas draudžiama tai daryti nesąžiningais būdais, kurie daro įtaką paslaugų vartotojo apsisprendimui, pavyzdžiui, klaidinančią reklamą, agresyvią komercinę veiklą. Jeigu asmuo, teikdamas paslaugas tokiu būdu padaro žalą kitam asmeniui, atsižvelgus į veikos, kuria padaryta žala, pobūdį, taip pat ir padarinių pobūdį, kaltininkas gali būti traukiamas administracinėn, civilinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Tokių veikų pavojingumas yra didesnis, kai kaltininkas manipuliuoja žmogaus sąmone, jam įteigdamas grėsmių buvimą gyvybei, sveikatai ar turtui. Kaltininkui siekiant naudos, šitokiu manipuliavimu lengviau paveikti nukentėjusįjį, kad jis sudarytų jam nenaudingą sandorį; manipuliavimas grėsmėmis nukentėjusiajam asmeniui apsunkina jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-41-511/2017, 9.14 punktas).

Vien A. T. teiginiai, kad ji nukentėjusiesiems teikė ezoterinio, dvasinio ar kitokio panašaus pobūdžio paslaugas, savaime nesudaro pagrindo tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklosčiusius santykius vertinti kaip civilinius, dėl kurių netinkamo vykdymo kilę padariniai galėtų būti pašalinami vien civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Reikšminga ne tai, kaip pati A. T. įvardijo savo veiklą, o tai, kokio pobūdžio informaciją ji teikė nukentėjusiesiems, kokį poveikį ši informacija jiems darė ir kaip nulėmė jų pasirinkimą dėl atsilyginimo A. T. ir kokio rezultato pati nuteistoji tokiais veiksmais siekė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju situacija iš esmės skiriasi nuo atvejų, kai tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, o vėliau viena iš šalių dėl netinkamo sutarties vykdymo ar neįvykdytų įsipareigojimų patiria turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų turtas buvo įgyjamas A. T. nukentėjusiesiems teikiant akivaizdžiai objektyviais duomenimis nepagrįstą informaciją apie tariamas grėsmes jų sveikatai, gyvybei, santykiams, finansinei padėčiai ar ateičiai ir sudarant įspūdį, kad būtent nuteistoji savo magiškomis galiomis gali nuo šių grėsmių apsaugoti, tačiau tai galinti padaryti tik už tam tikrą, tariamai kūrėjo jai nurodytą, atlygį, taip manipuliuojant nukentėjusiaisiais, tyčia siekiant, kad jie sudarytų jiems nenaudingus sandorius, perduotų savo turtą, pinigines lėšas.

Kaip jau aptarta pirmiau, A. T. teikiama informacija buvo susijusi su išimtinai neigiamų grėsmių nukentėjusiesiems akcentavimu, jiems gresiančiomis nelaimėmis. Pavyzdžiui, nukentėjusiesiems D. V. ir D. V. A. T. akcentavo, kad jie energijos gauna tik per ją, nurodė, kad tik ji girdi ir mato „kūrėją“, Konstantiną ir tik per ją yra perduodamos žinutės, itin reikšmingos tolesniam nukentėjusiųjų gyvenimui. Tokiais teiginiais A. T. formavo įspūdį, kad jos vaidmuo nukentėjusiųjų gyvenime yra išskirtinis ir nuo jos gaunamos informacijos bei pagalbos priklauso tolesnė jų gerovė. Kartu visiems nukentėjusiesiems buvo sudaromas įspūdis, kad nesinaudojant A. T. pagalba, nevykdant jos nurodymų ar kitaip nuo jos atsiribojant, jų padėtis tik blogės – tai neigiamai atsilieps jų santykiams, finansams, dvasiniam tobulėjimui. Nukentėjusiesiems buvo teigiama, kad jie dar per mažai „pakilę“, per mažai dirbantys su savimi, kad patys galėtų tokią jiems reikšmingą ir svarbią informaciją gauti. Taigi šiame kontekste A. T. teikiamos paslaugos įgijo ne vien pagalbos ar konsultavimo pobūdį – jos buvo pateikiamos kaip priemonė išvengti ar pašalinti nukentėjusiesiems tariamai gresiančias nelaimes, dėl ko sudarė prielaidas juos ir toliau skatinti naudotis nuteistosios paslaugomis bei už jas mokėti.

Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės atitinka pirmiau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytą situaciją, kai magijos ar panašaus pobūdžio paslaugų teikėjas, pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu, apgaule naudoja objektyviais duomenimis nepagrįstus teiginius apie grėsmes nukentėjusiojo ar jo artimųjų gyvybei, sveikatai ar turtui ir taip paveikia jo apsisprendimą sudaryti jam nenaudingą sandorį. Nagrinėjamu atveju nuteistosios teigiamos tokio pobūdžio paslaugos buvo neatsiejamos nuo nukentėjusiųjų apsisprendimui daryto poveikio – objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai apie tariamas grėsmes buvo pateikiami kaip jos teikiamų paslaugų turinys ir pagrindas jomis naudotis bei už jas mokėti. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo A. T. veiksmus vertinti vien kaip netinkamą civilinių teisinių santykių vykdymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visos pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina ne tik objektyviųjų, tačiau ir subjektyviųjų sukčiavimo požymių A. T. veiksmuose buvimą. Sukčiavimo bylose tiesioginės tyčios turinį sudaro turtinės naudos gavimo ir žalos padarymo panaudojant apgaulę suvokimas bei noras, panaudojant apgaulę, tokią turtiną naudą gauti. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad A. T., dažnu atveju savo iniciatyva, aktyviai nukentėjusiesiems teikė informaciją apie tariamas grėsmes, jas siedama su, jos teigimu, netinkamo jų elgesio ir gyvenimo aplinkybėmis, akcentuodama išskirtinius savo gebėjimus tokias grėsmes matyti ir nuo jų apsaugoti, o kartu su šiomis aplinkybėmis siejo pareigą mokėti už jos teikiamas paslaugas. Kaip nustatyta pirmiau, A. T. tariamai sužinojusi „kūrėjo“ jai nurodytas sumas, šias sumas įvardindavo nukentėjusiesiems arba liepdavo patiems jiems „pamatyti“, kokią sumą jie turėtų sumokėti už atitinkamas paslaugas. A. T. skirdavo baudas, nustatinėdavo skolų dydžius bei terminus joms sumokėti. Nukentėjusiesiems neturint pinigų, didindavo šias skolas, nurodydama įvairias aplinkybes, apie netinkamą nukentėjusiųjų elgesį ir dėl to jai keliamą dvasinę žalą. D. ir D. V. atveju, reikalavimai už paslaugas, už energijos tiekimą, gyvenimo trukmės pratęsimą buvo nukreipti ir į didesnės vertės turto – t. y. nekilnojamojo turto, automobilio – perdavimą. Be to, byloje nustatyta, kad piniginės lėšos A. T. reikalavimu buvo perduodamos ir jos sutuoktiniui D. T..

Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ir tai, kad A. T. esą siekė savo veiklą įteisinti, tačiau to padaryti nepavyko dėl to, kad VMI nebuvo tokio individualios veiklos kodo. Net ir siekis įforminti savo veiklą, nagrinėjamu atveju nepašalina aplinkybės, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo naudojama apgaulė, kurios pagrindu A. T. ir D. T. įgijo svetimą, nukentėjusiesiems priklausantį turtą, žinodami, kad A. T. pateikiama informacija yra objektyviai nepagrįsta, o tokios informacijos pateikimas buvo naudojamas kaip priemonė nukentėjusiųjų valiai paveikti ir jų turtui įgyti. Todėl veiklos įforminimas ar siekis ją įforminti nekeistų A. T. ir D. T. veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo.

Taigi, A. T. veiksmų pobūdis, jos aktyvus vaidmuo teikiant ir palaikant nukentėjusiuosius klaidinančią informaciją, reikalavimas mokėti už tariamų grėsmių pašalinimą, taip pat reikalavimai perduoti pinigines lėšas ir kitą turtą leidžią spręsti, kad ji suvokė, jog būtent jos naudojama apgaulė daro esminę įtaką nukentėjusiųjų apsisprendimui perduoti turtą, numatė dėl tokių veiksmų atsirandančią turtinę žalą ir norėjo tokio rezultato, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju A. T. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip sukčiavimas pagal atitinkamas BK 182 straipsnio dalis, atsižvelgiant į apgaule įgyto turto vertę kiekvienos iš nukentėjusiųjų grupės atžvilgiu – pagal BK 182 straipsnio 1 dalį dėl 3 885 Eur vertės turto įgijimo apgaule iš I. U. ir A. U., pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės – 32 760 Eur vertės turto įgijimo apgaule iš L. V., pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl didelės – 37 077 Eur vertės turto įgijimo apgaule iš D. J., pagal BK 182 straipsnio 3 dalį dėl labai didelės vertės – 329 654,64 Eur turto įgijimo apgaule (A. T. ir D. T.), 127 825 Eur vertės turto įgijimo apgaule (A. T.) bei pasikėsinimo įgyti labai didelės vertės – 3 450 000 Eur turtą iš D. V. ir D. V..

