- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-24
- Bylos Nr.
- e2-441-866/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00481-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Ieškovas
- “DVIEJŲ GRUPĖ ”
- Atsakovas
- „SYNERGY SOLUTIONS”
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dviejų grupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dviejų grupė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Synergy Solutions“ dėl skolos priteisimo, nuostolių atlyginimo, intelektinės nuosavybės apsaugos ir draudimo naudoti sprendinius, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Šiaulių miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dviejų grupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Synergy Solutions“, kuriame prašo priteisti iš atsakovės 16 500 Eur skolą, 20 500 Eur nuostolius (negautas pajamas) ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Be kita ko ieškovė prašė atleisti ją nuo 50 procentų žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nurodė, kad jos finansinė padėtis yra apsunkinta – atsakovė nėra atsiskaičiusi už faktiškai atliktus darbus (16 500 Eur), o dėl sutarties nutraukimo ieškovė neteko galimybės gauti likusią sutarties kainos dalį (20 500 Eur). Šios aplinkybės lėmė piniginių srautų trūkumą, kurį patvirtina banko sąskaitos išrašai, taip pat ieškovė turi 1 827,27 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi nutarė nustatyti ieškovei 14 kalendorinių dienų terminą nuo šios nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos, nutarties motyvuojamojoje dalyje nustatytiems ieškinio trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad ieškinio 65–67 punktuose ieškovė nurodo, kad egzistuoja reali bei objektyvi rizika, jog atsakovė projektinių pasiūlymų stadijoje sukurtus sprendinius gali naudoti be teisėto pagrindo. Iš ieškinio turinio nėra aišku, kokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ši rizika grindžiama. Ieškinyje nenurodyta, ar atsakovė faktiškai naudoja ieškovės parengtus projektinius sprendinius, ar yra juos perdavusi ar ketina perduoti tretiesiems asmenims, ar atsakovės atstovai yra pareiškę ketinimą toliau naudoti šiuos sprendinius. Taip pat nėra nurodyta, ar ieškovė buvo pareikalavusi grąžinti projektinę medžiagą ar nutraukti jos naudojimą ir (ar) atsakovė tokio reikalavimo nevykdė. Vien ieškinio 66 punkte nurodyta aplinkybė apie atsakovės sutartinius santykius su statytoju savaime nepaaiškina, kodėl ieškovė mano, kad egzistuoja konkreti autorių teisių pažeidimo grėsmė. Teismas pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje šių aplinkybių pagrįstumas nėra vertinamas, tačiau jos turi būti išdėstytos taip, kad būtų aiškus reiškiamo reikalavimo faktinis pagrindas. Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovei pasiūlė patikslinti ieškinį, nurodant konkrečias faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai, kad būtų aišku, kuo remiasi ieškovės pozicija ir kad kita bylos šalis galėtų tinkamai pasirengti savo gynybai. Teismas, įvertinęs ieškovės prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ir likusios dalies sumokėjimo atidėjimo, konstatavo, kad šis prašymas nėra pakankamai pagrįstas. Ieškovė nurodo, kad jos finansinė padėtis yra apsunkinta dėl atsakovės neatsiskaitymo už atliktus darbus, bei dėl negautų pajamų nutraukus sutartį, taip pat pateikia duomenis apie turimą įsiskolinimą VSDFV. Teismas pažymėjo, kad vien ieškinyje nurodomos aplinkybės apie negautas pajamas ar atsiskaitymo ginčą savaime nepatvirtina, jog ieškovė neturi realių galimybių sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Ieškovė yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę-komercinę veiklą, todėl tikėtina, kad ji organizuoja savo finansinius srautus taip, jog galėtų vykdyti įstatymuose nustatytas pareigas. Ieškovės pateikti duomenys apie piniginių srautų trūkumą ir turimą įsiskolinimą nėra pakankami daryti išvadą, kad žyminio mokesčio sumokėjimas šiuo atveju objektyviai neįmanomas ar iš esmės apribotų ieškovės teisę į teisminę gynybą. Žyminis mokestis šiuo atveju nėra didelis, todėl negalima vertinti, jog juridinis asmuo yra tinkamai veikiantis bei pakankamai gyvybingas, jeigu nedidelio mokesčio sumokėjimas yra negalimas. Be to, ieškovė nepateikė išsamių duomenų apie savo finansinę padėtį (turtą, pajamas, įsipareigojimus, atsiskaitymus su kitais kreditoriais), kurie leistų teismui objektyviai įvertinti jos mokumą ir realias galimybes sumokėti žyminį mokestį. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo atleisti ieškovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti jo sumokėjimą.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde ieškovė UAB „Dviejų grupė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą atleisti ją nuo 50 procentų žyminio mokesčio sumokėjimo ir atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, ir šį klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą patenkinti visiškai, ieškinį priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovė yra juridinis asmuo, tačiau nėra tipinė komercinė įmonė, vykdanti pelno maksimizavimu grindžiamą veiklą. Ieškovė yra architektų biuras, veikiantis kūrybinėje architektūrinio projektavimo srityje, o pasirinkta juridinio asmens forma – uždaroji akcinė bendrija – iš esmės atspindi dviejų architektų profesinės veiklos organizavimo modelį, o ne kapitalo koncentraciją ar reikšmingus finansinius pajėgumus. Šias aplinkybes patvirtina prie skundo pridedami įrodymai. Todėl teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovės, kaip juridinio asmens statusą, darydamas išvadą, kad ji privalo organizuoti savo finansinius srautus taip, kad bet kuriuo atveju galėtų vykdyti įstatymuose nustatytas pareigas.
Teismo išvada, kad negalima vertinti, jog juridinis asmuo yra tinkamai veikiantis bei pakankamai gyvybingas, jeigu nedidelio mokesčio sumokėjimas yra negalimas – yra nekorektiška. Tokia išvada laikytina nepagrįsta ir grindžiama prielaidomis, nes neatsižvelgia į konkretų ieškovės veiklos pobūdį, finansinę struktūrą ir realią mokumo situaciją.
Ieškovė pateikė banko sąskaitos išrašus ir duomenis apie įsiskolinimą VSDFV, kurie objektyviai patvirtina likvidumo trūkumą (t. y. neturi pakankamai pinigų atsiskaityti dabar). Tokių duomenų pakanka konstatuoti bent jau laikiną finansinį apsunkinimą.
Vertinant žyminio mokesčio dydį turi būti atsižvelgiama ne į abstraktų jo dydį, bet į konkretaus asmens finansinę situaciją, realias mokėjimo galimybes ir likvidumą nagrinėjamu momentu. Papildomai pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad nors ieškovė savo vardu turi įregistruotą butą-kontorą, nuo šio turto įsigijimo momento yra įregistruota galiojanti žyma apie įsiskolinimą už įsigytą turtą. Todėl šis turtas nelaikytinas likvidžiu aktyvu, iš kurio ieškovė galėtų realiai ir nedelsiant padengti žyminio mokesčio sumą.
Atsisakymas taikyti bent dalinį atleidimą nuo žyminio mokesčio ar jo mokėjimo atidėjimą faktiškai apriboja ieškovės galimybę pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, nors egzistuoja objektyvūs finansiniai sunkumai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas atleisti ieškovę nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo ar atidėti jo sumokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Kartu su atskiruoju skundu apeliantė į bylą pateikė šiuos naujus dokumentus – Nekilnojamojo turto registro išrašą, Juridinių asmenų registro dalyvių išrašas, UAB „Dviejų grupė“ atestatą, architekto L. T. atestatą, keturias ekrano nuotraukas bei Draudimo polisą architektūrinei veiklai.
2026 m. rugsėjo 18 d. byloje gautas prašymas dėl naujų dokumentų prijungimo prie bylos. Kartu su šiuo prašymu apeliantė į bylą pateikė 2025 m. balansą ir pelno (nuostolio) ataskaitą, banko sąskaitos išrašus už 2026 m. birželio mėnesį, 2026 m. rugsėjo 1–16 d. laikotarpį; Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą F4, suformuotą 2026 m. rugsėjo 17 d.; AS-40 Juridinių asmenų registro informacinės sistemos duomenis apie UAB „Dviejų grupė“ 2025 m. finansinių ataskaitų rinkinio pateikimą.