Dėl D. T. bendrininkavimo

Nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentai taip pat susiję su pirmosios instancijos teismo išvada dėl D. T. bendrininkavimo su A. T.. Gynėjas iš esmės nesutinka, kad byloje nustatytos aplinkybės pakankamai pagrindžia D. T. dalyvavimą bendrai darant nusikalstamas veikas ir jo tiesioginę tyčią bendrininkauti su A. T.. Skunde teigiama, kad D. T. pats iš nukentėjusiųjų nereikalavo pinigų, nedalyvavo dalyje pokalbių, pats tikėjo A. T. gebėjimais, dovanų priėmimui iš D. ir D. V. – nepritarė, o jo atlikti veiksmai, įskaitant pinigų priėmimą ar dalyvavimą ieškant notaro, gali būti paaiškinami ir teisėtomis aplinkybėmis.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo, negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą. Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-976/2022, 23 punktas).

Taigi, nagrinėjamu atveju, remiantis pirmiau pacituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei atsakant į apeliacinio skundo argumentus, būtina įvertinti, ar D. T. suvokė bendrai su A. T. vykdantis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ar buvo susitaręs prie jos prisidėti ir ar jo atlikti konkretūs veiksmai objektyviai prisidėjo prie A. T. daromų nusikalstamų veikų įgyvendinimo.

Vertinant šias aplinkybes, visų pirma pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, D. T. vaidmuo neapsiribojo pasyviu buvimu šalia A. T.. Nukentėjusysis A. U. nurodė, kad D. T. jam pasakė, jog susipažino su ypatingų galių turinčia moterimi, kad tokių žmonių žemėje yra tik 5–6 (t. 16, b. l. 7). Aplinkybę apie A. T. ypatingas galias D. T. nurodė ir nukentėjusiajam D. V. (t. 16, b. l. 29). D. V. nurodė, kad D. T. ragino juos ateiti į A. T. konsultacijas (t. 16, b. l. 23). Nukentėjusi D. J. nurodė, kad D. T. dalyvaudavo pokalbiuose ir viskam pritardavo, pykdavo, jei ji bandydavo prieštarauti A. T. (t. 16, b. l. 14). Iš L. V. parodymų matyti, kad D. T. nurodė, kad pasaulyje tokių kaip jie (A. T., D. T. ir L. V.) yra likę tik trys, kad jie turėtų džiaugtis. Be to, D. T. domėjosi jo (L. V.) tėvų turimu nekilnojamuoju turtu, vyko kartu su L. V. apžiūrėti pastatų (t. 16, b. l. 19–20). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. P., D. T. brolio žmona, (t. 5, b. l. 15–17) nurodė, kad kartą į jos namus atvyko A. ir D. T.. A. T., atvykusi į jos namus, kurį laiką stovėjo, žvalgėsi ir nieko nesakė, vėliau pasakė, kad mato mirusį V. P. vyro tėvą Apklausiama teisme liudytoja nurodė, kad D. T. dalyvavo ir pokalbyje, kurio metu A. T. nurodė, kad liudytoja turi jai sumokėti 10 000 Eur (t. 16, b. l. 43). Liudytoja U. S. nurodė, kad D. T. jai taip pat patvirtino, kad dalyvavo A. T. atliekamose procedūrose, teigė matantis praeitus gyvenimus (t. 16, b. l. 49). Šie duomenys leidžia spręsti, kad būdamas su A. T. D. T. pritardavo jos išsakomiems teiginiams, priešindavosi, jei nukentėjusieji nesutikdavo su jos nurodomomis aplinkybėmis, pats bandydavo įteigti jiems tam tikrą informaciją, taip reikšmingai formuodamas nukentėjusiųjų požiūrį į A. T.. Iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų taip pat matyti, kad D. T. priimdavo iš jų pinigus, dalis pinigų taip pat buvo pervesta ir į jo asmeninę banko sąskaitą.

Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne tik nukentėjusieji D. ir D. V., L. V. siekė įrodyti, jog ir D. T. prisidėjo prie A. T. vykdomų nusikalstamų veikų, tačiau ir kiti byloje apklausti nukentėjusieji bei liudytojai patvirtino buvus reikšmingą nuteistojo vaidmenį tiek ir dėl nukentėjusiesiems pateikiamos informacijos apie A. T. ypatingas galias, tiek ir perimant nukentėjusiųjų ir liudytojų pinigines lėšas, skirtas apmokėti A. T. vykdytoms procedūroms. Tai, kad dalis nukentėjusiųjų ir liudytojų nurodė manantys, kad D. T. buvo paveiktas A. T., nešalina jo, kaip bendrininko atsakomybės. Nuteistasis apklausų metu nurodė tikėjęs A. T. galiomis, teigė, kad ji jam yra padėjusi. Tačiau vien tokia subjektyvi D. T. nuostata nepaneigia jo sąmoningo dalyvavimo A. T. veikloje. Kaip jau nurodyta pirmiau, A. T. teikiamų paslaugų pobūdis ir jos bendravimas su nukentėjusiaisiais buvo grindžiami ne vien bendro pobūdžio ezoteriniais ar dvasiniais teiginiais, bet ir konkrečių, objektyviais duomenimis nepagrįstų grėsmių akcentavimu, jų siejimu su nukentėjusiųjų elgesiu, manipuliavimu nukentėjusiųjų savijauta bei būtinybe naudotis A. T. pagalba ir dažnu atveju už tai mokėti pakankamai reikšmingas sumas. D. T. pats dalyvavo tokiame bendravime, pritardavo A. T. teiginiams, pateikdavo nukentėjusiesiems informaciją apie tariamas savo sutuoktinės galias, o kaip nurodė D. J., supykdavo, jei nukentėjusioji bandydavo prieštarauti A. T.. Objektyvūs bylos duomenys taip pat patvirtina aplinkybę, kad D. T. priimdavo už A. T. suteiktas paslaugas nukentėjusiųjų perduodamas pinigines lėšas, įskaitant ir atvejus, kai grynaisiais buvo perduodamos itin didelės pinigų sumos. Nors pats D. T. nurodė, kad praeityje už A. T. paslaugas jis mokėjo nedideles sumas, tačiau byloje nustatyta, kad iš nukentėjusiųjų už nuteistosios paslaugas buvo reikalaujama ir 10 000 Eur siekiančių ar dar didesnių sumų, kas leidžia spręsti, jog D. T. negalėjo nesuvokti realaus A. T. veiklos pobūdžio ir joje atliekamo savo vaidmens.

Kita vertus, D. T. ir A. T. proceso metu teigė, kad nuteistasis nepritarė nukentėjusiųjų D. ir D. V. ketinimams perduoti A. T. didelės vertės turtą, t. y. padovanoti automobilį BMW ir butą, dėl ko, jų teigimu, šių sandorių sudarymas buvo išimtinai A. T. sprendimas. Tačiau tokią nuteistųjų poziciją paneigia ne tik pirmiau aptartos aplinkybės, tačiau ir pakankamai aktyvus D. T. vaidmuo, atliekant veiksmus, susijusius su šiais sandoriais. D. V. nurodė, kad D. T. ieškojo notaro pinigų dovanojimo sandoriui, tačiau jo surasta notarė, pamačiusi kokia pinigų suma dovanojama, atsisakė šį sandorį tvirtinti (t. 16, b. l. 31). D. V. nurodė, kad A. T., sužinojusi, kad D. T. surasta notarė atsisakė sudaryti sandorį, pradėjo sakyti, kokie nukentėjusieji yra juodi, kaip jie negali patys surasti notaro, dėl ko jie galiausiai kreipėsi į jų pažįstamą notarę J. P. (t. 16, b. l. 24). Nukentėjusieji D. ir D. V. taip pat patvirtino aplinkybę, kad automobilį salone A. T. padėjo išsirinkti D. T.. Kaip nurodė D. V., atvykus į saloną, vadybininkas, iš kurio buvo perkamas automobilis, jau žinojo, kokiu klausimu atvyko nukentėjusieji, jis jiems taip pat nurodė, kad D. T. atvykęs kalbėjo apie ypatingas savo sutuoktinės galias ir, kad automobilį nukentėjusieji jai perka už pagalbą, už paslaugą (t. 16, b. l. 26). D. V. nurodė, kad dėl minėtų dovanojimo sandorių iniciatoriai buvo tiek A. T., tiek D. T.. Dėl mokesčių sumokėjimo už dovanojimo sandorius paskambino A. T., bet ir D. T. nurodė, kad žino kaip viską padaryti, nes yra dirbęs banke (t. 16, b. l. 30). Be to, D. V. nurodė, kad D. T. jai nurodė užsakyti valstybinius numerius, kadangi su įprastais valstybiniais numeriais šviesos jėgos neleidžia važiuoti (t. 16, b. l. 25). Nors pats D. T. teigė, kad minėtus veiksmus atliko vykdydamas A. T. nurodymus, tokia aplinkybė savaime nepaneigia aktyvaus jo vaidmens. Priešingai, D. T. dalyvavo renkantis automobilį salone, vadybininkui paaiškino šio automobilio įsigijimo priežastis, akcentuodamas savo sutuoktinės ypatingus gebėjimus, teikė informaciją apie mokesčių už dovanojimo sandorius sumokėjimą valstybei, paaiškindamas, kad turi tam reikiamų žinių, nes dirbo banke, taip pat nurodė pats nuvežęs D. V. užsakyti vardinių numerių dovanotam automobiliui. D. T. pozicija, kad notarės paiešką jis atliko tik vykdydamas D. V. prašymą, nepaneigia jo aktyvaus vaidmens įgyvendinant turto dovanojimo sandorį. Nors D. T. nurodė tik vykdęs D. V. prašymą, tačiau būtent jis surado notarę ir tik jai atsisakius patvirtinti pinigų dovanojimo sandorį, sandorius patvirtino D. V. pažįstama notarė J. P.. Vertinant šias aplinkybes kartu su D. T. dalyvavimu renkant automobilį, sprendžiant dovanojimo sandorių įforminimą ir mokesčių sumokėjimo klausimus bei kitus pirmiau jau aptartus nuteistojo veiksmus, darytina išvada, kad D. T. nebuvo nuo šio turto perdavimo proceso atsiribojęs. Tokie nuteistojo veiksmai objektyviai palengvino nukentėjusiųjų turto perdavimą A. T..

Gynėjo nurodoma aplinkybė, kad paskutinė įmoka už butą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įgytas panaudojant apgaule iš D. V. ir D. V. įgytus pinigus, ir buvo įregistruotas kaip bendra jungtinė A. ir D. T. nuosavybė, buvo atlikta iš D. T. banko sąskaitos tik dėl A. T. banko sąskaitoms taikyto arešto, šiuo aspektu taip pat nėra reikšminga, nes įmoka atlikta jau po turto įgijimo apgaule ir tolimesnis turto valdymas niekaip nėra susijęs su D. T. veiksmais iki turto įgijimo, t. y. su jo aktyviu vaidmeniu siekiant sukelti didesnį nukentėjusiųjų pasitikėjimą A. T., veiksmais, padedant įgyti šį turtą. Tuo tarpu teiginys, kad tuo atveju, jei nukentėjusieji būtų A. T. atidavę ne pinigus, o patį butą, šis „greičiausiai“ būtų buvęs įregistruotas kaip A. T. asmeninė nuosavybė, apskritai yra hipotetinio pobūdžio ir nei patvirtina, nei paneigia jokios aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl D. T. bendrininkavimo.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl 2022 m. rugsėjo 27 d. A. T. ir D. J. telefoninio pokalbio Nr. 97 (t. 8, b. l. 55–57), kuriais teigiama, kad minėtas pokalbis patvirtina A. T. ir D. T. apklausų metu nurodytas aplinkybes, jog D. T. niekada nepritarė nukentėjusiųjų dovanų priėmimui ir ragino A. T. šių dovanų atsisakyti. Šio pokalbio metu D. T. iš tiesų nurodė, kad naujieji namai bus A. T. ir bus gražūs, taip pat, ir naujasis automobilis, o jis pats tik „Pežiuką“ vairuoja, tačiau įvertinus viso pokalbio kontekstą matyti, kad asmenys tuo metu juokėsi, galimai šiek tiek ironizavo. Vertinant minėtą pokalbį visų pirmiau aptartų aplinkybių kontekste, o ypač A. T. nurodytą aplinkybę, kad „kas ko nusipelnė, tas tą turi“, akivaizdu, kad būtent A. T. buvo pristatoma kaip išskirtinį vaidmenį nuteistųjų santykiuose turinti asmenybė, kuriai, kaip jau nurodyta pirmiau, tariamai buvo prieinamos kitiems asmenims nesuteiktos žinios ir galios, todėl aplinkybė, kad ir šio pokalbio metu nukentėjusiųjų perduodamas turtas buvo siejamas su A. T., savaime nereiškia D. T. nepritarimo tokiam turto perdavimui jo sutuoktinės nuosavybėn ar jo atsiribojimo nuo bendros veiklos. Reikia įvertinti ir tai, kad pokalbio metu buvo kalbama su viena iš nukentėjusiųjų – D. J. – kuriai ir toliau buvo siekiama sudaryti įspūdį A. T. galiomis, išlaikyti jos autoritetą. Apygardos teisme apklausta nukentėjusioji I. U. taip pat nurodė (t. 16, b. l. 6), kad A. T. rodė jai savo naująjį automobilį, siekdama, kad ir nukentėjusioji pasistengtų. Taigi, A. T. nukentėjusiųjų perduodamą turtą siejo su savo ypatingomis galiomis ir jų teikiama nauda, taip sudarydama įspūdį, kad brangus turtas jai yra atlygis už šias galias ir jų suteikiamą pagalbą, D. T. tai žinojo, suprato ir tam pritarė. Tokiu būdu šis turtas buvo naudojamas ir kaip priemonė A. T. autoritetui bei nukentėjusiųjų tikėjimui ja stiprinti. Atsižvelgiant į tai, vien iš aptariamo pokalbio nėra pagrindo daryti išvados dėl D. T. nepritarimo A. T. gaunamam turtui ar jo atsiribojimo nuo jo įgijimo.

Įvertinus visų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aukščiau aprašyti D. T. veiksmai patvirtina, kad jis suvokė savo dalyvavimą bendroje su A. T. vykdomoje nusikalstamoje veikoje ir tyčia prie jos prisidėjo, siekdamas, kad nukentėjusieji perduotų jiems priklausantį turtą. Šie veiksmai, vertinami kartu su D. T. žinojimu apie A. T. naudojamą poveikio nukentėjusiesiems būdą ir jo paties dalyvavimą šiame procese, patvirtina, kad jo vaidmuo nebuvo atsitiktinis ar pasyvus.

D. T. subjektyvus įsitikinimas dėl A. T. tariamų ypatingų galių savaime neeliminuoja jo tiesioginės tyčios bendrininkauti, nes sprendžiant dėl šio požymio reikšminga ne tai, ar jis nuoširdžiai tikėjo A. T. teiginiais, o tai, ar jis suvokė savo atliekamų veiksmų pobūdį, jų reikšmę bendroje veikloje ir sąmoningai prie jos prisidėjo. Bendrininkavimo atveju nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas pats atliktų visus nusikalstamos veikos sudėties požymius atitinkančius veiksmus. Kaip išaiškinta pirmiau jau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau būtina nustatyti, kad kiekvienas jų suvokė dalyvaujantis bendrai darant nusikalstamą veiką ir tyčia prie jos prisidėjo. Nagrinėjamu atveju būtent tokią D. T. tyčią patvirtina jo nuoseklus dalyvavimas A. T. vykdytoje veikloje, jos atliekamų veiksmų pobūdis ir jų ryšys su nukentėjusiųjų pinigų bei turto perdavimu. Todėl tai, kad pats D. T. ne visais atvejais prašė nukentėjusiųjų pinigų, neatplėšdavo perduodamų vokų, nežinojo tikslios juose esančių pinigų sumos ar atskirais atvejais teigė tik vykdęs A. T. nurodymus, nepaneigia jo tiesioginės tyčios bendrininkauti apgaule įgyjant nukentėjusiųjų turtą. Šios aplinkybės atskirai vertinamos gali apibūdinti tik konkrečių jo veiksmų pobūdį, tačiau vertinamos visų pirmiau aptartų bylos aplinkybių kontekste, nepaneigia D. T. suvokimo apie bendrą nusikalstamą veiką ir jo sąmoningo prisidėjimo prie jos.

Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad A. T. ir D. T. buvo susitarę veikti bendrai, taip pat, kad jie suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat kitus pirmiau aptartus bendrininkavimo požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais nuteistieji realizavo dalį bendros sukčiavimo sudėties objektyviųjų požymių, darytina išvada, jog jie veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Dėl nesunkaus D. ir D. V. sveikatos sutrikdymo

Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nenustačius A. T. veiksmuose sukčiavimo požymių, nėra pagrindo jos nuteisimui ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, kadangi šiuo atveju D. V. ir D. V. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo laikomas ilgalaikio bauginimo, susijusio su A. T. vykdytu sukčiavimu, pasekme. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija, kaip pirmiau išdėstyta, pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. T. kaltės įvykdžius BK 182 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką nukentėjusiųjų D. ir D. V. atžvilgiu, sprendžiant dėl jos atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį būtina įvertinti, ar nukentėjusiesiems nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su neteisėtais A. T. veiksmais, atliktais jai įvykdant sukčiavimą.