Pagal CPK 314 straipsnį viena iš išlygų, kuomet nauji įrodymai gali būti priimami apeliacinės instancijos teisme, yra atvejis, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo yra pasisakyta, jog sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, būtina atsižvelgti į tai, kad teismas ginčą nagrinėja ne formaliai, bet vykdydamas konstitucinį imperatyvą – vykdo teisingumą. Tai lemia, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį bylai svarbią įrodomąją reikšmę įrodymą, nuo kurio priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013).
Nagrinėjamu atveju apeliantė naujų įrodymų pateikimo būtinybę motyvavo tuo, kad byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui reikalinga įvertinti įrodymų, pagrindžiančių apeliantės turtinę padėtį, visumą, kas be apeliantės teikiamų įrodymų būtų sudėtinga padaryti, t. y. įrodinėja nagrinėjamo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo procesinį sprendimą, skundžiamoje nutartyje yra nurodęs, kad apeliantė nepateikė pakankamai duomenų dabartinei finansinei padėčiai pagrįsti. Esant tokioms aplinkybėms, viena vertus, pripažintina, jog apeliantė, procesine prasme elgdamasi tinkamai, jau pirmosios instancijos teismui privalėjo pateikti visus reikšmingus klausimo išsprendimui įrodymus, kita vertus, pagrįstas sprendimas gali būti priimtas tik įvertinus visas reikšmingas klausimo išsprendimui aplinkybes. Atsižvelgiant į pastarosios aplinkybės prioritetą bei proceso koncentracijos, operatyvumo principus, apeliacinės instancijos teismas prijungia šiuos įrodymus prie bylos medžiagos.
Dėl atskirojo skundo argumentų
Viena iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas už teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 straipsnis). Teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad žyminio mokesčio sumokėjimo teisiniu reguliavimu siekiama kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus procesinio rezultato byloje, pateikti piniginį užtikrinimą ir taip apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių, skundų); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1165-241/2015; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-35-464/2016; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017).
Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą įgalino įstatymų leidėją proceso įstatyme įtvirtinti žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas. Todėl asmuo, objektyviai negalėdamas atitinkamo proceso inicijavimo metu sumokėti viso už pateikiamą pareiškimą (ieškinį ar skundą) mokėtino žyminio mokesčio, turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies šio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba mokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis). Atitinkamai, vertindamas, ar tikrai egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.
Tiek prašymas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, tiek ir prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo turi būti motyvuoti, prie jų turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys šių prašymų pagrįstumą (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 84 straipsnis). Žyminio mokesčio sumokėjimas asmeniui gali būti atidėtas, jei yra įrodytos dvi būtinos sąlygos – sunki turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kad ji ateityje pagėrės ir asmuo bus pajėgus sumokėti atidėtą žyminį mokestį. Įrodinėjimo pareiga tenka pačiam asmeniui, kuris pateikia tokį prašymą (CPK 178 straipsnis).
Apeliantė nepateikė duomenų, kad jos turtinė padėtis yra tiek sunki, kad leistų spręsti atleidimo nuo jos dalies klausimą pagal CPK 83 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles.
Iš apeliantės pateiktų įrodymų nustatyta, kad 2025 m. gruodžio 31 d. apeliantės balanse apskaitytas turtas sudarė 8 034 Eur, iš jo ilgalaikis turtas – 388 Eur, o trumpalaikis turtas – 7 646 Eur. Didžiąją trumpalaikio turto dalį – 7 611 Eur – sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Pinigų ir pinigų ekvivalentų ataskaitinio laikotarpio pabaigoje balanse nebuvo apskaityta (0 Eur). Bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 91 751 Eur. Pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis apeliantė 2025 m. patyrė nuostolį 9 967 Eur.