Apeliaciniame skunde nuteistųjų gynėjas neginčija nukentėjusiesiems atliktų ekspertizių išvadų, nurodydamas, kad jos nėra neaiškios ar prieštaringos, tačiau jų pagrįstumu abejoja dėl to, kad atliekant ekspertinį tyrimą išvadoms pateikti buvo apklausiami ne tik nukentėjusieji D. V. ir D. V., bet ir tiriama ekspertams pateikta bylos medžiagos dalis, kurioje, be kita ko, buvo tiriami ir ikiteisminio tyrimo metu ne kartą nukentėjusiųjų duoti parodymai, tačiau nebuvo pateikti pagal esamą kaltinimą A. T. ir D. T. dėl tų pačių aplinkybių duoti parodymai, dėl ko ekspertai neturėjo galimybės jų palyginti su nukentėjusiųjų parodymais ir įvertinti galimų šių parodymų neatitikimų. Gynėjas taip pat ginčija tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teisme metu nebuvo tenkintas gynybos prašymas apklausai iškviesti psichiatrijos-psichologijos ekspertus, teikusius į bylą išvadas/ekspertizės aktus.

Atsižvelgiant į šioje apeliacinio skundo dalyje išdėstytus argumentus, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir iškviesti nukentėjusiųjų D. ir D. V. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusius ir į bylą ekspertizės aktus pateikusius ekspertus L. Šliožienę ir M. Ridiką (t. 19, b. l. 11).

Apeliacinės instancijos teisme apklausiama liudytoja ekspertė L. Šliožienė patvirtino ekspertizės aktuose (t. 2, b. l. 8–19; t. 3, b. l. 12–27) pateiktas išvadas ir nurodė, kad ekspertiniam tyrimui pateiktos medžiagos pakako atsakyti į teismo užduotus klausimus. Ekspertė paaiškino, kad išvados buvo grindžiamos ne vien nukentėjusiųjų pateikta informacija, bet ir medicinine dokumentacija bei kitais tyrimui pateiktais duomenimis, juos vertinant visumoje. Pakartotinai įvertinus duomenis, taip pat ir vėliau gautus nuteistųjų parodymus, nenustatyta aplinkybių, kurios keistų ar prieštarautų ekspertizės išvadoms. Sąmoningo nukentėjusiųjų būsenos simuliavimo požymių taip pat nebuvo nustatyta. L. Šliožienė, be kita ko, nurodė, kad ekspertizės metu nebuvo nustatytas stiprus domėjimasis ezoteriniais dalykais, tačiau esminis įvykis įvyko po persirgimo koronavirusu. Šį nukentėjusiųjų gyvenimo laikotarpį liudytoja įvardino kaip vienareikšmiškai liguistą. Ekspertė nurodė, kad turint maginio mąstymo elementų ir tikėti, jog kitas asmuo gali pakenkti, atimti gyvybę per atstumą turi būti suderinami keletas faktų, t. y. iškilti egzistencinė krizė, žmogui turi įvykti vienokia ar kitokia paleidžiamoji stresogeninė situacija, kuomet paleidžiamas mechanizmas, pavyzdžiui gedulas, liga, stresas, amžiaus ar egzistencinė krizė, turi susijungti keletas dalykų ir jei aplinkoje dar vienaip ar kitaip atsiranda psichologinis spaudimas, atsiranda ir kognityviniai iškraipymai, dėl ko žmogus gali pereiti į liguistą situacijos vertinimą. Ekspertė nurodė, kad iki persirgimo koronavirusu ir su šia liga susijusios izoliacijos nukentėjusiųjų domėjimasis ezoteriniais dalykais bei pinigų skyrimas šiai veiklai nebuvo pasiekęs liguisto lygmens. Tiriamuoju laikotarpiu, nuo 2021 m. balandžio iki 2022 m. rugsėjo 20 d., jų suvokimas pasikeitė – jie įtikėjo, kad gali mirti ir be A. T. pagalbos neišgyvens, todėl pradėjo priimti sau nepalankius ir neracionalius sprendimus, įskaitant siekį perduoti namą ir verslą. Ekspertė pabrėžė, kad vertintos būtent šio laikotarpio aplinkybės. Ekspertės L. Šliožienės vertinimu, tokį pokytį lėmė kompleksas aplinkybių: abiejų nukentėjusiųjų sunki Covid-19 liga, grėsmė gyvybei, fizinis išsekimas, socialinė izoliacija ir A. T. autoritetas. Šių veiksnių visuma sudarė sąlygas kognityviniams iškraipymams, stresui ir adaptacijos sutrikimams, dėl kurių nukentėjusiųjų sprendimai su sveikata ir gyvybe susijusioje srityje tapo neracionalūs. Kartu ekspertė pažymėjo, kad tai nebuvo psichozinė būsena – ryšys su realybe išliko, tačiau sprendimus reikšmingai veikė autoriteto įtaka. Ekspertė taip pat nurodė, kad nukentėjusieji A. T. įtakai buvo imlūs būtent todėl, kad tikėjo jos autoritetu ir teikiama informacija. Jų ankstesnis domėjimasis ezoterika savaime nebuvo patologinis, tačiau tiriamuoju laikotarpiu, įtikėjus tariama mirties grėsme ir būtinybe pasikliauti A. T., šis tikėjimas perėjo į neadekvatų ir racionalumo ribas peržengiantį situacijos vertinimą. Ekspertė pabrėžė, kad reikšmingai psichologinei įtakai būtinas autoritetas, o nagrinėjamu atveju jo poveikis derinosi su mirties baime, egzistencine krize, stresogenine situacija, fiziniu išsekimu ir izoliacija. Todėl, nors nukentėjusieji išliko darbingi, jų sprendimai konkrečioje su sveikata ir gyvybe susijusioje srityje buvo reikšmingai paveikti. Ji taip pat nurodė, kad nukentėjusieji dėl mokėjimų galėjo racionaliai derėtis dėl sumų, tačiau toliau mokėjo ir galiausiai buvo pasirengę perduoti namą bei verslą, nes siekė išvengti tariamos grėsmės gyvybei. Tai, ekspertės vertinimu, buvo sau nepalankūs ir jų išsilavinimo bei gyvenimo patirties neatitinkantys sprendimai, nors psichozinės būsenos nebuvo. Galiausiai ekspertė paaiškino, kad izoliacija buvo vienas iš papildomų, o ne pagrindinis poveikio veiksnių – nukentėjusieji bendravo ir su kitais asmenimis, tačiau nagrinėjama tema daugiausia bendravo su A. T.. Ji taip pat pažymėjo, kad L. V. ir nukentėjusiųjų santykis ekspertiniam vertinimui nebuvo reikšmingas, be to, L. V. ekspertinis tyrimas nebuvo atliktas. Atsakydama į gynėjo klausimus, ekspertė nurodė neturinti pagrindo abejoti nukentėjusiųjų pateikta informacija ar manyti, kad jie buvo parengti sąmoningai iškraipyti aplinkybes, simuliacijos, agravacijos, perdėjimo požymių nenustatė. Ji taip pat patvirtino, kad vėliau ekspertams pateikti nuteistųjų parodymai, ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų nukentėjusiųjų ir nuteistųjų pokalbių turinio analizė nekeičia nei nustatytos diagnozės, nei sveikatos sutrikdymo masto (t. 19, b. l. 123–127).

Ekspertas M. Ridikas patvirtino ekspertizės aktuose pateiktas išvadas ir nurodė, kad papildomai pateikti duomenys jų nekeičia. Eksperto vertinimu, nukentėjusiųjų būsena iš pradžių buvo grindžiama smalsumu, tačiau palaipsniui, atsiradus baimei dėl sveikatos ir gyvybės, taip pat didėjant mokėjimams už „energetinį pamaitinimą“, susiformavo reikšminga A. T. įtaka. Ekspertas nenustatė nukentėjusiųjų simuliacijos požymių, o ekspertizės metu jų būklė atitiko lengvą depresijos būseną (t. 19, b. l. 127–128).

Taigi, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teisme apklaustų ekspertų paaiškinimų, jie patvirtino ekspertizės aktuose pateiktas išvadas ir nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių šios išvados turėtų būti keičiamos ar vertinamos kaip nepagrįstos. Nors gynėjas ekspertizės aktų išvadų nevertino kaip prieštaringų ar neaiškių, tačiau jis abejojo jų pagrįstumu, dėl esą ekspertams nepateiktos visos ekspertiniam tyrimui reikšmingos medžiagos. Vis tik, ekspertų apklausa šių abejonių nepatvirtino. Priešingai, ekspertai patvirtino tiek D. V., tiek D. V. nustatytus psichikos būsenos sutrikimus, jų pobūdį ir priežastinį ryšį su A. T. veiksmais – ekspertizės aktuose konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio iki 2022 m. rugsėjo 20 d. jų psichikos būsenos sutrikimai vertintini kaip kitos reakcijos į stiprų stresą ir yra tiesiogiai susiję su jų atžvilgiu atliktais A. T. nusikalstamais veiksmais.

Ekspertų paaiškinimai taip pat patvirtina, kad šį sveikatos būklės sutrikimą lėmė ne pavieniai neigiami išgyvenimai, o susiklosčiusių aplinkybių visuma, kuriai reikšmingą įtaką turėjo A. T. autoritetas ir jos teikiama informacija, nukentėjusiųjų patirta grėsmė sveikatai ir gyvybei, egzistencinė krizė, fizinis išsekimas bei izoliacija. Šių aplinkybių visuma sudarė sąlygas kognityviniams iškraipymams, stresui ir adaptacijos sutrikimams, dėl kurių nukentėjusiųjų sprendimai tapo neracionalūs ir jiems žalingi. Todėl vien tai, kad nukentėjusiųjų psichikos būklei reikšmingos buvo ir kitos aplinkybės, nepaneigia ekspertizės aktuose nustatyto tiesioginio priežastinio ryšio tarp A. T. veiksmų ir D. V. bei D. V. sveikatos sutrikdymo.

Ekspertų, atlikusių teismo psichiatrijos, teismo-psichologijos ekspertizes, savo srities specialių žinių panaudojimas ir tokių ekspertizių teisėtumas teisėjų kolegijai šiuo atveju abejonių nekelia. Teisėjų kolegijos vertinimu, Ekspertizės aktai yra išsamūs, neprieštaringi, paremti visos išvadoms padaryti reikalingos bylos medžiagos duomenimis, jų išvados kitiems šioje nutartyje aptartiems įrodymams, patvirtinantiems nukentėjusiųjų savijautą nagrinėjamu laikotarpiu, jų elgesio ir sveikatos pasikeitimus bendraujant su A. T., neprieštarauja, todėl pagrįstai buvo pripažinti tinkamu įrodymu byloje ir jais buvo remiamasi sprendžiant nuteistosios A. T. kaltės klausimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad A. T. pagrįstai nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus nukentėjusiųjų D. ir D. V. sveikatos sutrikdymo.

Dėl nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo

Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su A. T. nuteisimu pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino A. T. veiksmų, susijusių su automobilio BMW ir 111 000 Eur įgijimu, santykį su jos pačios padarytu sukčiavimu. Gynėjo teigimu, šie veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas, nes notariniai dovanojimo sandoriai buvo būtina priemonė pačiam turtui, apgaule išgautam iš nukentėjusiųjų, įgyti savo nuosavybėn, o ne vėlesni veiksmai, atlikti jau įgijus turtą ir siekiant nuslėpti jo tikrąją kilmę ar jį įteisinti. Taip pat nurodoma, kad pripažinus A. T. kalta dėl sukčiavimo, šio nusikaltimo tikslas buvo būtent automobilio ir pinigų įgijimas, todėl tie patys veiksmai negali būti papildomai vertinami ir kaip nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko pagrįstais.

Automobilio BMW dovanojimo atveju teismas išskyrė, kad nuosavybės teisė į automobilį nuteistajai perėjo tik sudarius dovanojimo sandorį, todėl sprendė, kad būtent nuo šio momento sukčiavimas buvo baigtas. Nepaisant to, apygardos teismas sprendė, kad A. T. apgaule įtikindama nukentėjusiuosius pirmiausia sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo, o vėliau – dovanojimo sandorius, siekė ne tik įgyti automobilį, tačiau ir jį legalizuoti, civilinėje apyvartoje įtvirtinant fiktyvią jo įgijimo, kaip dovanos, aplinkybę. Apygardos teismo vertinimu, taip buvo sudarytos sąlygos išvengti pareigos pagrįsti automobilio įsigijimui reikalingų lėšų teisėtą kilmę ir sumokėti atitinkamus mokesčius.

Apibendrindamas apygardos teismas konstatavo, kad A. T., siekdama nuslėpti tikrąją – nusikalstamą – automobilio ir pinigų kilmę, nurodė D. V. ir D. V. sudaryti atitinkamus sandorius, kuriais buvo pakeista šio turto teisinė padėtis ir šis turtas buvo įteisintas Lietuvos Respublikos finansų sistemoje, o A. T. tokiu būdu legalizavo nusikalstamu būdu įgytą bendros 199 200 Eur vertės turtą. Apygardos teismas abu atvejus pripažino vienu tęstiniu nusikaltimu. Teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją to turto kilmę arba jį įteisinti. Taigi, būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas atliekant minėtas veikas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinant, kad jis įgytas nusikalstamu būdu. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų. Todėl vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veikos pagal šį BK straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-70-788/2024, 6 punktas).

Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta pirmiau, nukentėjusieji D. V. vardu įgytą 88 200 eurų vertės automobilį BMW bei nukentėjusiesiems D. V. ir D. V. priklausiusias pinigines lėšas – 111 000 Eur padovanojo A. T., sudarant notarinius dovanojimo sandorius, kuriais šis turtas buvo įtvirtintas kaip A. T. nuosavybė. Tačiau vien dovanojimo sandorių sudarymo aplinkybė savaime nepatvirtina, kad sandoriais buvo siekiama nuslėpti tikrąją turto kilmę ar jį įteisinti. Kaip išaiškinta pirmiau aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant kaltės klausimą dėl BK 216 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo, būtina nustatyti savarankišką kaltininko siekį legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, o ne vien konstatuoti tokio turto perleidimo ar kito sandorio faktą. Nagrinėjamu atveju dovanojimo sandoriai buvo apgaule išvilioto nukentėjusiųjų turto įgijimo forma, pasirinkta nuteistosios būtent tam, kad automobilis ir piniginės lėšos būtų perduoti A. T. nuosavybėn, kad ji galėtų šiuo labai didelės vertės turtu, be kita ko ir registruotinu automobiliu, laisvai disponuoti – valdyti jį, naudotis ir naudoti, be kita ko, ir buto įsigijimui. Taigi sandorių sudarymas sutapo su turto įgijimu apgaulės būdu, o ne buvo atliktas po to, kai A. T. jau buvo nusikalstamu būdu įgijusi turtą, siekiant nuslėpti jo nusikalstamą kilmę ar sudaryti teisėto jo įgijimo įspūdį. Sukčiavimo nusikalstama veika ir pasireiškė būtent tuo, kad nukentėjusieji buvo įtikinti padovanoti nuteistajai turtą, šie veiksmai sudarė sukčiavimo sudėtį, o kitų papildomų veiksmų, kurie atitiktų BK 216 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nuteistajai nebuvo inkriminuota. Taigi vien dovanojimo sandorių sudarymas nesudaro pagrindo nuteistosios veiksmus kvalifikuoti dar ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. T. nuteisimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi A. T. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su A. T. ir D. T. paskirtomis bausmėmis. A. T. atžvilgiu prašoma, nepripažinus skundo argumentų dėl kaltės pagrįstais, panaikinti jai paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę ir skirti švelnesnes, su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes – baudas už BK 182 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymą, ir laisvės apribojimą už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Šį prašymą gynėjas grindžia tuo, kad A. T. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, o pirmosios instancijos teismo subendrinta laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui ir neatitinka teisingumo, proporcingumo ir humaniškumo principų. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti ir A. T. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu nuteistoji dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo išteisinama, klausimas dėl bausmės švelninimo pagal minėtą straipsnį nesprendžiamas ir apygardos teismo motyvai dėl bausmės dydžio pagal minėtą straipsnį parinkimo, neanalizuojami. Apeliaciniame skunde nebuvo formuluojamas prašymas dėl bausmės, paskirtos A. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad skundu buvo siekiama išteisinimo dėl visų inkriminuotų nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu.