Apeliantė akcentuoja, kad ji turi įsiskolinimą VSDFV, tačiau iš prie ieškinio, atskirojo skundo, prašymo dėl įrodymų prijungimo pateiktų įrodymų bei viešai prieinamų duomenų matyti, kad didžiąją dalį įsiskolinimo VSDFV apeliantė yra padengusi. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė duomenis apie gaunamas pajamas pateikia selektyviai. Banko sąskaitos išrašai pateikti tik už du laikotarpius pasirinktinai, t. y. 2026 m. birželio mėnesį, 2026 m. rugsėjo 1–16 d. laikotarpį. Todėl šiuo atveju nėra jokios objektyvios galimybės nustatyti kokias pajamas apeliantė gaus po vieno, dviejų ar kelių mėnesių.
Aptartų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja nesant galimybės apeliantę atleisti nuo pusės žyminio mokesčio sumos sumokėjimo. Priešingu atveju būtų paneigti tikslai, kurių siekė įstatymų leidėjas, nustatydamas asmenų pareigą sumokėti žyminį mokestį, juo labiau kai minėta, kad nors apeliantės finansinė padėtis ir pripažintina sunkia, tačiau ji nėra beviltiška tiek, kad ji negalėtų sumokėti santykinai nedidelės privačiam juridiniam asmeniui, nenutraukusiam ūkinės-komercinės veiklos (taigi, galinčiam ir gauti tam tikras pajamas) sumos.
Šios išvados nepaneigia ir apeliantės argumentai apie tai, kad ji galbūt vykdo netipinę veiklą, jog ieškovė yra architektų biuras, veikiantis kūrybinėje architektūrinio projektavimo srityje ir pan. Šie argumentai nėra reikšmingi vertinant apeliantės turtinę padėtį žyminio mokesčio apmokėjimo kontekste, nes niekaip nepaneigia pareigos, tenkančios pačiam asmeniui įrodyti egzistuojant aplinkybes išdėstytas prašyme atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo.
Apeliantė buvo prašiusi atidėti likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą. Kadangi šia nutartimi konstatuojama, jog atleisti apeliantę nuo žyminio mokesčio prašoma apimtimi (50 procentų) nėra pagrindo, pasisakytina dėl kitos prašymo dalies – likusios žyminio mokesčio dalies atidėjimo.
Sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė būklė yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku ji gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), dalies žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-425/2011). Šiuo atveju apeliantės pateikti duomenys tokių galimybių neįrodo, dėl ko kyla pagrįstų abejonių, ar atidėjus žyminio mokesčio mokėjimą, apeliantė būtų pajėgi sumokėti visą likusią mokėtino žyminio mokesčio dalį per atitinkamą terminą. Neatmestina, kad tokia galimybė atsirastų patenkinus pareikštą ieškinį. Kita vertus, lygiai taip pat neatmestina, jog ieškinys gali būti netenkintas, o apeliantės finansinė padėtis dar pablogės, kas tokiu atveju atidėto žyminio mokesčio faktinį išieškojimą darytų labai abejotinu, kitaip tariant, apeliantei būtų suteikta galimybė bylinėtis faktiškai nemokamai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, nepateikus įrodymų, jog ateityje apeliantė turės galimybes sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį iš savo veiklos pajamų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo atleisti jos nuo 50 procentų žyminio mokesčio ir atidėti jai likusią žyminio mokesčio sumokėjimo dalį iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Teismas pagrįstai įpareigojo apeliantę sumokėti 895 Eur žyminį mokestį už ieškinį, nustatęs terminą šiam ieškinio trūkumui pašalinti. Kadangi apskųsta nutartimi nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti jau yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2016 m. spalio 1 d. (įskaitytinai) šiam ieškinio trūkumui ištaisyti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nustatyti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Dviejų grupė“ naują terminą iki 2016 m. spalio 1 d. (įskaitytinai) sumokėti 895 Eur žyminį mokestį už ieškinį bei pateikti pirmosios instancijos teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.