D. T. atžvilgiu gynėjas prašo sumažinti paskirtos baudos dydį, kurį gynėjas laiko neatitinkančiu teisingumo, protingumo ir proporcingumo reikalavimų bei objektyviai neįvykdomu, taip pat apsunkinančiu galimybę atlyginti nukentėjusiesiems priteistus civilinius ieškinius. Abiejų nuteistųjų bausmių dydžiams reikšmingomis aplinkybėmis gynėjas nurodo nusikalstamų veikų turtinį pobūdį, nesunkų nukentėjusiųjų D. ir D. V. sveikatos sutrikdymo pobūdį, nukentėjusiųjų neatsargumą ir perdėtą jų pasitikėjimą, taip pat nuteistųjų objektyvių galimybių atlyginti žalą ribojimą dėl jų turto apribojimo ir D. T. prarastų darbo pajamų. Skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nuteistieji nesiėmė priemonių žalai atlyginti, nurodydamas, jog proceso metu buvo mėginama susitarti dėl žalos atlyginimo, tačiau reikalaujamos sumos nuteistieji objektyviai neturėjo galimybės sumokėti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistiesiems paskirtų per griežtų bausmių yra pagrįsti. Už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymas numato viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmes. Už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatytos alternatyvios baudos arba laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmės. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatytos laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors skundžiamas nuosprendis priimtas jau po 2025 m vasario 1 d. įsigaliojusio ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimų priimto 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, apygardos teismas, A. T. skirdamas bausmę pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, o D. T. – pagal BK 182 straipsnio 2 ir 182 straipsnio 3 dalį, vadovavosi bausmės vidurkio taisykle. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII 1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių pagrįstumo, vadovaujamasi ir nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistųjų teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Apygardos teismas, A. T. už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą (sukčiavimas prieš I. ir A. U.) paskyrė vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas prieš L. V.) – trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas prieš D. J.) – trejų metų laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (sukčiavimas prieš D. ir D. V.) – penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Už nusikaltimus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį A. T. paskirtos vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Spręsdamas dėl A. T. skirtinų bausmių rūšies ir dydžio pirmosios instancijos teismas vertino, kad nuteistoji padarė vieną sunkų, du apysunkius ir tris nesunkius nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta tai, kad dalį nusikalstamų veikų (dalis sukčiavimo epizodų prieš D. ir D. V., taip pat sukčiavimas prieš L. V.) buvo įvykdytos A. T. veikiant bendrininkų grupe su D. T. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). A. T. buvo pagrindinė nusikalstamų veikų iniciatorė ir vykdytoja. Jos neteisėti veiksmai truko pakankamai ilgą laiką – nuo 2019 m. iki 2022 m. rudens. Apygardos teismas įvertino, kad anksčiau A. T. neteista, administracine tvarka nebausta, yra pakankamai brandaus amžiaus, susituokusi, turi aukštąjį išsilavinimą, nedirba, o nusikalstamų veikų darymas buvo tapęs pagrindiniu jos pragyvenimo šaltiniu. A. T. savo elgesio kritiškai nevertino, kaltės nepripažino, viso proceso metu melavo, išsisukinėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų ir neatlygino jiems padarytos žalos, ikiteisminio tyrimo metu bandė paveikti nukentėjusiuosius, kad šie duotų tikrovės neatitinkančius parodymus apie jų ir nuteistųjų santykių pobūdį. Ji veikė išimtinai savanaudiškais tikslais, naudojo įvairius apgaulės metodus, manipuliavo nukentėjusiaisiais, darė jiems spaudimą, savo grasinimais kėlė įtampą, taip ne tik pasisavindama jiems priklausantį turtą, kurio vertė dešimteriopai viršija BK 190 straipsnyje nurodytą labai didelės vertės turto ribą, bet ir sukeldama sunkesnius padarinius – nesunkų nukentėjusiųjų D. ir D. V. sveikatos sutrikdymą.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokios išvados dėl A. T. padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų pavojingumo ir nuteistosios charakteristikos nei padarė pirmosios instancijos teismas. Byloje nustatytų aplinkybių visuma atskleidžia kryptingą ir intensyvų A. T. poveikį nukentėjusiesiems, siekiant iš jų gauti pinigines lėšas ir didelės vertės turtą. Nuteistoji atidžiai išanalizavusi tuo metu nukentėjusiuosius kamavusias problemas, jų turimas baimes, sąmoningai pasirinko veikimo prieš kiekvieną iš nukentėjusiųjų būdą bei asmenims aktualių grasinimų pobūdį, kas leido jai daryti dar didesnę įtaką nukentėjusiųjų apsisprendimui perduoti jai savo turtą. A. T. ne tik reikalavo iš nukentėjusiųjų vis didesnių pinigų sumų, bet ir žinodama apie jų finansines galimybes bei matydama, kad finansinių reikalavimų vykdymas jiems tampa sunkiai pakeliamas tiek sveikatos, tiek ir turtine prasme, ir toliau manipuliavo jais, darė spaudimą, kėlė jiems įtampą neva dėl jų augančių įsiskolinimų ir siejo jų atsisakymą vykdyti jos nurodymus su tariamai gresiančiomis pasekmėmis. D. ir D. V. atžvilgiu toks poveikis pasiekė itin didelį intensyvumą – jiems buvo grasinama tiek sveikatos problemomis, tiek ir mirtimi, o siekiant išvengti tariamų grėsmių ir jų buvo reikalaujama perduoti ne tik pinigus, tačiau ir kilnojamąjį bei nekilnojamąjį, itin didelės vertės, turtą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, A. T. veiksmai D. V. ir D. V. atžvilgiu buvo nukreipti ne tik į nukentėjusiųjų turtą, bet ir jų sveikatą. Šios aplinkybės rodo ne atsitiktinį ar epizodinį A. T. elgesį, bet sąmoningai pasirinktą ir ilgą laiką tęstą veikimo būdą, nukreiptą į nukentėjusiųjų valios paveikimą ir jų turto užvaldymą. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismo A. T. parinkta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas už jos padarytas sunkią ir apysunkes nusikalstamas veikas yra pagrįsta ir teisinga.

Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir tai, kad nors A. T. poveikis nukentėjusiesiems buvo pakankamai intensyvus ir nulėmęs jų apsisprendimą jai perduoti jiems priklausantį labai didelės vertės turtą, tačiau praeityje ji neteista, administracine tvarka nebausta. Šiuo atveju nustatyta tik viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad dalį jai inkriminuotų nusikalstamų veikų ji padarė veikdama bendrininkų grupe kartu su savo sutuoktiniu D. T.. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiųjų neatsargumas bei pernelyg didelis pasitikėjimas, nors ir nelaikytinas tokiu, dėl kurio būtų pagrindas nustatyti nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau vis tik negali likti neįvertintas ir skiriamų bausmių kontekste. Taigi, nors nuteistosios veiksmai buvo įžūlūs, ciniški ir dėl jos naudotos apgaulės nukentėjusiesiems D. V. ir D. V. buvo ne tik padaryta turtinė žala, bet dar ir nesunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau gerokai aukštesnė nei vidurkis bausmė pirmą kartą teisiamam asmeniui yra akivaizdžiai per griežta, neatitinka teisingumo bei proporcingumo principų, dėl ko ji mažintina iki trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo. Be to, kaip jau minėta pirmiau, teisėjų kolegija, spręsdama nuteistiesiems paskirtų bausmių klausimą, vadovaujasi nauja BK 61 straipsnio redakcija, pagal kurią bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Analogiškai vertintinos ir už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus (sukčiavimas prieš L. V. ir D. J.) paskirtos trejų metų ir trijų mėnesių bei trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad L. V. ar D. J. dėl A. T. veiksmų būtų kilę kitų padarinių (kaip kad D. ir D. V. atveju), dėl ko nuteistajai už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą skirtinos švelnesnės – dvejų metų laisvės atėmimo bausmės.

Kartu pažymėtina tai, kad atskirai vertinant A. T. įvykdytų nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje, pobūdį, jų pasekmes, būtų pagrindas svarstyti dėl švelnesnių savo rūšimi bausmių skyrimo pirmą kartą teisiamai nuteistajai. Tačiau įvertinus tai, kad bausmės už nesunkius nusikaltimus, tiek dėl nusikaltimų pavojingumo, tiek dėl to, kad jie padaryti tais pačiais veiksmais, kaip ir sunkus nusikaltimas, yra bendrinamos apėmimo būdu, švelnesnės rūšies bausmės skyrimas būtų formalus, įtakos galutinei subendrintai bausmei neturėtų, todėl keisti bausmių rūšies šiuo atveju netikslinga. Vis tik, įvertinus prieš tai išdėstytas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir tai, kad dėl šių nusikalstamų veikų nėra nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, kad apgaule įgyto turto vertė nėra itin reikšminga, už nesunkius nusikaltimus paskirtos bausmės pirmą kartą teisiamai A. T. taip pat mažinamos iki vienerių metų laisvės atėmimo.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu nuteistajai paskirtos bausmės švelninamos, taip pat į tai, kad ji išteisinama pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, iš naujo sprendžiamas jai paskirtų bausmių bendrinimo klausimas. BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai – nesunkių nusikaltimų kategorijai, be to, padaryti idealia nusikalstamų veikų sutaptimi, todėl bausmės, paskirtos pagal minėtus straipsnius, bendrinamos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnes (BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktai). Prie griežtesnės apėmimo būdu paskirtos bausmės dalinio sudėjimo būdu pridedamos bausmės, paskirtos už BK 182 straipsnio 2 dalį (BK 63 straipsnio 4 dalis). Pridedamų bausmių dydžiai paliekami tokie, kokius buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas, t. y. minimalūs (po tris mėnesius).

Apeliaciniame skunde nuteistosios A. T. gynėjas taip pat prašo sušvelninus nuteistajai paskirtą laisvės atėmimo bausmę jai paskirtos bausmės vykdymą iš dalies atidėti.

BK 75 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo A. T. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nors A. T. neteista, nebausta administracine tvarka, šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti taikant jai dalinį laisvės atėmimo bausmės atidėjimą. Šiame nuosprendyje išsamiai aptartas A. T. veiksmų prieš nukentėjusiuosius pobūdis, jų trukmė ir intensyvumas, jos pasirinktas sąmoningas poveikio nukentėjusiesiems būdas, siekiant įgyti jų turtą, taip pat tai, kad ji savo kaltės nepripažįsta, savo elgesio kritiškai nevertina ir nepripažįsta nukentėjusiesiems padarytos žalos atskleidžia didesnį jos asmenybės pavojingumą, siekį pateisinti savo nusikalstamą elgesį, dėl ko nėra pagrindo taikyti jai palankų BK 75 straipsnyje įtvirtintą dalinio bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir D. T. paskirtos bausmės yra per griežtos. BK 47 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už apysunkio nusikaltimo padarymą nustatoma nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio bauda (3 punktas), už sunkaus nusikaltimo padarymą – nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio bauda (4 punktas). Apygardos teismas D. T. už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 3 000 MGL (150 000 Eur) dydžio baudą, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – 2 000 MGL (100 000 Eur) dydžio baudą, t. y. baudas, artimas įstatymo nustatytam bausmės vidurkiui.

Vertinant D. T. paskirtų bausmių dydžio pagrįstumą matyti, kad nuteistasis padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. T. (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas sprendė, kad D. T., kaip bendravykdytojo vaidmuo buvo svarbus ir aktyvus – jis užmezgė kontaktą su nukentėjusiaisiais D. ir D. V., kaip A. T. šeimos narys ženkliai prisidėjo prie nuteistųjų kuriamo ir nukentėjusiesiems įteigto A. T., kaip ypatingų antgamtinių galių turinčio asmens, įvaizdžio kūrimo ir įteigimo nukentėjusiesiems. Tokį sukurtą A. T. įvaizdį D. T. sukčiavimo eigoje nuolat palaikė – dalyvaudamas nuteistosios bendravime su nukentėjusiaisiais jis pritarė A. T. nurodomoms aplinkybėms, liudijo, kad pats patyrė teigiamą jos energetinių procedūrų poveikį. Nuteistasis vežiodavo A. T. su nukentėjusiaisiais automobiliu, priimdavo iš jų gaunamus pinigus tiek grynaisiais, tiek bankiniais pavedimais į jo asmeninę banko sąskaitą. Apygardos teismas įvertino, kad praeityje D. T. neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, tačiau savo elgesio viso proceso metu kritiškai nevertino, kaltės nepripažino, melavo, neatsiprašė nukentėjusiųjų ir neatlygino jiems padarytos žalos. Įvertinęs aplinkybes, susijusias su D. T. vaidmeniu darant nusikalstamas veikas, taip pat laikotarpį, kuriuo buvo daromi nusikaltimai, aplinkybę, kad D. T. turi darbo rinkoje paklausaus profilio aukštąjį išsilavinimą ir dirba, sprendė, kad būdamas laisvėje jis gali dirbti ir atlyginti nukentėjusiesiems patirtą žalą. Įvertinęs visų šių aplinkybių visumą, apygardos teismas D. T. skyrė baudas.

Nors šiuo atveju D. T. paskirtos bausmės pagrįstai nėra susijusios su laisvės atėmimu, tačiau įvertinus D. T. vaidmenį darant nusikalstamas veikas, taip pat tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, nustatyta tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, darytina išvada, jog apygardos teismo nustatyti vidurkį atitinkantys baudų dydžiai yra neproporcingi ir pažeidžia teisingumo principą. Nusikalstamų veikų iniciatorė buvo jo sutuoktinė ir nors D. T. savo veiksmais ir paskatino nukentėjusiuosius labiau pasitikėti A. T., palaikė nuteistosios, kaip ypatingų galių turinčio asmens įvaizdį, dalyvavo bendraujant su nukentėjusiaisiais, priimdavo jų lėšas, tačiau vis tik, jo vaidmuo buvo antraeilis, o pagrindinis poveikis nukentėjusiųjų valiai buvo daromas būtent A. T. veiksmais.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas švelninti D. T. paskirtas bausmes – už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti 2 000 MGL dydžio (100 000 Eur) baudą, o už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą –1 000 MGL dydžio (50 000 Eur) baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės už sunkų nusikaltimą paskirtos baudos pridedant minimalią 100 MGL dydžio už apysunkį nusikaltimą galimos skirtos baudos dalį.

Dėl civilinių ieškinių

Nuteistųjų gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių ir prašo juos atmesti arba tenkinti tik byloje įrodytoje dalyje. Gynėjo teigimu, nenustačius A. T. ir D. T. veiksmuose nusikalstamų veikų sudėties požymių ir/arba D. T. dalyvavimo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai turėtų būti atmesti. Kita vertus, net ir pripažinus, kad A. T. ir D. T. pagrįstai pripažinti kaltais, byloje esantys duomenys, gynėjo nuomone, nepatvirtina visų nukentėjusiųjų nurodytų žalos dydžių. Ypač abejojama grynaisiais perduotų sumų pagrįstumu, nes dalis nukentėjusiųjų nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad tokias pinigų sumas turėjo ir perdavė nuteistiesiems. Todėl, gynėjo manymu, civiliniai ieškiniai turėtų būti tenkinama tik bylos duomenimis įrodytose jų dalyse arba palikti nenagrinėti, išaiškinant nukentėjusiesiems jų teises dėl šių ieškinių priteisimo kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka.

Nukentėjusieji D. ir D. V. į bylą pateikė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš A. T. ir D. T. 490 000 Eur jiems padarytai 457 750,42 Eur turtinei ir, likusioje dalyje, neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 145–146). Apygardos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Spręsdamas nukentėjusiųjų pateikto civilinio ieškinio klausimą apygardos teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog sukčiaudami kaltinamieji padarė nukentėjusiesiems 457 479,64 Eur dydžio turtinę žalą (šiek tiek mažesnę, nei nurodoma ieškinyje), todėl šią suma priteisė nukentėjusiesiems. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog veikdami bendrai, nuteistieji bendrais veiksmais padarė nukentėjusiesiems 329 654,64 Eur turtinę žalą, o 127 825 Eur turtinę žalą A. T. padarė veikdama viena, dėl ko nukentėjusiesiems D. ir D. V. priteisė 329 654,64 Eur turtinės žalos atlyginimą solidariai iš abiejų nuteistųjų ir 127 825 Eur turtinės žalos atlyginimą iš A. T..

Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, apygardos teismas pažymėjo, kad nukentėjusieji prašomo priteisti neturtinės žalos dydžio plačiau nedetalizavo, apsiribodami lakoniškais teiginiais, jog dėl tyčinių ilgalaikių nusikalstamų kaltinamųjų veiksmų patyrė psichologinį sukrėtimą, mirties baimę, išgąstį, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimo jausmą ir pasitikėjimo praradimą. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad teismo psichiatrinių – psichologinių ekspertizių aktais nustatyta, jog nepaisant pakankamai ilgai trukusio psichinės sveikatos sutrikdymo, nukentėjusieji šiuo metu medicininiu požiūriu yra pasveikę, ženklesnių liekamųjų reiškinių neišlikę, todėl teismas sprendė, jog neturtinei žalai atlyginti yra pakankamas, atitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus kiekvienam nukentėjusiajam priteistinas 2 000 Eur neturtinės žalos dydis. Neturtinės žalos atlyginimas priteistas iš A. T., kadangi ji buvo pripažinta kalta dėl nukentėjusiųjų sveikatos sutrikdymo. Apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad itin didelis pačių nukentėjusiųjų neatsargumas, neatsakingai įsitraukiant į pažintį su nuteistaisiais, be jokio pamatuoto pagrindo jais pasitikint ir ilgą laiką lengvabūdiškai tikint jų skleidžiama apgaule, ženkliai sąlygojo žalos atsiradimą, todėl konstatavo, kad turtinės žalos atlyginimo priteisimas, taip pat neturtinės žalos atlyginimo už sveikatos sutrikdymą priteisimas nukentėjusiesiems yra pakankama kompensacija ir papildomo neturtinės žalos atlyginimo už prieš nukentėjusiuosius įvykdytą sukčiavimą, nepriteisė.

Nukentėjusysis L. V. į bylą pateikė civilinį ieškinį, kuriuo iš nuteistųjų prašė priteisti 50 000 Eur jam padarytai 32 760 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (t. 3, b. l. 77–78). Apygardos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog sukčiaudami A. T. ir D. T. nukentėjusiajam padarė 32 760 Eur dydžio turtinę žalą, dėl ko šią žalą priteisė iš abiejų nuteistųjų solidariai.

Vertindamas L. V. prašomo priteisti neturtinės žalos dydį, apygardos teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis savo civiliniame ieškinyje plačiau nedetalizuoja patirtos neturtinės žalos, apsiribodamas lakoniškais teiginiais, jog dėl tyčinių ilgalaikių nusikalstamų nuteistųjų veiksmų patyrė psichologinį sukrėtimą, mirties baimę, išgąstį, nesaugumo jausmą, pažeminimą, nusivylimo jausmą ir pasitikėjimo praradimą. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog dėl nuteistųjų veiksmų būtų buvus sutrikdyta L. V. sveikata, nuteistųjų veiksmai prieš L. V. nebuvo tokie intensyvūs, kaip prieš jo tėvus, o jam padaryta turtinė žala yra keliolika kartų mažesne, nei jo tėvams. Teismas pažymėjo, kad itin didelis paties nukentėjusiojo neatsargumas, neatsakingai įsitraukiant į pažintį su nuteistaisiais, be jokio pamatuoto pagrindo jais pasitikint ir ilgą laiką lengvabūdiškai tikint jų skleidžiama apgaule, ženkliai sąlygojo žalos atsiradimą, todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas L. V. nepriteistinas.

Nukentėjusioji D. J. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. T. 28 077 Eur jai padarytai turtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad nuteistoji iš jos išviliojo 37 077 Eur, tačiau 9 000 Eur ji iš A. T. atsiėmė, dėl ko prašo priteisti likusią neatlygintą turtinę žalą (t. 3, b. l. 165). Apygardos teismas civilinį ieškinį tenkino.

Nukentėjusysis A. U. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. T. 3 885 Eur jo šeimai padarytai turtinei žalai atlyginti (t. 4, b. l. 108). Apygardos teismas civilinį ieškinį tenkino bei pažymėjo, kad skirtingai nei nukentėjusieji V., A. U. apklausiamas teisme pripažino, jog prie žalos atsiradimo didele dalimi prisidėjo ir jo paties bei jo sutuoktinės kvailumas, neatsakingumas ir lengvabūdiškumas, todėl jie nereiškia civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad tyčiniais bendrais veiksmais A. T. ir D. T. apgaule įgijo D. V. ir D. V. 329 654,64 Eur dydžio turtą, A. T. apgaule įgijo 127 825 Eur dydžio šių nukentėjusiųjų turtą, taip pat A. T. ir D. T. tyčiniais bendrasis veiksmais apgaule įgijo 32 760 Eur dydžio L. V. turtą, A. T. tyčiniais veiksmais apgaule įgijo 3 885 Eur dydžio I. U. ir A. U. turtą, taip pat – 37 077 Eur dydžio D. J. turtą, kurio dalį – 9 000 Eur D. J. atsiėmė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytose dalyse tenkino nukentėjusiųjų reiškiamus civilinius ieškinius.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus dalyje dėl civilinių ieškinių pagrįstumo, pažymėtina, kad iš tiesų, didžiąją dalį piniginių lėšų A. T. ir D. T. nukentėjusieji perdavė grynaisiais, jokių piniginių sumų dydžius, perdavimo datas, mokėtojus ar gavėjus patvirtinančių rašytinių duomenų nėra. Vis tik, kaip jau pažymėta pirmiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais dėl šių aplinkybių. Jie viso proceso metu nuosekliai nurodė aplinkybes, kada ir kokias sumas, už kokias procedūras mokėjo A. T.. Be to, byloje nustatytos aplinkybės dėl A. T. parodymų nepatikimumo, jos vykdyto poveikio nukentėjusiesiems dėl parodymų davimo, leidžia spręsti, kad A. T. pati suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir siekė išvengti jų atskleidimo. D. V. (t. 16, b. l. 29) ir L. V. (t. 16, b. l. 20) nurodė, kad A. T. reikalavo už jos teikiamas paslaugas atsiskaityti grynaisiais pinigais. I. U. nurodė, kad A. T. jai sakė, kad kaip draugai jie turėtų meluoti, jog mokėjo jai už eterinius aliejus (t. 16, b. l. 5). L. V. (t. 16, b. l. 19) ir D. J. (t. 16, b. l. 14) taip pat nurodė, kad A. T. liepė sakyti, kad jie dirbo tik su kristalais. Šios aplinkybės vertintinos ne kaip atsitiktiniai atsiskaitymo ar bendravimo ypatumai, o kaip A. T. pastangos nuslėpti tikrąjį jos santykių su nukentėjusiaisiais pobūdį ir gautų pinigų faktą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta pirmiau, A. T. suvokė savo veiksmų neteisėtumą, yra pagrindo spręsti, kad ji taip pat suvokė piniginių lėšų pervedimų atsekamumą ir jų reikšmę jos veiksmų įrodymui, todėl sąmoningas atsiskaitymų grynaisiais pinigais pasirinkimas šiuo atveju buvo susijęs su siekiu apsunkinti tikrojo gautų pinigų dydžio ir jų perdavimo aplinkybių nustatymą.

Vis dėlto, byloje buvo nustatyta, kad nukentėjusieji aktualiu laikotarpiu disponavo ir iš savo banko sąskaitų išgrynino reikšmingas pinigų sumas, taip pat dalį piniginių lėšų pervedė A. T. ar D. T., kad jie turėjo realias galimybes turėti atitinkamas pinigų sumas, kad jas mokėtų nuteistiesiems, kad nuteistoji A. T. ir iš kitų asmenų reikalaudavo panašaus dydžio sumų už jos neva atliekamas procedūras. Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant kaip patikimus nukentėjusiųjų parodymus dėl jiems padarytos turtinės žalos dydžio. Vertinant šiuos duomenis kartu su nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais apie jiems teiktas paslaugas, A. T. iš jų reikalautus mokėjimus, atsiskaitymų grynaisiais pinigais aplinkybes ir konkrečias perduotas sumas, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu. Vien tai, kad atskirų grynaisiais perduotų sumų faktas ir tikslus dydis nėra pagrįstas atskirais objektyviais dokumentais, tai savaime nesudaro pagrindo šių sumų neįtraukti į nukentėjusiųjų patirtą žalą, kai jų nurodytas aplinkybes patvirtina kitų byloje esančių duomenų visuma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad nukentėjusieji būtų siekę nepagrįstai praturtėti nuteistųjų sąskaita, padidinę jiems padarytos žalos dydį. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad civiliniai ieškiniai nepagrįsti vien dėl to, jog dalies grynaisiais pinigais perduotų lėšų faktas nėra patvirtintas atskirais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo dalis dėl civilinių ieškinių atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl atstovavimo išlaidų

Nukentėjusiųjų D. V., D. V. ir L. V. gynėjas advokatas L. Kiaurakis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikė prašymą dėl nukentėjusiųjų patirtų atstovavimo išlaidų priteisimo iš nuteistųjų. Prašyme nurodoma, kad nukentėjusiųjų patirtos atstovavimo išlaidos turėtų būti išieškomos iš nuteistųjų, kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteisiant po 600 Eur atstovavimo išlaidų iš nuteistųjų A. T. ir D. T.. Kartu su prašymu nukentėjusiųjų atstovas pateikė atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 19, b. l. 116–122).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiųjų atstovo pateiktame prašyme detalizuotos atstovavimo paslaugos, jų trukmė, o atstovas aktyviai dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjime apeliacinės instancijos teisme. Byla yra sudėtinga, nukentėjusieji D. V., D. V. ir L. V. labiausiai nukentėjo nuo nuteistųjų neteisėtų veiksmų, procesas buvo pakankamai ilgas, nukentėjusieji patyrė nemažai streso ir išgyvenimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiųjų D. V., D. V. ir L. V. patirtų išlaidų dydis yra proporcingas ir protingas, dėl ko šios išlaidos turi būti atlygintos.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria A. T. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams, panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį.

A. T. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems A. T. ir D. T. paskirtų bausmių pakeisti.

A. T. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo.

A. T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas prieš L. V.) paskirtą bausmę sušvelninti iki dvejų metų laisvės atėmimo.

A. T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas prieš D. J.) paskirtą bausmę sušvelninti iki dvejų metų laisvės atėmimo.

A. T. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki vienerių metų laisvės atėmimo.

A. T. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus D. V. sveikatos sutrikdymas) paskirtą bausmę sušvelninti iki vienerių metų laisvės atėmimo.

A. T. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus D. V. sveikatos sutrikdymas) paskirtą bausmę sušvelninti iki vienerių metų laisvės atėmimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo A. T. ir bausmes subendrinti iš naujo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, A. T. šiuo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 138 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes, ir paskirti subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pridedant po dalį (tris mėnesius) šių bausmių, ir paskirti A. T. galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

D. T. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki 2 000 MGL dydžio (100 000 Eur) baudos.

D. T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sušvelninti iki 1 000 MGL dydžio (50 000 Eur) baudos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir D. T. paskirti subendrintą 2 100 MGL (105 000 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistųjų A. T. ir D. T. išieškoti iš kiekvieno iš jų po 300 Eur nukentėjusiajam D. V., po 300 Eur nukentėjusiajai D. V. ir po 300 Eur nukentėjusiajam L. V. jų patirtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.